Sujungtos bylos C‑250/09 ir C‑268/09

Vasil Ivanov Georgiev

prieš

Tehnicheski universitet – Sofia, filial Plovdiv

(Rayonen sad Plovdiv prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 2000/78/EB – 6 straipsnio 1 dalis – Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas – Universiteto dėstytojai – Nacionalinė nuostata, pagal kurią leidžiama sudaryti terminuotą darbo sutartį su vyresniu kaip 65 metų dėstytoju – Priverstinis išleidimas į pensiją sulaukus 68 metų – Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“

Sprendimo santrauka

Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas – Universiteto dėstytojai

(Tarybos direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalis)

Direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, konkrečiai kalbant, jos 6 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos universiteto dėstytojai, jiems suėjus 68 metų amžiui, priverstinai išleidžiami į pensiją, o sulaukę 65 metų toliau tęsti savo darbinę veiklą gali tik pagal terminuotas vienų metų sutartis, kurios gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip du kartus, jei šiais teisės aktais siekiama teisėto tikslo, susijusio pirmiausia su užimtumo politika ir darbo rinka, – sukurti kokybiško mokymo sistemą ir optimaliai paskirstyti dėstytojų pareigybes tarp kartų, ir leidžia šį tikslą pasiekti tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos.

Dėl valstybės įstaigos ir privataus asmens ginčo reikia atsakyti taip, kad jei nacionalinės teisės aktai neatitinka Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nacionalinis teismas turi šių teisės aktų netaikyti.

(žr. 68, 73 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 18 d.(*)

„Direktyva 2000/78/EB – 6 straipsnio 1 dalis – Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas – Universiteto dėstytojai – Nacionalinė nuostata, pagal kurią leidžiama sudaryti terminuotą darbo sutartį su vyresniu kaip 65 metų dėstytoju – Priverstinis išleidimas į pensiją sulaukus 68 metų – Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“

Sujungtose bylose C‑250/09 ir C‑268/09

Dėl Rayonen sad Plovdiv (Bulgarijos pirmosios instancijos teismas) 2009 m. birželio 23 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo 2009 m. liepos 6 d. ir 10 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose

Vasil Ivanov Georgiev

prieš

Tehnicheski universitet – Sofia, filial Plovdiv,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas, A. Ó Caoimh ir P. Lindh (pranešėja),

generalinis advokatas Y. Bot,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        V. I. Georgiev, atstovaujamo advokatų K. Boncheva ir G. Chernicherska,

–        Tehnicheski universitet – Sofia, filial Plovdiv, atstovaujamo K. Iliev,

–        Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Ivanov ir E. Petranova,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir J. Möller,

–        Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B Ricziová,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir N. Nikolova,

susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 2 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2        Šie prašymai pateikti nagrinėjant dvi bylas tarp V. I. Georgiev ir Tehnicheski universitet – Sofia, filial Plovdiv (Sofijos technikos universitetas – Plovdivo filialas, toliau – universitetas) dėl, pirma, V. I. Georgiev įdarbinimo pagal terminuotą darbo sutartį, kuri su juo buvo pasirašyta jam suėjus 65 m. amžiui, ir, antra, jo priverstiniu išleidimu į pensiją jam sulaukus 68 m. amžiaus.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2000/78

3        Direktyvos 2000/78 dvidešimt penktoje konstatuojamoje dalyje nustatyta:

„Diskriminavimo dėl amžiaus draudimas yra svarbiausia Užimtumo gairėse išdėstytų tikslų įgyvendinimo ir darbo jėgos įvairovės skatinimo priemonė. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis galima pateisinti skirtingą požiūrį dėl amžiaus, todėl reikia priimti specialias nuostatas, kurios galėtų būti skirtingos, atsižvelgiant į valstybėse narėse susiklosčiusią padėtį. Todėl būtina įžvelgti skirtingo požiūrio, kurį pateisina teisėta užimtumo politika, darbo rinka ir profesinio mokymo tikslai, ir diskriminacijos, kuri turi būti uždrausta, skirtumus.“

4        Pagal šios direktyvos 1 straipsnį „šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

5        Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte nustatyta:

„1.      Šioje direktyvoje vienodo požiūrio principas reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.      Šio straipsnio 1 dalyje:

a)      tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu.“

6        Direktyvos 2000/78 3 straipsnio, pavadinto „Taikymo sritis“, 1 dalies c punkte skelbiama:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

c)      įdarbinimui ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą;“

7        Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.“

Toks skirtingas poveikis, be kitų dalykų, gali apimti:

a)      specialių sąlygų nustatymą siekiant įsidarbinti ir profesinio mokymo, įdarbinimui ir darbui, įskaitant atleidimą iš darbo ir apmokėjimo sąlygas, jaunimui, pagyvenusio amžiaus asmenims ir už priežiūrą atsakingiems asmenims, siekiant skatinti jų profesinę integraciją ir užtikrinti jų apsaugą;

b)      minimalaus amžiaus, profesinės patirties ar darbo stažo nustatymą siekiant įsidarbinti arba gauti tam tikrų su darbu susijusių privilegijų;

c)      maksimalaus įdarbinimo amžiaus nustatymą, paremtą su konkrečiomis pareigomis susijusiam mokymui keliamais reikalavimais arba su poreikiu nustatyti atitinkamą išdirbtą laikotarpį iki išėjimo į pensiją.“

 Bendrasis susitarimas dėl terminuotų darbo sutarčių

8        Bendrojo susitarimo dėl terminuotų darbo sutarčių, kuris buvo sudarytas 1999 m. kovo 18 d. (toliau – Bendrasis susitarimas), pateikiamą 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede, 5 sąlygos 1 punkte nustatyta:

„1.      Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:

a)      objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą;

b)      maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę;

c)      tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.“

 Nacionalinės teisės aktai

9        Bulgarijos darbo kodekso (DV, Nr. 26, 1986 m. balandžio 1 d.) su pakeitimais, 2005 m. gruodžio 29 d. paskelbtais DV, Nr. 105 (toliau – Darbo kodeksas), 68 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose nustatoma:

„1.      Terminuota darbo sutartis sudaroma:

1)      ne ilgesniam kaip 3 metų terminuotam laikotarpiui, jei įstatyme ar vyriausybės nutarime nenustatyta kitaip;

<…>

4.      Išimties tvarka, pirmosios dalies 1 punkte nurodyta terminuota darbo sutartis ne trumpesniam kaip vienų metų laikotarpiui gali būti sudaryta darbams arba veiklai, kurie nėra laikini, sezoniniai ar trumpalaikiai. Tokia darbo sutartis gali būti sudaryta net trumpesniam laikotarpiui remiantis darbininko ar darbuotojo rašytiniu prašymu. Šiuo atveju pirmos pastraipos 1 punkte nurodyta terminuota darbo sutartis dėl to paties darbo su tuo pačiu darbininku ar darbuotoju gali būti pratęsta tik vieną kartą ir ne trumpesniam kaip vienų metų laikotarpiui.“

10      Darbo kodekso 325 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis nutrūksta be įspėjimo suėjus joje nustatytam terminui.

11      Pagal Darbo kodekso 328 straipsnį:

„1.      Darbdavys gali nutraukti darbo sutartį pateikęs išankstinį rašytinį įspėjimą darbininkui ar darbuotojui 326 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais tokiais atvejais:

<…>

10)      kai įgyjama teisė į pensiją – dėstytojai, lektoriai, I ir II lygio mokslo asistentai bei mokslų daktarai šią teisę įgyja, kai jiems sueina 65 metai;

<…>“

12      Bulgarijos aukštojo mokslo įstatymo (DV, Nr. 112, 1995 m. gruodžio 27 d.), iš dalies pakeisto ir 2005 m. gruodžio 23 d. paskelbto DV, Nr. 103, pereinamųjų ir baigiamųjų nuostatų 11 straipsnyje nustatyta:

„Remiantis Dėstytojų tarybos ir Pagrindinės tarybos ir (arba) filialo tarybos pasiūlymu, Akademinės tarybos sprendimu darbo sutartys su asmenimis, turinčiais teisę dėstyti, sulaukusiais Darbo kodekso 328 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto amžiaus, gali būti pratęstos vieniems metams, bet ne ilgiau kaip iki trejų metų, o su asmenimis, kurie eina dėstytojo arba lektoriaus pareigas – vieniems metams, bet ne ilgiau kaip iki dvejų metų.“

13      Apsaugos nuo diskriminacijos įstatymo (2003 m. rugsėjo 30 d. DV, Nr. 86) su pakeitimais, 2005 m. gruodžio 29 d. paskelbtais DV, Nr. 105, 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad nėra diskriminacija „maksimalios amžiaus ribos įdarbinant nustatymas, pagrįstas atitinkamai darbo vietai reikalingu išsilavinimu arba protingu išdirbti reikalingu laikotarpiu nuo priėmimo į darbą iki išėjimo į pensiją <...>, jeigu jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, o jam pasiekti skirtos priemonės neviršija to, kas yra būtina šį tikslą pasiekti“.

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

14      1985 m. V. I. Georgiev pradėjo dirbti universitete lektoriumi.

15      2006 m. vasario 6 d., V. I. Georgiev sulaukus 65 metų, su juo buvo nutraukta darbo sutartis, nes jam suėjo pensijos amžius.

16      Vis dėlto universiteto Akademinė taryba, vadovaudamasi Aukštojo mokslo įstatymo pereinamųjų ir baigiamųjų nuostatų 11 straipsniu, V. I. Georgiev leido toliau dirbti. Buvo sudaryta nauja vienų metų trukmės darbo sutartis, pagal kurią V. I. Georgiev įsipareigojo dirbti lektoriumi Inžinerijos fakultete (toliau – sutartis).

17      2006 m. gruodžio 21 d. pasirašytu papildomu susitarimu sutartis buvo pratęsta vieniems metams.

18      2007 m. sausį V. I. Georgiev buvo paskirtas į dėstytojo pareigas.

19      2008 m. sausį pasirašytu nauju papildomu susitarimu sutartis buvo pratęsta dar metams.

20      2009 m., V. I. Georgiev suėjus 68 m. amžiui, universiteto rektoriaus įsakymu darbo santykiai tarp universiteto ir V. I. Georgiev pagal Darbo kodekso 325 straipsnio 3 dalį buvo nutraukti.

21      V. I. Georgiev pareiškė du ieškinius Plovdivo teismui. Pirmuoju ieškiniu, kuriuo remiantis buvo pradėta byla C‑268/09, siekiama pripažinti, kad pirmosios terminuotos darbo sutarties sąlyga, pagal kurią V. I. Georgiev darbo sutarties trukmė apribojama vienais metais, yra negaliojanti, ir šią sutartį perkvalikuoti į neterminuotą sutartį. Antrasis ieškinys, kuriuo remiantis buvo pradėta byla C‑250/09, susijęs su universiteto rektoriaus įsakymu, kuriuo buvo nutraukti darbo santykiai su universitetu, suinteresuotajam asmeniui sulaukus 68 metų.

22      Minėtas teismas nurodė, kad jis, nagrinėdamas abu ginčus, su kuriais į jį buvo kreiptasi, abejoja dėl Direktyvos 2000/78 6 straipsnio aiškinimo.

23      Tokiomis aplinkybėmis Rayonen sad Plovdiv nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tris toliau nurodomus prejudicinius klausimus. Pirmieji du klausimai pateikiami abiejose bylose, o trečiasis – tik byloje C‑268/09:

„1.      Ar pagal (Direktyvos 2000/78) nuostatas draudžiama taikyti nacionalinį įstatymą, kuriuo draudžiama sudaryti neterminuotą darbo sutartį su 65 metų amžiaus sulaukusiu dėstytoju? Šiuo klausimu, konkrečiau kalbant, ar atsižvelgiant į direktyvos 6 straipsnio 1 dalį įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos apsaugos nuo diskriminacijos priemonės, kuriomis nustatomos amžiaus ribos įdarbinant konkrečioje darbo vietoje, yra objektyviai ir tinkamai pateisinamos teisėtu tikslu, atsižvelgiant į tai, kad ši direktyva visiškai perkelta į Bulgarijos teisę?

2.      Ar pagal (Direktyvos 2000/78) nuostatas draudžiama taikyti nacionalinį įstatymą, pagal kurį 68 metų sulaukęs dėstytojas turi priverstinai išeiti į pensiją? Ar atsižvelgiant į pateiktus atitinkamos bylos faktus ir aplinkybes ir nustačius prieštaravimą tarp (Direktyvos 2000/78) ir susijusių nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkelta ši direktyva, gali būti, kad išaiškinus Bendrijos teisės nuostatas nacionalinė teisė negali būti taikoma?

3.      Ar nacionalinėje teisėje nustatytas amžius yra vienintelė sąlyga nutraukti neterminuotus darbo santykius ir juos pratęsti kaip terminuotus darbo santykius tarp to paties darbuotojo ir to paties darbdavio dėl tos pačios darbo vietos? Ar nacionalinėje teisėje nustatyta maksimali trukmė ir maksimalus terminuotų darbo santykių pratęsimų skaičius su tuo pačiu darbdaviu pakeitus neterminuotas sutartis, kuriems pasibaigus negalima pratęsti darbo santykių tarp šalių?“

24      2009 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑250/09 ir C‑268/09 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimamas sprendimas.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmųjų dviejų klausimų

25      Pirmaisiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 2000/78, visų pirma jos 6 straipsnio 1 dalis, draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami šioje pagrindinėje byloje, pagal kuriuos numatytas priverstinis išleidimas į pensiją universiteto dėstytojų, kuriems suėjo 68 m. amžius, o suėjus 65 m. amžiui darbinę veiklą galima tęsti išimtinai pagal terminuotas vienų metų sutartis, kurios gali būti pratęstos ne daugiau kaip du kartus. Jeigu atsakymas būtų teigiamas, šis teismas klausia, ar tokių nacionalinės teisės aktų reikia netaikyti.

26      Pirmiausia pažymėtina, jog iš šios direktyvos pavadinimo, konstatuojamųjų dalių, turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendrą struktūrą, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos vienu iš 1 straipsnyje nurodytų motyvų, įskaitant amžių.

27      Siekiant atsakyti į pirmuosius du klausimus, reikia išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį, ar jame numatytas skirtingas požiūris dėl amžiaus, ir, teigiamo atsakymo atveju, ar direktyva draudžia tokį skirtingą požiūrį.

28      Pirma, atsakant į klausimą, ar tokiems nacionalinės teisės aktams, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, taikoma Direktyva 2000/78, iš šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, jog neviršijant Sąjungai suteiktų įgaliojimų ši direktyva taikoma visiems asmenims įdarbinimo ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą.

29      Nuostata, pagal kurią 68 metų sulaukę universiteto dėstytojai turi priverstinai išeiti į pensiją, daro poveikį įdarbinimo ir darbo sąlygoms Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, uždraudžiant šio amžiaus sulaukusiems asmenims toliau užsiimti darbine veikla.

30      Kalbant apie nuostatą, susijusią su terminuotų sutarčių sudarymu, pažymėtina, kad ji daro poveikį įdarbinimo ir darbo sąlygoms minėto 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, nes neleidžia 65 metų sulaukusiems universiteto dėstytojams dirbti pagal neterminuotą sutartį.

31      Antra, kalbant apie tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamoje teisės nuostatoje įtvirtintas skirtingas požiūris dėl amžiaus, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, jog dėl kurios nors iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Jos 2 straipsnio 2 dalies a punkte patikslinama, kad siekiant taikyti šio straipsnio 1 dalį tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš tos pačios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje elgiamasi su kitu asmeniu.

32      Taikant įstatymą, pagal kurį numatytas priverstinis išleidimas į pensiją universiteto dėstytojų, kuriems suėjo 68 m. amžius, su šiais asmenimis elgiamasi mažiau palankiai nei su kitais ta pačia profesija besiverčiančiais asmenimis dėl to, kad jie sulaukė 68 metų amžiaus. Tokia nuostata nustatomas skirtingas požiūris dėl amžiaus Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 16 d. Sprendimo Palacios de la Villa, C‑411/05, Rink. p. I‑8531, 51 punktą).

33      Kalbant apie nacionalinę nuostatą, susijusią su terminuotų darbo sutarčių taikymu dėstytojams, kuriems suėjo 65 metų amžius, konstatuotina, kad ja šiems dėstytojams, įpareigojant juos pasirašyti tokio tipo sutartis ir neleidžiant toliau dirbti pagal neterminuotas sutartis, palyginti su jaunesniais dėstytojais, kuriems toks draudimas netaikomas, pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, be kita ko, nustatomas skirtingas požiūris.

34      Universiteto ir Bulgarijos vyriausybės argumentai, pagal kuriuos toks teisės aktas nėra mažiau palankus atitinkamiems dėstytojams, nes leidžia jiems esant reikalui dirbti dar trejus metus po to, kai suėjo amžius, nuo kurio jie gali išeiti į pensiją ir gauti senatvės pensiją, nepaneigia ankstesniame punkte padarytos išvados. Iš tikrųjų tokia padėtis nepadaro šių dėstytojų įdarbinimo sąlygų, atsižvelgiant į tai, jog jie nebeturi teisės į neterminuotas darbo sutartis, mažiau saugių nei dėstytojų, kuriems mažiau kaip 65 metai.

35      Trečia, reikia išnagrinėti, ar skirtingas požiūris, kuris kyla taikant pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų nuostatas, gali būti pateisinamas Direktyvos 2000/78 6 straipsnio prasme.

36      Šiuo klausimu primintina, kad minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodoma, jog skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Tos pačios dalies antroje pastraipoje nustatomas kelių skirtingo požiūrio pavyzdžių, kaip antai tų, kurie nurodyti minėtoje pirmoje pastraipoje, sąrašas.

37      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad panašu, jog Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies antros pastraipos c punkte nurodytas pavyzdys, kuris buvo perkeltas į Bulgarijos vidaus teisę Apsaugos nuo diskriminacijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai remiasi savo pirmajame klausime, šioje byloje nėra aktualus. Iš tikrųjų pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas susijęs su terminuotų sutarčių taikymu nuo 65 m. amžiaus ir todėl su įdarbinimo sąlygomis suėjus tam tikram amžiui, o ne su maksimaliu įdarbinimo amžiumi, kaip tai nustatyta įstatyme.

38      Reikia išnagrinėti pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktų nuostatas atsižvelgiant į jų tikslus.

39      Prejudiciniame sprendime šiuo klausimu nėra jokios informacijos, o iš bylos medžiagos neaišku, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nurodomas tikslas, kurio jais siekiama.

40      Tačiau tokia padėtis nereiškia, kad minėtais teisės aktais nesiekiama teisėto tikslo. Kaip Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nesant patikslinimo dėl jais siekiamo tikslo svarbu, jog kiti su atitinkamos priemonės bendru kontekstu susiję elementai leistų nustatyti jais siekiamą tikslą, kad būtų galima vykdyti teisminę priežiūrą, norint išsiaiškinti, ar šis tikslas yra teisėtas ir ar jam įgyvendinti imtasi tinkamų ir būtinų priemonių (žr. minėto Sprendimo Palacios de la Villa 57 punktą; 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Age Concern England, C‑388/07, Rink. p. I‑1569, 45 punktą ir 2010 m. sausio 12 d. Petersen, C‑341/08, 40 punktą).

41      Universitetas ir Bulgarijos vyriausybė teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais siekiama socialinės politikos tikslo, susijusio su dėstytojų rengimu ir įdarbinimu, taip pat įgyvendinama konkreti užimtumo rinkos politika, kuria atsižvelgiama į konkrečią atitinkamos profesijos personalo padėtį, atitinkamo universiteto poreikius ir atitinkamo asmens profesines savybes.

42      Kitos vyriausybės, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui, t. y. Vokietijos ir Slovakijos vyriausybės, taip pat Europos Bendrijų Komisija mano, kad tokių nacionalinės teisės aktų teisėtas tikslas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, gali būti susijęs su noru užtikrinti dėstymo ir mokslo tyrimų kokybę atnaujinant dėstytojų personalą įdarbinant jaunesnius dėstytojus bei optimaliai paskirstyti darbo vietas sukuriant balansą tarp kartų.

43      Konstatuotina, kad universitetas ir Bulgarijos vyriausybė aiškiai nenurodo minėtų nacionalinės teisės aktų tikslo, o iš esmės tik pažymi, kad jais siekiama tokio tikslo, koks nurodytas Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje. Tačiau siekiant įvertinti tokių teisės aktų atitiktį šiai direktyvai, svarbu tiksliai išnagrinėti jų tikslą – šis uždavinys tenka nacionaliniam teismui.

44      Siekiant šiam teismui pateikti naudingą atsakymą, reikia atsižvelgti į universiteto ir Bulgarijos vyriausybės pastabas, susijusias su pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų tikslu, taip pat į šiuo klausimu Vokietijos, Slovakijos vyriausybių ir Komisijos pateiktas pastabas.

45      Šiuo klausimu lektorių rengimas ir įdarbinimas, taip pat konkrečios užimtumo politikos taikymas, kuria atsižvelgiama į konkrečią tam tikrą dalyką, kurį nurodo universitetas ir Bulgarijos vyriausybė, dėstančio personalo padėtį, gali atitikti norą optimaliai paskirstyti dėstytojų darbo vietas tarp kartų, pirmiausia įdarbinant jaunus dėstytojus. Dėl šio paskutinio tikslo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad įdarbinimo skatinimas neginčijamai sudaro teisėtą valstybių narių socialinės politikos arba užimtumo politikos tikslą (minėto Sprendimo Palacios de la Villa 65 punktas), visų pirma, kai siekiama sudaryti palankesnes sąlygas šioje profesijoje įdarbinti jaunimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Petersen 68 punktą). Todėl įdarbinimo aukštojo mokslo srityje skatinimas siūlant dėstytojų pareigas jaunesniems asmenims, gali būti toks teisėtas tikslas.

46      Be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo išvados 34 punkte, bendras skirtingų dėstytojų ir mokslininkų kartų sugyvenimas skatintų patirties ir inovacijų mainus, vadinasi, dėstymo ir mokslo tyrimų universitetuose kokybės augimą.

47      Tačiau iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad Vokietijos, Slovakijos vyriausybių ir Komisijos nurodyti tikslai atitinka Bulgarijos įstatymo leidėjo tikslus. Abejonė pirmiausia kyla atsižvelgiant į V. I. Georgiev rašytinėse pastabose nurodytus teiginius. V. I. Georgiev įsitikinimu, Bulgarijos vyriausybė ir universitetas pateikia tik pareiškimus ir teigia, jog pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai neatitinka tam tikros darbo rinkos tikrovės. Jis teigia, kad vidutinis universiteto dėstytojų amžius yra 58 metai, o jų skaičius neviršija 1 000, – tokią padėtį pateisina jaunimo nesuinteresuotumas dėstytojo karjera. Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai neskatina jaunų asmenų įdarbinimo.

48      Šiuo klausimu nacionalinis teismas privalo išnagrinėti faktinę padėtį ir patikrinti, ar Bulgarijos vyriausybės ir universiteto nurodyti tikslai atitinka faktus.

49      Dar reikia išnagrinėti, ar priemonės, kurios taikomos siekiant įgyvendinti tokius tikslus, yra „tinkamos ir būtinos“ Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos prasme.

50      Šiuo klausimu reikia priminti, kad valstybės narės ir prireikus socialiniai partneriai nacionaliniu lygmeniu turi didelę diskreciją nustatyti ne tik konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir priemones, kurios būtų tinkamos jį pasiekti (žr. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 63 punktą ir minėto Sprendimo Palacios de la Villa 68 punktą).

51      Dėl 68 metų amžiaus ribos nustatymo pirmiausia pažymėtina, kad Teisingumo Teismas minėto Sprendimo Petersen 70 punkte jau nusprendė, jog šiuo požiūriu, atsižvelgiant į užimtumo situacijos raidą nagrinėjamame sektoriuje, neatrodo neprotinga, jeigu valstybės narės institucijos mano, jog amžiaus ribos taikymas, lemiantis vyriausių praktikuojančių specialistų pasitraukimą iš darbo rinkos, gali sudaryti palankesnes sąlygas įsidarbinti jaunesniems darbuotojams, o šio amžiaus pakanka, kad sulaukus jo būtų nutraukiamas leidimas užsiimti odontologo veikla.

52      Šie vertinimai taip pat yra svarbūs ir universiteto dėstytojų įdarbinimo srityje. Iš tikrųjų, kadangi paprastai universiteto dėstytojų darbo vietų skaičius yra ribotas, o jos rezervuojamos asmenims, įgijusiems aukščiausią kvalifikaciją atitinkamoje srityje, ir kadangi norint įdarbinti dėstytoją reikia turėti tokią laisvą darbo vietą, darytina išvada, kad valstybė narė gali manyti esant tinkama nustatyti amžiaus ribą siekiant tokių užimtumo politikos tikslų, kokie nurodyti šio sprendimo 45 ir 46 punktuose.

53      Tačiau nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į V. I. Georgiev pateiktus prieštaravimus, apie kuriuos nurodoma šio sprendimo 47 punkte, turi patikrinti, ar Bulgarijos universiteto dėstytojų padėtis atitinka bendrąją universiteto dėstytojų padėtį, kaip tai apibūdinta pirmesniame punkte.

54      Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytą amžiaus ribą – 68 metus, – iš bylos medžiagos matyti, kad ji penkeriais metais viršija teisinį amžių, nuo kurio fiziniai asmenys paprastai įgyja teisę į senatvės pensiją ir gali būti priversti išeiti į pensiją atitinkamoje valstybėje narėje. Taigi ji sudaro sąlygas universiteto dėstytojams, kurie nori dirbti iki 68 metų, toliau tęsti darbinę veiklą gan ilgą laikotarpį. Tokia priemonė negali būti laikoma pernelyg pažeidžiančia teisėtus darbuotojų, kurie priverstinai išleidžiami į pensiją dėl to, kad sulaukė nustatyto amžiaus, reikalavimus, nes aptariami teisės aktai grindžiami ne tam tikru amžiumi, bet aplinkybe, jog suinteresuotieji asmenys, pasibaigus jų profesinei karjerai, turi teisę į piniginę kompensaciją gaunant senatvės pensiją, kuri numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Palacios de la Villa 73 punktą).

55      Darytina išvada, kad tokios amžiaus ribos nustatymas, kai turi būti nutraukta darbo sutartis, neviršija to, kas būtina siekiant tokių užimtumo politikos tikslų, kokie nustatyti šio sprendimo 45 ir 46 punktuose, jei nacionalinės teisės aktai nuosekliai ir sistemiškai atitinka šiuos tikslus.

56      Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar tokia amžiaus riba iš tiesų atitinka rūpestį nuosekliai ir sistemiškai įgyvendinti šį tikslą (2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C‑169/07, Rink. p. I‑1721, 55 punktas ir minėto Sprendimo Petersen 53 punktas). Konkrečiai kalbant, jis turi išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose daromas skirtumas tarp, viena vertus, lektorių ir universiteto dėstytojų ir, kita vertus, kitų universiteto darbuotojų, turinčių teisę dėstyti, kuriems nenumatytas priverstinis išleidimas į pensiją, kaip tai nurodo V. I. Georgiev. Todėl būtina patikrinti, ar toks skirtumas yra būtinas atsižvelgiant į siekiamus tikslus ir atitinkamų universiteto darbuotojų, turinčių teisę dėstyti, specifiškumą, ar, priešingai, jis rodo teisės aktų, kurie minėta prasme neatitinka Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies sąlygų, nenuoseklumą.

57      Antra, kalbant apie terminuotų sutarčių sudarymo nuo 65 metų tinkamumą ir būtinumą, Teisingumo Teismas jau turėjo progą išnagrinėti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias numatomas tokių sutarčių sudarymas nuo atitinkamo amžiaus, atitiktį Direktyvai 2000/78.

58      Minėtame Sprendime Mangold Teisingumo Teismas išnagrinėjo nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos leidžiama suinteresuotiems darbdaviams sudaryti terminuotas darbo sutartis su darbuotojais, sulaukusiais 52 metų amžiaus, nesvarbu, ar prieš sudarant sutartį jie buvo įdarbinti, atsižvelgiant į siekiamą tikslą – skatinti vyresnio amžiaus nedirbančių asmenų integraciją į darbo rinką.

59      Šiame sprendime Teisingumo Teismas, pirma, pažymėjo, kad tokie teisės aktai lemia tai, jog atitinkamiems darbuotojams gali būti siūloma sudaryti terminuotas darbo sutartis, kurias galima pratęsti neribotą skaičių kartų, kol jie sulauks senatvės pensijos amžiaus, todėl kyla pavojus, jog svarbiausiu profesinės karjeros laikotarpiu jie negalės pasinaudoti darbo stabilumu, kuris, Teisingumo Teismo manymu, yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas (minėto Sprendimo Mangold 64 punktas). Antra, jis nutarė, kad tiek, kiek tokie teisės aktai atitinkamo darbuotojo amžių nustato kaip vienintelį kriterijų taikyti terminuotą darbo sutartį, jei neįrodyta, kad vien amžiaus ribos nustatymas, neatsižvelgiant į jokią kitą su nagrinėjamos darbo rinkos struktūra susijusią aplinkybę bei į suinteresuotojo asmens padėtį, yra objektyviai būtinas siekiant vyresnio amžiaus bedarbius integruoti į darbo rinką, jie laikytini viršijančiais tai, kas tinkama ir būtina įgyvendinti siekiamą tikslą (minėto Sprendimo Mangold 65 punktas).

60      Pažymėtina, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, aiškiai skiriasi nuo tų, kurie buvo nagrinėjami minėtame Sprendime Mangold, ir gali būti pateisinami Direktyvos 2000/78 prasme.

61      Visų pirma, terminuotų vienų metų sutarčių, kurios gali būti pratęstos ne daugiau kaip du kartus, taikymas, kaip ir 68 m. amžiaus riba, gali padėti įgyvendinti užimtumo politiką, kuria pirmiausia siekiama skatinti jaunesnių darbuotojų, turinčių teisę dėstyti, priėmimą į universiteto dėstytojų darbo vietas. Iš tikrųjų, kadangi šių darbų vietų skaičius yra ribotas, terminuotų sutarčių su šiais dėstytojais, jiems sulaukus 65 m. amžiaus, pasirašymas leidžia užtikrinti, kad jie išeis į pensiją per gan trumpą laiką, ir į jų vietą priimti jaunesnius dėstytojus. Tačiau nacionalinis teismas turi išsiaiškinti, ar tokios nuomonės laikosi ir universiteto dėstytojai, kuriems taikomi pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai.

62      Antra, šių sutarčių taikymas nėra vien siejamas su sąlyga, kad darbuotojui suėjo tam tikras amžius.

63      Priešingai, kaip tai matyti iš nacionalinės teisės aktų, nurodytų šio sprendimo 11 ir 12 punktuose, lemiamas veiksnys yra tai, kad dėstytojas įgijo teisę į senatvės pensiją, be to, jam suėjo atitinkamas amžius, kuris yra aiškiai didesnis už tą, į kurį atsižvelgiant buvo priimtas minėtas Sprendimas Mangold – 65 metai, o ne 52 metai.

64      Iš šių teisės aktų matyti, kad dėstytojai, kuriems siūloma pasirašyti terminuotą sutartį, gali pasirinkti, ar išeiti į pensiją ir gauti senatvės pensiją, ar toliau dirbti ir suėjus 65 metams.

65      Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjamų terminuotų sutarčių galiojimo trukmė apribojama vienais metais ir jos gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip du kartus, laikantis Bendrojo susitarimo 5 sąlygos 1 punkte nustatytų reikalavimų, kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis.

66      Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos numatomas terminuotų sutarčių, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, sudarymas, galima suderinti tiek suinteresuotų dėstytojų, tiek universiteto poreikius ir jie gali būti tinkama ir būtina priemonė, skirta pasiekti šio sprendimo 45 ir 46 punktuose nurodytus tikslus, jei šie teisės aktai nuosekliai ir sistemiškai atitinka šiuos tikslus.

67      Bet kuriuo atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 56 punkte, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktais skirtingai traktuojami universiteto lektoriai ir dėstytojai ir kiti universiteto darbuotojai, turintys teisę dėstyti, kiek tai susiję su terminuotų ar neterminuotų sutarčių taikymu nuo to momento, kai suinteresuotam asmeniui sueina pensinis amžius. Nacionalinis teismas taip pat turi konkrečiai patikrinti, ar toks skirtingas požiūris, atsižvelgiant į siekiamus tikslus ir aptariamų asmenų, turinčių teisę dėstyti, specifiką, yra būtinas, ar, priešingai, parodo teisės aktų, kurie neatitinka Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nenuoseklumą.

68      Todėl į pirmuosius du klausimus reikia atsakyti, kad Direktyva 2000/78, konkrečiai kalbant, jos 6 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos universiteto dėstytojai, jiems suėjus 68 metų amžiui, priverstinai išleidžiami į pensiją, o sulaukę 65 metų toliau tęsti savo darbinę veiklą gali tik pagal terminuotas vienų metų sutartis, kurios gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip du kartus, jei šiais teisės aktais siekiama teisėto tikslo, susijusio pirmiausia su užimtumo politika ir darbo rinka – sukurti kokybiško mokymo sistemą ir optimaliai paskirstyti dėstytojų pareigybes sukuriant balansą tarp kartų, – o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos.

69      Jei šios sąlygos neįvykdomos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar nacionalinės teisės aktai neturi būti taikomi.

70      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įvykdžius būtinas sąlygas, kuriomis nacionaliniuose teismuose gali pasiremti privatūs asmenys prieš valstybę, jie tai gali daryti neatsižvelgdami į valstybei atstovaujančios institucijos – darbdavio ar valstybės įstaigos – statusą, kuriuo ji veikia (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1990 m. liepos 12 d. Sprendimo Foster ir kt., C‑188/89, Rink. p. I‑3313, 17 punktą bei 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Rieser Internationale Transporte, C‑157/02, Rink. p. I‑1477, 23 punktą).

71      Iš bylos medžiagos matyti, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, yra įrodyta, jog universitetas yra valstybės viešoji įstaiga, kurios atžvilgiu gali būti taikomos direktyvos nuostatos, galinčios daryti tiesioginį poveikį (šiuo klausimu visų pirma žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Vassallo, C‑180/04, Rink. p. I‑7251, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

72      Teisingumo Teismas jau turėjo progą pareikšti savo nuomonę dėl pasekmių, kurios sprendžiant ginčą tarp privataus asmens ir tokios organizacijos kyla dėl nacionalinės teisės neatitikimo diskriminacijos dėl amžiaus draudimui įdarbinimo ir darbo sąlygų srityje, kaip tai nustatyta Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkte. Jis nusprendė, kad tokiu atveju šiai direktyvai prieštaraujantis nacionalinis įstatymas neturi būti taikomas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Petersen 81 punktą).

73      Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dėl valstybės įstaigos ir privataus asmens ginčo reikia atsakyti, kad jei pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai neatitinka Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nacionalinis teismas turi šių teisės aktų netaikyti.

 Dėl trečiojo klausimo

74      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti nacionalinės teisės aktus.

75      Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi kompetencijos pareikšti nuomonės dėl nacionalinės teisės aiškinimo, nes ši užduotis priskiriama tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Marrosu ir Sardino, C‑53/04, Rink. p. I‑7213, 54 punktą).

76      Tam tikrais atvejais Teisingumo Teismas iš klausimų, kurie galėjo atrodyti susiję su nacionalinės teisės problemomis, galėjo kildinti problemą, susijusią su Sąjungos teisės aiškinimu, kurią Teisingumo Teismui išsprendus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų išspręsti ginčą, su kuriuo į jį buvo kreiptasi.

77      Tačiau byloje C‑268/09, kurioje pateikiamas trečiasis klausimas, neįmanoma identifikuoti tokios problemos, kuri skirtųsi nuo tų, dėl kurių jau buvo pateikti atsakymai pagal pirmuosius du klausimus.

78      Todėl į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

79      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, konkrečiai kalbant, jos 6 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos universiteto dėstytojai, jiems suėjus 68 metų amžiui, priverstinai išleidžiami į pensiją, o sulaukę 65 metų toliau tęsti savo darbinę veiklą gali tik pagal terminuotas vienų metų sutartis, kurios gali būti pratęsiamos ne daugiau kaip du kartus, jei šiuos teisės aktus pateisina teisėtas tikslas, susijęs pirmiausia su užimtumo politiką ir darbo rinka – sukurti kokybiško mokymo sistemą ir optimaliai paskirstyti dėstytojų pareigybes sukuriant balansą tarp kartų, – o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos.

Dėl valstybės įstaigos ir privataus asmens ginčo reikia atsakyti taip, kad jei pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai neatitinka Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nacionalinis teismas turi šių teisės aktų netaikyti.

Parašai.

---

* Proceso kalba: bulgarų.