Byla C‑44/06

Gerlach und Co. mbH

prieš

Hauptzollamt Frankfurt (Oder)

(Finanzgericht des Landes Brandenburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Muitų sąjunga – Bendrijos tranzitas – Tranzito operacijos teisėtumo ar pažeidimo vietos įrodymas – Trijų mėnesių terminas – Termino nustatymas po sprendimo išieškoti importo muitus“

Sprendimo santrauka

Laisvas prekių judėjimas – Bendrijos tranzitas – Išorinis Bendrijos tranzitas

(Komisijos reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnio 2 dalis)

Reglamento Nr. 1062/87, nustatančio Bendrijos tranzito įgyvendinimo ir supaprastinimo nuostatas, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1429/90, 11a straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, priėmus sprendimą imtis priemonių išieškoti importo muitus, skundo dėl šio sprendimo nagrinėjimo procedūros metu negali vykdytojui nustatyti trijų mėnesių termino pateikti įrodymus, pagal kuriuos būtų įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą.

Iš tikrųjų toks pavėluotas šio termino nurodymas prieštarauja minėtai 11a straipsnio 2 daliai ir pažeidžia iš šios nuostatos išplaukiančią vykdytojo teisę pateikti savo argumentus dėl tranzito operacijos teisėtumo prieš priimant jam skirtą sprendimą dėl išieškojimo, kuris turi didelį poveikį jo interesams.

(žr. 37, 39 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija)

SPRENDIMAS

2007 m. kovo 8 d.(*)

„Muitų sąjunga – Bendrijos tranzitas – Tranzito operacijos teisėtumo ar pažeidimo vietos įrodymas – Trijų mėnesių terminas – Termino nustatymas po sprendimo išieškoti importo muitus“

Byloje C‑44/06

dėl Finanzgericht des Landes Brandenburg (Vokietija) 2005 m. spalio 12 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. sausio 30 d. pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Gerlach und Co. mbH

prieš

Hauptzollamt Frankfurt (Oder),

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas R. Schintgen, teisėjai A. Tizzano (pranešėjas) ir A. Borg Barthet,

generalinė advokatė E. Sharpston,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Gerlach und Co. mbH, atstovaujamos Steuerberater G. Schemmann, padedamo Rechtsanwalt T. Krüger,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Hottiaux, padedamos advokato B. Wägenbaur,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1987 m. kovo 27 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1062/87, nustatančio Bendrijos tranzito įgyvendinimo ir supaprastinimo nuostatas (OL L 107, p. 1), iš dalies pakeisto 1990 m. gegužės 29 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1429/90 (OL L 137, p. 21, toliau – Reglamentas Nr. 1062/87) 11a straipsnio 2 dalies išaiškinimu.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp bendrovės Gerlach & Co mbH (toliau – Gerlach) ir Frankfurto prie Oderio muitinės įstaigos (toliau – Hauptzollamt) dėl importo muitų išieškojimo.

 Bendrijos teisės aktai

3        Susiklostant pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms Bendrijos tranzito procedūra buvo reglamentuojama 1976 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 222/77 dėl Bendrijos tranzito (OL L 38, 1977, p. 1), iš dalies pakeistu 1990 m. vasario 22 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 474/90 (OL L 51, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 222/77) ir Reglamentu Nr. 1062/87.

4        Reglamento Nr. 222/77 36 straipsnio 1 dalis nustato:

„Jeigu nustatoma, jog tam tikroje valstybėje narėje buvo padarytas Bendrijos tranzito operacijos pažeidimas arba nusižengimas, ta valstybė narė išieško mokėtinus muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus, vadovaudamasi savo teisės nuostatomis; be to, tai nekliudo iškelti baudžiamųjų bylų.“

5        Tuo atveju, kai neįmanoma nustatyti pažeidimo ar nusižengimo vietos, to paties straipsnio 2 ir 3 dalys numato keletą prezumpcijų, leidžiančių išvengti jurisdikcijos konfliktų.

6        Konkrečiai Reglamento Nr. 222/77 36 straipsnio 3 dalis nustato:

„Tais atvejais, kai prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai ir neįmanoma nustatyti pažeidimo arba nusižengimo vietos, laikoma, kad toks pažeidimas arba nusižengimas padarytas:

–        valstybėje narėje, kuriai priklauso išvykimo įstaiga 

arba

–        valstybėje narėje, kuriai priklauso tranzito įstaiga, veikianti įvažiavimo į Bendriją vietoje, kuriai buvo pateiktas tranzito kontrolės lakštas

išskyrus atvejus, kai per nustatytą laiką pateikiami muitinei priimtini įrodymai, pagal kuriuos įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą.

Jeigu tokie įrodymai nepateikiami ir todėl laikoma, kad minėtas pažeidimas arba nusižengimas padarytas išvykimo valstybėje narėje arba įvažiavimo valstybėje narėje, minėtose pirmosios pastraipos antrojoje įtraukoje, muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus, susijusius su atitinkamomis prekėmis, išieško ta valstybė narė, vadovaudamasi Bendrijos arba nacionalinių teisės aktų nuostatomis.

<...>“

7        Reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnis numato:

„1      Jeigu prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai ir neįmanoma nustatyti vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas arba nusižengimas, išvykimo įstaiga kiek įmanydama greičiau, tačiau bet kuriuo atveju nepraėjus 11 mėnesių nuo Bendrijos tranzito deklaracijos įregistravimo, praneša apie tai vykdytojui.

2.      Šio straipsnio 1 dalyje minėtame pranešime be kitų duomenų turi būti nurodytas laikas, iki kurio išvykimo įstaigai turi būti pateikti muitinei priimtini įrodymai, pagal kuriuos būtų įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą.

Tas laikas – trys mėnesiai nuo 1 dalyje nurodyto pranešimo datos. Jeigu minėti įrodymai per tą laikotarpį nepateikiami, valstybė narė, kurios kompetencijai tai priklauso, imasi priemonių išieškoti dėl pažeidimo arba nusižengimo mokėtinus muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus. Tais atvejais, kai ta valstybė narė nėra ta pati, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, pastaroji valstybė narė nedelsdama informuoja pirmiau minėtą valstybę narę.“

 Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas

8        Iš sprendimo, kuriuo buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad 1990 m. liepos 6 d. ir liepos 13 d. Gerlach prašymu Hauptzollamt dvi gyvų veršių siuntas iš Lenkijos į Barselonos (Ispanija) muitinės įstaigą įformino pagal Bendrijos tranzito procedūrą.

9        Iš La Jonquera (Ispanija) ir Barselonos muitinių gavusi užantspauduotus kvitus, patvirtinančius šių siuntų pristatymą į paskirties įstaigą, Hauptzollamt konstatavo Bendrijos tranzito formalumų užbaigimą.

10      Vėliau Europos Bendrijų Komisijai ir Potsdamo bei Hanoverio muitinių inspekcijos tarnyboms atlikus tyrimus paaiškėjo, kad ant minėtų kvitų esantys Ispanijos anspaudai yra netikri ir kad pervežant galvijus buvo padaryta nusižengimų. Tiksli nusižengimų vieta nebuvo nustatyta.

11      Todėl 1992 m. sausio 30 d. ir vasario 4 d. HauptzollamtGerlach, kaip tranzito procedūros vykdytojai, išsiuntė du raginimus sumokėti mokesčius, siekdama a posteriori išieškoti su dviem minėtomis siuntomis susijusius importo muitus.

12      Gerlach pateikė skundą dėl šių reikalavimų kartu prašydama sustabdyti jų vykdymą.

13      1992 m. balandžio 2 d. laišku Hauptzollamt pranešė Gerlach apie tai, kad ji nepristatė išsiųstų prekių į paskirties įstaigą, bei nurodė, kad ji iki 1992 m. liepos 7 d. gali pateikti įrodymus, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti, kad tranzito operacijos buvo atliktos be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą. Raginimų sumokėti mokesčius vykdymas buvo atidėtas iki minėto termino pabaigos.

14      Kadangi iki minėto termino pabaigos Gerlach nepateikė prašomų įrodymų, Hauptzollamt 1998 m. liepos 28 d. sprendimu atmetė skundą kaip nepagrįstą.

15      Todėl Gerlach Brandenburgo žemės Finanzgericht pateikė ieškinį dėl raginimų sumokėti mokesčius ir sprendimo dėl skundo panaikinimo.

16      Savo ieškinyje Gerlach kaltina Hauptzollamt suteikus jai Reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnio 2 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą tik po to, kai pastaroji nusprendė išieškoti muitus. Šiuo klausimu ji nurodė 1999 m. spalio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Lensing & Brockhausen (C‑233/98, Rink. p. I‑7349), iš kurio matyti, kad neįvykdžius tranzito procedūrų valstybė narė, kurioje yra išvykimo įstaiga, gali imtis priemonių išieškoti muitus, tik jeigu ji vykdytojui prieš tai pranešė, kad šis turi tris mėnesius pateikti įrodymus dėl faktinės pažeidimo arba nusižengimo vietos.

17      Hauptzollamt atmetė šį Gerlach argumentą, nurodydama, kad nagrinėjamas trijų mėnesių terminas jai buvo suteiktas nagrinėjant skundą. Todėl galimi procedūros trūkumai dėl minėto termino nustatymo buvo pašalinti.

18      Tokiomis aplinkybėmis Brandenburgo žemės Finanzgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

Ar nacionalinė muitinė turi teisę įtraukti muitus į savo apskaitą prieš nurodydama terminą nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą, įtvirtintą (Reglamento Nr. 1062/87) 11a straipsnio 2 dalyje, ir tinkamai šį terminą pirmą kartą nustatyti tik nagrinėjant skundą dėl šio sprendimo?

19      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas linkęs į šį klausimą atsakyti teigiamai. Jis mano, kad valstybė narė, kurioje yra išvykimo įstaiga, gali įtraukti muitus į apskaitą prieš nustatydama Reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnio 2 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą, nes vykdytojui šis terminas suteikiamas vykstant skundo nagrinėjimo procedūrai.

20      Finanzgericht mano, kad muitinė iš esmės turėtų pirmiausia suteikti vykdytojui nagrinėjamą terminą ir tik šiam terminui pasibaigus imtis priemonių išieškoti muitus. Vis dėlto nedraudžiama šias procedūras atlikti atvirkštine tvarka. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad svarbiausia, jog trijų mėnesių terminas būtų realiai suteiktas vykdytojui ir kad pastarasis turėtų realią galimybę pateikti reikalaujamus įrodymus prieš užbaigiant išieškojimo procedūrą. Raginimas sumokėti mokesčius, dėl kurio buvo pareikštas skundas, dar nėra įsigaliojęs. Todėl jei nacionalinė valdžios institucija suteiktų nagrinėjamą terminą vykstant skundo nagrinėjimo procedūrai, vykdytojas dar galėtų pateikti reikalingus įrodymus ir dėl to skundžiamas raginimas būtų panaikintas. Net tokiu atveju vykdytojo teisės būtų užtikrintos.

21      Nors Finanzgericht pripažįsta, kad minėtame sprendime Lensing & Brockhausen ir 2005 m. sausio 20 d. Sprendime Honeywell Aerospace (C‑300/03, Rink. p. I‑689) Teisingumo Teismas nustatė, kad valstybė narė, kurioje yra išvykimo įstaiga, gali imtis priemonių išieškoti muitus, tik jeigu ji vykdytojui prieš tai pranešė, kad šis turi tris mėnesius pateikti įrodymus, vis dėlto jis mano, kad šiuose sprendimuose pateiktas vertinimas nėra taikomas pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju.

22      Iš tikrųjų bylose, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, jis konstatuoja, kad vykdytojams nebuvo suteiktas joks terminas, o šioje byloje terminas buvo nustatytas priėmus raginimą sumokėti mokesčius, tačiau prieš įsigaliojant šiam raginimui. Kita vertus, minėtame sprendime Honeywell Aerospace Teisingumo Teismas aiškino ne šioje byloje nagrinėjamą Reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnio 2 dalį, o nuostatą, kuri ją pakeitė, t. y. 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1), 379 straipsnio 2 dalį.

 Dėl prejudicinio klausimo

23      Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, kurioje yra išvykimo įstaiga, gali po sprendimo pradėti išieškoti importo muitus per skundo dėl minėto sprendimo nagrinėjimo procedūrą vykdytojui nustatyti trijų mėnesių terminą pateikti įrodymus, pagal kuriuos būtų įmanoma nustatyti, kad tranzito operacijos buvo atliktos be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą.

 Šalių argumentai

24      Gerlach ir Komisija tvirtina, kad valstybė narė, kurioje yra išvykimo įstaiga, gali nustatyti ir išieškoti importo muitus tik pasibaigus vykdytojui suteiktam trijų mėnesių terminui, per kurį nebuvo pateikta įrodymų, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba kai vykdytojo pateikti įrodymai yra nepakankami.

25      Šį aiškinimą jos grindžia minėtais sprendimais Lensing & Brockhausen ir Honeywell Aerospace, kuriuose Teisingumo Teismas jau sprendė šioje byloje Finanzgericht pateiktą klausimą. Šių sprendimų tekstai yra nedviprasmiški, o jų rezoliucinės dalys visiškai gali pagal analogiją būti taikomos pagrindinėje byloje nagrinėjamam atvejui.

26      Be to, Gerlach ir Komisija mano, kad minėtas išaiškinimas išplaukia iš paties Reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnio 2 dalies turinio, kuris, pirmiausia, įpareigoja nustatyti trijų mėnesių terminą tokias atvejais kaip, pavyzdžiui, nagrinėjamas pagrindinėje byloje ir, antra, jei per šį terminą nepateikiami reikiami įrodymai, turi būti išieškoti muitai ir kiti privalomi mokėjimai.

27      Komisija priduria, kad šį išaiškinimą taip pat patvirtina ir minėtos nuostatos tikslas, t. y. užtikrinti greitą muitų išieškojimą, raginant vykdytoją aktyviai bendradarbiauti išsiaiškinant situaciją. Jei valstybė narė, kurioje yra išvykimo įstaiga, pagrindinėje byloje nagrinėjamą terminą nustatytų, kai muitai išieškoti, toks būdas prieštarautų minėtam tikslui.

28      Iš tikrųjų jei priėmus sprendimą išieškoti importo muitus vykdytojas per nustatytą terminą įrodytų, kad nusižengimai buvo padaryti kitoje valstybėje narėje, kuriai ir priklausytų išieškoti muitus, valstybė narė, kurioje yra išvykimo įstaiga, turėtų atšaukti savo jau priimtą sprendimą ir perduoti bylą kompetentingai valstybei narei. Toks išaiškinimas būtų kliūtis, nes sulėtintų procedūrą, o tai panaikintų nustatant minėtą terminą siekiamo naudingo rezultato.

29      Galiausiai Komisija pabrėžia, kad siūlomas sprendimas atitinka pagrindinius Bendrijos teisės principus. Iš tikrųjų yra akivaizdu, kad jei per administracinę procedūrą suinteresuotajam asmeniui numatoma teisė būti išklausytam, teisinis aktas, kuriuo užbaigiama ši procedūra, gali būti priimtas tik išklausius šį suinteresuotąjį asmenį.

 Teisingumo Teismo atsakymas

30      Pagal Reglamento Nr. 222/77 36 straipsnio 3 dalį, jei susiklosčius tokiai situacijai kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai ir neįmanoma nustatyti pažeidimo arba nusižengimo vietos, laikoma, kad toks pažeidimas arba nusižengimas padarytas valstybėje narėje, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, išskyrus atvejus, kai per nustatytą laiką pateikiami muitinei priimtini įrodymai, pagal kuriuos įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą.

31      Reglamento 1062/87 11a straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu prekių siunta nebuvo pateikta paskirties įstaigai ir neįmanoma nustatyti vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas arba nusižengimas, išvykimo įstaiga kiek įmanydama greičiau, tačiau bet kuriuo atveju nepraėjus 11 mėnesių nuo Bendrijos tranzito deklaracijos įregistravimo, praneša apie tai vykdytojui.

32      Pagal to paties straipsnio 2 dalį minėtame pranešime, be kitų duomenų, turi būti nurodytas laikas, iki kurio išvykimo įstaigai turi būti pateikti muitinei priimtini įrodymai, pagal kuriuos būtų įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą. Tas laikas – trys mėnesiai nuo 1 dalyje nurodyto pranešimo datos. Jeigu minėti įrodymai per tą laikotarpį nepateikiami, valstybė narė, kurios kompetencijai tai priklauso, imasi priemonių išieškoti dėl pažeidimo arba nusižengimo mokėtinus muitus ir kitus privalomuosius mokėjimus.

33      Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš Reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnio 2 dalies ir iš ją pakeitusių iš esmės identiškų nuostatų, t. y. 1992 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1214/92 dėl Bendrijos tranzito tvarkos įgyvendinimo ir dėl tam tikrų šios tvarkos supaprastinimų (OL L 132, p. 1) 49 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 2454/93 379 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad išvykimo įstaigos pranešimas vykdytojui apie laiką, iki kada gali būti pateikti reikalaujami įrodymai, yra būtinas ir turi būti pateiktas prieš skolos muitinei išieškojimą (žr. šiuo klausimu 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑460/01, Rink. p. I‑2613, 62 ir 80 punktus).

34      Be to, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad šiuo terminu siekiama apsaugoti vykdytojo interesus, suteikiant jam tris mėnesius pateikti, kai tai įmanoma, įrodymus, pagal kuriuos būtų įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą (žr. 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimo SPKR, C‑112/01, Rink. p. I‑10655, 38 punktą ir minėto sprendimo Honeywell Aerospace 24 punktą).

35      Iš to matyti, kad valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, gali imtis priemonių išieškoti importo muitus, tik jei ji prieš tai vykdytojui nurodė, kad šis turi tris mėnesius pateikti prašomus įrodymus, ir jei jis tų įrodymų nepateikė per minėtą terminą (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Lensing & Brockhausen 29 punktą ir minėto sprendimo Honeywell Aerospace 23 punktą).

36      Tokiomis aplinkybėmis pirmą kartą minėtas terminas negali būti suteiktas vykstant skudo dėl kompetentingos institucijos sprendimo imtis priemonių išieškoti importo muitus, nagrinėjimo procedūrai. Taip juolab turėtų būti ir tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai minėtas sprendimas yra nedelsiant vykdomas.

37      Iš tikrųjų toks pavėluotas šio termino nurodymas prieštarauja Reglamento Nr. 1062/87 11a straipsnio 2 daliai ir pažeidžia iš šios nuostatos išplaukiančią vykdytojo teisę pateikti savo argumentus dėl tranzito operacijos teisėtumo prieš priimant jam skirtą sprendimą dėl išieškojimo, kuris turi didelį poveikį jo interesams.

38      Šios teisės laikymasis yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės sistemos principų, kuris turi būti užtikrintas visose procedūrose ir procesuose, įskaitant ir Bendrijos tranzito procedūrą, pradėtuose prieš asmenį, jei juose gali būti priimtas jam neigiamų pasekmių turintis sprendimas (šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Lisrestalir kt., C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 ir 30 punktus; 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Mediocurso prieš Komisiją, C‑462/98 P, Rink. p. I‑7183, 36 punktą ir 2005 m. birželio 9 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑287/02, Rink. p. I‑5093, 37 punktas).

39      Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamento 1062/87 11a straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, priėmus sprendimą imtis priemonių išieškoti importo muitus, skundo dėl šio sprendimo nagrinėjimo procedūros metu negali vykdytojui nustatyti trijų mėnesių termino pateikti įrodymus, pagal kuriuos būtų įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

40      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1987 m. kovo 27 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1062/87, nustatančio Bendrijos tranzito įgyvendinimo ir supaprastinimo nuostatas, iš dalies pakeisto 1990 m. gegužės 29 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1429/90, 11a straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga, priėmus sprendimą imtis priemonių išieškoti importo muitus, skundo dėl šios sprendimo nagrinėjimo procedūros metu negali vykdytojui nustatyti trijų mėnesių termino pateikti įrodymus, pagal kuriuos būtų įmanoma pripažinti, kad tranzito operacija buvo atlikta be pažeidimų, arba nustatyti faktinę pažeidimo arba nusižengimo vietą.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.