1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad leidusi Dublin City Council (toliau – DCC), perėmusiai teises iš Dublin Corporation Fire Brigade, teikti skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas, apie tai Eastern Regional Health Authority (toliau – Sveikatos tarnyba), anksčiau vadintai Eastern Health Board, iš anksto nepaskelbus, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir 49 straipsnius bei bendruosius Bendrijos teisės principus.

2

Viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuoja 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1), su pakeitimais, padarytais 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB (OL L 328, p. 1, toliau – Direktyva 92/50). Direktyvos 92/50 1 straipsnio a punkte, be kita ko, nurodoma, kad viešojo paslaugų pirkimo sutartys yra atlygintinio piniginio pobūdžio sutartys, kurias raštu sudaro paslaugų teikėjas ir perkančioji organizacija.

3

Šiam ginčui taikytinos 1999 m. galiojusios redakcijos 1953 m. priimto Sveikatos įstatymo (Health Act 1953, toliau – Health Act) 65 straipsnio 1 dalis numato:

„Sveikatos tarnyba, nepažeisdama ministro duotų bendrųjų nurodymų ir vadovaudamasi išsamiomis taisyklėmis, kurias ji mano esant reikalinga nustatyti, bet kuriam subjektui, teikiančiam arba siūlančiam paslaugą, panašią į tą, kurią gali teikti Sveikatos tarnyba, arba ją papildančią, gali padėti vienu ar keletu toliau išvardytų būdų:

4

Health Act 57 straipsnis numato:

„Sveikatos tarnyba turi teisę sudaryti susistarimus dėl greitosios pagalbos automobilių arba kitų pacientams vežti skirtų transporto priemonių tiekimo <…>“

5

Pagal 1981 m. Priešgaisrinės apsaugos paslaugų įstatymo (Fire Services Act 1981)25 straipsnį:

„Priešgaisrinės apsaugos tarnyba gali vykdyti arba padėti vykdyti nepaprastąsias operacijas, tiek susijusias, tiek nesusijusias su gaisro rizika, ir tokiose situacijose savo nuožiūra imtis reikalingų žmonių gelbėjimo arba apsaugos ir nuosavybės apsaugos priemonių.“

6

Fire Services Act 1981 9 straipsnio 1 dalies a punktas numato, kad šiame įstatyme nurodyta priešgaisrinės apsaugos tarnyba yra Grafystės taryba (The Council of a County).

7

DCC, kuri yra atsakinga už Dublino ugniagesių tarnybą, teikia skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas Sveikatos tarnybai priskirtos teritorijos dalyje, visų pirma Dublino mieste. Ji teikė šią paslaugą kaip Sveikatos tarnyba iki 1960 m., o vėliau kaip vietos valdžios įstaiga per savo nuolatinę priešgaisrinės apsaugos tarnybą.

8

Vadovaudamasi Health Act 65 straipsniu ir finansuodama skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas, East Coast Area Health Board, kuri yra nuo Sveikatos tarnybos atskira sveikatos apsaugos sistemos įstaiga, vykdanti Sveikatos tarnybos deleguotas funkcijas, kasmet perveda DCC pinigų, kurių galutinė suma nustatoma derybomis tarp DCC ir minėtos vietos įstaigos. Ši suma padengia dalį DCC išlaidų, patirtų teikiant nagrinėjamas paslaugas.

9

1998 m. birželio mėn. Eastern Health Board ir Dublin Corporation Fire Brigade parengė skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugų teikimo susitarimo projektą. 2003 m. pradžioje, tiksliau tariant, paskutinę pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino dieną, šis projektas apėmė atsiskaitymo tarp šių dviejų šalių tvarką ir su šiuo projektu susijusių viešųjų išlaidų valdymo gaires.

10

Dėl šio susitarimo projekto Komisijai pateiktas skundas, kuriame buvo teigiama, jog apie projektą reikėjo paskelbti iš anksto, kaip to reikalauja Direktyva 92/50. Komisija ir Airijos valdžios institucijos pasikeitė laiškais siekdamos išsiaiškinti, ar buvo sutartis, kuriai taikoma minėta pareiga paskelbti.

11

Manydama, kad skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugų teikimas, vykdomas pagal susitarimą, sudarytą iš anksto apie jį nepaskelbus, neatitiko EB 43 ir 49 straipsnių nuostatų, Komisija pradėjo EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

12

Išsiuntusi Airijai oficialų pranešimą, raginantį pateikti savo pastabas, 2002 m. gruodžio 17 d. Komisija išsiuntė pagrįstą nuomonę, nurodydama šiai valstybei narei per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

13

Manydama, kad Airijos atsakymas į šią pagrįstą nuomonę nebuvo patenkinamas, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

14

Komisija mano, kad tvarka, kuria remiantis DCC teikia skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas pagal su Sveikatos tarnyba sudarytą susitarimą, iš anksto apie jas niekaip nepaskelbus, yra EB 43 ir 49 straipsnių bei bendrųjų Bendrijos teisės principų pažeidimas.

15

Pasak Komisijos, nesant rašytinės sutarties, tokių paslaugų teikimui netaikoma Direktyva 92/50. Tačiau šią tvarką reikia įvertinti atsižvelgiant į Bendrijos teisės pagrindines laisves ir bendruosius principus, įskaitant skaidrumo principą.

16

Nurodydama 1987 m. liepos 9 d. Sprendimą CEI ir Bellini (27/86–29/86, Rink. p. 3347) Komisija tvirtina, kad Bendrijos teisė taikoma situacijose, kuriose netaikomos viešojo pirkimo direktyvos. Ji priduria, kad pagal 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Telaustria ir Telefonadress (C-324/98, Rink. p. I-10745) 60–62 punktus EB sutarties taisyklių, susijusių su pagrindinėmis laisvėmis apskritai ir su nediskriminacijos dėl nacionalinės priklausomybės principu konkrečiai, laikymasis visų pirma lemia skaidrumo pareigą, leidžiančią atverti paslaugų rinką konkurencijai bei kontroliuoti viešojo pirkimo procedūrų nešališkumą.

17

Šiuo atžvilgiu Komisija mano, kad pirmiau nurodyti motyvai taikytini skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugų teikimui. Ji tvirtina, kad DCC teikia šias paslaugas už atlygį Sveikatos tarnybos prašymu. Pastaroji faktiškai atlieka aktyvų vaidmenį tikrindama, ar teikiamos paslaugos tenkina jos reikalavimus, ir kontroliuodama už šias paslaugas pervedamas sumas. Komisija taip pat pažymi, kad Sveikatos tarnybos finansinis įnašas padengia beveik visas DCC išlaidas, patirtas teikiant šias paslaugas.

18

Airija ginčija įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo yra kaltinama.

19

Teismo posėdyje ši valstybė narė patikslino, kad šis ginčas susijęs su greitosios medicinos pagalbos paslaugomis (mobile emergency medical service), kurios turi būti teikiamos kaip viešosios paslaugos. Ji tvirtina, jog Komisija neįrodė, nei kad DCC teikia skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas Sveikatos tarnybos prašymu, nei kad pastarosios tarnybos ir DCC susitarimas yra „viešojo pirkimo sutarties“ sudarymas.

20

Dėl šių paslaugų finansavimo Airija pažymi, kad Sveikatos tarnyba tai daro vykdydama savo funkcijas pagal Health Act nuostatas ir kad jos finansinis įnašas padengia tik dalį DCC patirtų išlaidų. Nagrinėjamu atveju nebuvo iš anksto nustatytos kainos, ir Sveikatos tarnyba stengėsi kontroliuoti arba riboti sumą, kurią įstatymas jai leidžia pervesti DCC padengiant dalį su minėtomis paslaugomis susijusių išlaidų.

21

Airija tvirtina, kad Fire Services Act 1981 25 straipsnis suteikia DCC konkrečius teisinius įgaliojimus teikti skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas. Pastaroji teikdavo šią paslaugą kaip vietos institucija, kuri pagal nacionalinę teisę yra ir priešgaisrinės apsaugos tarnyba.

22

Airija mano, kad skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu ir ugniagesių paslaugų teikimo sukoncentravimas to paties viešojo subjekto rankose yra privalumas visuomenės sveikatos ir viešojo saugumo požiūriu, nes visi vežimo greitosios pagalbos automobiliu padalinio ir ugniagesių padalinio nariai yra apmokyti teikti greitosios medicinos pagalbos paslaugas.

23

Airija taip pat pažymi, kad pagal 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Humbel (263/86, Rink. p. 5365) šios paslaugos, paminėtos Direktyvos 92/50 IB priede, nėra paprastai už atlyginimą teikiamos paslaugos, todėl joms taikomi EB 43 ir 49 straipsniai.

24

Dėl galimos diskriminacijos nacionalinės priklausomybės pagrindu Airija teigia, kad jos nacionalinė teisė nedraudžia kitos valstybės narės skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugų teikėjams įsisteigti arba teikti savo paslaugas Airijoje.

25

Ši valstybė narė iš esmės mano, kad Komisija nenurodė jokios tiesiogiai arba netiesiogiai diskriminuojančios Fire Services Act 1981 arba Health Act nuostatos. Šioje byloje Airija remiasi 1997 m. birželio 17 d. Sprendimu Sodemare ir kt. (C-70/95, Rink. p. I-3395), kur Teisingumo Teismas nusprendė, jog leidimas dalyvauti socialinės pagalbos sistemoje, kurios tikslas aprūpinti senelių namais, tik pelno nesiekiantiems privatiems ūkio subjektams nepažeidžia vienodo požiūrio principo.

26

Airija papildo, kad EB 43 ir 49 straipsniai netaikytini, nes nagrinėjamos paslaugos yra „bendros ekonominės svarbos paslaugos“ ir kad jų viešasis finansavimas griežtai ribojamas tik tuo, kas būtina norint padengti realias tokių paslaugų teikimo išlaidas.

27

Nyderlandų Karalystė, kuriai 2004 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo leista įstoti į bylą paremti Airijos reikalavimus, teigia, kad skaidrumo principas netaikomas situacijai, visiškai nesusijusiai su vidaus rinka, šiuo atveju – su paslaugų teikimo laisve. Subsidiariai ši valstybė narė tvirtina, kad net jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog skaidrumo principo reikia laikytis net kai Direktyva 92/50 netaikoma, adekvataus paskelbimo lygio sąvokos turinį apibrėžti tenka valstybėms narėms.

28

Pirmiausia reikia konstatuoti, kaip matyti iš ieškinio reikalavimų, kad šis ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra susijęs ne su Direktyvos 92/50 taikymu, bet su nustatymu, ar DCC vykdomas skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugų teikimas, apie kurį iš anksto nepaskelbta, pažeidžia pagrindines Sutarties ir, konkrečiau tariant, įsisteigimo laisvės bei paslaugų teikimo laisvės taisykles, įtvirtintas atitinkamai EB 43 ir 49 straipsniuose.

29

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nepažeidžiant EB 10 straipsnyje numatytos valstybių narių pareigos padėti atlikti Komisijos uždavinius, visų pirma pagal EB 211 straipsnį užtikrinti Sutarties nuostatų ir priemonių, kurių institucijos imasi vadovaudamosi šiomis nuostatomis, taikymą (2005 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-494/01, Rink. p. I-3331, 42 punktas) įrodyti procese dėl įsipareigojimų neįvykdymo nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą privalo Komisija. Ji turi pateikti Teisingumo Teismui įrodymus, kurie jam yra būtini patikrinti įsipareigojimų neįvykdymą, negalėdama remtis kokia nors prielaida (visų pirma žr. 1982 m. gegužės 25 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, 96/81, Rink. p. 1791, 6 punktą; 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-404/00, Rink. p. I-6695, 26 punktą ir 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-135/05, Rink. p. I-3475, 26 punktą).

30

Komisija tvirtina, kad palikus galioti DCC ir Sveikatos tarnybos susitarimą, apie kurį iš anksto nepaskelbta, pažeistų Sutarties taisykles ir dėl to – bendruosius Bendrijos teisės principus, visų pirma skaidrumo principą.

31

Pagrįsdama savo teiginį Komisija mano, kad net nesant rašytinės sutarties, detalizuojančios taisykles, pagal kurias DCC turi teikti paslaugas, iš prie 2002 m. rugsėjo 19 d. laiško pridėtos korespondencijos matyti, kad šių paslaugų turinį ir atlyginimo už jas principus šalys aptarė ir išdėstė susitarimo, kurį sudarė 1998 m. birželio mėnesį, projekte. Konkrečiau tariant, 1999 m. sausio 15 d. laiške, pridėtame prie 2002 m. rugsėjo 19 d. laiško, už DCC finansus atsakingas asmuo konstatavo, jog derybos dėl skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugų finansavimo pasibaigė 1998 m. birželio mėn. susitarimu, kuriame nustatyta Sveikatos tarnybos padengsima DCC išlaidų dalis.

32

Komisija tvirtina, jog panašu, kad DCC ir Sveikatos tarnyba susitarė sudaryti susitarimą dėl paslaugų teikimo lygio ir šiuo tikslu buvo parengta sutartis. Todėl, Komisijos teigimu, DCC teikia skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas Sveikatos tarnybos prašymu ir už atlyginimą.

33

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nacionalinės teisės aktai įgalioja teikti skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas tiek Sveikatos tarnybą, tiek DCC. Fire Services Act 1981 25 straipsnyje nurodyta, kad priešgaisrinės apsaugos tarnyba gali vykdyti arba padėti vykdyti nepaprastąsias operacijas, tiek susijusias, tiek nesusijusias su gaisro rizika, ir tokiose situacijose savo nuožiūra imtis reikalingų žmonių gelbėjimo arba apsaugos ir nuosavybės apsaugos priemonių. Pagal to paties įstatymo 9 straipsnį DCC yra už priešgaisrinę apsaugą atsakinga vietos tarnyba.

34

Nuo 1899 m. iki 1960 m. DCC teikė skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas kaip Sveikatos tarnyba. Vėliau ji veikė kaip vietos institucija ir pagal Fire Services Act 1981 25 straipsnį teikė šias paslaugas per savo nuolatinį priešgaisrinės apsaugos padalinį.

35

Taigi negalima atmesti galimybės, kad tokias paslaugas visuomenei DCC teikia įgyvendindama savo pačios įstatymu tiesiogiai suteiktas galias ir naudodama savo nuosavus išteklius – nors jai Sveikatos tarnyba ir padengia dalį šių paslaugų teikimo išlaidų.

36

Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš šio sprendimo 29 punkte nurodytos teismo praktikos, nagrinėjamu atveju Komisija privalo pateikti Teisingumo Teismui viešojo pirkimo sutarties sudarymo įrodymų, kurie jam būtini patikrinti įsipareigojimų neįvykdymą, ir šiuo atžvilgiu ji negali remtis kokia nors prielaida.

37

Tačiau nei Komisijos argumentai, nei pateikti dokumentai nepatvirtina viešojo pirkimo sutarties sudarymo, todėl neatmestina galimybė, jog DCC teikia skubaus vežimo greitosios pagalbos automobiliu paslaugas įgyvendindama savo pačios galias, kurias jai tiesiogiai suteikia įstatymas. Be to, vien tokių paslaugų finansavimo sistemos tarp dviejų viešųjų įstaigų buvimas dar nereiškia, kad atitinkamos paslaugos teikiamos pagal viešojo pirkimo sutartis, kurių sudarymą reikėtų įvertinti atsižvelgiant į pagrindines Sutarties normas.

38

Kadangi Komisija neįrodė, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį, šį ieškinį reikia atmesti.

39

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Airija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: