19.12.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 312/18

1.

Ar tuo atveju, kai perduodant įmonę Direktyvos 2001/23 (1) 1 straipsnio 1 dalies prasme paaiškėja, kad perduodamas vienetas, t. y. Bendrijos institucijos restorano verslas, pagal pagrindų sutartį su įvairiomis laikinojo įdarbinimo bendrovėmis naudojosi daugelio laikinųjų darbuotojų paslaugomis, laikinojo įdarbinimo bendrovė arba institucija, kuriai prižiūrint ir vadovaujant laikinieji darbuotojai atliko darbą, turi būti laikoma darbdave perdavėja šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkto prasme?

Ar tuo atveju, jeigu nei laikinojo įdarbinimo bendrovė, nei įmonė laikinojo darbo naudotoja negali būti pripažinta darbdave perdavėja, reikia manyti, jog laikinieji darbuotojai negali naudotis Direktyvos 2001/23 teikiamomis garantijomis?

2.

Ar Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad laikinųjų darbuotojų neterminuotų darbo sutarčių nepratęsimas dėl to, buvo perduota veikla, kuriai vykdyti jie buvo įdarbinti, pažeidžia šioje nuostatoje numatytą draudimą ir todėl perdavimo dieną šie laikinieji darbuotojai turi būti toliau laikomi paskirtais dirbti laikinojo darbo naudotojui?

3.

Ar Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalis, prireikus skaitoma kartu su 2 straipsnio 2 dalies c punktu, turi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad perėmėjas išlaikytų darbo santykius su laikinaisiais darbuotojais, kurie buvo įdarbinti perduotai veiklai vykdyti arba kurie perdavimo dieną turi būti toliau laikomi paskirtais dirbti laikinojo darbo naudotojui?

Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip reikalaujanti sudaryti neterminuotą darbo sutartį tuo atveju, jeigu perėmėjas nėra laikinojo įdarbinimo bendrovė ir negali sudaryti laikinojo darbo sutarties?