2008 m. gegužės 20 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) pateiktas apeliacinis skundas dėl 2008 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-215/06 American Clothing Associates prieš VRDT

(Byla C-208/08 P)

(2008/C 209/32)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Apeliantė: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui), atstovaujama A. Folliard-Monguiral

Kita proceso šalis: American Clothing Associates SA

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Savo apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė nurodo vienintelį pagrindą, pagrįstą Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 7 straipsnio 1 dalies h punkto, skaitomo kartu su peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos (2) 6ter straipsniu, pažeidimu. Priešingai tam, ką nusprendė Pirmosios instancijos teismas, pastarasis straipsnį, į kurį daro nuorodą Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 7 straipsnio 1 dalies h punktas, iš tikrųjų taikomas ir prekių ženklams, žymintiems prekes, ir prekių ženklams, žymintiems paslaugas.

Šiuo atžvilgiu apeliantė pirmiausia nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, išaiškindamas Paryžiaus konvencijos 6ter straipsnį pažodžiui ir be konteksto, neatsižvelgdamas į šios nuostatos dvasią ir bendrai į konvenciją, kuri nuo jos peržiūrėjimo 1958 m. spalio 31 d. Lisabonos aktu siekia išplėsti nuostatų, susijusių su prekių ženklais, visumą ir taikyti jas paslaugų ženklams, išskyrus kelias nuostatas, kurios netaikomos šioje byloje.

Antra apeliantė nurodo, kad pats Bendrijos teisės aktų leidėjas nesutinka, jog reikėjo atskirti prekių ženklus nuo paslaugų ženklų, nes Reglamento dėl Bendrijos prekių ženklo 29 straipsnyje, kuris perkelia Paryžiaus konvencijos 4A straipsnį dėl prioriteto teisės, aiškiai paminėtos paslaugos, kurioms galioja prekių ženklo paraiška.

Trečia, ji nurodo, kad, priešingai tam, ką skundžiamame sprendime nusprendė Pirmosios instancijos teismas, 1994 m. spalio 27 d. Ženevoje priimtos Sutarties dėl prekių ženklų įstatymų 16 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis patikslina Paryžiaus konvencijos taikymo sritį, tačiau vis dėlto jos neišplečia iki tokių situacijų, kurių neįtraukia pastaroji konvencija pagal jos dabartinę redakciją.

Galiausiai apeliantė pažymi, kad nesename sprendime pats Teisingumo Teismas bent jau implicitiškai pripažino, kad Paryžiaus konvencija reikalauja vienodo prekių ženklų ir paslaugų ženklų traktavimo.

(1)  1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1).

(2)  Recueil des traités des Nations unies, vol. 828, Nr. 11847, p. 108.