I — Įžanga

II — Teisinis pagrindas

A — Bendrijos teisė

1. EB sutartis

2. Direktyva 85/577

B — Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

C — Nacionalinė teisė

III — Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

IV — Procesas Teisingumo Teisme

V — Šalių argumentai

VI — Generalinės advokatės vertinimas

A — Įžanga

B — Prejudicinio klausimo vertinimas

1. Pirminės pastabos dėl prejudicinio klausimo

a) Bendrijos teisės nuostatos, kurių išaiškinimo prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

b) Prejudiciniame klausime nurodytos problemos

2. Ar santykinis sutarties negaliojimas yra tinkama priemonė Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiosios pastraipos prasme?

3. Bendra taisyklė: Bendrijos teisėje nėra jokios bendros pareigos vertinti ex officio.

4. Bendros taisyklės išimtis: teismų praktika, susijusi su Direktyvomis 93/13 ir 87/102

a) Teismų praktika, susijusi su Direktyva 93/13

b) Teismų praktika, susijusi su Direktyva 87/102

5. Teismų praktikos, susijusios su Direktyvomis 93/13 ir 87/102, taikymas šioje byloje

6. Nacionalinio teismo teisė ar pareiga veikti ex officio?

C — Išvada

VII — Išvada

1.

Šioje byloje keliamas klausimas, ar nacionalinis teismas gali veikti ex officio ir pripažinti ne prekybai skirtose patalpose sudarytą sutartį negaliojančia dėl to, kad vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, nors taikoma nacionalinė teisė neleidžia veikti ex officio, bet, atvirkščiai, reikalauja, kad vartotojas, kuris tokios informacijos negavo, pats prašytų pripažinti sutartį negaliojančia. Šioje byloje prašoma išaiškinti Sutarties nuostatas dėl vartotojų apsaugos ir 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose ( 2 ) (toliau – Direktyva 85/577), 4 straipsnio trečią pastraipą, pagal kurią valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų nustatytos tinkamos vartotojų apsaugos priemonės tais atvejais, kai jiems nebuvo pateikta informacija apie teisę nutraukti sutartį.

2.

Ne prekybai skirtose patalpose sudaromų sutarčių atveju siekiant apsaugoti vartotojus yra svarbu, kad jie ne tik turėtų teisę tokią sutartį nutraukti, bet ir būtų tinkamai informuoti apie ją ir kad būtų užtikrinamos tinkamos ir veiksmingos priemonės, jei ši informacija vartotojams nebuvo pateikta. Kai vartotojas sudaro tokią sutartį, iš tikrųjų dažnai jis negali objektyviai įvertinti visų pasekmių, kurios jam kils iš šios sutarties. Kadangi vartotojas yra silpniausioji sutarties šalis, nagrinėjamoje byloje reikės įvertinti, ar veiksmingai jų teisių apsaugai užtikrinti būtina, kad nacionalinis teismas bylose, susijusiose su tokiomis sutartimis, ex officio patikrintų, ar paisoma šių teisių.

3.

EB 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Siekiant 2 straipsnyje iškeltų tikslų, kaip numatyta šioje Sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų, Bendrijos veiklos sritys yra šios:

<…>

<…>“

4.

Pagal EB 95 straipsnį:

„<…>

3.   Komisija savo pasiūlymuose, numatytuose 1 dalyje, dėl sveikatos, saugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų apsaugos dėmesį kreipia į aukšto lygio apsaugą ir ypač atsižvelgia į visas mokslo faktais pagrįstas naujoves. Pagal atitinkamą kompetenciją šio tikslo taip pat siekia Europos Parlamentas ir Taryba.

<…>“

5.

Remiantis EB 153 straipsniu:

„1.   Siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą, Bendrija padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti.

2.   Į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis.

3.   Bendrija šio straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų padeda siekti:

4.   Taryba, spręsdama 251 straipsnyje nustatyta tvarka ir pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, imasi šio straipsnio 3 dalies b punkte nurodytų priemonių.

5.   Priemonės, kurių buvo imtasi pagal 4 dalį, jokiai valstybei narei nekliudo ir toliau laikytis apsaugos priemonių arba imtis griežtesnių apsaugos priemonių. Tokios priemonės turi atitikti šią Sutartį. Apie jas pranešama Komisijai.“

6.

Direktyvos 85/577 ketvirtoje, penktose ir šeštoje konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„kadangi ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ypatumas yra tas, kad paprastai būtent pardavėjas pradeda sutarties derybas, kurioms vartotojas nėra pasirengęs arba yra netikėtai užkluptas; kadangi vartotojas dažnai negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais; kadangi šis netikėtumo elementas paprastai yra ne tik išnešiojamoje prekyboje sudaromose sutartyse, bet ir kitų rūšių sutartyse, kurias pardavėjas sudaro ne prekybai skirtose patalpose;

kadangi vartotojui turėtų būti suteiktos mažiausiai septynios dienos, per kurias jis turėtų teisę nutraukti sutartį ( 3 ), kad galėtų įvertinti iš sutarties kylančius įsipareigojimus;

kadangi turėtų būti imamasi atitinkamų priemonių užtikrinti, kad vartotojui būtų raštu pranešama apie šį svarstymo laikotarpį.“

7.

Direktyvos 85/577 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma sutartims, pagal kurias pardavėjas tiekia prekes ar paslaugų teikėjas teikia paslaugas vartotojui ir kurios sudaromos:

<…>

<…>

jei apsilankoma ne pagal aiškiai pareikštą vartotojo prašymą.“

8.

Pagal Direktyvos 85/577 4 straipsnį:

„Sandorių, kuriems taikomas 1 straipsnis, atveju iš pardavėjų reikalaujama raštu pranešti vartotojams apie jų teisę nutraukti sutartį per 5 straipsnyje nustatytą terminą, kartu su asmens, kurio atžvilgiu ta teise gali būti pasinaudota, pavarde (pavadinimu) ir adresu.

Tokiame pranešime turi būti nurodyta data ir dalykai, leidžiantys identifikuoti sutartį. Vartotojui jis įteikiamas:

Valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos atitinkamos [tinkamos] vartotojų apsaugos priemonės tais atvejais, kai šiame straipsnyje nurodyta informacija nepateikiama.“

9.

Remiantis Direktyvos 85/577 5 straipsniu:

„1.   Vartotojas turi teisę atsisakyti savo veiksmų rezultatų išsiųsdamas pranešimą per ne trumpesnį kaip septynių dienų laikotarpį ( 4 ) nuo 4 straipsnyje nurodyto pranešimo gavimo nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka. Pakanka, kad toks pranešimas būtų išsiųstas iki šio laikotarpio pabaigos.

2.   Pranešimo pateikimas atleidžia vartotoją nuo bet kokių įsipareigojimų pagal nutrauktąją sutartį.“

10.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 5 ) (toliau – Chartija) 38 straipsnyje „Vartotojų apsauga“ numatyta:

„Sąjungos politika užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį.“

11.

Ispanijoje Direktyva 85/577 į nacionalinę teisę buvo perkelta 1991 m. lapkričio 21 d. Įstatymu 26/1991 dėl ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ( 6 ) (toliau – Įstatymas 26/1991).

12.

Šio įstatymo 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Sutartis ar sutarties oferta, nurodytos 1 straipsnyje, turi būti sudaromos raštu dviem egzemplioriais, pridedant nutraukimo ( 7 ) dokumentą ir nurodant datą kartu su vartotojo parašu.

2.   Sutarties ar sutarties ofertos dokumente paryškintomis raidėmis ir iš karto virš vartotojui pasirašyti skirtos vietos turi būti aiški ir tiksli nuoroda į tai, kad jis turi teisę atšaukti duotą sutikimą, ir į pasinaudojimo tokia teise sąlygas bei pasekmes.

3.   Nutraukimo dokumente turi būti aiškiai matoma nuoroda „nutraukimo dokumentas“ ir nurodyta asmens, kuriam jį reikia nusiųsti, pavardė ir adresas bei duomenys, iš kurių būtų galima identifikuoti sutartį bei jos šalis.

4.   Pasirašius sutartį, verslininkas arba asmuo, kuris veikia jo vardu, vartotojui įteikia vieną iš dviejų egzempliorių ir nutraukimo dokumentą.

5.   Šiame straipsnyje nurodytų pareigų įvykdymą privalo įrodyti verslininkas.“

13.

Įstatymo 26/1991 4 straipsnyje numatytos jo 3 straipsnyje išvardytų reikalavimų nesilaikymo pasekmės ir jame nustatyta:

„Kai sutartis pasirašyta ar sutarties oferta pateikta pažeidžiant ankstesniame straipsnyje nurodytus reikalavimus, jos gali būti panaikintos vartotojui paprašius.

Verslininkas bet kuriuo atveju negali remtis negaliojimo sąlyga, nebent neįvykdymas būtų siejamas tik su vartotoju.“

14.

Pagal šio įstatymo 9 straipsnį:

„Vartotojas negali atsisakyti šiuo įstatymu suteikiamų teisių. Vis dėlto laikomos galiojančiomis sutarties sąlygos, kurios yra palankesnės vartotojui.“

15.

2003 m. gegužės 20 d. Eva Martín Martín savo gyvenamojoje vietoje pasirašė sutartį su įmonės EDP Editores S.L. (toliau – EDP) atstovu dėl 15 knygų, 5 DVD ir DVD grotuvo įsigijimo ( 8 ). Šios prekės jai buvo pristatytos 2003 m. birželio 2 dieną. Prekių kaina buvo 1909 EUR, iš kurių E. Martín Martín sumokėjo 47,48 EUR, o likusi 1861,52 EUR suma liko nesumokėta.

16.

Kadangi už pristatytas prekes nebuvo sumokėta, EDP kreipėsi į Juzgado de Primera Instancia no 1 de Salamanca prašydama pradėti prieš E. Martín Martín mokėjimo įsakymo procedūrą ir reikalaudama, kad ši sumokėtų 1861,52 eurų sumą kartu su įstatyme numatytomis palūkanomis. E Martín Martín pateikė Audiencia Provincial de Salamanca (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) apeliacinį skundą dėl 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo, kuriuo jai buvo įsakyta sumokėti reikalaujamą sumą.

17.

Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas teigia, kad ginčijama sutartis gali būti negaliojanti, nes vartotoja nebuvo informuota apie jos teisę nutraukti sutartį per septynias dienas nuo prekių gavimo ir apie pasinaudojimo tokia teise sąlygas ir pasekmes. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pabrėžia, kad vartotoja neprašė pripažinti sutarties negaliojančia nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame procese.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu nurodo, kad pagal Ispanijos teisę – būtent pagal Įstatymo 26/1991 4 straipsnį – vartotojas turi prašyti pripažinti negaliojančia sutartį, kurią sudarant nebuvo laikytasi reikalavimo informuoti vartotoją apie jo teisę ją nutraukti. Pagal Ispanijos teisę, reglamentuojančią civilinį procesą, taikomas vadinamasis „principio de justicia rogada“, t. y. principas, kad teismas ex officio negali vertinti bylos šalių nenurodytų faktinių aplinkybių, įrodymų ir reikalavimų. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar priimdamas sprendimą šioje byloje jis turi atsižvelgti tik į šalių apeliaciniame procese pateiktus motyvus, ar vis dėlto Direktyva 85/577 leidžia jam pripažinti sutartį negaliojančia ex officio.

19.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar EB 153 straipsnis, skaitomas kartu su EB 3 ir 95 straipsniais bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsniu ir 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose direktyva, būtent jos 4 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą dėl pirmojoje instancijoje priimto sprendimo, gali ex officio pripažinti negaliojančia į minėtos direktyvos taikymo sritį patenkančią sutartį, nors vartotojas, atsakovas byloje, nei pareikšdamas prieštaravimą dėl prašymo pradėti mokėjimo įsakymo procedūrą, nei per teismo posėdį, kai buvo priimtas sprendimas, nei vykstant apeliaciniam procesui šiuo negaliojimu nesirėmė?“

20.

Teisingumo Teismas nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą gavo 2008 m. gegužės 26 dieną. Vykstant rašytinei proceso daliai pastabas pateikė EDP, Ispanijos vyriausybė, Austrijos vyriausybė bei Komisija. Per 2009 m. kovo 12 d. teismo posėdį EDP, Ispanijos vyriausybė, Čekijos vyriausybė, kuri nepateikė rašytinių pastabų, ir Komisija išsakė žodines pastabas ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.

21.

EDP mano, kad Direktyvos 85/577 4 straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad jis leidžia nacionaliniam teismui ex officio pripažinti negaliojančia sutartį, sudarytą su vartotoju ne prekybai skirtose patalpose, jeigu šis vartotojas negaliojimu nesirėmė.

22.

Pateikdama savo argumentus EDP pabrėžia, kad pagal Direktyvos 85/577 4 straipsnį valstybės narės turi užtikrinti, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos tinkamos vartotojų apsaugos priemonės ir kad jokiame direktyvos straipsnyje nenumatyta, jog teismas gali pripažinti negaliojimą ex officio, nors vartotojas tuo nesirėmė. Atitinkamas Ispanijos teisės aktas ( 9 ), kuriame nustatyta, kad vartotojas turi prašyti, jog sutartis būtų pripažinta negaliojančia, jos manymu, neprieštarauja Direktyvos 85/577 4 straipsniui, bet, atvirkščiai, labiau saugo vartotojų teisę. EDP teigimu, šiuo atžvilgiu reikia nustatyti, ar dėl šios nuostatos praktikoje nėra neįmanoma arba pernelyg sunku pasinaudoti Bendrijos teisine sistema suteiktomis teisėmis ( 10 ).

23.

Be to, EDP nurodo, kad Ispanijos teisėje daromas skirtumas tarp santykinio negaliojimo ir absoliutaus negaliojimo. Ji pabrėžia, kad galimas ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių negaliojimas yra santykinis negaliojimas, kurio pripažinimo visada turi prašyti viena iš šalių. Kai kalbama apie absoliutų negaliojimą, pagal Ispanijos teisę ieškiniui dėl pripažinimo negaliojančiu netaikomas senaties terminas ir jį taip pat gali pareikšti trečiasis asmuo; be to, tokį negaliojimą gali pripažinti teismas ex officio.

24.

Ispanijos vyriausybė mano, kad Direktyvos 85/577 4 straipsnis nebūtinai gali būti aiškinamas kaip leidžiantis nacionaliniam teismui ex officio pripažinti negaliojančiomis ne prekybai skirtose patalpose sudarytas sutartis, nors vartotojas vykstant procesui sutarties negaliojimu niekada nesirėmė.

25.

Ji teigia, kad Įstatymu 26/1991 vartotojams užtikrinamas apsaugos lygis visiškai atitinka EB sutarties ir Direktyvos 85/577 reikalavimus, todėl šiuo įstatymu, jos nuomone, visiškai ir teisingai perkeliamos Direktyvos 85/577 nuostatos į Ispanijos teisinę sistemą ( 11 ). Įstatymo 26/1991 4 straipsniu suteikiama tinkama apsauga dėl nuostatos, kad vartotojas gali prašyti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu jis nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį. Ji tvirtina, kad pagal Direktyvos 85/577 4 straipsnį valstybėms narėms kylanti pareiga užtikrinti, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos tinkamos vartotojų apsaugos priemonės, gali būti įvykdoma įvairiais būdais; vienas iš jų - suteikti vartotojui galimybę prašyti pripažinti negaliojimą. Pasirinkimą, kaip ši vartotojų apsauga bus užtikrinta, Ispanijos vyriausybės nuomone, reglamentuoja kiekvienos valstybės narės vidaus teisė.

26.

Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ( 12 ) (toliau - Direktyva 93/13), matyti, jog teismas turi turėti galimybę ex officio pripažinti negaliojančiomis nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais, jei to reikia viešajai tvarkai užtikrinti. Ji nurodo bylas Océano Grupo ( 13 ), Cofidis ( 14 ), ir Mostaza Claro ( 15 ). Nors nagrinėjamoje byloje taikoma ne Direktyva 93/13, o Direktyva 85/577, Ispanijos vyriausybės nuomone, taip pat reikia atsižvelgti ir į minėtą teismų praktiką vertinant šią bylą Direktyvos 85/577 pagrindu. Vis dėlto ji mano, kad reikia nustatyti, ar šioje byloje kyla viešosios tvarkos klausimas.

27.

Austrijos vyriausybė mano, kad Direktyvos 85/577 4 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nereikalaujantis iš valstybių narių, kad jų teismai ex officio pripažintų negaliojančiomis ne prekybai skirtose patalpose sudarytas sutartis, jeigu vartotojas nesirėmė negaliojimu nacionaliniame teisme.

28.

Austrijos vyriausybė tvirtina, kad iš Direktyvos 85/577 4 straipsnio negalima padaryti išvados, kad sutartis jau yra negaliojanti dėl to, kad verslininkas neinformavo vartotojo paie jo teisę nutraukti sutartį. Skirtingai nei šioje direktyvoje, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, jog „valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje <…> nebūtų privalomos vartotojui <…>“. Direktyvos 85/577 4 straipsnyje tik nustatyta, jog „valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos atitinkamos vartotojų apsaugos priemonės“. Austrijos vyriausybė tvirtina, kad nesant Bendrijos teisės aktų ir pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisinėje sistemoje turi nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, procesines taisykles ( 16 ).

29.

Austrijos vyriausybė taip pat pabrėžia, kad valstybės narės gali – jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį – numatyti kitas tinkamas priemones, ir kaip pavyzdį nurodo, kad vartotojas gali nutraukti sutartį netaikant jam apribojimų laiko atžvilgiu ( 17 ); kita įmanoma priemonė galėtų būti teismų pareiga informuoti vartotoją apie jo teisę nutraukti sutartį. Todėl negaliojimo pripažinimas ex officio tėra viena iš galimybių, kurias turi valstybės narės tam, kad apsaugotų vartotojus Direktyvos 85/577 4 straipsnio prasme.

30.

Todėl Austrijos vyriausybė mano, kad Direktyvos 85/577 4 straipsniu nereikalaujama, kad valstybių narių teismai ex officio pripažintų negaliojančia sutartį, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę ją nutraukti.

31.

Tačiau Komisija mano, kad Direktyva 85/577 turi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas turi – jeigu sutartis buvo sudaryta pažeidžiant pareigą informuoti vartotoją apie jo teisę nutraukti sutartį – pripažinti ex officio šį pažeidimą, taigi ir sutarties negaliojimą, net jei vartotojas sutarties negaliojimu nesirėmė. Komisijos teigimu, galimybė vartotojui prašyti, jog sutartis būtų pripažinta negaliojančia, jeigu jis nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, nėra tinkama vartotojo apsaugos priemonė Direktyvos 85/577 4 straipsnio prasme. Ji teigia, kad išlieka pavojus, jog vartotojas nežinos apie savo teises ir todėl jų nesieks ginti.

32.

Komisija priduria, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nesant Bendrijos teisės aktų atitinkamoje srityje, procesines taisykles, užtikrinančias asmenims Bendrijos teisės suteikiamų teisių apsaugą, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi nustatyti kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistema, tačiau su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei panašias vidaus teisės situacijas reglamentuojančios taisyklės (lygiavertiškumo principas) ir kad dėl jų įgyvendinti Bendrijos teisės suteiktas teises nėra praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga (veiksmingumo principas) ( 18 ). Komisija taip pat mano, kad nacionaliniai teismai gali veikti ex officio tik išimtiniais atvejais ir tik užtikrinant bendrąjį interesą ( 19 ).

33.

Vis dėlto, Komisija tvirtina, kad Teisingumo Teismas savo teismų praktikoje, susijusioje su Direktyva 93/13, jau nusprendė, kad nacionalinis teismas gali vertinti ex officio, jeigu su vartotojais sudarytose sutartyse yra nesąžiningų sąlygų ( 20 ). Be to, Teisingumo Teismas dėl 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo ( 21 ) (toliau – Direktyva 87/102) taip pat nusprendė, jog nacionalinis teismas turi teisę ex officio užtikrinti, kad vartotojas galėtų apginti tam tikras teises kreditoriaus atžvilgiu ( 22 ). Komisija mano, kad ši teismų praktika pagal analogiją taikoma ir Direktyvos 85/577 aiškinimui.

34.

Per teismo posėdį Komisija pridūrė, kad kitos priemonės, kaip antai administracinės nuobaudos, galimybė nutraukti sutartį netaikant apribojimų laiko atžvilgiu ar teismų pareiga informuoti vartotoją apie jo teisę nutraukti sutartį, nėra tinkamos vartotojui apsaugoti. Žinoma, administracinės nuobaudos gali būti atgrasančios, bet jos neskirtos apsaugoti konkretų vartotoją; galimybė nutraukti sutartį netaikant apribojimų laiko atžvilgiu nėra tinkama priemonė, nes išlieka pavojus, kad vartotojas nežinos apie savo teises; teismų pareiga informuoti vartotoją apie jo teisę nutraukti sutartį vis dėlto priklauso nuo to, ar nacionalinėmis procesinėmis nuostatomis tokia galimybė leidžiama. Galiausiai Komisija tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikrais atvejais vartotojas norės pallikti sutartį galioti, jis turi turėti galimybę pasipriešinti negaliojimo konstatavimui ir kad tokias atvejais sutartis jam ir toliau bus privaloma.

35.

Čekijos vyriausybė, kuri rašytinių pastabų nepateikė, per teismo posėdį nurodė, kad nepritaria Komisijos pozicijai ir kad Direktyva 85/577, jos nuomone, negali būti aiškinama, kaip leidžianti nacionaliniam teismui ex officio pripažinti negaliojančiomis ne prekybai skirtose patalpose sudarytas sutartis, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti šią sutartį.

36.

Čekijos vyriausybė savo poziciją pagrindžia trimis argumentais. Pirma, kad negaliojimo pripažinimas ex officio kelia grėsmę vartotojo teisei nuspręsti, ar jis nori, kad sutartis ir toliau galiotų; iš tikrųjų pagal Direktyvos 85/577 5 straipsnį tik vartotojas turi teisę nutraukti sutartį. Net jei vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, ši teisė neišnyksta, nes remiantis Direktyvos 85/577 5 straipsniu sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai vartotojui apie šią teisę pranešama. Antra, Čekijos vyriausybė nurodo, kad valstybės narės turi išimtinę kompetenciją civilinio proceso teisės srityje; pasidalinamoji kompetencija egzistuoja tik teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose atveju ir tik kai bylose yra tarpvalstybinių elementų. Jos nuomone, galima suabejoti, ar EB 94 straipsnis (buvęs EB 100 straipsnis), kuriuo remiantis priimta Direktyva 85/577, gali būti naudojamas priimant priemones, priskirtas valstybių narių išimtinės kompetencijos sričiai. Jos nuomone, vertinant šį klausimą, reikia atsižvelgti į proporcingumo principą. Trečia, Čekijos vyriausybė tvirtina, kad teismų praktika, susijusi su kitomis vartotojų apsaugos srities direktyvomis, kurių atžvilgiu Teisingumo Teismas jau leido nacionaliniams teismams veikti ex officio, negali būti taikoma šioje byloje, nes ši susijusi su Direktyva 85/577, kurioje įtvirtintos kitos nuostatos ir kita sistema, nei direktyvose, kurių atžvilgiu Teisingumo Teismas leido nacionaliniams teismams veikti ex officio.

37.

Šioje byloje nagrinėjamos problemos, susijusios su sutarčių sudarymu ne prekybai skirtose patalpose, ir klausimas dėl pasekmių, kylančių iš to, kad vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti tokias sutartis. Teisingumo Teismas savo sprendimuose jau ne kartą nagrinėjo problemas dėl tokios informacijos nepateikimo pasekmių ( 23 ), tačiau iki šiol niekada nesprendė, ar nacionaliniai teismai šiuo atžvilgiu turi vaidinti aktyvų vaidmenį ir ar jie turi veikti ex officio, jei informacija vartotojui nepateikta. Taigi Teisingumo Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, turės labai tiksliai išnagrinėti Direktyvos 85/577 tikslus ir konkrečių jos nuostatų formuluotes.

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prejudiciniu klausimu klausia, ar kartu skaitomos EB 153 straipsnio, EB 3 ir 95 straipsnių, Chartijos 38 straipsnio ir Direktyvos 85/577, būtent jos 4 straipsnio, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis nacionaliniam teismui leidžiama ex officio pripažinti negaliojančia ne prekybai skirtose patalpose sudarytą sutartį, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę ją nutraukti, ir nepaisant to, kad vartotojas nacionaliniame teisme sutarties negaliojimu nesirėmė.

39.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti kelias Bendrijos teisės nuostatas ir ypač EB 153 straipsnį kartu su EB 3 ir 93 straipsniais, Chartijos 38 straipsniu ir kai kuriomis Direktyvos 85/577 nuostatomis. Tarp šių nuostatų Direktyvos 85/577, kuri, kaip antrinės teisės norma, sukonkretina pirminėje teisėje numatytas Bendrijos pastangas apsaugoti vartotojus, aiškinimas nulems sprendimą šioje byloje.

40.

EB 153 straipsnio, Sutartyje esančio antraštinėje dalyje, skirtoje „vartotojų apsaugai“, pirmoje dalyje įtvirtinta bendra nuostata, pagal kurią, siekdama remti vartotojų interesus ir užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą, Bendrija padeda užtikrinti vartotojų sveikatą, saugą ir ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją, šviečiamąją veiklą ir burtis į organizacijas savo interesams ginti; šio straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad į vartotojų apsaugos reikalavimus atsižvelgiama nustatant bei įgyvendinant kitas Bendrijos politikos ir veiklos kryptis. EB 153 straipsnio trečioje dalyje nurodyta, kokias priemonės Bendrija priima tam, kad pasiektų vartotojų apsaugos tikslus, ir kuriuo pagrindu remiamasi. Šio straipsnio penkta dalimi leidžiama valstybėms narėms imtis griežtesnių vartotojų apsaugos priemonių.

41.

Taigi EB 153 straipsnis yra bendroji Bendrijos pirminės teisės nuostata, skirta vartotojų apsaugai. Dar bendresnė nuostata, susijusi su vartotojų apsauga, įtvirtinta EB 3 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžiamos įvairios Bendrijos veiklos sritys, tarp kurių pagal šio straipsnio t punktą numatytas įnašas stiprinant vartotojų apsaugą. Direktyvos 85/577 nuostatos turės būti aiškinamos atsižvelgiant į šias bendrąsias EB sutarties nuostatas.

42.

Nacionalinis teismas savo prejudiciniu klausimu taip pat prašo išaiškinti EB 95 straipsnį ir Chartijos 38 straipsnį.

43.

EB 95 straipsnis naudojamas kaip pagrindas priimti priemones, kurios skirtos vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui. Iš šios nuostatos aiškiai nematyti, kodėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo ją išaiškinti, nes Direktyva 85/577 buvo priimta remiantis ne šiuo teisiniu pagrindu, bet EB 94 straipsniu (buvęs EB 100 straipsnis). Todėl EB 95 straipsnio aiškinimas šioje byloje nėra būtinas.

44.

Chartijos 38 punkte nustatyta, kad Sąjungos politika užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį. Reikia pabrėžti, kad Chartijos nuostatos nėra Bendrijos teisinės sistemos dalis, taigi Teisingumo Teismas neturi kompetencijos jų aiškinti ( 24 ). Tai tiesa, kad generaliniai advokatai savo išvadose pateikdami argumentus dažnai remiasi Chartija ( 25 ) ir kad Teisingumo Teismas taip pat jau minėjo Chartiją savo argumentuose ( 26 ). Taigi šioje byloje galima remtis Chartijos nuostatomis kaip pagalba aiškinant Direktyvos 85/577 nuostatas, net jei nebus galima jų nurodyti atsakant į prejudicinį klausimą.

45.

Direktyvos 85/577 nuostatų išaiškinimas bus labai svarbus pateikiant atsakymą į prejudicinį klausimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prejudiciniame klausime aiškiai nurodo tik direktyvos 4 straipsnį, bet Teisingumo Teismas pagal nusistovėjusią teismų praktiką turi pateikti nacionaliniam teismui visapusį Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar nacionalinis teismas apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose ( 27 ). Aiškinant Direktyvą 85/577 reikės ypač atsižvelgti ne tik į jos 4 straipsnį, bet ir į 5 straipsnį, susijusį su vartotojo teise nutraukti sutartį.

46.

Prieš pradedant analizuoti prejudicinį klausimą, reikėtų atkreipti dėmesį į nurodytų teisinių problemų sudėtingumą, kuris yra šios analizės pagrindas.

47.

Pirma, iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiamų nuorodų matyti, kad nacionalinis teismas iš pradžių daro prielaidą, jog Ispanijos teisės aktas, pagal kurį vartotojas turi prašyti pripažinti negaliojimą, neatitinka Bendrijos teisės ir ypač Direktyvos 85/577 nuostatų bei EB sutarties nuostatų, susijusių su vartotojų apsauga. Todėl analizuojant prejudicinį klausimą reikės patikrinti, ar ši prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaida yra teisinga ir ar atitinkami Ispanijos teisės aktai užtikrina tinkamas priemones, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį.

48.

Antra, reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad prejudicinis klausimas susijęs su negaliojimo pripažinimu ex officio, jeigu vartotojui nesuteikta informacija; kadangi nacionalinis teismas mano, kad santykinis negaliojimas nėra tinkama vartotojų apsaugos priemonė, jis norėtų taikyti absoliutų negaliojimą tam, kad būtų užtikrinta ši apsauga. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia ne to, ar gali taikyti ex officio Direktyvos 85/577 nuostatas, bet to, ar gali savo iniciatyva taikyti Ispanijos teisės akto, kuriuo ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, nuostatas. Iš tikrųjų jokioje Direktyvos 85/577 nuostatoje nenustatyta, kad sutartis negalioja, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti šią ne prekybai skirtose patalpose sudarytą sutartį. Taigi direktyvoje nenumatyta jokia kita pasekmė tuo atveju, kai vartotojas nebuvo informuotas apie šią teisę, tačiau 4 straipsnio trečiojoje pastraipoje tik nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos tinkamos vartotojų apsaugos priemonės tais atvejais, kai šiame straipsnyje nurodyta informacija nepateikiama. Todėl tik valstybės narės sprendžia dėl pasekmių, kurias jos numatys tuo atveju, kai vartotojas nebus informuojamas apie jo teisę nutraukti sutartį, nes direktyva tik reikalauja, jos šios priemonės būtų tinkamos vartotojams apsaugoti ( 28 ). Taigi Teisingumo Teismas, atsakydamas į prejudicinį klausimą, turės užtikrinti, kad savo sprendimu jis nereikalautų kitų valstybių narių, jog šios nacionalinėje teisinėje sistemoje numatytų, kad neinformavus vartotojo apie jo teisę nutraukti sutartį, sutartis negalioja.

49.

Toliau visų pirma nagrinėsiu, ar santykinis sutarties negaliojimas pagal Ispanijos teisę yra tinkama priemonė Direktyvos 85/577 trečiosios pastraipos prasme; tada bus apibūdinta bendroji Bendrijos teisės norma siekiant nagrinėti ex officio; vėliau išanalizuosiu teismų praktikos, pagal kurią Teisingumo Teismas pripažino šios normos išimtį, turinį; galiausiai išnagrinėsiu, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje turi teisę veikti ex officio.

50.

Ispanijos teisėje nustatyta, kad jei sutartis buvo sudaryta vartotojo prieš tai neinformavus apie jo teisę nutraukti sutartį, vartotojas gali prašyti pripažinti tokią sutartį negaliojančia; taigi Ispanijos teisėje kalbama apie santykinį negaliojimą.

51.

Tiek teoriniu, tiek terminologijos požiūriu dėl sąvokos „negaliojimas“ vartojimo reikėtų pažymėti, kad Ispanija yra viena iš valstybių narių, kuriose daromas skirtumas tarp „santykinio negaliojimo“ ir „absoliutaus negaliojimo“ (pavyzdžiui, taip yra Belgijoje ( 29 ) ir Prancūzijoje ( 30 )), o kitose valstybėse narėse skiriamas „negaliojimas“ ir „galimybė nuginčyti“ (pavyzdžiui, Austrijoje ( 31 ), Vokietijoje ( 32 ), Nyderlanduose ( 33 ) ir Slovėnijoje ( 34 )). Pagal Ispanijos teisę kalbama apie absoliutų negaliojimą, pavyzdžiui, kai neįvykdoma viena iš sutarties sudarymo sąlygų arba kai sutartis pažeidžia privalomas normas arba moralės principus ( 35 ), o santykinis negaliojimas egzistuoja tada, kaip pavyzdžiui, padaryta klaida išreiškiant valią sudarant sutartį ( 36 ). Teismai savo iniciatyva atkreipia dėmesį į absoliutų negaliojimą ir bet kuri suinteresuotoji šalis gali juo remtis, o santykinį negaliojimą turi nurodyti nukentėjusioji šalis ( 37 ). Skirtumas tarp negaliojimo ir galimybės užginčyti, žinoma, skiriasi terminologijos požiūriu, tačiau konceptualiu požiūriu šios dvi sąvokos panašios ( 38 ); kiekviena šalis šiuo atžvilgiu gali remtis negaliojimu, ir teismas turi jį pripažinti ex officio. Net jei egzistuoja priežastys tam, kad sutartis būtų panaikinta, tik suinteresuotasis asmuo gali jomis remtis ( 39 ). Dar reikia pažymėti, kad sutarčių negaliojimas ir galimybė nuginčyti taip pat nagrinėjami ekspertų grupės dokumente „Draft Common Frame of Referente“ (DCFR) ( 40 ) (bendro referencinio pagrindo projektas). Šio dokumento II.-7:301 straipsnyje numatyta, kad sutartis yra negaliojanti, jeigu: a) ja pažeidžiamas valstybių narių teisėje ar Europos Sąjungoje pagrindiniu pripažintas principas; ir b) jei šio principo įgyvendinimas reikalauja sutarties negaliojimo ( 41 ). DCFR numatyta galimybė sutartis nuginčyti, pavyzdžiui, tada, kai yra klaida ( 42 ), apgaulė ( 43 ) ar grasinimas ( 44 ) sudarant sutartį.

52.

Siekiant nustatyti, ar Ispanijos teisės aktas, kuriame numatytas santykinis sutarties negaliojimas, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, yra tinkama priemonė Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiosios pastraipos prasme, visų pirma reikia nurodyti ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ypatybes ir ir vartotojos teisės tokias sutartis nutraukti reikšmę.

53.

Kaip matyti iš Direktyvos 85/577 ketvirtos konstatuojamosios dalies, paprastai būtent pardavėjas pradeda tokios sutarties derybas, kurioms vartotojas nėra pasirengęs arba yra netikėtai užkluptas ( 45 ). Todėl vartotojui reikia užtikrinti ypatingą apsaugą, nes jis negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais ( 46 ).

54.

Dėl ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ypatybių vartotojas turi turėti laiko apmastymui, t. y. spatium deliberandi ( 47 ), per kurį jis įvertina iš sutarties kylančius įsipareigojimus ir galimybę nutraukti sutartį mažiausiai per septynias dienas, kaip numatyta Direktyvos 85/577 5 straipsnio 1 dalyje ( 48 ). Jeigu vartotojas nusprendė sutartį nutraukti, pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalį jis yra atleidžiamas nuo bet kokių įsipareigojimų pagal nutrauktąją sutartį. Ši vartotojo teisė yra tokia svarbi, kad jis negali jos atsisakyti ( 49 ).

55.

Siekiant užtikrinti vartotojui galimybę pasinaudoti šiomis svarbiomis teisėmis yra būtina jį informuoti tinkamai ir raštu. Iš tikrųjų pardavėjas gali pasinaudoti aplinkybe, kad gali įtikinti vartotoją sudaryti sutartį – galbūt dėl laikino entuziazmo arba dėl to, kad šis negali šio pasiūlymo palyginti su kitais pasiūlymais – ir jo neinformuoti apie teisę nutraukti sutartį. Galbūt vėliau vartotojas gailėsis dėl savo sprendimo, kai truputį „atvės“ ( 50 ), bet bus įsitikinęs – jeigu nežino, jog turi galimybę sutartį nutraukti, kad ši jam yra privaloma.

56.

Siekiant apsaugoti vartotojus ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių atveju svarbu ne tik tai, kad vartotojas turėtų teisę nutraukti sutartį, bet ir tai, kad jis suvoktų savo teises ir būtų apie jas informuotas ( 51 ). Kaip jau pabrėžė Teisingumo Teismas byloje Heininger, vartotojas negalės pasinaudoti teise nutraukti sutartį, jeigu apie ją nežino ( 52 ). Jeigu jis nėra informuotas apie savo teisę nutraukti sutartį, vadinasi, jis negalės pasinaudoti kitomis su šia teise susijusiomis teisėmis, pavyzdžiui, prašyti, kad nesuteikus tokios informacijos sudaryta sutartis būtų pripažinta negaliojančia, nebent būtų garantuota, kad jis iš tikrųjų informuotas apie šias teises, susijusias su teise nutraukti sutartį.

57.

Todėl, mano nuomone, Ispanijos teisės aktas, kuriame nustatyta, kad vartotojas gali prašyti pripažinti negaliojančia ne prekybai skirtose patalpose sudarytą sutartį, nėra tinkama priemonė Direktyvos 85/577 prasme, nebent būtų garantuota, kad vartotojas yra informuotas apie teises, kurias jam tokiu atveju suteikia nacionalinė teisė.

58.

Todėl toliau reikia išnagrinėti, ar teismas turi veikti ex officio, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį.

59.

Reikia pabrėžti, kad pagal Bendrijos teisę nėra bendros pareigos nacionaliniams teismams ex officio atsižvelgti į teises, kuriomis naudojasi individai pagal Bendrijos teisę. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nesant Bendrijos teisės aktų atitinkamoje srityje, procesines taisykles, užtikrinančias asmenims Bendrijos teisės suteikiamų teisių apsaugą, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi nustatyti kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistema, tačiau su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei panašias vidaus teisės situacijas reglamentuojančios taisyklės (lygiavertiškumo principas) ir kad dėl jų įgyvendinti Bendrijos teisės suteiktas teises nėra praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga (veiksmingumo principas) ( 53 ). Kiekvienas kartą, kai kyla klausimas, ar nacionalinė procesinė nuostata subjektams neužkerta kelio arba pernelyg neapsunkina naudojimosi Bendrijos teisės suteiktomis teisėmis, tai turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos vietą procese, vykstančiame įvairiose nacionalinėse instancijose, šio proceso eigą ir jo ypatumus ( 54 ).

60.

Iš teismo praktikos taip pat matyti, kad veiksmingumo principas nenustato nacionaliniams teismams pareigos ex officio išnagrinėti teisės pagrindą, grindžiamą Bendrijos nuostata, neatsižvelgiant į jos svarbą Bendrijos teisės sistemai, jeigu bylos šalys pačios turi realią galimybę remtis Bendrijos teise grindžiamu pagrindu nacionaliniuose teismuose ( 55 ). Tai grindžiama principu, kad iniciatyva pradėti procesą priklauso šalims, o dėl to teismas gali veikti ex officio tik šimtiniais atvejais siekant apsaugoti viešąjį interesą ( 56 ).

61.

Vis dėlto Teisingumo Teismas savo praktikoje numatė šios bendros taisyklės išimtį tam tikrų vartotojų apsaugos srities direktyvų atžvilgiu – visų pirma Direktyvos 93/13, o vėliau Direktyvos 87/102 – ir jis leido nacionaliniam teismui vertinti tam tikrus motyvus ex officio tam, kad būtų apsaugoti vartotojai ir įgyvendinti šių direktyvų tikslai ( 57 ).

62.

Toliau visų pirma reikia aptarti teismų praktikos, susijusios su Direktyvomis 93/13 ir 87/102, turinį, prieš nusprendžiant, ar ši praktika gali būti pagal analogiją taikoma Direktyvops 85/577 atžvilgiu.

63.

Kalbant apie Direktyvą 93/13, svarbios bylos yra Océano Grupo ( 58 ), Cofidis ( 59 ) ir Mostaza Claro ( 60 ).

64.

Byloje Océano Grupo Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyva 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta mintimi, jog vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas tiek galimybių derėtis, tiek informacijos lygio atžvilgiu, o tai reiškia, kad reikia sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis be galimybės turėti įtakos jų turiniui ( 61 ). Jis nurodė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsniu siekiamas tikslas, kuris įpareigoja valstybes nares numatyti, kad nesąžiningos sąlygos vartotojams neprivalomos, gali būti pasiektas tik tuo atveju, jeigu vartotojas pats gali remtis šių sąlygų nesąžiningumu ( 62 ). Jis pabrėžė, kad yra pavojus, kad vartotojas, visų pirma nežinodamas, nesirems sąlygos nesąžiningumu ir todėl veiksminga vartotojo apsauga gali būti užtikrinta, tik jei nacionaliniam teismui būtų suteikta galimybė vertinti tokią sąlygą ex officio ( 63 ).

65.

Teisingumo Teismas byloje Océano Grupo taip pat patvirtino, kad, galimybė teismui ex officio įvertinti sutarties sąlygos nesąžiningumą yra tinkamas būdas pasiekti direktyvos 6 straipsnio tikslą, t. y. kad individualiam vartotojui nebūtų privaloma nesąžininga sąlyga, bei prisidėti siekiant 7 straipsnio tikslo ( 64 ), nes toks įvertinimas gali turėti atgrasantį poveikį, dėl kurio būtų atsisakoma nustatyti nesąžiningas sąlygas sutartyse tarp vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų ( 65 ).

66.

Todėl byloje Océano Grupo Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyva 93/13 vartotojui užtikrinama apsauga taip pat reiškia, kad nacionalinis teismas gali ex officio vertinti sutarties sąlygos nesąžiningumąį ( 66 ).

67.

Teisingumo Teismas panašiai pažymėjo ir byloje Cofidis, kad teismo kompetencija nagrinėti ex officio sutarties sąlygų nesąžiningumą laikoma būtina siekiant užtikrinti veiksmingą vartotojo apsaugą, ypač atsižvelgiant į realų pavojų, kad vartotojas nežinos savo teisių ar susidurs su sunkumais jas įgyvendindamas ( 67 ). Taigi šioje byloje jis nusprendė, kad Direktyva 93/13 draudžia nacionalinę nuostatą, pagal kurią procese, kurį pradėjo pardavėjas ar tiekėjas prieš vartotoją remiantis tarp jų sudaryta sutartimi, nacionalinis teismas, pasibaigus nustatytam terminui, nebegali ex officio arba vartotojui paprašius nurodyti sutarties sąlygos nesąžiningumo ( 68 ).

68.

Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino principą, nurodytą byloje Mostaza Claro, kurioje jis nusprendė, jog direktyva turi būti aiškinama kaip reiškianti tai, kad nacionalinis teismas, kuriam pateiktas ieškinys dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo, vertina, ar arbitražinis susitarimas negalioja, ir panaikina arbitražinio teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, jog šiame arbitražiniame susitarime yra nesąžininga sąlyga, net jeigu vartotojas šį klausimą iškėlė ne arbitražiniame procese, o pateikdamas ieškinį dėl panaikinimo ( 69 ).

69.

Kaip pabrėžia Komisija, Teisingumo Teismas teismų praktiką, įtvirtintą bylose Océano Grupo, Cofidis ir Mostaza Claro, jau taikė ir kitos vartotojų apsaugos srities direktyvos atžvilgiu, t. y. Direktyvos 87/102. Byloje Rampion ( 70 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvą 87/102 reikia aiškinti kaip leidžiančią nacionaliniam teismui „ex officio“ taikyti jos 11 straipsnio 2 dalį į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas ( 71 ). Tame Direktyvos 87/102 straipsnyje nustatyta, kad vartotojas nustatytomis sąlygomis ( 72 ) turi teisę pareikšti reikalavimus kredito davėjui ir kad valstybės narės nustato, kiek ir esant kokioms sąlygoms šie reikalavimai yra vykdytini.

70.

Pateikdamas savo argumentus byloje Rampion Teisingumo Teismas patvirtino, kad Direktyvos 87/102 tikslas yra dvejopas: pirma, sukurti bendrąją rinką vartojimo kreditų srityje ir, antra, apsaugoti vartotojus, kurie naudojasi tokiais kreditais ( 73 ). Jos 11 straipsnio 2 dalimi siekiama, be įprastų sutartinių teisių, kurias vartotojas turi kredito davėjo ir pardavėjo arba paslaugų teikėjo atžvilgiu, suteikti papildomų teisių kredito davėjo atžvilgiu ( 74 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks tikslas nebūtų veiksmingai pasiektas, jeigu vartotojas privalėtų pats remtis teise pareikšti reikalavimus kredito davėjui, būtent dėl realaus pavojaus, kad vartotojas nežinos savo teisių ar susidurs su sunkumais jas įgyvendinti ( 75 ).

71.

Mano nuomone, minėta teismų praktika gali būti taikoma šioje byloje, tačiau svarbu, kad šis taikymas būtų protingas ir neprieštarautų Direktyvos 85/577 tikslams ir konkrečioms nuostatoms.

72.

Visų pirma nėra abejonių, kad šios teismų praktikos logika ir aptariamose bylose Teisingumo Teismo priimtų sprendimų argumentai gali būti taikomi šioje byloje. Sprendimai bylose Océano Grupo, Cofidis, Mostaza Claro ir Rampion grindžiami tuo, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas ( 76 ) ir dėl to, kad egzistuoja pavojus, jog vartotojas nežinos savo teisių ar susidurs su sunkumais jas įgyvendindamas ( 77 ). Direktyva 85/577 įtvirtinta sistema taip pat grindžiama ta aplinkybe, kad vartotojas yra silpniausia sutarties šalis ir todėl jam reikia užtikrinti specialią apsaugą, o tai ypač akivaizdžiai matyti iš reikalavimo, kad jis turi būti raštu informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, – vadinasi, daroma prielaida, kad vartotojas nežinos savo teisių, jeigu jis nebuvo informuotas – ir iš reikalavimo, kad valstybės narės numatytų tinkamas priemones, jeigu ši informacija nebuvo suteikta ( 78 ). Taigi aukšto lygio vartotojų apsaugos tikslas yra tas pats tiek Direktyvos 93/13 ar Direktyvos 87/102 atveju, tiek Direktyvos 85/577 atveju ( 79 ). Visos šios direktyvos grindžiamos prielaida, jog egzistuoja pavojus, kad vartotojas nežinos savo teisių. Tokia nelygybė tarp vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo gali būti kompensuota tik pozityviai įsikišus su sutartiniais santykiais nesusijusiems subjektams ( 80 ).

73.

Be to, taikant šią teismų praktiką reikia aiškiai atskirti tai, ką nacionalinis teismas konstatuoja ex officio, ir tai, kas yra šio konstatavimo pasekmė. Teismų praktikos, susijusios su Direktyva 93/13, esmė yra ta, kad nacionalinis teismas ex officio konstatuoja sutarties sąlygos nesąžiningumą, o ne tai, kad jis turi galimybę konstatuoti, kad tokia sutarties sąlyga vartotojui neprivaloma; šis aspektas tėra konstatavimo, kad egzistuoja nesąžininga sąlyga, pasekmė ( 81 ). Kiek tai susiję su Direktyva 87/102, nacionalinis teismas taiko ex officio nuostatas, kuriomis į vidaus teisę perkeliama direktyvos 11 straipsnio 2 dalis; pasekmės, numatytos nacionalinėse nuostatose ir atitinkamose valstybėse narėse, gali skirtis. Atsižvelgiant į skirtumą tarp konstatavimo ex officio ir šio konstatavimo pasekmės, galima teigti, jog yra pagrįsta, kad Direktyvos 85/577 srityje nacionalinis teismas konstatuotų ex officio, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį.

74.

Suprantama, kad šio konstatavimo pasekmių klausimas kyla iš karto. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiuo atveju absoliutus sutarties negaliojimas, kaip griežtesnė priemonė nei Ispanijos teisėje numatytas santykinis negaliojimas, yra tinkama vartotojų apsaugos priemonė. Vis dėlto reikia išsiaiškinti, ar absoliutus negaliojimas, kaip vartotojo neinformavimo pasekmė, yra priemonė, kuri tenkina Direktyvos 85/577 tikslą; taigi reikia nuspręsti, kaip ir santykinio negaliojimo atveju, ar absoliutus sutarties negaliojimas, kurį konstatuoja nacionalinis teismas ex officio, yra tinkama priemonė siekiant apsaugoti vartotojus direktyvos 4 straipsnio trečiosios pastraipos prasme.

75.

Kalbant apie absoliutaus negaliojimo tinkamumą, visų pirma reikėtų nurodyti paraleliškumą tarp vartotojo teisės nutraukti sutartį ir jo teisės nuspręsti dėl sutarties, sudarytos negavus šios informacijos, galiojimo. Reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad teisės nutraukti ne prekybos patalpose sudarytą sutartį įgyvendinimas priklauso nuo vartotojo valios. Pagal Direktyvos 85/577 5 straipsnio 1 dalį: „vartotojas turi teisę ( 82 ) atsisakyti savo veiksmų rezultatų <...>“. Taigi šios nuostatos esmė yra ta, kad pats vartotojas sprendžia, ar jis atsisako sutarties. Vis dėlto iš Direktyvos 85/577 5 straipsnio 2 dalies matyti, kad pranešimo apie nutraukimą pateikimas kitai sutarties šaliai atleidžia vartotoją nuo bet kokių įsipareigojimų pagal nutrauktąją sutartį. Tam, kad sutartis vartotojui nebebūtų privaloma, jis turi priimti sprendimą ir pranešti apie nutraukimą.

76.

Kadangi vartotojas turi turėti teisę pasinaudoti teise nutraukti sutartį, jis taip pat turi turėti galimybę pats nuspręsti, ar palieka galioti sutartį, sudarytą negavus tokios informacijos. Iš tikrųjų įmanoma, kad jis norės, jog sutartis ir toliau galiotų, net jeigu jis nebuvo informuotas apie teisę ją nutraukti. Jei būtų konstatuotas sutarties negaliojimas, vartotojas šioje byloje iš principo turėtų pagal Ispanijos teisę ir, remiantis principu quod nullum est, nullum producit effectum ( 83 ), grąžinti gautą prekę ir pasitenkinti tuo, kad jam bus grąžinta už pirkinį jau sumokėta suma ( 84 ). Tai nebūtinai gali būti naudinga vartotojui; atvirkščiai, tokios sutarties negaliojimas gali būti visiškai jam nenaudingas ( 85 ). Kaip matyti iš lotyniško posakio summum ius summa iniuria, galima vartotojui ir pakenkti norint jį pernelyg apsaugoti.

77.

Be to, svarbu pastebėti, jog pripažįstant absoliutų negaliojimą būtų viršyta tai, kas leidžiama pagal teismų praktiką, susijusią su Direktyva 93/13. Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi iš tikrųjų leidžiama, kad „sutartis ir toliau būtų šalims privaloma <…>, jeigu ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“. Taigi pagal Direktyvą 93/13 nacionalinis teismas tik konstatatuoja ex officio, ar konkrečios sąlygos yra nesąžiningos; sutartis ir toliau galioja, jeigu ji gali išlikti be nesąžiningų sąlygų. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto nori konstatuoti visos sutarties negaliojimą, o tokio poelgio pasekmės sutarčiai būtų rimtesnės nei pagal Direktyvą 93/13.

78.

Todėl manau, kad nacionalinio teismo konstatavimas ex officio, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti, jei vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę ją nutraukti, nėra tinkama priemonė siekiant apsaugoti vartotojus Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiosios pastraipos prasme.

79.

Taigi nustatant nacionalinio teismo atliekamo konstatavimo, kad vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, pasekmę, reikia, remiantis teologiniu aiškinimu, ieškoti alternatyvos, kuri geriau atitiktų Direktyvos 85/577 tikslą.

80.

Mano manymu, Direktyva 85/577 siekiamas tikslas geriausiai įgyvendinamas, jeigu nacionalinis teismas, konstatavęs ex officio, kad vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, informuoja vartotoją apie teises, kurios jam šiuo atveju suteikiamos pagal nacionalinę teisę. Taip vartotojui užtikrinama tinkama apsauga ir jis gali pats nuspręsti, remiantis valios autonomijos principu ( 86 ), ar jis palieka galioti sutartį, jei nebuvo informuotas apie teisę ją nutraukti.

81.

Be to, galimybė, kad nacionalinis teismas informuoja vartotoją apie jo teises pagal nacionalinę teisę leidžia paisyti valstybių narių pagal Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečią pastraipą turimą teisę pačioms nustatyti tinkamas priemones, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį. Jeigu nacionalinis teismas galėtų konstatuoti ex officio, kad nesuteikus šios informacijos sudaryta sutartis yra negaliojanti, iš valstybių narių būtų atimta diskrecija, kurią joms suteikia direktyva šių sutarčių pasekmių atžvilgiu. Iš tikrųjų lyginamosios teisės analizė rodo, kad perkeldamos Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiąją pastraipą valstybės narės praktikoje pasirinko labai įvairias priemones tais atvejais, kai vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį. Apskritai valstybes nares galima suskirstyti į dvi grupes; toliau kaip pavyzdį pateiksiu kelių valstybių narių atvejus, nevertindama, ar jos teisingai perkėlė į jų nacionalinę teisę Direktyvos 85/577 nuostatas.

82.

Pirmai grupei priskirtinos valstybės, kurių nacionalinėje teisėje, kaip vartotojo neinformavimo pasekmė, numatytas arba tokios sutarties negaliojimas (pavyzdžiui, Belgija ( 87 ), Liuksemburgas ( 88 ), Nyderlandai ( 89 ) ir Ispanija ( 90 )), arba tai, kad sutartis vartotojui neprivaloma (pavyzdžiui, Suomija ( 91 )), arba tai, kad negalima prašyti jos vykdymo (pavyzdžiui, Airija ( 92 ) ir Jungtinė Karalystė ( 93 )). Antra grupė apima valstybes, kuriose informacijos vartotojui nesuteikimas pratęsia ( 94 ) sutarties nutraukimo terminą (pavyzdžiui, Austrija ( 95 ), Čekijos Respublika ( 96 ), Italija ( 97 ), Vokietija ( 98 ) ir Slovėnija ( 99 )). Reikia taip pat pažymėti, kad kai kurios valstybės, be pagrindinės pasekmės, kaip antai negaliojimas ar nutraukimo termino pratęsimas, numato piniginę baudą (pavyzdžiui, Belgija ( 100 ) ir Italija ( 101 )). Dar reikia pastebėti, kad de lege ferenda šis klausimas galbūt bus suvienodintas Direktyva dėl vartotojų teisių, dėl kurios šiuo metu pateiktas pasiūlymas ( 102 ) ir kuriame nustatyta, kad jei vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, sutarties nutraukimo teisės laikotarpis tęsiasi tris mėnesius po to, kai prekiautojas visiškai įvykdo savo sutartines prievoles ( 103 ).

83.

Dar reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 85/577 nuostatos patenka į viešosios tvarkos sritį. Byloje Mostaza Claro ( 104 ) Teisingumo Teismas netiesiogiai jau įvardijo Direktyvos 93/13 nuostatas ( 105 ) kaip priklausančias viešosios tvarkos sričiai, šiuo atžvilgiu konkrečiai nurodydamas tai, kad šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma. Kalbant apie Direktyvą 85/577, taip pat galima teigti, kad 4 straipsnis, kuriame nustatyta pardavėjo pareiga raštu informuoti vartotoją apie jo teisę nutraukti sutartį, yra imperatyvi norma, kuria dėl to, kad viena iš šalių yra mažiau palankioje padėtyje, siekiama pakeisti formalią pusiausvyrą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų faktine pusiausvyra tarp susitariančiųjų šalių. Kaip Teisingumo Teismas jau pabrėžė dėl Direktyvos 93/13 byloje Mostaza Claro, taip pat Direktyvos 85/577 atžvilgiu galima konstatuoti, kad ši direktyva, kuria siekiama sustiprinti vartotojų apsaugą, pagal EB 3 straipsnio 1 dalies t įtrauką yra būtina priemonė Bendrijai nustatytoms užduotims vykdyti ir, konkrečiai kalbant, gyvenimo lygiui ir kokybei kelti visoje Bendrijoje ( 106 ).

84.

Net jei Teisingumo Teismas nuspręstų neatsižvelgti į ankstesniame punkte pateiktus argumentus, susijusius su viešąja tvarka, vis dėl to reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bylose Océano Grupo ir Cofidis Teismas rėmėsi ne viešąja tvarka tam, kad pateisintų nacionalinių teismų veiksmus ex officio, o tik veiksminga vartotojo apsauga, kuri gali būti užtikrinta, atsižvelgiant į pavojų, kad vartotojas nežinos savo teisių, tik jei nacionaliniai teismai veiks ex officio ( 107 ). Neabejotina, kad šioje byloje irgi reikia užtikrinti veiksmingą vartotojų apsaugą, o dėl to šio reikalavimo, mano manymu, pakanka siekiant pateisinti nacionalinių teismų veiksmus ex officio, net jei nesiremiama viešosios tvarkos argumentu.

85.

Atsakymas, kad nacionalinis teismas, jeigu konstatuoja ex officio, jog vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, informuoja pastarajį apie teises, kurios jam šiuo atveju suteikiamos pagal nacionalinę teisę, mano manymu, neprieštarauja ir Teisingumo Teismo sprendimui byloje Hamilton ( 108 ). Toje byloje, kurioje Teisingumo Teismas turėjo nuspręsti, ar priemonė, pagal kurią vartotojas teise nutraukti sutartį turi pasinaudoti mėnesį po to, kai šalys visiškai įvykdė įsipareigojimus pagal ilgalaikę paskolos sutartį, yra tinkama vartotojų apsaugos priemonė, Teisingumo Teismas pabrėžė, jog Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiojoje pastraipoje numatyta sąvoka „tinkama“ parodo, kad minėtos priemonės nėra skirtos absoliučiai apsaugoti vartotojus ( 109 ) ir kad direktyvos bendra struktūra bei tam tikrų nuostatų formuluotės rodo, jog tam tikri apribojimai taikomi vartotojų apsaugai ( 110 ). Vis dėlto reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad šie apribojimai taikomi konkrečioms faktinėms aplinkybėms byloje, kurioje abiejų sutarties šalių įsipareigojimai buvo visiškai įvykdyti ( 111 ).

86.

Pagrindinėje byloje vis dėlto iš faktinių aplinkybių aprašymo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad iš sutarties kylantys įsipareigojimai nebuvo visiškai įvykdyti. Įsigyta prekė buvo pristatyta vartotojai ir visa pirkimo kaina buvo 1909 EUR, iš kurių vartotoja sumokėjo tik 47,48 EUR, t. y. tik mažytę dalį. Pardavėjas pradėjo prieš vartotoją procedūrą dėl to, kad ji nevisiškai įvykdė įsipareigojimus pagal sutartį. Taigi vartotojų apsaugos apribojimai, kuriuos Teisingumo Teismas nurodė byloje Hamilton, nėra svarbūs šioje byloje, nes dviejų šalių iš sutarties kylantys įsipareigojimai dar nebuvo visiškai įvykdyti.

87.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia, ar pagal Direktyvos 85/577 4 straipsnį jis turi pareigą veikti ex officio, jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, bet, atvirkščiai, ar direktyvos 4 straipsnis jam leidžia tai daryti, reikia išsiaiškinti, ar šioje byloje kalbama apie teisę, ar pareigą veikti ex officio. Šis aspektas ypač svarbus, nes šioje byloje Komisija gina poziciją, kad nacionaliniai teismai nagrinėjamu atveju turi pareigą veikti ex officio ( 112 ), o Austrijos vyriausybė mano, kad nacionaliniai teismai tokios pareigos neturi ( 113 ).

88.

Visų pirma reikia pažymėti, kad nacionalinį teismą reikia stengtis suprasti atsižvelgiant į Ispanijos teisę. Iš tikrųjų Ispanijos teisė nagrinėjamu atveju neleidžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui veikti ex officio, todėl jis klausia, ar Bendrijos teisė jam leidžia tai daryti ( 114 ) Taigi iš taip suformuluoto prejudicinio klausimo matyti, kad nacionalinis teismas ieško Bendrijos teisėje teisinio pagrindo tam, kad galėtų veikti ex officio.

89.

Palyginimo tikslais dar reikia pabrėžti, kad byloje Océano Grupo ( 115 ) Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 93/13 nusprendė, kad nacionalinis teismas gali vertinti ex officio sutarties sąlygos nesąžiningumą. Be to, byloje Cofidis Teisingumo Teismas kalbėjo apie nacionalinio teismo galimybę ( 116 ) atlikti tokį vertinimą. Teisingumo Teismas nuėjo dar toliau sprendime Mostaza Claro ir nusprendė, kad nacionalinis teismas ex officio turi vertinti sutarties šalių nesąžiningumą ( 117 ).

90.

Šioje byloje, mano nuomone, taip pat kalbama apie nacionalinio teismo pareigą veikti ex officio, nes tik taip įmanoma užtikrinti veiksmingą vartotojų apsaugą, kurios siekiama Direktyva 85/577 ( 118 ). Jeigu šis vertinimas būtų paliktas tik nacionalinių teismų diskrecijai, būtų neaišku, kurių kriterijų pagrindu teismas veiktų ex officio vienais ar kitais atvejais. Nacionalinių teismų pareiga veikti ex officio taip pat yra svarbi, nes sistemiški veiksmai ex officio bus atgrasantys, kadangi pardavėjas bus atgrasytas neinformuoti vartotojo apie jo teisę nutraukti sutartį ( 119 ).

91.

Taigi manau, kad nacionaliniai teismai turi pareigą, ne tik teisę, konstatuoti ex officio, ar vartotojas buvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, ir jį informuoti, jei tai nebuvo padaryta, apie teises, kurias jis šiuo atveju turi pagal nacionalinę teisę.

92.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, manau, kad į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: kartu skaitomos EB 153, EB 3 straipsnio 1 dalies t punkto ir Direktyvos 85/577 4 straipsnio trečiosios pastraipos nuostatos turi būti aiškinamos kaip šios bylos aplinkybėmis neleidžiančios nacionaliniam teismui konstatuoti ex officio, kad sutartis yra negaliojanti, jeigu vartotojas nesirėmė negaliojimu per procesą šiame teisme; vis dėlto nacionalinis teismas turi konstatuoti ex officio, ar vartotojas buvo informuotas apie jo teisę nutraukti sutartį, ir jį informuoti, jei tai nebuvo padaryta, apie teises, kurias jis šiuo atveju turi pagal nacionalinę teisę.

93.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Audiencia Provincial de Salamanca pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

„Kartu skaitomos EB 153, EB 3 straipsnio 1 dalies t punkto ir 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, 4 straipsnio trečios pastraipos nuostatos turi būti aiškinamos kaip šios bylos aplinkybėmis neleidžiančios nacionaliniam teismui konstatuoti ex officio, kad sutartis yra negaliojanti, jeigu vartotojas nesirėmė negaliojimu per procesą šiame teisme; vis dėlto nacionalinis teismas turi konstatuoti ex officio, ar vartotojas buvo informuotas apie teisę nutraukti sutartį, ir jį informuoti, jei tai nebuvo padaryta, apie jo teises, kurias jis šiuo atveju turi pagal nacionalinę teisę.“