Byla C‑215/04

Marius Pedersen A/S

prieš

Miljøstyrelsen

(Østre Landsret prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Atliekos – Atliekų vežimas – Panaudoti skirtos atliekos – „Pranešėjo“ sąvoka – Pranešėjo pareigos“

Sprendimo santrauka

1.        Aplinka – Atliekos – Reglamentas Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo

(Tarybos reglamento Nr. 259/93 2 straipsnio g punkto ii papunktis)

2.        Aplinka – Atliekos – Reglamentas Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo

(Tarybos reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 2 dalis ir 4 dalies a punkto pirma įtrauka)

3.        Aplinka – Atliekos – Reglamentas Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo

(Tarybos reglamento Nr. 259/93 6 straipsnio 5 dalies pirma įtrauka)

4.        Aplinka – Atliekos – Reglamentas Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo

(Tarybos reglamento Nr. 259/93 6 straipsnio 5 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis)

1.        Reglamento Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės 2 straipsnio g punkto ii papunkčio formuluotė „kai to taikyti negalima“ turi būti aiškinama taip, jog vien tai, kad asmuo yra licenciją turintis surinkėjas, savaime nesuteikia jam pranešėjo apie panaudoti skirtų atliekų vežimą statuso. Tačiau tokios aplinkybės, kad atliekų gamintojas nėra žinomas arba gamintojų yra tiek daug ir jų atliekų gamyba tokia maža, jog būtų neprotinga, jei apie atliekų vežimą jie praneštų individualiai, gali pateisinti tai, kad licenciją turintis surinkėjas būtų laikomas pranešėju apie panaudoti skirtų atliekų vežimą.

(žr. 19 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Siunčiančioji kompetentinga valdžios institucija pagal Reglamento Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės 7 straipsnio 2 dalį ir 4 dalies a punkto pirmą įtrauką gali pareikšti prieštaravimą dėl atliekų vežimo, neturėdama informacijos apie jų apdorojimą paskirties valstybėje. Tačiau iš pranešėjo negalima reikalauti, kad jis įrodytų, jog panaudojimas paskirties valstybėje bus lygiavertis tam, kurį numato siunčiančiosios valstybės teisės aktai. Atvirkščiai, jei pagal to paties 7 straipsnio 4 dalies a punkto pirmą įtrauką kompetentinga valdžios institucija nori pareikšti prieštaravimą dėl vežimo remdamasi savo nacionalinėmis normomis, reglamentuojančiomis panaudojimą, būtent ji turi įrodyti pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai, kurį sukeltų atliekų panaudojimas paskirties valstybėje.

(žr. 33–34 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.        Reglamento Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės 6 straipsnio 5 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pareiga pateikti informaciją apie atliekų sudėtį nėra įvykdyta, jei pranešėjas pareiškia apie atliekų rūšį nurodydamas, kad tai yra „elektronikos laužas“. Iš tikrųjų tokia nuoroda yra abstrakti ir netiksli bei nepateikia detalios informacijos, galinčios informuoti kompetentingą valdžios instituciją apie specifines atitinkamų atliekų charakteristikas.

(žr. 38–39 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

4.        Reglamento Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas pradedamas skaičiuoti, kai paskirties valstybės kompetentingos valdžios institucijos išsiunčia patvirtinimą apie pranešimo gavimą, net jei siunčiančiosios valstybės kompetentingos valdžios institucijos mano, kad gavo nevisą šio reglamento 6 straipsnio 5 dalyje nurodytą informaciją. Šio termino viršijimo pasekmė yra ta, kad kompetentingos valdžios institucijos nebegali pareikšti prieštaravimų dėl vežimo arba iš pranešėjo prašyti papildomos informacijos.

(žr. 52 punktą, rezoliucinės dalies 4 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2006 m. vasario 16 d.(*)

„Atliekos – Atliekų vežimas – Panaudoti skirtos atliekos – „Pranešėjo“ sąvoka – Pranešėjo pareigos“

Byloje C‑215/04

dėl Østre Landsret (Danija) 2004 m. gegužės 14 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. gegužės 21 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Marius Pedersen A/S

prieš

Miljøstyrelsen,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai K. Schiemann (pranešėjas), N. Colneric, J. N. Cunha Rodrigues ir E. Levits,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. gegužės 26 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Marius Pedersen A/S, atstovaujamos advokato H. Banke,

–        Miljøstyrelsen, atstovaujamos advokato P. Biering,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde ir P. Biering,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos D. Haven,

–        Austrijos vyriausybės, atstovaujamos E. Riedl,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos J. Pietras,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Konstantinidis ir H. Støvlbæk,

susipažinęs su 2005 m. liepos 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės (OL L 30, p. 1) 2 straipsnio g punkto, 6 straipsnio 5 dalies ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 4 dalies a punkto išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas byloje Marius Pedersen A/S (toliau – Pedersen), kuri yra elektronikos laužo surinkimo licenciją turinti įmonė, turinti buveinę Danijoje, prieš Miljøstyrelsen (Nacionalinė aplinkos agentūra) dėl šių atliekų vežimo į Vokietiją siekiant jas panaudoti.

 Teisinis pagrindas

3        Pagal Reglamento Nr. 259/93 devintą konstatuojamąją dalį:

„<...> apie atliekų vežimą privaloma iš anksto pranešti kompetentingoms institucijoms, kad jos būtų tinkamai informuotos ypač apie atliekų rūšį, vežimą, šalinimą ar panaudojimą ir galėtų imtis būtinų priemonių aplinkai ir žmonėms apsaugoti bei turėtų galimybę pareikšti pagrįstus prieštaravimus dėl atliekų vežimo.“

4        Šio reglamento 2 straipsnio g punkte „pranešėjas“ apibrėžiamas kaip:

„<…> fizinis asmuo ar institucija, įpareigota pranešti, kitaip tariant asmuo <...>, kuris ketina pats vežti atliekas ar tokį vežimą užsakyti:

i)      asmuo, dėl kurio veiklos atliekos susidaro (pirminis atliekų gamintojas);

arba

ii)      kai to taikyti negalima, surinkėjas, kuris turi valstybės narės tuo tikslu išduotą leidimą, arba registruotas, licencijuotas prekybininkas ar brokeris, kuris organizuoja atliekų šalinimą ar panaudojimą

<…>.“

5        To paties reglamento 6 straipsnis numato:

„1.      Kai pranešėjas panaudoti skirtas atliekas <...> ketina siųsti iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę <...>, jis apie tai praneša paskirties kompetentingai institucijai, o pranešimo kopijas nusiunčia siunčiančiajai ir tranzito kompetentingoms institucijoms bei gavėjui.

<…>

4.      Pranešdamas apie vežimą, pranešėjas užpildo važtaraštį ir, jei kompetentinga institucija reikalauja, pateikia papildomą informaciją ir dokumentus.

5.      Pranešėjas važtaraštyje nurodo tokią informaciją:

–        panaudoti vežamų atliekų šaltinį, sudėtį ir kiekį, taip pat gamintoją, o jei atliekos yra surinktos iš įvairių šaltinių, detalų atliekų aprašą ir, jei žinoma, pradinius jų gamintojus,

<…>.“

6        Pagal Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnį:

„1.      Gavusi pranešimą, paskirties kompetentinga institucija per tris darbo dienas pranešėjui nusiunčia patvirtinimą apie gautą pranešimą, o jo kopijas išsiunčia kitoms atitinkamoms kompetentingoms institucijoms bei gavėjui.

2.      Siunčiančioji, paskirties ir tranzito kompetentingos institucijos, išsiuntusios patvirtinimą apie gautą pranešimą, gali per 30 dienų pareikšti prieštaravimą dėl atliekų vežimo. Prieštaravimas turi būti paremtas šio straipsnio 4 dalimi. Visus prieštaravimus būtina pateikti raštu pranešėjui ir kitoms kompetentingoms institucijoms per 30 dienų.

<…>.

4.      a)     Siunčiančioji ir paskirties kompetentingos institucijos gali kelti pagrįstus prieštaravimus dėl planuojamo atliekų vežimo:

–        pagal Direktyvą 75/442/EEB, ypač jos 7 straipsnį

arba

–        jei jis neatitinka aplinkos apsaugos, viešosios tvarkos, visuomenės saugos ir sveikatos apsaugos nacionalinių įstatymų bei kitų teisės aktų

<…>.

<…>.

5.      Jei per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą laiką kompetentingos institucijos įsitikina, kad jų prieštaravimus sukėlę ginčai yra išspręsti ir kad transportavimo sąlygų bus laikomasi, jos nedelsdamos raštu apie tai informuoja pareiškėją, o kopijas nusiunčia gavėjui ir kitoms kompetentingoms institucijoms.

Jei vėliau vežimo sąlygose atsiranda svarbių pakeitimų, turi būti pateikiamas naujas pranešimas.“

7        1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39), iš dalies pakeistos 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, p. 32, toliau – Direktyva 75/442), 4 straipsnis nustato:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų panaudotos ar pašalintos nesukeliant pavojaus žmonėms ir nenaudojant procesų ar būdų, galinčių pakenkti aplinkai, konkrečiai:

–        nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams,

–        nesukeliant triukšmo ar kvapų,

–        nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypatingai svarbioms vietovėms.

Valstybės narės taip pat imasi būtinų priemonių uždrausti atliekų išmetimą, išvertimą ar nekontroliuojamą šalinimą.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

8        2000 m. vasario 21 d. pranešimu Pedersen paprašė Miljøstyrelsen leidimo pervežti 2000 tonų panaudoti skirtų elektronikos laužo surinkimo Vokietijoje esančiai jos įmonei partnerei. Agentūra atsisakė išduoti leidimą vežti dėl to, kad Pedersen jai nepateikė prašymo nagrinėjimui būtinos informacijos, be kita ko:

1)      pirminių atliekų gamintojų suteikto įgaliojimo, patvirtinančio, kad Pedersen jiems atstovauja pervežant surinktas atliekas;

2)      įrodymo, kad Vokietijoje esantys prietaisai apdoroja atliekas būdu, kuris aplinkosaugos požiūriu yra lygiavertis numatytajam Danijos teisės aktuose;

3)      pakankamos informacijos apie atliekų sudėtį, kadangi tarptautinio gabenimo dokumente Pedersen nurodė vien tai, kad vežamas „elektronikos laužas“.

9        Be to, atsižvelgdama į tai, kad pranešimas tariamai buvo neišsamus, Miljøstyrelsen nutarė, jog neprasidėjo Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnyje numatytas trisdešimties dienų terminas, per kurį siunčiančioji kompetentinga institucija gali pareikšti savo sutikimą arba prieštaravimus.

10      2001 m. gegužės 22 d. Pedersen pareiškė ieškinį Østre Landsret, manydama, jog pateikė pakankamai dokumentų, kad Miljøstyrelsen galėtų suteikti prašomą leidimą, jog terminas pareikšti prieštaravimus baigėsi ir kad dėl to ji turėjo teisę pradėti pagrindinėje byloje nagrinėjamą vežimą.

11      Šiomis aplinkybėmis Østre Landsret nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar <...> Reglamento Nr. 259/93 <...> 2 straipsnio g punkto ii papunkčio formuluotė „kai to taikyti negalima“ turi būti aiškinama taip, kad licenciją turintis surinkėjas savaime negali tapti pranešėju apie panaudoti skirtų atliekų eksportą?

Jeigu būtų atsakyta teigiamai, Teisingumo Teismo prašoma patikslinti, kokiais kriterijais vadovaujantis licenciją turintis surinkėjas gali būti pranešėju apie panaudoti skirtų atliekų eksportą.

Ar šiuo kriterijumi galėtų būti tai, kad atliekų gamintojas nėra žinomas arba gamintojų yra tiek daug ir jų gamyba tokia maža, kad būtų neprotinga, jei apie atliekų eksportą jie praneštų individualiai?

2.      Ar Reglamento Nr. 259/93 <...> 7 straipsnio 2 dalis, siejant ją su 4 dalies a punkto pirma ir antra įtraukomis, leidžia siunčiančiosios valstybės kompetentingoms institucijoms pateikti prieštaravimus dėl prašymo leisti eksportuoti panaudoti skirtas atliekas, jei pranešėjas nepraneša, ar minėtos atliekos paskirties valstybėje bus apdorotos taikant metodus, kurie aplinkosaugos požiūriu yra lygiaverčiai reikalaujamiems siunčiančiosios valstybės teisės aktais?

3.      Ar Reglamento Nr. 259/93 <…> 6 straipsnio 5 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pareiga pateikti informaciją apie atliekų sudėtį yra įvykdyta, jei pranešėjas nurodo atliekų rūšį, pavyzdžiui, „elektronikos laužas“?

4.      Ar Reglamento Nr. 259/93 <...> 7 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas pradedamas skaičiuoti, kai paskirties valstybės kompetentingos institucijos išsiunčia patvirtinimą apie pranešimo gavimą, net jei siunčiančiosios valstybės institucijos mano, kad joms buvo pateikta ne visa 6 straipsnio 5 dalyje nurodyta informacija?

Jeigu būtų atsakyta neigiamai, kokia informacija turi būti pridedama prie pranešimo, kad prasidėtų 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas?

Ar šio trisdešimties dienų termino pabaigos teisinė pasekmė yra ta, kad kompetentingos institucijos nebegali pareikšti prieštaravimų arba reikalauti papildomos informacijos?“

 Dėl pirmojo klausimo

12      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 259/93 2 straipsnio g punkto ii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad licenciją turintis atliekų surinkėjas savaime negali tapti pranešėju apie panaudoti skirtų atliekų vežimą.

13      Iš pačios minėto 2 straipsnio g punkto formuluotės aišku, jog kai asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atitinkamos atliekos, šiuo atveju pirminis gamintojas, negali pranešti apie vežimą, licenciją turintis surinkėjas gali būti pranešėju, tačiau tik panašiais atvejais.

14      Todėl šis straipsnis aiškiai atmeta galimybę, kad patvirtintas surinkėjas savaime būtų laikomas vieninteliu pranešėju apie atliekų vežimą.

15      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo patikslinti, kokiais kriterijais vadovaujantis licenciją turintis surinkėjas gali būti pranešėju apie panaudoti skirtų atliekų vežimą.

16      Nors pareiga pranešti apie atliekų vežimą pirmiausia tenka pirminiam atliekų gamintojui, formuluotė „kai to taikyti negalima“ reiškia, jog kai pirminis atliekų gamintojas negali pranešti, tai gali padaryti licenciją turintis surinkėjas. Atsižvelgiant į vieną iš Reglamento Nr. 259/93 tikslų, kuris įtvirtintas jo devintoje konstatuojamojoje dalyje, t. y. apie vežimą iš anksto pranešti kompetentingoms valdžios institucijoms, kad jos būtų tinkamai informuotos ir galėtų imtis būtinų priemonių aplinkai ir žmonėms apsaugoti, formuluotę „kai to taikyti negalima“ reikia aiškinti plačiai, kad būtų užtikrinta, jog, pirminiam gamintojui neturint galimybės pranešti apie vežimą, tai galėtų padaryti patvirtintas surinkėjas.

17      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos aplinkybės, kaip antai ta, jog atliekų gamintojas nėra žinomas arba gamintojų yra tiek daug ir jų gamyba tokia maža, kad būtų neprotinga, jei apie atliekų vežimą jie praneštų individualiai, yra kriterijai, kurie leidžia licenciją turinčiam surinkėjui pranešti apie vežimą kompetentingoms institucijoms ir kurie patenka į formuluotę „kai to taikyti negalima“.

18      Be kita ko, kai pirminis atliekų gamintojas nėra žinomas, visiškai pateisinama ir net pageidautina, kad kompetentingoms valdžios institucijoms praneštų būtent licenciją turintis surinkėjas. Juk daugybė nedidelių kiekių atliekų gamintojų pateiktų pranešimų, kaip savo išvados 26 punkte teisingai pažymėjo generalinis advokatas, būtų nesuderinama su Reglamente Nr. 259/93 įtvirtinta kompetentingų valdžios institucijų pareiga išnagrinėti šiuos pranešimus per pakankamai trumpą terminą.

19      Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 259/93 2 straipsnio g punkto ii papunkčio formuluotė „kai to taikyti negalima“ turi būti aiškinama taip, jog vien tai, kad asmuo yra licenciją turintis surinkėjas, savaime nesuteikia jam pranešėjo apie panaudoti skirtų atliekų vežimą statuso. Tačiau tokios aplinkybės, kad atliekų gamintojas nėra žinomas arba gamintojų yra tiek daug ir jų atliekų gamyba tokia maža, jog būtų neprotinga, jei apie atliekų vežimą jie praneštų individualiai, gali pateisinti tai, kad licenciją turintis surinkėjas būtų laikomas pranešėju apie panaudoti skirtų atliekų vežimą.

 Dėl antrojo klausimo

20      Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar siunčiančiosios valstybės kompetentingoms valdžios institucijoms leidžiama pateikti prieštaravimus dėl prašymo suteikti leidimą eksportuoti atliekas, skirtas panaudoti paskirties valstybėje, vien todėl, kad iš pranešėjo pateiktos informacijos nematyti, jog paskirties valstybės teisės aktais reikalaujama tokio paties kaip ir siunčiančiosios valstybės aplinkosaugos lygio.

21      Pirmiausia reikia priminti, kad atliekų vežimo klausimas Bendrijos lygiu yra suderintas Reglamentu Nr. 259/93, siekiant užtikrinti aplinkos apsaugą (2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo DaimlerChrysler, C‑324/99, Rink p. I–9897, 42 punktas ir 2002 m. vasario 27 d. Sprendimo ASA, C‑6/00, Rink. p. 1961, 35 punktas).

22      Atvejai, kuriais valstybės narės gali pateikti prieštaravimus dėl atliekų vežimo tarp valstybių narių, kiek jis susijęs su panaudoti skirtomis atliekomis, yra išvardyti baigtiniame sąraše, įtvirtintame šio reglamento 7 straipsnio 4 dalyje, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje (minėto sprendimo ASA 36 punktas).

23      Vis dėlto šio 7 straipsnio 4 dalies, kuri nustato atvejus, kuriais siunčiančiosios, tranzito arba paskirties kompetentingos valdžios institucijos gali pareikšti prieštaravimus dėl panaudoti skirtų atliekų vežimo, taikymas suponuoja, kad kompetentinga valdžios institucija turi visą reikalingą informaciją, kad patikrintų, ar atliekų vežimas atitinka kurį nors iš šių atvejų.

24      Šiuo tikslu Reglamento Nr. 259/93 6 straipsnio 5 dalis numato, kad pranešėjas turi pateikti tam tikrą informaciją.

25      Be to, iš šio 6 straipsnio 4 dalies aišku, kad kompetentingos valdžios institucijos pranešėjo gali prašyti papildomos informacijos ir dokumentų.

26      Tačiau kadangi Reglamentas Nr. 259/93 nenumato specifinės procedūros tuo atveju, kai toks papildomos informacijos ar dokumentų prašymas nevykdomas, kompetentinga valdžios institucija gali pareikšti šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje numatytą „prieštaravimą“, jei ji neturi informacijos, reikalingos patikrinti, ar atliekų vežimas nesukelia problemų pagal to paties reglamento 7 straipsnio 4 dalį.

27      Šiuo atveju informacijos, kuri turi būti laikoma būtina ir kurios kompetentinga valdžios institucija gali paprašyti, lygmuo skiriasi atsižvelgiant į atvejus, kurie numatyti Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 4 dalyje.

28      Dėl Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 4 dalies a punkto pirmoje įtraukoje numatyto atvejo 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo EU-Wood-Trading (C‑277/02, Rink. p. I–11957) 43 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad kompetentingos valdžios institucijos prieštaravimą gali pagrįsti motyvais ne tik dėl pačios atliekų vežimo operacijos, bet ir dėl su šiuo vežimu susijusios panaudojimo operacijos.

29      Iš tikrųjų kadangi pagal Direktyvos 75/442 4 straipsnį valstybėms narėms priimant priemones būtina užtikrinti, kad atliekos bus panaudotos ar pašalintos be pavojaus žmonių sveikatai ir kad naudojami būdai ar metodai nebus žalingi aplinkai, Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 4 dalies a punkto pirma įtrauka turi būti aiškinama kaip suteikianti teisę siunčiančiosioms kompetentingoms valdžios institucijoms pareikšti prieštaravimus dėl panaudoti skirtų atliekų vežimo, motyvuojant tuo, kad numatytas panaudojimas neatitinka minėtame 4 straipsnyje numatytų reikalavimų.

30      Minėtame sprendime EU-Wood-Trading Teisingumo Teismas nusprendė, jog Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 4 dalies a punkto pirma įtrauka reiškia, kad siunčiančiosios kompetentingos valdžios institucijos, įvertindamos šio atliekų panaudojimo paskirties valstybėje riziką žmonių sveikatai ir aplinkai, gali atsižvelgti į visus šiuo atveju svarbius kriterijus, įskaitant ir galiojančius siunčiančiojoje valstybėje, net jei jie yra griežtesni nei paskirties valstybėje, ir tiek, kiek jais siekiama išvengti šio pavojaus. Siunčiančiosios kompetentingos valdžios institucijos dėl to neturėtų būti ribojamos savo valstybės kriterijų, jei šie kriterijai nėra geriau pritaikyti išvengti šio pavojaus nei paskirties valstybės kriterijai (minėto sprendimo EU-Wood-Trading 46 punktas).

31      Be to, siunčiančiosios kompetentingos valdžios institucijos prieštaravimas dėl vežimo remiantis nacionalinėmis normomis, reglamentuojančiomis panaudojimą, gali būti teisėtai pateiktas, tik jei pastarosios, vadovaudamosi proporcingumo principu, yra tinkamos įgyvendinti tikslą pašalinti pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (minėto sprendimo EU-Wood-Trading 49 punktas). Šis pavojus turi būti įvertintas remiantis ne bendro pobūdžio samprotavimais, bet atitinkamais moksliniais tyrimais (minėto sprendimo EU-Wood-Trading 50 punktas).

32      Remiantis Reglamento Nr. 259/93 6 straipsnyje nustatyta išankstinio pranešimo tvarka, pranešėjas pagal šio straipsnio 5 dalį kartu su pranešimu turi pateikti važtaraštį ir jame nurodyti ne tik panaudoti vežamų atliekų sudėtį ir kiekį bei jų vežimo sąlygas, bet ir sąlygas, kuriomis šios atliekos bus panaudojamos.

33      Tačiau iš pranešėjo negalima reikalauti, kad jis įrodytų, jog panaudojimas paskirties valstybėje bus lygiavertis tam, kurį numato siunčiančiosios valstybės teisės aktai. Priešingai, jei pagal Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 4 dalies a punkto pirmą įtrauką kompetentinga valdžios institucija nori pareikšti prieštaravimą dėl vežimo remdamasi savo nacionalinėmis normomis, reglamentuojančiomis panaudojimą, būtent ji turi įrodyti pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai, kurį sukeltų atliekų panaudojimas paskirties valstybėje.

34      Iš to, kas išdėstyta pirmiau, matyti, jog į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad siunčiančioji kompetentinga valdžios institucija pagal Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 2 dalį ir 4 dalies a punkto pirmą įtrauką gali pareikšti prieštaravimą dėl atliekų vežimo, neturėdama informacijos apie jų apdorojimą paskirties valstybėje. Tačiau iš pranešėjo negalima reikalauti, kad jis įrodytų, jog panaudojimas paskirties valstybėje bus lygiavertis tam, kurį numato siunčiančiosios valstybės teisės aktai.

 Dėl trečiojo klausimo

35      Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar atliekų rūšies, pavyzdžiui, „elektronikos laužas“, nurodymo pranešant apie vežimą pakanka vykdant pareigą pateikti informaciją dėl atliekų sudėties, kurią numato Reglamento Nr. 259/93 6 straipsnio 5 dalies pirma įtrauka.

36      Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 16 punkte, vienas iš Reglamento Nr. 259/93 tikslų yra užtikrinti, kad apie vežimą iš anksto būtų pranešta kompetentingoms valdžios institucijoms, kad jos būtų tinkamai informuotos ir galėtų imtis būtinų priemonių aplinkai ir žmonėms apsaugoti.

37      Užtikrinti, kad šis tikslas bus pasiektas, gali tik išsamus pranešimas, kuriame detaliai apibūdinta panaudoti vežamų atliekų kilmė, sudėtis ir apimtis, o kai atliekos surinktos iš įvairių šaltinių – ir detalus atliekų aprašas.

38      „Elektronikos laužo“ nurodymas neatitinka šios sąlygos dėl savo abstraktaus ir netikslaus pobūdžio, taip pat dėl to, kad nėra detalios informacijos, galinčios informuoti kompetentingą valdžios instituciją apie specifines atitinkamų atliekų charakteristikas.

39      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 259/93 6 straipsnio 5 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pareiga pateikti informaciją apie atliekų sudėtį nėra įvykdyta, jei pranešėjas pareiškia apie atliekų rūšį, nurodydamas, kad tai yra „elektronikos laužas“.

 Dėl ketvirtojo klausimo

40      Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausima, ar tai, jog siunčiančioji kompetentinga valdžios institucija mano, kad gavo nevisą būtiną informaciją dėl panaudoti skirtų atliekų vežimo, turi įtakos datai, nuo kurios pradedamas skaičiuoti Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 2 dalyje numatytas 30 dienų terminas. Be to, šis teismas klausia, ar šio termino viršijimas pašalina galimybę kompetentingoms valdžios institucijoms pareikšti prieštaravimų arba iš pranešėjo prašyti papildomos informacijos.

41      Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia išnagrinėti Reglamente Nr. 259/93 įtvirtintą pranešimo apie atliekų vežimą mechanizmą.

42      Pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį, kai pranešėjas panaudoti skirtas atliekas ketina siųsti iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, jis apie tai praneša paskirties kompetentingai valdžios institucijai, o pranešimo kopijas nusiunčia siunčiančiajai ir tranzito kompetentingoms valdžios institucijoms bei gavėjui.

43      Šio reglamento 7 straipsnio 1 dalis numato, kad gavusi pranešimą paskirties kompetentinga valdžios institucija per tris darbo dienas pranešėjui nusiunčia patvirtinimą apie gautą pranešimą, o jo kopijas išsiunčia kitoms atitinkamoms kompetentingoms valdžios institucijoms bei gavėjui.

44      Pagal to paties straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą siunčiančioji, paskirties ir tranzito kompetentingos valdžios institucijos, išsiuntusios patvirtinimą apie gautą pranešimą, per 30 dienų gali pareikšti prieštaravimą dėl atliekų vežimo.

45      Iš Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio formuluotės aišku, kad 30 dienų terminas pradedamas skaičiuoti, kai paskirties kompetentinga valdžios institucija išsiunčia patvirtinimą apie gautą pranešimą. Tai, kad išsiuntimo kompetentinga valdžios institucija, kaip pagrindinėje byloje, mano negavusi visos būtinos informacijos, nėra kliūtis šiam terminui prasidėti. Šis 30 dienų terminas yra svarbi garantija pranešėjui, kad planuojamas vežimas bus tikrinamas tame pačiame reglamente numatytu terminu ir kad ne vėliau kaip iki šio termino pabaigos jis bus informuotas, ar gali vykdyti vežimą ir kokiomis sąlygomis, jeigu jų būtų (žr. šiuo klausimu dėl siunčiančiosios kompetentingos valdžios institucijos prieštaravimo, susijusio su klaidingu vežimo kvalifikavimu, minėto sprendimo ASA 49 punktą).

46      Dėl to, atsižvelgiant į teisinio saugumo aspektus, Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama siaurai. Kadangi šiame straipsnyje numatytas 30 dienų laikotarpis yra gero administravimo garantija, kompetentingos valdžios institucijos gali pareikšti prieštaravimus tik tada, jei jos laikosi šio termino.

47      Tam tikros informacijos, kurią kompetentinga valdžios institucija, šiuo atveju – siunčiančioji institucija, mano esant reikalinga arba netgi būtina paprašyti, nebuvimas negali sutrukdyti tam, kad prasidėtų Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas 30 dienų terminas.

48      Danijos, Austrijos ir Lenkijos vyriausybės savo rašytinėse pastabose išreiškė nuogąstavimus dėl tokio aiškinimo, manydamos, jog tai, kad bus pripažinta, jog 30 dienų terminas pradedamas skaičiuoti, kai paskirties kompetentinga valdžios institucija išsiunčia patvirtinimą apie gautą pranešimą, ir tai, nepaisant to, jog pranešimas yra neišsamus, reikš, jog kompetentingos valdžios institucijos nebegalės pareikšti prieštaravimo dėl vežimo.

49      Šiuo klausimu, atsižvelgiant į tai, kad išankstiniu pranešimu kompetentingos valdžios institucijos turi būti tinkamai informuotos apie atliekų rūšį, vežimą, šalinimą ar panaudojimą tam, kad galėtų imtis būtinų priemonių aplinkai ir žmonėms apsaugoti bei turėtų galimybę pareikšti pagrįstus prieštaravimus dėl atliekų vežimo, būtina išsaugoti kompetentingų valdžios institucijų teisę paprašyti papildomos informacijos tada, kai jos mano, kad pranešimas yra neišsamus, t. y. teisę, kurią joms suteikia Reglamento Nr. 259/93 6 straipsnio 4 dalis.

50      Tačiau šio sprendimo 46 ir 47 punktuose pateiktas aiškinimas niekaip nepaveikia šios teisės. Kadangi Reglamentas Nr. 259/93 nenumato specifinės procedūros, per kurią kompetentingos valdžios institucijos pateikia prašymus dėl papildomos informacijos ir dokumentų pagal šio reglamento 6 straipsnio 4 dalį, tokius prašymus kompetentingos valdžios institucijos, šiuo atveju – siunčiančioji institucija, gali pateikti per 30 dienų terminą „prieštaravimo“ forma, kurią numato to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalis. Tokia išeitis leidžia suderinti griežtą 7 straipsnio 2 dalies aiškinimą su kompetentingų valdžios institucijų teisės prašyti papildomos informacijos laikymusi.

51      Tuo atveju, kai siunčiančiosios kompetentingos valdžios institucijos reikalaujama papildoma informacija gaunama iki pasibaigiant 30 dienų terminui ir kai ši institucija mano, kad prieštaravimus sukėlę ginčai išspręsti, ji apie tai nedelsdama raštu informuoja pranešėją pagal Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 5 dalį, o kopijas nusiunčia gavėjui ir kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms. Jei vėliau padaromas esminis vežimo tvarkos pakeitimas, turi būti siunčiamas naujas pranešimas.

52      Šiomis aplinkybėmis į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas pradedamas skaičiuoti, kai paskirties valstybės kompetentingos valdžios institucijos išsiunčia patvirtinimą apie pranešimo gavimą, net jei siunčiančiosios valstybės kompetentingos valdžios institucijos mano, kad gavo nevisą šio reglamento 6 straipsnio 5 dalyje nurodytą informaciją. Šio termino viršijimo pasekmė yra ta, kad kompetentingos valdžios institucijos nebegali pareikšti prieštaravimų dėl vežimo arba iš pranešėjo prašyti papildomos informacijos.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

53      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės 2 straipsnio g punkto ii papunkčio formuluotė „kai to taikyti negalima“ turi būti aiškinama taip, jog vien tai, kad asmuo yra licenciją turintis surinkėjas, savaime nesuteikia jam pranešėjo apie panaudoti skirtų atliekų vežimą statuso. Tačiau tokios aplinkybės, kad atliekų gamintojas nėra žinomas arba gamintojų yra tiek daug ir jų atliekų gamyba tokia maža, jog būtų neprotinga, jei apie atliekų vežimą jie praneštų individualiai, gali pateisinti tai, kad licenciją turintis surinkėjas būtų laikomas pranešėju apie panaudoti skirtų atliekų vežimą.

2.      Siunčiančioji kompetentinga valdžios institucija pagal Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 2 dalį ir 4 dalies a punkto pirmą įtrauką gali pareikšti prieštaravimą dėl atliekų vežimo, neturėdama informacijos apie jų apdorojimą paskirties valstybėje. Tačiau iš pranešėjo negalima reikalauti, kad jis įrodytų, jog panaudojimas paskirties valstybėje bus lygiavertis tam, kurį numato siunčiančiosios valstybės teisės aktai.

3.      Reglamento Nr. 259/93 6 straipsnio 5 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pareiga pateikti informaciją apie atliekų sudėtį nėra įvykdyta, jei pranešėjas pareiškia apie atliekų rūšį, nurodydamas, kad tai yra „elektronikos laužas“.

4.      Reglamento Nr. 259/93 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas pradedamas skaičiuoti, kai paskirties valstybės kompetentingos valdžios institucijos išsiunčia patvirtinimą apie pranešimo gavimą, net jei siunčiančiosios valstybės kompetentingos valdžios institucijos mano, kad gavo nevisą šio reglamento 6 straipsnio 5 dalyje nurodytą informaciją. Šio termino viršijimo pasekmė yra ta, kad kompetentingos valdžios institucijos nebegali pareikšti prieštaravimų dėl vežimo arba iš pranešėjo prašyti papildomos informacijos.

Parašai.

---

* Proceso kalba: danų.