1.

Ar Heseno tarnautojų įstatymo nuostatos dėl iš principo privalomos valstybės tarnautojams galiojančios išėjimo į pensiją amžiaus ribos pagal Sąjungos teisės kriterijus pagrįstos kokiu nors į visuomenės gerovę nukreiptu tikslu?

Šiuo atžvilgiu kyla tokie konkretūs klausimai:

2.

Kokie konkretūs reikalavimai keltini amžiaus ribos reglamentavimo, kaip antai įtvirtinto Heseno tarnautojų įstatyme, proporcingumui ir tinkamumui?

Ar būtina atlikti detalesnius tyrimus, siekiant nustatyti preliminarų savanoriškai tarnyboje liekančių, amžiaus ribą pasiekusių valstybės tarnautojų skaičių palyginti su valstybės tarnautojų, kurie, pasiekę amžiaus ribą, gauna nesumažėjusias pajamas ir todėl bet kuriuo atveju nori pasitraukti iš tarnybos, skaičiumi? Ar šiuo atžvilgiu savanoriškam pasitraukimui iš tarnybos nebūtų proporcinga suteikti pirmenybę prieš privalomą išėjimą, kol nuostatomis dėl mažesnės pensijos, jeigu ji pradedama gauti iki pasiekiamas normalios senatvės pensijos amžius, išvengiama neproporcingų atlyginimų biudžeto sąnaudų ir su tuo susijusių personalo išlaidų (savanoriškumo pirmenybė prieš privalomą išėjimą į pensiją kaip proporcingesnis ir galiausiai ne mažiau tinkamas reglamentavimas)?

Ar tai, kad valstybės tarnautojų atveju, jiems pasiekus tam tikrą vyresnį amžių, kaip šiuo atveju — sulaukus 65 metų, bendrai daroma nenuginčijama prielaida dėl jų netinkamumo tarnybai ir todėl automatiškai nutraukiami tarnybiniai santykiai, gali būti laikoma proporcinga ir būtina priemone?

Ar proporcinga tai, kad iš principo įmanomas tolesnis darbas tarnautojo statusu ne ilgiau kaip iki 68 metų amžiaus susiejamas vien su ypatingais tarnautojo darbdavio interesais, o nesant tokių interesų tarnybos santykiai privalomai nutraukiami nesant jokių teisinių galimybių naujai užimti valstybės tarnautojo pareigas?

Ar dėl tokio amžiaus ribos reglamentavimo, kuriame numatytas privalomas pasitraukimas iš profesinio gyvenimo, o ne paprasčiausiai nustatytos pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 2 dalį leistinos teisės į nesumažintą pensiją sąlygos, nelemia neproporcingo vyresnio amžiaus žmonių interesų nuvertinimo palyginti su iš principo ne labiau vertingais jaunesnio amžiaus žmonių interesais?

Jeigu naujų tarnautojų įdarbinimo ir (arba) paaukštinimo tikslas būtų pripažintas teisėtu, kyla klausimas, kokie detalesni reikalavimai faktiškai keltini, siekiant įrodyti, kiek tokios galimybės iš tiesų išnaudojamos, kiekvieno konkretaus nuostatas dėl amžiaus ribos taikančio darbdavio atveju ar visų į įstatymo taikymo sritį patenkančių darbdavių atveju, įskaitant ar neįskaitant bendroje darbo rinkoje veikiančius darbdavius?

Ar turint omenyje jau šiandien pastebimas demografijos nulemtas darbo rinkos spragas, netrukus atsirasiantį visų rūšių darbo jėgos poreikį, t. y. taip pat federacijos ir federalinių žemių viešojoje tarnyboje, proporcinga ir būtina versti tęsti tarnybą pageidaujančius tarnautojus vis dėlto palikti valstybės tarnybą, nors netrukus atsiras didelis personalo poreikis, kurį vargu ar galės padengti darbo rinka? Ar šiuo atžvilgiu reikalingi konkrečių ūkio šakų darbo rinkos duomenys, kuriuos prireikus būtų galima surinkti vėliau?

3.

Kokie reikalavimai keltini Heseno federalinėje žemėje ir prireikus visoje federacijoje galiojančių amžiaus ribos nuostatų koherencijai?

Ar Heseno tarnautojų įstatymo 50 straipsnio 1 dalies ir 50 straipsnio 3 dalies santykis gali būti laikomas neprieštaringu, jeigu iš principo įmanomas tolesnis darbas net pasiekus amžiaus ribą priklauso vien nuo darbdavio interesų?

Ar, aiškinant Heseno tarnautojų įstatymo 50 straipsnio 3 dalį atsižvelgiant į direktyvą, jis turėtų būti aiškinamas taip, kad siekiant išvengti neproporcingos diskriminacijos dėl amžiaus tarnautojas toliau įdarbintinas visuomet tuomet, kai tam neprieštarauja tarnybos interesai? Kokius reikalavimus prireikus reikėtų kelti tokioms priežastims? Ar šiuo atžvilgiu darytina prielaida, kad tarnybos interesai reikalauja tolesnio tarnautojo darbo jau tuomet, kai kitaip būtų konstatuotina nepateisinama diskriminacija dėl amžiaus?

Kaip tokį reikalaujamą Heseno tarnautojų įstatymo 50 straipsnio 3 dalies aiškinimą nepaisant jau nutrauktų tarnybinių santykių būtų galima panaudoti pareiškėjo tarnybiniams santykiams pratęsti ar atnaujinti? Ar tokiu atveju Heseno tarnautojų įstatymo 50 straipsnio 1 dalis bet kuriuo atveju turėtų būti netaikoma iki bus pasiektas 68 metų amžius?

Ar proporcinga ir būtina, viena vertus, numačius pensijos sumažinimą visam laikui apsunkinti savanorišką išėjimą į pensiją nuo 60 ar 63 metų, ir, kita vertus, uždrausti tolesnį darbą sulaukus 65 metų, jeigu darbdavys išimties tvarka nėra suinteresuotas tolesniu tarnautojo darbu?

Ar Heseno tarnautojų įstatymo 50 straipsnio 1 dalies proporcingumas ir būtinumas nėra paneigiami dėl palankesnių nuostatų, taikomų ne visą darbo dieną sulaukus tam tikro amžiaus dirbantiems tarnautojams arba laikiniems tarnautojams?

Kokią reikšmę koherencijai turi skirtingos nuostatos tarnybinius santykius, darbo ir socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kuriomis, pirma, siekiama nuolatiniam laikui padidinti amžiaus ribą, nuo kurios galima gauti nesumažintą senatvės pensiją, antra, draudžiama atleisti iš darbo dėl to, kad pasiekiamas visai senatvės pensijai gauti nustatytas amžius, ir, trečia, nustatyta, kad tarnybiniai santykiai neišvengiamai nutrūksta pasiekus būtent šį amžių?

Ar koherencijai turi reikšmės tai, kad laipsniškas amžiaus ribos pakėlimas socialinio draudimo sferoje ir federacijos bei tam tikrų federalinių žemių tarnautojų teisinę padėtį reglamentuojančiuose teisės aktuose visų pirma tarnauja tarnautojų interesams, kad jiems kuo vėliau būtų pradėtos taikyti sugriežtintos sąlygos visai senatvės pensijai gauti? Ar šie klausimai gali būti nereikšmingi dėl to, kad Heseno tarnautojų įstatymo galiojimo teritorijoje amžiaus riba valstybės tarnautojams dar nebuvo pakelta, nors toks padidinimas netrukus įsigalios pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims?