—

F. Granberg, atstovaujamo advokato L. Lindström,

—

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos K. Norman ir A. Kruse,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos S. Spyropoulos, N. Dafniou, Z. Chatzipavlou ir S. Trekli,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Albenzio,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos J. Pietras,

—

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos E. Karlsson ir M.-M. Josephides,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos W. Mölls ir L. Ström van Lier,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76, p. 1), iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB (OL L 390, p. 124, toliau – direktyva), 7 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies išaiškinimo bei pastarosios nuostatos galiojimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas baudžiamojoje byloje, iškeltoje F. Granberg dėl neteisėtai į Švediją atgabento šildymui skirto dyzelinio kuro, tai yra mineralinio kuro direktyvos 9 straipsnio 3 dalies prasme.

3

Direktyvos penkta, šešta, septinta, dvylikta ir trylikta konstatuojamosios dalys numato:

„kadangi produktų pristatymo, laikymo iki pristatymo arba tiekimo savarankiška ūkine veikla besiverčiančiam prekybininkui arba viešajai įstaigai, jeigu jis įvyksta kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie buvo išleisti laisvai cirkuliuoti, atveju atsiranda pagrindas akcizams tiems produktams taikyti toje kitoje valstybėje narėje;

kadangi už akcizais apmokestinamus produktus, kuriuos privatūs asmenys įsigyja ir vežasi savo reikmėms, mokestis turi būti pritaikytas toje šalyje, kurioje produktai buvo įsigyti;

kadangi norėdamos nustatyti, ar akcizais apmokestinti produktai laikomi ne asmeniniais, bet komerciniais tikslais, valstybės narės privalo atsižvelgti į keletą kriterijų;

<…>

kadangi tam, kad mokestis būtų surinktas pagal valstybių narių nustatytus tarifus, turėtų būti numatyta tokių prekių gabenimo taikant laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą tvarka;

kadangi šiuo tikslu visų pirma būtina numatyti, kad kiekviena siunta turi būti lengvai identifikuojama; kadangi būtina numatyti, kad siuntos mokestinis statusas turi būti iš karto identifikuojamas; kadangi dėl šios priežasties būtina parengti šiuos reikalavimus atitinkantį administracinį arba komercinį lydraštį; kadangi komercinio dokumento naudojimo atveju jame turi būti nurodomi pagrindiniai administracinio dokumento elementai.“

4

Pagal 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva Bendrijos lygiu taikoma mineraliniam kurui, alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, taip pat apdorotam tabakui.

5

Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis numato:

„Akcizas tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartojimui <…>

Akcizais apmokestinamų produktų išleidimas vartojimui – tai:

6

Direktyvos 7 straipsnis nustato:

„1.   Jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti vartojimui vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi.

<…>

4.   1 dalyje nurodyti produktai gabenami iš vienos valstybės narės teritorijos į kitą su lydraščiu, kuriame turi būti svarbiausi 18 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento rekvizitai. Šio dokumento forma ir turinys nustatomi šios direktyvos 24 straipsnyje nurodyta tvarka.

<…>“

7

Pagal direktyvos 8 straipsnį:

„Laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų individualiam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami.“

8

Direktyvos 9 straipsnio 3 dalis nustato:

„Valstybės narės taip pat gali numatyti, kad vartojimo valstybėje narėje turi būti mokamas akcizas už kitoje valstybėje narėje jau išleistą vartojimui mineralinį kurą, jeigu privatūs asmenys arba kiti asmenys jų vardu neįprastu būdu transportuoja šiuos produktus. Neįprastas transportavimas – kuro gabenimas ne stacionariose transporto priemonių kuro talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose, taip pat šildymui skirto skystojo kuro gabenimas kitu būdu nei specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse.“

9

Direktyvos 18 straipsnis numato:

„1.   Neatsižvelgiant į galimą kompiuterizuotų procedūrų naudojimą, visi akcizu apmokestinami produktai, judantys iš vienos valstybės narės į kitą, taikant laikiną akcizo mokėjimo atidėjimo režimą, taip pat ir produktai, judantys jūros ar oro keliais tiesiai iš vieno Bendrijos uosto ar oro uosto į kitą, turi būti siunčiami kartu su lydraščiu, kurį surašo siuntėjas. Šis dokumentas gali būti administracinis arba komercinis dokumentas. Šio dokumento forma ir turinys bei procedūra, kurios reikia laikytis, jei tokio dokumento objektyviai naudoti negalima, turi būti nustatomi, laikantis 24 straipsnyje nustatytos tvarkos.

2.   Kad prekes būtų galima identifikuoti ir patikrinti, krovinio pakuotės turi būti numeruojamos, o produktai apibūdinami 1 dalyje nurodytame dokumente. Prireikus siuntėjas privalo užplombuoti kiekvieną konteinerį, jeigu valstybė narė, iš kurios prekės išvežamos, pripažįsta transporto priemonę tinkama plombuoti, arba užplombuoti kiekvieną pakuotę.

3.   Jeigu prekių gavėjas nėra įgaliotasis sandėlio savininkas arba registruotas prekybininkas, nepaisant 17 straipsnio nuostatų, kartu su 1 dalyje nurodytu dokumentu turi būti pateikiamas ir dokumentas, patvirtinantis, kad akcizas paskirties valstybėje narėje sumokėtas arba visi kiti su mokesčiu susiję formalumai atlikti laikantis paskirties valstybės narės atsakingų institucijų nustatytų sąlygų.

Šiame dokumente turi būti nurodyta:

<…>“.

10

Įstatymo dėl alkoholio, tabako ir mineralinio kuro produktų transportavimo ir kitų operacijų kontrolės, susijusios su akcizo mokesčiu (lag (1998:506) om punktskattekontroll av transporter m.m. av alkoholvaror, tobaksvaror och mineraloljeprodukter, toliau – LPK), 1 skirsnio 4 straipsnis nustato:

„Apmokestinamuoju asmeniu vadinamas akcizo mokėtojas pagal

<…>

11

LSE 4 skirsnio 1 straipsnis numato:

„Energijos mokestį privalo mokėti <…>:

<…>

<…>“

12

LSE 4 skirsnio 1a straipsnis nustato:

„Pagal 1 straipsnio 5 punktą mokestis nemokamas,

<…>

13

Pagal LPK 1 skirsnio 6 straipsnį:

„Akcizu apmokestinamas produktas gali būti transportuojamas, tik jei įvykdyti reikalavimai, susiję su lydraščiu, (mokesčio sumokėjimą užtikrinančia) garantija, garantijos pateikimo įrodymu ir deklaracija, išplaukiantys iš įstatymų, numatytų 2 straipsnyje ar nuostatų, numatytų 5 a straipsnyje.“

14

Pagal LPK 5 skirsnio 1 straipsnį bet kuris asmuo, iš valstybės, kurios teritorijoje taikomi akcizus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai, į Švediją tyčia įvežęs akcizais apmokestinamų produktų, taip pažeidžiant šio įstatymo 1 skirsnio 6 straipsnį, dėl ko gali pasunkėti prekių transportavimo mokestinė kontrolė, dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių transportavo baudžiamas laisvės atėmimo bausme iki dvejų metų. Jei pažeidimas laikomas lengvu, asmeniui skiriama piniginė bauda.

15

2003 m. gruodžio 7 d. F. Granberg, keliaujantį furgonu iš Suomijos, sustabdė Švedijos muitinės poste Övertorneå. Muitininkai transporto priemonėje rado 3000 l Suomijoje parduodamo šildymui skirto dyzelinio kuro. Šis dyzelinis kuras buvo transportuojamas uždengtoje kėbulo dalyje, supiltas į tris didelius IBC konteinerius. Šie IBC konteineriai buvo tokie, kokius naudoja profesionalūs prekiautojai būtent hidraulinei alyvai transportuoti. Minėtu dyzeliniu kuru turėjo būti šildomi F. Granberg namai, todėl jis buvo skirtas pastarojo asmeniniam naudojimui. Pagal LSK 4 skirsnio 1 straipsnį, kartu su LPK 1 skirsnio 4 straipsniu, ši prekė buvo laikoma apmokestinama akcizo mokesčiu.

16

Prokuratūra F. Granberg iškėlė baudžiamąją bylą dėl to, kad jis apsunkino mokesčių kontrolę tiek, kiek prieš dyzelinio kuro transportavimą nepateikė kompetentingoms mokesčių institucijoms deklaracijos, mokėtinų mokesčių sumokėjimą užtikrinančios garantijos, įrodymo dėl tokios garantijos pateikimo ir supaprastinto lydraščio. 2004 m. gegužės 4 d. Sprendimu Haparanda tingsrätt (Haparanda (Švedija) teismas) paskyrė piniginę baudą už neteisėtą akcizu apmokestinamų produktų transportavimą.

17

F. Granberg pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Hovrätten för Övre Norrland (Övre Norrland apeliacinis teismas). Jis sutiko su bylos aplinkybėmis, bet neigė padaręs nusižengimą. Iš tiesų jis tvirtino, kad taikydamas akcizo mokestį visam šildymui skirto dyzelinio kuro importui, nenumatydamas išimties ne tik „neįprastu“ transportu įvykdytam importui direktyvos 9 straipsnio 3 dalies prasme, Švedijos įstatymų leidėjas neperkėlė arba perkėlė neteisingai šios direktyvos nuostatas.

18

Esant šioms aplinkybėms, Hovrätten för Övre Norrland nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 9 straipsnio 3 dalis bendrai leidžia valstybėms narėms apmokestinti akcizo mokesčiu šildymui skirtą dyzelinį kurą, kurį privatus asmuo įsigijo savo reikmėms kitoje valstybėje narėje, kurioje jis buvo išleistas vartojimui, ir pats jį transportavo į suvartojimo valstybę narę, neatsižvelgiant į transportavimo būdą.

20

Lenkijos vyriausybė, Taryba ir Europos Bendrijų Komisija siūlo į šį klausimą atsakyti neigiamai.

21

Jos tvirtina, kad direktyvos 9 straipsnio 3 dalis valstybėms narėms suteikia galimybę netaikyti direktyvos 8 straipsnio šildymui skirtam dyzeliniam kurui, kurį privatus asmuo į jų teritoriją atgabeno savo reikmėms, tik su sąlyga, kad šiuo tikslu pastarasis naudojo „neįprastą transportavimą“ 9 straipsnio 3 dalies prasme.

22

Lenkijos vyriausybės ir Tarybos teigimu, pastaroji nuostata, leidžianti nukrypti nuo direktyvos 8 straipsnyje nustatytos bendros taisyklės, turi būti aiškinama siaurai. Šiuo klausimu Taryba pabrėžia, kad jei Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs leisti valstybėms narėms netaikyti 8 straipsnio privataus asmens šildymui skirto dyzelinio kuro transportavimui, jis tai būtų aiškiai numatęs.

23

Laikydamosi priešingos nuomonės, Švedijos, Graikijos ir Italijos vyriausybės tvirtina, kad valstybės narės gali netaikyti direktyvos 8 straipsnio privačių asmenų transportuojamam šildymui skirtam skystajam kurui ir todėl apmokestinti šį produktą akcizu vartojimo valstybėje narėje, neatsižvelgiant į pasirinktą transportavimo būdą.

24

Iš esmės Švedijos vyriausybė tvirtina, kad iš direktyvos 9 straipsnio 3 dalies formuluotės išplaukia, jog kiek tai susiję su šildymui skirtu dyzeliniu kuru, privatus asmuo neturi galimybės šios rūšies produktą transportuoti „įprastu“ būdu ir būti atleistas nuo akcizo mokesčio mokėjimo vartojimo valstybėje narėje. Iš tiesų šia nuostata siekiama valstybėms narėms leisti bendrai uždrausti privatiems asmenims transportuoti šildymui skirtą dyzelinį kurą.

25

Graikijos ir Italijos vyriausybės savo ruožtu pastebėjo, kad šildymui skirto skystojo kuro, atsižvelgiant į jo specialų pobūdį, Bendrijos teisės aktų leidėjas neįtraukė į direktyvos 8 straipsnio taikymo apimtį. Iš tiesų, skirtingai nei kitų akcizu apmokestinamų produktų, pavyzdžiui, tabako ir alkoholinių gėrimų, šildymui skirto skystojo kuro įprastai individualiam naudojimui privatūs asmenys negabena. Taigi galima daryti išvadą, kad šios rūšies produktai transportuojami tik komerciniais tikslais.

26

Taigi, kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, direktyva norima nustatyti tam tikras akcizais apmokestinamų produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės taisykles, siekiant užtikrinti vienodą akcizų taikymą visose valstybėse narėse (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo EMU Tabac ir kt., C-296/95, Rink. p. I-1605, 22 punktas; 2001 m. balandžio 5 d. Sprendimo Van de Water, C-325/99, Rink. p. I-2729, 39 punktas; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Cipriani, C-395/00, Rink. p. I-11877, 41 punktas ir 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Joustra, C-5/05, Rink. p. I-11075, 27 punktas).

27

Šiuo atžvilgiu direktyvos 8 straipsnis nustatė bendrą principą, pagal kurį akcizo mokestis už privačių asmenų savo reikmėms įsigytus ir jų pačių atsivežtus produktus mokėtinas valstybėje narėje, kurioje produktai įsigyti (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Joustra 31 ir 33 punktus).

28

Tačiau, kalbant apie mineralinio kuro, jau išleisto vartojimui valstybėje narėje, įsigijimą, direktyvos 9 straipsnio 3 dalis leidžia nukrypti nuo 8 straipsnyje nustatytos bendros taisyklės ir taip pat numato, kad akcizas gali būti sumokėtas kitoje valstybėje narėje, į kurią šis kuras yra išvežtas vartojimui.

29

Tačiau valstybės narės gali pasinaudoti šia teise, tik jei įvykdytos kelios sąlygos. Pagal 9 straipsnio 3 dalį akcizu apmokestintą mineralinį kurą turi transportuoti privatus asmuo ar kitas asmuo jo vardu „neįprastu būdu“, kuris šioje nuostatoje apibrėžtas taip: „kuro gabenimas ne stacionariose transporto priemonių kuro talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose, taip pat šildymui skirto skystojo kuro gabenimas kitu būdu nei specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse“.

30

Taip pat svarbu priminti, kad aptariama nuostata, kaip nuo bendros taisyklės leidžianti nukrypti nuostata, turi būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu ypač žr. 2001 m. sausio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-83/99, Rink. p. I-445, 19 punktą; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-5/01, Rink. p. I-11991, 56 punktą ir 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo Stadt Sundern, C 43/04, Rink. p. I-4491, 27 punktą).

31

Iš to išplaukia, kad, priešingai nei teigia Švedijos vyriausybė, direktyvos 9 straipsnio 3 dalis neturėtų būti aiškinama kaip leidžianti apmokestinti akcizu taip pat vartojimo valstybėje narėje visą privataus asmens asmeniniais tikslais importuotą šildymui skirtą dyzelinį kurą, neatsižvelgiant į transportavimo būdą. Iš tiesų valstybė narė negali pasinaudoti šia teise, kai privatus asmuo transportuoja prekę tokiu būdu, kurio neapima sąvoka „neįprastas transportavimas“, apibrėžta šio sprendimo 29 punkte nurodytoje nuostatoje.

32

Todėl į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad direktyvos 9 straipsnio 3 dalis bendrai neleidžia apmokestinti akcizo mokesčiu vartojimo valstybėje narėje šildymui skirto dyzelinio kuro, kurį kitoje valstybėje narėje įsigijo privatus asmuo savo reikmėms ir pats jį transportavo į vartojimo valstybę narę, neatsižvelgiant į transportavimo būdą.

33

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

34

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar 3000 l šildymui skirto dyzelinio kuro transportavimas privataus asmens furgone esančiuose trijuose IBC konteineriuose reiškia „transportavimą neįprastu būdu“ direktyvos 9 straipsnio 3 dalies prasme.

35

Komisija teigia, kad direktyvos 9 straipsnio 3 dalis skirtingomis kalbomis šiuo klausimu ne visai sutampa. Ji tvirtina, kad todėl ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos turinį, priėmimo kontekstą ir griežto išimčių aiškinimo principą. Tad neįprasto transportavimo sąvokai nepriskiriamas tik privataus asmens sąskaita profesionalaus gabentojo vykdomas šildymui skirto dyzelinio kuro transportavimas sunkvežimiu cisterna. Atvirkščiai, tokio produkto transportavimas, kurį atlieka privatus asmuo IBC konteineriuose, aiškiai patenka į šią sąvoką.

36

Italijos ir Lenkijos vyriausybės, padariusios tokią pačią išvadą kaip Komisija, pabrėžia 9 straipsnio 3 dalies, kurios aiškinimas nekelia abejonių, aiškumą ir tikslumą.

37

Taigi, kaip buvo priminta šio sprendimo 29 punkte, pagal direktyvos 9 punkto 3 dalyje esantį apibrėžimą reikia suprasti, kad neįprastas transportavimas yra „kuro gabenimas ne stacionariose transporto priemonių kuro talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose, taip pat šildymui skirto skystojo kuro gabenimas kitu būdu nei specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse“.

38

Iš šios nuostatos teksto išplaukia, kad šildymui skirto skystojo kuro transportavimas ne sunkvežimiais cisternomis turi būti laikomas neįprastu transportavimu.

39

Toks aiškinimas pagrįstas šios nuostatos versijomis skirtingomis kalbomis. Ypač taip yra sąvokos „tankers“ anglų kalba, „autocisterne“ italų kalba ir „cystern“ lenkų kalba atveju.

40

Todėl reikia konstatuoti, kad privataus asmens šildymui skirto dyzelinio kuro transportavimas ne sunkvežimiu cisterna, o paprasčiausiu furgonu, kaip yra pagrindinėje byloje, yra „neįprastas transportavimas“ direktyvos 9 straipsnio 3 dalies prasme. Aplinkybė, kad šioje byloje minėtas dyzelinis kuras buvo trijuose IBC konteineriuose, neleidžia suabejoti šia išvada.

41

Todėl į trečiąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, jog 3000 l šildymui skirto dyzelinio kuro transportavimas privataus asmens furgone esančiuose trijuose IBC konteineriuose reiškia „neįprastą transportavimą“ direktyvos 9 straipsnio 3 dalies prasme.

42

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 7 straipsnio 4 dalis leidžia valstybei narei reikalauti, jog privatus asmuo, transportuojantis šildymui skirtą dyzelinį kurą naudojimui savo reikmėms neįprastu būdu, pateiktų akcizo sumokėjimo užtikrinimo garantiją ir transportuodamas turėtų akcizo mokesčio sumokėjimą užtikrinančios garantijos pateikimo įrodymą bei lydraštį.

43

Komisija teigia, kad direktyvos 7 straipsnio 1 dalis, kuri aprašo produktus, susijusius su to paties straipsnio 4 dalimi, numato tik produktus, „laikomus komerciniais tikslais“. Todėl ji tvirtina, kad pastaroji nuostata nesusijusi su privataus asmens savo reikmėms įsigytais produktais ir todėl netaikoma šioje pagrindinėje byloje. Šiuo atžvilgiu ji pabrėžia, kad iš direktyvos trečios, penktos, šeštos ir vienuoliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, jog pastaroji nustato neto skirtumą tarp prekių, kurios laikomos komerciniais tikslais ir transportuojamos kartu su dokumentais, ir prekių, laikomų asmeniniais tikslais, kurias transportuojant į kitą valstybę narę nereikalaujama turėti jokio dokumento.

44

Komisija priduria, kad jokia direktyvos nuostata nenustato, jog jos 9 straipsnio 3 dalyje numatyti produktai turi būti gabenami su kokiu nors dokumentu ar turi būti pateikta garantija.

45

Atvirkščiai, Švedijos ir Lenkijos vyriausybės tvirtina, kad iš direktyvos 9 straipsnio išplaukia, jog bet koks neįprastas transportavimas vykdomas komerciniais tikslais. Pirmoji iš šių vyriausybių priduria, kad ši nuostata pagrįsta principu, pagal kurį privatūs asmenys neturėtų galėti transportuoti mineralinį kurą. Todėl bet koks šio produkto transportavimas, net įvykdytas privataus asmens savo reikmėms, turi būti laikomas komercinio pobūdžio ir jam turi būti taikomos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos.

46

Pirmiausia reikia priminti, kad direktyvos 7 straipsnio 4 dalis, susijusi su akcizais apmokestinamų produktų gabenimu su lydraščiu, nurodo šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad visi akcizu apmokestinami produktai, judantys iš vienos valstybės narės į kitą, taikant laikinąjį akcizo mokėjimo atidėjimo režimą, turi būti siunčiami kartu su lydraščiu, kurį surašo siuntėjas.

47

Direktyvos 18 straipsnio 3 dalis numato galimybę, kad kartu su šiuo dokumentu būtų pateikiamas ir dokumentas, patvirtinantis, jog akcizas paskirties valstybėje narėje sumokėtas arba visi kiti su mokesčiu susiję formalumai atlikti laikantis šios valstybės narės atsakingų institucijų nustatytų sąlygų. Pagal šią nuostatą pastarajame dokumente turi būti nurodyta būtent data bei informacija apie mokesčio sumokėjimą ar šio už mokesčius atsakingos institucijos padalinio priimtą mokesčio sumokėjimą užtikrinančią garantiją.

48

Tai pabrėžiant reikia konstatuoti, kad direktyvos 7 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad produktai turi būti transportuojami su šio straipsnio 4 dalyje nurodytu lydraščiu, apibrėžia tik „komerciniais tikslais laikomus“ produktus.

49

Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, direktyva nustato skirtumą tarp šių produktų ir produktų, kurių įsigyjama savo reikmėms ir kuriuos transportuojant nereikia jokių dokumentų (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų EMU Tabac ir kt. 23 punktą ir Joustra 28 punktą).

50

Iš tiesų tiek, kiek direktyvos 8 straipsnis numato, kad už asmeniniams tikslams laikomus produktus akcizo mokestis mokamas valstybėje narėje, kurioje produktai įsigyti, ši nuostata nereikalauja turėti jokio dokumento juos transportuojant į kitą valstybę narę (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo EMU Tabac ir kt. 24 punktą).

51

Tačiau reikia priminti, kad šildymui skirtas dyzelinis kuras, kurį privatus asmuo įsigijo savo reikmėms ir pats transportavo neįprastu būdu, yra asmeniniams tikslams laikomas produktas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas minėta, direktyvos 7 straipsnio 4 dalis nereikalauja, kad šis produktas būtų transportuojamas su lydraščiu.

52

Taigi iš šios išvados išplaukia, kad valstybė narė negali reikalauti, jog šildymui skirtas dyzelinis kuras, laikomas asmeniniams tikslams, būtų transportuojamas su tokiu dokumentu.

53

Tokia pareiga galėtų būti privaloma neįprastu būdu transportuojant mineralinį kurą, kai vartojimo valstybė narė, vykdydama direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą, reikalauja sumokėti akcizo mokestį tam, kad galėtų kontroliuoti šio produkto padėtį mokesčių prasme.

54

Iš tiesų, kaip išplaukia iš direktyvos tryliktos konstatuojamosios dalies ir 18 straipsnio, lydraščio tikslas yra būtent identifikuoti transportuojamas prekes, taip pat nustatyti jų mokestinį statusą.

55

Todėl nereikėtų atmesti galimybės, jog paskirties valstybė narė privataus asmens šildymui skirto dyzelinio kuro neįprasto transportavimo atveju gali reikalauti, kad šis asmuo pateiktų lydraštį bei dokumentą, įrodantį, kad pateikta akcizo mokesčio sumokėjimą užtikrinanti garantija.

56

Atsižvelgiant į minėtas išvadas, į ketvirtąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad direktyvos 7 straipsnio 4 dalis nedraudžia paskirties valstybės narės, kurioje akcizas yra mokėtinas, teisės aktų, kaip tai leidžia šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalis, nustatančių visiems privatiems asmenims, asmeniškai ir savo reikmėms įsigijusiems šildymui skirto dyzelinio kuro kitoje valstybėje narėje, kurioje ši prekė buvo išleista vartojimui, ir patiems ją transportuojantiems į šią paskirties valstybę narę „neįprastu būdu“ 9 straipsnio 3 dalies prasme, pareigą pateikti akcizo mokesčio sumokėjimą užtikrinančią garantiją ir turėti lydraštį bei šios garantijos pateikimą įrodantį dokumentą.

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: