1

Apeliaciniu skundu Athinaïki Techniki AE (toliau – Athinaïki Techniki) prašo panaikinti 2006 m. rugsėjo 26 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo nutartį Athinaïki Techniki prieš Komisiją (T-94/05, toliau – skundžiama nutartis), kuria jis kaip nepriimtiną atmetė Athinaïki Techniki ieškinį dėl 2004 m. birželio 2 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimo, apie kurį ieškovė sužinojo gavusi 2004 m. gruodžio 2 d. laišką (toliau – ginčijamas laiškas), nutraukti jos skundo dėl tariamos valstybės pagalbos, kurią Graikijos Respublika suteikė konsorciumui Hyatt Regency per viešąjį pirkimą, susijusį su 49 % kazino Mont Parnès kapitalo perleidimu, nagrinėjimą.

2

EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

3

EB 88 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Jei, paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.“

4

EB 88 straipsnio 3 dalis išdėstyta taip:

„Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 87 straipsnį yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“

5

Kaip matyti iš 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1), antros konstatuojamosios dalies, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, juo kodifikuojama ir grindžiama Europos Bendrijų Komisijos praktika valstybės pagalbos tyrimo srityje.

6

Šio reglamento II skyriaus, kuris pavadintas „Pranešimo apie pagalbos skyrimą pateikimo tvarka“, 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą. Nepažeisdama 8 straipsnio, Komisija priima sprendimą pagal 2, 3 arba 4 dalis.

2.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.

3.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama Sutarties (87) straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad ji atitinka bendrąją rinką (toliau – sprendimas nepateikti prieštaravimų). Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal Sutartį.

4.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą pagal Sutarties (88) straipsnio 2 dalį (toliau – sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą).

<…>“ (Pataisytas vertimas)

7

Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnyje minimi atvejai, kuriais Komisija priima sprendimą baigti oficialią tyrimo procedūrą, nurodytą EB 88 straipsnio 2 dalyje.

8

Minėto reglamento III skyriuje reglamentuojama neteisėtai pagalbai taikoma procedūra.

9

Šio skyriaus 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu Komisija turi iš bet kurio šaltinio gautą informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą, tokią informaciją ji iš karto patikrina.“

10

Minėto III skyriaus 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Galimos neteisėtos pagalbos patikrinimas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalis. Jeigu priimami sprendimai pradėti oficialią tyrimo procedūrą, bylos svarstymas užbaigiamas priimant sprendimą pagal 7 straipsnį. Jeigu valstybė narė nevykdo įsakymo pateikti informaciją, minėtasis sprendimas priimamas remiantis turima informacija.“ (Pataisytas vertimas)

11

Reglamento Nr. 659/1999 VI skyriaus, pavadinto „Suinteresuotosios šalys“, 20 straipsnyje nustatyta:

„1.   Po to, kai Komisija priima sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, kiekviena suinteresuotoji šalis gali pateikti pastabas pagal 6 straipsnį. Kiekvienai minėtas pastabas pateikusiai suinteresuotajai šaliai ir kiekvienam individualiam pagalbos gavėjui išsiunčiama pagal 7 straipsnį priimto Komisijos sprendimo kopija.

2.   Kiekviena suinteresuotoji šalis gali pranešti Komisijai apie kiekvieną įtariamą neteisėtą pagalbą ir apie kiekvieną įtariamą netinkamą pagalbos taikymą. Jeigu Komisija mano, kad pagal jos turimą informaciją nėra pakankamo pagrindo bylai įvertinti, ji apie tai praneša suinteresuotajai šaliai. Jeigu Komisija, remdamasi pateiktos informacijos turiniu, priima sprendimą dėl bylos, sprendimo kopiją ji išsiunčia suinteresuotajai šaliai.

3.   Suinteresuotosios šalies prašymu jai pateikiama sprendimo kopija pagal šio reglamento 4 ir 7 straipsnius, 10 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnį.“ (Pataisytas vertimas)

12

Reglamento Nr. 659/1999 25 straipsnyje nustatyta:

„Sprendimai, priimti pagal šio reglamento II, III, IV, V ir VII skyrius, yra skirti suinteresuotajai valstybei narei. <…>“

13

Skundžiamoje nutartyje Pirmosios instancijos teismas taip išdėstė ginčo aplinkybes:

14

Po šių įvykių Komisija Athinaïki Techniki nusiuntė ginčijamą laišką, kuris išdėstytas taip:

„Šiuo laišku atsakau į jūsų pateiktą klausimą telefonu, ar Komisija tęsia tyrimą pirmiau nurodytoje byloje, ar šios bylos nagrinėjimas yra nutrauktas.

2003 m. rugsėjo 16 d. laišku Komisija jus informavo, kad remiantis jos turima informacija nėra pakankamo pagrindo tęsti šios bylos tyrimą (remiantis Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsniu).

Nesant papildomos informacijos, kurios pagrindu būtų galima tęsti tyrimą, 2004 m. birželio 2 d. Komisija nutraukė bylos nagrinėjimą.“

15

Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai Athinaïki Techniki pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti šio sprendimo 1 punkte nurodytą sprendimą, apie kurį ji sužinojo gavusi ginčijamą laišką.

16

2005 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiruoju aktu Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, kurį Pirmosios instancijos teismas patenkino skundžiama nutartimi.

17

Remdamasis Reglamentu Nr. 659/1999, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisijos priimami sprendimai dėl valstybės pagalbos yra skirti valstybėms narėms.

18

Skundžiamos nutarties 29–31 punktai išdėstyti taip:

19

Galiausiai Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad procedūra dėl valstybės pagalbos negali būti prilyginta konkurencijos srityje taikomai procedūrai. Priešingai nei EB 81 ir EB 82 straipsniais, Reglamentu Nr. 659/1999 skundą pateikusiems asmenims nesuteikiama procedūrinių teisių prieš pradedant oficialią tyrimo procedūrą valstybės pagalbos srityje.

20

Apeliaciniame skunde Athinaïki Techniki Teisingumo Teismo prašo:

21

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

22

Athens Resort Casino AE Symmetochon Teisingumo Teismo prašo:

23

Athinaïki Techniki teigia, kad skundžiamoje nutartyje padaryta teisės klaida, nes Pirmosios instancijos teismas nepripažino, jog šio sprendimo 1 punkte nurodytas aktas laikytinas „sprendimu“. Athinaïki Techniki tvirtina, kad galutinė ir motyvuota pozicija dėl tariamos valstybės pagalbos kvalifikavimo, kaip šiuo atveju, yra „sprendimas“ pagal EB 230 straipsnį.

24

Kalbėdama, pirma, apie ginčijamame laiške išdėstytos pozicijos galutinį pobūdį, Athinaïki Techniki tvirtina, jog jo nepaneigia tai, kad priėmus minėtą aktą ji galėjo pateikti naujos informacijos.

25

Kalbėdama, antra, apie ginčijamo laiško motyvavimą, Athinaïki Techniki mano, kad Komisija implicitiškai priėmė motyvuotą sprendimą dėl tariamos valstybės pagalbos kvalifikavimo. Iš tiesų šie motyvai matomi iš ginčijamo laiško priėmimo aplinkybių. Taigi Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą paraidžiui vertindamas laiško turinį, o ne atsižvelgdamas į jo kontekstą. Athinaïki Techniki tvirtina, kad Komisija sąmoningai lakoniškai išdėstė ginčijamą laišką, kad nebūtų matyti, jog galbūt nesilaikyta viešųjų pirkimų teisės nuostatų.

26

Komisija mano, kad ginčijamo laiško vertinimas yra grindžiamas Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalimi, kuriuo suteikiama galimybė nepradėti sprendimo priėmimo procedūros nesant jokio patikimo ir išsamaus pagrindo. Pasak Komisijos, remiantis šio reglamento 25 straipsniu, jos priimami sprendimai valstybės pagalbos srityje yra skirti valstybėms narėms. Ji pabrėžia, kad skirtumas tarp sprendimų ir informacinių laiškų nustatytas nusistovėjusioje Pirmosios instancijos teismo praktikoje. Informacinis laiškas, kaip antai ginčijamas laiškas, nesukelia privalomų teisinių pasekmių ir todėl negalima pateikti ieškinio dėl jo panaikinimo.

27

Be to, Komisija mano, kad, nesant motyvavimo, ginčijamą laišką reikia laikyti neegzistuojančiu sprendimu, kuris savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių ir todėl negali turėti neigiamų pasekmių Athinaïki Techniki. Komisija taip pat teigia, jog šios bendrovės argumentas, kad ginčijamas laiškas motyvuotas, yra nereikšmingas, nes jis nepaneigia skirtumo tarp sprendimų ir informacinių laiškų. Ji teigia, kad Athinaïki Techniki, pateikdama ieškinį dėl paprasčiausio informacinio laiško panaikinimo, siekia apeiti draudimą ginčyti teisme Komisijos atsisakymą prieš valstybę narę pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo.

28

Pasak Athens Resort Casino AE Symmetochon, ginčijamas laiškas nėra sprendimas pagal Reglamento Nr. 659/1999 25 straipsnį ir jis nesukelia teisinių pasekmių. Remiantis šio reglamento 20 ir 25 straipsniais, galima spręsti, kad neoficialūs laiškai yra siunčiami suinteresuotosioms šalims ir jie nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį. Taigi dėl ginčijamo laiško negalima pareikšti ieškinio pagal šį straipsnį.

29

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, ieškinys dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį gali būti teikiamas dėl visų aktų, kuriuos priima institucijos, nepaisant tų aktų pobūdžio ar formos, tačiau kuriais sukeliamos privalomosios teisinės pasekmės, darančios įtaką ieškovo interesams ir iš esmės keičiančios jo teisinę padėtį (visų pirma žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM prieš Komisiją 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktą; 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją C-443/97, Rink. p. I-2415, 27 punktą ir 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. prieš Komisiją C-131/03 P, Rink. p. I-7795, 54 punktą).

30

Visų pirma reikia konstatuoti, kad Athinaïki Techniki ieškinys dėl panaikinimo pateiktas ne dėl paties ginčijamo laiško. Iš Pirmosios instancijos teisme pateikto ieškinio matyti, kad Athinaïki Techniki prašė „panaikinti Konkurencijos generalinio direktorato sprendimą nutraukti ieškovės skundo dėl Graikijos Respublikos suteiktos pagalbos konsorciumui Hyatt Regency per viešąjį pirkimą „kazino Mont Parnès“ nagrinėjimą“ (toliau – ginčijamas aktas). Ginčijamu laišku Athinaïki Techniki buvo pranešta apie ginčijamą aktą. Taigi tas laiškas yra tik aktas, dėl kurio Athinaïki Techniki sužinojo apie ginčijamą aktą ir nuo kurio gavimo prasidėjo terminas ieškiniui dėl jo pateikti pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą.

31

Svarbu pabrėžti, jog Athinaïki Techniki prašė panaikinti ginčijamą aktą dėl to, kad jis buvo priimtas remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi, Komisijai prieš tai nepradėjus oficialios tyrimo procedūros pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, per kurią ji būtų galėjusi pateikti pastabas.

32

Esant tokioms aplinkybėms, visų pirma reikia apibrėžti prieš šią oficialią tyrimo procedūrą priimamų aktų pobūdį ir, antra, išnagrinėti, ar Pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti išvadą, kad ginčijamu aktu nesiekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, kurios darytų įtaką Athinaïki Techniki interesams ir iš esmės pakeistų jos teisinę padėtį.

33

Valstybės pagalbos kontrolės procedūroje reikia skirti, pirma, EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatytą ir Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnyje reglamentuojamą pirminę pagalbos tyrimo stadiją, kuri skirta tik Komisijai susidaryti pirminę nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ir, antra, EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą bei minėto reglamento 6 ir 7 straipsniuose reglamentuojamą paties tyrimo stadiją, kuri skirta Komisijai surinkti visą informaciją apie bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Cook prieš Komisiją, C-198/91, Rink. p. I-2487, 22 punktą; 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink. p. I-3203, 16 punktą ir 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Nuova Agricast C-390/06, Rink. p. I-2577, 57 punktą).

34

EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra yra privaloma, kai Komisija patiria didelių sunkumų vertindama, ar valstybės pagalba suderinama su bendrąja rinka. Taigi Komisija, priimdama pagalbai palankų sprendimą, gali apsiriboti EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatyta pirminio tyrimo stadija tik tuo atveju, jei ji po pirmojo tyrimo gali įsitikinti, kad ta pagalba suderinama su bendrąja rinka. Ir, atvirkščiai, jei po pirmojo tyrimo Komisija padaro priešingą išvadą arba jei per pirmąjį tyrimą nesugebėjo įveikti visų sunkumų, kilusių dėl šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo, ji privalo surinkti visas reikalingas nuomones ir pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (visų pirma žr. minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 29 punktą; minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 33 punktą ir 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 39 punktą).

35

Tik pastarojoje procedūroje, skirtoje sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie bylos duomenų visumą, EB sutartis nustato Komisijai pareigą pareikalauti suinteresuotųjų asmenų pateikti pastabas (minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 22 punktas; sprendimo Matra prieš Komisiją 16 punktas ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C-78/03 P, Rink. p. I-10737, 34 punktas).

36

Kai nepradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytos oficialios tyrimo procedūros Komisija sprendimu, priimtu remiantis šio straipsnio 3 dalimi ir Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsniu, konstatuoja, kad priemonė nėra nesuderinama su bendrąja rinka valstybės pagalba, asmenys, kurie turi šias procedūrines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu turi galimybę šį sprendimą užginčyti Bendrijos teisme. Dėl šių motyvų Bendrijos teismai pripažįsta priimtinu pagal EB 88 straipsnio 2 dalį suinteresuotojo asmens pateiktą ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo, kai ieškinio autorius teikdamas ieškinį siekia apginti savo procedūrines teises, kurias jis grindžia ta nuostata (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Cook prieš Komisiją 23–26 punktus; Matra prieš Komisiją 17–20 punktus; Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 40 punktą ir Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 35 punktą).

37

Be to, Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 2 dalies pirmuoju sakiniu tokiam suinteresuotajam asmeniui suteikiama teisė kreiptis, kad būtų pradėtas EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytas pirminis tyrimo etapas, pateikiant Komisijai informaciją apie tariamai neteisėtą pagalbą, o ši privalo nedelsdama išnagrinėti galimą pagalbos suteikimą ir jos suderinamumą su bendrąja rinka.

38

Jei suinteresuotieji asmenys per šią procedūrą negali pasinaudoti gynybos teisėmis, jie vis tiek turi teisę būti į ją tinkamai įtraukti, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C-49/05 P, 69 punktą).

39

Toks įtraukimas į minėtą procedūrą turėtų reikšti, kad kai pagal Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antrąjį sakinį Komisija juos informuoja, jog nėra pakankamų priežasčių nagrinėti to atvejo, ji taip pat privalo, kaip išvados 101 punkte pažymėjo generalinis advokatas, suteikti jiems galimybę per protingą terminą pateikti jai papildomas pastabas.

40

Kai šios pastabos pateikiamos arba baigiasi nustatytas protingas terminas, pagal Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalį Komisija privalo užbaigti pirminį tyrimo etapą ir priimti sprendimą pagal to reglamento 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalį, t. y. sprendimą, kuriuo konstatuojamas pagalbos nebuvimas, neteikiami prieštaravimai arba pradedama oficiali tyrimo procedūra. Taip šiai institucijai nesuteikiama galimybė vilkinti procedūros pirminio tyrimo stadijoje. Atėjus laikui ji privalo pradėti kitą tyrimo etapą arba atitinkamu sprendimu nuspręsti nutraukti bylos nagrinėjimą (dėl procedūros konkurencijos srityje žr. 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Guérin automobiles prieš Komisiją C-282/95 P, Rink. p. I-1503, 36 punktą). Pagal reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies trečiąjį sakinį Komisija, priėmusi tokį sprendimą po to, kai suinteresuotoji šalis pateikė pastabas, pastarajai išsiunčia to sprendimo kopiją.

41

Šiomis aplinkybėmis reikia atkreipti dėmesį, kad Komisija gali priimti vieną iš pirmiau minėtų Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnyje nurodytų sprendimų, nenurodydama, kad tai yra pagal tą nuostatą priimtas sprendimas.

42

Iš tiesų, remiantis nusistovėjusia teismo praktika dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo, darytina išvada, kad vertinant ginčijamus aktus reikia remtis jų turiniu ir jų autorių tikslais. Šiuo atžvilgiu priemonės, kuriomis galutinai nustatoma Komisijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių, darančių įtakos ieškovo interesams, iš principo pripažintinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo IBM prieš Komisiją 9 ir 10 punktus bei 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Nyderlandai prie Komisiją C-147/96, Rink. p. I-4723, 26 ir 27 punktus).

43

Tačiau forma, kuria priimtas aktas ar sprendimas, iš esmės yra nesvarbi vertinant ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo IBM prieš Komisiją 9 punktą ir 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Le Pen prieš Parlamentą, C-208/03 P, Rink. p. I-6051, 46 punktą).

44

Kvalifikuojant atitinkamą aktą, iš esmės yra nesvarbu, ar jis atitinka tam tikrus formalius reikalavimus, t. y. ar autorius tinkamai jį pavadino, ar jis yra pakankamai motyvuotas arba ar jame nurodytos teisinį pagrindą sudarančios nuostatos (dėl reikalavimo motyvuoti žr. 1994 m. birželio 16 d. Sprendimo SFEI ir kt. prieš Komisiją C-39/93 P, Rink. p. I-2681, 31 punktas). Taigi visiškai nesvarbu, kad šis aktas nepavadintas „sprendimu“ ar kad jame nedaroma nuoroda į Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2, 3 ar 4 dalis. Taip pat nesvarbu, kad Komisija apie tą aktą nepranešė suinteresuotajai valstybei narei, taip pažeisdama to reglamento 25 straipsnį, nes toks trūkumas nekeičia minėto akto esmės (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C-57/95, Rink. p. I-1627, 22 punktą).

45

Priešingu atveju Komisija galėtų išvengti Bendrijos teismo kontrolės paprasčiausiai nesilaikydama tokių formalių reikalavimų. Iš teismo praktikos matyti: kadangi Europos bendrija yra teisinė Bendrija, kurioje prižiūrima, ar jos institucijų priimti teisės aktai atitinka EB steigimo sutartį, Bendrijos teisme pateiktam ieškiniui taikomos procesinės nuostatos turi būti aiškinamos kiek įmanoma taip, kad šių nuostatų taikymas padėtų įgyvendinti tikslą užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių teisminę gynybą (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 44 punktą; 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C-229/05 P, Rink. p. I-439, 109 punktą ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C-432/05, Rink. p. I-2271, 37 ir 44 punktus).

46

Iš to matyti, kad, nustatant, ar aktas dėl valstybės pagalbos yra sprendimas pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį, reikia patikrinti ar, atsižvelgiant į jo turinį ir Komisijos siekius, ši institucija po pirminio tyrimo etapo nagrinėjamu aktu priėmė galutinę poziciją dėl skunde nurodytos priemonės, ir atitinkamai, ar ji nusprendė, kad ši priemonė yra arba nėra pagalba, ir kad ji kelia arba nekelia abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka.

47

Kaip jau buvo minėta šio sprendimo 30 punkte, Athinaïki Techniki pareiškė ieškinį ne dėl ginčijamo laiško, nes šis yra paprastas informacinis laiškas, kuriuo jai buvo pranešta apie ginčijamą aktą. Ji aiškiai ginčijo būtent pastarąjį aktą.

48

Minėtuoju laišku Komisija Athinaïki Techniki visų pirma nurodė, jog ankstesniuoju 2003 m. rugsėjo 16 d. laišku Komisija ją informavo, kad „remiantis jos turima informacija nėra pakankamo pagrindo tęsti bylos nagrinėjimą“.

49

Ginčijamame laiške toliau nurodyta, kad „nesant papildomos informacijos, kuria remiantis reikėtų tęsti tyrimą, 2004 m. birželio 2 d. Komisija nutraukė bylos nagrinėjimą“.

50

Jeigu minėto 2003 m. rugsėjo 16 d. laiško turinys buvo toks, koks nurodytas ginčijamame laiške, jį, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies 2 sakiniu, reikėtų laikyti pirminiu aktu, kuriuo Komisija įvykdė šia nuostata nustatytą pareigą informuoti suinteresuotąją šalį, kad šiuo atveju ji nenumato priimti sprendimo. Taigi Athinaïki Techniki turėjo galimybę pateikti Komisijai papildomos informacijos.

51

Be to, ginčijamame laiške vartojamas žodžių junginys „nesant papildomos informacijos, kuria remiantis reikėtų tęsti tyrimą, 2004 m. birželio 2 d. Komisija nutraukė bylos nagrinėjimą“ rodo, kad Komisija iš tikrųjų tą dieną priėmė aktą, kuriuo nutraukiamas administracinės bylos nagrinėjimas, t. y. ginčijamą aktą.

52

Iš šio akto turinio ir Komisijos siekiamo tikslo matyti, kad pastaroji taip nusprendė baigti dėl Athinaïki Techniki skundo pradėtą pirminę tyrimo procedūrą. Minėtu aktu Komisija konstatavo, kad remiantis pradėtu tyrimu nebuvo galima daryti išvados, jog egzistuoja pagalba pagal EB 87 straipsnį, ir netiesiogiai atsisakė pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą oficialią tyrimo procedūrą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 47 punktą).

53

Be to, remiantis šio sprendimo 36 punkte minėta teismo praktika, esant tokiai situacijai asmenys, kurie turi šioje nuostatoje nustatytas procedūrines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu turi galimybę šį sprendimą užginčyti Bendrijos teisme pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą. Šis principas taip pat taikomas ir tais atvejais, kai sprendimas priimamas Komisijai manant, jog pagalba yra suderinama su bendrąja rinka ir kai ji laikosi nuomonės, jog pagalba visiškai neegzistuoja.

54

Ginčijamas aktas negali būti laikomas pirminiu ar parengiamuoju, nes pradėtoje administracinėje procedūroje po jo nebus priimamas joks kitas aktas, dėl kurio būtų galima teikti ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo SFEI ir kt. prieš Komisiją 28 punktą).

55

Priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju nesvarbu, kad suinteresuotoji šalis dar galėtų Komisijai pateikti papildomos informacijos, kurią gavusi pastaroji privalėtų persvarstyti savo poziciją dėl nagrinėjamos valstybės taikomos priemonės.

56

Iš tiesų, apie sprendimo, priimto po pirminės tyrimo stadijos, teisėtumą sprendžiama tik atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti to sprendimo priėmimo momentu (žr. minėto sprendimo Nuova Agricast 54–60 punktus), t. y. šiuo atveju – ginčijamo akto priėmimo momentu.

57

Jei suinteresuotoji šalis pateikia papildomos informacijos po to, kai bylos nagrinėjimas nutrauktas, Komisija gali būti priversta pradėti, jei reikia, naują administracinę procedūrą. Tačiau ši informacija nedaro įtakos faktui, kad pirmoji pirminio tyrimo procedūra jau baigta.

58

Iš to galima spręsti, kad, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 29 punkte, Komisija priėmė galutinę poziciją dėl Athinaïki Techniki prašymo konstatuoti, jog padarytas EB 87 ir 88 straipsnių pažeidimas.

59

Galiausiai, kaip nurodyta šio sprendimo 44 punkte, vertinant ginčijamą aktą visiškai nesvarbu, kad Komisija apie jį nepranešė atitinkamai valstybei narei, kad ji jo nepavadinimo „sprendimu“ ir kad nepadarė nuorodos į Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį.

60

Šiuo atžvilgiu, remiantis skundžiamos nutarties 6 punkte nurodyta administracinės procedūros eiga, matyti, kad Komisija priėmė poziciją ją motyvuodama tuo, kad aptariama valstybės taikoma priemonė nėra valstybės pagalba. Taigi ginčijamas aktas turi būti laikomas sprendimu pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su šio reglamento 13 straipsnio 1 dalimi ir 20 straipsnio 2 dalies trečiu sakiniu.

61

Kadangi šiuo aktu iš Athinaïki Techniki buvo atimta galimybė pateikti pastabas per EB 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą oficialią tyrimo procedūrą, jis sukėlė privalomų teisinių pasekmių, galinčių pažeisti šios bendrovės interesus.

62

Taigi ginčijamas aktas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnį.

63

Iš išdėstytų motyvų matyti, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad Athinaïki Techniki pateikė ieškinį prašydama panaikinti aktą, kuris nesukelia teisinių pasekmių ir dėl kurio negalima pareikšti ieškinio pagal EB 230 straipsnį.

64

Todėl skundžiamą nutartį reikia panaikinti.

65

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą, kai Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas pats gali priimti galutinį sprendimą, jeigu bylos stadijoje tai galima daryti.

66

Šioje proceso stadijoje Teisingumo teismas negali priimti sprendimo dėl Pirmosios instancijos teismui pateikto ieškinio esmės. Vertinant šį ginčo aspektą reikia išnagrinėti faktinius klausimus remiantis duomenimis, kurių Pirmosios instancijos teismas nevertino ir kurie nebuvo svarstyti Teisingumo Teisme, todėl šiuo atžvilgiu byloje negalima priimti galutinio sprendimo. Tačiau Teisingumo Teismas turi reikiamos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, kurį Komisija pareiškė per procesą pirmojoje instancijoje (žr. 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Pitsiorlas prieš Tarybą ir ECB, C-193/01 P, Rink. p. I-4837, 32 punktą).

67

Be to, kad Komisija pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo, grindžiamą tuo, kad negalima pateikti ieškinio dėl ginčijamo akto panaikinimo, kurį reikia atmesti remiantis šio sprendimo 33–61 punktuose išdėstytais motyvais, ji taip pat nurodo, kad Athinaïki Techniki pateikė ieškinį pasibaigus nustatytam terminui.

68

Iš karto reikia priminti, kad, remiantis EB 230 straipsnio penktąja pastraipa, šiame straipsnyje nurodyti ieškiniai turi būti pateikti, nelygu atvejis, per du mėnesius nuo akto paskelbimo, pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo. Remiantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalimi, šis terminas dėl atstumo šiuo atveju pratęsiamas dešimčiai dienų, ir tas laikotarpis yra visiems vienodas.

69

Neginčijama, kad skundžiamas aktas nebuvo nei skelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nei apie jį buvo pranešta Athinaïki Techniki kaip adresatei, todėl dviejų mėnesių ir dešimties dienų terminas galėjo būti pradėtas skaičiuoti tik nuo tos dienos, kai ji susipažino su minėtu aktu, t. y. nuo ginčijamo laiško gavimo dienos.

70

Be to, remiantis teismo praktika, šalis, teigianti, kad ieškinys pateiktas pavėluotai, turi įrodyti šį teiginį nurodydama dieną, nuo kurios turėjo būti pradėtas skaičiuoti terminas šiam ieškiniui pateikti (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 5 d. Sprendimo Belfiore prieš Komisiją, 108/79, Rink. p. 1769, 7 punktą ir 2007 m. spalio 23 d. Sprendimo Parlamentas prieš Komisiją, C-403/05, Rink. p. I-9045, 35 punktą).

71

Šiuo atveju Athinaïki Techniki Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai ieškinio kopiją pateikė faksu 2005 m. vasario 11 d., o jo originalą – 2005 m. vasario 18 dieną. Kadangi šios kopijos paskutinis puslapis nevisiškai atitiko originalą, Pirmosios instancijos teismo kanceliarija nusprendė, kad visa minėta kopija neatitinka originalo.

72

Nėra reikalo nagrinėti klausimo, ar Athinaïki Techniki tinkamai pateikė ieškinį 2005 m. vasario 11 dieną. Iš tiesų, net jei būtų atsižvelgta į datą, kurią Pirmosios instancijos teismas gavo ieškinio originalą, Athinaïki Techniki ieškinys dėl ginčijamo akto bet kuriuo atveju būtų priimtinas, jei ginčijamą laišką ji gavo 2004 m. gruodžio 8 d. arba vėliau.

73

Dėl šio klausimo Komisija teigia, kad ginčijamas laiškas Athinaïki Techniki perduotas ne vėliau kaip 2004 m. gruodžio 6 d. ir kad nustatyto termino nebuvo laikytasi. Šiuo atžvilgiu ji teigia, kad laišką išsiuntė jo parašymo arba kitą dieną ir kad paštas turėjo jį įteikti Athinaïki Techniki ne vėliau kaip trečią dieną nuo išsiuntimo.

74

Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad Komisija išsiuntė ginčijamą laišką nepasirūpinusi jo įregistruoti arba pridėti prašymą, kad būtų patvirtintas jo gavimas.

75

Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismui ji nepateikia jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima įrodyti, kada ji iš tikrųjų perdavė ginčijamą laišką paštui.

76

Taip pat Komisija niekaip nepagrindė teiginio, kad paštas perdavė šį laišką Athinaïki Techniki ne vėliau kaip trečią dieną po jo išsiuntimo.

77

Taigi Komisija nepateikia jokio įrodymo, kad Athinaïki Techniki gavo ginčijamą laišką ne vėliau kaip 2004 m. gruodžio 6 dieną. Ji tik pateikia argumentus, kurie yra paprasčiausios prielaidos, negalinčios būti įrodymais (žr. 1989 m. gegužės 11 d. Sprendimo Maurissen et Union syndicale prieš Audito Rūmus, 193/87 ir 194/87, Rink. p. 1045, 47 punktą).

78

Esant tokioms aplinkybėms, reikia atmesti Komisijos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.

79

Kadangi byla grąžinama Pirmosios instancijos teismui, reikia atidėti išlaidų, susijusių su šiuo apeliaciniu procesu, klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: