1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teleklagenævnet (Danija) prašo Teisingumo Teismo patikslinti papildomos privalomos paslaugos, kurią pagal Direktyvos 2002/22/EB ( 2 ) 32 straipsnį teikia universaliųjų paslaugų įmonė, finansavimo tvarką.

2. 

Universaliųjų paslaugų direktyva siekiama sukurti suderintą reglamentavimo sistemą, kuria visoje Europos Sąjungoje turi būti užtikrinta prieinama galimybė gauti pagrindines geros kokybės ryšių paslaugas ( 3 ). Šias paslaugas Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nustatė minėtos direktyvos II skyriuje. Jeigu šios paslaugos teikiamos už kainą, kuri skiriasi nuo kainos, nustatytos įprastomis komercinio naudojimo sąlygomis, universaliąsias paslaugas teikiančiai įmonei tai kompensuoja valstybė narė viešuoju finansavimu arba sektoriaus įmonės iš sektorinio fondo.

3. 

Pagal subsidiarumo principą valstybės narės gali nesilaikyti apibrėžtų universaliosios paslaugos ir papildomų paslaugų ribų ( 4 ) ir savo teritorijoje leisti naudotis „papildomomis privalomomis paslaugomis“ ir padaryti jas prieinamas, jeigu rinkoje nėra tenkinami galutinių paslaugų gavėjų poreikiai.

4. 

Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnyje, kurio taikymo sritį šioje byloje reikia išaiškinti, nustatyta:

„Valstybės narės gali nuspręsti, kad papildomai prie paslaugų, teikiamų pagal II skyriuje apibrėžtus universaliųjų paslaugų įpareigojimus, jų teritorijoje būtų viešai prieinamos kitos paslaugos, bet tokiais atvejais konkrečioms įmonėms negalima taikyti kompensacijų mechanizmo.“

5. 

Šia nuostata valstybėms narėms paliekama didelė diskrecija paslaugų, kurios gali būti teikiamos jų teritorijoje kaip „papildomos privalomos paslaugos“, srityje. Taigi šioje byloje Danijos Karalystė įpareigojo TDC A/S (toliau – TDC), pagrindinį Danijos operatorių, veikiantį telekomunikacijų sektoriuje, šios šalies teritorijoje ir Grenlandijoje užtikrinti jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugų teikimą radijo paslaugų forma. Šios radijo paslaugos nemokamai teikiamos visiems laivams, nepaisant jų nacionalinės priklausomybės, jas teikiant šie laivai gali prašyti pagalbos, jeigu atsiduria nelaimėje ( 5 ).

6. 

Vis dėlto, kitaip nei taisyklėse, kuriomis reglamentuojamos kompensacijos universaliųjų paslaugų teikėjams, Sąjungos teisės aktų leidėjas nepatikslino sąlygų, kuriomis valstybė narė turi mokėti kompensaciją papildomas privalomas paslaugas teikiančiai įmonei. Nors Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai neįtraukia sektorinio finansavimo, jis vis dėlto nenurodo, kiek valstybės narės turi kompensuoti už papildomos privalomos paslaugos teikimą ir kaip jos viešojo finansavimo tikslais turi apskaičiuoti su šiuo paslaugų teikimu susijusias išlaidas.

7. 

Pagrindinėje byloje telekomunikacijų srityje kompetentinga institucija ( 6 ) atsisakė TDC atlyginti išlaidas, susijusias su nagrinėjamų jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugų teikimu 2010 metais. Ši institucija iš esmės manė, kad pagal nacionalinės teisės aktus, taikytinus iki 2012 m. kovo 31 d., TDC neturėjo teisės į jokį išlaidų, patirtų teikiant šią papildomą privalomą paslaugą, kompensavimą, nes apskritai ji, vykdydama savo įsipareigojimus teikti universaliąsias paslaugas ir papildomas privalomas paslaugas, vertinant visas jas bendrai, uždirbo pelno ( 7 ). Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad išlaidos, susijusios su nagrinėjamomis saugos paslaugomis, praktiškai sudarė maždaug 60000000 Danijos kronų (DKK) per metus (maždaug 8036000 EUR), iš jų beveik pusė buvo susijusios su šių paslaugų teikimu Grenlandijoje.

8. 

Nagrinėdamas jam pateiktą ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė klausimą dėl principų ir taisyklių, kuriomis reglamentuojamas šios papildomos privalomos paslaugos finansavimas pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnį. Suabejojęs šios nuostatos aiškinimu, Teleklagenævnet nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

9. 

Nagrinėjamoje byloje visų pirma kyla didelių abejonių dėl narių, sudarančių instituciją, pateikusią prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nepriklausomumo priimant sprendimus, nes šie nariai, kurie skiriami ir atleidžiami kompetentingo ministro, visų pirma neturi jokių konkrečių garantijų, susijusių su jų atleidimu, išskyrus darbo teisėje numatytas garantijas.

10.

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį Universaliųjų paslaugų direktyva siekiama visoje Sąjungoje užtikrinti geros kokybės viešai prieinamas paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius. Šiuo tikslu joje įtvirtintos galutinių paslaugų gavėjų teisės ir atitinkamos elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas teikiančių įmonių pareigos.

11.

Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 straipsnio 2 dalį valstybės narės, laikydamosi objektyvumo, skaidrumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų, turi nustatyti veiksmingiausią ir tinkamiausią būdą, kuris užtikrintų universaliųjų paslaugų įgyvendinimą. Be to, jos turi stengtis kuo labiau mažinti rinkos iškraipymus, ypač siekti, kad kainos ir kitos paslaugų teikimo sąlygos nesiskirtų nuo įprastų komercinių sąlygų, kartu saugodamos visuomenės interesus.

12.

Universaliosios paslaugos apimtis apibrėžta Universaliųjų paslaugų direktyvos 4–7 straipsniuose. Ji apima sujungimą fiksuotoje vietoje su viešuoju ryšių tinklu ir išsamios informacijos apie abonentus ir abonentų knygos teikimo paslaugą galutiniams paslaugų gavėjams. Be to, į ją įeina taksofonų prieinamumo paslauga, leidžianti, be kita ko, paskambinti pagalbos tarnyboms, ir ypatingos priemonės, kuriomis galimybė gauti šias paslaugas užtikrinama neįgaliems jų gavėjams.

13.

Išlaidų, susijusių su universaliųjų paslaugų teikimu, finansavimas reglamentuojamas Universaliųjų paslaugų direktyvos 12–14 straipsniuose.

14.

Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 straipsnio „Įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas sąnaudų apskaičiavimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Kai [NRI] mano, kad 3–10 straipsniuose nurodytų universaliųjų paslaugų teikimas paskirtosioms įmonėms gali būti nepagrįstai didelė prievolė, jos apskaičiuoja universaliųjų paslaugų teikimo grynąsias sąnaudas.

Tuo tikslu [NRI]:

15.

Universaliųjų paslaugų direktyvos IV priedo A dalyje aprašomas būdas, kaip turi būti apskaičiuojamos įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynosios sąnaudos.

16.

Šios direktyvos 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatomos įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas finansavimo taisyklės. Šioje nuostatoje numatyta:

„1.   Kai, remdamosi 12 straipsnyje nurodytu grynųjų sąnaudų apskaičiavimu, [NRI] nustato, kad įmonei universaliosios paslaugos įpareigojimai yra nepagrįstai didelė prievolė, valstybės narės paskirtosios įmonės prašymu nusprendžia:

2.   Kai grynosios sąnaudos paskirstomos pagal šio straipsnio 1 dalies b punktą, valstybės narės nustato sąnaudų paskirstymo mechanizmą, kurį administruoja [NRI] arba nuo naudos gavėjų nepriklausoma įstaiga, [NRI] prižiūrint.

Finansuoti galima tik 3–10 straipsniuose nustatytų įpareigojimų grynąsias sąnaudas, apskaičiuotas pagal 12 straipsnį.“

17.

Valstybės narės taip pat gali taikyti kompensaciją paslaugų teikėjui iš viešųjų lėšų. Be to, jos gali paskirstyti įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas visiems elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų operatoriams, teikiantiems paslaugas jos teritorijoje, įsteigdamos sektorinį fondą. Šios taisyklės patikslintos Universaliųjų paslaugų direktyvos 21–23 konstatuojamosiose dalyse ir IV priedo B dalyje.

18.

Galiausiai šios direktyvos 32 straipsnyje „Papildomos privalomos paslaugos“, kurio tekstą šioje byloje reikia išaiškinti, nustatyta:

„Valstybės narės gali nuspręsti, kad papildomai prie paslaugų, teikiamų pagal II skyriuje apibrėžtus universaliųjų paslaugų įpareigojimus, jų teritorijoje būtų viešai prieinamos kitos paslaugos, bet tokiais atvejais konkrečioms įmonėms negalima taikyti kompensacijų mechanizmo.“

19.

Direktyvos 2002/77/EB ( 9 ) 6 straipsnio „Įsipareigojimai teikti universaliąsias paslaugas“ 1 dalyje nustatyta:

„Bet kuri pagal [Universaliųjų paslaugų direktyvą] taikoma nacionalinė schema, pagal kurią pasidalijamos universaliųjų paslaugų teikimo įsipareigojimų grynosios sąnaudos, turi remtis objektyviais, nediskriminaciniais ir skaidriais kriterijais ir laikytis proporcingumo bei mažiausio rinkos iškraipymo principų. Svarbiausia, į tai turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant indėlį į grynuosius įsipareigojimų teikti universaliąsias paslaugas kaštus, kai šie įsipareigojimai yra visiškai ar iš dalies priskirti elektronines ryšių paslaugas teikiančioms valstybės įmonėms.“

20.

Pagrindinėje byloje Teisingumo Teismo jurisdikcija atsiranda atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos tapatybę.

21.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teleklagenævnet nurodo priežastis, dėl kurių mano, kad ji atitinka visas reikalaujamas sąlygas, kad ją būtų galima laikyti „teismu“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį, taigi ir galėtų pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.

22.

Tačiau Komisija savo pastabose šiuo atžvilgiu išreiškia keletą abejonių. Todėl Teisingumo Teismas paprašė Danijos vyriausybės patikslinti taisykles, kuriomis reglamentuojama Teleklagenævnet veikla, visų pirma taisykles, kuriomis užtikrinamas jos nepriklausomumas, ir taisykles, susijusias su jos jurisdikcijos privalomuoju pobūdžiu. Teisingumo Teismui pateiktoje patikslintoje informacijoje Danijos vyriausybė teigia, kad Teleklagenævnet atitinka visus teismo praktikoje nustatytus kriterijus, pagal kuriuos ją galima laikyti „teismu“, todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pateikti atsakymus į šios institucijos jam pateiktus prejudicinius klausimus.

23.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką klausimas, susijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos pobūdžiu, yra tik Sąjungos teisės klausimas. Siekdamas įvertinti, ar ši institucija patenka į sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal SESV 267 straipsnį, taikymo sritį, Teisingumo Teismas atsižvelgia į visas aplinkybes, kaip antai institucijos teisinę prigimtį, jos nuolatinį pobūdį, jurisdikcijos privalomumą, ar jos procesas grindžiamas šalių rungimosi principu, ar ši institucija taiko teisės normas ir ar ji yra nepriklausoma ( 10 ).

24.

Taigi Teisingumo Teismas šios institucijos pobūdį vertina atsižvelgdamas ir į struktūrinius, ir į funkcinius kriterijus, atidžiai stengdamasis atlikti nagrinėjimą atsižvelgdamas į tam tikras teisines aplinkybes, kurioms esant ši institucija kreipiasi į Teisingumo Teismą ( 11 ). Kitaip tariant, Teisingumo Teismas in concreto tikrina konkretų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos vykdomų funkcijų pobūdį. Todėl ta pati nacionalinė institucija gali būti iš dalies laikoma teismu, iš dalies – administracine įstaiga, atsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju ji vykdo teismines, ar administracinio pobūdžio funkcijas ( 12 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas kreipia ypatingą dėmesį į tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusioje institucijoje yra nagrinėjamas ginčas ir ar ji turi priimti sprendimą pagal teisminio pobūdžio sprendimui priimti skirtą procedūrą ( 13 ).

25.

Dabar nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad pagrindinėje byloje Teleklagenævnet nėra kompetentinga pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

26.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tikrai matyti, kad Teisingumo Teismo praktikoje nustatytos sąlygos, susijusios su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos teisine prigimtimi, nuolatinumu, jos proceso rungimosi pobūdžiu ir teisės normų taikymu, yra tenkinamos.

27.

Iš tiesų Teleklagenævnet yra nuolatinė viešoji ginčų sprendimo institucija, įsteigta 2011 m. kovo 3 d. Įstatymo Nr. 169 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų (lov Nr. 169 om elektroniske kommunikationsnet og -tjenester) ( 14 ) 68 straipsnio 1 dalimi. Taigi jos teisinės prigimties ginčyti negalima. Jos veiklos tvarka nustatyta 2011 m. balandžio 21 d. reglamentu Nr. 383 dėl Teleklagenævnet veiklos (bekendtgørelse nr. 383 om teleklagenævnets virksomhed) ( 15 ).

28.

Be to, pagal Telekomunikacijų įstatymo 70 straipsnio 1 dalį ši institucija savo sprendimus priima remdamasi teisės normomis, t. y. Telekomunikacijų įstatymu.

29.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad procesas Teleklagenævnet yra tik rašytinis, tačiau ši institucija užtikrina, kad šalys galėtų pateikti savo pastabas laikantis rungimosi principo.

30.

Vis dėlto privalomasis jos kompetencijos pobūdis ir ją sudarančių narių nepriklausomumas gali kelti tam tikrų klausimų.

31.

Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Dorsch Consult (EU:C:1997:413), Teisingumo Teismas patikslino privalomosios jurisdikcijos sąvoką. Teisingumo Teismo teigimu, ši sąvoka atskleidžia du aspektus. Jurisdikcija yra „privaloma“, jeigu, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija iš tikrųjų yra vienintelė, kuriai galima pateikti skundą ir, antra, ši institucija priima privalomąją galią turinčius sprendimus ( 16 ). Toje byloje Teisingumo Teismas nenustatė aiškių ir tikslių ribų, pagal kurias būtų galima suteikti pirmenybę vienai ar kitai aiškinimo galimybei.

32.

Šioje byloje Komisija abejoja privalomuoju Teleklagenævnet jurisdikcijos pobūdžiu, nes kreipimasis į šią instituciją nėra vienintelis galimas apskundimo būdas, kadangi atitinkamas operatorius gali pareikšti ieškinį tiesiogiai bendrosios kompetencijos teismams.

33.

Pirma, remiantis turima informacija, atrodo, kad Telekomunikacijų įstatymu nustatytos dvi alternatyvios procedūros, pagal kurias ekonominės veiklos vykdytojas, kuris, kaip ir TDC, mano, kad jo teisės buvo pažeistos, gali ginčyti administracinės institucijos, įgaliotos prižiūrėti telekomunikacijų sektorių, t. y. Erhvervsstyrelsen, atskaitingos Įmonių ir augimo ministerijai, priimtą sprendimą. Iš esmės ūkio subjektas gali pareikšti ieškinį Teleklagenævnet (kuri veikia prie Mokslinių tyrimų, inovacijų ir aukštojo mokslo ministerijos) arba tiesiogiai bendrosios kompetencijos teismams ( 17 ).

34.

Kitaip nei byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Belov (EU:C:2013:48), atrodo, kad šios dvi procedūros nėra savarankiškos. Iš tiesų, kaip savo rašytiniuose atsakymuose į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus patikslino Danijos vyriausybė, nei kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismus, nei į arbitražą neužkerta kelio tam, kad ieškinį nagrinėtų Teleklagenævnet ( 18 ) . Danijos vyriausybė pažymi, kad tokiu atveju pagal Teisingumo vykdymo įstatymo (Retsplejeloven) 345 straipsnį bendrosios kompetencijos teismas turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Teleklagenævnet priims sprendimą.

35.

Be to, Danijos vyriausybė nurodo, kad, atrodo, praktiškai nepasitaikė atvejų, kad Erhvervsstyrelsen sprendimai būtų buvę tiesiogiai ginčijami bendrosios kompetencijos teismuose, prieš tai nesikreipus į Teleklagenævnet.

36.

Antra, jeigu atitinkamas ekonominės veiklos vykdytojas pateikia ieškinį Teleklagenævnet, iš Telekomunikacijų įstatymo 71 straipsnio 2 dalies matyti, kad jos sprendimai šalims yra privalomi, nebent šalys per aštuonių savaičių terminą pareiškia ieškinį teismui.

37.

Iš esmės pagal Telekomunikacijų įstatymo 71 straipsnio 1 dalį Teleklagenævnet priima galutinius administracinius sprendimus, kurių negalima apskųsti jokiai kitai administracinei institucijai.

38.

Manau, visos šios aplinkybės nedraudžia pripažinti Teleklagenævnet privalomąją jurisdikciją, kaip ji suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką.

39.

Visai kitoks klausimas yra susijęs su šios institucijos nepriklausomumu, dėl kurio, manau, ir kyla visokių sunkumų.

40.

Komisija mano, kad Teleklagenævnet nepateikia pakankamai garantijų dėl savo nepriklausomumo. Ji iš esmės nurodo, kad ši institucija priklauso aukštesnei Mokslinių tyrimų, inovacijų ir aukštojo mokslo ministerijos organizacinei struktūrai, o ši ministerija pagal Telekomunikacijų įstatymo 69 straipsnio 2 dalį teikia Teleklagenævnet sekretoriato paslaugas. Šią išvadą ginčija Danijos vyriausybė.

41.

Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Wilson ( 19 ), nepriklausomumo, kuris yra neatskiriamas nuo teisminės funkcijos, sąvoka pirmiausia reikalauja, kad atitinkama institucija būtų nepriklausoma nuo sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys, priėmusios valdžios institucijos ( 20 ).

42.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką nepriklausomumo sąvoka apima du aspektus.

43.

Pirmasis aspektas yra išorinis. Jis reiškia, kad prašymą priimti sprendimą pateikianti institucija turi būti apsaugota nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių sprendimų laisvei, kiek tai susiję su jiems nagrinėti pateikiamomis bylomis ( 21 ). Jis reikalauja, kad būtų pripažįstamos tam tikros garantijos, kaip antai teisėjų nepašalinamumas, galinčios apsaugoti asmenį nuo tų, dėl kurių jis turi priimti sprendimą.

44.

Antrasis aspektas, kurį nagrinėja Teisingumo Teismas, analizuodamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos nepriklausomumą, yra vidinis. Jis susijęs su nešališkumo sąvoka ir reikalauja vienodo nešališkumo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su šios bylos dalyku, atžvilgiu ( 22 ). Šis aspektas reikalauja, kad būtų paisoma objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo ginčo baigtimi, – turi būti tik griežtas teisės normų taikymas.

45.

Teisingumo Teismo teigimu, šios nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos reikalauja, kad būtų taisyklės, visų pirma susijusios su institucijos sudėtimi, jos narių skyrimu, įgaliojimų trukme ir susilaikymo, nusišalinimo ir atšaukimo priežastimis. Šios taisyklės turi leisti atmesti visas pagrįstas teisės subjektų abejones dėl to, kad šiai institucijai nedaro įtakos išoriniai veiksniai ir kad ji yra nešališka susikertančių interesų atžvilgiu. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas mano, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija gali atitikti nepriklausomumo sąlygą tik tais atvejais, kai šios institucijos narių atleidimo atvejai yra aiškiai nustatyti teisės akto nuostatose ( 23 ).

46.

Tačiau šioje byloje nagrinėjamu atveju šios sąlygos nėra tenkinamos ir reikia pripažinti, kad jokia Danijos vyriausybės atsakymuose į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus nurodyta informacija neleidžia paneigti abejonių, susijusių su Teleklagenævnet narių sprendimų nepriklausomumu ir jų gebėjimu atsispirti išorės veiksniams.

47.

Teleklagenævnet sudėtis reglamentuota Telekomunikacijų įstatymo 68 straipsnyje.

48.

Iš šios nuostatos 2 ir 3 dalių matyti, kad Teleklagenævnet sudaro penki, šeši arba septyni nariai. Danijos vyriausybė per posėdį patvirtino, kad Teleklagenævnet gali sudaryti lyginis narių skaičius (taip, beje, yra šiuo metu), o pagal Reglamento Nr. 383 5 straipsnio 3 dalį, balsams pasiskirsčius po lygiai, lemiamas yra šios institucijos pirmininko balsas.

49.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tai, kad pirmininkas gali turėti lemiamą balsą, suteikia dvigubą pagrindą išsamiai išnagrinėti jo ir kolegijų, į kurių sudėtį jis įeina, nepriklausomumą ir nešališkumą ( 24 ). Minėtame Sprendime Grande Stevens ir kt. prieš Italiją, kurį priėmė didžioji kolegija, Europos Žmogaus Teisių Teismas, atlikdamas tokį nagrinėjimą, atsižvelgė į nagrinėjamos institucijos narių skyrimo būdą, jų įgaliojimų trukmę, apsaugos nuo išorinio spaudimo buvimą, narių subjektyvų ir objektyvų nešališkumą ir nepriklausomumo buvimą.

50.

Šiuo atžvilgiu iš taikytinų teisės aktų matyti, kad Teleklagenævnet narius skiria prekybos, pramonės ir augimo ministras. Pagal Telekomunikacijų įstatymo 68 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį jis turi užtikrinti, kad šią instituciją sudarytų asmenys, turintys ne tik teisinę, visų pirma konkurencijos, ūkio ir komercinės teisės srities, kvalifikaciją, bet ir techninę kompetenciją telekomunikacijų srityje ( 25 ). Vis dėlto iš to įstatymo 68 straipsnio 4 dalies matyti, kad Teleklagenævnet pirmininkas turi būti teisininkas. Pagal tą pačią nuostatą ūkio ir augimo ministras gali paskirti vieną narį teisininką pirmininko pavaduotoju, kuris gali pakeisti pirmininką jo nesant arba jam nusišalinus.

51.

Kalbant apie Teleklagenævnet narių nepriklausomumą, pasakytina, kad Danijos vyriausybė savo rašytiniame atsakyme į Teisingumo Teismo klausimus nurodo, kad pagal Telekomunikacijų įstatymo 69 straipsnio 3 dalį Teleklagenævnet vykdydama savo funkcijas yra nepriklausoma nuo visų nurodymų, susijusių su konkrečios bylos nagrinėjimu ir baigtimi.

52.

Visų pirma dėl šios institucijos narių atšaukimo Danijos vyriausybė taip pat patikslina, kad „Teleklagenævnet narių atšaukimas nereglamentuojamas nei Telekomunikacijų įstatyme, nei Reglamente [Nr. 383]“. Vis dėlto ji nurodo, kad jie skiriami ketverių metų kadencijai ir kad yra „apsaugoti nuo savavališko ir piktnaudžiaujamo atšaukimo pagal bendrąsias administracinės teisės ir darbo teisės normas“. Per posėdį Danijos vyriausybė, be kita ko, nurodė, kad įgaliojimai atšaukti narius priklauso tam pačiam asmeniui, kuris yra įgaliotas juos skirti, t. y. ūkio ir augimo ministrui. Vis dėlto Danijos vyriausybė pabrėžia, kad, jos žiniomis, Teleklagenævnet narių atšaukimo atvejų nėra buvę.

53.

Šių aplinkybių nepakanka, kad įsitikinčiau, jog Teleklagenævnet nariai dėl savo nepriklausomumo ir nešališkumo yra apsaugoti nuo bet kokio išorinio spaudimo.

54.

Iš tiesų nėra jokios aiškios teisės akto nuostatos, kurioje būtų nustatyti atvejai, kai Teleklagenævnet nariai gali būti atšaukti arba gali būti panaikintas jų paskyrimas. Be to, bendrosios kompetencijos teismų nariams apsaugoti skirtos garantijos nėra jiems taikomos pagal analogiją.

55.

Todėl Teleklagenævnet nariai, kuriuos, be kita ko, skiria ir atleidžia ta pati institucija, neturi jokios konkrečios garantijos, susijusios su jų atšaukimu, išskyrus bendrojoje administracinėje teisėje ir darbo teisėje numatytas garantijas. Tačiau manau, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką to nepakanka, nes jų atšaukimas turi būti numatytas konkrečiose nuostatose, kurių neapima bendrosios teisės nuostatos. Galiausiai akivaizdu, kad šios institucijos narių ketverių metų kadencija negali būti užtikrinamas jų nepašalinamumas.

56.

Man atrodo, šios aplinkybės yra draudžiamojo pobūdžio ir neleidžia pripažinti Teleklagenævnet„teismu“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį, nes visos minėtos aplinkybės rodo, kad ši institucija yra panašesnė į administracinę instituciją.

57.

Šiuo analizės etapu vis dėlto reikia patikslinti, kad pagal Telekomunikacijų įstatymo 71 straipsnio 2 dalį Teleklagenævnet sprendimai gali būti apskųsti teismui per aštuonias savaites. Taigi šios apskundimo galimybės buvimas leidžia užtikrinti SESV 267 straipsnyje numatyto prašymų priimti prejudicinį sprendimą mechanizmo veiksmingumą ir vienodą Sąjungos teisės, šiuo atveju Universaliųjų paslaugų direktyvos, aiškinimą, kurį siekiama užtikrinti minėta ESV sutarties nuostata. Iš tiesų, kaip nurodyta nusistovėjusioje teismo praktikoje, šie nacionaliniai teismai pagal SESV 267 straipsnį gali arba tam tikrais atvejais privalo kreiptis į Teisingumo Teismą ir prašyti priimti prejudicinį sprendimą, jei jų sprendimui priimti būtinas sprendimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba galiojimo ( 26 ).

58.

Todėl manau, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į Teleklagenævnet pateiktus prejudicinius klausimus.

59.

Taigi papildomai ir tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas vis dėlto pripažintų savo jurisdikciją, išnagrinėsiu šios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios institucijos pateiktus prejudicinius klausimus.

60.

Visais klausimais, kuriuos pateikė Teleklagenævnet, siekiama nustatyti sąlygas, kuriomis valstybė narė pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnį turi išmokėti kompensaciją įmonei, teikiančiai papildomą privalomą paslaugą.

61.

Atlikdamas analizę nagrinėsiu šiuos klausimus kitokia tvarka, nei juos pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija.

62.

Savo analizę pradėsiu nuo penktojo klausimo, kuriuo, mano nuomone, keliamas pirminis klausimas, t. y. susijęs su nagrinėjamos paslaugos suteikimo vietos reikšme atsakymams, kuriuos reikia pateikti į pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus.

63.

Tuomet tęsiu savo analizę nagrinėdamas klausimus, susijusius su Universaliųjų paslaugų direktyvos išaiškinimu.

64.

Pirmiausia nagrinėsiu ketvirtąjį klausimą, susijusį su universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimų grynųjų sąnaudų apskaičiavimo metodu.

65.

Tada nagrinėsiu klausimus, susijusius su papildomų privalomų paslaugų finansavimo būdais. Šiame kontekste kartu analizuosiu pirmąjį, šeštąjį ir septintąjį klausimus, nes kiekvienas iš jų susijęs su pagrindinėmis taisyklėmis, taikytinomis kompensacijos, mokėtinos teikiant šias paslaugas, skyrimui ir apskaičiavimui. Kartu atsakysiu į aštuntąjį klausimą, susijusį su Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnio tiesioginiu veikimu. Galiausiai analizuosiu antrąjį ir trečiąjį klausimus, daugiau susijusius su pačiomis šios kompensacijos apskaičiavimo detalėmis.

66.

Penktuoju klausimu Teleklagenævnet nori sužinoti, ar tai, kad TDC teikia nagrinėjamą papildomą privalomą paslaugą Grenlandijoje, turi įtakos atsakymams, kuriuos reikia pateikti į pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus, susijusius su Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnio išaiškinimu.

67.

Taigi šios bylos problema ta, kad TDC jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugą teikia ne tik Sąjungos valstybės narės teritorijoje, bet ir UŠT. Todėl kyla klausimas, ar ypatinga Grenlandijos padėtis reiškia, kad Teisingumo Teismas, viena, aiškindamas Universaliųjų paslaugų direktyvą, ir, kita, taikydamas taisykles, susijusias su valstybės pagalba, laikysis kitokio požiūrio nei tuo atveju, jeigu operatorius šią paslaugą teiktų tik valstybės narės teritorijoje.

68.

Pirma, mano nuomone, tai, kad TDC teikia nagrinėjamą paslaugą Grenlandijoje, neturi jokios reikšmės taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, taikytinumui šiai bylai. Iš tiesų nagrinėjamas finansavimas susijęs su viešuoju finansavimu iš Danijos Karalystės išteklių ir jį gauna šalies teritorijoje įsteigta Danijos įmonė. Taigi šis aspektas nekelia jokių ypatingų sunkumų.

69.

Visai kitas yra Universaliųjų paslaugų direktyvos taikytinumo klausimas. Norint suvokti šio klausimo apimtį, reikia trumpai pasidomėti ypatinga Grenlandijos padėtimi ir statusu atsižvelgiant į Sąjungos teisę.

70.

UŠT, apie kurias kalbama SESV II priede ir tarp kurių yra Grenlandija, yra „teritorijos“, dėl istorinių ar politinių aplinkybių susijusios su valstybe nare. Tai nėra tarptautinį teisinį subjektiškumą turinčios suverenios valstybės. Kalbant apie Grenlandiją, ji yra sudedamoji Danijos Karalystės dalis. Vis dėlto jai suteiktas vidaus autonomijos statusas, kurį ji įgijo 1979 m. gegužės 1 d., pagal kurį tapo „atskira bendrija Danijos Karalystės viduje“ ir kuris sustiprintas 2009 m. birželio 20 d. Danijos parlamentui priėmus įstatymą dėl Grenlandijos autonomijos.

71.

Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Antillean Rice Mills ir kt. / Komisija ( 27 ), „nors UŠT yra šalys ir teritorijos, turinčios ypatingus ryšius su [Sąjunga], vis dėlto jos nėra [Sąjungos] dalis“ ( 28 ). Taigi Sutartyse, visų pirma ESS 52 straipsnyje ir SESV 355 straipsnio 2 dalyje, šioms teritorijoms suteikiamas ypatingas statusas, grindžiamas specialiu asociacijos režimu, paremtu UŠT ekonominiu ir socialiniu vystymusi. Šis režimas bendrai apibrėžtas ESV sutarties ketvirtojoje dalyje, apimančioje SESV 198–204 straipsnius, o kiek tai susiję su Grenlandija – prie ES ir ESV sutarčių pridėtame protokole Nr. 34 dėl Grenlandijai skirtų specialių priemonių.

72.

Deja, šios nuostatos neleidžia užtikrintai nustatyti, ar specialus UŠT asociacijos režimas sudaro savarankišką ir atskirą teisinę sistemą, kurioje taikomi tik SESV 198–204 straipsniai ir jais remiantis priimti aktai, ar ši sistema yra lex specialis, taikoma pagal poreikį vietoj bendrųjų ESV sutarties normų.

73.

Iš tiesų SESV ketvirtosios dalies nuostatos yra suformuluotos dviprasmiškai, o teismų praktikoje aiškaus atsakymo nepateikiama. Šiuos sunkumus puikiai apibendrino generalinis advokatas P. Cruz Villalón savo išvadoje byloje Prunus ir Polonium ( 29 ). Nurodęs dvi Teisingumo Teismo praktikos kryptis ( 30 ), generalinis advokatas P. Cruz Villalón laikėsi nuomonės, kad „UŠT kvalifikavimas kaip valstybės narės ar trečiosios šalies – tai klausimas, į kurį negali būti griežto atsakymo ir kuris kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiamas remiantis atitinkamu teisiniu pagrindu, ypač atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama specialiu asociacijos režimu, nustatytu [ESV sutarties] ketvirtojoje dalyje“ ( 31 ).

74.

Pritariu tokiai analizei. Iš esmės man atrodo, kad SESV ir jos išvestinės teisės nuostatos turi būti taikomos UŠT, nebent vietoj šių nuostatų būtų taikomos SESV 198–204 straipsniuose numatytos specialios normos arba jomis būtų kenkiama asociacijos režimu siekiamiems tikslams.

75.

Tačiau pagrindinėje byloje akivaizdu, kad papildomos privalomos paslaugos teikimas Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnyje nustatytomis sąlygomis atitinka su Grenlandija sudaryto susitarimo dėl asociacijos tikslus, nes juo prisidedama prie šios teritorijos ekonominio ir socialinio vystymosi ir jis atitinka jos gyventojų interesus, laikantis SESV 198 ir 199 straipsniuose numatytų tikslų. Be to, jokia konkreti nuostata, numatyta SESV 198–203 straipsniuose arba Protokole Nr. 34 dėl Grenlandijai skirtų specialių priemonių, pridėtame prie ES ir ESV sutarčių, nedraudžia tokio taikytinumo.

76.

Todėl, mano nuomone, tokiu atveju, koks yra nagrinėjamas pagrindinėje byloje, tai, kad įmonė, įpareigota teikti papildomą privalomą paslaugą, numatytą Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnyje, teikia šią paslaugą ne tik valstybės narės teritorijoje, bet ir UŠT, neturi įtakos atitinkamam šios direktyvos nuostatų aiškinimui ir taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, taikymui.

77.

Ketvirtuoju klausimu Teleklagenævnet Teisingumo Teismo teiraujasi, ar pagal Universaliųjų paslaugų direktyvą apskaičiuojant grynąsias sąnaudas, kurias patiria universaliąją paslaugą teikianti įmonė, valstybei narei draudžiama atsižvelgti į visas pajamas ir išlaidas, susijusias su nagrinėjamos paslaugos teikimu, visų pirma į pajamas ir išlaidas, kurias įmonė patirtų, jeigu jai nebūtų nustatyti šie įpareigojimai.

78.

Atsakymą į šį klausimą galima rasti pačiame Universaliųjų paslaugų direktyvos tekste.

79.

Kaip nurodoma šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje, teikiant universaliąsias paslaugas, kai kurios paslaugos kai kuriems galutiniams paslaugų gavėjams gali būti teikiamos skirtingomis nei rinkos kainomis. Dėl šios priežasties Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kaip matyti iš tos pačios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, jog tais atvejais, kai įrodoma, kad nuostolinga vykdyti universaliųjų paslaugų įpareigojimus arba kad grynosios sąnaudos viršija įprastas komercinio eksploatavimo normas, valstybės narės prireikus turėtų nustatyti tokių įpareigojimų grynųjų sąnaudų finansavimo mechanizmus.

80.

Taigi pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą NRI turi apskaičiuoti universaliosios paslaugos teikimo grynąsias sąnaudas, jeigu mano, kad šios paslaugos teikimas įmonei paslaugų teikėjai gali būti nepagrįsta prievolė.

81.

Sąjungos teisės aktų leidėjas universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimų grynųjų sąnaudų apskaičiavimo metodus detalizavo Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkte ir patikslino šios direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje ir IV priedo A dalyje.

82.

Visų pirma iš minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punkto matyti, kad valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimų grynąsias sąnaudas turi apskaičiuoti atsižvelgdamos į galimą šias paslaugas teikiančios įmonės komercinę naudą.

83.

Iš Universaliųjų paslaugų direktyvos IV priedo A dalies taip pat matyti, kad grynosios sąnaudos atitinka grynųjų įmonės sąnaudų, patiriamų teikiant universaliąją paslaugą, ir grynųjų sąnaudų, patiriamų tuomet, kai įmonė šios paslaugos neteikia, skirtumą. Sąjungos teisės aktų leidėjas priduria, kad valstybės narės tuomet turi užtikrinti, kad būtų teisingai įvertintos sąnaudos, kurių įmonė būtų galėjusi išvengti, jeigu būtų galėjusi pasirinkti ir nevykdyti įpareigojimų teikti universaliąsias paslaugas.

84.

Galiausiai Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslina, kad, apskaičiuojant grynąsias sąnaudas, reikia atsižvelgti ne tik į išlaidas ir pajamas, bet ir nematerialią naudą, gaunamą teikiant universaliąją paslaugą ( 32 ).

85.

Be to, reikėtų pridurti, kad, pagal Komisijos sprendimo 2012/21 17 konstatuojamąją dalį Komisija nurodė, kad, kalbant apie kompensaciją įmonei, įpareigotai teikti bendrosios ekonominės svarbos paslaugą (toliau – BESP), grynosios sąnaudos, į kurias reikėtų atsižvelgti, turėtų būti apskaičiuojamos kaip skirtumas tarp visuotinės ekonominės svarbos paslaugos teikimo išlaidų ir už visuotinės ekonominės svarbos paslaugą gautų pajamų arba kaip skirtumas tarp įmonės, vykdančios su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, grynųjų išlaidų ir tos pačios įmonės, nevykdančios tokio įsipareigojimo, grynųjų išlaidų arba pelno.

86.

Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos a punktą reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais valstybė narė, siekdama apskaičiuoti universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimų grynąsias sąnaudas, atsižvelgia į visas pajamas ir išlaidas, susijusias su šios paslaugos teikimu, visų pirma į pajamas ir išlaidas, kurias įmonė patirtų, jeigu nebūtų šių paslaugų teikėja.

87.

Pirmuoju, šeštuoju ir septintuoju klausimais Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti taisykles ir principus, kuriais reglamentuojamas valstybės narės skiriamas papildomų privalomų paslaugų finansavimas.

88.

Pirmuoju klausimu Teleklagenævnet iš esmės teiraujasi Teisingumo Teismo, ar Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnis draudžia valstybei narei atsisakyti skirti kompensaciją įmonei, teikiančiai papildomą privalomą paslaugą, remiantis tuo, kad šios paslaugos sąnaudos padengiamos iš pelno, kurį ši įmonė gavo vykdydama universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimus.

89.

Šeštuoju klausimu Teleklagenævnet kelia klausimą dėl taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, įtvirtintų ne tik SESV 107 straipsnio 1 dalyje ir 108 straipsnio 3 dalyje, bet ir Sprendime 2012/21, reikšmės šios nuostatos aiškinimui. Tame sprendime nustatytos sąlygos, kuriomis valstybė narė yra atleidžiama nuo pareigos iš anksto pranešti Komisijai apie valstybės pagalbą, suteiktą kaip kompensaciją už suteiktas BESP, jeigu šią kompensaciją galima laikyti atitinkančia SESV 106 straipsnio 2 dalį.

90.

Kartu Teleklagenævnet septintuoju klausimu nori sužinoti, kokią reikšmę Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnio aiškinimui turi minimalaus rinkos iškraipymo principas, kuriuo šios direktyvos kontekste remiasi Sąjungos teisės aktų leidėjas ( 33 ).

91.

Nagrinėsiu šiuos tris klausimus kartu, nes taisyklės ir principai, kuriuos Teleklagenævnet nurodo savo šeštajame ir septintajame klausimuose, neturi įtakos įpareigojimų, atsirandančių iš Universaliųjų paslaugų direktyvos, įgyvendinimui, o jį reglamentuoja, ir visų pirma kompensavimo mechanizmus, kurie turi būti nustatyti siekiant finansuoti universaliąją paslaugą ir papildomas privalomas paslaugas.

92.

Dėl priežasčių, kurias dabar nurodysiu, manau, kad valstybė narė pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnį negali atsisakyti skirti kompensacijos papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei, jeigu šios paslaugos sąnaudos padengiamos iš pelno, kurį ši įmonė gauna vykdydama universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimus.

93.

Panašiai kaip ir Komisija, manau, kad Universaliųjų paslaugų direktyvoje numatytos kompensacijos sistemos, susijusios, viena, su universaliosiomis paslaugomis ir, kita, su papildomomis privalomomis paslaugomis, viena nuo kitos nepriklauso ir kad teikiant kiekvieną iš šių paslaugų patirtos sąnaudos turi būti apskaitomos atskirai siekiant užtikrinti, kad, apskaičiuojant papildomos privalomos paslaugos teikimo grynąsias sąnaudas, į jas nebūtų įtraukiamos visos pajamos, gautos teikiant universaliąją paslaugą ir kad kompensacija nebūtų skirta už šios paslaugos teikimą.

94.

Iš tikrųjų papildomų privalomų paslaugų finansavimo srityje nėra aiškiai numatyta pareiga tvarkyti atskirą apskaitą. Vis dėlto šis reikalavimas išplaukia iš Sąjungos teisės aktų leidėjo Universaliųjų paslaugų direktyvoje nustatytų principų ir taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, taikytinumo.

95.

Pirma, Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnyje nustatytos taisyklės reiškia, kad papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei yra kompensuojama. Tiesa, Sąjungos teisės aktų leidėjas nedetalizuoja šiai kompensacijai taikomų principų. Jis tiesiog uždraudžia valstybėms narėms perkelti šios paslaugos sąnaudas nacionalinėje rinkoje veikiantiems tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų operatoriams ( 34 ). Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia užtikrinti, kad rinkos dalyvių mokamos įmokos būtų tiesiogiai susijusios su universaliosios paslaugos teikimu ir neapimtų susijusios ar papildomos veiklos. Jo tikslas yra užtikrinti minimalų rinkos iškraipymą, per sektorinių fondų steigimą neužkraunant neproporcingos finansinės naštos sektoriuje veikiantiems subjektams, ypač naujiems rinkos dalyviams ( 35 ). Taigi nė iš vienos sektoriaus įmonės, tarp kurių yra paslaugas teikianti įmonė, neturi būti reikalaujama prisidėti prie papildomos privalomos paslaugos finansavimo.

96.

Taigi iš Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnio teksto galima spręsti, kad privalomą papildomą paslaugą teikianti įmonė neturi būti priversta padengti sąnaudų, susijusių su šios paslaugos teikimu, ir gali iš valstybės narės gauti šių sąnaudų kompensaciją.

97.

Šiuo klausimu manau, kad minėta nuostata suformuluota pakankamai tiksliai ir be išlygų, kad būtų galima pripažinti jos tiesioginį veikimą.

98.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad valstybė narė negali priimti nacionalinės teisės aktų, kuriais in fine papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei neskiriama kompensacija.

99.

Antra, taisyklėse, susijusiose su universaliosios paslaugos finansavimu, reikalaujama, kad būtų atskirai apskaitoma veikla, priskiriama universaliajai paslaugai, ir veikla, priskiriama kitų rūšių paslaugoms, tarp kurių yra papildomos privalomos paslaugos. Taigi siekdamos apskaičiuoti kompensaciją valstybės narės turi atsižvelgti tik į pajamas, kurias universaliosios paslaugos teikėjas gavo teikdamas šią paslaugą ( 36 ).

100.

Apskaitos atskyrimo reikalavimas įtvirtintas Direktyvos 2002/21 13 straipsnio 1 dalies a punkte. Pagal šią nuostatą įmonės privalo atskirai tvarkyti apskaitą, kad būtų galima nustatyti visus sąnaudų ir pajamų elementus, susijusius su jų veikla teikiant elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, jeigu, be kita ko, jos turi specialiąsias ar išimtines teises teikti paslaugas kituose tos pačios valstybės narės sektoriuose.

101.

Šis reikalavimas pakartotas Universaliųjų paslaugų direktyvoje kalbant apie universaliosios paslaugos teikimą.

102.

Iš tiesų šios direktyvos 12–14 straipsniuose Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytų principų, kuriuos reikia aiškinti atsižvelgiant į šios direktyvos 3, 18, 22–25 konstatuojamąsias dalis ir IV priedą, laikymasis reiškia, kad kompensacijų sistema turi tiesioginį ryšį su grynosiomis sąnaudomis, patirtomis dėl universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimų, ir, be to, Teisingumo Teismas tai yra patvirtinęs savo praktikoje ( 37 ). Iš Universaliųjų paslaugų direktyvos 3 ir 18 konstatuojamųjų dalių taip pat darytina išvada, kad valstybės narės turi paskirtosioms įmonėms kompensuoti grynąsias sąnaudas, kurias jos „patyrė būtent“ dėl universaliosios paslaugos teikimo. Kad būtų laikomasi šių principų, NRI privalo atskirti, viena, grynąsias sąnaudas, susijusias su universaliąja paslauga ir, kita, sąnaudas, susijusias su paslaugų, nepatenkančių į šios direktyvos II skyriaus taikymo sritį, teikimu, – nesvarbu, ar tai būtų papildomos privalomos paslaugos, ar rinkos prekių paslaugos. Šiuo klausimu Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat numatė atskirą finansavimo tvarką pagal paslaugos pobūdį, aiškiai nenumatydamas sektorinio finansavimo įgyvendinant minėtos direktyvos 32 straipsnį ( 38 ).

103.

Reikalavimu atskirti apskaitą ne tik prisidedama prie finansavimo procedūros skaidrumo ( 39 ), bet ir leidžiama užtikrinti, kad universalioji paslauga būtų finansuojama konkurencijos požiūriu neutraliu būdu ( 40 ).

104.

Pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 18 konstatuojamąją dalį tokiu reikalavimu taip pat užtikrinama, kad universaliosios paslaugos ir papildomų privalomų paslaugų finansavimas atitiktų taisykles, susijusias su valstybės pagalba ( 41 ).

105.

Apskaitos atskyrimas iš esmės reiškia reikalavimą, taikomą valstybių narių kompensacijų, mokėtinų teikiant bendrosios ekonominės svarbos paslaugas, skyrimui.

106.

Akivaizdu, kad papildomos privalomos paslaugos, kaip ir universaliosios paslaugos, teikimas priskirtinas bendrosios ekonominės svarbos paslaugai, kaip ji suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Nors papildomos privalomos paslaugos ir negali būti laikomos „universaliąja paslauga“, kaip ji suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvą, nepaneigiama, kad dėl šių paslaugų pobūdžio ir tikslo jomis sprendžiami tie patys rūpimi klausimai, kurie sprendžiami universaliosiomis paslaugomis, ir kad jos yra teikiamos tokiomis pačiomis sąlygomis ( 42 ). Taigi papildoma privaloma paslauga dažniausiai yra teikiama kitokia kaina nei ta, kuri yra nustatyta įprastomis komercinio naudojimo sąlygomis.

107.

Valstybių narių už bendrosios ekonominės svarbos paslaugos teikimą skiriamos kompensacijos turi atitikti Sąjungos teisės aktų leidėjo SESV 107 ir 108 straipsniuose įtvirtintas nuostatas. Kad šios kompensacijos nebūtų laikomos SESV 107 straipsnio 1 dalies neatitinkančia „valstybės pagalba“, valstybės įsikišimas turi atitikti keturias kumuliacines sąlygas, kurias Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg ( 43 ). Šios sąlygos yra tokios:

108.

Jeigu šių kriterijų nesilaikoma ir jeigu yra tenkinamos bendrosios SESV 107 straipsnio 1 dalies taikytinumo sąlygos, bendrosios ekonominės svarbos paslaugą teikiančiai įmonei valstybės narės skiriamos kompensacijos yra valstybės pagalba ir joms yra taikomos SESV 106, 107 ir 108 straipsnių nuostatos.

109.

Komisija kiekvieną iš minėtų sąlygų paaiškino komunikate dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą ( 44 ). Kalbant apie principus, kuriais reglamentuojamas kompensacijos skyrimas ir apskaičiavimas, pasakytina, kad minėto komunikato 56 punkte Komisija pasirūpino patikslinti, kad „tuo tikslu galima įskaičiuoti tik tiesiogiai su VESP teikimu susijusias išlaidas“ ( 45 ).

110.

Sprendimo 2012/21 5 straipsnio 3 dalyje Komisija taip pat patikslino, kad bet kokia kompensacija, skirta įmonei, įpareigotai teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, grindžiama išlaidų apskaitos principu, leidžiančiu nustatyti kiekvienas sąnaudas, susijusias su nagrinėjamos paslaugos teikimu.

111.

Pažymėtina, kad šis apskaitos atskyrimo reikalavimas jau buvo įtvirtintas 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyvoje 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse ( 46 ). Pagal Direktyvos 2006/111 4 straipsnį visos įmonės, įpareigotos teikti bendrosios ekonominės svarbos paslaugas, gaunančios kompensaciją už viešąją paslaugą, susijusią su šia paslauga, ir vykdančios kitą veiklą, privalo tvarkyti atskiras sąskaitas, leidžiančias paskirstyti visas išlaidas ir įplaukas skirtingai atitinkamai veiklai.

112.

Šiuo atveju tokioje byloje kaip pagrindinė byla laikantis tokio įpareigojimo galima, be kita ko, užtikrinti, kad įmonė, teikianti ir universaliąją paslaugą, ir papildomą privalomą paslaugą, neatsidurtų nepalankioje padėtyje. Iš tiesų šis apskaitos atskyrimas leidžia išvengti dvigubo atsižvelgimo į pajamas, kurias įmonė gauna vykdydama universaliosios paslaugos teikimo įpareigojimus, viena, apskaičiuojant įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas, taigi ir šiuo pagrindu skiriamą kompensaciją, ir, kita, apskaičiuojant papildomos privalomos paslaugos teikimo grynąsias sąnaudas, taigi ir kompensacijos, mokamos teikiant papildomą privalomą paslaugą, skyrimą. Tokie veiksmai neabejotinai būtų nepalankūs paslaugą teikiančiai įmonei, nes jai tektų padengti papildomos privalomos paslaugos sąnaudas, o tai prieštarautų pačiam Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnio tekstui.

113.

Kaip bus paaiškinama toliau, vis dėlto tai nereiškia, kad į pajamas, gautas vykdant įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, gali būti atsižvelgta vėliau, vertinant perteklinį ar nepagrįstą paslaugas teikiančiai įmonei tenkančios prievolės pobūdį.

114.

Taigi, atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, laikausi nuomonės, jog Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais valstybei narei leidžiama atmesti papildomą privalomą paslaugą teikiančios įmonės pateiktą prašymą skirti kompensaciją remiantis tuo, kad šios paslaugos sąnaudos yra padengiamos iš pelno, kurį ši įmonė gauna vykdydama įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas.

115.

Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į šį klausimą, dabar reikia išnagrinėti aštuntąjį Teleklagenævnet pateiktą klausimą.

116.

Aštuntuoju klausimu Teleklagenævnet nori sužinoti, ar Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnis veikia tiesiogiai.

117.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu valstybė narė neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę per nustatytą terminą arba ją perkėlė klaidingai, privatūs asmenys nacionaliniuose teismuose gali remtis direktyvos nuostatomis valstybės atžvilgiu, kai jos, sprendžiant iš jų turinio, yra besąlyginės ir pakankamai aiškios ( 47 ).

118.

Šioje byloje Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnyje tikrai tiksliai nenurodytos apskaičiavimo taisyklės, kurias valstybė narė turi priimti norėdama skirti kompensaciją papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei. Taigi šiuo atveju ir su sąlyga, kad yra laikomasi taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, valstybės narės turi diskreciją.

119.

Vis dėlto Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnyje papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei suteikta teisė gauti kompensaciją už sąnaudas, susijusias su šios paslaugos teikimu. Atmesdamas sektorinį finansavimą, Sąjungos teisės aktų leidėjas uždraudė valstybėms narėms padaryti taip, kad šios paslaugos sąnaudos tektų sektoriaus įmonėms, tarp kurių yra paslaugas teikianti įmonė, ir nustatė viešąją kompensaciją. Mano supratimu, ši nuostata suformuluota pakankamai tiksliai ir be išlygų, kad šiuo atžvilgiu veiktų tiesiogiai.

120.

Tokiomis aplinkybėmis valstybė narė negali taikyti tokio sąnaudų, susijusių su papildomos privalomos paslaugos teikimu, apskaičiavimo metodo, dėl kurio šią paslaugą teikianti įmonė netektų teisės į kompensaciją.

121.

Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus laikausi nuomonės, kad Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnis, kiek juo papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei suteikiama teisė gauti sąnaudų, susijusių su šios paslaugos teikimu, kompensaciją, veikia tiesiogiai.

122.

Dviem paskutiniais klausimais, kuriuos nagrinėsiu, Teisingumo Teismo prašoma patikslinti sąlygas, kurioms esant valstybės narės kompensacijos skyrimo sumetimais gali atsižvelgti į tai, kad papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei tenka nepagrįsta prievolė.

123.

Antruoju klausimu Teleklagenævnet visų pirma klausia Teisingumo Teismo, ar Universaliųjų paslaugų direktyva draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tokios kompensacijos skyrimui nustatoma nepagrįstos naštos įmonei, teikiančiai papildomą privalomą paslaugą, sąlyga.

124.

Jeigu minėta direktyva tokie nacionalinės teisės aktai nedraudžiami, trečiuoju klausimu Teleklagenævnet teiraujasi, ar, vertindama šios prievolės nepagrįstą pobūdį, valstybė narė gali atsižvelgti į pelną, kurį papildomą privalomą paslaugą teikianti įmonė gavo vykdydama įpareigojimus teikti universaliąją paslaugą.

125.

Manau, niekas nedraudžia tokių teisės aktų.

126.

Iš tiesų nei iš Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnio, nei iš jokios kitos jos nuostatos negalima daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pats ketino nustatyti sąlygas, kuriomis NRI turi apskaičiuoti papildomos privalomos paslaugos teikimo grynąsias sąnaudas ir sąlygas, kuriomis NRI turi manyti, kad minėtų paslaugų teikimas gali reikšti nepagrįstą prievolę jas teikiančiai įmonei.

127.

Mano nuomone, tokiomis aplinkybėmis, nesant konkrečių teisės aktų, valstybės narės gali nustatyti sąlygas, kuriomis turi būti apskaičiuojamos papildomos privalomos paslaugos teikimo sąnaudos ir kuriomis turi būti nustatoma dėl to paslaugas teikiančiai įmonei atsirandanti prievolė, vis dėlto su sąlyga, kad jos laikosi taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, išplaukiančių iš sąlygų, kurias Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (EU:C:2003:415), visų pirma principų, kuriais reglamentuojamas valstybių narių viešosios paslaugos kompensacijų skyrimas.

128.

Todėl valstybės narės, prieš įgyvendindamos šios įmonės patiriamų sąnaudų kompensacijų mechanizmą, gali patikrinti, ar papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei iš tikrųjų tenka nepagrįsta prievolė.

129.

Tai yra sistema, kurią universaliųjų paslaugų finansavimo srityje Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 ir 13 straipsniuose.

130.

Iš esmės, iš Universaliųjų paslaugų direktyvos 21 konstatuojamosios dalies darytina išvada, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino grynųjų sąnaudų, patiriamų teikiant universaliąją paslaugą, finansavimo mechanizmus susieti su nepagrįstos įmonei tenkančios prievolės buvimu.

131.

Taigi, kad paskirtų kompensaciją, valstybės narės turi apskaičiuoti kiekvienos atitinkamos įmonės grynąsias sąnaudas, patiriamas teikiant šią paslaugą, pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 straipsnyje numatytą apskaičiavimo metodą, patikslintą jos 19 konstatuojamojoje dalyje ir IV priedo A dalyje ( 48 ). Nustačiusios šias grynąsias sąnaudas, valstybės narės gali įvertinti, ar universaliąją paslaugą teikiančiai įmonei iš tikrųjų tenka nepagrįsta ar per didelė prievolė, ir tuomet šios įmonės prašymu jos gali nuspręsti nustatyti dėl tokių sąnaudų skiriamos kompensacijos ypatumus.

132.

Iš tiesų, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos visoms atitinkamoms įmonėms nebūtinai yra per didelė prievolė, ir universaliųjų paslaugų teikimo grynosios sąnaudos automatiškai nesuteikia teisės į kompensaciją ( 49 ).

133.

Teisingumo Teismas per didelės arba nepagrįstos prievolės sąvoką yra apibrėžęs savo praktikoje. Tai yra prievolė, kuri kiekvienai atitinkamai įmonei yra per didelė, atsižvelgiant į jos pajėgumą ją įvykdyti, turint omenyje visus jos rodiklius, visų pirma įrangos lygį, ekonominę ir finansinę padėtį ir užimamą rinkos dalį ( 50 ).

134.

Jeigu įpareigojimas teikti universaliąją paslaugą įmonei yra per didelė prievolė, valstybei narei leidžiama skirti jai kompensaciją taikant sąnaudų padengimo arba kompensavimo mechanizmą. Kadangi šis kompensavimas susijęs su lėšų pervedimu, valstybės narės turi užtikrinti, kad tai būtų daroma objektyviai ir skaidriai, laikantis taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, ir kad būtų kuo mažiau iškraipoma konkurencija ir paklausa.

135.

Nematau jokios priežasties, kuri galėtų kliudyti valstybei narei pagal analogiją taikyti šias nuostatas nustatant kompensaciją, mokamą už papildomų privalomų paslaugų teikimą. Kaip tik yra atvirkščiai. Universaliųjų paslaugų direktyvos 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintų taisyklių tikslas yra užtikrinti skaidrumo, objektyvumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principus ( 51 ), kuriais grindžiamas finansavimas. Jose taip pat atspindimi Teisingumo Teismo nuogąstavimai, kuriuos jis išreiškė Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (EU:C:2003:415), ir jo nustatytos sąlygos, pagal kurias kompensacijos už viešąją paslaugą nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

136.

Todėl, išskyrus konkrečias taisykles, susijusias su finansavimo pobūdžiu, man atrodo, visiškai logiška tai, kad papildomą privalomą paslaugą teikiančiai įmonei skiriamai kompensacijai taikomi tie patys reikalavimai kaip ir tie, kurie taikomi teikiant universaliąją paslaugą.

137.

Iš tiesų, kaip jau esu nurodęs, nors papildomų privalomų paslaugų negalima laikyti „universaliosiomis paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal Universaliųjų paslaugų direktyvą, nepaneigiama, kad pagal savo pobūdį ir tikslą jos susijusios su tais pačiais rūpimais klausimais, kaip ir universaliosios paslaugos, ir yra teikiamos tokiomis pačiomis sąlygomis. Taigi papildoma privaloma paslauga dažniausiai teikiama kitokia kaina nei ta, kuri yra nustatyta įprastomis komercinio naudojimo sąlygomis. Universaliųjų paslaugų direktyvoje Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė, kad, teikiant papildomas privalomas paslaugas, kaip ir universaliąsias paslaugas, turi būti laikomasi tų pačių principų, visų pirma taisyklių, susijusių su valstybės pagalba.

138.

Taigi, kalbant apie sąnaudų, susijusių su papildomų privalomų paslaugų teikimu, kompensavimą, valstybėms narėms vis tiek privaloma laikytis taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, išplaukiančių iš sąlygų, kurias Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (EU:C:2003:415), visų pirma principų, kuriais reglamentuojamas valstybių narių kompensacijų už viešąsias paslaugas skyrimas.

139.

Todėl valstybės narės turi užtikrinti, kad kompensacijos apskaičiavimo kriterijais rinkoje nebūtų niekaip iškraipoma konkurencija ir kad taip nebūtų teikiama jokia ekonominė nauda, dėl kurios ją gaunanti įmonė galėtų atsidurti palankesnėje nei konkuruojančios įmonės padėtyje. Komisijos teigimu, ši kompensacija neturi viršyti to, kas yra būtina visoms grynosioms sąnaudoms, patirtoms būtent vykdant įpareigojimus teikti viešąją paslaugą, ar jų daliai padengti, atsižvelgiant į su jomis susijusias pajamas, nes kyla grėsmė, kad tai gali būti valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka. Vis dėlto valstybės narės taip pat turi užtikrinti paslaugas teikiančiai įmonei nuosaikų pelną ( 52 ).

140.

Susiedamas grynųjų sąnaudų, patiriamų teikiant universaliąją paslaugą, finansavimą su per didelės naštos įmonei buvimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas atliepė visus šiuos nuogąstavimus.

141.

Dėl ką tik paminėtų priežasčių ir kadangi, mano supratimu, nėra jokios kitos priežasties ypatumus, susijusius su kompensacija įmonei, skirti pagal tai, ar jie yra susiję su universaliosios paslaugos teikimu, ar su papildomos privalomos paslaugos teikimu, aišku, išskyrus ypatumus, susijusius su finansavimo pobūdžiu, manau, valstybė narė gali nustatyti, kad kompensacijos, mokamos teikiant papildomą privalomą paslaugą, skyrimas priklauso nuo paslaugas teikiančiai įmonei tenkančios nepagrįstos prievolės buvimo.

142.

Atsižvelgiant į atsakymą, kurį siūlau pateikti į šį klausimą, dabar reikia išnagrinėti trečiąjį klausimą, kurį Teleklagenævnet pateikė Teisingumo Teismui.

143.

Teleklagenævnet klausia, ar valstybė narė gali atsižvelgti į pelną, kurį papildomą privalomą paslaugą teikianti įmonė gavo vykdydama įpareigojimus teikti universaliąją paslaugą, vertindama, ar šiai įmonei dėl papildomos privalomos paslaugos teikimo tenkanti prievolė yra nepagrįsta, ar per didelė.

144.

Primenu, Teisingumo Teismas per didelę ar nepagrįstą prievolę apibrėžė savo praktikoje kaip prievolę, kuri kiekvienai atitinkamai įmonei yra per didelė, kad ši įmonė galėtų ją įvykdyti, atsižvelgiant į visus jos rodiklius, visų pirma įrangos lygį, ekonominę ir finansinę padėtį bei užimamą rinkos dalį ( 53 ).

145.

Pajamos, kurias įmonė gauna vykdydama įpareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, yra tiesiogiai susijusios su jos ekonominiu ir finansiniu pajėgumu. Todėl, man atrodo, į šias pajamas galima atsižvelgti ne apskaičiuojant grynąsias papildomos privalomos paslaugos sąnaudas, bet vertinant nepagrįstą ar per didelį teikiant šią paslaugą įmonei tenkančios prievolės pobūdį.

146.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta pirmiau, manau, Universaliųjų paslaugų direktyva nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kompensacijos, mokamos teikiant papildomą privalomą paslaugą, skyrimui nustatoma šią paslaugą teikiančiai įmonei tenkančios nepagrįstos prievolės sąlyga. Šiuo atžvilgiu valstybė narė, vertindama šios prievolės nepagrįstą pobūdį, gali atsižvelgti į pelną, kurį ši įmonė gavo vykdydama įpareigojimus teikti universaliąją paslaugą.

147.

Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, manau, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į 2013 m. balandžio 25 d. sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teleklagenævnet pateiktus klausimus.

148.

Papildomai siūlau Teisingumo Teismui į Teleklagenævnet pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: