Opinion of the Advocate-General

Opinion of the Advocate-General

I – Įžanga

1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra dėl Reglamento (EB) Nr. 1346/2000(2) . Konkrečiau kalbant, kad atsakytų į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas, Vokietija) pateiktus klausimus, Teisingumo Teismas iš pradžių turės išnagrinėti, ar šio reglamento 13 straipsnis taikytinas tuo atveju, kai mokėjimas remiantis prieš skolininką išduotu mokėjimo įsakymu (toliau – ginčijamas aktas arba nagrinėjamas aktas) įvykdytas po to, kai buvo iškelta bankroto byla. Toliau Teisingumo Teismas turės nustatyti, ar ginčijamam aktui taikoma teisė (toliau – lex causae ), šioje byloje – Austrijos teisė, taip pat reglamentuoja su pasibaigusiu terminu susijusius teisinius padarinius. Galiausiai šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui suteikiama galimybė patikslinti, ar, kalbant apie Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį, formos reikalavimams, kurių likvidatorius turi laikytis įgyvendindamas teisę nuginčyti sandorį, taip pat taikytina lex causae .

2. Prieš pradedant aiškinti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį, atrodo, naudinga nustatyti, kiek minėto reglamento 5 straipsnis taikytinas arešto teisei, kurios pagrindu šioje byloje buvo išieškota ginčijama suma išieškojimas.

II – Teisinis pagrindas

A – Sąjungos teisė

3. Reglamento Nr. 1346/2000 11 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Šiame reglamente pripažįstama, kad, esant dideliems materialinės teisės skirtumams, nustatyti universalų bankroto bylų procesą visoje Bendrijoje yra nepraktiška. Jei bylos būtų nagrinėjamos be valstybės įstatymų, reglamentuojančių bylų iškėlimą taikomų išimčių [Jei bylos būtų nagrinėjamos tik pagal valstybės, kurioje iškelta byla, įstatymus, nenumatant išimčių], dažnai kiltų sunkumų. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie labai skirtingus Bendrijoje taikomus įstatymus, užtikrinančius kreditoriaus interesus. Be to, kai kuriais atvejais labai skiriasi pirmumo teisės, kuriomis naudojasi kai kurie kreditoriai bankroto bylose. Šiame reglamente į tai reikėtų atsižvelgti dviem aspektais. Viena vertus, reikėtų priimti nuostatą, numatančią specialias su taikoma teise susijusias taisykles dėl ypač svarbių teisių ir teisinių santykių (pvz., teisės in rem ir darbo sutartys). Kita vertus, nacionalinės bylos, susijusios tik su bylą iškėlusioje valstybėje esančiu turtu, taip pat turėtų būti leidžiamos pagal pagrindines universalaus pobūdžio bankroto bylomis taisykles [Kita vertus, be pagrindinės bendro pobūdžio bankroto bylos, taip pat turėtų būti leidžiamos nacionalinės bylos, susijusios tik su valstybėje, kurioje iškelta byla, esančiu turtu].“

4. Šio reglamento 24 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Automatiškas bankroto bylų, kurioms paprastai taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė, pripažinimas gali susidurti su taisyklėmis, pagal kurias kitose valstybėse narėse turi būti vykdomi sandoriai. Siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse sudarytų sandorių, nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla, reikėtų priimti tam tikras bendrosios taisyklės išimtis.“

5. Minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies f ir m punktuose numatyta:

„2. Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:

< ... >

f) bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas;

< ... >

m) taisykles, susijusias su atvejais, kai visiems kreditoriams nepalankūs teisės aktai [žalingi aktai] yra niekiniai, ginčytini arba negalima užtikrinti jų vykdymo [netaikytini].“

6. To paties reglamento 5 straipsnyje numatyta:

„1. Bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės konkrečiai reiškia:

a) teisę perduoti turtą arba sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad jis būtų perduotas, bei teisę naudoti iš šio perduoto turto gautas pajamas arba iš šio turto, ypač iš jo arešto arba įkeitimo, gaunamas pajamas;

b) išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją;

< ... >

4. Šio straipsnio 1 dalies nuostata nekliudo kelti 4 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytų bylų dėl teisės aktų [dėl aktų] paskelbimo niekiniais, ginčytinais ar dėl negalimumo užtikrinti jų vykdymą [nuginčijimo arba netaikymo].“

7. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį:

„4 straipsnio 2 dalies m punktas netaikomas, jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams nepalankių teisės aktų [žalingo akto], pateikia įrodymus, kad:

– minėtas teisės aktas [minėtas aktas] priklauso ne tos valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisei, ir

– teisė nenumato jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą teisės aktą [minėtą aktą].“

8. Pagal šio reglamento 20 straipsnio 1 dalį:

„1. Kreditorius, kuris, iškėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą, bet kokiomis priemonėmis, ypač priverstinio vykdymo būdu, pasiekia, kad būtų visiškai ar iš dalies patenkintas jo reikalavimas, nukreiptas į kitos valstybės narės teritorijoje esantį skolininko turtą, grąžina likvidatoriui tai, ką yra gavęs, kaip numatyta 5 ir 7 straipsniuose [nepažeidžiant 5 ir 7 straipsnių nuostatų].“

B – Vokietijos teisė

9. Insolvenzordnung (Vokietijos bankroto įstatymas, BGBl. 1994 I, p. 2866, toliau – InsO ) 88 straipsnyje numatyta:

„Jei per mėnesį iki prašymo iškelti bankroto bylą pateikimo arba pateikus šį prašymą nemokaus asmens kreditoriaus reikalavimo patenkinimas taikant priverstinio vykdymo priemones buvo užtikrintas iš nemokaus skolininko turto, iškėlus bylą šis užtikrinimas tampa negaliojantis.“

C – Austrijos teisė

10. Insolvenzordnung (Austrijos bankroto įstatymas, RGBl. 1914, p. 337, toliau – IO) 43 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„(1) Sandoris gali būti teisėtai nuginčytas tik pareiškus ieškinį teisme < ... > .

(2) Ieškinys dėl sandorio nuginčijimo turi būti pareikštas per vienus metus nuo bankroto bylos iškėlimo; šis terminas yra naikinamasis. < ... > “

III – Faktinės aplinkybės

11. ECZ GmbH  – tai Vokietijos bendrovė, turinti buveinę Tetnange (Vokietija). Ši bendrovė sukčiavo – finansinės piramidės forma vykdė prekybos transporto priemonėmis veiklą. Veiklai Austrijos rinkoje vykdyti ši patronuojančioji bendrovė naudojosi patronuojamąja bendrove – Austrijos bendrove ECZ Autohandel GmbH (toliau – bendrovė skolininkė), kurios buveinė yra Brėgence (Austrija). Ieškovas pagrindinėje byloje H. Lutz, gyvenantis Austrijoje, buvo vienas iš bendrovės skolininkės, iš kurios pirko automobilį, klientų.

12. Kadangi bendrovė skolininkė nevykdė sudarytos šio automobilio pirkimo sutarties, 2008 m. kovo 17 d. H. Lutz iš Bezirksgericht Bregenz (Brėgenco apylinkės teismas) gavo bendrovei skolininkei skirtą mokėjimo įsakymą sumokėti 9 566 eurų su palūkanomis.

13. 2008 m. gegužės 20 d. Bezirksgericht Bregenz leido pradėti išieškojimą, jį vykdant buvo areštuotos trys bendrovės skolininkės sąskaitos Austrijos banke. 2008 m. gegužės 23 d. Sparkasse de Feldkirch (Austrija) (toliau – bendrovės skolininkės bankas) gavo vykdomąjį raštą.

14. 2008 m. balandžio 13 d. pati bendrovė skolininkė pateikė prašymą iškelti bankroto bylą. 2008 m. rugpjūčio 4 d. Amtsgericht Ravensburg (Ravensburgo apylinkės teismas, Vokietija) Vokietijoje iškėlė bendrovės skolininkės bankroto bylą. Atsakovė pagrindinėje byloje E. Bäuerle, gyvenanti Vokietijoje, yra dabartinė „likvidatorė“(3) šioje byloje.

15. 2009 m. kovo 17 d. bendrovės skolininkės bankas įvykdyto arešto pagrindu išmokėjo H. Lutz ginčijamą 11 778,48 euro sumą. Tačiau prieš tai, 2009 m. kovo 10 d., raštu tuometinis likvidatorius buvo nurodęs, kad nepareikš reikalavimo bankui dėl skolos kompensavimo, tačiau pasiliks teisę nuginčyti sandorį remdamasis bankroto byla.

16. 2009 m. birželio 3 d. raštu, t. y. praėjus maždaug dešimčiai mėnesių po to, kai buvo iškelta bankroto byla, tuometinis likvidatorius bankroto pagrindu užginčijo 2008 m. gegužės 20 d. leidimą vykdyti išieškojimą ir 2009 m. kovo 17 d. atliktą mokėjimą. Tačiau ieškinys teisme buvo pareikštas tik 2009 m. spalio 23 d. įregistravus pareiškimą. Savo ieškiniu E. Bäuerle prašo Vokietijos teismo grąžinti į bendrovės turtą areštuotą sumą.

17. Landgericht Ravensburg (Ravensburgo apygardos teismas, Vokietija) šį prašymą patenkino. Vėliau H. Lutz pralaimėjo apeliacinį procesą. Kasaciniame skunde (vok. Revision ) jis toliau reikalauja atmesti ieškinį.

18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kasacinio skundo sėkmė priklauso nuo Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio aiškinimo, darant prielaidą, kad jis taikytinas šioje byloje. Iš tikrųjų šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies m punkte pažymima, kad klausimas dėl visiems kreditoriams žalingų aktų paskelbimo niekiniais, ginčytinais ar netaikytinais reglamentuojamas bankroto bylai taikomos teisės (toliau – lex fori concursus ). Tačiau pagal to paties reglamento 13 straipsnį ši nuostata netaikoma, jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, pateikia įrodymų, kad šiam aktui taikoma ne tos valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė ir kad pagal šią teisę nenumatyta jokių priemonių atitinkamu atveju šiam aktui užginčyti.

19. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad taikant lex fori concursus , t. y. šioje byloje – Vokietijos teisės normas, nagrinėjamas aktas negali būti ginčijamas, nes galima ginčyti tik aktus, priimtus iki bankroto bylos iškėlimo(4) . Sąskaitoje areštuota suma buvo išmokėta tik praėjus septyniems mėnesiams po to, kai iškelta byla. Tačiau teisė areštuoti banko sąskaitas atsirado tik po to, kai 2008 m. balandžio 13 d. buvo pateiktas prašymas iškelti bankroto bylą, todėl pagal InsO 88 straipsnį bankroto bylos iškėlimo dieną ši teisė tapo nebegaliojanti. Taigi vėlesnis banko sąskaitose areštuotos sumos išmokėjimas taip pat buvo neteisėtas(5) . Be to, nors Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje nustatyta, kad iškelta bankroto byla nedaro poveikio kreditoriaus daiktinei teisei, šis straipsnis, remiantis jo 4 dalimi, nekliudo kelti bylų dėl nagrinėjamo akto paskelbimo niekiniu, ginčytinu ar netaikytinu.

20. Vis dėlto iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog H. Lutz, remdamasis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu, pažymėjo, kad pagal ginčijamajam aktui taikomą teisę nėra numatyta jokių priemonių ginčijamos sumos išmokėjimui užginčyti(6), nes suėjo naikinamasis terminas. Iš tikrųjų pagal taikytinas Austrijos teisės nuostatas mokėjimas iš banko sąskaitų 2009 m. kovo 17 d. iš esmės galėjo būti ginčijamas iš pradžių(7), tačiau nėra jokios tikimybės, kad ieškinys dėl nuginčijimo būtų tenkintas, nes pagal IO 43 straipsnio 2 dalį tokiam bankrotu pagrįstam ieškiniui dėl nuginčijimo yra numatytas vienų metų naikinamasis terminas, skaičiuojamas nuo bankroto bylos iškėlimo.

21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl to pažymi, kad pagal Vokietijos teisę terminas ieškiniui dėl nuginčijimo pareikšti yra treji metai ir kad šio termino buvo laikomasi.

IV – Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

22. Tokiomis aplinkybėmis 2013 m. spalio 10 d. sprendimu (jis Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2013 m. spalio 29 d.) Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar Reglamento [Nr. 1346/2000] 13 straipsnis taikytinas, kai bankroto administratoriaus ginčijamas prieš bankroto bylos iškėlimą areštuotos sumos mokėjimas atliktas iškėlus šią bylą?

2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar Reglamento [Nr. 1346/2000] 13 straipsnyje numatyta išimtis taip pat apima senaties, nuginčijimo ir naikinamuosius terminus, nustatytus pagal valstybės, kurioje ginčijamas aktas sukelia padarinių, teisę ( lex causae )?

3. Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar formos reikalavimai, taikomi siekiant pasinaudoti Reglamento [Nr. 1346/2000] 13 straipsnyje numatyta teise, nustatomi pagal lex causae , ar pagal lex fori concursus ?“

23. Pastabas raštu pateikė pagrindinės bylos šalys, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Respublika, Portugalijos Respublika ir Europos Komisija.

24. Pagrindinės bylos šalys, Vokietijos Federacinė Respublika, Ispanijos Respublika ir Komisija per 2014 m. rugsėjo 18 d. įvykusį posėdį pateikė paaiškinimus žodžiu.

V – Vertinimas

A – Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio taikytinumo

25. Šios bylos teisinės aplinkybės yra sudėtingos ir kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikytinumo mokėjimui, kuris buvo įvykdytas po to, kai iškelta bankroto byla, remiantis arešto teise, atsiradusia iki minėtos bylos iškėlimo. Siekiant atsakyti į šį klausimą ir atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje žalingas aktas – tai arešto teisės atsiradimas(8), reikia nustatyti, ar, iškėlus šią bylą, dėl to, kad yra taikoma lex fori concursus , nebegalima pasinaudoti daiktine teise į turtą, kuris bylos iškėlimo metu yra kitos valstybės narės teritorijoje.

26. Visų pirma priminsiu, kad tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją nustatyti ir įvertinti jo nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir aiškinti bei taikyti nacionalinę teisę(9) .

27. Tokiomis aplinkybėmis, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo dėl Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio išaiškinimo, man atrodo, iš pradžių būtina išnagrinėti, ar arešto teisė – tai iš tikrųjų daiktinė teisė, todėl šioje byloje tenkinamos minėto reglamento 5 straipsnio sąlygos. Iš esmės tik tokiu atveju, jei arešto teisė yra daiktinė teisė – tai įvertinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – H. Lutz neprivalės grąžinti į nemokios bendrovės turtą užtikrintos skolos vertės(10) . Taigi teisės pripažinimas daiktine teise yra išankstinė sąlyga tam, kad šioje byloje būtų taikytinas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis.

28. Todėl, pirma, išnagrinėsiu teisės areštuoti bendrovės skolininkės banko sąskaitas kaip daiktinės teisės vertinimą prieš, antra, aiškindamas pagal minėto reglamento 5 straipsnio 4 dalį suteikiamos daiktinių teisių apsaugos mastą.

1. Dėl teisės areštuoti bendrovės skolininkės banko sąskaitas vertinimo atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnį

29. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė ( lex fori concursus ). Kaip numatyta reglamento 23 konstatuojamojoje dalyje, ši teisė nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą(11) .

30. Vis dėlto siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir užtikrinti sandorių teisinį saugumą kitose valstybėse narėse nei ta, kurioje iškelta bankroto byla, Reglamento Nr. 1346/2000 5–15 straipsniuose numatytos tam tikros minėtos taisyklės išimtys dėl teisės, taikomos tam tikroms teisėms ir teisinėms situacijoms, kurios pagal reglamento 11 konstatuojamąją dalį laikomos ypač svarbiomis(12) . Pavyzdžiui, kalbant apie daiktines teises, minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą(13) .

31. Pagal Teisingumo Teismo praktiką šios nuostatos apimtis paaiškinta Reglamento Nr. 1346/2000 11 ir 25 konstatuojamosiose dalyse, pagal kurias reikalinga speciali nuoroda dėl daiktinių teisių, „nukrypstanti nuo valstybės, kurioje iškelta byla, teisės“, nes daiktinės teisės ypač svarbios teikiant kreditą. Dėl to, remiantis 25 konstatuojamąja dalimi, tokios daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal šios teisės objektu esančio turto buvimo vietos teisę ( lex rei sitae ) ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo(14) . Dėl šios priežasties reglamento 5 straipsnio 1 dalį reikia suprasti kaip nuostatą, pagal kurią, nukrypstant nuo valstybės, kurioje iškelta byla, teisės taikymo taisyklės, kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą leidžiama taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje šis turtas yra, teisę ( lex rei sitae )(15) . Pagal šį straipsnį saugomos tik tos daiktinės teisės į skolininko turtą, kuris bankroto bylos iškėlimo metu yra kitoje valstybėje nei valstybė, kurioje iškelta byla(16) . Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnis yra ne kolizinė, o „negatyvioji“ materialinės teisės norma(17), kurios paskirtis – užtikrinti daiktinių teisių, įgytų iki bankroto bylos iškėlimo, apsaugą(18) .

32. Todėl kyla išankstinis klausimas: ar šioje byloje teisė areštuoti banko sąskaitas gali būti vertinama kaip H. Lutz priklausanti daiktinė teisė?

33. Dėl arešto teisės vertinimo iš pradžių pažymėsiu, kad Reglamente Nr. 1346/2000 daroma nuoroda į nacionalinę teisę, išskyrus jo 5 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas.

34. Pirma, ar tam tikra teisė yra daiktinė teisė, vertinama pagal nacionalinę teisę, kuri, remiantis iki bankroto bylos iškėlimo taikytinomis kolizinėmis normomis, reglamentuoja daiktines teises ( lex rei sitae )(19) . Taigi šių teisių atsiradimas, galiojimas ir apimtis yra reglamentuojami pagal vietos, kur yra daiktinės teisės objektu esantis turtas, teisę(20) .

35. Antra, nustačius, kad pagal lex rei sitae nagrinėjama teisė yra daiktinė, reikia patikrinti, ar ši teisė atitinka Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 2 ir 3 dalių taikymo kriterijus. Šiais savarankiško vertinimo kriterijais(21), taikant šio reglamento 5 straipsnį(22), yra apribojamas tam tikros subjektinės teisės vertinimas kaip daiktinės teisės pagal nacionalinę teisę.

36. Kalbant apie pagrindinę bylą, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos informacijos, kuri buvo patvirtinta per posėdį, matyti, pirma, kad pagal Austrijos teisę teisė išieškoti iš įkeisto turto – tai daiktinė teisė, grindžiama mokėjimo įsakymo įteikimu skolininkui(23) .

37. Šiuo atžvilgiu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad 2008 m. gegužės 20 d. Austrijos teismas leido vykdyti išieškojimą, dėl kurio buvo areštuotos trys bendrovės skolininkės sąskaitos Austrijos banke. Tam pačiam bankui 2008 m. gegužės 23 d. buvo įteiktas vykdomasis raštas. Taigi, remiantis tuo, ką yra konstatavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal Austrijos teisę(24) pirmumo teisei, įgytai gavus leidimą areštuoti sąskaitas, iškelta bankroto byla neturi poveikio, nes ji atsirado anksčiau nei 60 dienų iki bylos iškėlimo. Šio teismo teigimu, pripažįstant H. Lutz pirmumo teisę, leidžiama jam išmokėti banko sąskaitose areštuotą sumą(25) .

38. Antra, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 2 dalies, daiktinė teisė, be kita ko, apima „išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba [užtikrinta įkeitimu, arba] reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją“(26) – pagal Austrijos teisę tai apima sąskaitoje esančių lėšų areštą. Taigi H. Lutz apsauga iš esmės yra užtikrinta jo teise išieškoti skolą iš bendrovės skolininkės banko sąskaitų, kaip ir tuo atveju, jeigu jos atžvilgiu Vokietijoje nebūtų iškelta bankroto byla. Šioje byloje, nors nagrinėjamas aktas iš pradžių galėjo būti ginčijamas pagal Austrijos bankroto teisę(27), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu(28), tai visiškai nekeičia arešto teisės vertinimo kaip daiktinės teisės Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio požiūriu.

39. Antra, kalbant apie skolininko turto buvimo vietos bankroto bylos iškėlimo metu nustatymą, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad 2008 m. rugpjūčio 4 d. bendrovės skolininkės turtas, kuris yra arešto teisės objektas, t. y. ginčijama suma, buvo minėtos bendrovės skolininkės sąskaitose Austrijos banke(29) .

40. Todėl manau, kad šioje byloje yra įvykdytos Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio sąlygos, kurias, kad ir kaip būtų, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes tik jis turi kompetenciją vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

2. Daiktinių teisių apsaugos pagal Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 4 dalį mastas: žalingi aktai

41. Primintina: kadangi trečiųjų asmenų daiktinių teisių apsauga ir atitinkamai jų imunitetas yra santykinio pobūdžio, lex fori concursus netaikymas šioms teisėms nėra absoliutus.

42. Pirma, pagal Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalies normą nedraudžiama, kad likvidatorius prašytų iškelti šalutinę bylą valstybėje narėje, kurioje yra turtas, jei skolininkas šioje valstybėje narėje turi įmonę(30) . Tokios šalutinės bylos pasekmės daiktinėms teisėms yra tokios pačios kaip ir pagrindinės bylos(31) .

43. Antra, Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta išimties išimtis – numatyta, kad 1 dalis nekliudo kelti 4 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytų bylų dėl aktų paskelbimo niekiniais, ginčytinais ar netaikytinais. Taigi lex fori concursus taikoma, kai daiktinių teisių atsiradimas arba įgyvendinimas prieštarauja bankroto bylos interesams ir aktai gali būti pripažinti žalingais visiems kreditoriams. Šis straipsnis, kaip šioje byloje, skirtas ieškiniams dėl sandorio nuginčijimo, grindžiamiems bankroto byloms taikytinomis normomis, o ne bendrosiomis teisės normomis (įprasti ieškiniai civilinėse ir komercinėse bylose). Pastarosioms taikomos bendrosios kolizinės normos. Tačiau šie remiantis bendrosiomis teisės normomis pareikšti ieškiniai priimtini tik tiek, kiek tai leidžiama pagal lex fori concursus (32) .

44. Pagrindinė taisyklė – tai, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnį galimas visų kreditorių interesams žalingų aktų negaliojimas, panaikinimas arba netaikymas reglamentuojamas pagal valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisę. Taigi šioje byloje E. Bäuerle pareikštas ieškinys dėl nuginčijimo yra reglamentuojamas Vokietijos teisės. Pagal šią taikomą teisę reglamentuojamos sąlygos, kuriomis gali būti imamasi sankcijų dėl visiems kreditoriams žalingų aktų (paskelbimas negaliojančiais, panaikinimas), šių sankcijų tvarka (taikomos pagal įstatymą arba likvidatoriui pareiškus ieškinį, galioja ar negalioja atgaline data ir kt.) ir jų teisinės pasekmės (pavyzdžiui, trečiųjų asmenų statusas pareiškus ieškinį dėl sandorio nuginčijimo)(33) .

45. Šiuo klausimu Vokietijos teisėje, InsO 88 straipsnyje, numatyta, kad jei per mėnesį iki prašymo iškelti bankroto bylą pateikimo arba pateikus šį prašymą nemokaus asmens kreditoriaus reikalavimo patenkinimas taikant priverstinio vykdymo priemones buvo užtikrintas iš nemokaus skolininko turto, iškėlus bylą šis užtikrinimas tampa negaliojantis. Taigi svarbu pažymėti, jog pagal minėtą straipsnį prievolės įvykdymo užtikrinimas skolininko turtu tampa negaliojantis pagal įstatymą ( ipso jure ), likvidatoriui nepareiškiant jokio ieškinio. Dėl to kyla klausimas, kuris yra esminis ginčui išspręsti pagrindinėje byloje ir dėl kurio buvo ginčijamasi per posėdį Teisingumo Teismui pateikus klausimą žodžiu: ar ši Vokietijos teisės norma iš tikrųjų, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, patenka į Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 4 dalies taikymo sritį? Kitaip tariant, ar daiktinės teisės į skolininko turtą ipso jure negaliojimui taikytina šio reglamento 5 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta lex fori concursus taikyti 4 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytoms byloms dėl žalingų aktų paskelbimo niekiniais, ginčytinais ar netaikytinais?

46. Manau, kad atsakymas yra teigiamas.

47. Visų pirma iš šios išvados 25–40 punktuose atlikto vertinimo, Vokietijos vyriausybės ir Komisijos pastabų per posėdį matyti, kad InsO 88 straipsnio dalykas, t. y. prievolės įvykdymo užtikrinimas iš nemokaus skolininko turto taikant priverstinio vykdymo priemones, patenka į Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio taikymo sritį.

48. Be to, Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 91 ir 106 punktuose, atrodo, leidžiama plačiai aiškinti Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 4 dalyje esančią bylų sąvoką. Pavyzdžiui, „[v]isiems kreditoriams žalingas aktas gali būti tam tikro kreditoriaus arba trečiojo asmens daiktinės teisės atsiradimas. Šiuo atveju galioja [Reglamento Nr. 1346/2000] bendrosios taisyklės, taikytinos ieškiniams dėl teisės aktų paskelbimo niekiniais, ginčytinais ar netaikytinais (4 straipsnio 2 dalies m punktas ir 13 straipsnis)“(34) . Šiuo atžvilgiu Vokietijos vyriausybė per posėdį teigė, kad skirtingas nuostatų, pagal kurias numatytas negaliojimas pagal įstatymą ( ipso jure ), ir tų, pagal kurias reikalaujama pareikšti ieškinį teisme, vertinimas neatitinka nei Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 4 dalies dalyko, nei minties.

49. Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo Vokietijos vyriausybė ir Komisija, dėl to, kad, kalbant apie „bylas“ dėl paskelbimo niekiniais, versijos įvairiomis kalbomis skiriasi, negalima daryti išvados, jog Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 4 dalies taikymo sritis apima tik teisme iškeltas bylas. Šis straipsnis turi būti aiškinamas kartu su minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies m punktu, kuriame nurodytos „taisyklės, susijusios su atvejais, kai < ... > aktai yra niekiniai, ginčytini arba netaikytini“(35), o ne tik „bylos dėl < ... > paskelbimo niekiniais, ginčytinais ar netaikytinais“. Taigi būtent nacionalinėje teisėje apibrėžiama, ar negaliojimą, ginčytinumą ar netaikymą lemia ieškinio pareiškimas teisme, įstatymo poveikis(36) ar kitas teisės aktas. Tačiau, neatsižvelgiant į tai, ar pagal nacionalinę teisę iš pradžių įpareigojama pareikšti ieškinį dėl negaliojimo, ar aktas dėl sprendimo iškelti bankroto bylą panaikinamas automatiškai(37), tiek, kiek reikia(38), valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė (nagrinėjamu atveju – Vokietijos teisė) pakeičia paprastai žalingam aktui taikomą teisę (šioje byloje – Austrijos teisę)(39) .

50. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal InsO 88 straipsnį banko sąskaitų Austrijoje areštas buvo neteisėtas vien dėl to, kad šis areštas įvykdytas po to, kai buvo pateiktas prašymas Vokietijoje iškelti bankroto bylą. Todėl teisė areštuoti banko sąskaitas, įgyta iki bylos iškėlimo, ją iškėlus iš esmės tampa negaliojanti pagal lex fori concursus (40) .

51. Todėl Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies m punktas turi būti aiškinamas kartu su šio reglamento 13 straipsniu. Lex fori concursus gali būti netaikoma taikant lex causae . Būtent tai yra pirmojo prejudicinio klausimo, kuri nagrinėsiu toliau, dalykas.

B – Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikytinumo aktui, atliktam po to, kai buvo iškelta bankroto byla

52. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat iš šios išvados 45 ir 49 punktų matyti, kad teisė areštuoti Austrijoje esančias banko sąskaitas atsirado po to, kai buvo pateiktas prašymas iškelti bankroto bylą, todėl pagal InsO 88 straipsnį bankroto bylos iškėlimo dieną tapo negaliojanti.

53. Tačiau Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatyta lex fori concursus taikymo išimtis, pagal kurią nagrinėjamas aktas negali būti teisėtai ginčijamas, jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, pateikia įrodymų, kad „minėtas aktas priklauso ne tos valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisei, ir ši teisė nenumato jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą aktą“.

54. Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis taikytinas esant tokiai situacijai, kai daiktinė teisė atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, nors šia teise pagrįstas areštuotos sumos išmokėjimas buvo atliktas iškėlus šią bylą.

55. Kad atsakyčiau į šį klausimą, pirma, aptarsiu Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymo sritį, prieš nagrinėdamas, antra, ar teisės areštuoti turtą atsiradimas gali būti laikomas šio straipsnio taikymą lemiančiu veiksniu.

1. Dėl Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymo srities

56. Iš pradžių reikia pažymėti, jog pritariu vertinimui, kurį iš esmės pateikė H. Lutz ir Vokietijos vyriausybė, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nėra jokios nuorodos, kuria remiantis reikėtų žalingus aktus atskirti pagal tai, ar jie buvo atlikti iki bankroto bylos iškėlimo, ar ją iškėlus.

57. Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, siekiant nustatyti Sąjungos teisės nuostatos taikymo sritį, reikia atsižvelgti į jos tekstą, kontekstą ir tikslus(41) . Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali pateikti jai aiškinti svarbios informacijos(42) .

58. Kalbant apie Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio formuluotę, pažymėtina, kad frazės „asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, pateikia įrodymus“, „atitinkamu atveju“ ir „jokių priemonių“ patvirtina, kad bendros taisyklės, įtvirtintos Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnyje, išimtis aiškintina siaurai. Remiantis Virgós ir Schmit aiškinamuoju pranešimu, pirmoji frazė reiškia, kad ši nuostata yra materialinė lex fori concursus taikymo išimtis, taikoma suinteresuotojo asmens, kuriam tenka įrodinėjimo našta, prašymu(43) . Be to, per posėdį Komisija pagrįstai rėmėsi šioje ataskaitoje vartojamais žodžiais „atitinkamu atveju“ ir „jokių priemonių“. Dėl pirmųjų – jie turi būti suprantami taip, kad akto neturi būti galima nuginčyti konkrečiai, t. y. atsižvelgiant į visas konkrečias bylos aplinkybes. Nepakanka konstatuoti abstrakčios rizikos. Galiausiai žodžiai „jokių priemonių“ reiškia, kad akto galiojimas negali būti nuginčytas nei taikant bankroto bylas reglamentuojančias normas, nei taikytinas bendrąsias teisės normas(44) .

59. Dėl aiškinamos teisės normos bendros struktūros ir tikslo primenu, kad kolizijų sprendimo tvarka, nustatyta pagal kartu taikomus Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies m punktą ir 13 straipsnį, reglamento sistemoje yra taikoma bendrai. Ši tvarka taikoma ir pagal 5 straipsnį saugomoms daiktinėms teisėms. Pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies m punktas yra susijęs su taisyklėmis arba ieškiniais dėl nuginčijimo, kylančiais iš lex fori concursus , o jo 13 straipsnyje nustatyta šios normos išimtis(45) . Iš esmės pastarasis straipsnis veikia kaip veto taisyklė, kurią taikant neleidžiama žalingo akto nuginčyti pagal valstybės, kurioje iškelta byla, teisę. Taigi nėra šio straipsnio kito tikslo, kaip tik apsaugoti kreditoriaus arba trečiojo asmens teisėtus lūkesčius dėl lex causae atitinkančio akto galiojimo (tiek pagal bendrąsias teisės nuostatas, tiek pagal su bankroto byla susijusias normas), nepaisant kitoje teisėje – lex fori concursus  – numatytų kliūčių(46) .

60. Galiausiai šiuos argumentus patvirtina nagrinėjamos nuostatos genezė. Iš tikrųjų, kaip parodyta Virgós ir Schmit aiškinamajame pranešime, Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis yra skirtas „[žalingiems aktams“, kurie atsirado arba buvo atlikti iki bankroto bylos iškėlimo ir dėl kurių, kaip šioje byloje, likvidatorius pareiškė ieškinį dėl nuginčijimo. Taigi šis straipsnis netaikomas turto perdavimui, kuris įvyko po to, kai buvo iškelta bankroto byla. Iš tikrųjų kreditorių lūkesčiams dėl tokių vėlesnių aktų galiojimo neteiktina papildoma apsauga, nes ji nebėra pagrįsta.

61. Taigi, manau, jog visi šie argumentai aiškiai rodo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai. Tačiau, kalbant apie šią bylą, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nėra tikrumo, kad toks aiškinimas galėtų būti taikomas ir atvejui, kai, kaip pagrindinėje byloje, turto perdavimas kreditoriui grindžiamas daiktine teise, kuri jau buvo įgyta iki bylos iškėlimo. Šiuo klausimu, jei mokėjimas dar nebūtų atliktas tą dieną, kai buvo pareikštas ieškinys dėl nuginčijimo, likvidatorius turėtų prašyti atšaukti arešto teisę, atsiradusią iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi esant tokiai situacijai Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis būtų taikytinas.

2. Dėl arešto teisės atsiradimo kaip veiksnio, lemiančio Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymą

62. Norėčiau šį vertinimą pradėti tokiu klausimu: ar šioje byloje momentas, kai H. Lutz buvo išmokėta daiktine teise, nagrinėjamu atveju – arešto teise, užtikrinta suma, turi būti vertinamas kaip esminis veiksnys, pagrindžiantis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymą?

63. Aš taip nemanau.

64. Komisijos teigimu, jei galiojanti teisė areštuoti skolininko turtą, nors ir gali būti nuginčyta, atsirado iki bylos iškėlimo, kalbant apie Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymą, nesvarbu, kad daiktine teise užtikrinta suma buvo išmokėta iškėlus šią bylą. Šis argumentas man atrodo įtikinamas. Mano nuomone, tik arešto teisės atsiradimas turėtų būti lemiamas, kalbant apie minėto reglamento 13 straipsnio taikymą. Taigi tik daiktinės teisės atsiradimas gali būti vertinamas kaip žalingas aktas. Jei daiktinė teisė nebūtų atsiradusi, būtų galima taikyti lex fori concursus ir H. Lutz nebūtų galėjęs remtis šia nuostata. Iš tikrųjų mokėjimas, kurį bendrovės skolininkės bankas atliko H. Lutz, tėra teisės išieškoti iš areštuoto turto, atsiradusios iki bankroto bylos iškėlimo, pasekmė. Be to, kaip per posėdį teigė H. Lutz atstovas, jis nei tą dieną, kurią kreipėsi į Austrijos teismus, nei tą dieną, kurią atsirado minėta teisė išieškoti iš areštuoto turto, negalėjo numatyti bankroto bylos iškėlimo 2008 m. rugpjūčio 4 d.

65. Šį aiškinimą patvirtina Reglamente Nr. 1346/2000 įtvirtinto mechanizmo bendra struktūra, kuri grindžiama, pirma, poveikio daiktinėms teisėms į kitose valstybėse narėse esantį turtą nebuvimu (5 straipsnis), o tai reiškia, kad bankroto byla neturi pasekmių tokioms teisėms, ir, antra, kreditorių arba trečiųjų asmenų teisėtų lūkesčių dėl tam tikro akto galiojimo apsauga (13 straipsnis).

66. Kalbant, pirma, apie daiktinių teisių apsaugą, kuri užtikrinama Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsniu, pažymėtina, kad toks sprendimas buvo priimtas dėl esminių priežasčių, kaip antai tikslo užtikrinti prekybos valstybėje narėje, kurioje yra turtas, apsaugą ir susijusių teisių teisinį saugumą. Daiktinės teisės yra labai svarbios kreditavimui ir turtinių išteklių panaudojimui. Iš esmės jos saugo jų turėtojus skolininko bankroto atveju ir suteikia galimybę palankiomis sąlygomis gauti kreditus(47) . Taigi manau, kad teisinis saugumas ir kreditorių teisėtų lūkesčių dėl įvykdytų sandorių apsauga yra esminiai dalykai. Be to, didesnę daiktinių teisių apsaugą taip pat pateisina procesinio pobūdžio motyvai, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1346/2000 organizaciniai tikslai, susiję su būtinybe supaprastinti ir palengvinti turto administravimą(48) .

67. Kiek tai susiję, antra, su Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu, iš šios išvados 30 ir 65 punktų išdėstytų argumentų matyti, kad šia nuostata daugiausia siekiama apsaugoti kreditorių arba trečiųjų asmenų teisėtus lūkesčius dėl lex causae atitinkančio akto galiojimo. Šiuo požiūriu pritariu H. Lutz ir Komisijos vertinimui, kad pagal Austrijos teisę ir atsižvelgiant į visas pagrindinės bylos aplinkybes nagrinėjamas aktas negalėjo būti ginčijamas(49) .

68. Remdamasis visais išdėstytais argumentais, manau, jog Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas atvejui, kai daiktinė teisė atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, o šia teise pagrįstas areštuotos sumos išmokėjimas buvo atliktas iškėlus šią bylą.

C – Dėl lex causae numatytų senaties, teisės ginčyti įgyvendinimo ir naikinamųjų terminų atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatytą išimtį

69. Antrasis klausimas susijęs su tuo, ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisinės pasekmės, susijusios su termino pasibaigimu, taip pat reglamentuojamos lex causae . Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar minėtame 13 straipsnyje numatyta išimtis taip pat taikoma senaties, teisės ginčyti įgyvendinimo ir naikinamiesiems terminams, numatytiems lex causae .

70. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Vokietijos teisės normas teisė areštuoti banko sąskaitas atsirado po prašymo iškelti bankroto bylą pateikimo, todėl pagal InsO 88 straipsnį šios bylos iškėlimo dieną tapo nebegaliojanti(50) . Tačiau pagal taikytinas Austrijos teisės normas naikinamasis terminas, per kurį E. Bäuerle galėjo pareikšti ieškinį dėl nuginčijimo, suėjo pasibaigus vienų metų nuo bankroto bylos iškėlimo terminui, kuris likvidatoriui suteikiamas tam, kad prireikus būtų pareikštas ieškinys teisme. Vokietijos teisėje kitaip – tokio ieškinio pareiškimo terminas yra treji metai.

71. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Vokietijos teisės moksle šiuo klausimu yra skirtingų nuomonių. Pavyzdžiui, dalis mokslininkų daro išvadą, kad lex causae neturėtų būti reglamentuojami taikytini senaties arba naikinamieji terminai. Tokie terminai, kaip procesinio pobūdžio nuostatos, turėtų būti nustatomi pagal lex fori concursus (51) . Priešingai, kitos nuomonės mokslininkai teigia, kad nuoroda į lex causae turi būti suprantama kaip bendra nuoroda į visas normas, įskaitant susijusias su senaties arba naikinamuoju terminu.

72. Negaliu palaikyti pirmojo vertinimo, bet, priešingai, pritariu, kaip paaiškinsiu toliau, antrajam(52) .

73. Pirma, nagrinėdamas pirmąjį klausimą šios išvados 57–60 punktuose jau išsakiau nuomonę dėl Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymo srities nustatymo, atsižvelgiant į šio reglamento sąvokas, bendrą struktūrą ir juo siekiamus tikslus(53) . Iš šio vertinimo, be kita ko, matyti, kad žodžiai „atitinkamu atveju“ reiškia atvejus, kai tam tikras aktas negali būti nuginčytas atsižvelgiant į visas konkrečias bylos aplinkybes. Man atrodo aišku, kad pasibaigęs terminas ir atitinkamai jį reglamentuojančios materialinės ir procesinės normos – tai dalis minėtų konkrečios bylos aplinkybių(54) . Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat patvirtina, kad teisės praradimas dėl pasibaigusio termino taip pat gali būti priskirtas prie tokių konkrečių aplinkybių.

74. Antra, toliau samprotaujant šia kryptimi reikia pasiremti H. Lutz, Portugalijos vyriausybės ir Komisijos pastabomis. Iš tikrųjų jie iš esmės mano, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje daroma nuoroda į aktą, kuriam nuginčyti nėra „jokių priemonių“, todėl jame kalbama ne tik apie nuginčijimo sąlygas, nustatytas pagal lex causae materialines normas, – jis, be kita ko, apima nuostatas dėl senaties arba naikinamųjų terminų. Taigi, kaip jau esu nurodęs, šie žodžiai reiškia, kad aktas negali būti nuginčytas, kaip šioje byloje, nei taikant bankroto bylas reglamentuojančias normas, nei jam taikytinas bendrąsias teisės normas(55) . Kalbant apie pastarąsias ir atsižvelgiant, be kita ko, į skirtingą senaties pobūdį skirtingose teisės sistemose, lex causae taikymas, manau, yra naudingas tam, kad būtų paisoma teisės sistemos, kuriai ji priklauso, nuoseklumo ir atitinkamai – nuoseklumo tarp jos materialinės teisės normų ir procesinės teisės normų.

75. Šiuo požiūriu Komisija savo raštuose pažymi, kad dėl bet kokio Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio aiškinimo, pagal kurį jis būtų netaikomas senaties terminams, kurie pagal nacionalinę teisę laikomi procesinio pobūdžio terminais, būtų savavališkai diskriminuojami valstybių narių pasirinkti teoriniai modeliai ir trukdoma šią nuostatą aiškinti vienodai.

76. Šį požiūrį patvirtina Reglamento „Roma I“(56) nuostatos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, H. Lutz ir Komisija teisingai remiasi šio reglamento 12 straipsnio 1 dalies d punktu, pagal kurį termino pasibaigimo poveikis sutartinei teisei nustatomas pagal atitinkamai teisei taikytiną teisės sistemą(57) . Konkrečiai kalbant, pagal šį straipsnį, remiantis Reglamentu „Roma I“, sutarčiai taikytina teisė reglamentuoja, be kita ko, „įvairius prievolių pasibaigimo būdus, ieškinių senatį ir apribojimus“(58), todėl jie vertinami kaip materialinės teisės normos ir jiems taikoma lex causae .

77. Be to, primenu, kad iš šios išvados 30, 65 ir 67 punktų matyti, jog Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu siekiama apsaugoti kreditoriaus lūkesčius dėl akto galiojimo. Pavyzdžiui, kreditoriui, kuris tiki, kad aktas galioja pagal lex causae , neturi būti netikėtai taikoma kitos valstybės narės bankroto teisė(59) .

78. Kad ir kaip būtų, nė kiek neabejoju, jog senaties arba naikinamojo termino taisyklės yra aktų nuginčijimo tvarkos dalis. Taigi, jei aktas gali būti ginčijamas pagal lex causae pareiškus ieškinį dėl nuginčijimo, kaip pagrindinėje byloje, bet yra praleistas terminas tokiam ieškiniui pareikšti, nematau jokios priežasties, pagrindžiančios tai, kad galimybė nuginčyti tokį aktą išliktų pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį(60) .

79. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatyta išimtis apima senaties, teisės ginčyti įgyvendinimo ir naikinamuosius terminus, kurie numatyti lex causae .

D – Dėl teisės, taikytinos nustatant formos reikalavimus, kurių reikia laikytis pareiškiant ieškinį dėl nuginčijimo

80. Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar formos reikalavimai, kurių reikia laikytis įgyvendinant teisę pareikšti ieškinį dėl nuginčijimo Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio požiūriu, nustatomi pagal lex causae , ar pagal lex fori concursus .

81. Iš tikrųjų sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pasakyta, jog pagal Vokietijos teisę pareiškimo, kuriam netaikomi formos reikalavimai, dėl bankroto administratoriaus ketinimo pasinaudoti restitucijos teise pakanka tam, kad neliktų kreditoriaus lūkesčių dėl mokėjimo galiojimo. Ir, atvirkščiai, pagal Austrijos teisę sandoris gali būti teisėtai nuginčytas tik per vienus metus nuo bankroto bylos iškėlimo pareiškus ieškinį teisme, ir šiuo požiūriu kreditoriaus lūkesčiai neturi reikšmės.

82. Pritariu Komisijos argumentui, kad naudos gavėjas nežino nei terminų, nei teisinės formos reikalavimų, nustatytų kitoje teisės sistemoje. Iš tikrųjų vienintelis lemiamas veiksnys jam yra žinojimas, ar ieškinys dėl nuginčijimo buvo tinkamai pareikštas laikantis jo paties teisės sistemoje galiojančio termino. Taigi šioje byloje pagal Austrijos teisę gauto turto išsaugojimas priklauso tik nuo to, ar ieškinys dėl restitucijos buvo pareikštas per vienus metus nuo bankroto bylos iškėlimo, todėl šioje byloje negali būti pateiktas 2009 m. kovo 10 d. neteisminis likvidatoriaus raštas.

83. Šiuo klausimu Reglamento Nr. 1346/2000 24 konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad, siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl sandorių, sudarytų kitose valstybėse narėse nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla, reikėtų priimti tam tikras bendrosios taisyklės išimtis. Taigi šio reglamento 13 straipsnį suprantant kaip naudos gavėjo turimo „veto“ taisyklę nereikalaujama, kad likvidatorius nustatytų, ar aktas gali būti ginčijamas kumuliatyviai pagal abi atitinkamas teisės sistemas.

84. Be to, primenu pirma savo pateiktą žodžių „jokių priemonių“ vertinimą, pagal kurį nuoroda į lex causae turi būti suprantama kaip bendra nuoroda.

85. Taip pat primenu, kad formos reikalavimai gali būti ne tik materialinio, bet ir procesinio pobūdžio sąlygos. Todėl teisės nuginčyti sandorį įgyvendinimo sąlygos turi būti apibrėžiamos daugiausia pagal lex causae . Iš tikrųjų taikytinos teisės sistemos nuoseklumui, atrodo, prieštarauja klausimų, susijusių su senaties terminais, ir klausimų, susijusių su forma, atskyrimas tam, kad jiems būtų taikoma skirtinga teisė. Todėl šioje byloje žalingas aktas negali būti nuginčytas neteismine tvarka įgyvendinant iš lex fori concursus kylančią teisę nuginčyti.

86. Šią nuomonę, be to, patvirtina Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo vertinimo ataskaita(61) . Pavyzdžiui, keliose nacionalinėse ataskaitose pabrėžiama, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis yra būtinas siekiant apsaugoti šalių teisėtus lūkesčius, kiek tai susiję su jų teisiniams santykiams taikytina teisės sistema(62) .

87. Atvirkščiai, Vokietijos vyriausybės samprotavimai per posėdį pateikiant pastabas žodžiu, kad dėl visiško lex causae taikymo kiltų praktinio pobūdžio sunkumų, susijusių su tuo, kad likvidatorius turės nustatyti ir nagrinėti kitas teisės sistemas, manęs neįtikina. Manau, pareiga vertinti kitų teisės sistemų formos reikalavimus norint pareikšti ieškinį dėl panaikinimo likvidatoriui nėra pernelyg didelė našta. Šiuo požiūriu iš minėtos vertinimo ataskaitos matyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio nuostatose neviršijama tai, kas tarptautinėse bylose (ir atitinkamai tarptautinėje privatinėje teisėje) yra įprasta, t. y. kad pagal jį turi būti atsižvelgta į daugiau nei vienos valstybės teisę. Iš tikrųjų pagal daugelio nacionalinių ataskaitų pagrindu nusistovėjusią praktiką tai, kad reikia atsižvelgti į antrą teisės sistemą, nesudaro neįveikiamų sunkumų(63) . Pavyzdžiui, minėtoje ataskaitoje nebuvo siūloma jokio nuorodos į lex causae , esančios minėtame straipsnyje, pakeitimo arba apribojimo(64) .

88. Todėl, atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, manau, kad formos reikalavimai, kurių turi būti laikomasi įgyvendinant teisę pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį, yra apibrėžiami pagal lex causae .

VI – Išvada

89. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui Bundesgerichtshof atsakyti taip:

1. 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas atvejui, kai daiktinė teisė atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, o šia teise pagrįsta areštuota suma išmokėta iškėlus šią bylą.

2. Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatyta išimtis turi būti aiškinama kaip apimanti senaties, teisės ginčyti įgyvendinimo ir naikinamuosius terminus, kurie numatyti lex causae .

3. Formos reikalavimai, kurių turi būti laikomasi įgyvendinant teisę pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį, yra apibrėžiami pagal lex causae .

(1) .

(2)  – 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas dėl bankroto bylų (OL L 160, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191).

(3)  – Nors žodžių syndic („likvidatorius“) ir masse („turtas“) 1985 m. Prancūzijos bankroto teisėje buvo atsisakyta, Reglamento Nr. 1346/2000 versijoje prancūzų kalba jie vartojami.

(4)  – InsO 129 straipsnio 1 dalis.

(5)  – InsO 91 straipsnio 1 dalis.

(6)  – Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, arešto teisė atsirado kitoje valstybėje narėje nei valstybė, kurioje iškelta bankroto byla. Taigi teisė, taikytina iš banko sąskaitų išmokėtai areštuotai sumai, – tai valstybės narės, kurioje mokėjimas buvo įvykdytas, t. y. Austrijos, teisė.

(7)  – Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Austrijos teisę aktas, kuriuo kreditoriui bankroto byloje suteikiama garantija arba patenkinamas jo reikalavimas, atliktas po tos dienos, kurią įmonė sustabdė mokėjimus arba buvo pateiktas prašymas iškelti bankroto bylą, gali būti ginčijamas, jei kreditorius žinojo arba turėjo žinoti apie nemokumą arba apie prašymą iškelti bankroto bylą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, išmokėjus ginčijamą sumą H. Lutz reikalavimas buvo patenkintas tą dieną, kurią jis iš 2009 m. kovo 10 d. likvidatoriaus rašto žinojo apie prašymą iškelti bankroto bylą. Per posėdį H. Lutz atstovas vis dėlto teigė, kad Austrijos teisėje, kalbant apie ieškinio dėl sandorio nuginčijimo pareiškimą, atskaitos taškas yra bankroto bylos iškėlimas. Iš tikrųjų būtent nuo šios datos, pirma, apie bylą yra paskelbiama ir kreditorius gali sužinoti apie skolininko nemokumą ir, antra, pradedamas skaičiuoti naikinamasis vienų metų terminas ieškiniui teisme pareikšti. Vokietijos tei sėje, atvirkščiai, atskaitos taškas yra prašymo iškelti bankroto bylą pateikimas; terminas ieškiniui dėl sandorio nuginčijimo pareikšti yra treji metai. Taip pat žr. šios išvados 81–83 punktus.

(8)  – Šioje byloje ginčijamos sumos išieškojimas yra arešto teisės atsiradimo pasekmė. Todėl būtent ši arešto teisė laikytina žalingu aktu.

(9)  – Sprendimas Econord (C‑182/11 ir C‑183/11, EU:C:2012:758, 21 punktas).

(10)  – Žr. Reglamento Nr. 1346/2000 25 konstatuojamąją dalį bei 20 straipsnį ir šios išvados 19 išnašą.

(11)  – Sprendimas ERSTE Bank Hungary (C‑527/10, EU:C:2012:417, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

(12)  – Ten pat, 39 punktas. Taip pat žr. Reglamento Nr. 1346/2000 24 konstatuojamąją dalį.

(13)  – Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje kalbama apie atvejį, kai turto buvimas kitoje valstybėje narėje nei valstybė, kurioje iškelta byla, nėra susijęs su pažeidimu. Šiuo klausimu žr. Aiškinamojo pranešimo dėl bankroto bylų konvencijos (toliau – Virgós ir Schmit aiškinamasis pranešimas) 105 punktą ir T. Ingelmann „Article 5“, European Insolvency Regulation , K. Pannen (leid.), De Gruyter Recht, Berlynas, 2007, p. 252. Šiuo atžvilgiu primintina, kad net jei Virgós ir Schmit aiškinamasis pranešimas yra susijęs tik su Konvencija dėl bankroto bylų, jame pateikiama Reglamentui Nr. 1346/2000 aiškinti naudingos informacijos. Šiuo klausimu žr. generalinio advokato F. Jacobs išvadą byloje Eurofood IFSC (C‑341/04, EU:C:2005:579, 2 punktas).

(14)  – Sprendimas ERSTE Bank Hungary (EU:C:2012:417, 41 punktas).

(15)  – Ten pat, 42 punktas.

(16)  – Kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnis būtų veiksmingas, taikant teleologinį šios nuostatos aiškinimą reikalaujama, kad visi veiksmai, būtini daiktinei teisei atsirasti, būtų atlikti iki bankroto bylos iškėlimo. Žr. Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 95 punktą, M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez „Comentario al Reglamento europeo de insolvencia“, Thomson-Civitas, Madridas, 2003, p. 96 ir 101, ir G. Moss, I. F. Fletcher ir S. Isaacs „The EC Regulation on Insolvency Procedures: A Commentary and Annotated Guide“, Oxford University Press, 2009, 2-asis leidimas, p. 287.

(17)  – Dėl šios nuostatos, kaip materialinės normos, aiškinimo žr. Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 99 punktą, M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 105, T. Ingelmann „Article 5“, min. veik., p. 250, G. Moss, I. F. Fletcher ir S. Isaacs, min. veik., p. 286, B. Hess, P. Oberhammer ir T. Pfeiffer „European Insolvency Law. The Heidelberg-Luxembourg-Vienna Report on the Application of the Regulation Nr. 1346/2000/EC on Insolvency Proceedings“, C. H. Beck-Hart-Nomos, Miunchenas / Oksfordas, 2014 (toliau – Heidelbergo-Liuksemburgo-Vienos aiškinamasis pranešimas), p. 178, ir W. Klyta „Uznanie zagranicznych postępowań upadłościowych“, Oficyna Wolters Kluwer business, Varšuva, 2008, p. 149.

(18)  – Byloje German Graphics Graphische Maschinen Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie Reglamento Nr. 1346/2000 7 straipsnį – nuostatą, analogišką to paties reglamento 5 straipsniui, iš esmės nusprendė, kad, „kitais žodžiais, ši nuostata yra tik materialinė taisyklė, kuria siekiama suteikti pardavėjui apsaugą dėl turto, nesančio valstybėje narėje, kurioje iškelta bankroto byla“ (C‑292/08, EU:C:2009:544, 35 punktas). Remiantis Heidelbergo-Liuksemburgo-Vienos aiškinamuoju pranešimu, p. 181, 17 valstybių narių vyraujančioje doktrinoje 5 straipsnis vertinamas kaip materialinio pobūdžio norma.

(19)  – T. Ingelmann „Article 5“, min. veik., p. 253.

(20)  – Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 95 ir 100 punktai. Reglamento N. 1346/2000 5 straipsnyje nustatyta tai, kad iškelta bankroto byla nedaro poveikio daiktinėms teisėms į kitose valstybėse narėse esantį turtą, o ne tai, kad byla neturi įtakos kitoje valstybėje narėje esančiam turtui (arba skoloms), kuris yra šių teisių apsaugotas. Kadangi pagrindinė byla yra bendro pobūdžio, ji apima visą skolininko turtą. Tai svarbu, jei užtikrinimo vertė yra didesnė, nei daiktine teise užtikrintos skolos vertė. Taigi, neiškėlus šalutinės bylos, kreditorius privalės grąžinti likvidatoriui pagrindinėje byloje galimą perviršį už parduotą turtą (žr. Reglamento Nr. 1346/2000 25 konstatuojamąją dalį ir 20 straipsnį). Ir, atvirkščiai, jei garantijos vertė padengia skolą, kreditorius, kurio reikalavimai dėl daiktinėmis teisėmis užtikrintų skolų patenkinami, neturi nieko grąžinti kitiems kreditoriams. Šiuo klausimu žr. Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 99 ir 173 punktus ir M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 106 ir 236. Taip pat šiuo klausimu žr. G. Moss, I. F. Fletcher ir S. Isaacs, min. veik., p. 286 ir M. Porzycki „Zabezpieczenia rzeczowe w transgranicznym postępowaniu upadłościowym w Unii Europejskiej“, Czasopismo kwartalne całego prawa handlowego, upadłościowego oraz rynku kapitałowego, Nr. 3 (5) 2008, p. 405.

(21)  – Šiuo klausimu žr. P. M. Veder „Cross-border insolvency proceedings and security rights: a comparison of Dutch and German law, the EC Insolvency Regulation and the UNCITRAL Model Law on Cross-Border Insolvency“, Deventeris, 2004, p. 334–336: „An independent interpretation of rights in rem is facilitated by the references that the second paragraph contains of the types of rights Art. 5 IR refers to“. Taip pat žr. W. Klyta, min. veik., p. 150.

(22)  – M. Virgós ir F.Garcimartín, min. veik., p. 96: „Its function [of article 5] is to operate as a limit to the characterization of a right as a right in rem for the purposes of Article 5. Only those rights conferred by national laws that conform to its typological characterization are protected by Article 5.1 of Regulation.“

(23)  – Pagal doktriną faktinės teisės, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnį, yra ne tik tos, kurios išplaukia iš teisinio akto, bet ir tos, kurios atsiranda pagal įstatymą ( ipso jure ); žr. M. Porzycki, min. veik., p. 405.

(24)  – Pagrindinės bylos aplinkybių metu taikytinos Austrijos bankroto bylų įstatymo ( öBGB1 . I 2007/73) redakcijos 11 straipsnio 1 dalis ir 12 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys.

(25)  – Ten pat, 48 straipsnio 1 dalis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad įvykdžius mokėjimą H. Lutz arešto teisė pasibaigė pagal analogiją taikant Austrijos civilinio kodekso ( Allgemeines Bürgerliches Gesetzbuch ) 469 straipsnį ir jos nebegalima ginčyti. Šiuo klausimu žr. 7 išnašą.

(26)  – Kad būtų palengvintas jo taikymas, Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas sąrašas teisių, kurios pagal nacionalinius įstatymus iš esmės laikomos daiktinėmis teisėmis. Taigi šis sąrašas nėra išsamus. Šiuo atžvilgiu žr. Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 103 punktą ir G. Moss, I. F. Fletcher ir S. Isaacs, min. veik., p. 287.

(27)  – Šiuo klausimu žr. šios išvados 7 išnašą.

(28)  – Taip pat žr. šios išvados 20 punktą.

(29)  – Manau, naudinga priminti, kad daiktinių teisių srityje jų vieta nustatoma pagal vietą, kurioje yra šių teisių objektu esantis turtas. Be to, į Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio taikymo sritį patenka daiktinės teisės, susijusios su skolomis. Šiuo klausimu žr. M. Virgós ir F. Garcimartín „The European Insolvency Regulation: Law and Practice“, Kluwer Law International , Haga, 2004, p. 103.

(30)  – Bylos medžiaga, kurią turi Teisingumo Teismas, nesuteikia jokios informacijos apie šalutinės bylos iškėlimą Austrijoje.

(31)  – Šiuo klausimu žr. G. Moss, I. F. Fletcher ir S. Isaacs, min. veik., p. 287. Taip pat žr. Reglamento Nr. 1346/2000 27 straipsnį.

(32)  – M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 135, ir M. Virgós ir F. Garcimartín, min. veik., p. 135.

(33)  – Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 135 punktas, M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 135, K. Pannen ir S. Riedemann „Article 4“, min. veik, p. 228, ir W. Klyta, min. veik., p. 175.

(34)  – Net jei šiame pranešime nurodomi teisės aktai, nematau jokios priežasties į Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies m punkto ir 13 straipsnio taikymo sritį neįtraukti teisinių pasekmių, kurios atsiranda pagal įstatymą ( ipso jure ) arba kurios yra procesinio pobūdžio.

(35)  – Žr. Sprendimą Seagon (C‑339/07, EU:C:2009:83, 28 punktas) dėl tarptautinės teismų jurisdikcijos bankrotu pagrįstų ieškinių dėl sandorio nuginčijimo srityje.

(36)  – R. Dammann „Article 13“, min. veik., p. 291: „Some legal systems automatically void any secured rights that have been granted within a specific period prior to the opening of insolvency proceedings. Whether such legal provisions are avoidance actions within the meaning of Art 4 (2) sentence 2 (m) of the European Insolvency Regulation is debatable.“

(37)  – Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 91 punktas.

(38)  – Pavyzdžiui, kalbama apie atvejį, kai ieškinį dėl sandorio nuginčijimo pareiškia likvidatorius, einantis pareigas bankroto bylos metu, kaip pagrindinėje byloje. Šiuo atžvilgiu priminsiu, kad Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies m punktas yra skirtas lex fori concursus grindžiamiems ieškiniams arba taisyklėms dėl aktų nuginčijimo. Bendrosios teisės normos, atvirkščiai, taikomos tik tiek, kiek lex fori concursus tai leidžia. Šiuo klausimu žr. M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 135, ir M. Virgós ir F. Garcimartín, min. veik., p. 135. Šiuo klausimu taip pat žr. šios išvados 43 punktą.

(39)  – Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 91 punktas.

(40)  – Žr. pagal analogiją Sprendimą LBI (C‑85/12, EU:C:2013:697), susijusį su 2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo (OL L 125, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 15) nuostatomis, kuriame Teisingumo Teismas turėjo išaiškinti nuostatas, iš esmės tapačias nagrinėjamoms šioje byloje.

(41)  – Žr. Sprendimą Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335, 20 punktas) ir Sprendimą Kronos Titan ir Rhein-Ruhr Beschichtungs-Service (C‑43/13 ir C‑44/13, EU:C:2014:216, 25 punktas).

(42)  – Žr. Sprendimą Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 50 punktas).

(43)  – G. Moss, I. F. Fletcher ir S. Isaacs, min. veik., p. 297: „This will involve not only providing the relevant foreign law but also the relevant facts“.

(44)  – Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 138 punktas, M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 137, ir G. Moss, I. F. Fletcher ir S. Isaacs, min. veik., p. 296.

(45)  – Primintina, kad pagal skolininko aktų, atliktų iki Reglamente Nr. 1346/2000 numatytos bankroto bylos iškėlimo, nuginčijimo tvarką iš pradžių yra numatytas lex fori concursus (4 straipsnio 2 dalies m punktas) taikymas, bet jo gali būti išvengta remiantis aktui taikytina teise (13 straipsnis). Tačiau, kadangi žodis „aktas“, vartojamas šio reglamento 13 straipsnyje, leidžia gana plačiai aiškinti šią nuostatą, reikia pabrėžti, kad ši išimtis turi būti taikoma ne tik žalingiems skolininko aktams, bet ir teisinėms pasekmėms, kylančioms pagal įstatymą ( ipso jure ), arba procesinio pobūdžio pasekmėms, kaip šioje byloje. Šiuo klausimu žr. M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 134 ir 135.

(46)  – Šiuo klausimu žr. Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 136 ir 138 punktus ir G. Moss, I. F. Fletcher ir S. Isaacs, min. veik., p. 297.

(47)  – Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 97 punktas.

(48)  – Ten pat, 97 punktas.

(49)  – Žr. šios išvados 20 punktą .

(50)  – Taip pat žr. šios išvados 19 punktą.

(51)  – Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad tam tikri šią nuomonę ginantys asmenys aiškiai daro išimtį dėl teisės nuginčyti sandorį įgyvendinimo terminų. Jų teigimu, šie terminai turi būti nagrinėjami kumuliatyviai, atsižvelgiant į lex fori concursus ir lex causae , kad, kaip teisės nuginčyti sandorį įgyvendinimo terminas, būtų pasirinktas trumpesnis iš dviejų terminų, – šioje byloje tai yra naudinga H. Lutz.

(52)  – Savo raštuose Komisija pažymi, kad argumentas, pagal kurį taikant Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį į lex causae numatytus senaties ir naikinamuosius terminus dėl jų procesinio pobūdžio neturi būti atsižvelgiama, šioje byloje kelia problemų, atsižvelgiant į tai, kad Austrijos teisėje naikinamasis terminas yra materialinio pobūdžio.

(53)  – Žr. Sprendimą Cilfit ir kt. (EU:C:1982:335, 20 punktas) ir Sprendimą Kronos Titan ir Rhein-Ruhr Beschichtungs-Service (EU:C:2014:216, 25 punktas).

(54)  – Virgós ir Schmit aiškinamojo pranešimo 137 punktas.

(55)  – Ten pat, 138 punktas, ir M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 136. Taip pat žr. M. Virgós ir F. Garcimartín, min. veik., p. 136.

(56)  – 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, p. 6 ir klaidų ištaisymas OL L 309, 2009, p. 87).

(57)  – Komisija priduria, kad pagal Reglamento „Roma I“ taisykles dėl taikytinos teisės bendrai reikalaujama, kad bankroto administratorius laikytųsi užsienio teisės, jei yra sąsajų su kita valstybe, ir praktikoje dėl to nekyla didelių sunkumų.

(58)  – Šiuo klausimu žr. H. Gaudemet‑Tallon „Convention de Rome du 19 juin 1980 et règlement „Rome I“ du 17 juin 2008. Détermination de la loi applicable. Domaine de la loi applicable“, JurisClasseur Europe Traité Nr. 3201, 2009, p. 119–121: „Taigi senaties terminas, taip pat jo nutraukimo ir sustabdymo priežastys yra nustatomos pagal pagrindinėms sutarties nuostatoms taikytiną teisę. Ir, remiantis tais pačiais straipsniais, pasibaigusioms teisėms taip pat taikoma sutarčiai taikytina teisė“. Kontinentinės Europos valstybių teisės sistemose paprastai sutinkama, kad senatis yra reglamentuojama lex causae , J. Zrałek „Przedawnienie w międzynarodowym obrocie handlowym, Zakamycze“, Krokuva, 2005, p. 142.

(59)  – M. Virgós Soriano ir F. J. Garcimartín Alférez, min. veik., p. 135.

(60) – Ten pat, p. 136.

(61)  – Žr. Heidelbergo-Liuksemburgo-Vienos aiškinamąjį pranešimą, p. 213.

(62)  – Šiuo klausimu žr. atsakymą į 24 klausimą nacionalinėse Belgijos, Estijos, Ispanijos, Latvijos ir Rumunijos ataskaitose. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės ataskaitoje Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis laikomas sėkme, kalbant apie teisėtų kreditorių interesų gynybą. Ten pat, p. 213.

(63)  – Ten pat, p. 214.

(64)  – Ten pat, p. 215.