PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. rugsėjo 30 d.

Byla T‑193/08 P

Carina Skareby

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Vertinimas – Karjeros raidos ataskaita – 2004 m. vertinimo procedūra – Tikslų nustatymas ir vertinimo kriterijų pranešimas“

Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2008 m. kovo 6 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Skareby prieš Komisiją (F‑46/06, Rink. VT p I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000), kuriuo siekiama panaikinti šį sprendimą.

Sprendimas: Panaikinti 2008 m. kovo 6 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą Skareby prieš Komisiją (F‑46/06, Rink. VT p I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000) tiek, kiek Tarnautojų teismas atmetė kaltinimą, susijusį su tikslų nenustatymu iš anksto, vertinimo kriterijų nepranešimu iš anksto ir Carinos Skareby pareigų neapibūdinimu. Panaikinti 2005 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą, kuriame pateikiama C. Skareby karjeros raidos nuo 2004 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. ataskaita tiek, kiek jis susijęs su 6.1 punktu „Darbo našumas“. Atmesti likusią ieškinio, pareikšto Tarnautojų teisme byloje F‑46/06, dalį. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos visas šioje instancijoje ir per procesą Tarnautojų teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Apeliacinis skundas – Pagrindai – Įrodymų iškraipymas – Iš bylos dokumentų išplaukiantis faktinių išvadų netikslumas – Priimtinumas – Neišsamus faktinių aplinkybių nagrinėjimas – Priimtinumas

(EB 225 straipsnis)

2.      Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka

(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalis)

3.      Pareigūnai – Vertinimas – Karjeros raidos ataskaita – Vertintojų diskrecija

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Vertinimas – Karjeros raidos ataskaita – Vertintojų kompetencijai priklausančių funkcijų priskyrimas vertinamam asmeniui – Nepriimtinumas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

5.      Apeliacinis skundas – Pagrindai – Įrodymų iškraipymas – Iš bylos dokumentų išplaukiantis faktinių išvadų netikslumas – Įrodinėjimo pareiga

(EB 225 straipsnis)

1.      Apeliaciniame procese priimtini kaltinimai dėl pirmosios instancijos teismo faktinių išvadų, kai šiais kaltinimais tvirtinama, kad šių išvadų netikslumas išplaukia iš bylos dokumentų arba neišsamaus faktinių aplinkybių nagrinėjimo.

(žr. 48 punktą)

Nuoroda: 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 392–405 punktai; 2008 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chassagne prieš Komisiją, T‑253/06 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑0000 ir II‑B‑1‑0000, 57 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

2.      Nagrinėjant, ar ieškinys atitinka Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies reikalavimus, į tvirtinimus, pateiktus vėlesniame proceso etape, ex hypothesi neatsižvelgiama.

(žr. 61 punktą)

Nuoroda: 2008 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties TF1 prieš Komisiją, T‑144/04, Rink. p. II‑761, 30 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

3.      Pareigūnų vertinimo srityje vertintojai, priimdami sprendimus dėl vertinamų asmenų darbo, turi labai didelę diskreciją, ir teismas negali kištis į šį vertinimą ir kontroliuoti jo pagrįstumo, nes vertintojų parengtų ataskaitų turinio teisminė priežiūra apsiriboja patikrinimu, ar laikomasi procedūrinių reikalavimų.

Dėl šio procedūrinių reikalavimų laikymosi patikrinimo reikia pažymėti, kad tais atvejais, kai Bendrijos institucijoms suteikiama diskrecija, Bendrijos teisės sistemos suteikiamų procesinių garantijų laikymasis yra dar svarbesnis.

Labai didelę vertintojų diskreciją vertinant pareigūnus turi kompensuoti ypač tikslus nuostatų, reglamentuojančių šio vertinimo tvarką ir šiuo tikslu numatytos procedūros eigą, laikymasis.

(žr. 68–70 punktus)

Nuoroda: 1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktas; 2008 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją, C‑405/07 P, Rink. VT p. I‑B‑2‑0000 ir II‑B‑2‑0000, 56 ir 57 punktai; 1992 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Maurissen prieš Audito Rūmus, T‑23/91, Rink. p. II‑2377, 41 punktas; 1994 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Marcato prieš Komisiją, T‑18/93, Rink. VT p. I‑A‑215 ir II‑681, 45 punktas; 1995 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France-aviation prieš Komisiją, T‑346/94, Rink. p. II‑2841, 32–34 punktai; 2000 m. kovo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gogos prieš Komisiją, T‑95/98, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑219, 37 punktas; 2005 m. gegužės 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schmit prieš Komisiją, T‑144/03, Rink. VT p. I‑A‑101 ir II‑465, 70 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

4.      Funkcijų, priskirtinų tik vertintojų kompetencijai, kaip antai vertinamo asmens tikslų nustatymas, priskyrimas vertinamam asmeniui nesuderinamas ne tik su Komisijos priimtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų 8 straipsnio 5 dalies ketvirtos pastraipos b punktu, bet ir su vienodo požiūrio į vertinamus pareigūnus principu. Iš tikrųjų karjeros raidos ataskaitos yra svarbūs įrodymai vykstant pareigų paaukštino procedūrai, nes pareigūnas, kurio pareigos gali būti paaukštintos, pasirenkamas remiantis karjeros raidos ataskaitų palyginimu. Atsižvelgiant į minėtų ataskaitų paskirtį ir remiantis vienodo požiūrio principu būtina bet kuriuo atveju griežtai atskirti vertintojo ir vertinamojo funkcijas.

(žr. 80 ir 81 punktus)

Nuoroda: 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tsarnavas prieš Komisiją, T‑188/01 à T‑190/01, Rink. VT p. I‑A‑95 ir II‑495, 97 ir 98 punktai; 2004 m. kovo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lebedef prieš Komisiją, T‑175/02, Rink. VT p. I‑A‑73 ir II‑313, 25 ir 26 punktai.

5.      Kai nagrinėdamas klausimą, kurio įrodinėjimo pareiga tenka institucijai, Pirmosios instancijos teismas pirmenybę teikė vienašališkiems ir netiksliems Bendrijos institucijos tvirtinimams, o ne į aiškiems ieškovės neiginiams, jis neišsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl skundžiamame sprendime pateikiamos faktinės išvados, kurių netikslumas išplaukia iš bylos dokumentų.

(žr. 87 punktą)

Nuoroda: 2007 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Marcuccio prieš Komisiją, C‑59/06 P, neskelbiamo Rinkinyje, 67, 68 ir 70 punktai.