1

Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad neperkėlusi arba neteisingai perkėlusi 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/41/EB dėl riboto genetiškai modifikuotų mikroorganizmų naudojimo (OL L 125, p. 75) 2 straipsnio a, b, d–f punktus, 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 3 dalį, 6–8 straipsnius, 9 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies a punktą, 10 straipsnio 3 ir 4 dalis, 18 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, 3 ir 4 dalis, V priedo A dalies ketvirtą įtrauką, B dalies pirmą įtrauką ir C dalies pirmą įtrauką, Lenkijos Respublika neįvykdė pagal šią direktyvą jai tenkančių įsipareigojimų.

2

Pagal Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – stojimo aktas) 2 straipsnį nuo 2004 m. gegužės 1 d., t. y. nuo įstojimo dienos, Sutarčių ir prieš įstojimą Europos Sąjungos institucijų priimtų aktų nuostatos Lenkijos Respublikai yra privalomos.

3

Pagal Stojimo akto 54 straipsnį naujosios valstybės narės taiko priemones, būtinas, kad nuo įstojimo dienos jos pradėtų laikytis direktyvų ir sprendimų, jei šio akto 24 straipsnyje nurodytuose prieduose arba kuriose nors kitose šio akto nuostatose nenustatytas kitoks terminas. Kadangi nei šio akto XII priede, kuris skirtas Lenkijos Respublikai ir kuris minimas Stojimo akto 24 straipsnyje, nei kitose Lenkijos Respublikai skirtose šio akto nuostatose nėra specialiųjų nuostatų, kurios būtų susijusios su 1990 m. balandžio 23 d. Tarybos direktyva 90/219/EEB dėl riboto genetiškai modifikuotų mikroorganizmų naudojimo (OL L 117, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 381) ir 1998 m. spalio 26 d. Tarybos direktyva 98/81/EB, iš dalies keičiančia Direktyvą 90/219 (OL L 330, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 71), Lenkijos Respublika privalėjo šias direktyvas perkelti į savo vidaus teisę iki įstojimo į Sąjungos dienos.

4

Siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, Direktyva 90/219 nustatytos bendros genetiškai modifikuotų mikroorganizmų ribojo naudojimo priemonės.

5

Ši direktyva iš dalies pakeista Direktyva 98/81.

6

Direktyva 90/219, iš dalies pakeista Direktyva 98/81 (toliau – iš dalies pakeista Direktyva 90/219), buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2009/41, kuri įsigaliojo 2009 m. birželio 10 d.

7

Direktyvos 2009/41 2 straipsnyje, kuris identiškas iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219 2 straipsniui, pateiktos šios apibrėžtys:

„<…>

<…>

<…>“

8

Pagal Direktyvos 2009/41 3 straipsnio 3 dalies, kuri atitinka iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219 4 straipsnio antra pastraipą:

„Direktyva [2009/41] netaikoma pagal [2001 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/18/EB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką ir panaikinančią Tarybos direktyvą 90/220/EEB (OL L 106, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 77] arba pagal kitus Bendrijos teisės aktus, kuriuose numatytas specifinis, panašus į toje direktyvoje numatytąjį kenksmingumo aplinkai vertinimas, pateiktų į rinką GMM saugojimui, veisimui, transportavimui, naikinimui, šalinimui ar naudojimui, jeigu ribotas naudojimas atitinka GMM pateikimui į rinką keliamas sąlygas (jei jos yra nustatytos).“

9

Direktyvos 2009/41 6 straipsnis, kuris identiškas iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219 7 straipsniui, suformuluotas taip:

„Reikalaujama, kad prieš pirmą kartą pradėdamas ribotą naudojimą tam tikrose patalpose naudotojas iš anksto pateiktų kompetentingoms institucijoms pranešimą, kuriame būtų nurodyta bent V priedo A dalyje išvardyta informacija.“

10

Direktyvos 2009/41 7 straipsnyje, kuriuo pakeistas iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219 8 straipsnis, nustatyta:

„Pateikus 6 straipsnyje nurodytą pranešimą, leidžiama be jokių kitų pranešimų atlikti 1 klasės ribotą naudojimą. 1 klasės riboto naudojimo GMM naudotojai privalo aprašyti kiekvieną vertinimą, nurodytą 4 straipsnio 6 dalyje, ir pateikti aprašymą kompetentingai institucijai jo pareikalavus.“

11

Direktyvos 2009/41 8 straipsnis, kurio tekstas beveik atitinka iš dalies pakeistos Direktyvos 908/219 9 straipsnį, suformuluotas taip:

„1.   Pirmą kartą ir vėliau atliekant 2 klasės ribotą naudojimą patalpose, apie kurias pranešta pagal 6 straipsnį, pateikiamas pranešimas, kuriame nurodoma V priedo B dalyje išvardyta informacija.

2.   Jei pranešimas apie patalpas, kuriose bus vykdomas 2 ar aukštesnės klasės ribotas naudojimas, buvo pateiktas anksčiau ir visi reikalavimai sutikimui gauti buvo patenkinti, 2 klasės ribotą naudojimą galima tęsti iš karto po naujo pranešimo pateikimo.

Tačiau pats pareiškėjas gali pareikalauti, kad kompetentinga institucija priimtų sprendimą dėl oficialaus leidimo suteikimo. Sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 45 dienas po pranešimo.

3.   Jei anksčiau apie patalpas, kuriose vyks 2 ar aukštesnės klasės ribotas naudojimas, pranešimas nebuvo pateiktas, 2 klasės ribotas naudojimas, neprieštaraujant kompetentingoms institucijoms, gali būti vykdomas praėjus 45 dienoms po 1 dalyje nurodyto pranešimo pateikimo arba anksčiau, gavus kompetentingos institucijos sutikimą.“

12

Direktyvos 2009/41 9 straipsnyje, kurio tekstas praktiškai identiškas iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219 10 straipsniui, numatyta:

„1.   1. Pirmą kartą ir vėliau atliekant 3 ar 4 klasės ribotą naudojimą patalpose, apie kurias pranešta pagal 6 straipsnį, pateikiamas pranešimas, kuriame nurodoma V priedo C dalyje išvardyta informacija.

2.   3 ar aukštesnės klasės ribotas naudojimas negali būti vykdomas negavus išankstinio kompetentingos institucijos sutikimo, kuri apie savo sprendimą raštu informuoja:

13

Direktyvos 2009/41 10 straipsnyje, kuris atitinka iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219 11 straipsnį, nustatyta:

„1.   Valstybės narės paskiria instituciją ar institucijas, atsakingas už taikant šią direktyvą priimtų priemonių įgyvendinimą ir 6, 8 bei 9 straipsniuose nurodytų pranešimų priėmimą ir patvirtinimą.

2.   Kompetentingos institucijos išnagrinėja, ar pranešimai atitinka šios direktyvos reikalavimus, ar suteiktoji informacija yra tiksli ir išsami, ar 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertinimas ir riboto naudojimo klasė yra teisingi ir, kai reikia, ar tinka ribojimo ir kitos apsaugos priemonės, atliekų tvarkymas ir padarinių likvidavimo priemonės.

3.   Jei būtina, kompetentinga institucija gali:

4.   Skaičiuojant 8 ir 9 straipsniuose nurodytus laikotarpius, neįskaičiuojami laikotarpiai, kai kompetentinga institucija:

14

Direktyvos 2009/41 16 straipsnyje, kurio tekstas iš esmės identiškas iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219 17 straipsniui, nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad kompetentinga institucija organizuotų patikrinimus ir taikytų kitas kontrolės priemones, siekdama, kad naudotojai laikytųsi šios direktyvos.“

15

Direktyvos 2009/41 18 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse, kurios atitinka iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219 19 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis, numatyta:

„1.   Pranešėjas gali pagal šią direktyvą pateiktuose pranešimuose nurodyti informaciją, kurios atskleidimas gali pakenkti 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką [(OL L 41, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 375)] vienam ar daugiau 4 straipsnio 2 dalyje minėtų punktų ir kuri turėtų būti traktuojama kaip konfidenciali. Tokiais atvejais būtina pateikti įmanomą patikrinti pagrindimą.

Pasitarusi su pranešėju, kompetentinga institucija nusprendžia, kuri informacija bus laikoma konfidencialia, ir apie tai praneša pranešėjui.

<…>

3.   Komisija ir kompetentingos institucijos neatskleidžia trečiosioms šalims jokios informacijos, kurią pagal 1 dalies antrą pastraipą nuspręsta laikyti konfidencialia ir kuri yra pranešta ar kitaip suteikta pagal šią direktyvą, ir gina su gautais duomenimis susijusias intelektinės nuosavybės teises.

4.   Jei dėl kokios nors priežasties pranešėjas savo pranešimą atsiima, kompetentinga institucija privalo gerbti pateiktos informacijos konfidencialumą.“

16

2001 m. birželio 22 d. Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymo (ustawa o organizmach genetycznie zmodyfikowanych), (Dz. U. 2007, Nr. 36, 233 pozicija, toliau – GMO įstatymas) 3 straipsnyje pateikiamos šios apibrėžtys:

<…>

<…>“

17

Pagal GMO Įstatymo 14 straipsnį:

„1.   Nepažeisdama šio straipsnio 2 dalies, ministerija skelbia Teisės aktų leidinyje su 33 straipsnyje nurodytais nelaimingais atsitikimais susijusią informaciją, įskaitant informaciją apie jų pasekmes ir keliamą pavojų.

2.   Prieigai prie informacijos apie aplinką taikomos teisės nuostatos mutatis mutandis taikomos prieigai prie su GMO susijusios informacijos.“

18

Šio įstatymo 14bis straipsnyje nustatyta:

„Atskleidžiama:

19

Šio įstatymo 16 straipsnyje numatyta:

„Ribotai naudoti GMO galima tik gavus ministro leidimą, išskyrus atvejus, kai šiame skyriuje nurodyta kitaip.“

20

To paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Atsižvelgiant į rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai laipsnį skiriamos keturios GMO riboto naudojimo kategorijos:

21

GMO įstatymo 21 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekviename prašyme suteikti leidimą dėl 16 straipsnyje nurodyto riboto naudojimo visų pirma pateikiama:

2.   Prie prašymo suteikti leidimą dėl 1 dalyje numatyto riboto GMO naudojimo pridedama:

3.   Kiekviename prašyme suteikti leidimą dėl naujo riboto GMO naudojimo taip pat pateikiama informacija apie ankstesnio riboto naudojimo rezultatus.“

22

Šio įstatymo 23 straipsnyje numatyta:

„1.   Leidimas suteikiamas nustatytam laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams, patikrinus, ar tenkinamos įstatyme numatytos riboto GMO naudojimo sąlygos, išskyrus 4 dalyje nustatytą išimtį.

2.   Prieš suteikiant leidimą galima:

3.   Su 2 dalyje numatytos papildomos informacijos ir nuomonės pateikimu susijusias išlaidas padengia prašymą pateikęs asmuo.

4.   Ministras atsisako suteikti prašomą III ir IV kategorijų veiklos leidimą, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, jog numatytų imtis apsaugos priemonių nepakanka užtikrinti, kad nelaimingo atsitikimo atveju nekils sunkių ar nepataisomų pasekmių arba kad būtų užkirstas kelias bet kokiai nelaimingo atsitikimo rizikai numačius ribotai naudoti GMO.“

23

Pagal minėto įstatymo 24 straipsnį:

„1.   Leidimas dėl riboto GMO naudojimo suteikiamas per tris mėnesius nuo prašymo gavimo dienos. Šis terminas sustabdomas 23 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais atvejais.

1bis.   29 straipsnyje numatytais atvejais šio straipsnio 1 dalyje nurodytas leidimo dėl riboto GMO naudojimo suteikimo terminas pratęsiamas konsultacijoms reikalingu terminu, tačiau ne ilgiau kaip 30 dienų.

2.   Konstatavus, kad veikla priskirta prie rizikos, kuri mažesnė už nustatytąją pagal turimus dokumentus, kategorijos, iš GMO naudotojo gali būti pareikalauta priskirti veiklą prie kitos kategorijos.

3.   Atsisakymo priskirti veiklą prie kitos kategorijos atveju ministras atsisako suteikti leidimą arba atšaukia suteiktąjį.

4.   Jeigu to reikia dėl žmonių sveikatos arba aplinkos apsaugos, leidime dėl riboto GMO naudojimo gali būti nustatytos papildomos riboto GMO naudojimo sąlygos, apimančios reikalavimų, kurie susiję su saugumo ir darbuotojų apsaugos priemonių lygiu ir rūšimis ir kurie griežtesni už nustatytuosius pagal 17 ir 18 straipsnius, taikymą.“

24

To paties įstatymo 29 straipsnyje numatyta:

„Visuomenės dalyvavimą procedūroje, susijusioje su sprendimo suteikti leidimą ribotam GMO naudojimui priėmimu, reglamentuoja teisės nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo aplinkos apsaugai skirtose procedūrose.“

25

GMO įstatymo 31 straipsnyje numatyta galimybė padaryti pakeitimą ir nurodyti kitą kategoriją, kurią lemia „naujas ribotas GMO naudojimas, priskirtas prie I arba II rizikos kategorijos, toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis sąlygomis, [kai] nereikia gauti naujo leidimo dėl GMO naudojimo, išskyrus 24 straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį“.

26

Šio įstatymo 32 straipsnyje nustatyta:

„1.   GMO naudotojas nedelsdamas turi informuoti ministrą ir 19 straipsnio 5 dalyje nurodytą instituciją:

2.   1 dalies 1 punkte numatytais atvejais ministras, atsižvelgęs į su asmenų arba aplinkos apsauga susijusius aspektus, iš GMO naudotojo pareikalauja atitinkamai iš dalies pakeisti sąlygas arba sustabdyti ribotą GMO naudojimą ar jį nutraukti ir nustato jam terminą tokiems veiksmams atlikti.“

27

Šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„1.   Ministras tvarko riboto GMO naudojimo atvejų registrą.

2.   1 dalyje numatytas registras apima:

2a.   Registras yra elektroninės formos.

3.   Šis registras yra viešas. 14 straipsnio 2 dalies ir 14bis straipsnio nuostatos taikomos mutatis mutandis.

4.   Susipažinti su registre esančia informacija galima nemokamai.“

28

2008 m. spalio 3 d. Įstatymas dėl prieigos prie informacijos, susijusios su aplinka ir jos apsauga, visuomenės dalyvavimu saugant aplinką ir poveikio aplinkai tyrimais (ustawa o udostępnianiu informacji o środowisku i jego ochronie, udziale społeczeństwa w ochronie środowiska oraz o ocenach oddziaływania na środowisko (Dz. U. Nr. 199, 1277 pozicija, toliau – Įstatymas dėl prieigos prie su aplinka susijusios informacijos) taip pat taikomas Lenkijos teritorijoje ribotai naudojant genetiškai modifikuotus mikroorganizmus.

29

Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį administracinės valdžios institucijos nesuteikia visuomenei prieigos prie informacijos apie aplinką ir jos apsaugą, jeigu tokia informacija susijusi su:

30

Įstatymo dėl prieigos prie su aplinka susijusios informacijos 33–38 straipsniuose įtvirtintos visuomenės dalyvavimą sprendimo priėmimo procese reglamentuojančios taisyklės.

31

Šio įstatymo 33 straipsnyje nurodyta:

„Kol nepriimtas arba nepakeistas sprendimas dėl privalomojo visuomenės dalyvavimo, tokį sprendimą priimti kompetentinga institucija kuo greičiau informuoja visuomenę apie:

32

2007 m. spalio 23 d. Komisija pateikė Lenkijos Respublikai oficialų pranešimą, kuriame atkreipė šios valstybės narės dėmesį į būtinybę tinkamai perkelti į vidaus teisę visas Direktyvos 98/81 nuostatas.

33

Lenkijos Respublika į šį oficialų pranešimą atsakė 2007 m. gruodžio 13 d. raštu, kuriame atmetė Komisijos suformuluotus argumentus dėl kaltinimų, kad ši direktyva į vidaus teisę neperkelta arba perkelta neteisingai.

34

Komisijos šis atsakymas netenkino, todėl 2009 m. birželio 25 d. ji pateikė Lenkijos Respublikai pagrįstą nuomonę.

35

2009 m. rugpjūčio 20 d. raštu Lenkijos Respublika pateikė atsakymą į pagrįstą nuomonę, kuriame pakartojo atsakyme į Komisijos oficialų pranešimą nurodytus argumentus.

36

Tokiomis aplinkybėmis 2011 m. birželio 6 d. Komisija pareiškė šį ieškinį.

37

Pirmiausia primintina, jog Komisija gali siekti, kad būtų pripažinta, jog neįvykdyti įsipareigojimai, numatyti vėliau pakeistoje arba panaikintoje pirminėje Sąjungos teisės akto redakcijoje, kurie naujomis nuostatomis buvo palikti galioti (2006 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-275/04, Rink. p. I-9883, 35 punktas; 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑174/07, 31 punktas ir 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-492/08, Rink. p. I-5471 31 punktas).

38

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Komisijos nurodytuose Direktyvos 2009/41 straipsniuose numatyti įsipareigojimai atitinka įsipareigojimus, kurie egzistavo prieš įsigaliojant šiai direktyvai, t. y. būtent pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 90/219. Todėl nagrinėjant šią bylą Komisija gali remtis nurodytu įsipareigojimų neįvykdymu, nors per ikiteisminę procedūrą ji rėmėsi atitinkamomis iš dalies pakeistos Direktyvos 90/219, kuri tuo momentu buvo taikoma, nuostatomis.

39

Be to, reikia patikslinti, kad, susipažinusi su atsiliepime į ieškinį pateiktais Lenkijos valdžios institucijų argumentais, dublike Komisija nusprendė atsisakyti ieškinyje nurodytų kaltinimų, susijusių su Direktyvos 2009/41 2 straipsnio f punktu, 4 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsniu, 8 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsnio 1 dalimi, taip pat V priedo A dalies ketvirta įtrauka, B dalies pirma įtrauka ir C dalies pirma įtrauka. Taigi, šios nuostatos nebėra šio ieškinio dalykas.

40

Komisija pirmiausia primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš reikalavimo vienodai taikyti Sąjungos teisę ir iš lygybės principo reikalavimo matyti, jog tuomet, kai Sąjungos teisės nuostatoje nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę tam, kad būtų nustatyta šios nuostatos prasmė ir apimtis, jos formuluotė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į tokios teisės nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą.

41

Komisijos teigimu, užtikrinti Direktyva 2009/41 nustatytos sistemos tinkamą veikimą galima tik tiksliai aiškinant šioje direktyvoje įtvirtintas sąvokas ir tiksliai jas perkėlus į vidaus teisę. Tuo atveju, kai tam tikri terminai apibrėžiami pernelyg plačiai, gali kilti pavojus, kad šios direktyvos nuostatos bus netinkamai perkeltos į vidaus teisę. Todėl Komisija mano, kad pažodinis direktyvoje pateiktų sąvokų pakartojimas ją perkeliančiuose teisės aktuose yra geriausias būdas išvengti nevienodo Sąjungos teisės taikymo valstybėse narėse.

42

Komisijai aišku, kad GMO įstatymu perkeliamos kelios tą pačią sritį reglamentuojančios direktyvos, todėl šio įstatymo taikymo sritis platesnė už Direktyvos 2009/41 taikymo sritį, tačiau ji pabrėžia, kad norint tinkamai įgyvendinti kiekvieną iš šiuo įstatymu perkeltų direktyvų taip, kad toks įgyvendinimas būtų pakankamai skaidrus ir leistų išvengti bet kokių abejonių arba praktinio pobūdžio sunkumų, reikia aiškiai apibrėžti šias direktyvas perkeliančių nuostatų ratione personæ ir ratione materiæ taikymo sritį; taip pat būtina, kad po perkėlimo Direktyvą 2009/41 perkeliančias nuostatas galima būtų aiškiai atskirti nuo nuostatų, kurios nesusijusios su šios direktyvos taikymo sritimi. Nagrinėjamu atveju to padaryti negalima.

43

Be to, Komisija tvirtina, kad net jeigu valstybės narės gali užtikrinti apsaugą, kuri yra analogiška kylančiai pagal Direktyvą 2009/41, kiek tai susiję su organizmais, kurie nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, vis dėlto tokios valstybės neturi teisės perkėlimo momentu pakeisti direktyvoje įtvirtintų apibrėžčių, nes priešingu atveju vienodas Sąjungos teisės aktų taikymas visose valstybėse narėse ir tokiuose teisės aktuose vartojamų terminų autonomiško ir vienodo aiškinimo principas prarastų bet kokį veiksmingumą.

44

Konkrečiai kalbant, Komisija kaltina Lenkijos Respublika tuo, kad GMO įstatyme ši vietoj Direktyvoje 2009/41 vartojamų sąvokų „mikroorganizmas“ ir „genetiškai modifikuoti mikroorganizmai“ pavartojo „organizmo“ ir „genetiškai modifikuotų organizmų“ sąvokas, taip pat tuo, kad šios nacionalinės teisės akte pateiktos sąvokos neapima „gyvulinės ir augalinės kultūros ląstelių“.

45

Komisija taip pat teigia, kad apibrėžiant GMO įstatyme pateiktą sąvoką „genetiškai modifikuotas organizmas“ vartojami žodžiai „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista natūraliomis sąlygomis nepasitaikančiu būdu“, nors Direktyvoje 2009/41 pavartota tikslesnė formuluotė, t. y. „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista tokiu būdu, kuris natūraliai nepasitaiko“.

46

Šiomis aplinkybėmis Komisija taip pat tvirtina, kad dėl to, jog kitose GMO įstatyme vartojamose apibrėžtyse nurodomi ne „genetiškai modifikuoti mikroorganizmai“, o „genetiškai modifikuoti organizmai“ šio įstatymo nuostatoms, kuriose remiamasi šiomis apibrėžtimis, suteikiama platesnė taikymo sritis. Todėl teisiniu požiūriu trūksta aiškumo. Taip pat dėl to taikant Direktyvą 2009/41 kyla praktinio pobūdžio sunkumų.

47

Lenkijos Respublika ginčija Komisijos nurodytus argumentus. Kiek tai susiję su Komisijos nurodytu sąvokos „genetiškai modifikuotas organizmas“ apibrėžties, pateiktos GMO įstatyme, netikslumu, susijusiu su žodžių „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista natūraliomis sąlygomis nepasitaikančiu būdu“ vartojimu, minėta valstybė narė ginčija, kad toks netikslumas egzistuoja. Ji neigia šį kaltinimą ne tik tiek, kiek jis susijęs su esme, bet šiuo atžvilgiu kelia ir ieškinio priimtinumo klausimą, nes pirmą kartą šį kaltinimą Komisija suformulavo vykstant procesui Teisingumo Teisme. Taigi šį kaltinimą reikia pripažinti nepriimtinu.

48

Kiek tai susiję su esme, Lenkijos Respublika pirmiausia teigia, kad GMO įstatymo dalykinė taikymo sritis apima ne tik nuostatas, skirtas perkelti Direktyvą 2009/41, bet ir kitų Sąjungos teisės aktų normas, tarp kurių yra Direktyva 2001/18. Todėl šiuo įstatymu reglamentuojamas ne tik ribotas genetiškai modifikuotų organizmų naudojimas, bet ir kiti su tokiu naudojimu susiję klausimai.

49

Todėl minėtame įstatyme vartojamos sąvokos „organizmas“ ir „genetiškai modifikuoti organizmai“ apima ir genetiškai modifikuotus mikroorganizmus, ir kitus genetiškai modifikuotus organizmus, taigi visa šioms apibrėžtims svarbi informacija, pateikta Direktyvoje 2009/41, perkelta į atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas. Vienintelis skirtumas yra tas, kad GMO įstatymo taikymo sritis platesnė už Direktyvos 2009/41 taikymo sritį. Šį skirtumą lėmė tai, kad Lenkijos teisės aktuose įtvirtinta platesnė apibrėžtis siekiant įtraukti mikroorganizmus. Be to, su platesne šio įstatymo taikymo sritimi susijęs klausimas nebuvo suderintas Sąjungos lygmeniu.

50

Kiek tai susiję su Komisijos argumentu, kad Lenkijos teisės akte įtvirtinta sąvokos „organizmas“ apibrėžtis neapima gyvulinių ir augalinių kultūros ląstelių, Lenkijos Respublika pabrėžia, kad GMO įstatyme pateikta apibrėžtis pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktą apima „bet kokį biologinį vienetą, ląstelinį ar neląstelinį, kuris gali daugintis ir perduoti genetinę medžiagą, įskaitant virusus ir viroidus“. Taigi ši sąvoka apima padaugintas ląsteles, kaip antai gyvulinės ir augalinės ląstelės. Padaugintos ląstelės patenka į platesnę šiame įstatyme nurodytą kategoriją, nes jos yra biologiniai vienetai, ląsteliniai ar neląsteliniai, kurie gali daugintis ir perduoti genetinę medžiagą. Lenkijos Respublika mano, kad atsižvelgiant į tai, jog šios ląstelės patenka į GMO įstatymo nuostatų, skirtų ribotai genetiškai modifikuotiems organizmams naudoti, taikymo sritį, direktyvos reikalavimai yra įvykdyti.

51

Kiek tai susiję su nurodytu skirtumu tarp GMO įstatyme vartojamos formuluotės „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista natūraliomis sąlygomis nepasitaikančiu būdu“ ir Direktyvoje 2009/41 vartojamos formuluotės „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista tokiu būdu, kuris natūraliai nepasitaiko“, Lenkijos Respublika šį skirtumą ginčija ir nurodo, kad esamojo laiko dalyvio vartojimas minėtame Lenkijos įstatyme negali reikšti prieštaravimo šia direktyva siekiamam tikslui.

52

Dėl pirmojo kaltinimo, kiek jis susijęs su formuluote „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista natūraliomis sąlygomis nepasitaikančiu būdu“, pirmiausia primintina, kad vykstant procesui bylos šalis negali pakeisti paties ginčo dalyko, o ieškinio pagrįstumas turi būti vertinamas tik pagal ieškinyje, kuriuo remiantis pradėta byla, nurodytus reikalavimus (žr., be kita ko, 2010 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-543/08, Rink. p. I-11241, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

53

Be to, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Komisijos ieškinio pateikimo momentu galiojusios redakcijos Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalį Komisija ieškiniuose, pateiktuose pagal SESV 258 straipsnį, privalo nurodyti konkrečius kaltinimus, dėl kurių Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ir bent trumpai išdėstyti teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami tie kaltinimai (šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, C-52/90, Rink. p. I-2187, 17 punktą; 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, Rink. p. I-3969, 62 punktą; 2010 m. birželio 3 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-487/08, Rink. p. I-4843, 71 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 21 punktą).

54

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškinyje suformuluotuose reikalavimuose Komisija aiškiai nurodė, kad Lenkijos Respubliką kaltina tuo, jog ši į vidaus teisę neteisingai perkėlė Direktyvos 2009/41 2 straipsnio b punkte pateiktą sąvoką „genetiškai modifikuotas mikroorganizmas“, nes vietoj jos GMO įstatyme pavartojo terminą „genetiškai modifikuotas organizmas“.

55

Iš tiesų argumentą, susijusį su dalies GMO įstatyme nurodytos sąvokos „genetiškai modifikuotas organizmas“ apibrėžties kaip organizmo, „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista natūraliomis sąlygomis nepasitaikančiu būdu“ netikslumu, Komisija pirmą kartą nurodė tik ieškinyje. Komisijos nuomone, Direktyva 2009/41, kurioje vartojami žodžiai „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista tokiu būdu, kuris natūraliai nepasitaiko“, yra tikslesnė.

56

Tačiau reikia konstatuoti, kad Komisijos kaltinimas susijęs su ta pačia sąvoka, nes sąvokos dalis, kurioje vartojami žodžiai „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista natūraliomis sąlygomis nepasitaikančiu būdu“, yra sąvokos „organizmas“ apibrėžties dalis; ji neatskiriama nuo „organizmo“ sąvokos apibrėžties, kuria remiamasi bendrai pateiktame Komisijos kaltinime. Todėl, priešingai, nei teigia Lenkijos Respublika, Komisija patikslino kaltinimą, kad ši valstybė narė neteisingai perkėlė Direktyvoje 2009/41 vartojamą sąvoką, kai formuluodama šį kaltinimą kaip papildomu argumentu, skirtu minėtam kaltinimui pagrįsti, rėmėsi šios sąvokos dalimi.

57

Iš to matyti, kad tai, jog Komisija detalizavo kaltinimą, kurį bendresniais bruožais nurodė vykstant ikiteisminei procedūrai, nepakeitė nurodyto įsipareigojimų neįvykdymo dalyko, todėl nepadarė jokios įtakos ginčo apimčiai (žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Suomiją, C-185/00, Rink. p. I-14189, 84–87 punktus; 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-171/08, Rink. p. I-6817, 29 punktą ir minėto 2010 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 23 punktą).

58

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nepriimtinumu grindžiamą Lenkijos Respublikos prieštaravimą reikia atmesti.

59

Dėl esmės primintina, kad Komisija neginčija Lenkijos Respublikos teisės išplėsti Direktyva 2009/41 numatytos apsaugos sistemos taikymo sritį įtraukiant kitas sritis, t. y. taikyti ją „organizmams“ ir „genetiškai modifikuotiems organizmams“. Vis dėlto ji mano, kad būtų naudinga užtikrinti, kad šią direktyvą į vidaus teisę perkeliančias teisės nuostatas būtų galima pakankamai aiškiai atskirti nuo teisės nuostatų, kurios nesusijusios su šiuo Sąjungos teisės aktu; taip būtų išvengta netikslumo teisiniu požiūriu ir užkirstas kelias abejonėms ir bet kokiems praktinio pobūdžio sunkumams. Taigi, šios institucijos teigimu, perkeliant šią direktyvą į nacionalinės teisės aktus joje vartojamas sąvokų apibrėžtis reikėtų pakartoti pažodžiui, siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aktų taikymą visose valstybėse narėse.

60

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką perkeliant direktyvą jos nuostatų nebūtina formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias įstatymo ar kito teisės akto normas – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu juo iš tikrųjų pakankamai aiškiai ir tiksliai užtikrinamas visiškas direktyvos taikymas (žr. 2011 m. kovo 3 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-50/09, Rink. p. I-873, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

61

Be to, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Komisija apsiribojo tik tuo, kad nurodė Direktyvos 2009/41 išskirtinumą, tačiau, pirma, nepatikslino, kuo pasižymi toks išskirtinumas, dėl kurio šioje direktyvoje apibrėžtas sąvokas reikia perkelti pažodžiui, ir, antra, nenurodė tikslių priežasčių, dėl kurių mano, kad dėl Lenkijos Respublikos pasirinkto perkėlimo metodo, kai GMO įstatyme vartojamoms sąvokoms suteikta platesnė taikymo sritis, kyla rizika, kad nebus įmanoma aiškiai išskirti šios direktyvos perkėlimą į vidaus teisę užtikrinančių teisės normų, todėl kils pavojus vienodam Sąjungos teisės aiškinimui. Pirmiausia Komisija nenurodo jokio hipotetinio atvejo, kai dėl GMO vartojamų platesnių apibrėžčių kiltų praktinio pobūdžio sunkumų arba trikdžių, kiek tai susiję su šio įstatymo taikymu ir mikroorganizmams, ir genetiškai modifikuotiems mikroorganizmams.

62

Be to, Komisija nepateikė jokių įrodymų, kad vien dėl termino „organizmas“ pavartojimo vietoj termino „mikroorganizmas“ iš tikrųjų galėtų kilti pavojus Direktyva 2009/41 siekiamiems tikslams.

63

Kiek tai susiję su Komisijos argumentu, grindžiamu tuo, kad neteisingai apibrėžus sąvokas „mikroorganizmas“ ir „genetiškai modifikuotas mikroorganizmas“ daromas neigiamas poveikis kitoms minėtoje direktyvoje vartojamoms sąvokoms, kaip antai „nelaimingas atsitikimas“ arba „naudotojas“, reikia konstatuoti, kad Komisija neįrodė, jog vien ši aplinkybė reiškia, kad Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų.

64

Dėl argumento, kad apibrėžiant GMO įstatyme vartojamą sąvoką „organizmas“ nedaroma nuoroda į gyvulines ir augalines kultūros ląsteles, pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodo Lenkijos Respublika, ši sąvoka, į kurią patenka „mikroorganizmai“, neišvengiamai apima ir gyvulines bei augalines kultūros ląsteles. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 punktą tokia kultūra yra biologinis vienetas, ląstelinis ar neląstelinis, kuris gali daugintis ir perduoti genetinę medžiagą. Šiuo klausimu laikytasi Direktyva 2009/41 nustatytų reikalavimų ir ši teisės nuostata yra pakankamai aiški, taigi negali kilti abejonių dėl jos aiškinimo.

65

Kiek tai susiję su argumentu, grindžiamu nurodytais semantiniais Direktyvoje 2009/41 vartojamos sąvokos „genetiškai modifikuotas mikroorganizmas“ apibrėžties dalies, būtent žodžių junginio „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista tokiu būdu, kuris natūraliai nepasitaiko“, ir GMO įstatyme vartojamos sąvokos „organizmas“ apibrėžties dalies, būtent žodžių „kuriame genetinė medžiaga yra pakeista natūraliomis sąlygomis nepasitaikančiu būdu“, skirtumais, konstatuotina, kad Komisija apsiriboja teiginiu, kad minėtoje direktyvoje vartojama tikslesnė formuluotė, todėl, siekiant išvengti dviprasmybių ar netikrumo, šią formuluotę reikia pakartoti pažodžiui. Tačiau Komisija nenurodė, kodėl esamojo laiko dalyvio vartojimas minėtame Lenkijos įstatyme ir žodžių junginio „natūraliomis sąlygomis“ vartojimas vietoj termino „natūraliai“ galėtų prieštarauti, pirma, perkeliant direktyvas taikomiems principams, įtvirtintiems šio sprendimo 60 punkte nurodytoje teismo praktikoje, ir, antra, Direktyva 2009/41 siekiamiems tikslams.

66

Iš to matyti, kad Komisijos argumentams negalima pritarti.

67

Komisija kaltina Lenkijos Respubliką tuo, kad, pirma, ji išplėtė Direktyvos 2009/41 taikymo sritį, kiek tai susiję su sąvoka „nelaimingas atsitikimas“, nes nurodė, kad ši sąvoka apima ne tik su „gausiu“ [atitinkamų organizmų] išleidimu susijusius atvejus, bet ir bet kokį įvykį, susijusį su neplanuotu [tokių organizmų] išleidimu į aplinką, nesvarbu, ar jis gausus, ar ne.

68

Pirma, šios direktyvos versijoje lenkų kalba veiksmažodis „galėti“ pavartotas tariamąja nuosaka, todėl apima ir hipotetinius atvejus, kai yra potenciali išleidimo rizika, tačiau GMO įstatyme pateiktoje apibrėžtyje, kur veiksmažodis „galėti“ vartojamas esamuoju laiku ir siejamas su būdvardžiu „tiesioginį“, veikiau nurodomi atvejai, kai rizika yra reali.

69

Šiomis aplinkybėmis Komisija patikslina, kad dėl skirtingos sąvokos „nelaimingas atsitikimas“ apibrėžties Lenkijos teisės aktuose gali kilti praktinio pobūdžio sunkumų įgyvendinant šios direktyvos 15 straipsnį, kuriame numatyta, be kita ko, pareiga įgyvendinant avarinius planus konsultuotis su kitomis valstybėmis narėmis, pareiga informuoti Komisija apie kiekvieno nelaimingo atsitikimo aplinkybes ir Komisijos pareiga sudaryti nelaimingų atsitikimų registrą.

70

Lenkijos Respublika pabrėžia, kad dėl sąvokos „nelaimingas atsitikimas“ apibrėžties negali kilti jokių praktinio pobūdžio sunkumų, todėl ginčija visus šiuo klausimu Komisijos pateiktus argumentus ir toliau laikosi jos pateikto Direktyvos 2009/41 aiškinimo, kad neplanuotas išleidimas, kuris gali kelti riziką žmonių sveikatai ir aplinkai, tačiau nėra gausus, pagal šią direktyvą suprantamas kaip „nelaimingas atsitikimas. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad toks aiškinimas, be kita ko, laikytinas griežtesne apsaugos priemone, kurios valybės narės gali imtis pagal SESV 193 straipsnį.

71

Pirmiausia primintina, kad pagrindiniai Direktyvos 2009/41 tikslai yra žmonių ir aplinkos apsauga. Taip pat pabrėžtina, kad, kaip nurodo Komisija, Lenkijos Respublikai nedraudžiama savo nacionalinės teisės aktuose įtvirtinti „nelaimingo atsitikimo“ sąvokos, kuri būtų apibrėžta plačiau, nei numatyta Direktyvoje 2009/4, ir kuri apimtų ir su genetiškai modifikuotais organizmais susijusius nelaimingus atsitikimus. Be to, tai, kad GMO įstatymo 3 straipsnio 8 punkte nėra žodžio „gausus“, reiškia, kad nelaimingų atsitikimų, susijusių su tokiais organizmais, atveju įtvirtinta griežtesnė apsauga, kurią Lenkijos Respublika taip pat turi teisę numatyti. Taigi nenurodžius minėto žodžio nekyla pavojus Direktyva 2009/41 siekiamiems tikslams ir tai nereiškia, kad direktyva perkelta neteisingai.

72

Taip pat svarbu pabrėžti, kad veiksmažodžio „galėti“ vartojimas GMO įstatyme esamojo laiko forma, o ne tariamąja nuosaka, kuri vartojama Direktyvos 2009/41 versijoje lenkų kalba, negali būti laikomas prieštaraujančiu šia direktyva siekiamiems tikslams, nes nagrinėjamos teisės nuostatos turinys dėl tokios formos vartojimo nė kiek nepakeistas. Tas pats pasakytina ir apie termino „tiesioginis“ vartojimą šiame įstatyme, nors minėtoje direktyvoje vartojamas terminas [kuris reiškia „tuoj pat kylantis“]. Taigi, kalbant apie šiuos du aspektus, pažymėtina, kad Lenkijos Respublika teisingai perkėlė šią direktyvą ir leido užtikrinti veiksmingą jos taikymą, kuris atitinka siekiamus apsaugos tikslus.

73

Galiausiai, kiek tai susiję su Direktyvos 2009/41 15 straipsnyje, kuriame, be kita ko, numatytas konsultavimasis su kitomis valstybėmis narėmis dėl avarinių planų įgyvendinimo, vartojamos sąvokos „nelaimingas atsitikimas“ perkėlimo į GMO įstatymą galimomis neigiamomis pasekmėmis, pabrėžtina, kad Komisija mano, jog šiame įstatyme aiškiai nenurodytas tokio konsultavimosi momentas. Šios institucijos teigimu, pagal minėto įstatymo reikšmingas nuostatas neįmanoma nustatyti, kokiais atvejais ji turi būti informuojama apie nelaimingo atsitikimo aplinkybes, nes minėtame įstatyme remiamasi sąvokos „nelaimingas atsitikimas“ apibrėžtimi, kuri skiriasi nuo minėtoje direktyvoje pateiktos apibrėžties.

74

Šiuo atžvilgiu Komisija tik nurodo, pirma, kad pagal GMO įstatymą neįmanoma aiškiai nustatyti aptariamo konsultavimosi momento, tačiau nenurodė priežasčių, dėl kurių dėl Ispanijos teisės aktų leidėjo pasirinktos sąvokos „nelaimingas atsitikimas“ apibrėžties, Komisijos teigimu, kyla tokios pasekmės.

75

Antra, Komisija tvirtina, kad dėl šiame įstatyme vartojamos „nelaimingo atsitikimo“ sąvokos taisyklės, kuriomis reglamentuojamas keitimasis informacija apie nelaimingus atsitikimus, taikomos ir informacijai apie nedidelio kiekio GMO, vis dėlto galinčio kelti tiesioginį arba netiesioginį pavojų žmonių sveikatai arba aplinkai, išleidimą. Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 71 punkte, teisės aktai, kuriuose numatytos didelio atsargumo priemonės su ribotu genetiškai modifikuotų organizmų naudojimu susijusių nelaimingų atsitikimų srityje, negali prieštarauti minėta direktyva siekiamiems tikslams.

76

Iš to matyti, kad Komisijos argumentams negalima pritarti.

77

Komisija Lenkijos Respublikai priekaištauja dėl to, kad GMO įstatyme „naudotojas“ apibrėžiamas kaip „fizinis arba juridinis asmuo arba teisinio statuso neturinti organizacija, savo reikmėms ribotai naudojantys GMO arba atliekantys veiksmus, dėl kurių GMO apgalvotai išleidžiami į aplinką, įskaitant GMO produktų pateikimą į rinką“. Dėl šios apibrėžties, kuri platesnė už Direktyvoje 2009/41 pateiktą apibrėžtį, kyla netikrumas, be kita ko, kiek tai susiję su naudotojams tenkančiomis pareigomis ir jų įvykdymo kontrole, todėl šioje direktyvoje pateiktą sąvokos „naudotojas“ apibrėžtį reikėtų pakartoti pažodžiui.

78

Komisijos teigimu, aptariamų dviejų apibrėžčių skirtumai turi praktinę svarbą, nes „naudotojai“ privalo įvykdyti kelias Direktyvoje 2009/41 numatytas pareigas, tačiau šios pareigos nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be to, Komisijos teigimu, šios direktyvos 16 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės turi imtis kontrolės priemonių, skirtų užtikrinti, kad naudotojai laikytųsi šios direktyvos nuostatų. Todėl minėtoje direktyvoje pateiktos apibrėžties ir GMO įstatyme įtvirtintos apibrėžties nustatyti skirtumai galėtų kelti sumaištį ir abejonių taikant minėtą įstatymą.

79

Lenkijos Respublika teigia, kad Komisija nesiremia jokiu konkrečiu argumentu, todėl ieškinio pagrindas nepakankamai aiškiai, tiksliai ir nuosekliai suformuotas, kad leistų valstybei narei atsakovei pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismui vykdyti savo teisminę kontrolę. Be to, ši valstybė narė pabrėžia, kad šios bylos dalykas nėra daugelio šiuo atžvilgiu Komisijos nurodytų nuostatų pažeidimas.

80

Užtenka konstatuoti, kad Komisija nurodo tik tai, jog tik formaliai ir pažodžiui pakartojus Direktyvoje 2009/41 pateiktą apibrėžtį bus teisingai perkeltos šios direktyvos nuostatos, be kita ko, susijusios su „naudotojo“ sąvoka, kaip antai jos 4 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalis, 6 ir 7 straipsniai, 11 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 1 dalis. Tačiau Komisija nenurodo priežasčių, dėl kurių mano, kad Lenkijos Respublikos pasirinktas kelias neužtikrina reikiamo aiškumo ir teisinio saugumo teisės subjektams, kurie turi įvykdyti minėtoje direktyvoje nustatytas pareigas.

81

Be to, Lenkijos Respublika teisingai nurodo, kad Direktyvoje 2009/41 neapibrėžiamos „fizinio“ ir „juridinio asmens“ sąvokos, taigi, tai priklauso valstybių narių kompetencijai. Todėl Lenkijos teisėje numatyti subjektai, kurie neturi teisinio statuso, tačiau gali būti civilinių teisinių santykių dalyviai kaip ir fiziniai bei juridiniai asmenys, turi patekti į „naudotojo“ sąvoką. Pažodžiui pakartojus Direktyvoje 2009/41 apibrėžtą „naudotojo“ sąvoką, šiems Lenkijos teisės sistemoje numatytiems subjektams nereikėtų vykdyti Sąjungos teisėje numatytų pareigų ir iš jų būtų atimta galimybė naudotis savo teisėmis taip pat, kaip tai daro Sąjungos teisės sąvokose minimi fiziniai ir juridiniai asmenys.

82

Komisija mano, kad dėl Direktyvoje 2009/41 pateiktos sąvokos „naudotojas“ apibrėžties ir šios sąvokos apibrėžties GMO įstatyme skirtumų vykdant minėtoje direktyvoje nurodytą kontrolę kyla sumaištis ir abejonių. Vis dėlto Komisija nepateikia jokios informacijos, kuria remiantis galima būtų nustatyti, apie kokią konkrečiai sumaištį kalbama.

83

Iš to matyti, kad kaltinimui dėl neteisingo Direktyvos 2009/41 2 straipsnio a, b, d ir e punktų perkėlimo negalima pritarti.

84

Taigi, kadangi pirmasis Komisijos kaltinimas nepagrįstas, jį visą reikia atmesti.

85

Komisija kaltina Lenkijos Respubliką tuo, kad ši nevisiškai perkėlė direktyvos 10 straipsnio 3 dalį. Pagal GMO įstatymo 24 straipsnio 4 dalį galimybė nustatyti papildomas riboto GMO naudojimo sąlygas galima tik tais atvejais, kai yra poreikis apsaugoti žmonių sveikatą ar aplinką, nors minėtoje direktyvos nuostatoje tokio pobūdžio apribojimas nenumatytas.

86

Lenkijos Respublika atsikerta, kad tai yra naujas kaltinimas, kuriuo Komisija nesirėmė vykstant ikiteisminei procedūrai, todėl prašo jį pripažinti nepriimtinu. Papildomai, kiek tai susiję su esme, Lenkijos Respublika ginčija Komisijos argumentus ir teigia, kad kritikuojamoje GMO įstatymo nuostatoje įtvirtinta kompetentingos institucijos galimybė nustatyti papildomas genetiškai modifikuotų organizmų riboto naudojimo sąlygas.

87

Kalbant apie nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kuriuo remiasi Lenkijos Respublika, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas nustatomas Komisijos pagrįstoje nuomonėje, todėl ieškinys turi būti grindžiamas tais pačiais motyvais ir pagrindais kaip ir ši pagrįsta nuomonė (minėto 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

88

Tačiau šis reikalavimas neturėtų reikšti, kad kiekvienu atveju pagrįstoje nuomonėje nurodyti kaltinimai ir ieškinio reikalavimai privalo visiškai sutapti, jeigu pagrįstoje nuomonėje apibrėžtas ginčo dalykas nėra išplėstas arba pakeistas (minėto 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 26 punktas). Taigi Komisija ieškinyje gali patikslinti pirminius kaltinimus, tačiau su sąlyga, kad nepakeičia ginčo dalyko (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑576/10, 35 punktas).

89

Nagrinėjamu atveju primintina, kad ir oficialiajame pranešime, ir pagrįstoje nuomonėje Komisija nurodė, jog kaltina Lenkijos Respubliką nevisišku Direktyvos 2009/41 10 straipsnio 3 dalies perkėlimu, nes GMO įstatyme nėra nuostatų, kuriomis kompetentingai nacionalinei institucijai būtų suteikta teisė reikalauti iš naudotojo iš dalies pakeisti planuojamo riboto genetiškai modifikuotų organizmų naudojimo sąlygas.

90

Vykstant ikiteisminei procedūrai Lenkijos Respublika rėmėsi keliomis šio įstatymo nuostatomis, be kita ko, jo 24 straipsnio 4 dalimi, tam, kad įrodytų, jog tinkamai perkėlė minėtos direktyvos 10 straipsnio 3 dalį.

91

Komisija ginčija teiginį, kad šia GMO įstatymo nuostata ribojama galimybė nustatyti papildomas genetiškai modifikuotų organizmų riboto naudojimo sąlygas, t. y. kad tokia galimybė egzistuoja tik tais atvejais, kai to reikia siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ar aplinką, nors Direktyvos 2009/41 10 straipsnio 3 dalyje tokio pobūdžio apribojimas nenumatytas.

92

Todėl, remiantis šio sprendimo 57 punkte nurodyta teismo praktika, pabrėžtina, kad tai, jog Komisija detalizavo kaltinimą, kurį bendresniais bruožais nurodė vykstant ikiteisminei procedūrai, nepakeitė nurodyto įsipareigojimų neįvykdymo dalyko, todėl nepadarė jokios įtakos ginčo apimčiai.

93

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti nepriimtinumu grindžiamą Lenkijos Respublikos prieštaravimą ir pripažinti, kad antrasis kaltinimas, kuriuo remiasi Komisija, priimtinas.

94

Kiek tai susiję su šio kaltinimo nagrinėjimu iš esmės, primintina, kad Direktyva 2009/41 siekiama apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką. Nacionalinės valdžios institucijos privalo šių tikslų laikytis tuo atveju, kai taiko šią direktyvą. Taigi šios direktyvos 10 straipsnio 3 dalyje vartojamas žodžių junginys „jei būtina“, kurio prasmė šioje direktyvoje neapibrėžta, aiškintinas kaip suteikiantis kompetentingai institucijai galimybę reikalauti iš naudotojo pateikti minėto 10 straipsnio 3 dalyje numatytą informaciją arba savo iniciatyva nustatyti tam tikrus apribojimus arba sąlygas, kai to reikia siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką.

95

Todėl šiuo klausimu užtenka konstatuoti, kad nacionalinėje teisėje, konkrečiau kalbant, GMO 24 straipsnio 4 dalyje, aiškiai nurodžiusi, kad, kai įgyvendina šią direktyvą, nacionalinės institucijos privalo atsižvelgti į tikslus apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kurie įtvirtinti ir Direktyvoje 2009/41, Lenkijos Respublika savo veiksmais nepažeidė minėta direktyva siekiamų tikslų; atvirkščiai, jos veiksmai atitiko minėta direktyva siekiamą tikslą.

96

Be to, reikia konstatuoti, kad Komisija nurodo tik tai, jog GMO įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numačius apribojimą kompetentinga nacionalinė institucija netenka didelės dalies Direktyva 2009/41 suteikiamų teisių, tačiau nenurodo, apie kokias teises nagrinėjamu atveju kalbama, ir nepateikia įrodymų dėl to, kaip ginčijama nuostata šios teisės ribojamos.

97

Iš to matyti, kad neteisingu Direktyvos 2009/41 10 straipsnio 3 dalies perkėlimu grindžiamas kaltinimas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

98

Komisija Lenkijos Respubliką kaltina tuo, kad ji į savo teisės sistemą neperkėlė Direktyvos 2009/41 3 straipsnio 3 dalies.

99

Lenkijos Respublika pripažįsta, kad ši nuostata nebuvo perkelta pažodžiui. Vis dėlto ši valstybė narė teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog šia nuostata įtvirtinama taisyklė, kuria siekiama išvengti įstatymų kolizijos, nėra prasmės šios taisyklės Lenkijos teisės sistemoje įtvirtinti kaip atskiros nuostatos, nes įstatymų kolizijos išvengimą reglamentuojančių bendrųjų taisyklių pakanka tokiai kolizijai panaikinti, nepažeidžiant Direktyvoje 2009/41 įtvirtintų nuostatų. Todėl teisinis saugumas, būtinas subjektams, kurie privalo vykdyti iš šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalies kylančias pareigas, visiškai užtikrintas.

100

Be to, Lenkijos Respublika teigia, kad bet kuriuo atveju Lenkijos teismai ir administracinės institucijos tokias bendrąsias taisykles taiko laikydamiesi šios direktyvos tam, kad būtų įgyvendintas joje numatytas tikslas.

101

Dėl Lenkijos Respublikos argumento, kad nagrinėjamais teisės aktais ji teisingai perkėlė Direktyvą 2009/41, pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką direktyvos nuostatos turi būti įgyvendinamos neginčijamai privalomai, konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų tenkinamas teisinio saugumo reikalavimas (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 46 punktą ir 2011 m. spalio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Lenkiją, C‑362/10, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

102

Kaip nurodė Komisija, Direktyvos 2009/41 3 straipsnio 3 dalyje numatyta ne tik įstatymų koliziją reglamentuojanti taisyklė, skirta konkrečiu atveju taikomai teisės normai nustatyti, bet joje apibrėžiamos ir sąlygos, kuriomis pagal Direktyvą 2001/18 arba pagal kitą Sąjungos teisės aktą, kuriame numatytas specifinis, panašus į minėtoje direktyvoje numatytąjį kenksmingumo aplinkai vertinimas, pateikti į rinką genetiškai modifikuoti mikroorganizmai turi būti saugomi, dauginami, transportuojami, naikinami, šalinami arba naudojami.

103

Taigi, kai kalbama apie tokį Sąjungos teisės aktą, reikia nustatyti, ar jame numatytas toks vertinimas, ir, nepaisant šios sąlygos, įrodyti, kad aptariamas ribotas naudojimas atitinka sąlygas, kurios galbūt nustatytos suteikiant leidimą pateikti į rinką. Netenkinus šių sąlygų, taikytina Direktyva 2009/41.

104

Savo atsakyme į Komisijos teiginius Lenkijos Respublika neišaiškino savo teisės sistemoje nustatytų įstatymų koliziją reglamentuojančių bendrųjų taisyklių ir neįrodė, kad jomis remiantis iš tiesų galima užtikrinti teisinį saugumą, į kurį turi teisę subjektai, turintys vykdyti pagal nagrinėjamus teisės aktus kylančias pareigas.

105

Bet kuriuo atveju paprasta administracinė praktika, kuri administracijos nuožiūra gali būti keičiama ir kuri nėra tinkamai skelbiama, neturėtų būti laikoma tinkamu įsipareigojimų perkelti direktyvą įvykdymu (žr. 2007 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-507/04, Rink. p. I-5939, 162 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Be to, nacionalinių teismų atliekamas vidaus teisės aiškinimas pagal direktyvos nuostatas negali savaime reikšti tokio tikslumo ir aiškumo, kurie užtikrintų teisinio saugumo reikalavimo laikymąsi (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

106

Todėl Komisijos kaltinimas, grindžiamas Direktyvos 2009/41 3 straipsnio 3 dalies neteisingu perkėlimu į Lenkijos teisės sistemą, yra pagrįstas.

107

Komisija tvirtina, kad Lenkijos Respublika neperkėlė Direktyvos 2009/41 7 straipsnio, 8 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 9 straipsnio 2 dalies a punkto, kuriuose, be kita ko, įtvirtintos taisyklės dėl pranešimo apie 1 ir 2 klasių ribotą naudojimą, pateikiamo po pagal šios direktyvos 6 straipsnį padaryto pranešimo, ir numatytas 45 dienų terminas, per kurį 3 arba aukštesnės klasės riboto naudojimo atveju, kai apie patalpas pranešta anksčiau, kompetentinga institucija turi priimti sprendimą.

108

Lenkijos Respublika ginčija šio kaltinimo pagrįstumą ir teigia, kad Direktyva 2009/41 numatytas tikslas pasiektas pritaikius Lenkijoje nustatytą pranešimo sistemą. Ji, be kita ko, pabrėžia, kad valstybės narės turi diskreciją dėl šių nuostatų perkėlimo, nes šios direktyvos 7 straipsnyje numatyta, kad „leidžiama be jokių kitų pranešimų atlikti 1 klasės ribotą naudojimą“. Veiksmažodis „galėti“ vartojamas ir šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje. Lenkijos Respublikos teigimu, valstybė narė neprivalo prižiūrėti, kad genetiškai modifikuoti organizmai ribotai galėtų būti naudojami be kito pranešimo. Be to, ši valstybė narė teigia, kad net jeigu Lenkijos teisės nuostata, kuria genetiškai modifikuotų organizmų naudotojai įpareigojami kompetentingai institucijai pateikti pranešimą dėl planuojamo pakartotinio 1 ir 2 klasių genetiškai modifikuotų organizmų naudojimo, neatitinka Direktyvos 2009/41 nuostatų, vis dėlto ji turėtų būti laikoma pagal SESV 193 straipsnį nustatyta griežtesne priemone. Galiausiai, nors šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalis ir 9 straipsnio 2 dalies a punktas į Lenkijos teisę perkelti ne pažodžiui, vis dėlto visiškai įgyvendinti šia direktyva siekiami tikslai.

109

Pirmiausia šį kaltinimą reikia skirti į dvi dalis, iš kurių pirmoji susijusi su Direktyvos 2009/41 7 straipsnio ir 8 straipsnio 2 dalies, o antroji – su šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies a punkto neperkėlimu į vidaus teisę.

110

Dėl pirmosios šio kaltinimo dalies reikia konstatuoti, kad Lenkijos Respublikos argumentai grindžiami klaidingu nagrinėjamų nuostatų aiškinimu. Iš Direktyvos 2009/41 7 straipsnio ir 8 straipsnio 2 dalies aiškiai ir be jokio dviprasmiškumo matyti, kad jie skirti naudotojams, kuriems suteikiama galimybė atlikti šiose nuostatose nurodytus veiksmus, ir dėl to nereikia pateikti kito pranešimo kompetentingai institucijai. Toks aiškinimas išplaukia ne tik iš šių nuostatų gramatinės formuluotės; jį patvirtina ir teleologinis aiškinimas.

111

Šiuo atžvilgiu užtenka konstatuoti, kad šio teisės akto nuostatomis naudotojams, kurie yra pateikę 6 straipsnyje nurodytą pranešimą, leidžiama nedelsiant ribotai naudoti ir nereikia gauti naujo kompetentingos institucijos leidimo. Taigi, ir šios direktyvos antrasis sakinys, kuriame numatyta, kad 1 klasės riboto naudojimo genetiškai modifikuotų mikroorganizmų naudotojai privalo aprašyti kiekvieną vertinimą, nurodytą minėtos direktyvos 4 straipsnio 6 dalyje, ir pateikti aprašymą kompetentingai institucijai jo pareikalavus, ir tos pačios direktyvos 8 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad jei pranešimas apie patalpas, kur bus vykdomas 2 ar aukštesnės klasės ribotas naudojimas, buvo pateiktas anksčiau ir patenkinti visi reikalavimai sutikimui gauti, 2 klasės ribotą naudojimą galima tęsti iš karto po naujo pranešimo pateikimo, skirti naudotojams.

112

Bet kuriuo atveju neatrodo, kad valstybė narė šiuos Direktyvos 2009/41 straipsnius būtų perkėlusi į vidaus teisę. Šią išvadą patvirtina šiuo atžvilgiu Komisijos pateiktas teiginys ir tai, kad Lenkijos Respublika jo neginčija, taip pat ir tai, kad minėta valstybė nenurodė, jog egzistuoja nuostatos, kuriomis šie straipsniai būtų perkelti į vidaus teisę.

113

Net ir GMO 31 straipsnis, dėl kurio Komisija šiame ieškinyje neišreiškė prieštaravimų, nėra Direktyvos 2009/41 8 straipsnio 2 dalį į vidaus teisę perkelianti nuostata. Šio 31 straipsnio taikymo sritis skiriasi, nes jame daroma nuoroda į I arba II rizikos kategoriją, o minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į 2 arba aukštesnės klasės naudojimą.

114

Be to, kiek tai susiję su minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, kurioje nurodyta, kad pats pareiškėjas gali pareikalauti, kad kompetentinga institucija priimtų sprendimą dėl oficialaus leidimo suteikimo ir kad toks sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 45 dienas po pranešimo, reikia konstatuoti, kad šiuo atžvilgiu Lenkijos Respublika neneigė Komisijos kaltinimo. GMO įstatymo 24 straipsnyje, kuris šiuo klausimu yra vienintelis reikšmingas straipsnis, neaptariama konkreti situacija, numatyta šioje minėtos direktyvos nuostatoje, ir jame nenumatytas panašus terminas.

115

Galiausiai, kiek tai susiję su Lenkijos Respublikos argumentu dėl SESV 193 straipsnio taikymo, užtenka konstatuoti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 111 ir 112 punktuose, neatrodo, kad Direktyvos 2009/41 7 straipsnis ir 8 straipsnio 2 dalis būtų bent iš dalies perkelti į nacionalinę teisę, nors šios direktyvos nuostatų ir nuostatų, kurios būtų griežtesnės apsaugos priemonės, negalima lyginti. Taigi, nagrinėjamu atveju negalima remtis SESV 193 straipsnio taikymu.

116

Dėl ketvirtojo kaltinimo antros dalies Lenkijos Respublika pripažįsta, kad Direktyvos 2009/41 8 straipsnio 3 dalis ir 9 straipsnio 2 dalies a punktas į nacionalinę teisę nebuvo perkelti pažodžiui, ir apsiriboja teiginiu, kad šia direktyva siekiamas tikslas įgyvendintas GMO įstatymu.

117

Tačiau iš bylos medžiagos matyti, ir, beje, Lenkijos Respublika to neginčija, kad nei GMO įstatyme, nei juo labiau kokiame nors kitame perkėlimo teisės akte nenumatyta rašytinė procedūra, įtvirtinta Direktyvos 2009/41 9 straipsnio 2 dalies a punkte. Reikia konstatuoti ir tai, kad Lenkijos teisėje neįtvirtinta procedūra, kuri atitiktų detalią procedūrą, aprašytą minėtos direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje.

118

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ketvirtajam kaltinimui reikia pritarti.

119

Komisija teigia, kad GMO įstatymo 24 straipsnio 1bis dalyje nustatytas maksimalus 30 dienų terminas, kuriuo galima pratęsti leidimo ribotai naudoti genetiškai modifikuotus organizmus suteikimo terminą tuo atveju, kai išduodant tokį leidimą dalyvauja visuomenė. Tačiau toks terminas nenumatytas Direktyvos 40096/41 10 straipsnio 4 dalyje. Komisija taip pat nurodo, kad apie Įstatymą dėl prieigos prie su aplinka susijusios informacijos, kuriuo šiuo klausimu remiasi Lenkijos Respublika, jai nebuvo pranešta kaip apie minėtos direktyvos perkėlimo priemonę.

120

Lenkijos Respublika ginčija Komisijos teiginį, kad apie šį įstatymą Komisijai nebuvo pranešta kaip apie Direktyvos 2009/41 perkėlimo priemonę. Dėl esmės ji, be kita ko, nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog šioje direktyvoje nėra jokio konsultacijoms nustatyto termino, tokį terminą gali nustatyti valstybės narės. Nenustačius konsultavimosi su visuomene termino, pažeidžiant teisinio saugumo principą, kompetentinga institucija neturėtų galimybės suteikti leidimo ribotai naudoti genetiškai modifikuotus organizmus.

121

Nors Lenkijos Respublika nepateikė šio kaltinimo nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, vis dėlto pirmiausia reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas gali ex officio išnagrinėti, ar įvykdytos SESV 258 straipsnyje nustatytos ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pareiškimo sąlygos (žr., be kita ko, 2012 m. kovo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑524/10, 64 punktą ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑34/11, 42 punktą).

122

Šiuo klausimu reikia patikrinti, ar pagrįstoje nuomonėje ir ieškinyje šis kaltinimas suformuluotas nuosekliai ir tiksliai, t. y. taip, kad Teisingumo Teismas galėtų tiksliai įvertinti Sąjungos teisės pažeidimo, kuriuo kaltinama, apimtį, o tai yra būtina sąlyga, kad Teisingumo Teismas galėtų patikrinti, ar, kaip nurodoma, yra neįvykdyti įsipareigojimai (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Komisija prieš Slovėniją, C‑365/10, 19 punktą ir minėto 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 43 punktą).

123

Kaip matyti, be kita ko, iš Procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies pagal ieškinio pareiškimo momentu galiojusią redakciją ir su šia nuostata susijusios teismo praktikos, kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų santrauka, ir ši nuoroda turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo kontrolę. Iš to matyti, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto ir kad jame pateikiamus reikalavimus reikia suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba apskritai nespręstų dėl kaltinimo (žr., be kita ko, 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Slovėniją, C‑185/11, 29 punktą; 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑141/10, 15 punktą ir minėto 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 44 punktą).

124

Nagrinėjamu atveju Komisijos pastabos susijusios tik su Direktyvos 2009/41 10 straipsnio 4 dalies b punkte minimais viešaisiais tyrimais arba konsultacija su visuomene, tačiau ši institucija nepatikslina, ar jos pateiktas kaltinimas, grindžiamas neteisingu šio 10 straipsnio 4 dalies perkėlimu, apima ir šios direktyvos 10 straipsnio 4 dalies a punkte minimus terminus, per kuriuos laukiama papildomos informacijos.

125

Šiomis sąlygomis reikia konstatuoti, kad taip suformuluotas kaltinimas, kuris grindžiamas neteisingu Direktyvos 2009/41 10 straipsnio 4 dalies a punkto perkėlimu ir kuris netenkina nuoseklumo, aiškumo ir tikslumo reikalavimų, taip pažeidžiant iš šio sprendimo 122 ir 123 punktuose nurodytos teismo praktikos kylančias pareigas, nesuteikia Teisingumo Teismui galimybės atlikti savo kontrolės, susijusios su šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimų neįvykdymo (šiuo klausimu žr. minėto 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 48 punktą), todėl jį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

126

Dėl neteisingu Direktyvos 2009/41 10 straipsnio 4 dalies b punkto perkėlimu grindžiamo kaltinimo pagrįstumo konstatuotina, kad Komisija nurodo tik tai, jog GMO įstatymo 24 straipsnio 1bis dalyje nurodytas terminas nenumatytas minėtoje direktyvoje, tačiau nepateikia argumentų, kurie pagrįstų jos teiginį, kad šia nacionalinės teisės nuostata minėtos direktyvos 10 straipsnio 4 dalis perkelta neteisingai.

127

Šiuo atžvilgiu primintina, kad Direktyvos 2009/41 10 straipsnio 4 dalies b punkte numatyta, jog, skaičiuojant šios direktyvos 8 ir 9 straipsniuose nurodytus laikotarpius, neįskaičiuojami laikotarpiai, kai kompetentinga institucija vykdo viešąjį tyrimą arba konsultuojasi su visuomene. Tačiau konstatuotina, kad šioje direktyvoje nėra nuostatos, kurioje būtų nurodytas terminas tokiems tyrimams arba tokiai konsultacijai atlikti. Taigi, iš principo valstybės narės turi teisę laikydamosi Sąjungos teisės nustatyti šį terminą, jeigu mano, kad tai būtina.

128

Lenkijos Respublika šia galimybe pasinaudojo ir nustatė taisyklę, kurioje numatė, kad tokia konsultacija turi būti atlikta per 30 dienų, todėl terminas leidimui išduoti gali būti pratęstas daugiausia 30 dienų. Ši valstybė narė teigia, kad toks terminas nustatytas atsižvelgiant į poreikį užtikrinti tinkamą administracinės procedūros eigą. Be to, Lenkijos Respublikos teigimu, nenustačius tokio termino, maksimalus laikotarpis, per kurį būtų galima konsultuotis, būtų neribotas, todėl kompetentinga institucija negalėtų išduoti leidimo. Taip pat ji nurodo, kad toks terminas būtinas dėl su teisiniu saugumu susijusių priežasčių.

129

Konstatuotina, kad nagrinėjamais teisės aktais siekiami tikslai nėra nesuderinami su Direktyva 2009/41 siekiamais tikslais. Minėti teisės aktai užtikrina tinkamą prašymų suteikti leidimą nagrinėjimą atsižvelgiant ir į pranešėjo interesus ir teises, ir į kompetentingos institucijos poreikius.

130

Tokiomis aplinkybėmis penktąjį kaltinimą, kuris iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas, reikia atmesti.

131

Formuluodama šį kaltinimą Komisija Lenkijos Respublikai pirmiausia nurodo, kad pastaroji pagal Direktyvos 20096/41 18 straipsnio 1 dalį nenumatė konsultavimosi su pranešėju tvarkant tam tikrą konfidencialią tokio pranešėjo pateiktą informaciją, taip pat, kad tokie duomenys prašymo suteikti leidimą atsiėmimo atveju šalintini iš genetiškai modifikuotų organizmų riboto naudojimo atvejų registro.

132

Lenkijos Respublika atsikerta, kad GMO įstatymu tinkamai perkėlė svarbias Sąjungos teisės nuostatas. Šio įstatymo 14bis straipsnyje išvardyta informacija, su kuria gali susipažinti visuomenė, ir taip sudaryta galimybė nustatyti informaciją, kurios negalima atskleisti. Taigi, remiantis nacionalinės teisės aktais duomenis, kurie negali likti konfidencialūs, galima atskirti nuo duomenų, kurių negalima viešinti. Į šį registrą įtraukiama visa darant pranešimus pateikta neviešintina informacija. Atsiėmus prašymą suteikti leidimą šie duomenys pašalinami iš registro.

133

Primintina, kad Lenkijos Respublika teigia, jog iš pranešėjo pagal Direktyvos 2009/41 18 straipsnio 1 dalį gautos informacijos apsauga teikiama tik tiems duomenims, kuriuos pranešėjas gali prašyti tvarkyti kaip konfidencialius. Šios valstybės narės teigimu, ši apsauga netaikoma minėtos direktyvos 18 straipsnio 2 dalyje nurodytai informacijai, todėl konsultacijos su pranešėju būtų nenaudingos, nes būtinybė užtikrinti prieigą prie šios informacijos įtvirtinta teisės aktuose. Minėta valstybė narė priduria, kad taip pat nenaudinga rengti konsultacijas siekiant nustatyti informaciją, kurią kompetentinga institucija turėtų tvarkyti kaip konfidencialią, nes atskirose teisės nuostatose jau numatyta, kad aptariama informacija neatskleistina dėl, be kita ko, poreikio apsaugoti asmens duomenis arba dėl viršesnio valstybės intereso.

134

Tačiau konstatuotina, kad šie argumentai grindžiami klaidingu atitinkamų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu.

135

Užtenka konstatuoti, kad Direktyvos 2009/41 18 straipsnio 2 dalyje įvardyta informacija, kurios jokiu būdu negalima laikyti konfidencialia. Iš to matyti, kad kita informacija gali būti laikoma konfidencialia pranešėjui, kuris šiuo klausimu turi teisę į išankstinę konsultaciją pagal šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, pateikus prašymą.

136

Todėl aiškinimui, kad informacija, kuri patenka į Direktyvos 2009/41 18 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, automatiškai neatskleidžiama, negalima pritarti.

137

Nepagrįstas ir Lenkijos Respublikos argumentas, kad taip pat nenaudinga rengti konsultacijas siekiant nustatyti informaciją, kurią kompetentinga institucija turėtų tvarkyti kaip konfidencialią, nes atskirose teisės nuostatose jau numatyta, kad aptariama informacija neatskleistina dėl, be kita ko, poreikio apsaugoti asmens duomenis arba dėl viršesnio valstybės intereso. Iš tiesų siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir apsaugoti pranešėjo teises su pranešėju būtina konsultuotis vykstat Direktyvos 2009/41 18 straipsnyje nurodytai procedūrai ir tai negali būti pakeista jo teise remtis įvairiuose nacionalinės teisės šaltiniuose įtvirtintomis taisyklėmis, kurių kontekstą ir sąveiką jam gali būti sunku suprasti.

138

Be to, Lenkijos Respublikos nuoroda į Įstatymo dėl prieigos prie su aplinka susijusios informacijos 16 straipsnio 1 dalies 7 punktą neturi reikšmės, nes ši nuostata susijusi tik su tam tikra svarbia komercine informacija ir joje aiškiai nenumatytos išankstinės konsultacijos su pranešėju.

139

Galiausiai Lenkijos Respublika savo pastabose nurodo, kad tuo atveju, kai pranešėjas atsiima savo prašymą leisti ribotai naudoti genetiškai modifikuotus organizmus, perduoti duomenys pašalinami iš šio sprendimo 131 punkte minėto registro. Tačiau ši valstybė narė nesiremia jokia nacionalinės teisės nuostata, kuri leistų pagrįsti šį teiginį, ir nurodo tik tai, kad aplinkos ministras, kuris kaip valstybės atstovas yra atsakingas už šio registro tvarkymą, neįvykdytų savo funkcijos, jeigu tokių duomenų nepašalintų, nes šiame registre esantys duomenys galėtų suklaidinti suinteresuotuosius asmenis.

140

Šiuo atžvilgiu užtenka priminti, kad pagal šio sprendimo 105 punkte nurodytą teismo praktiką paprasta administracinė praktika, kuri administracijos nuožiūra gali būti keičiama ir kuri nėra tinkamai skelbiama, neturėtų būti laikoma tinkamu įsipareigojimų perkelti direktyvą įvykdymu.

141

Todėl šeštasis kaltinimas pagrįstas.

142

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog reikia konstatuoti, kad į vidaus teisę neperkėlusi Direktyvos 2009/41 3 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio, 8 straipsnio 2 ir 3 dalių, 9 straipsnio 2 dalies a punkto ir 18 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir 3 bei 4 dalių, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

143

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

144

Šioje byloje reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Komisijos kaltinimai, susiję su neteisingu Direktyvos 2009/41 2 straipsnio a, b, d ir e punktų ir 10 straipsnio 3 bei 4 dalių perkėlimu į vidaus teisę, buvo pripažinti nepagrįstais.

145

Todėl reikia nuspręsti, kad Lenkijos Respublika ir Komisija turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: