2010 m. vasario 12 d.France Télécom SA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose T-427/04 ir T-17/05 Prancūzijos Respublika ir France Télécom prieš Komisiją

(Byla C-81/10 P)

2010/C 148/19

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Apeliantė: France Télécom SA, atstovaujama advokatų S. Hautbourg, L. Olza Moreno, L. Godfroid ir M. van der Woude

Kitos proceso šalys: Europos Komisija, Prancūzijos Respublika

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė nurodo penkis apeliacinio skundo pagrindus.

Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu France Télécom nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė „valstybės pagalbos“ sąvoką, nes jis pripažino, kad nagrinėjamoje byloje buvo valstybės pagalba, nors pripažįsta, kad galimos lengvatos buvimas (ar nebuvimas) šiuo atveju priklausė ne nuo aptariamos sistemos pobūdžio, o nuo į ją nepatenkančių veiksnių, kurių poveikis galėjo būti konstatuotas tik ex post. Todėl Bendrasis Teismas nepaisė SESV 107 ir 108 straipsniuose numatytos išankstinės valstybės pagalbos kontrolės tvarkos, pagrįstos ex ante objektyvia sistemos, apie kurią nacionalinės valdžios institucijos praneša iš anksto, požymių analize.

Antruoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas nepaisė „lengvatos“ sąvokos, nes jis atsisakė visapusiškai išnagrinėti visas nuostatas, numatančias nuo bendrosios tvarkos nukrypstančią apmokestinimo tvarką. Ši Įstatymu Nr. 90/568 numatyta tvarka iš tikrųjų numatė du specialius apmokestinimo būdus: pirmasis, „sumokant nustatytą mokesčio sumą“ taikytas 1991–1993 metais, dėl kurio ieškovė sumokėjo per daug mokesčių palyginti su bendru įstatymu, pagal kurį 1994–2002 laikotarpiu ji sumokėjo mažiau mokesčių. Kadangi Bendrasis Teismas atsisakė visas nuo bendrosios tvarkos nukrypstančios apmokestinimo tvarkos pasekmes palyginti su bendruoju įstatymu abiejų laikotarpių atžvilgiu, jis padarė teisės klaidų.

Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė nurodo teisėtų lūkesčių principo pažeidimą, nes Bendrasis Teismas nelaikė, kad Komisijos 2005 m. vasario 8 d. sprendime dėl La Poste kritikos dėl nustatytos apmokestinimo tvarkos nebuvimas galėjo apeliantei sukelti lūkesčių, jog aptariamos priemonės atitinka valstybės pagalbos srityje nustatytas taisykles. Be to, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į kai kurias išimtines aplinkybes šioje byloje, pateisinančias teisėtų lūkesčių principo taikymą.

Ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu France Télécom nurodo sprendimo motyvų trūkumą, nes Bendrasis Teismas kaip savo motyvus nurodė Komisijos motyvus, pateiktus atsakant į apeliantės argumentus, susijusius su valstybės pagalbos sistemos senaties principo pažeidimu. Apeliantės nuomone, Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (1) 15 straipsnio 1 dalyje numatytas 10 metų senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 1990 m. liepos 2 d., kai Įstatymu Nr. 90-568 buvo nustatyta aptariama mokesčių sistema, o ne nuo tos dienos, kai pagalba buvo iš tikrųjų suteikta ją gavusiam asmeniui.

Penktuoju apeliacinio skundo pagrindu apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, kad Komisija nepažeisdama teisinio saugumo principo galėjo remdamasi nustatytomis „ribomis“ padidinti pagalbos sumą ir nurodyti ją susigrąžinti, nors nebuvo įmanoma nustatyti realaus gautos lengvatos dydžio. Be to, Bendrasis Teismas neatsakė į visus šiuos su teisinio saugumo principo pažeidimu susijusius argumentus.

(1)  1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339).