2008 m. rugpjūčio 14 d. pareikštas ieškinys byloje BNP Paribas ir BNL prieš Komisiją

(Byla T-335/08)

(2008/C 272/79)

Proceso kalba: italų

Šalys

Ieškovės: BNP Paribas ir Banca Nazionale del Lavoro SpA (BNL), atstovaujamos advokatų R. Silvestri, G. Escalar, M. Todino

Atsakovė: Europos Bendrijų Komisija

Ieškovių reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šioje byloje ieškovės ginčija nuostatą, kuria Italijos įstatymas Nr. 350/2003, dalyje, numatančioje specialią mokesčio mokėjimo išdėstymo sistemą („speciali sistema“)už tam tikrų pagal 1990 m. liepos 30 d. Įstatymą Nr. 218 (toliau — Amato įstatymas) reorganizuotų kredito institucijų turtą, buvo pripažintas nesuderinamu su EB Sutarties 87 straipsniu valstybės pagalbos srityje. Komisija mano, kad specialios sistemos neteisėtumas Sutarties 87 straipsnio prasme grindžiamas prielaida, kad Italijos įstatymų leidėjas šia sistema suteikė „selektyvinę“ mokestinę lengvatą tik bankinėms institucijoms, kurios buvo reorganizuotos pagal Amato įstatymą, nenumatydamas tokių lengvatų kitoms institucijoms ir kitoms įmonėms bendrąja prasme.

Grįsdamos savo reikalavimus ieškovės tvirtina, kad Komisija klaidingai nustatė, jog speciali išdėstymo sistema yra ekonominis įmonių, kurioms ji taikoma, pranašumas, taigi ir neteisėtos pagalbos forma. Iš tikrųjų sistema nesuteikė mokestinio pranašumo ir buvo tik fakultatyvinė sistema, kai įmonės gali iš anksto sumokėti mokestį pagal pakeistą tarifą.

Net jei nagrinėjama sistema suteikė įmonėms tam tikrą pranašumą, vis dėlto tai nėra valstybės pagalba, nes ji nebuvo selektyvinė. Nagrinėjama mokestinė sistema buvo koherentiškai susijusi su bendra mokesčių sistema ir buvo pagrįsta objektyviais kriterijais, konkrečiai leisti šioms privatizuotoms kredito institucijoms pergrupuoti įmokas pagal Amato įstatymą, apmokestinant tokiu tarifu, kurį nustatant buvo atsižvelgiama į ankstesnį jau sumokėtą vertės padidėjimo mokestį ir kitus nekintamus mokesčius, susijusius su šiomis įmokomis; nepatogumai, neturintys reikšmės kitoms įmonėms — priešingai nei bankai, mokantys įmokas pagal Įstatymą Nr. 350/2003 — kurios gavo išmokas kitame nei minėto įstatymo kontekste, ir kurioms skirtingai veikianti pergrupavimo sistema buvo visiškai pateisinama.

Antra, Komisijos sprendimas yra negaliojantis dėl visiškai klaidingo argumentavimo, kurį iššaukė klaidingas įsitikinimas, kad Įstatymas Nr. 350/2005 nenumato jokios bendros pergrupavimo sistemos. Klaidingai tvirtindama, kad nebuvo bendros pergrupavimo sistemos, kurią būtų galima palyginti su ginčijama specialia sistema, Komisija nepalygino dviejų sistemų, kad įvertintų visus veiksnius, galinčius turėti įtakos kiekvienos sistemos bendrai mokestinei naštai.

Ieškovės mano, kad palyginus dvi sistemas tokių veiksnių pagrindu yra akivaizdu, kad bendros sistemos atžvilgiu speciali sistema praktiškai nesuteikia jokio pranašumo, kiek tai susiję su taikytinu mokesčio tarifu.