I — Įžanga

II — Teisinis pagrindas

III — Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

A — Faktinės aplinkybės

B — Procesas Airijos konkurencijos tarnyboje ir teismo procesas pagrindinėje byloje

C — Prejudicinis klausimas

IV — Procesas Teisingumo Teisme

V — Šalių argumentai

VI — Teisinis vertinimas

A — Tikslinio konkurencijos ribojimo sąvoka

1. EB 81 straipsnio turinys, sandara ir taikymas

a) EB 81 straipsnio sandara

b) EB 81 straipsnio taikymas

2. Tikslinis konkurencijos ribojimas

a) Reikšmingas kriterijus

b) Akivaizdūs konkurencijos ribojimai?

c) Baigtinis sąrašas?

d) Teisinis ir ekonominis kontekstas

3. Išvada

B — Ar tokie susitarimai, kaip antai BIDS sutartys, turi tikslą riboti konkurenciją?

1. Laisvės savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką apribojimas

2. Neigiamas poveikis rinkos santykiams

a) Visos perdirbimo pramonės gamybos pajėgumų sumažinimas 25 proc.

b) Pasitraukiančių perdirbėjų pasitraukimas iš rinkos

c) Įmokų mokėjimai

d) Nuostatos dėl naudojimosi ir disponavimo

e) Išvada

3. Atsižvelgimas į BIDS sutartimis siekiamus tikslus

4. Išvada

C — Galutinis tokio susitarimo, kaip antai BIDS sutartys, elementų įvertinimas

VII — Išvada

1.

Nagrinėjamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas – tikslinio konkurencijos ribojimo sąvokos pagal EB 81 straipsnio 1 dalį išaiškinimas. Ekonominį kontekstą sudaro prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytas gamybos pajėgumų perteklius Airijos galvijienos perdirbimo pramonėje (toliau – perdirbimo pramonė). Perdirbimo pramonė įsigyja galvijus iš ūkių, skerdžia juos, nuima mėsą nuo kaulų, ir tada galvijieną parduoda šalies viduje ir užsienyje. Perdirbėjai norėtų sumažinti gamybos pajėgumų perteklių susitarimais.

2.

Nacionalinis teismas savo prejudiciniu klausimu teiraujasi, ar tikslinio konkurencijos ribojimo sąvoka pagal EB 81 straipsnio 1 dalį turi būti aiškinama taip, kad ji apima ir perdirbėjų susitarimus. Taigi prejudicinio klausimo apimtis ribojama dvejopai. Viena vertus, kalbama tik apie susitarimus, turinčius tikslą riboti konkurenciją, tačiau ne tokius, kurių poveikis – konkurencijos ribojimas. Kita vertus, kalbama tik apie tai, ar susitarimams taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principinis konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas. Neturi būti aiškinamasi, ar susitarimai dėl savo teigiamos įtakos pagal EB 81 straipsnio 3 dalį vis dėlto gali būti suderinami su bendrąja rinka.

3.

EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesuderinami su bendrąja rinka ir draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, būtent tie, kuriais:

4.

Pagal EB 81 straipsnio 3 dalį EB 81 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinomis:

kurie padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie:

5.

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo ( 2 ) 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, apimami Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ir netenkinantys Sutarties 81 straipsnio 3 dalies sąlygų, draudžiami ir išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas.

2.   Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, apimami Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ir tenkinantys Sutarties 81 straipsnio 3 dalies sąlygas, nedraudžiami ir išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas.“

6.

Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą Airijos perdirbimo pramonėje egzistuojantis pajėgumų perteklius visų pirma paaiškinamas tokiomis priežastimis: praeityje perdirbimo įrenginių statyba ir modernizavimas buvo smarkiai remiami, neatsižvelgiant į faktinę galvijienos paklausą. Be to, perdirbtinų galvijų skaičius anksčiau labai priklausė nuo sezoniškumo. Tai lėmė, kad intensyviausiais sezono periodais reikėdavo susitvarkyti su labai išaugusiu perdirbimu. Pastaruoju metu galvijų auginimas tapo nesezoniškas. Nors dar pasitaiko tam tikrų sezoninių svyravimų, bendras perdirbimo įrenginių pajėgumas net ir intensyviausiais sezono periodais perdirbimo apimtis viršija 32 proc.

7.

Kadangi galvijienos sektorius vaidina svarbų vaidmenį Airijos ekonomikoje, Airijos vyriausybė ir perdirbimo pramonės atstovai vienoje verslo konsultantų įmonėje užsakė rinkos tyrimą. Šiuo tyrimu buvo norima atskleisti galimybes padidinti ilgalaikį visų Airijos galvijienos sektoriaus subjektų rentabilumą.

8.

1998 m. paskelbtame rinkos tyrime buvo nustatyta, kad perdirbimo pramonėje egzistuoja pajėgumų perteklius, ir prognozuojama, kad šis pajėgumų perteklius lems visos perdirbimo pramonės rentabilumo mažėjimą. Iš esmės ši prognozė rėmėsi tokiu samprotavimu: esminę reikšmę perdirbėjo pelnui turi skirtumas tarp galvijo įsigijimo kainos, perdirbimo sąnaudų ir galvijienos pardavimo kainos. Kokį pelną gauna perdirbėjas, labiausiai priklauso nuo perdirbimo įrenginių apkrovimo ir pajėgumų pertekliaus. Esant dideliai apkrovai pasiekiama masto ekonomija, kuri sumažina perdirbimo sąnaudas. Pajėgumų perteklius skatina perdirbėjų konkurenciją parduodant galvijieną, o dėl to mažėja kainos. Tyrime prognozuojama, kad mažėjantis perdirbėjų rentabilumas ilgainiui perdirbimo sektoriuje lems pasitraukimus iš rinkos.

9.

Rinkos tyrimas kaip išeitį siūlo sumažinti perdirbėjų skaičių perdirbimo sektoriuje. Kompensacijos modelis turėtų paskatinti pasitraukti iš rinkos. Rinkos tyrime buvo akcentuoti sąnaudų sumažinimo pranašumai visai perdirbimo pramonei ir jie įvertini juos 18 mln. Airijos svarų; lydinčios efektyvumą didinančios priemonės leistų sutaupyti dar 14 mln. Airijos svarų.

10.

Jautienos sektoriaus darbo grupė (Beef Task Force), kuri buvo įsteigta Minister for Agriculture and Food (Žemės ūkio ir maisto ministras), 1999 m. parengė ataskaitą. Joje pritarta rinkos tyrimo išvadoms ir perdirbimo sektorius buvo paragintas įgyvendinti tyrimą.

11.

2002 m. perdirbėjai įsteigė Beef Industry Development Society (toliau – BIDS). Dabartiniai BIDS nariai pagamina apie 93 proc. Airijos galvijienos pasiūlos. BIDS veiklos tikslas – įgyvendinti verslo konsultantų įmonės rinkos tyrimą ir jautienos sektoriaus darbo grupės ataskaitą. Tam BIDS parengė susitarimą (toliau – BIDS susitarimas). BIDS susitarimu siekiama bendrų metinių perdirbimo pajėgumų sumažinimo 25 procentais. Šiam tikslui BIDS susitarime numatytos toliau išdėstytos nuostatos.

12.

Dalis perdirbėjų, kurie yra BIDS nariai (toliau – pasitraukiantys perdirbėjai), turi sutartimis su BIDS įsipareigoti pasitraukti iš perdirbimo pramonės, sustabdyti savo perdirbimo įrenginius ir laikytis dvejų metų nekonkuravimo sąlygos (toliau – pasitraukimo sutartys). Pasitraukimo sutartys turi numatyti įsipareigojimus, kad žemė, kurioje yra sustabdyti įrenginiai, penkerius metus nebus naudojama galvijienai perdirbti (toliau – naudojimosi ribojimas) ir kad pirminiam galvijienos apdorojimui skirta įranga bus parduota perdirbėjams Airijoje naudoti tik kaip atsarginė įranga arba kaip atsarginės dalys, arba parduota už Airijos ribų (toliau – disponavimo ribojimas). Nenumatyta galimybė perdirbėjui sustabdyti atskirus perdirbimo įrenginius. Su perdirbėju Barry Brothers (Carrigmore) Meats Ltd (toliau – Barry Brothers) BIDS jau sudarė pasitraukimo sutartį.

13.

Pasitraukiantiems perdirbėjams BIDS išmoka kompensacijas. Kompensacijų mokėjimus savo ruožtu finansuoja perdirbimo sektoriuje liekantys BIDS nariai (toliau – liekantys perdirbėjai).

14.

Įmokų mokėjimai diferencijuoti. Jei liekantys perdirbėjai neviršija savo įprastos skerdžiamų galvijų apimties, už vieną perdirbamą galviją jie moka dviejų eurų mokestį, jei įprasta skerdžiamų galvijų apimtis viršijama, mokestis didėja iki vienuolikos eurų už kiekvieną perdirbamą galviją, viršijantį įprastą paskerdžiamų gyvulių apimtį. Įprasta paskerdžiamų galvijų apimtis nustatoma pagal paskutinių trejų metų iki BIDS susitarimo įgyvendinimo perdirbėjo paskerstų galvijų vidurkį.

15.

Rengdama BIDS susitarimą, BIDS derino veiksmus su Airijos Competition Authority (toliau – Konkurencijos tarnyba). 2003 m. birželio 5 ir 26 dienomis Konkurencijos tarnyba nurodė, kad BIDS susitarimą ir pasitraukimo sutartį su Barry Brothers (toliau BIDS susitarimas ir pasitraukimo sutartis su Barry Brothers kartu vadinami „BIDS sutartimis”) laiko nesuderinamais su Airijos konkurencijos teise. 2003 m. birželio 30 d. Konkurencijos tarnyba kreipėsi į Airijos High Court (toliau – High Court) su prašymu pripažinti, kad BIDS sutartys pažeidžia EB 81 straipsnį.

16.

2006 m. liepos 27 d. Sprendimu High Court atmetė Konkurencijos tarnybos prašymą. Atmetimą jis grindė tuo, kad BIDS sutartys nepatenka į EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą. Jo nuomone, BIDS sutartys neturi tikslo riboti konkurencijos, nes jų dalykas nėra nei susitarimas dėl kainų, nei klientų pasidalijimas, nei gamybos ribojimas EB 81 straipsnio 1 dalies a–c punktų prasme. Bendro gamybos pajėgumo sumažinimas nekvalifikuotinas kaip gamybos ribojimas. Be to, teismo teigimu, BIDS sutartys neturėjo poveikio konkurencijos ribojimui. Bendro pajėgumo sumažinimas 25 procentais konkurenciją gali riboti tik tada, jei tai lemtų pajėgumų trūkumą, kuris sukeltų kainų augimą. Kadangi bendra galvijienos gamyba Airijoje ateityje ne didės, o atsižvelgiant į tendencijas, veikiau kris, net ir sumažinus bendrą pajėgumą 25 procentais, užtikrinama, kad visi galvijai bus perdirbti. Galima manyti, kad kainos taip pat nedidės. Įmokų perdirbėjams mokėjimai iš tiesų padidins perdirbimo sąnaudas. Vis dėlto kainų augimas gali būti atmestas visų pirma dėl to, kad bendro pajėgumo sumažinimas lems masto ekonomiją liekantiems perdirbėjams ir perdirbėjų klientai turi stiprias derybines pozicijas.

17.

Naudojimosi ir disponavimo ribojimai taip pat nėra konkurencijos ribojimas. Nors dabartinėmis rinkos sąlygomis statyti naujus perdirbimo įrenginius nėra ekonomiškai pagrįsta, potencialūs konkurentai į rinką galėtų įeiti įsigydami kitus perdirbimo įrenginius (iš liekančių perdirbėjų arba ne BIDS narių).

18.

Galima daryti išvadą, jog BIDS sutartys neturi tiek trūkumų, kad galėtų būti laikomos tiksliniu konkurencijos ribojimu.

19.

Toliau High Court laikėsi nuomonės, kad nėra įvykdytos EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygos. BIDS neįrodė, kad su vartotojais būtų sąžiningai dalijamasi gauta nauda. Vis dėlto EB 81 straipsnio 3 dalis neturi reikšmės, nes pats EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas principinis draudimas nėra taikomas.

20.

Konkurencijos tarnyba apskundė High Court sprendimą Airijos Supreme Court (toliau – Supreme Court).

21.

Supreme Court mano, kad byloje kyla EB 81 straipsnio 1 dalies aiškinimo klausimas, kuris yra reikšmingas jo sprendimui pagrindinėje byloje. Todėl pagal EB 234 straipsnį jis pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Kai teismas mano, jog buvo pakankamai nustatyta, kad:

ir kai sutinkama, kad toks susitarimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį gali itin paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, ar toks susitarimas turi būti suprantamas kaip turintis tikslą, skirtingai nuo poveikio, trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje ir todėl laikomas nesuderinamu su Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalimi?“

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2007 m. balandžio 20 dieną. Rašytiniame procese savo pastabas pateikė BIDS, Konkurencijos tarnyba, Belgijos vyriausybė ir Komisija. 2008 m. birželio 4 d. posėdyje Konkurencijos tarnyba, BIDS ir Komisija papildė savo pareiškimus.

23.

BIDS, Konkurencijos tarnyba, Belgijos Karalystė ir Komisija sutaria dėl šių punktų: EB 81 straipsnio 1 dalis atskiria tikslinius konkurencijos ribojimus ir konkurencijos ribojimus pagal poveikį. Tikslinių konkurencijos ribojimų atveju neturi būti įrodytas joks poveikis. Sprendžiant, ar egzistuoja tikslinis konkurencijos ribojimas, atsižvelgiama ne tik į susitarimo turinį, bet ir į teisinį bei ekonominį kontekstą.

24.

Šalys nesutaria dėl to, kada preziumuotinas tikslinis konkurencijos ribojimas ir ar šis apibrėžimas apima BIDS sutartis. Šiuo atveju BIDS laikosi nuomonės, kad BIDS sutartys nėra tikslinis konkurencijos ribojimas, o Konkurencijos tarnyba, Belgijos Karalystė ir Komisija mano priešingai.

25.

BIDS prilygina tikslinius konkurencijos ribojimus sunkiems apribojimams ir susitarimams, kurie per se riboja konkurenciją. BIDS nuomone, ši susitarimų kategorija turėtų būti aiškinama siaurai ir apimti tik ribotą skaičių sunkių konkurencijos ribojimų, kaip antai susitarimai dėl kainų, gamybos ribojimai arba rinkos ar klientų pasidalijimai. Tik tokiais akivaizdžių ir žalingų susitarimų atvejais konstatuotinas tikslinis konkurencijos ribojimas.

26.

BIDS manymu, BIDS sutartys nėra tikslinis konkurencijos ribojimas. Atsižvelgiant į teisinį ir ekonominį BIDS sutarčių kontekstą, akivaizdu, kad jos nepriskirtinos tikslinių konkurencijos ribojimų kategorijai. Šiame kontekste BIDS visų pirma remiasi High Court išvadomis, kad tai nelems bendros gamybos sumažinimo ir kainų augimo. Remiantis sprendimu GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją ( 6 ), į tokias aplinkybes turėtų būti atsižvelgiama. Liekančių perdirbėjų laisvė jų gamybos kvotų, rinkos dalių ir kainų atžvilgiu neribojama. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad BIDS sutartys turi teisėtą tikslą – sumažinti pajėgumų perteklių. Įmokų mokėjimai, konkuravimo draudimas ir nurodymai dėl naudojimosi bei disponavimo yra būtinos priemonės šiam tikslui pasiekti. Be to, BIDS neveikė slapta.

27.

BIDS mano, kad iš šių aplinkybių įvertinimo išplaukia, jog BIDS sutartys nėra akivaizdžiai prieštaraujančios konkurencijai ir jos negali būti priskirtos tikslinių konkurencijos ribojimų kategorijai.

28.

Konkurencijos tarnybos nuomone, tikslinis konkurencijos ribojimas konstatuotinas akivaizdžių konkurencijos ribojimų arba sunkių apribojimų atvejais. Tačiau nėra jokio baigtinio akivaizdžių konkurencijos ribojimų arba sunkių apribojimų sąrašo. Nėra būtina aiškintis šalių tikslus. Iš sprendimo GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją ( 7 ) negalima daryti išvadų nagrinėjamai bylai.

29.

Jos teigimu, iš BIDS sutarčių turinio išplaukia, kad jomis siekiama riboti konkurenciją. Konkurencijos tarnyba šiame kontekste daro nuorodą į planuojamą perdirbėjų pasitraukimą iš perdirbimo sektoriaus, kurie sudaro apie 25 proc. bendrų pajėgumų. Jos nuomone, tai yra gamybos ribojimas arba bent konkurenciją ribojantis pajėgumų apribojimas. Be to, Konkurencijos tarnyba daro nuorodą į kainų augimą dėl įmokų mokėjimo, naudojimosi bei disponavimo apribojimų pasitraukiantiems perdirbėjams ir aplinkybę, kad liekantys perdirbėjai nebūtinai yra efektyviausi. Jos nuomone, šiuos BIDS sutarčių elementus taip pat reikia laikyti tiksliniais konkurencijos ribojimais.

30.

Anot Konkurencijos tarnybos, į teigiamą BIDS sutarčių poveikį reikia atsižvelgti remiantis EB 81 straipsnio 3 dalimi.

31.

Aiškindama tikslinio konkurencijos ribojimo sąvoką, Belgijos Karalystė remiasi EB 81 straipsnio sandara. Turint omenyje, kad įsigaliojus Reglamentui Nr. 1/2003 įmonės privalo pačios vertinti susitarimus, jos teigimu, reikia pabrėžti skirtumą tarp 81 straipsnio 1 dalies ir EB 81 straipsnio 3 dalies. Tikrinant pagal EB 81 straipsnį, tėra vertinama, ar egzistuoja konkurencijos ribojimas. Nuo to reikia atskirti klausimą, ar susitarimas, kuriam taikomas principinis draudimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, gali būti suderinamas su bendrąja rinka pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

32.

Belgijos Karalystės manymu, susitarimas, nukreiptas į perdirbimo pramonės racionalizavimą, kurio norima pasiekti pasitraukus iš rinkos 25 proc. bendrų pajėgumų sudarančių perdirbėjų, turi tikslą pakeisti rinkos santykius. Todėl BIDS sutartys yra tikslinis konkurencijos ribojimas.

33.

Komisija pastebi, kad teisinga, jog iš pradžių Bendrijos teismų praktika dėl tikslinio konkurencijos ribojimo sąvokos buvo susijusi su atvejais, kurių dalyką sudarė sunkūs apribojimai. Tačiau vėliau Bendrijos teismai yra kvalifikavę kaip tikslinius konkurencijos ribojimus ir tokius susitarimus, kuriais buvo siekiama teisėtų tikslų. Taigi teisėto tikslo siekimas nepanaikina tikslinio konkurencijos ribojimo prezumpcijos. Todėl EB 81 straipsnio 1 dalis taikoma ir susitarimams, kuriais siekiama įveikti krizę. Kitokia nuomonė nesuderinama su EB 81 straipsnio sandara. Be to, nėra reikalaujama, kad konkurencijos ribojimas būtų akivaizdus. Taip pat nėra svarbu, ar dėl BIDS sutarčių buvo deramasi ir ar jos buvo sudarytos viešai, ar slaptai.

34.

Dėl BIDS sutarčių vertinimo Komisija iš esmės palaiko Konkurencijos tarnybos nuomonę.

35.

Kadangi šalys skirtingai supranta tikslinio konkurencijos ribojimo sąvoką, pirmiausia išnagrinėsiu būtent ją (A), o paskui patikrinsiu, ar susitarimai, kaip antai BIDS sutartys, turi tikslą riboti konkurenciją (B). Pabaigoje aptarsiu, kaip reikia vertinti atskirus šių susitarimų elementus atsižvelgiant į EB 81 straipsnio 1 dalies b punkto sudėtį ir bendrą EB 81 straipsnio 1 dalies normą (C).

36.

Kaip minėta, prejudicinis klausimas susijęs vien su tikslinio konkurencijos ribojimo sąvokos EB 81 straipsnio 1 dalyje išaiškinimu. Vis dėlto išaiškinti šią sąvoką neįmanoma neatsižvelgus į teisės aktų kontekstą. Todėl toliau pirmiausia išnagrinėsiu EB 81 straipsnio turinį, sandarą ir taikymą (1), tada – kaip reikia suprasti tikslinį konkurencijos ribojimą (2).

37.

Pagal EB 81 straipsnio 1 dalį iš principo draudžiami visi įmonių susitarimai, kurių tikslas ar poveikis yra juntamas konkurencijos ribojimas ( 8 ). Konkurencijos ribojimo tikslas ir poveikis yra dvi alternatyvios sudėtys ( 9 ). Jei nustatoma, kad susitarimo tikslas – riboti konkurenciją, nėra svarbu, ar tokio susitarimo poveikis iš tikrųjų yra konkurencijos ribojimas ( 10 ). Taigi principiniam draudimui pagal EB 81 straipsnio 1 dalį pakanka, kad susitarimo tikslas būtų riboti konkurenciją.

38.

Tačiau principinis draudimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį gali būti paskelbtas netaikytinu pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Tam būtinas keturių kumuliacinių sąlygų įvykdymas, t. y. pirma, susitarimai, kuriais siekiama pelno, padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, antra, su vartotojais sąžiningai dalijamasi gaunama nauda, trečia, susitarimas įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti, ir, ketvirta, susitarimas negali suteikti galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai.

39.

Taigi EB 81 straipsnyje numatytas dvipakopis nagrinėjimas. Susitarimas yra suderinamas su bendrąja rinka, jeigu jam arba netaikomas principinis EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, arba, nors šis principinis draudimas taikomas, įvykdomos EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygos. Todėl konstatavimas, kad susitarimo tikslas – riboti konkurenciją ir todėl jam taikomas principinis draudimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, dar galutinai nereiškia, kad šis susitarimas nesuderinamas su bendrąja rinka. Į šį atskyrimą tarp EB 81 straipsnio 1 dalies ir EB 81 straipsnio 3 dalies turi būti atsižvelgiama vertinant, ar egzistuoja tikslinis konkurencijos ribojimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.

40.

Iki 2004 m. gegužės 1 d. EB 81 straipsnio 1 dalies ir EB 81 straipsnio 3 dalies atskyrimas turėjo didelę procedūrinę reikšmę. Pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 dėl Sutarties ( 11 ) 85 straipsnio (dabar EB 81 straipsnis) ir 86 straipsnio (dabar EB 82 straipsnis) 4 straipsnio 1 dalį galiojo draudimo su išimties išlyga sistema: apie susitarimą, kuris pateko į principinį draudimą pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir kurio neapėmė bendrosios išimties reglamentas, turėjo būti pranešta Komisijai. Tik Komisija galėjo taikyti tokiam susitarimui principinio draudimo pagal EB 81 straipsnio 1 dalį išimtį.

41.

Įsigaliojus Reglamentui Nr. 1/2003 ( 12 ), ši sistema buvo pakeista savarankiško įvertinimo sistema. Susitarimai, kuriems taikomas principinis EB 81 straipsnio 1 dalies draudimas, bet kurie atitinka EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygas, nėra draudžiami ir be išankstinio Komisijos patvirtinimo ( 13 ). Iš esmės suinteresuotosios įmonės, prireikus pasinaudojusios teisine pagalba, dabar privalo pačios patikrinti, ar įvykdomos EB 81 straipsnio 1 dalies ir EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygos ( 14 ).

42.

Susitarimo tikslas turi būti konkurencijos ribojimas. Vis dėlto šis požymis yra sunkiai apibrėžiamas ( 15 ). EB 81 straipsnis saugo konkurenciją, ypač jos funkciją kuriant bendrąją rinką su vidaus rinkai būdingais santykiais ir funkciją kuo geriau aprūpinti vartotojus ( 16 ). Nagrinėdami, ar susitarimu kėsinamasi į šį saugomą gėrį, Bendrijos teismai orientuojasi į tai, ar susitarimas apriboja vienos ar kelių įmonių laisvę savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką (savarankiškumo postulatas) ir ar šis laisvės apribojimas daro juntamą neigiamą poveikį rinkos santykiams ( 17 ).

43.

Tikrinant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, pagal Bendrijos teismų praktiką turi būti vadovaujamasi susitarimo turiniu, atsižvelgiant į jo teisinį ir ekonominį kontekstą ( 18 ). Toliau pirmiausia aptarsiu, kokiu kriterijumi turi būti remiamasi vertinant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją (a). Vėliau išnagrinėsiu, ar ši sąvoka apima tik akivaizdžius konkurencijos ribojimus (b) ir ar yra baigtinis tikslinių konkurencijos ribojimų sąrašas. Galiausiai paaiškinsiu, kokios teisinio ir ekonominio konteksto aplinkybės gali būti reikšmingos konkurencijos ribojimo buvimui (d).

44.

Pagal savo formuluotę tikslinio konkurencijos ribojimo sąvoka pirmiausia orientuota į susitarimo tikslą. Bendrijos teismai konkurenciją ribojančius tikslus arba tendenciją visų pirma preziumuodavo tada, kai konkurencijos ribojimas buvo neišvengiama susitarimo pasekmė ( 19 ). Tokiu atveju šalys iš esmės negali remtis tuo, kad konkurencijos ribojimas buvo neplanuotas arba kad susitarimu buvo siekiama kito tikslo ( 20 ).

45.

Vis dėlto iš šios teismų praktikos negalima daryti išvados, kad negali būti atsižvelgiama į šalių valią. Ji tik išreiškia mintį, kad racionaliai veikiančios įmonės numatys pagal aplinkybes logiškus susitarimo padarinius ir todėl jos bent jau sąlygiškai jų siekė. ( 21 )

46.

Iš alternatyvaus santykio tarp konkurencijos ribojimų tikslo ir poveikio pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ( 22 ) ir iš aplinkybės, kad tikslinio konkurencijos ribojimo alternatyva EB 81 straipsnio 1 dalyje suformuluota kaip abstraktus aktyvių veiksmų deliktas ( 23 ), veikiau išplaukia, kad negali būti vadovaujamasi vien neišvengiamomis susitarimo pasekmėmis. Gali būti atsižvelgta ir į susitarimo šalių valią ( 24 ). Daryti išvadas apie šalių valią visų pirma galima remiantis susitarimo atsiradimo istorija ( 25 ).

47.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tikslinio konkurencijos ribojimų kategorija negali būti susiaurinta iki susitarimų, kurie akivaizdžiai riboja konkurenciją. Jei turi būti atsižvelgiama ne tik į susitarimo turinį, bet ir į jo teisinį bei ekonominį kontekstą, priskyrimas tiksliniam konkurencijos ribojimui negali priklausyti nuo to, ar šis tikslas matomas iš karto, ar vis dėlto jis atsiskleidžia tik detaliai ištyrus aplinkybes ir šalių valią ( 26 ).

48.

Mano manymu, tikslinių konkurencijos ribojimų sąvoka negali būti susiaurinta ir iki baigtinio sąrašo. Žodis „būtent“ EB 81 straipsnio 1 dalyje (vert. pastaba: žodis „insbesondere“ vokiečių kalba, „notamment“ prancūzų ir „in particular“ anglų kalbomis) veikiau reiškia „ypač“ parodo, kad konkurencijos ribojimai, patenkantys į EB 81 straipsnio 1 dalį, neapsiriboja nurodytaisiais EB 81 straipsnio 1 dalies a–e punktuose. Todėl ir tikslinių konkurencijos ribojimų sąvoka negali būti apribota EB 81 straipsnio 1 dalies a–e punktuose esančiais pavyzdžiais ( 27 ).

49.

Be to, tikslinio konkurencijos ribojimo sąvoka negali būti apribota kainų nustatymu, rinkų padalijimu arba pardavimų kontrole. Tai, kad Bendrijos teismai daugelyje sprendimų nagrinėjo šiuos konkurencijos ribojimo tipus, nereiškia, kad susitarimai, kurių dalykas kitoks, negali turėti tikslo riboti konkurenciją ( 28 ).

50.

Kaip minėta, tikrinant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, reikia atsižvelgti ne tik į jo turinį, bet ir teisinį bei ekonominį kontekstą ( 29 ). Į šį reikalavimą reikia žiūrėti rimtai. Vis dėlto jis neturi būti suprantamas kaip langas visoms aplinkybėms, kurios bylotų apie susitarimo suderinamumą su bendrąja rinka. Iš EB 81 straipsnio struktūros veikiau išplaukia, kad pagal EB 81 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti tik į tas teisinio ir ekonominio konteksto aplinkybes, kurios gali sukelti abejonių dėl konkurencijos ribojimo ( 30 ).

51.

Toliau norėčiau aprašyti tris atvejų grupes, kuriose, remiantis susitarimo faktiniu ir teisiniu kontekstu, būtų galima paneigti ar bent sukelti abejonių dėl konkurencijos ribojimo ( 31 ).

52.

Pirmoji grupė apima atvejus, kuriuose įmonių laisvės savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką ribojimas neturi konkurencijai reikšmingų padarinių. Taip gali būti, kai abejotina, kad susitarime dalyvaujančios įmonės konkuruoja tarpusavyje ( 32 ). Kitas pavyzdys yra atvejai, kai abejotina, kad apskritai egzistuoja pakankama konkurencija, kuri galėtų būti apribota susitarimu ( 33 ).

53.

Antroji grupė apima atvejus, kuriuose susitarimas turi dvejopą poveikį konkurencijai. Jei susitarimu siekiama konkurenciją skatinančio tikslo, kaip antai konkurencijos rinkoje didinimas, rinkos atvėrimas arba naujo konkurento atėjimas į rinką, tuomet tam būtinas savarankiškumo postulato apribojimas bendrame kontekste gali užleisti vietą konkurenciją skatinančiam tikslui ( 34 ).

54.

Trečioji grupė apima papildomus susitarimus, būtinus pagrindiniam tikslui pasiekti ( 35 ). Nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą šioje grupėje reikia padaryti tokį skirstymą: jei siekiamam pagrindiniam tikslui netaikomas principinis EB 81 straipsnio 1 dalies draudimas, nes jis yra neutralus konkurencijos atžvilgiu arba ją skatina, tuomet ir papildomiems susitarimams, kurie būtini šiam tikslui pasiekti, principinis EB 81 straipsnio 1 dalies draudimas netaikomas ( 36 ). Tokiais atvejais konkurencijos ribojimas negali būti preziumuojamas. Jei atitinkamai pagrindiniam tikslui taikomas principinis EB 81 straipsnio 1 dalies draudimas, konstatuotinas konkurencijos ribojimas ( 37 ).

55.

Į aplinkybes, neleidžiančias suabejoti dėl konkurencijos ribojimo buvimo, kaip antai prekių gamybos pagerinimas masto ekonomija, jei galiausiai jos turi teigiamą poveikį susitarimo atitikčiai EB 81 straipsniui, gali būti atsižvelgiama ne EB 81 straipsnio 1 dalies, o vien EB 81 straipsnio 3 dalies kontekste ( 38 ).

56.

Šis atskyrimas išplaukia jau iš EB 81 straipsnio 3 dalies formuluotės, kurioje nustatyta, kad į tokią susitarimo padarinių rūšį turi būti atsižvelgiama pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Šis skirstymas pagrindžiamas taip: bendra EB 81 straipsnio koncepcija siekiama optimalaus vartotojų aprūpinimo ( 39 ). Vis dėlto pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir 81 straipsnio 3 dalį atsižvelgiama į skirtingus vartotojų gerovės aspektus. Pagal EB 81 straipsnio 1 dalį susitarimai, kurie riboja konkurenciją tarp rinkos dalyvių ir todėl visų pirma kenkia funkcijai optimaliai aprūpinti vartotojus tam tikru produktu už mažiausią kainą ( 40 ) arba naujoviškais produktais ( 41 ), iš principo draudžiami ( 42 ). Tokie susitarimai netiesiogiai neigiamai veikia vartotojų gerovę ir todėl iš principo draudžiami.

57.

Vis dėlto EB 81 straipsnio 3 dalyje pripažįstama, kad susitarimai, ribojantys konkurenciją tarp rinkos dalyvių, be kita ko, lemia gamybos sąnaudų sumažinimą, o gamybos sąnaudų sumažinimas gali netiesiogiai prisidėti prie vartotojų gerovės ( 43 ). Bet, atsižvelgiant į tai, kad gamybos sąnaudų sumažinimas pirmiausia netiesiogiai naudingas gamintojui ( 44 ), pagal EB 81 straipsnio 3 dalį tokio susitarimo suderinamumui su bendrąja rinka visų pirma keliama sąlyga, kad su vartotojais būtų pasidalyta gauta nauda. Įrodinėjimą reglamentuojančiuose nuostatose Bendrijos įstatymų leidėjas įgyvendino šią mintį taip, kad konkurenciją ribojančio susitarimo šalys privalo įrodyti EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygas, visų pirma dalijimąsi su vartotojais gaunama nauda ( 45 ).

58.

Dėl šių priežasčių į aplinkybes, negalinčias sukelti abejonių dėl konkurencijos ribojimo buvimo, visų pirma gamybos efektyvinimas masto ekonomija, gali būti atsižvelgiama ne EB 81 straipsnio 1 dalies, o vien EB 81 straipsnio 3 dalies kontekste, net jei galiausiai jos laikytinos teigiamai veikiančiomis susitarimo atitiktį EB 81 straipsnio 3 daliai ( 46 ).

59.

Todėl galiausiai negalima pritarti griežtam BIDS požiūriui. Tikslinio konkurencijos ribojimo prezumpcija nesuponuoja akivaizdaus konkurencijos ribojimo. Be to, nėra baigtinio tikslinių konkurencijos ribojimų sąrašo. Į teisinį ir ekonominį kontekstą reikia atsižvelgti tik tiek, kiek dėl jo gali kilti abejonių dėl konkurencijos ribojimo buvimo. Į kitas aplinkybes, net jei bendrosios rinkos požiūriu jos vertintinos teigiamai, reikia atsižvelgti tik EB 81 straipsnio 3 dalies kontekste.

60.

Pirmiausia konstatuotina, kad EB 81 straipsnio 1 dalis taikytina perdirbimo pramonės veiklai ir produktams ( 47 ). Kaip išdėstyta anksčiau ( 48 ), tikrinant, ar tokie susitarimai, kaip antai BIDS sutartys, turi tikslą riboti konkurenciją, turi būti veikiama taip: pirmiausia reikia įvertinti, ar konkurencijos ribojimai yra tokių susitarimų neišvengiama pasekmė arba ar jie skirti šalių laisvei savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką ją apriboti (1) ir taip padaryti neigiamą poveikį rinkos santykiams (2). Paskui bendrame kontekste reikia išanalizuoti, ar ribojantys elementai būtini konkurenciją skatinančiam arba pagrindiniam tikslui, kuriam netaikomas principinis EB 81 straipsnio 1 dalies draudimas, pasiekti (3).

61.

Tokiais susitarimais, kaip antai BIDS sutartys, siekiama apriboti pasitraukiančių ir liekančių perdirbėjų laisvę savarankiškai pasirinkti rinkoje įgyvendinamą politiką. Pasitraukiantys perdirbėjai pasitraukimo sutartyje, be kita ko, turi įsipareigoti pasitraukti iš rinkos, laikytis konkuravimo draudimo bei naudojimosi ir disponavimo apribojimų sustabdytų įrenginių atžvilgiu ( 49 ). Liekantys perdirbėjai pagal BIDS sutartis turi įsipareigoti mokėti įmokas.

62.

Savarankiškumo postulato ribojimai turi turėti neigiamą poveikį rinkos santykiams. Šiame kontekste reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą procese Teisingumo Teismas iš esmės neturi tikrinti nacionalinių teismų nustatytų faktų. Teisingumo Teismo taip pat neturi vertinti, ar Supreme Court privalomos High Court nustatytos aplinkybės. Vis dėlto Teisingumo Teismas privalo taip išaiškinti Bendrijos teisę, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas galėtų tinkamai taikyti Bendrijos teisę. Tam priklauso ir įvertinimas, kurios faktinės aplinkybės yra reikšmingos Bendrijos teisės taikymui.

63.

Ar susitarimas daro neigiamą poveikį rinkos santykiams, reikia nustatyti lyginant dvi hipotetines situacijas ( 50 ).

64.

Pirmoji hipotetinė situacija – tai padėtis, kuri egzistuotų nesant BIDS sutarčių. Apie ją visų pirma galima spręsti pagal prejudicinio klausimo a–d punktus. Pagal prejudicinio klausimo c punktą ir bylos medžiagą darau išvadą, kad iki šiol perdirbimo pramonėje nebuvo reikšmingų pasitraukimų iš rinkos ir kad bent jau per trumpą laikotarpį, nesant BIDS susitarimo, pasitraukimų iš rinkos skaičius nebūtų pasiekęs 25 proc. visos perdirbimo pramonės gamybos pajėgumų.

65.

Antroji hipotetinė situacija – tai padėtis, kuri susiklostytų taikant BIDS sutartis. Čia turi būti įvertinta, ar BIDS sutartys turi konkurenciją ribojantį tikslą. Todėl, kaip išdėstyta ( 51 ) anksčiau, šioje antrojoje hipotetinėje situacijoje turi būti atsižvelgta į poveikį, kuris neišvengiamai išplaukia iš prejudicinio klausimo 1–9 punktuose aprašytų nuostatų, taip pat į poveikį, kurį šalys nori pasiekti šiomis nuostatomis.

66.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad BIDS susitarimas yra horizontalus susitarimas, t. y. susitarimas tarp konkurentų, veikiančių toje pačioje rinkos pakopoje. Pasitraukimo susitarimas tai pat yra horizontalus susitarimas tarp perdirbėjo ir perdirbėjų susivienijimo – BIDS.

67.

BIDS sutartimis iš rinkos pasitraukiant perdirbėjams visos perdirbimo pramonės gamybos pajėgumai turi būti sumažinti 25 proc. Perdirbėjų pasitraukimas iš rinkos ir susitarimas nenaudoti savo perdirbimo įrenginių, mano nuomone, iš esmės gali riboti konkurenciją tarp liekančių rinkoje perdirbėjų ( 52 ).

68.

Konkurencija egzistuoja ne tik tada, kai gamintojai gali visiškai išnaudoti savo pajėgumus, bet ir tada, kai gamintojai turi pajėgumų perteklių. Gamintojas turi fiksuotų sąnaudų gamybos įrangai parengti ir prižiūrėti. Esant nedidelei gamybos įrangos apkrovai, šios fiksuotos sąnaudos turi didesnę įtaką gamybos sąnaudoms produkcijos vienetui nei esant dideliai apkrovai, nes šiuo atveju fiksuotų sąnaudų dalis gamybos sąnaudose produkcijos vienetui proporcingai mažėja (vadinamoji masto ekonomija). Todėl gamintojas iš esmės suinteresuotas, išnaudodamas savo gamybos įrangą, siekti masto ekonomijos ( 53 ).

69.

BIDS tuo abejoja. Šiuo atžvilgiu ji remiasi tokiomis aplinkybėmis: bendrų pajėgumų sumažinimas nelemia bendro gamybos mažėjimo. Perdirbėjų produktų kaina nedidėja. Kalbama apie vienkartinį visos rinkos gamybos pajėgumų sumažinimą. Prieš nagrinėdama šias aplinkybes, norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį, kad šioje vietoje galima atsižvelgti tik į tas aplinkybes, kurios gali sukelti abejonių dėl konkurencijos ribojimo ( 54 ).

70.

Pirma, man atrodo, kad nesikeičiant bendrai gamybai ( 55 ) pagal logikos dėsnius rinkoje su dideliu pajėgumų pertekliumi tarp rinkos dalyvių iš esmės egzistuoja didesnė konkurencija nei rinkoje su mažu (arba be jokio) pajėgumų pertekliumi. Rinkoje su dideliu pajėgumų pertekliumi vidutiniam gamintojui sudėtinga pasiekti tą pačią gamybos įrenginių apkrovą kaip rinkoje su mažu pajėgumų pertekliumi. Kadangi didėjant apkrovimo laipsniui mažėja masto ekonomijos pranašumai, vidutinis gamintojas rinkoje su dideliu pajėgumų pertekliumi patiria didesnį konkurencinį spaudimą nei rinkoje su mažu pajėgumų pertekliumi. Ekonomikos moksle pripažįstama pajėgumų pertekliaus, masto ekonomijos ir konkurencinio spaudimo tarpusavio priklausomybė ( 56 ).

71.

Nagrinėjamoje byloje nematau pagrindo, prieštaraujančio šiai tarpusavio priklausomybei. Man visų pirma atrodo, kad šiai tarpusavio priklausomybei nėra reikšminga, ar pajėgumų perteklius atsirado dėl sumažėjusios paklausos, ar, kaip nagrinėjamu atveju, dėl perdirbimo įrenginių statybos ir plėtojimo bei dėl labiau proporcingo, perdirbti skirto pirminio produkto paskirstymo. Tai patvirtina ir faktas, kad ši tarpusavio priklausomybė buvo nustatyta ir rinkos tyrime. Todėl vien aplinkybė, kad bendra gamyba nesumažėja, negali pašalinti konkurencijos ribojimo ( 57 ).

72.

Antra, mano manymu, aplinkybė, kad kainos nedidės, negali atmesti konkurencijos ribojimo galimybės. Šiuo atveju kalbama tik apie tai, ar tokie susitarimai, kaip antai BIDS sutartys, turi konkurenciją ribojantį tikslą. Konkurencijos ribojimo buvimas ir galimas konkurencijos ribojimo poveikis kainoms yra du atskiri klausimai. Tai matyti jau iš to, kad kainoms gali turėti įtakos daugybė veiksnių. Ne visi šie veiksniai gali paneigti konkurencijos ribojimo galimybę.

73.

Nagrinėjamu atveju kainų kilimo galimybė tariamai paneigiama dėl masto ekonomijos, pasiektos dėl didesnės įrenginių apkrovos, pranašumų ir dėl priešingos pusės rinkoje galios. Nors tam tikrais atvejais masto ekonomija gali atsirasti dėl visos perdirbimo pramonės gamybos pajėgumų sumažinimo, ji negali paneigti konkurencijos ribojimo pagal EB 81 straipsnio 1 dalį galimybės. Į masto ekonomijos pranašumus kaip į pranašumus, kurie pirmiausia tiesiogiai naudingi perdirbėjams, veikiau reikia atsižvelgti pagal EB 81 straipsnio 3 dalį ( 58 ). Priešingos pusės rinkoje derybinė galia, net jei dėl jos būtų neįmanoma pakelti kainas, taip pat iš esmės negali paneigti konkurencijos ribojimo galimybės ir todėl į tai turi būti atsižvelgta remiantis EB 81 straipsnio 3 dalimi ( 59 ).

74.

Nagrinėjama situacija nėra palyginama su aplinkybėmis, dėl kurių buvo priimtas sprendimas GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją ( 60 ). Tuo atveju, kuris, beje, buvo susijęs su vertikalia kainų schema, kainas pardavimo galutiniams vartotojams lygmenyje iš esmės lėmė įstatyminis reguliavimas ir todėl joms iš principo neturėjo įtakos pasiūla ir paklausa ( 61 ). Tokiu atveju gali kilti abejonių, ar vertikali kainų schema gali riboti konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme ( 62 ). Tačiau nagrinėjamas atvejis nėra panašus jau vien dėl to, kad nėra jokių įstatymų nuostatų, kurios galėtų užkirsti kelią tam, kad vartotojams būtų galima perduoti naudą, atsirandančią dėl konkurencijos tarp liekančių perdirbėjų.

75.

Tai, kad kainos nedidės, dar nepanaikina bet kokios veiksmingos konkurencijos galimybės. Rinkoje su dideliu pajėgumų pertekliumi ir nesikeičiančia bendra gamyba kainų mažinimas veikiau yra tipinė konkurencijos priemonė. Taip gamintojas gali bandyti sutelkti didesnę dalį paklausos ir padidinti savo įrenginių apkrovą bei pasiekti masto ekonomijos pranašumų ( 63 ). Todėl aplinkybė, kad kainos nedidėja, savaime negali paneigti konkurencijos ribojimo.

76.

Trečia, nesuprantama, kaip aplinkybė, kad bendri pajėgumai turi būti sumažinti „iš karto“, galėtų pašalinti konkurencijos ribojimo dėl bendrų pajėgumų sumažinimo galimybę. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pasitraukimo sutarčių ir BIDS susitarimo poveikis nėra momentinis. Konkuravimo draudimas pasitraukiantiems perdirbėjams galioja dvejus, o naudojimosi bei disponavimo ribojimai – penkerius metus.

77.

Mano nuomone, darytina išvada, kad nei BIDS nurodytos, nei kitos pagrindinės bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo kelti klausimą dėl ryšio tarp visos perdirbimo pramonės gamybos pajėgumų sumažinimo 25 proc., iš rinkos pasitraukiant atskiriems perdirbėjams, ir konkurencijos ribojimo. Susitarimas veikiau yra savotiškas konkurencijos išpirkimas. Neturiu jokių rimtesnių abejonių, kad sumažinus bendrus pajėgumus 25 proc. tokia priemonė turės juntamo poveikio konkurencijai. Nepaneigiant išvadų, padarysimų bendrai įvertinus aplinkybes 3 punkte, man atrodo, kad visos perdirbimo pramonės gamybos pajėgumų apribojimu 25 proc. siekiama juntamo konkurencijos ribojimo ( 64 ).

78.

Kaip minėta ( 65 ), pagal prejudicinio klausimo c punktą ir bylos medžiagą darau išvadą, kad iki šiol perdirbimo pramonėje nebuvo didelės apimties pasitraukimų iš rinkos ir kad bent jau per trumpą laikotarpį be BIDS susitarimo pasitraukimų iš rinkos skaičius nebūtų pasiekęs 25 proc. visos perdirbimo pramonės gamybos pajėgumų.

79.

Tikslumo vardan, dabar papildomai įvertinsiu, ar konkurencijos ribojimas turėtų būti preziumuojamas ir tada, kai pirmojoje hipotetinėje situacijoje (be tokių susitarimų, kaip antai BIDS sutartys) dėl rinkos mechanizmų įmonės taip pat trauktųsi iš rinkos.

80.

Pagal EB 81 straipsnio 1 dalį draudžiamas bet koks savarankiškumo postulato ribojimas, dėl kurio susiklostytų rinkos sąlygos, atsižvelgiant į prekių ar suteiktų paslaugų pobūdį, dalyvaujančių įmonių reikšmę ir skaičių, taip pat į nagrinėjamos rinkos apimtį, neatitinkančios jos normalių sąlygų ( 66 ).

81.

Pirmojoje hipotetinėje situacijoje (be BIDS sutarčių) atrankinė konkurencijos funkcija iš esmės lemtų, kad rinkoje išliktų tik efektyviausi arba tokie perdirbėjai, kurie geriausiai įvykdo savo klientų ir galiausiai vartotojų reikalavimus. Jei antrojoje hipotetinėje situacijoje (su BIDS sutartimis) liekantys perdirbėjai atrenkami ne rinkos mechanizmais, o perdirbėjų susitarimu, tai pažeidžia atrankinę konkurencijos funkciją. Tai visų pirma patvirtina aplinkybė, kad BIDS susitarimas nenumato atskirų perdirbimo įrenginių sustabdymo galimybės. Todėl pagal BIDS susitarimą perdirbėjas negali sustabdyti savo neefektyvių perdirbimo įrenginių ir toliau likti rinkoje su efektyviais perdirbimo įrenginiais.

82.

Nepaneigiant išvadų, padarysimų bendrai įvertinus aplinkybes 3 punkte, šis įsikišimas į atrankinės konkurencijos funkciją atrodo nukreiptas į konkurencijos ribojimą ( 67 ).

83.

Pirmiausia konstatuotina, jog įmokų mokėjimai lemia, kad liekantys perdirbėjai įmokomis negali disponuoti laisvai ir didėja jų perdirbimo sąnaudos. Padidėjus perdirbimo sąnaudoms liekantys perdirbėjai anksčiau pasiekia nuostolių ribą. Dėl to gali atsirasti konkurencijos ribojimas, jei įmokų mokėjimai turės juntamą poveikį liekančių perdirbėjų elgesiui rinkoje ( 68 ). Todėl nacionalinis teismas turi patikrinti, ar įmokos, neatsižvelgiant į jų dydį, gali turėti juntamą poveikį liekančių perdirbėjų elgesiui rinkoje.

84.

Taip pat įmokų diferencijavimas pagal įprastą paskerdžiamų galvijų apimtį gali apriboti konkurenciją tarp liekančių perdirbėjų. BIDS pareiškė, kad įmokų mokėjimas turėtų sudaryti tik „kainą“ už tai, kad liekantys perdirbėjai perima pasitraukiančių perdirbėjų rinkos dalis. Liekantys perdirbėjai turėtų kovoti dėl šių rinkos dalių užkariavimo. Kiekvieno perdirbėjo sąnaudos sudaro vienuolika eurų. Jos teigimu, taip konkurencija tarp liekančių perdirbėjų nėra ribojama.

85.

Šioje vietoje pakanka nuorodos, jog neišvengiama tokio reguliavimo pasekmė yra tai, kad saugoma įprasta liekančių perdirbėjų rinkos dalis. Jei perdirbėjas, kuris jau pasiekė savo įprastą paskerdžiamų galvijų apimtį (Out-Performer), konkuruoja su liekančiu perdirbėju, kuris dar nepasiekė įprastos paskerdžiamų galvijų apimties (Low-Performer), tai Out-Performer patiria devyniais eurais didesnes sąnaudas, kol Low-Performer nepasiekia savo įprastos paskerdžiamų galvijų apimties. Taip diferencijavimas tendencingai lemia įprastos kiekvieno liekančio perdirbėjo paskerdžiamų galvijų apimties apsaugą. Tačiau liekantys perdirbėjai konkuruoja ne tik dėl atsilaisvinusios pasitraukiančių perdirbėjų paskerdžiamų galvijų apimties, bet ir dėl jų įprastos paskerdžiamų galvijų apimties. Todėl įmokų diferencijavimas papildomai apriboja konkurenciją dėl jų įprastos paskerdžiamų galvijų apimties. Jei, remdamasis rinkos aplinkybėmis, perdirbėjas gali manyti, kad ateityje bendra gamyba stagnuos ar kris ( 69 ), jis, be to, gali pakankamai tiksliai numatyti, kada jis peržengs savo įprastą paskerdžiamų galvijų apimtį.

86.

Dėl anksčiau ( 70 ) nurodytų priežasčių nesvarbu, kad dėl įmokų mokėjimų nesumažės bendra gamyba ir nedidės kainos. Aplinkybė, kad įmokų mokėjimas ribojamas vienerių metu laikotarpiu, taip pat negali bendrai panaikinti konkurencijos ribojimo buvimo galimybės. Į tokias aplinkybes prireikus galima atsižvelgti pagal EB 81 straipsnio 3 dalį.

87.

Kadangi nuostatomis dėl naudojimosi bei disponavimo siekiama užkirsti kelią pasitraukiantiems perdirbėjams grįžti į rinką, tai yra pasitraukimą iš rinkos užtikrinanti priemonė, kuri sustiprina pasitraukiančių perdirbėjų pasitraukimo iš rinkos efektą. Šiuo klausimu siūlau žiūrėti anksčiau išdėstytus argumentus ( 71 ).

88.

Be to, naudojimosi bei disponavimo ribojimai taip pat gali būti nukreipti sulaikyti potencialius trečiuosius konkurentus, kurie nėra BIDS nariai. Neabejotina, kad naujų perdirbimo įrenginių statyba dabartinėmis rinkos sąlygomis ekonomiškai nenaudinga ( 72 ), todėl naudojimosi bei disponavimo ribojimai, kaip numatyta BIDS sutartyse, mano manymu, iš esmės gali riboti konkurenciją su potencialiais trečiaisiais konkurentais.

89.

EB 81 straipsnio 1 dalis saugo ir potencialią konkurenciją ( 73 ). Jei žinoma, kad praeityje nauji konkurentai sėkmingai atėjo į rinką ( 74 ), tuomet ir ateityje tai neatrodo vien teorine galimybė. Todėl yra daug požymių, parodančių, kad naudojimosi bei disponavimo nuostatomis ribojamas potencialių konkurentų įėjimas į rinką.

90.

Tai, ar potencialūs tretieji konkurentai turi ir kitų įėjimo į rinką galimybių, mano nuomone, gali turėti reikšmės tik konkurencijos ribojimo juntamumui. Kadangi naudojimosi bei disponavimo draudimas taikomas maždaug 25 proc. visų gamybos pajėgumų, daug požymių liudija apie konkurencijos ribojimo juntamumą.

91.

Taigi nacionalinis teismas turi ištirti, ar yra potencialių konkurentų įeiti į rinką ir ar jie galėtų būti suinteresuoti įėjimu į rinką, įsigydami pasitraukiančių perdirbėjų perdirbimo įrenginius.

92.

Be to, liekantys perdirbėjai negali naudoti sustabdytų įrenginių savo pajėgumų plėtrai. Tai taip pat sukuria konkurencijos ribojimą, ypač tada, kai naujų perdirbimo įrenginių statyba dabartinėmis rinkos sąlygomis ekonomiškai nenaudinga ( 75 ).

93.

Dėl anksčiau ( 76 ) nurodytų priežasčių aplinkybė, kad dėl nuostatų dėl naudojimosi bei disponavimo nesumažės bendra gamyba ir nedidės kainos, nėra svarbi.

94.

Su sąlyga, kad bus atsižvelgta į konkurenciją skatinantį tikslą arba kad pagrindinis BIDS sutarčių tikslas gali būti nekenksmingas konkurencijai, darau tokią tarpinę išvadą: bent planuojamas visos perdirbimo pramonės gamybos pajėgumų sumažinimas 25 proc., perdirbėjams pasitraukiant iš rinkos, įmokų mokėjimo diferencijavimas ir naudojimosi bei disponavimo ribojimai yra susitarimo elementai, dėl kurių neišvengiamai atsiranda konkurencijos ribojimas.

95.

Šiame kontekste tikslumo vardan norėčiau pažymėti, kad BIDS veikė be valstybės spaudimo ( 77 ). Tai, kad rinkos tyrimas buvo finansuotas Airijos vyriausybės ir kad jautienos sektoriaus darbo grupė ragino įgyvendinti rinkos tyrimą, nėra valstybės spaudimas.

96.

BIDS nurodo, kad BIDS sutartimis siekiama apriboti pajėgumų perteklių ir pasiekti masto ekonomijos. Ypač įmokų rinkimas ir naudojimosi bei disponavimo ribojimai, atsižvelgiant į šį teisėtą tikslą, yra pateisinami.

97.

Pirma, šioje vietoje norėčiau dar kartą atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju nagrinėjama tik tai, ar susitarimas turi konkurenciją ribojantį tikslą. Nagrinėjimo pagal EB 81 straipsnio 1 dalį dalykas nėra tai, ar konkurencijos ribojimas yra toks akivaizdus ir kritikuotinas, kad gali būti lyginamas su tipiniu karteliu.

98.

Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad aplinkybė, jog sektorius yra apimtas konjunktūrinės ar struktūrinės krizės, pagal nusistovėjusią teismų praktiką nelemia, kad EB 81 straipsnio 1 dalis netaikytina ( 78 ).

99.

Trečia, aplinkybė, kad susitarimu šalys siekia teisėto tikslo, pagal Teisingumo Teismo praktiką iš esmės nepanaikina tikslinio konkurencijos ribojimo galimybės ( 79 ).

100.

Kitokia galimybė pagal anksčiau minėtą ( 80 ) Teisingumo Teismo praktiką įmanoma tik tada, kai susitarimu siekiama arba konkurenciją skatinančio, arba konkurencijos atžvilgiu neutralaus tikslo. Šiuo atveju taip manyti negalima. Tikslas padidinti visos perdirbimo pramonės rentabilumą sumažinant pajėgumų perteklių 25 proc. veikiau neišvengiamai lemia konkurencijos ribojimą ( 81 ).

101.

Ketvirta, BIDS nori pasiekti gamybos pranašumų per masto ekonomiją. Tačiau iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EB 81 straipsnio 3 dalies santykio išplaukia, kad į tokį tikslą galima atsižvelgti tik pagal EB 81 straipsnio 3 dalį ( 82 ).

102.

Darytina išvada, kad toks susitarimas, kaip antai BIDS sutartys, turi tikslą riboti konkurenciją.

103.

Dabar norėčiau aprašyti, kaip vertintini atskiri tokių susitarimų, kaip antai BIDS sutartys, elementai pagal EB 81 straipsnio 1 dalies b punktą ir bendrąją EB 81 straipsnio 1 dalies normą.

104.

Mano manymu, tikrai yra nuogąstavimų dėl perdėto konkurencijos ribojimų kategorizavimo. Susitarimo turinys visada turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo teisinį ir ekonominį kontekstą. Nagrinėjamas atvejis, mano nuomone, parodo, kad metodas, kai tam tikras susitarimas lyginamas su tipiniais rimtais konkurencijos ribojimais, ne visuomet yra tikslingas ir dėl jo klausimas, kada konstatuotinas tikslinis konkurencijos ribojimas, net gali likti nuošalyje. Kadangi, be to, EB 81 straipsnio 1 dalies a–e punktuose esantys pavyzdžiai nėra baigtinis pavyzdžių sąrašas, toks kategorizavimas taip pat nėra būtinai reikalingas. Teisiniu požiūriu veikiau pakanka klasifikavimo pagal bendrąją normą.

105.

Tačiau įmonei ir jos teisės patarėjui kategorijų sudarymas gali būti naudingas, ypač turint omenyje dabar galiojančią savarankiško vertinimo sistemą. Todėl siūlau Teisingumo Teismui anksčiau apibrėžtus tikslinius konkurencijos ribojimus suskirstyti į kategorijas, kaip aprašyta toliau.

106.

Bendrų pajėgumų sumažinimas savaime yra konkurencijos ribojimas, patenkantis į bendrąją EB 81 straipsnio 1 dalies normą. Šiuo atveju nebūtina aiškintis, ar, greta to, jis sukuria ir gamybos ribojimą EB 81 straipsnio 1 dalies b punkto prasme ( 83 ). Jei, kaip nagrinėjamu atveju, bendrų pajėgumų mažinimas pasiekiamas pasitraukimu iš rinkos ir dėl to atskiriems perdirbėjams nutraukiant gamybą, konstatuotinas gamybos ribojimas pagal EB 81 straipsnio 1 dalies b punktą. Pirma, iš EB 81 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės negalima daryti išvados, kad turi būti vadovaujamasi bendra gamyba. Antra, palyginimas su kitais pavyzdiniais atvejais liudija, kad pakanka tik vieno rinkos dalyvio gamybos ribojimo. Trečia, pagal nuostatos tikslą man taip pat atrodo, kad būtų nepateisinama orientuotis į visos rinkos gamybą. Apsauginis EB 81 straipsnio 1 dalies tikslas, kaip siekis užtikrinti optimalų vartotojų aprūpinimą tam tikru produktu už kuo mažesnę kainą, reikšmingas jau tada, kai vienas rinkos dalyvis sumažina arba visai nutraukia gamybą.

107.

Įmokų diferencijavimas gali sulaikyti liekantį perdirbėją plėsti savo rinkos dalį kito liekančio perdirbėjo įprastos rinkos dalies sąskaita. Todėl jis taip pat sukuria gamybos ribojimą.

108.

Naudojimosi bei disponavimo ribojimai taip pat gali riboti perdirbėjo gamybą didinimą plečiant savo pajėgumus ir todėl turi būti kvalifikuojami kaip gamybos ribojimas.

109.

Remdamasi išdėstytais motyvais, siūlau Teisingumo Teismui į Supreme Court prejudicinį klausimą atsakytų taip:

„Susitarimas su tokiu turiniu ir esant tokioms aplinkybėms, kaip aprašytos prejudiciniame klausime, turi tikslą apriboti konkurenciją ir todėl yra nesuderinamas su EB 81 straipsnio 1 dalimi, jei tenkinamos kitos šios nuostatos sąlygos.“