6.11.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 301/11

1.

Ar pagal Bendrijos teisę (konkrečiai SESV 267 straipsniu) įpareigojama arba leidžiama valstybės narės Aukščiausiajam teismui ex officio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą net jei pagrindinėje byloje susiklosto tokia situacija: Konstitucinis teismas panaikina Aukščiausiojo teismo sprendimą, iš esmės pagrįstą Bendrijos teisės aktų aplinkosaugos srityje taikymu, įpareigodamas šį teismą remtis Konstitucinio teismo teisiniais vertinimais, susijusiais su procesinių ir esminių vienos iš proceso šalių konstitucinių teisių pažeidimu, kuriuose nebuvo atsižvelgta į ginčui reikšmingą Bendrijos teisę, kitaip tariant, kai Konstitucinis teismas, tokiu atveju būdamas galutinės instancijos teismas, nemanė privalantis pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą ir pagrindinėje byloje laikinai netaikė teisės į priimtiną aplinką ir jos apsaugą?

2.

Ar galima įvykdyti pagrindinį integruotos prevencijos, kaip ji apibrėžiama Tarybos direktyvos 96/61/EB (1) dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės 8, 9 bei 23 konstatuojamosiose dalyse ir 1 bei 15 straipsniuose, taip pat visoje Bendrijos aplinkos teisėje, tikslą, apimantį taršos prevenciją ir kontrolę, įtraukiant visuomenę, kad būtų pasiektas aukštas visos aplinkos apsaugos lygis, taikant procedūrą, pagal kurią prasidedant integruotos prevencijos procedūrai suinteresuota visuomenė negali susipažinti su visais reikšmingais dokumentais (Direktyvos 96/61/EB 6 straipsnis, skaitomas kartu su 15 straipsniu), visų pirma su sprendimu dėl atliekų sąvartyno vietos, ir kai vykstant pirmosios pakopos procedūrai prie pareiškimo pridedamas trūkstamas dokumentas su sąlyga, kad jis nebus atskleistas kitoms proceso šalims, nes tai susiję su komercine paslaptimi? Kitaip tariant, ar galima pagrįstai teigti, kad sprendimas dėl įrenginio vietos (ypač jo motyvai) turi lemiamos reikšmės argumentų, pastabų ar kitų pasiūlymų pateikimui?

3.

Ar pasiekiami Tarybos direktyvos 85/337/EEB (2) dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo tikslai, visų pirma kalbant apie Bendrijos aplinkos teisę, o konkrečiai kalbant, susiję su sąlyga, numatyta 2 straipsnyje, pagal kurį prieš duodant sutikimą turi būti atliekamas atitinkamų projektų poveikio aplinkai vertinimas, kai pirmiausia 1999 m. pateikta Aplinkos ministerijos nuomonė, kuria anksčiau buvo užbaigta PAV procedūra, paprastu sprendimu pratęsiama keleriems metams, neatlikus naujos PAV procedūros? Kitaip tariant, ar galima teigti, kad vieną kartą pagal Tarybos direktyvą 85/337/EEB priimtas sprendimas gali galioti neribotą laiką?

4.

Ar Direktyvoje 96/61/EB (konkrečiai jos preambulėje ir 1 bei 15a straipsniuose) nustatyta bendra pareiga, pagal kurią visos valstybės narės turi užtikrinti taršos prevenciją ir mažinimą, suteikdamos suinteresuotai visuomenei galimybę laiku pateikti teisingą ir pagrįstą administracinį skundą ar ieškinį, kartu su Direktyvos 85/337/EEB 10a straipsniu bei Orhuso konvencijos 6 straipsniu bei 9 straipsnio 2 ir 4 dalimis apima taip pat tos pačios visuomenės galimybę reikalauti administracinės valdžios institucijos ar teismo nustatyti laikinąją priemonę pagal nacionalinę teisę (pavyzdžiui, nutartį dėl integruoto sprendimo vykdymo sustabdymo), kuri laikinai, iki galutinio sprendimo priėmimo, leistų nutraukti numatyto sąvartyno įrengimą?

5.

Ar įmanoma teismo sprendimu, kuriuo įgyvendinama sąlyga, nustatyta Direktyvos 96/61/EB arba Direktyvoje 85/337/EEB, arba Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 4 dalyse, t. y. taikant minėtuose aktuose įtvirtintą visuomenės teisę į teisingą teisminę priežiūrą pagal SESV 191 straipsnio 1 ir 2 dalis, susijusią su Europos Sąjungos politika aplinkos apsaugos srityje, neteisėtai pažeisti įrenginio valdytojo teisę į nuosavybę, įtvirtintą, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Papildomo protokolo 1 straipsnyje, nes, pavyzdžiui, vykstant teisminiam procesui gali būti panaikintas pareiškėjui suteiktas galutinis integruotas leidimas naujam įrenginiui?