1. 

Nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Švedijos Högsta Domstolen (Aukščiausiasis Teismas) klausia, ar pagal Tarybos direktyvą 85/337/EEB ( 2 ) su pakeitimais, padarytais 2003 m., siekiant suderinti ją su Orhuso konvencija, leidžiama, kad nacionalinės teisės aktais teisė kreiptis į teismą būtų suteikiama tik toms nevyriausybinėms organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, kurios turi ne mažiau kaip 2000 narių.

2. 

Tačiau iš pradžių taip pat būtina įsitikinti, ar kasinėjimai, tiesiant požeminius elektros laidus, ir gruntinio vandens išsiurbimas, statant tunelį elektros laidams, yra „projektas“, įtrauktas į šios direktyvos II priedo sąrašą.

3.

1998 m. Europos bendrija, valstybės narės ir 19 kitų valstybių pasirašė Konvenciją dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, geriau žinomą kaip Orhuso konvencija. Ši konvencija buvo priimta Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos ir sudaryta 1998 m. birželio 25 d. Danijos mieste Orhuse. Galutinai ji įsigaliojo 2001 m. spalio 30 dieną.

4.

Konvencijos preambulės septintoje, aštuntoje, tryliktoje ir aštuonioliktoje konstatuojamosiose dalyse išdėstyti jos tikslai:

„pripažindamos, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo ir individualiai, ir kartu su kitais saugoti aplinką ir gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės;

manydamos, kad, siekiant sudaryti galimybes ginti šią teisę ir atlikti šią pareigą, piliečiai turi turėti galimybę gauti informaciją, teisę dalyvauti priimant sprendimus bei galimybę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, ir pripažindamos, kad dėl to piliečiams gali prireikti pagalbos jų teisėms įgyvendinti;

<…>

pripažindamos atitinkamų funkcijų, kurias aplinkosaugos srityje gali atlikti pavieniai piliečiai, nevyriausybinės organizacijos ir privatus sektorius, svarbą;

<…>

susirūpinusios tuo, kad visuomenei, įskaitant organizacijas, turėtų būti sudaryta galimybė naudotis veiksmingomis teisminėmis priemonėmis ginant jos teisėtus interesus ir įgyvendinant įstatymus“.

5.

Konvencijos 2 straipsnio 4 ir 5 dalyse „visuomenės“ ir „suinteresuotosios visuomenės“ sąvokos apibrėžiamos taip:

„Šioje Konvencijoje:

<…>

6.

Konvencijos 9 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse įtvirtintos nuostatos, susijusios su privačių asmenų ir nevyriausybinių organizacijų teise kreiptis į teismą, ir teisminėms procedūroms taikomos taisyklės:

„2.   Kiekviena Šalis vadovaudamasi savo nacionalinės teisės aktais užtikrina, kad suinteresuotosios visuomenės nariai:

Pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinės teisės nuostatomis bei siekiant suteikti suinteresuotajai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal šią Konvenciją. Todėl laikoma, kad šio straipsnio a punktui taikyti pakanka bet kokios 2 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus atitinkančios nevyriausybinės organizacijos suinteresuotumo. Be to, laikoma, kad tokios organizacijos turi teises, kurios gali būti pažeistos, pagal b punkto nuostatas.

Šios 2 dalies nuostatos nepanaikina galimybės taikyti išankstinės peržiūros administracinėje institucijoje procedūrą ir nedaro poveikio reikalavimui taikyti administracines peržiūros procedūras prieš pasinaudojant teisminėmis peržiūros procedūromis, kai toks reikalavimas nustatytas nacionalinėje teisėje.

<…>

4.   Be to, ir nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, vykdant šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas procedūras turi būti nustatytos atitinkamos ir veiksmingos teisių gynimo priemonės, įskaitant, jei reikia, teismo įpareigojimą nepažeisti ieškovo teisių, kurios būtų teisingos, nešališkos, pasiūlytos laiku ir ne per daug brangios. Pagal šį straipsnį priimti sprendimai pateikiami ar protokoluojami raštu. Teismų ir, esant galimybei, kitų institucijų sprendimai skelbiami viešai.

5.   Siekdamos veiksmingiau įgyvendinti šio straipsnio nuostatas, Šalys užtikrina, kad visuomenė būtų informuojama apie galimybę pasinaudoti administracinėmis ir teisminėmis peržiūros procedūromis ir apsvarsto galimybę nustatyti atitinkamas pagalbos priemones, leidžiančias pašalinti arba sumažinti kreiptis į teismus trukdančias finansines ir kitas kliūtis.“ ( 3 )

7.

Bendrijos teisės sistemoje Orhuso konvencija buvo įgyvendinta, be kita ko, Direktyva 2003/35. Ši direktyva pakeitė kelias galiojusias direktyvas, įskaitant nagrinėjamoje byloje svarbiausią – Direktyvą 85/337 dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo.

8.

Direktyvos 2003/35 preambulės trečioje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse apibrėžti šios iniciatyvos tikslai ir skiriamas ypatingas dėmesys nevyriausybinių organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, vaidmeniui:

9.

Per 2003 m. reformą buvo iš dalies pakeisti, be kita ko, Direktyvos 85/337 1 ir 6 straipsniai, taip pat įterptas naujasis 10a straipsnis. 1 straipsnyje pateikti „visuomenės“ ir „suinteresuotosios visuomenės“ apibrėžimai. 6 straipsnyje bendrai išdėstytas dalyvavimo vertinimo procedūrose ir informacijos apie šias procedūras teikimo procesas. 10a straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, remiantis šios direktyvos taikymo sritimi. Šiuos pakeitimus konsoliduojančioje Direktyvos 85/337 redakcijoje numatyta:

«„visuomenė“: tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos ar grupės;

„suinteresuota visuomenė“: tai visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikio 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra ja suinteresuota; šiame apibrėžime nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę, yra laikomos suinteresuotomis.

<…>

6 straipsnis

<…>

2.   Atliekant 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūras, visuomenė arba viešais skelbimais, arba kitomis atitinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis, jei jos prieinamos, iš anksto ir vėliausiai tada, kai tik informacija gali būti pagrįstai teikiama, yra informuojama apie:

3.   Valstybės narės užtikrina, kad tinkamais terminais suinteresuota visuomenė galėtų susipažinti su:

4.   Suinteresuotai visuomenei sudaromos išankstinės ir veiksmingos palankios galimybės dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose ir tuo tikslu ji turi teisę reikšti pastabas ir nuomones, kol kompetentingai institucijai ar institucijoms visos pasirinkimo galimybės yra atviros prieš priimant sprendimą dėl leidimo suteikimo vykdyti planuojamą veiklą.

5.   Išsamias visuomenės informavimo (pavyzdžiui, informavimą skelbimais tam tikru spinduliu ar skelbimais vietiniuose laikraščiuose) ir konsultavimosi su suinteresuota visuomene (pavyzdžiui, rašytiniais teikimais ar visuomenės apklausos būdu) priemones nustato valstybės narės.

6.   Kad būtų pakankamai laiko visuomenei informuoti, o suinteresuotai visuomenei pasirengti ir veiksmingai dalyvauti priimant sprendimą aplinkos klausimais pagal šio straipsnio nuostatas, turi būti numatyti tinkami įvairių etapų terminai.

<…>

10a straipsnis

Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

Valstybės narės nustato, kuriame etape sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti ginčijami.

Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. Šiuo tikslu kiekvienos nevyriausybinės organizacijos, atitinkančios 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus reikalavimus, interesas yra laikomas pakankamu šio straipsnio a punkto prasme. Tokia organizacija taip pat laikoma turinti teises, kurios gali būti pažeistos, šio straipsnio b punkto prasme.

Šio straipsnio nuostatos neatmeta preliminaraus peržiūrėjimo administracinėje institucijoje galimybės ir neturi poveikio reikalavimui išnaudoti administracinio peržiūrėjimo procedūras prieš imantis peržiūrėjimo procedūrų teismo tvarka, jei to reikalauja nacionalinė teisė.

Bet kuri tokia procedūra turi būti teisinga, nešališka, savalaikė ir ne pernelyg brangi.

Siekdamos toliau didinti šios direktyvos [šio straipsnio] nuostatų veiksmingumą, valstybės narės užtikrina, kad visuomenei būtų prieinama praktinio pobūdžio informacija apie teisę į administracinio ir teisminio peržiūrėjimo procedūras.»

10.

Norint atsakyti į pirmąjį klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą (nors jis ir nėra esminis nagrinėjamos bylos klausimas), būtina taip pat paminėti Direktyvos 85/337 4 straipsnį kartu su šios direktyvos I priedo 11 punktu ir II priedo 10 punkto l papunkčiu. Direktyvos 4 straipsnis nustato pareigą atlikti poveikio aplinkai vertinimą ir suteikia valstybėms narėms įvairaus laipsnio diskreciją. Pagal direktyvos I priedą projektams, dėl kurių visais atvejais turi būti atliktas poveikio vertinimas, priskiriama:

„11.   Gruntinio vandens gavyba ar gruntinio vandens dirbtinio papildymo projektai, kai per metus išgaunama ar pripildoma 10 mln. ir daugiau m3 vandens.“

11.

II priedo 10 punkte projektams, dėl kurių poveikio vertinimas turi būti atliekamas pagal valstybių narių nustatytus kriterijus, priskiriama:

„l) gruntinio vandens gavyba ar gruntinio vandens dirbtinio papildymo projektai (jei projektai neįtraukti į I priedą).“

12.

Aplinkos kodekso (Miljöbalken) 11 skyriaus 2 ir 9 dalyse nustatyta, kad gruntinio vandens išsiurbimas ir dirbtinis tokio vandens infiltravimas bei įrenginių šiuo tikslu statyba yra su vandeniu susiję darbai, kuriems reikia gauti planuojamos veiklos leidimą.

13.

Miljöbalken 6 skyriuje įtvirtintos nuostatos, susijusios su poveikio aplinkai vertinimu. 4 dalyje numatyta, kad šalis, ketinanti vykdyti veiklą, kuriai reikia leidimo dėl planuojamos veiklos, turi konsultuotis su regiono valdžia (Länsstyrelsen), priežiūros institucija ir asmenimis, kurie gali būti laikomi konkrečiai su tuo susijusiais. Jeigu, remiantis 4 dalį įgyvendinančiomis nuostatomis arba Länsstyrelsen sprendimu, manoma, kad veikla gali turėti tokį poveikį, turi būti konsultuojamasi su kitomis nacionalinės valdžios institucijomis, savivaldybėmis, visuomene ir organizacijomis, kurios gali būti su tuo susijusios.

14.

16 skyriaus 12 ir 13 dalyse reglamentuojama teisė kreiptis į teismą dėl nutarimų ir sprendimų, priimtų taikant Miljöbalken. Ši teisė numatyta 12 dalyje, o 13 dalyje įtvirtinta nemažai apribojimų pelno nesiekiančioms asociacijoms, kurių nuostatuose numatyti gamtos ir aplinkos apsaugos tikslai. Jei konkrečiau, 13 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad asociacija „turi veikti Švedijoje bent trejus metus ir ji turi turėti bent 2000 narių“.

15.

Stokholmo savivaldybės taryba sudarė sutartį dėl aukštos įtampos elektros laidų požeminės linijos tiesimo tarp Hjorthagen ir Fisksjöäng teritorijų, esančių į šiaurę nuo Djurgården. Kad įvykdytų šį projektą, rangovas turėjo pastatyti apie vieno kilometro ilgio tunelį. Vykdant projektą reikėjo išsiurbti visą gruntinį vandenį, kuris galėtų prasiskverbti į elektros laidų tunelį ir prie jo prieinantį tunelį. Be to, tam tikrose teritorijos vietose reikėjo pastatyti bei eksploatuoti vandens siurbimo bei vandens infiltravimo į gruntą ar uolą įrenginius, siekiant kompensuoti galimą gruntinio vandens sumažėjimą.

16.

Remiantis nutartimi pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Länssyrelsen i Stockholms län (Stokholmo apskritis) išnagrinėjo projektą ir 2004 m. gegužės 27 d. nustatė, kad planuojami darbai gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai.

17.

2006 m. gruodžio 13 d.miljödomstolen vid Stockholms tingsrätt (Stokholmo apygardos teismo aplinkos klausimus nagrinėjanti kolegija, toliau – Miljödomstolen) suteikė Stokholmo savivaldybės tarybai leidimą dėl planuojamų darbų. Per šią procedūrą Djurgården-Lilla Värtans Miljöskyddsförening (Djurgården-Lilla Värtans aplinkos apsaugos asociacija, toliau - DVM) išreiškė nepritarimą pateiktai paraiškai.

18.

DVM apskundė Miljödomstolen sprendimą Miljööverdomstolen (Svea hovrätt) (Svea apeliacinio teismo aplinkos klausimus nagrinėjanti kolegija), kuri nusprendė, kad apeliacinis skundas nepriimtinas, nes DVM neturėjo teisės kreiptis į teismą. Šis teismas laikėsi nuomonės, kad apeliantė neįvykdė Miljöbalken 16 skyriaus 13 dalyje nustatyto reikalavimo, kad asociacija turi turėti mažiausiai 2000 narių, kad galėtų pateikti apeliacinį skundą pagal šį teisės aktą.

19.

DVM apskundė Miljööverdomstolen sprendimą Högsta Domstolen.

20.

Atsižvelgdamas į šalių pateiktus argumentus, pastarasis teismas nusprendė Teisingumo Teismui pateikti tris klausimus, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą:

21.

Švedija, DVM ir Komisija pateikė rašytines pastabas. Per posėdį 2009 m. gegužės 7 d. visos šios šalys pateikė pastabas žodžiu.

22.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo apie Direktyvos 85/337 su pakeitimais taikymo ribas. Jo abejonės susijusios su direktyvos II priedo 10 punkto l papunkčiu, kuriame reikalaujama atlikti poveikio aplinkai vertinimą (toliau – PAV) pagal valstybės narės nustatytus kriterijus „gruntinio vandens gavybai ar gruntinio vandens dirbtinio papildymo projektams“. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar „gavyba“ apsiriboja tais atvejais, kai išsiurbtas vanduo naudojamas kokiam nors naudingam tikslui, ar, atvirkščiai, gavybos gali būti imamasi tik siekiant pašalinti vandenį ir eksploatuoti tunelį. Kad šios abejonės būtų pagrįstos, nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodomi kelių kalbinių versijų 10 punkto l papunkčio skirtumai.

23.

Tiek Švedija, tiek Komisija laikosi nuomonės, kad aptariamas projektas patenka į II priedo taikymo sritį. DVM nepateikia nuomonės šiuo klausimu.

24.

Komisija konkrečiai teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pasiūlyto siauro aiškinimo nepatvirtina nė viena iš Direktyvos 85/337 su pakeitimais versijų skirtingomis kalbomis. Komisija pritaria Švedijai, kad netgi kilus abejonių dėl kurio nors vertimo atsiradę prieštaravimai negali lemti siauro direktyvos turinio aiškinimo.

25.

Aš sutinku su Komisija ir Švedija.

26.

Teisingumo Teismas nuolat pažymi, kad Direktyvos 85/337 „taikymo sritis ir tikslas – labai platūs“ ( 4 ). Už šio teiginio slypi pagrįstas susirūpinimas, kad siauras Direktyvos 85/337 su pakeitimais aiškinimas reikštų, jog PAV nėra reikalingas projektams, kurie neabejotinai turi poveikį aplinkai. Toks rezultatas prieštarautų pačiai direktyvos paskirčiai, t. y. pasiekti aukštą aplinkos apsaugos lygį, laikantis atsargumo principo, remiantis tuo, kad „geriausia aplinkosaugos politika yra užkirsti kelią teršimui ar trukdžiams ten, kur jie kyla, o ne vėliau bandyti kovoti su jų padariniais“ ( 5 ).

27.

II priedo 10 punkto l papunkčio ir jo atitikmens I priede versijos skirtingomis kalbomis nelabai skiriasi. Komisija yra teisi, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų abejonių negali kilti dėl skirtingų vertimų. Nė vienoje versijoje skirtingomis kalbomis neradau, kad gruntinio vandens gavyba apsiribotų konkrečiu ar, tuo labiau, naudingu tikslu ( 6 ).

28.

Visiškai priešingai – II priedo 10 punktas, susijęs su „infrastruktūros projektais“, apima 13 projektų rūšių, iš kurių tik trys yra ribojami tam tikro tikslo siekimu. Taigi g papunktyje nurodyti „užtvankos ir kiti įrengimai, skirti vandens sulaikymui ar ilgalaikiam jo saugojimui“ ( 7 ). Papunktyje k nurodyti „priešeroziniai pakrantės darbai ir jūros statybos darbai, galintys pakeisti pakrantę“ ( 8 ). Galiausiai h papunktyje minimi „tramvajaus bėgiai, antžeminiai ir požeminiai geležinkeliai, kabantis ar panašus transportas, kuris iš dalies ar išimtinai naudojamas keleiviams pervežti“ ( 9 ). Šie sakiniai akivaizdžiai skiriasi nuo mūsų nagrinėjamo l papunkčio, kurio formuluotėje nėra minimos jokios gruntinio vandens gavybos ar gruntinio vandens dirbtinio papildymo projektų pasekmės ar tikslai.

29.

Be to, kaip teisingai posėdyje pažymėjo Komisija, projekto tikslas nesusijęs su jo galimu poveikiu aplinkai. Nors tikslas nurodo siekiamybę, tačiau ji gali būti visiškai nesusijusi su galimu projekto poveikiu natūraliai aplinkai. Taigi nemanyčiau, kad projekto tikslas galėtų paveikti direktyvos priedų aiškinimą.

30.

Remiantis Teisingumo Teismo praktika ir II priedo, kaip visumos, aiškinimu, akivaizdu, kad nėra būtina, jog „gruntinio vandens gavybos ar gruntinio vandens dirbtinio papildymo projektų“ vienintelis ir išimtinis tikslas būtų naudoti vandens išteklius naudingam tikslui. Priešingu atveju II priedo 10 punkto l papunktis būtų taikomas tik nedaugeliui projektų. Tai prieštarautų „plačiam“ Direktyvos 85/337 su pakeitimais turiniui, kuris jai priskiriamas Teisingumo Teismo praktikoje.

31.

Todėl mano išvada, atsakant į pirmąjį klausimą, būtų tokia, kad Direktyvos 85/337 su pakeitimais II priedo 10 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas elektros laidų tunelyje esančio vandens išsiurbimo ir dirbtinio vandens infiltravimo į gruntą, kad būtų kompensuotas bet koks gruntinio vandens sumažėjimas, atvejais bei šiems veiksmams reikiamų įrenginių statybai ir eksploatavimui. Nebūtina, kad toks išsiurbtas vanduo būtų kaip nors specialiai naudojamas arba tarnautų kokiam konkrečiam tikslui.

32.

Högsta Domstolen toliau teiraujasi, ar Direktyvos 85/337 su pakeitimais 10a straipsnis leidžia „suinteresuotajai visuomenei“ neribotai kreiptis į teismą, jeigu ši visuomenė dalyvavo leidimo dėl planuojamos veiklos procedūroje.

33.

Konkrečiai kalbant – tai yra pagrindinis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas – šis klausimas reikalauja išnagrinėti, ar Direktyvos 85/337 su pakeitimais 6 straipsnis, taikomas kartu su 1 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatytas organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, kaip „suinteresuotosios visuomenės“, dalyvavimas administracinėse leidimo dėl planuojamos veiklos procedūrose, veikia kaip visraktis, kuris savaime atveria duris 10a straipsnyje numatytai teisminei peržiūrai.

34.

Tačiau visų pirma turėčiau išnagrinėti klausimą, ar Miljödomstolen yra teisminio, ar administracinio pobūdžio institucija. Ši institucija priklauso teisingumo vykdymo sistemai. Vis dėlto nagrinėjamu atveju ji davė leidimą vykdyti planuojamą požeminių laidų tiesimo ir gruntinio vandens išsiurbimo projektą. Šį klausimą būtina išsiaiškinti, nes jeigu Miljödomstolen veikė kaip teisminė institucija, tai, užuot taikius Direktyvos 85/337 su pakeitimais 6 straipsnį, būtų taikomas 10a straipsnis. Tai reiškia, kad antrasis klausimas, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, neturėtų prasmės.

35.

Direktyvos 85/337 su pakeitimais 6 straipsnis susijęs su administracine procedūra, per kurią surenkama visų suinteresuotųjų šalių nuomonė, siekiant priimti aplinkosaugos politikos srities sprendimą. Turint omenyje plačią administracinių valdžios institucijų diskreciją, atliekant poveikio aplinkai vertinimą, kuriuo vadovaujantis priimamas sprendimas dėl planuojamos veiklos, teisės aktai numato didžiausią įmanomą dalyvavimą, kuris leistų užtikrinti, kad priimta priemonė bus ne tik teisėta, bet ir teisinga, atsižvelgiant į technologinį, socialinį, ekonominį ar kitą aspektą. Teisminis nagrinėjimas apima šalių ginčus, kur didžiausias dėmesys iš esmės skiriamas teisės klausimams ir jų tolesniam taikymui konkrečioms faktinėms aplinkybėms.

36.

Nagrinėjamoje byloje visi duomenys rodo, kad, atsižvelgiant į leidimo dėl planuojamos veiklos procedūros aplinkybes, Miljödomstolen vykdė administracines funkcijas.

37.

Miljöbalken priskiria tam tikras valdymo ir priežiūros funkcijas teisminėms institucijoms, kurios specializuojasi aplinkos apsaugos srityje. Miljödomstolen, nors ir priklauso Švedijos teismų sistemai, nagrinėjamoje byloje vykdė administracines funkcijas, galiausiai pasireiškiančias leidimo dėl planuojamos veiklos išdavimu ar atsisakymu jį išduoti, atsižvelgiant į tokios veiklos poveikį aplinkai. Kaip Komisija pažymėjo savo rašytinėse pastabose, o Švedija paaiškino posėdyje, tai, kad Miljödomstolen yra teisminė institucija, neužkerta kelio jai veikti kaip administracinei institucijai pagal Miljöbalken nuostatas ( 10 ).

38.

Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad Miljödomstolen vykdė ne teismines funkcijas. Vadinasi, jos sprendimas, priimtas vykdant šioje byloje nagrinėjamą leidimo dėl planuojamos veiklos procedūrą, yra Direktyvos 85/337 su pakeitimais 6 straipsnyje numatytų „sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrų“ dalis.

39.

Kad atsakyčiau į antrąjį klausimą, didžiausią dėmesį skirsiu Direktyvos 85/337 pakeitimams, padarytiems 2003 m., ir tiems tikslams, kurių šiais pakeitimais buvo siekiama.

40.

Naudojant tas pačias sąvokas kaip ir Orhuso konvencijoje, Direktyvos 85/337 su pakeitimais 1 straipsnio 2 dalyje daromas skirtumas tarp „suinteresuotosios visuomenės“ ir „visuomenės“, kad asmenys, tiesiogiai suinteresuoti dėl projekto aplinkos apsaugos srityje baigties, būtų atskirti nuo asmenų, kuriems projektas tokio poveikio nedaro. Siekiant pabrėžti asociacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, vaidmenį, 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „suinteresuotoji visuomenė“ reiškia „nevyriausybines organizacijas, skatinančias aplinkos apsaugą ir atitinkančias reikalavimus pagal nacionalinę teisę“.

41.

Sąvokos „suinteresuotoji visuomenė“ praktinę reikšmę galima rasti Direktyvos 85/337 su pakeitimais 6 ir 10a straipsniuose. 6 straipsnyje „suinteresuotajai visuomenei“ suteikiama teisė į informaciją aplinkosaugos klausimais ( 11 ) ir teisė aktyviai dalyvauti projekto vertinimo administracinėje procedūroje ( 12 ). 10a straipsnyje ši idėja išplėtota dar labiau ir tokiems asmenims užtikrinama teisė kreiptis į teismines ar joms lygiavertes institucijas, ginčijant sprendimų, priimtų pagal Direktyvą 85/337 su pakeitimais, teisėtumą, jeigu jie patyrė „teisės pažeidimą“ ( 13 ) arba turi „pakankamą interesą“ ( 14 ).

42.

Skirtingai nuo fizinių ar juridinių asmenų, nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą, visuomet turi „suinteresuotosios visuomenės“ statusą, jeigu, kaip nustatyta 1 straipsnio 2 dalyje, atitinka „reikalavimus pagal nacionalinę teisę“. 10a straipsnyje tiesiogiai teigiama, kad bet kuri šį apibrėžimą atitinkanti organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą, bus laikoma turinčia „teises, kurios gali būti pažeistos“, arba „interesą“, laikomą „pakankamu“.

43.

Todėl tokios organizacijos savaime turi teisę kreiptis į teismą ( 15 ). 1 straipsnio 2 dalyje, taikomoje kartu su 10a straipsniu, įvesta prezumpcija organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, naudai reiškia, kad tokios organizacijos naudojasi palankesniu režimu nei fiziniai ar juridiniai asmenys, neįsipareigoję skatinti aplinkos apsaugos.

44.

Trumpai tariant, nevyriausybinė organizacija, kuri dalyvauja administracinėje poveikio aplinkai vertinimo procedūroje, naudodamasi savo kaip „suinteresuotosios visuomenės“ statusu, taip pat nepatiria jokių sunkumų įrodinėdama savo teisę pareikšti ieškinį, jei nusprendžia ginčyti teismuose administracinių valdžios institucijų sprendimą. Vis dėlto teisė kreiptis į teismą neatsiranda vien dėl tokios organizacijos ankstesnio dalyvavimo administracinėje stadijoje. Atvirkščiai, 10a straipsnio formuluotė rodo, kad organizacijai, skatinančiai aplinkos apsaugą, „vartai“ į teismus atsiveria, jeigu ji atitinka 1 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir įgyja „suinteresuotosios visuomenės“ statusą.

45.

Be to, nemanau, kad pradinė 10a straipsnio formuluotė, remiantis kuria teisė kreiptis į teismą suteikiama „pagal <…> nacionalinę teisinę sistemą“, reikštų, jog perkeldama šią nuostatą valstybė narė turi papildomą veiksmų laisvę. Mano požiūriu, ši formuluotė tarnauja siekiant pabrėžti, kad nuostatos dėl teisės kreiptis į teismą taikomos pagal kiekvienos valstybės narės procesinę sistemą. Tai reiškia, kad tiek juridiniams ar fiziniams asmenims, tiek organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, tebetaikomos taisyklės dėl nacionalinių teismų jurisdikcijos, terminų, teisnumo ir veiksnumo ir t. t., kurios yra nacionalinės procesinės teisės dalis.

46.

Šiuo pagrindu Švedijos argumentus galima be didesnio vargo atmesti.

47.

Švedija remiasi tuo, kad 6 ir 10a straipsniais, taip pat juos atitinkančiomis Orhuso konvencijos nuostatomis siekiama skirtingų tikslų. Ji taip pat nurodo, kad jos nacionalinės teisės aktai „visuomenei“ suteikia faktiškai neribotą teisę į informaciją per administracinę poveikio aplinkai vertinimo procedūrą. Švedija teigia, kad savo teisės aktuose suteikusi didesnę apsaugą, nei šiuo atžvilgiu reikalauja Konvencija ir direktyva, ji gali taikyti 10a straipsnį siauriau.

48.

Aš nesutinku.

49.

Neįvertinama viena neišvengiama Švedijos pozicijos aplinkybė: ieškovė šioje byloje yra nevyriausybinė organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą, o ne fizinis ar juridinis asmuo. Tokios organizacijos, jeigu jos atitinka 1 straipsnio 2 dalies reikalavimus, turi „suinteresuotosios visuomenės“ statusą ( 16 ). Vadinasi, jos turi tiek teisę gauti informaciją ir dalyvauti administraciniame etape, tiek teisę kreiptis į teismus ir ginčyti administracinių valdžios institucijų sprendimus.

50.

Vienodas „suinteresuotosios visuomenės“ apibrėžimas, vartojamas visoje Direktyvoje 85/337, padeda užtikrinti jos tikslus. Be to, kad būtų pripažįstamos „suinteresuotąja visuomene“, organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą, turi atitikti atskirą apibrėžimą, kuris skiriasi nuo taikytino fiziniams ir juridiniams asmenims; taigi ši aplinkybė patvirtina, kad teisės aktai tokioms organizacijoms suteikia specialų kontrolės vaidmenį. Ši koncepcija būtų pažeista, jeigu tokį statusą suteikus vėliau jis būtų skaidomas ir kiekvienai valstybei narei būtų leista kiekvienos iš atskirų direktyvos nuostatų atveju šį apibrėžimą aiškinti kaip panorėjus.

51.

Todėl mano išvada būtų tokia, kad nevyriausybinėms organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, taikomas „suinteresuotosios visuomenės“ apibrėžimas turėtų būti taikomas vienodai visoje Direktyvoje 85/337 su pakeitimais ( 17 ). Jeigu šį apibrėžimą būtų ketinta taikyti skirtingai 6 straipsniui ir 10a straipsniui, tekste tai būtų pasakyta tiesiogiai.

52.

Trumpai tariant: paprastai ankstesnis dalyvavimas pagal Direktyvos 85/337 su pakeitimais 6 straipsnį pats savaime dar negarantuoja „suinteresuotajai visuomenei“ neribotos teisės kreiptis į teismą pagal 10a straipsnį. Tačiau nevyriausybinė organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą, kuri atitinka Direktyvos 85/337 su pakeitimais 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „suinteresuotosios visuomenės“ apibrėžimą, savaime turi teisę kreiptis į teismą pagal 10a straipsnį ( 18 ).

53.

Trečiuoju klausimu Högsta Domstolen siekia įsitikinti, ar Direktyvos 85/337 su pakeitimais 10a straipsnis leidžia, kad valstybės narės organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, įvestų apribojimų kreiptis į teismą, jeigu šios organizacijos dalyvavo leidimo dėl planuojamos veiklos procedūroje.

54.

Komisija ir Švedija pateikė pastabų, kuriomis palaikomos priešingos pozicijos.

55.

Komisijos nuomone, pagal 10a straipsnį organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, suteikiama platesnė teisė kreiptis į teismą nei privatiems asmenims. Taigi pagal jį toliau ribojama valstybių narių direkcija ir draudžiama priimti tokias ribojančias priemones, kurios kenktų direktyvos tikslams. Taigi Komisija mano, kad teisę kreiptis į teismą suteikiant tik toms organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, kurios turi ne mažiau kaip 2000 narių, Švedijos teisės aktais pažeidžiama Bendrijos teisė.

56.

Švedija pabrėžia Direktyvos 85/337 su pakeitimais 6 ir 10a straipsnių tarpusavio santykį ir teigia, kad jos režimas, pagal kurį dalyvavimo administracinėje procedūroje atveju suteikiama didesnė apsauga, dar nebūtinai reiškia, kad lygiai taip pat turėtų būti suprantama ir teisė kreiptis į teismą. Taigi Švedija teigia, kad valstybės narės gali priimti griežtesnes locus standi sąlygas, būtinas norint kreiptis į teismines institucijas, nei administracinių institucijų atveju. Šis požiūris sutampa su Švedijos pozicija dėl antrojo klausimo ir leidžia Švedijai prieiti prie išvados, kad nagrinėjami nacionalinės teisės aktai atitinka Direktyvą 85/337 su pakeitimais.

57.

Direktyvos 85/337 6 straipsnis pats savaime dar neveikia kaip visraktis, garantuojantis teisę kreiptis į teismą visiems, kurie patenka į „suinteresuotosios visuomenės“ apibrėžimo taikymo sritį ( 19 ). Atvirkščiai, 10a straipsnyje numatyta tiesioginės ir neribotos teisės kreiptis į teismą sistema toms nevyriausybinėms organizacijoms, kurios turi 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos „suinteresuotosios visuomenės“ statusą ( 20 ). Vadinasi, jeigu direktyva leidžiama valstybėms narėms riboti organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, teisę pareikšti ieškinį, tokio leidimo reikia ieškoti ne 10a straipsnyje, o pačiame „suinteresuotosios visuomenės“ apibrėžime, kuris taikomas tokioms organizacijoms ir kuris yra įtvirtintas 1 straipsnio 2 dalyje.

58.

Toliau šioje išvadoje nagrinėsiu, kokia diskrecija valstybės narės naudojasi perkeldamos šį apibrėžimą į savo vidaus teisinę sistemą ( 21 ). Vis dėlto pirmiausia papildysiu gramatinį teksto aiškinimą, vertindama tuos tikslus, kurių siekiama Orhuso konvencija ir direktyva organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, atžvilgiu.

59.

Nagrinėjamos nuostatos dėl teisės kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais paremtos prielaida, kad natūrali aplinka priklauso mums visiems. Žalos aplinkai prevencija yra visuomenės, o ne vien privačių asmenų ar atskirų interesų grupių atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, Orhuso konvencijos ir Direktyvos 85/337 su pakeitimais nuostatos suteikia teisinę formą kolektyvinių veiksmų logikai ( 22 ). Privatus asmuo apsisaugo veikdamas grupėje, o grupę stiprina jos atskiri nariai. Taigi geriau apsaugomi tiek privatūs, tiek bendri interesai, o nauda visiems suinteresuotiesiems asmenims atsveria trūkumus. Būtent dėl šios priežasties abi priemonės suteikia nevyriausybinėms organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, svarbų vaidmenį.

60.

Šis požiūris turi ir kitokią reikšmę, į kurią verta atkreipti dėmesį.

61.

Visų pirma, nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą, suteikia išraišką kolektyviniams interesams. Atstovaudamos daugybę skirtingų šalių ir interesų jos saugo bendrus tikslus. Tai joms suteikia reikiamą „kolektyvinę dimensiją“ ( 23 ). Šios organizacijos taip pat suteikia specializuotų žinių, padedančių svarbias bylas atskirti nuo ne tokių svarbių. Jos kalba vienu balsu už daug asmenų ir yra pasiekusios tokį techninės specializacijos lygį, kuris privačiam asmeniui dažnai nėra pasiekiamas. Tą darydamos jos gali racionalizuoti įvairių vienų kitiems prieštaraujančių interesų pareiškimo ir pateikimo valdžios institucijoms būdus.

62.

Antra, šiuo požiūriu į aplinkosaugos politiką taip pat siekiama sustiprinti teismų veikimą. Raginant žmones ginčus dėl aplinkosaugos nukreipti per nevyriausybines organizacijas, skatinančias aplinkos apsaugą, Orhuso konvencija ir Direktyva 85/337 su pakeitimais pripažįstama, kad tokios organizacijos neperkrauna ir neparalyžiuoja teismų. Visiškai priešingai – jos įtraukia daugelio privačių asmenų reikalavimus į vieną ieškinį. Žinoma, niekas nedraudžia nevyriausybinės organizacijos nariams taip pat dalyvauti byloje atskirai, tačiau bendras tokios politikos rezultatas – sukurti filtrą, kuris tolimoje perspektyvoje palengvintų teismų darbą ( 24 ). Be to, kaip ką tik pažymėjau, šios asociacijos dažnai turi techninių žinių, kurių paprastai trūksta privatiems asmenims. Tokios techninės informacijos atskleidimas byloje yra naudingas, nes teismas atsiduria geresnėje padėtyje, kad priimtų sprendimą.

63.

Trečia, svarbu pabrėžti, kad Orhuso konvencija ir Direktyva 85/337 su pakeitimais atmestas actio popularis įtvirtinimas aplinkosaugos klausimams. Nors valstybės narės gali pasirinkti ir numatyti tokią procedūrą savo vidaus teisinėje sistemoje, tačiau nei tarptautinė, nei Bendrijos teisė šiuo atveju to nepasirinko ( 25 ). Vis dėlto, mano nuomone, būtent šio kelio atmetimas paskatino Orhuso konvencijos autorius nuspręsti sustiprinti nevyriausybinių organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, vaidmenį. Ši formulė buvo pasirinkta, siekiant surasti vidurio kelią tarp maksimalistinio požiūrio, pripažįstančio actio popularis, ir minimalistinės idėjos, pagal kurią pripažįstama tik šalių, turinčių tiesioginį interesą, teisė pareikšti ieškinį. Šias dvi pozicijas suderina specialaus statuso nevyriausybinėms organizacijoms suteikimas ( 26 ). Mano nuomone, tai labai protingas kompromisas.

64.

Dėl šių priežasčių mano nuomonė būtų tokia, kad Orhuso konvencijoje ir Direktyvoje 85/337 su pakeitimais buvo sąmoningai pasirinkta sustiprinti nevyriausybinių organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, vaidmenį. Tai padaryta tikintis, kad tokių organizacijų dalyvavimas tiek administraciniame, tiek teisminiame etapuose ne tik sustiprins valdžios institucijų priimamus sprendimus, tačiau taip pat pagerins procedūrų, skirtų žalos aplinkai prevencijai, veikimą.

65.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes toliau pereinu prie klausimo, ar tokių organizacijų dalyvavimui taikomos kokios nors sąlygos, ir jei atsakymas teigiamas, kokia apimtimi.

66.

Kaip jau nurodyta, Direktyvos 85/337 su pakeitimais 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama „visuomenė“ ir „suinteresuota visuomenė“. Pastarajame apibrėžime toliau nurodoma, kad, be fizinių ar juridinių asmenų, kuriems daromas arba gali būti daromas poveikis arba kurie gali įrodyti savo interesą, „nevyriausybinės organizacijos <…> atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę, yra laikomos suinteresuotomis“. Taigi direktyvoje įtvirtinta prezumpcija tokių organizacijų naudai ir jos atleidžiamos nuo pareigos įrodyti, kad joms kaip nors padarė poveikį aplinkos srityje priimtas sprendimas.

67.

Vis dėlto šiame apibrėžime pateikta svarbi sąlyga: organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą, turi atitikti reikalavimus pagal nacionalinę teisę. Švedija teigia, kad šioje byloje nagrinėjamas apribojimas, pagal kurį teisė kreiptis į teismą suteikiama tik ne mažiau kaip 2000 narių turinčioms nevyriausybinėms organizacijoms, grindžiamas būtent šia Direktyvos 85/337 su pakeitimais 1 straipsnio 2 dalies formuluote.

68.

Pritariu Švedijai ir Komisijai, kad ši sąlyga suteikia valstybėms narėms tam tikros veikimo laisvės.

69.

Taip pat sutinku su Komisija, kad, nepaisant šios laisvės, valstybės narės turi priimti visas reikiamas priemones, atitinkančias Direktyva 85/337 su pakeitimais siekiamus tikslus, kad ši direktyva neprarastų savo veiksmingumo.

70.

Turėdama tai omenyje ir atsižvelgdama į šios išvados 61–64 punktuose minėtas aplinkybes, manau, kad būtina laikytis atsargumo, apibrėžiant nuorodos į „reikalavimus pagal nacionalinę teisę“ ribas.

71.

„Suinteresuotosios visuomenės“ apibrėžimas greičiausiai yra Orhuso konvencijoje ir Direktyvoje 85/337 su pakeitimais sukurtos sistemos kertinis akmuo. Kaip nurodyta 40–45 punktuose, jeigu organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą, turi tokį statusą, nėra jokio reikalo svarstyti, ar dalyvavimas administracinėje procedūroje gali sudaryti sąlygas paskesnei jos teisei kreiptis į teismą. Svarbu tik tai, kad organizacija atitinka „suinteresuotosios visuomenės“ sąvoką, o ne tai, ar ji dalyvavo konkrečiame procedūros etape.

72.

Atsižvelgdama į šiam apibrėžimui priskiriamą lemiamą reikšmę, manyčiau, kad Orhuso konvencija ir Direktyva 85/337 su pakeitimais, kurioje nurodytas tikslas – užtikrinti „visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus (aplinkos apsaugos srityje)“ ir puoselėti „ypač aplinkosaugą skatinančių nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą“ ( 27 ), negali būti aiškinamos taip, kad būtų apsunkintos tokių organizacijų galimybės dalyvauti administracinėse ir teisminėse procedūrose. Iš tiesų būtent todėl, kad „suinteresuotosios visuomenės“ apibrėžimas, taikomas organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, atveria duris visoms materialioms teisėms, įtvirtintoms Orhuso konvencijoje ir Direktyvoje 85/337 su pakeitimais, mes ir turime skirti ypatingą dėmesį tam, kaip valstybės narės aiškina šią sąvoką ( 28 ).

73.

Mano nuomone, nurodant „reikalavimus pagal nacionalinę teisę“ Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 dalyje daroma užuomina į dviejų rūšių sąlygas. Visų pirma, tai sąlygos, susijusios su nacionaliniais reikalavimais dėl asociacijų registracijos, sudarymo ar pripažinimo, kurių tikslas – gauti teisinį pareiškimą apie tokių organizacijų egzistavimą pagal nacionalinę teisę. Antra, tai sąlygos, susijusios su tokių organizacijų veikla ir tuo, kaip ši veikla susijusi su aplinkosaugos interesų teisėta apsauga. Čia slypi dviprasmiškas apibrėžimo elementas, nes atsižvelgiant į tokią sąsają gali būti įvesti apribojimai, kuriais tiesiogiai prieštaraujama Direktyvos 85/337 su pakeitimais tikslams (tarp kurių pagal 10a straipsnį yra siekis „suteikti suinteresuotajai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus“).

74.

Jeigu pagal nacionalinę teisę taikomos sąlygos, kuriomis reikalaujama, kad organizacija turėtų sąsają su sprendimu aplinkosaugos srityje, tokios sąlygos turi būti objektyvios, skaidrios ir atitikti Direktyvos 85/337 su pakeitimais tikslus. Todėl nėra pagrįsta suteikti valdžios institucijoms plačią veiksmų laisvę ir leisti kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėti, ar organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą, turi teisėtų tikslų, ar ne. Taip pat nėra priimtinos dviprasmiškai ar netinkamai formuluojamos sąlygos, kurios sukelia netikrumą arba diskriminacinio pobūdžio pasekmes. Bet koks apribojimas, kurio poveikis yra ne palengvinti, o sudaryti kliūčių organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, dalyvauti administracinėse ir teisminėse procedūrose, a fortiori turi būti atmestas.

75.

Miljöbalken 16 skyriaus 13 dalyje įtvirtintos trys sąlygos, kurias turi atitikti organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą. Viena iš jų ginčijama nagrinėjamoje byloje, t. y. reikalavimas, kad organizacija turėtų ne mažiau kaip 2000 narių. Mano nuomone, remiantis pateiktu vertinimu, visiškai aišku, kad ši nuostata, atsižvelgiant į Direktyvą 85/337 su pakeitimais, nepagrįsta.

76.

Šią išvadą grindžiu dviem kriterijais, t. y. skaidrumu ir atitiktimi Direktyvos 85/337 tikslams.

77.

Reikalavimas, kad organizacija turėtų tam tikrą narių skaičių, kad būtų pripažįstama „suinteresuotąja visuomene“, kelia nemažai praktinių problemų. Visų pirma, nepanašu, kad Švedijos teisės aktai aiškiai apibrėžtų sąvoką „narys“. Paklaustas dėl šio dalyko Švedijos atstovas pripažino, kad ši sąvoka yra nevienareikšmė ir kad Švedijos teismai jos nėra išaiškinę. Antra, narių skaičiaus reikalavimas taikomas tik pelno nesiekiančioms nevyriausybinėms organizacijoms. Kokia yra pelno nesiekiančių organizacijų, skatinančių aplinkos apsaugą, padėtis? Paklaustas apie tai Švedijos atstovas nepateikė atsakymo. Todėl mano išvada būtų tokia: gal Švedijos sistema ir yra objektyvi, tačiau jai trūksta skaidrumo, be to, ji kelia netikrumą. Apie Švedijos nuostatos trūkumus liudija patys faktai. Kaip per posėdį pripažino Švedijos atstovas, šiuo metu pagal Miljöbalken tik dvi organizacijos turi teisę kreiptis į teismą ( 29 ).

78.

Ši nuostata kelia dar daugiau problemų, jeigu ją vertiname, atsižvelgdami į Orhuso konvencijos ir Direktyvos 85/337 su pakeitimais tikslus. Teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama, kad norėdama kreiptis į teismą organizacija, skatinanti aplinkos apsaugą, turėtų tam tikrą narių skaičių, galėtų užverti duris daugeliui grupių, turinčių teisėtą interesą kreiptis į teismą. Nagrinėjamoje byloje minima nuostata skaudžiai baudžia vietos organizacijas, skatinančias aplinkos apsaugą, ir paneigia jų teisę kreiptis į teismus net jeigu vertinamas projektas turi poveikį tik toje vietovėje ( 30 ). Be to, praktiškai tokia nuostata iš teisinio akiračio pašalina ne tik vietos organizacijas, skatinančias aplinkos apsaugą, bet ir daugelį kitų organizacijų, veikiančių nacionaliniu ar – o tai dar labiau krinta į akis – tarptautiniu lygmeniu ( 31 ). Trumpai tariant, Miljöbalken 16 skyriaus 13 dalimi pasiekiama tikslų, kurie yra visiškai priešingi Orhuso konvencijos ir Direktyvos 85/337 su pakeitimais tikslams ( 32 ).

79.

Nepaisant to, ar šio rezultato Švedijos teisės aktuose buvo siekiama sąmoningai, ar ne, akivaizdu, kad Švedijos nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą, šiuo metu neturi teisės kreiptis į teismą.

80.

Galiausiai norėčiau pridurti, kad, mano nuomone, tokį pat rezultatą gautume ir nesant konkrečių nuostatų, pavyzdžiui, Orhuso konvencijos 9 straipsnio ir Direktyvos 85/337 su pakeitimais 10a straipsnio. Teisingumo Teismo praktikoje rasime pakankamai teiginių, kad valstybės narės negali nustatyti procesinių taisyklių, kurios padaro neįmanomą naudojimąsi pagal Bendrijos teisę suteiktomis teisėmis ( 33 ). Direktyva 85/337, kuri įtvirtina poveikio aplinkai vertinimo sistemą ir suteikia teises, netektų savo veiksmingumo, jeigu nacionalinė procesinė sistema neužtikrintų teisės kreiptis į teismą. Turint omenyje, jog beveik visoms organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, pasinaudoti teise kreiptis į teismą yra praktiškai neįmanoma, nagrinėjamoji byla yra aiškus įrodymas, kad tokia priemonė neatitinka Bendrijos teisės veiksmingumo principo.

81.

Taigi, mano nuomone, Direktyvos 85/337 su pakeitimais, padarytais Direktyva 2003/35, 10a straipsnis kartu su šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokią nuostatą, kokia įtvirtinta Miljöbalken 16 skyriaus 13 dalyje, pagal kurią teisė kreiptis į teismą suteikiama tik toms nevyriausybinėms organizacijoms, skatinančioms aplinkos apsaugą, kurios turi ne mažiau kaip 2000 narių.

82.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į klausimus, dėl kurių pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, atsakyti taip: