1.

Ar išimtinai pagal nacionalinę teisę turi būti nustatyta, ar teisėjai patenka į 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) ( 2 ), taikymo sritį ratione personae? Toks iš esmės yra klausimas, į kurį Teisingumo Teismo prašoma atsakyti šioje byloje. Jis keliamas dėl nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią ne visą darbo dieną dirbantys teisėjai, kuriems mokamas honoraras, neturi teisės į pensiją.

2.

Šios bylos ES teisinį pagrindą sudaro Direktyva 97/81/EB ( 3 ). Šia direktyva įgyvendinamas Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną (toliau – Bendrasis susitarimas), kurį 1997 m. birželio 6 d. sudarė Europos socialiniai partneriai (UNICE, CEEP ir ETUC) ir kuris pateiktas direktyvos priede.

3.

Iš pradžių Direktyva 97/81 Jungtinei Karalystei nebuvo taikoma. Jos taikymas Jungtinės Karalystės atžvilgiu buvo išplėstas 1998 m. balandžio 7 d. Tarybos direktyva 98/23/EB ( 4 ).

4.

Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 1 dalyje jo taikymo sritis apibrėžta taip:

5.

Jungtinė Karalystė perkėlė Direktyvą 97/81 2000 m. Taisyklėmis dėl darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną (Dėl mažiau palankaus požiūrio prevencijos) (Part-time Workers (Prevention of Less Favourable Treatment) Regulations 2000) (SI 2000 Nr. 1551; toliau – Taisyklės), kurios buvo priimtos 2000 m. birželio 8 d., o įsigaliojo 2000 m. liepos 1 dieną.

6.

Pagal Taisyklių 17 straipsnį („Asmenys, einantys teismines pareigas“):

„Šios Taisyklės netaikomos fiziniam asmeniui, einančiam teismines pareigas, jeigu jam atlyginama mokant honorarą už dieną.“

7.

Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, iki 8-ojo dešimtmečio Jungtinėje Karalystėje buvo gana nedaug teisėjų, dirbančių ne visą darbo dieną. Visiems šiems teisėjams, dirbantiems ne visą darbo dieną, buvo mokamas už kiekvieną dieną apskaičiuojamas honoraras. Įsigaliojus 1971 m. Teismų aktui (Courts Act 1971), teisėjų, dirbančių ne visą darbo dieną, skaičius smarkiai didėjo. Šiuo metu teisėjų, dirbančių ne visą darbo dieną (neetatinių baudžiamųjų bylų teisėjų (recorders) ir regiono teisėjų pavaduotojų (deputy judges)), yra beveik du kartus daugiau nei teisėjų, dirbančių visą darbo dieną. Imigracijos bylas nagrinėjančių teisėjų (immigration judges), dirbančių ne visą darbo dieną, taip pat yra kur kas daugiau nei teisėjų, dirbančių visą darbo dieną. Iš pradžių visiems teisėjams, dirbantiems ne visą darbo dieną, buvo atlyginama mokant honorarą už kiekvienos dienos posėdžius arba darbą (toliau – teisėjai, dirbantys ne visą darbo dieną, kuriems mokamas honoraras), tačiau nuo 2000 m. padidėjo teisėjų, dirbančių ne visą darbo dieną, kuriems mokamas darbo užmokestis, skaičius, ypač tarp imigracijos bylas nagrinėjančių teisėjų.

8.

D. P. O’Brien yra baristeris ir Karališkasis advokatas (Queen's Counsel). 1978 m. jis taip pat buvo paskirtas neetatiniu baudžiamųjų bylų teisėju. Neetatiniai baudžiamųjų bylų teisėjai yra Crown Court teisėjai, dirbantys ne visą darbo dieną. Jo paskyrimo terminai buvo reguliariai pratęsiami, taigi šias pareigas jis ėjo iki 2005 m. kovo 31 dienos. Kaip ir visiems neetatiniams baudžiamųjų bylų teisėjams, jam buvo atlyginama mokant honorarą už kiekvienos dienos posėdžius arba už darbo dieną. Neetatinio baudžiamųjų bylų teisėjo gaunamo užmokesčio suma, pritaikius pro rata principą, atitinka teisėjo, dirbančio visą darbo dieną, gaunamą darbo užmokestį.

9.

Pagal taikytinas nuostatas D. P. O’Brien, kaip neetatinis baudžiamųjų bylų teisėjas, per metus turėjo teisę posėdžiauti bent penkiolika dienų, ir jam galėjo būti nurodyta posėdžiauti iki trisdešimties dienų.

10.

Visi teisėjai, dirbantys ne visą darbo dieną, tarnybos metu turi teisę (kai tai taikytina) į ligos, motinystės ar tėvystės pašalpą ir panašias išmokas. Teisėjai, dirbantys visą darbo dieną, ir teisėjai, dirbantys ne visą darbo dieną, kuriems mokamas darbo užmokestis, turi teisę į senatvės pensiją. Tačiau ne visą darbo dieną dirbantys teisėjai, kuriems mokamas honoraras, neturi teisės į senatvės pensiją.

11.

D. P. O’Brien pateikė prašymą paskirti pensiją, pro rata temporis atitinkančią teisėjo, dirbančio visą darbo dieną ir iš esmės atliekančio tą patį darbą, pensiją. Jungtinės Karalystės Teisingumo ministerija atmetė jo prašymą. Pagrindinėje byloje D. P. O’Brien ginčija atsisakymą paskirti pensiją. Jis remiasi Direktyva 97/81. Šiuo metu bylą apeliacine tvarka nagrinėja Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas).

12.

2010 m. liepos 28 d. nutartimi Supreme Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

13.

Nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė apeliantas pagrindinėje byloje, Airija, Latvijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija. Posėdyje dalyvavo apeliantas pagrindinėje byloje, Imigracijos teisėjų taryba (Council of Immigration Judges), Airija, Latvijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija.

14.

Latvijos vyriausybė abejoja prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu, nes didžiąją laikotarpio, kuriuo D. P. O’Brien dirbo neetatiniu baudžiamųjų bylų teisėju ir už kurį prašo paskirti pensiją, dalį nebuvo įsigaliojusi Direktyva 98/23, išplėtusi direktyvos dėl darbo ne visą darbo dieną taikymą Jungtinės Karalystės atžvilgiu. Direktyva 98/23 įsigaliojo 1998 m. balandžio 7 dieną, ją perkelti Jungtinė Karalystė turėjo iki 2000 m. balandžio 7 dienos. D. P. O’Brien neetatiniu baudžiamųjų bylų teisėju dirbo nuo 1978 m. kovo 1 dienos. Paskutinį kartą jo paskyrimo terminas buvo pratęstas 1999 m., ir šias pareigas jis ėjo iki 2005 m. kovo 31 dienos.

15.

Latvijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad Direktyva 98/23, vadinasi, ir Direktyva 97/81, gali būti taikoma tik toms situacijoms, kurios atsirado pasibaigus jos perkėlimo terminui arba bent jau nuo jos įsigaliojimo.

16.

Vis dėlto, kiek tai susiję su Direktyvos 97/81 taikymu ratione temporis, Teisingumo Teismas jau yra nurodęs principą, kad, išskyrus kai tiesiogiai nustatyta kitaip, naujosios taisyklės yra nedelsiant taikomos situacijų, atsiradusių galiojant senosioms taisyklėms, padariniams ateityje. Jis padarė išvadą, kad darbo stažo, reikalingo teisei į senatvės pensiją įgyti, apskaičiavimas yra reglamentuojamas Direktyvos 97/81 nuostatomis, įskaitant darbo laikotarpius iki jos įsigaliojimo dienos ( 5 ).

17.

Todėl prejudiciniai klausimai yra priimtini.

18.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar darbuotojo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Bendrąjį susitarimą yra nacionalinės, ar ES teisės reguliavimo dalykas.

19.

Šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda dėl to, kad D. P. O’Brien, t. y. buvęs ne visą darbo dieną dirbęs teisėjas, kuriam buvo mokamas honoraras (neetatinis baudžiamųjų bylų teisėjas), remiasi šia direktyva ir reikalauja paskirti pensiją už šį darbą. Jo nuomone, atsisakymas paskirti pensiją reiškia diskriminaciją, palyginti su teisėjais, dirbančiais visą darbo dieną. Norėdamas sužinoti, ar Bendrasis susitarimas reglamentuoja santykį tarp teisėjų, dirbančių visą darbo dieną, ir teisėjų, dirbančių ne visą darbo dieną, kuriems mokamas honoraras, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, visų pirma, išsiaiškinti, ar profesionalūs teisėjai apskritai, kaip kategorija, patenka į direktyvos taikymo sritį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl to, ar neetatinis baudžiamųjų bylų teisėjas turi būti laikomas darbuotoju pagal nacionalinę teisę ( 6 ).

20.

Bendrojo susitarimo taikymo sritis ratione personae yra apibrėžta 2 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią nuostatą jis taikomas „ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kurie sudarė darbo sutartį arba kurių darbo santykius apibrėžia kiekvienoje valstybėje narėje galiojantys įstatymai, kolektyvinės sutartys arba praktika“.

21.

Atsižvelgiant į tai, jog kai kuriais atvejais neetatiniai baudžiamųjų bylų teisėjai per metus dirba vos kelias dienas ( 7 ), visų pirma reikėtų pažymėti, kad, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo ministerija, t. y. atsakovė pagrindinėje byloje, net papildomai nesirėmė Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 2 dalimi. Pagal šią nuostatą valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, gali dėl objektyvių priežasčių netaikyti visų arba kai kurių Bendrojo susitarimo sąlygų laikiniesiems darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną.

22.

Savo išvadoje byloje Wippel, remdamasi 2 straipsnio 1 dalies formuluote, priėjau prie išvados, kad sąvoka „darbuotojas“, kaip ji suprantama pagal Bendrąjį susitarimą dėl darbo ne visą darbo dieną, yra ne ES teisės sąvoka – ją turi apibrėžti kiekvienoje valstybėje narėje galiojantys įstatymai, kolektyvinės sutartys arba praktika. Valstybėms narėms šiuo atžvilgiu suteikiama didelė diskreciją, o pagal ES teisę gali būti nustatyti tik labai bendri apribojimai. Taigi, jei valstybė narė siaurai apibrėžtų darbuotojo sąvoką nacionalinėje teisėje, ir dėl to Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną praktiškai netektų savo veiksmingumo ir būtų ypač sunku įgyvendinti jo tikslus, ji pažeistų lojalaus bendradarbiavimo pareigą (ESS 4 straipsnis) ( 8 ).

23.

Sprendime Wippel Teisingumo Teismas konstatavo, kad darbuotojui taikomas Direktyvos 97/81 priede esantis Bendrasis susitarimas, jeigu jis yra sudaręs darbo sutartį arba jo darbo santykius apibrėžia valstybėje narėje galiojantys įstatymai, kolektyvinės sutartys arba praktika, tačiau nepateikė jokio detalesnio šios sąvokos aiškinimo ( 9 ).

24.

Vis dėlto Sprendime Wippel buvo nagrinėjama tokia situacija, kai nacionalinėje teisėje sąvoka „darbuotojas“ buvo apibrėžta labai plačiai, todėl kilo klausimas, ar ji gali patekti į Bendrojo susitarimo taikymo sritį ( 10 ). Taigi Teisingumo Teismas galėjo tiktai nurodyti, kad netgi labai plati „darbuotojo“ samprata pagal nacionalinę teisę patenka į direktyvos taikymo sritį. O nagrinėjamoje byloje kyla priešingas klausimas – ar Bendrasis susitarimas nėra pažeidžiamas, jeigu pagal nacionalinę teisę profesionaliems teisėjams Bendrasis susitarimas nėra taikomas. Todėl nagrinėjant šį klausimą Teisingumo Teismo teiginiai Sprendime Wippel neturi jokios papildomos reikšmės.

25.

Visos bylos šalys nurodė, kad ES teisėje nėra vienodos „darbuotojo“ sąvokos ( 11 ). Pavyzdžiui, vienodo požiūrio į darbuotojus vyrus ir moteris srityje sąvoka „darbuotojas“ yra savarankiška ES teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama plačiai. Todėl valstybės tarnautojai taip pat gali būti laikomi darbuotojais ( 12 ). Darbuotojų teisių apsaugos srityje Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su Direktyva dėl darbo laiko, yra pabrėžęs, jog Europos Sąjungoje yra būtina savarankiška, vienoda „darbo laiko“ sąvoka, nors šios direktyvos formuluotės taip pat nurodo nacionalinę teisę ( 13 ). Tačiau, kiek tai susiję su Direktyva dėl įmonių perdavimo, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustatant jos taikymo sritį reikia atsižvelgti tik į nacionalinės teisės aktuose nustatytą darbuotojo apibrėžimą ( 14 ).

26.

Nors kai kurios bylos šalys remiasi SESV 51 straipsniu, kuriame numatyta įsisteigimo laisvės išimtis veiklai, susijusiai su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, reikėtų pasakyti, kad iš šios nuostatos negalima padaryti jokių išvadų, susijusių su sąvoka „darbuotojas“ pagal Bendrąjį susitarimą dėl darbo ne visą darbo dieną. Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną yra susijęs ne su darbuotojų judėjimo laisve, o tiesiog suteikia visiems darbuotojams valstybėse narėse teises, kai dirbama ne visą darbo dieną.

27.

Nagrinėjamoje byloje ypač svarbus Sprendimas Del Cerro Alonso ( 15 ). Šiame sprendime nagrinėtas klausimas dėl direktyvos ir Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis taikymo srities ratione personae. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 2 punkte jo taikymo sritis apibrėžiama identiškai kaip Bendrajame susitarime dėl darbo ne visą darbo dieną ( 16 ).

28.

Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad Bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis gali būti taikomas taip pat darbo sutartims, sudarytoms su viešosios valdžios institucijomis ir kitomis viešojo sektoriaus įstaigomis ( 17 ), tačiau šioje byloje jo buvo prašoma nuspręsti, ar Bendrasis susitarimas apima valstybės tarnautojus. Kaip ir nagrinėjamoje byloje (priešingai nei byloje Wippel), buvo keliamas klausimas ne apie galimus plačiai apibrėžiamos „darbuotojo“ sąvokos valstybėse narėse apribojimus, o – priešingai – klausimas, ar direktyva įpareigoja valstybes nares suteikti teises pagal Bendrąjį susitarimą ir valstybės tarnautojams.

29.

Sprendime Del Cerro Alonso Teisingumo Teismas nusprendė, jog vienintelės aplinkybės, kad tam tikros pareigos pagal nacionalinę teisę yra kvalifikuojamos kaip „statutinės“ ir joms būdingi tam tikri atitinkamos valstybės narės viešosios tarnybos požymiai, nepakanka, norint atmesti Direktyvos 1999/70 taikymą.

30.

Paliekant galimybę valstybėms narėms savo iniciatyva netaikyti tam tikroms asmenų kategorijoms Direktyvoje 1999/70 ir Bendrajame susitarime numatytos apsaugos, galėtų kilti didelė grėsmė šių ES instrumentų veiksmingumui ir vienodam taikymui valstybėse narėse. O valstybės narės privalo užtikrinti ES teisės nustatytą rezultatą ( 18 ).

31.

Šią išvadą Teisingumo Teismas pagrindė vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų, kurie yra bendrieji ES teisės principai, svarba. Direktyvoje ir Bendrajame susitarime numatytos nuostatos, skirtos užtikrinti, kad pagal terminuotą darbo sutartį dirbantys darbuotojai turėtų tokias pačias garantijas kaip atitinkami pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantys darbuotojai, turi būti taikomos visuotinai, nes jos yra ypač svarbios ES socialinės teisės normos, naudojimasis kuriomis, kaip būtiniausiomis apsauginėmis nuostatomis, turėtų būti užtikrintas kiekvienam darbuotojui ( 19 ).

32.

Taigi esminis veiksnys Teisingumo Teismui pripažinti Direktyvos 1999/70 ir Bendrojo susitarimo taikymą toje byloje buvo aplinkybė, kad atitinkamas asmuo daugiau nei dvylika metų dirbo įvairiose Baskų krašto valstybinės sveikatos sistemos ligoninėse kaip laikinasis darbuotojas ir kad pagrindinėje byloje buvo lyginami laikinas statutinis darbuotojas ir nuolatinis statutinis darbuotojas.

33.

Iš pirmo žvilgsnio ši Sprendimo Del Cerro Alonso ištrauka gali pasirodyti nelogiška: situacija patenka į direktyvos taikymo sritį todėl, kad asmuo buvo įdarbintas laikinai ir kad nagrinėjama situacija susijusi su santykiu tarp laikino statutinio darbuotojo ir nuolatinio statutinio darbuotojo. Šiuo požiūriu iš tiesų pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar statutiniai darbuotojai apskritai patenka į Bendrojo susitarimo taikymo sritį, taip pat nustatyti, kokie yra laikinųjų ir nuolatinių darbuotojų palyginimo kriterijai. Priešingu atveju direktyva visuomet automatiškai būtų taikoma, kai tik iškiltų galimos laikinųjų darbuotojų diskriminacijos klausimas. Tokiu atveju Bendrojo susitarimo 2 straipsnio nuoroda į valstybių narių įstatymus būtų nereikalinga.

34.

Tačiau aš Sprendimą Del Cerro Alonso suprantu taip, kad iš esmės Teisingumo Teismas palieka valstybėms narėms nuspręsti sąvokos „darbuotojas“, kaip ji suprantama pagal Bendrąjį susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis, turinį, ir nelaiko šios sąvokos savarankiška ES teisės sąvoka. Vis dėlto Bendrasis susitarimas ir bendrieji ES teisės principai nustato valstybių narių diskrecijos apribojimus. Savo išvadoje byloje Del Cerro Alonso generalinis advokatas M. P. Maduro teisingai kalbėjo apie „sąlyginę nuorodą“ į nacionalinę teisę ( 20 ).

35.

Šį požiūrį galima taikyti ir aiškinant Bendrąjį susitarimą dėl darbo ne visą darbo dieną. Visų pirma jo formuluotės dėl taikymo srities ratione personae yra identiškos ( 21 ). Antra, kaip teisingai nurodo Komisija, abiejų susitarimų reguliavimo kontekstas yra tas pats, nes jie abu sukonkretina bendrąjį vienodo požiūrio principą tam tikroms darbo organizavimo formoms. Be to, abu bendrieji susitarimai ir su jais susijusios direktyvos buvo priimtos laikantis tos pačios procedūros, ir jų struktūra yra identiška ( 22 ).

36.

Be to, būtent Direktyvos 97/81 dėl darbo ne visą darbo dieną preambulės 16 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad valstybėms narėms leidžiama pačioms apibrėžti Bendrajame susitarime vartojamas sąvokas, kurios nėra konkrečiai apibrėžtos, pagal savo nacionalinę teisę ir praktiką tik „jeigu šios sąvokos atitinka Bendrojo susitarimo turinį“.

37.

Todėl taip pat ir direktyvos, ir Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną taikymo srities atžvilgiu valstybė narė negali pažeisti ES teisės bendrųjų principų ir pagrindinių teisių ar savo iniciatyva netaikyti tam tikroms asmenų kategorijoms šiuose instrumentuose numatytos apsaugos ir taip šiurkščiai pažeisti direktyvos veiksmingumą ( 23 ).

38.

Visų pirma, kaip jau pažymėjau, ES teisės bendrieji principai ir pagrindinės teisės apriboja valstybių narių diskreciją, šioms apibrėžiant Bendrojo susitarimo taikymo sritį.

39.

Apeliantas pagrindinėje byloje šiuo atžvilgiu nurodo nacionalinių Taisyklių 17 straipsnį, pagal kurį direktyvą įgyvendinančios priemonės netaikomos ne visiems teisėjams, o tik ne visą darbo dieną dirbantiems teisėjams, kuriems mokamas honoraras. Jeigu direktyvą įgyvendinančios priemonės iš tiesų būtų savavališkai netaikomos tik teisėjams, kuriems mokamas honoraras, tai galėtų būti bendrojo ES teisės principo, t. y. vienodo požiūrio principo, pažeidimas ( 24 ). Tačiau posėdyje Jungtinės Karalystės vyriausybė pareiškė, kad Taisyklių 17 straipsnis yra skirtas tik paaiškinti, o šiaip teisėjai apskritai nėra laikomi darbuotojais pagal nacionalinę teisę. Šį klausimą turės išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas.

40.

Tačiau tuomet kokiais atvejais valstybė narė peržengia jai suteiktos diskrecijos apibrėžti sąvoką „darbuotojas“ ribas ir savavališkai netaiko tam tikrai profesinei kategorijai numatytos apsaugos?

41.

Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia išnagrinėti, kokia apsauga yra numatyta Bendrajame susitarime. Direktyva 97/81 ir jos priede esantis Bendrasis susitarimas skirti gerinti darbo ne visą darbo dieną kokybę ir panaikinti darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, diskriminaciją ( 25 ). Juose įtvirtintas diskriminacijos draudimas yra tik specifinė bendrojo vienodo požiūrio principo ( 26 ), kuris yra vienas iš pagrindinių ES teisės principų ir saugomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose, išraiška ( 27 ).

42.

Taigi Bendrajame susitarime siekiama tikslo, kuris yra vienas iš pagrindinių tikslų, nurodytų Susitarimo dėl socialinės politikos 1 straipsnyje ir kurie minimi SESV 151 straipsnyje bei SESV preambulės trečioje konstatuojamoje dalyje. Šie pagrindiniai tikslai susiję su gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimu ir tinkamos darbuotojų socialinės apsaugos sukūrimu.

43.

Kaip įtikinamai generalinis advokatas M. P. Maduro nurodė savo išvadoje byloje Del Cerro Alonso, kad nebūtų pakenkta šiems tikslams, direktyvos netaikymas asmenų kategorijai galimas tik tokiu atveju, jeigu juos siejančių darbo santykių pobūdis iš esmės skiriasi nuo tų, kurie sieja dirbančius asmenis, pagal nacionalinę teisę patenkančius į „darbuotojų“ kategoriją, ir jų darbdavius ( 28 ).

44.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti galutinį šio pobūdžio skirtumų vertinimą. Tačiau Teisingumo Teismas gali nurodyti nacionaliniam teismui kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant ( 29 ).

45.

Visų pirma pobūdžio skirtumų kriterijus reiškia, kad vien formalūs pagrindai negali pateisinti direktyvos netaikymo asmenų kategorijai.

46.

Todėl Komisija yra visiškai teisi, kai teigia, kad vien formalios aplinkybės ( 30 ), jog teisėjai „eina pareigas“, savaime nepakanka, jei norima jiems netaikyti iš Bendrojo susitarimo kylančių teisių. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar pripažįstant darbuotojo statusą yra svarbu, kokiam skaičiui asmenų daromas poveikis. Vis dėlto tai irgi būtų pernelyg formalus kriterijus, neturintis jokio ryšio su darbo santykių pobūdžiu.

47.

Supreme Court prašyme priimti prejudicinį sprendimą pažymėjo, kad teisėjo pareigos turi daugumą darbo santykių pagal nacionalinę teisę savybių. Sunkumų kyla tik dėl kriterijaus, susijusio su subordinacijos santykiais, kuris pagal nacionalinę teisę apibūdina darbo santykius. Jungtinės Karalystės vyriausybė taip pat pabrėžė, kad Bendrojo susitarimo netaikymą teisėjams galima paaiškinti teisėjų nepriklausomumu.

48.

Nagrinėjant darbo santykių pobūdį reikia turėti omenyje, kad sąvoka „darbuotojas“, vartojama apibrėžiant Bendrojo susitarimo taikymo sritį ratione personae, yra konkrečiai skirta atskirti savarankiškai dirbančius asmenis. Todėl nagrinėdamas, ar teisėjo darbo santykių pobūdis iš esmės skiriasi nuo tų, kurie sieja dirbančius asmenis, pagal nacionalinę teisę patenkančius į „darbuotojų“ kategoriją, ir jų darbdavius, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atsižvelgti į tai, kad pagal Bendrojo susitarimo esmę ir tikslą šis skirtumas turi būti daromas ypač atkreipiant dėmesį į savarankiškai dirbančių asmenų diferenciaciją.

49.

Apeliantas pagrindinėje byloje teigia, kad teisėjų nepriklausomumas reiškia jų veiklos esmę, taigi jų teisminės veiklos nepriklausomumą. O kiek tai susiję su išorinėmis teisėjo veiklos sąlygomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo House of Lords ( 31 ) sprendimą, kuriame konstatuota, kad teisėjai vis dėlto turi paklusti tam tikram jų darbo organizavimui. Iš šio sprendimo matyti, kad teisėjai turi dirbti tam tikromis valandomis ir tam tikrais periodais, net jeigu savo darbą gali organizuoti lanksčiau nei kitų profesijų atstovai. Teisėjai nėra laisvieji agentai, galintys dirbti tik tada, kai pageidauja, kaip yra savarankiškai dirbančių asmenų atveju.

50.

Šiuo atžvilgiu taip pat norėčiau pažymėti, kad būtų sudėtinga suprasti, kaip Bendrajame susitarime garantuojamos teisės apskritai ir teisė į senatvės pensiją konkrečiai galėtų pakenkti teisėjo nepriklausomumui; netgi visiškai priešingai – teisė į senatvės pensiją sustiprina teisėjų ekonominį nepriklausomumą ir galiausiai – jų nepriklausomumą.

51.

Todėl veiklos nepriklausomumas nėra tinkamas kriterijus, galintis pateisinti Bendrojo susitarimo netaikymą profesinei asmenų kategorijai.

52.

Spręsdamas, ar teisėjo pareigų pobūdis iš esmės pagal nacionalinę teisę skiriasi nuo darbuotojo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turės atsižvelgti į tai, kad, kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, teisėjai (įskaitant teisėjus, kuriems mokamas honoraras) turi teisę į ligos, motinystės ar tėvystės pašalpą ir panašias išmokas. Taigi panašu, kad jie naudojasi socialinėmis teisėmis, paprastai siejamomis su darbuotojais. Jeigu šiuo atžvilgiu teisėjai yra vertinami taip pat kaip darbuotojai, nors formaliai jie negali būti laikomi darbuotojais, ši aplinkybė gali būti pripažįstama kaip įrodymas, kad jų pareigos iš esmės nesiskiria nuo darbo santykių sampratos pagal nacionalinę teisę. Tokiu atveju teisėjai turėtų būti vertinami bent jau kaip darbuotojai pagal Bendrąjį susitarimą dėl darbo ne visą darbo dieną.

53.

Todėl atsakymas į pirmąjį klausimą būtų toks, kad tai, ar teisėjai turi būti laikomi ne visą darbo dieną dirbančiais darbuotojais, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 1 dalį, yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas, tačiau Bendrojo susitarimo veiksmingumas ir pagrindinės teisės pagal ES teisę riboja valstybių narių diskreciją apibrėžiant sąvoką „darbuotojas“. Veiklos nepriklausomumas pats savaime nėra tinkamas kriterijus, galintis pateisinti Bendrojo susitarimo netaikymą profesinei kategorijai.

54.

Antrasis klausimas užduodamas tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prieitų prie išvados, kad teisėjai patenka į direktyvos taikymo sritį. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar nacionalinės priemonės gali, teikiant pensijas, diskriminuoti teisėjus, dirbančius ne visą darbo dieną, palyginti su teisėjais, dirbančiais visą darbo dieną, arba skirtingas teisėjų, dirbančių ne visą darbo dieną, kategorijas.

55.

Atsižvelgiant į tikslą panaikinti ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų diskriminaciją, palyginti su darbuotojais, dirbančiais visą darbo dieną, Bendrojo susitarimo 4 straipsnyje įtvirtintas nediskriminacijos principas. Pagal 4 straipsnio 1 dalį darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo dieną, draudžiama sudaryti blogesnes darbo sąlygas negu panašiems darbuotojams, dirbantiems visą darbo dieną, tik dėl tos priežasties, kad jie dirba ne visą darbo dieną, nebent šis nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas. 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai reikia, taikomas pro rata temporis (proporcingo laiko) principas.

56.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Bendrojo susitarimo 4 straipsnis išreiškia ES socialinės teisės principą, kuris negali būti aiškinamas siaurai ( 32 ). Todėl atsižvelgiant į šią teismo praktiką dėl SESV 157 straipsnio „darbo sąlygos“, kaip jos suprantamos pagal Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalį, taip pat apima pensijas, mokamas dėl darbuotojo ir darbdavio darbo santykių, išskyrus teisės aktuose numatytas socialinio draudimo pensijas, kurių mokėjimą labiau lemia ne tokie santykiai, o socialinės politikos priežastys ( 33 ).

57.

Senatvės pensija patenka į Bendrojo susitarimo taikymo sritį, jei tenkinamos šios trys sąlygos: pensija skiriama tik tam tikrai darbuotojų kategorijai; ji tiesiogiai priklauso nuo išdirbtų laikotarpių ir jos dydis apskaičiuojamas remiantis paskutiniu darbo užmokesčiu ( 34 ).

58.

Nagrinėdama priimtinumo klausimą jau nurodžiau, kad Direktyvos 97/81 nuostatos reglamentuoja darbo stažo, reikalingo teisei į senatvės pensiją įgyti, apskaičiavimą, įskaitant darbo laikotarpius iki direktyvos įsigaliojimo dienos ( 35 ).

59.

Todėl reikia išnagrinėti, ar tai, kad pensija nėra skiriama neetatiniams baudžiamųjų bylų teisėjams, reiškia, kad šie teisėjai yra vertinami mažiau palankiai negu panašioje situacijoje esantys darbuotojai, dirbantys visą darbo dieną, tik dėl tos priežasties, kad jie dirba ne visą darbo dieną.

60.

3 straipsnyje pateikiami kriterijai, leidžiantys įvertinti, ar yra „panašus darbuotojas, dirbantis visą darbo dieną“. Iš esmės jie susiję su atitinkamų asmenų veikla. Todėl negalima pritarti Jungtinės Karalystės vyriausybės pateiktam argumentui, kad teisėjai, dirbantys visą darbo dieną, ir neetatiniai baudžiamųjų bylų teisėjai nėra panašioje situacijoje, nes „skiriasi jų karjera“. Vis dėlto lemiamas veiksnys yra tas, ar iš esmės jie vykdo tą pačią veiklą. Posėdyje šalys teigė, kad neetatiniai baudžiamųjų bylų teisėjai ir teisėjai, dirbantys visą darbo dieną, vykdo tas pačias funkcijas. Todėl „karjeros skirtumai“ geriausiu atveju gali būti reikšmingi sprendžiant, ar nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas. Vis dėlto būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai turės išnagrinėti klausimą, ar neetatiniai baudžiamųjų bylų teisėjai ir teisėjai, dirbantys visą darbo dieną, yra panašūs.

61.

Vis dėlto pagal Bendrojo susitarimo 4 straipsnio 1 dalį skirtingas požiūris gali būti laikomas neprieštaraujančiu nediskriminavimo principui, jeigu jis pagrįstas objektyviomis priežastimis.

62.

Todėl nagrinėjamas nevienodas požiūris turi būti pagrįstas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą darbo sąlygą, atsižvelgiant į konkrečias jos taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais tam, kad būtų įvertinta, ar šis skirtingas požiūris atitinka tikras reikmes, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra būtinas jam įgyvendinti ( 36 ).

63.

Sąvoka „objektyvios priežastys“ turi būti suprantama kaip neleidžianti pateisinti skirtingą požiūrį į darbuotojus, dirbančius ne visą darbo dieną, ir darbuotojus, dirbančius visą darbo dieną, remiantis tuo, kad toks požiūris yra numatytas bendroje ir abstrakčioje normoje. Atvirkščiai, nevienodas požiūris turi atitikti tikras reikmes, leisti pasiekti numatytą tikslą ir būti būtinas jam pasiekti ( 37 ).

64.

Todėl, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės teiginiu, jog skirtingą požiūrį į neetatinius baudžiamųjų bylų teisėjus ir teisėjus, dirbančius visą darbo dieną, galima paaiškinti tuo, kad teisėjai, kuriems mokamas honoraras, gali tęsti savo teisinę arba akademinę karjerą, o teisėjai, kuriems mokamas darbo užmokestis, tokios galimybės neturi, ir kad bet kuris teisėjas, kuriam mokamas honoraras, gali kreiptis dėl paskyrimo į teisėjo, kuriam mokamas darbo užmokestis, pareigas, reikia pažymėti, kad šio formalaus argumento, kaip pateisinančios priežasties, savaime nepakanka.

65.

Skirtingą požiūrį galima pateisinti tik jeigu jis tarnauja teisėtam tikslui, pagrindžiančiam formalų argumentą, susijusį su karjeros skirtumais. Vis dėlto Teisingumo Teisme nagrinėjamoje byloje toks tikslas nebuvo nurodytas. Kitos pateisinančios priežastys taip pat nebuvo pateiktos. Šią aplinkybę galima paaiškinti tuo, kad iki šiol galimo skirtingo požiūrio pateisinimas nebuvo nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Iki šiol prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik preliminariai nagrinėjo, ar Bendrasis susitarimas faktiškai yra taikytinas. Todėl galimą skirtingo požiūrio į ne visą darbo dieną dirbančius teisėjus ir teisėjus, dirbančius visą darbo dieną, pateisinimą galiausiai turės išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

66.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar direktyva draudžia diskriminuoti skirtingas darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, kategorijas.

67.

Atsižvelgiant į Direktyvos 97/81 ir Bendrojo susitarimo tekstą ir bendrą reguliavimo kontekstą, šie instrumentai yra susiję tik su ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų diskriminacijos, palyginti su darbuotojais, dirbančiais visą darbo dieną, panaikinimu. Todėl pagal direktyvą valstybės narės iš esmės gali neribojamos nustatyti skirtingas taisykles skirtingoms ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų kategorijoms.

68.

Vis dėlto generalinė advokatė E. Sharpston savo išvadoje byloje Bruno ir Pettini įtikinamai nurodė, kad nors Bendrasis susitarimas draudžia tik ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų diskriminaciją, palyginti su darbuotojais, dirbančiais visą darbo dieną, valstybių narių priimamos įgyvendinančios priemonės turi atitikti bendruosius ES teisės principus, ypač vienodo požiūrio principą. Taigi darytina išvada, kad valstybės narės negali nustatyti įvairių darbo ne visą darbo dieną rūšių skirtumų, kurie pažeistų bendrąjį ES teisės diskriminacijos draudimą ( 38 ).

69.

Nagrinėjamoje byloje Jungtinės Karalystės vyriausybė ginčija šį argumentą ir teigia, kad požiūris į darbuotojus, dirbančius ne visą darbo dieną, nepatenka į Bendrojo susitarimo, vadinasi ir į ES teisės, reglamentavimo sritį, ir tai reiškia, kad bendrasis ES teisės vienodo požiūrio principas nėra taikomas ( 39 ). Šis argumentas manęs neįtikina. Įgyvendindamos nacionalinėje teisėje Bendrąjį susitarimą valstybės narės negali nustatyti savavališkų skirtumų tarp įvairių darbo ne visą darbo dieną rūšių, kurie pažeistų bendrąjį diskriminacijos draudimą, esantį ES teisės dalimi, lygiai kaip ir pažeisti vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą. ES teisė yra taikytina, nes nacionalinės priemonės skirtos įgyvendinti Bendrąjį susitarimą.

70.

Todėl atsakymas į antrąjį klausimą būtų toks, kad Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis, teikiant pensijas diskriminuojami ne visą darbo dieną dirbantys teisėjai, palyginti su teisėjais, dirbančiais visą darbo dieną, ir skirtingos ne visą darbo dieną dirbančių teisėjų kategorijos, nebent šis nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas.

71.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti į Supreme Court of the United Kingdom užduotus prejudicinius klausimus: