Byla C-276/02

Ispanijos Karalystė

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Valstybės pagalba – Sąvoka – Įmonės mokesčių ir socialinio draudimo įmokų nemokėjimas – Nacionalinės valdžios institucijų elgesys paskelbus nemokumą“

Sprendimo santrauka

1.        Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės, mažinančios įmonės kaštus

(EB 87 str. 1 dalis)

2.        Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas – Teisėtumo vertinimas, atsižvelgiant į turimą informaciją sprendimo priėmimo metu

(EB 87 str.)

1.        EB 87 straipsnio 1 dalis apibrėžia valstybės pagalbą, kuri reglamentuojama EB sutarties, kaip valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalbą, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

EB 87 straipsnio 1 dalies prasme valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes apima ne tik teigiamas išmokas, pavyzdžiui, subsidijas, bet ir įvairių formų priemones, sumažinančias sąnaudas, kurių įmonė įprastai patiria.

(žr. 24 punktą)

2.        Sprendimo dėl valstybės pagalbos teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Komisijos turimą informaciją priimant sprendimą.

(žr. 31 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2004 m. rugsėjo 14 d.(*)

„Valstybės pagalba – Sąvoka – Įmonės mokesčių ir socialinio draudimo įmokų nemokėjimas – Nacionalinės valdžios institucijų elgesys paskelbus nemokumą“

Byloje C‑276/02,

dėl ieškinio dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį,

Teisingumo Teismui pateikto 2002 m. liepos 23 d.,

Ispanijos Karalystė, atstovaujama S. Ortiz Vaamonde, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Kreuschitz ir J. L. Buendía Sierra, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro  kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann, J.‑P. Puissochet (pranešėjas), J. N. Cunha Rodrigues ir  F. Macken,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

sekretorius R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

susipažinęs su 2004 m. balandžio 1 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Savo ieškiniu Ispanijos Karalystė prašo panaikinti 2002 m. gegužės 14 d. Komisijos sprendimą 2002/935/EB dėl pagalbos Grupo de Empresas Álvarez (OL, L 329, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).

 Faktinės aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

2        Grupo de Empresas Álvarez SA (toliau – GEA), kuri buvo viena iš pagrindinių indų ir porceliano gamintojų bei pardavėjų Ispanijoje, po 1991 m. privatizacijos patyrė didelių nuostolių.

3        Įmonė naudojosi valstybės pagalba garantijų ir tiesioginės subsidijos forma, kurią leido Komisija savo 1997 m. liepos 15 d. sprendimu 98/634/EB (OL C 336, p. 6) su sąlyga, kad Ispanijos valdžios institucijos neteiks jokios kitos pagalbos ir visiškai vykdys jų pateiktą restruktūrizacijos planą.

4        Vis dėlto trejus metus po šio leidimo, GEA ir jos dukterinė įmonė Vidrios Automáticos del Noroeste SA (toliau – Vanosa) nevykdė savo pareigos mokėti mokesčius bei socialinio draudimo įmokas.

5        Po to, kai GEA ir VANOSA, jų pačių prašymu, buvo pripažintos nemokiomis – 1997 m. lapkričio 19 d. pirmoji ir 1997 m. lapkričio 14 d. antroji, – Agencia Estatal de Administración Tributaria (valstybinė mokesčių inspekcija, toliau – mokesčių inspekcija) 1998 m. balandžio 14 d. su jomis pasirašė atskiras sutartis.

6        Pagal šias sutartis mokestinė skola buvo sumažinta dviem trečdaliais, o likusią skolos dalį leista mokėti dalimis, t. y. mokėjimą atidedant dvejiems metams, o vėliau 10 metų nuo 2000 m. sausio mėnesio mokant kas tris mėnesius, su sąlyga, kad šios dvi įmonės laikysis grafiko ir tiksliai vykdys savo vėlesnes mokestines prievoles. Šių sąlygų nesilaikymo atveju sutartys būtų nutrauktos, ir todėl iš naujo atsirastų visa pradinė skola.

7        1998 m. lapkričio 6 d. Tesorería General de la Seguridad Social (toliau – socialinio draudimo įstaiga) su Vanosa taip pat sudarė sutartį, analogišką 1998 m. balandžio 14 d. sutartims, pirmą mokėjimą numatydama 2000 m. sausio mėnesį. GEA su socialinio draudimo įstaiga nesusitarė dėl panašios sutarties.

8        Dvejus metus po sutarčių su mokesčių inspekcija ir socialinio draudimo įstaiga sudarymo GEA ir Vanosa ir toliau nemokėjo socialinio draudimo įmokų bei einamųjų mokesčių, išskyrus keletą atskirų įmokų. Nuo 2000 m. pradžios šios įmonės nustojo mokėti skolą pagal minėtas sutartis.

9        Kaip teigia Ispanijos vyriausybė, 2001 m. vasario 7 d. po daugelio nesėkmingų raginimų mokesčių inspekcija nutraukė 1998 m. balandžio 14 d. sutartis su GEA ir Vanosa. 2001 m. gruodžio 20 d. socialinio draudimo įstaiga savo ruožtu nutraukė 1998 m. lapkričio 6 d. sutartį, sudarytą su Vanosa.

10      Ispanijos vyriausybė taip pat teigia, kad net paskelbus nemokumą socialinio draudimo įstaiga bei mokesčių inspekcija ir toliau vykdė turto areštą ir ėmėsi kitų vykdymo priemonių. Pavyzdžiui, mokesčių inspekcija areštavo 96 butus (1999 m. gruodžio 23 d.), GEA grupės prekių ženklus (2000 m. rugpjūčio 22 d.), šių įmonių pagrindinių klientų skolas (laikotarpiu nuo 2000 m. spalio mėnesio iki 2001 m. balandžio mėnesio) ir Vanosa gamyklą (2002 m. birželio 5 d.), o socialinio draudimo įstaiga susigrąžino dalį skolos (pvz., 42 767 950 ESP 1998 m. lapkričio mėnesį) ir areštavo banko sąskaitas (2001 m. sausio mėnesį) bei reikalavimus biudžetui (2001 m. balandžio mėnesį). Dėl šių veiksmų 2001 m. pavasarį įmonės buvo uždarytos, nes visos jų galimos pajamos iš veiklos buvo nukreiptos viešiesiems kreditoriams.

11      Po to, kai 2001-ųjų pirmąjį pusmetį Komisija gavo du skundus, nurodančius, inter alia, kad Ispanijos valdžios institucijos atsisakė išieškoti GEA ir Vanosa mokestinę bei socialinio draudimo įmokų skolą, ji keletą kartų kreipėsi į šias valdžios institucijas reikalaudama paaiškinimo. Keletą kartų apsikeitus laiškais, Komisija 2001 m. rugsėjo 19 d. pradėjo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje, ir apie tai pranešė Ispanijos valdžios institucijoms tą pačią dieną laišku, kuris po to buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, kviečiant suinteresuotuosius asmenis pateikti savo pastabas (OL 2001, C 336, p. 6).

12      Ispanijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas, kurias Komisija gavo 2001 m. gruodžio 4 d. Jokia kita valstybė narė ar suinteresuotasis asmuo nepateikė pastabų. 2002 m. gegužės 14 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

13      Jo motyvuose Komisija nurodo, kad sistemingas GEA ir Vanosa mokesčių bei socialinio draudimo įmokų nemokėjimas mažiausiai nuo 1997 m. lapkričio mėnesio, kai įmonės tapo nemokios, iki 2001 m. sausio mėnesio yra valstybės išteklių perdavimas joms ir laikomas valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

14      Šis perdavimas suteikė minėtoms įmonėms konkurencinį pranašumą, nes, priešingai nei konkurentai, jos nemokėjo socialinio draudimo įmokų ir mokesčių, kaip tai turėtų būti įprastai. Šis pranašumas atsirado dėl priemonių, numatytų Ispanijos teisės aktuose, netaikymo, nes nebuvo imtasi atskirų vykdymo procedūrų, siekiant išreikalauti po nemokumo atsiradusias skolas, kurios būtų užkirtusios kelią įmonei, nesilaikančiai savo pareigos mokėti mokesčius bei socialinio draudimo įmokas, toliau vykdyti savo veiklą.

15      Šitaip Ispanijos valdžios institucijos nesiėmė jokių veiksmų kaip stropus privatus kreditorius, išieškant bent mažą dalį nesumokėtų mokesčių ir socialinio draudimo įmokų. Dėl jų pasyvumo išaugo mokestinė ir socialinio draudimo įmokų skola, be to, buvo akivaizdžiai nukrypta nuo restruktūrizavimo plano, kuriuo remiantis priimtas 1997 m. liepos 15 d. sprendimas.

16      Komisija taip pat teigia, kad nurodyta pagalba negali būti kvalifikuojama kaip išimtis pagal EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalis ir neatitinka sąlygų, nurodytų pranešime (OL C 288, 1999, p. 2) dėl Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti bei restruktūrizuoti (OL 1999, C 288, p. 2).

17      Galiausiai Komisija nusprendžia, kad „pagalba dėl tęstinio (GEA ir Vanosa) mokesčių bei socialinio draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpiu nuo GEA nemokumo paskelbimo 1997 m. lapkričio 19 d., o Vanosa – 1997 m. lapkričio 14 d. iki 2001 m. sausio mėnesio yra nesuderinama su bendrąja rinka“. Be to, ji teigia, kad Ispanijos Karalystė turi imtis „visų būtinų priemonių, kad susigrąžintų (nagrinėjamą) neteisėtai suteiktą pagalbą iš jos gavėjo“.

 Dėl ieškinio

18      Ispanijos Vyriausybė tvirtina, inter alia, kad Komisija padarė teisės ir fakto klaidas, taikydama EB 87 straipsnio 1 dalį. Pirmiausiai reikia svarstyti šiuos ieškinio pagrindus.

 Dėl pagrindo, susijusio su teisės klaida

 Šalių argumentai

19      Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia EB 87 straipsnio 1 dalį, nes pagal šia nuostatą tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, valstybės pagalbos buvimas negali būti nustatytas.

20      Ji mano, kad kompetentingos valdžios institucijos paprasčiausiai sudarė sutartis su GEA ir Vanosa dėl skolų sumažinimo ir mokėjimo dalimis bei nurodė, kad tai joms leido nacionaliniai įstatymai, taikomi įmonės nemokumo atveju, ir kad jos tai būtų padariusios su bet kokia kita įmone, esančia tokioje pat padėtyje. Tokių sutarčių pasirašymas, įmonei esant nemokiai, negali būti laikomas valstybės pagalba.

21      Remiantis Komisijos teiginiais, pagal kuriuos faktas, kad įmonės naudojasi sutartimis, kurios joms leidžia toliau tęsti savo veiklą, nors viešieji kreditoriai būtų galėję inicijuoti neatidėliotiną likvidavimą, laikytinas valstybės pagalba, reikėtų manyti, kad bet kurioje nemokumo procedūroje yra pagalbos elementų ir kad valstybių narių numatytos bankroto prevencijos procedūros savaime prieštarauja Bendrijos teisės nuostatoms dėl valstybės pagalbos.

22      Ispanijos Vyriausybė taip pat tvirtina, kad šioje byloje Komisija nei įrodė, nei pateikė motyvų, jog viešųjų kreditorių sudarytos sutartys su GEA ir Vanosa skiriasi ar yra palankesnės už tas, kurios paprastai sudaromos vykstant nemokumo procedūroms.

23      Tuo tarpu Komisija pažymi, kad valstybės pagalba yra ne sutartys dėl skolos įskaitymo ar jos mokėjimo dalimis viešiesiems kreditoriams, o socialinio draudimo įstaigos ir mokesčių inspekcijos pasyvumas po šių sutarčių sudarymo. Priešingai nei tvirtina Ispanijos Vyriausybė, Komisija niekada nemanė, kad šioje byloje minėtos sutartys yra valstybės pagalba.

 Teisingumo Teismo vertinimas

24      EB 87 straipsnio 1 dalis apibrėžia valstybės pagalbą, reglamentuojamą EB sutarties, kaip valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalbą, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Šios nuostatos prasme valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik teigiamas išmokas, pavyzdžiui, subsidijas, bet ir įvairių formų priemones, sumažinančias kaštus, kurias įmonė įprastai patiria (žr. 1961 m. vasario 23 d. Sprendimo De Gezamenlijke Steenkolenmijnen in Limburg prieš Aukščiausiąją valdžios instituciją, 30/59, Rink. p. 1, 39 punktą; 1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, Rink. p. I‑877, 13 punktą; 1999 m. birželio 29 d. Sprendimo DM Transport, C‑256/97, Rink. p. I‑3913, 19 punktą ir 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑5/01, Rink. p. I‑11991, 32 punktą).

25      Ginčijamame sprendime Komisija nekvestionuoja sutarčių sudarymo su GEA ir Vanosa dėl skolos sumažinimo ir leidimo ją mokėti dalimis. Priešingai nei tvirtina Ispanijos vyriausybė, Komisija nemano, kad tokių sutarčių sudarymas su viešaisiais kreditoriais, vykstant nemokumo procedūrai, yra valstybės pagalba.

26      Ginčijamo sprendimo motyvuose ir konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodo dviejų įmonių tęstinį pareigos mokėti mokesčius bei socialinio draudimo įmokas nevykdymą. Pagal ginčijamą sprendimą, inter alia, jo motyvų 44 ir 47 punktus nauda, atsiradusi dėl sistemingo mokesčių ir socialinio draudimo įmokų nemokėjimo mažiausiai nuo 1997 m. sausio iki 2001 m. sausio, t. y. laikotarpiu prieš ir po nemokumo paskelbimo bei sutarčių sudarymo, yra valstybės pagalba. Ši nauda atsirado dėl kompetentingų valdžios institucijų neveikimo, nes jos nepradėjo atskirų vykdymo procedūrų, kurios būtų neleidusios abiem įmonėms tęsti savo veiklos, ypač po sutarčių sudarymo, pastarosioms nevykdant savo pareigos mokėti mokesčius bei socialinio draudimo įmokas, ir ypač nemokant paskelbus nemokumą atsiradusių skolų, nenumatytų sutartyse sumažinant skolą ir leidžiant ją mokėti dalimis. Ginčijamo sprendimo motyvų 53 punkte patikslinta, kad taip elgdamiesi viešieji kreditoriai neveikė kaip privatūs kreditoriai, kurie išieško bent mažą dalį nesumokėtų mokesčių bei socialinio draudimo įmokų.

27      Dėl ginčijamo sprendimo neteisingo supratimo Ispanijos vyriausybės pirmasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl pagrindo, susijusio su fakto klaida

 Šalių argumentai

28      Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad šiuo atveju ginčijamame sprendime yra padaryta fakto klaida, nes Komisija manė, jog Ispanijos valdžios institucijos po GEA ir Vanosa nemokumo paskelbimo 1997 m. lapkričio mėnesį liko pasyvios.

29      Priešingai nei nurodyta ginčijamame sprendime, ir socialinio draudimo įstaiga, ir mokesčių inspekcija jų kompetencijos ribose ėmėsi visų priemonių, ypač atskirų vykdymo procedūrų, kad būtų užtikrintas skolų, atsiradusių po sutarčių dėl skolos sumažinimo ir leidimo mokėti dalimis sudarymo, išieškojimas. Ispanijos vyriausybė nurodo veiksmus, minėtus šio sprendimo 10 punkte.

30      Kita vertus, Komisija mano, kad Ispanijos valdžios institucijos neįrodė pakankamo stropumo nagrinėjamoms įmonėms nevykdant savo pareigos mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Socialinio draudimo įstaiga ir mokesčių inspekcija 1998 m. liko pasyvios po sutarčių dėl skolos sumažinimo ir leidimo mokėti dalimis sudarymo, dėl to gerokai išaugo vėlesnės skolos.

 Teisingumo Teismo vertinimas

31      Sprendimo dėl valstybės pagalbos teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Komisijos turimą informaciją priimant sprendimą (žr. 1986 m. liepos 10 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, 234/84, Rink. p. 2263, 16 punktą ir 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑241/94, Rink. p. I‑4551, 33 punktą).

32      Dėl ginčijamo sprendimo pagrindimo, kaip minėta šio sprendimo 26 punkte, Komisija mano, kad valstybės pagalba atsirado dėl to, jog Ispanijos valdžios institucijos neinicijavo atskirų vykdymo procedūrų ir neveikė kaip privatūs kreditoriai, išieškant bent mažą dalį nesumokėtų mokesčių bei socialinio draudimo įmokų.

33      Vis dėlto iš apsikeitimo laiškais tarp šalių per administracinę procedūrą matyti, kad Ispanijos valdžios institucijos nurodė, jog tarp 1997 m. sausio ir 2001 m. sausio buvo imtasi veiksmų, kuriais siekta iš GEA ir Vanosa išieškoti dalį skolos valstybei bei pastarąsias priversti vykdyti savo pareigas. Nors per šios bylos administracinę procedūrą Komisijai pateikta mažiau informacijos nei Ispanijos vyriausybė nurodė šiame ieškinyje, ir ji kartais būdavo netiksli, turėdama šią informaciją Komisija negalėjo nuspręsti, kad nebuvo imtasi Ispanijos teisės aktuose numatytų priemonių (atskirų vykdymo procedūrų), siekiant, jog nevykdančios savo pareigos mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas įmonės nevykdytų savo veiklos ir jog viešieji kreditoriai neveikė kaip privatūs kreditoriai, išieškant bent mažą dalį skolų.

34      Savo atsakyme į Komisijos prašymą pateikti paaiškinimus, kurį pastaroji gavo 2001 m. liepos 5 d., Ispanijos valdžios institucijos tik nurodė, kad socialinio draudimo įstaiga areštavo nekilnojamąjį turtą, priklausantį GEA ir Vanosa, ir nepatikslino šių areštų datos bei nepateikė informacijos apie galimus mokesčių inspekcijos veiksmus. Tuo remiantis, savo laiške, informuojančiame apie sprendimą pradėti procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje, Komisija minėtoms institucijoms patikslino, kad jos nenurodė, jog buvo imtasi nacionalinės teisės nustatytų teisinių priemonių, pavyzdžiui, bankroto proceso ar atskirų vykdymo procedūrų įgyvendinimo, kad būtų užkirstas kelias įmonių pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas bei mokesčius nevykdymui.

35      Savo pastabose, kurias Komisija gavo 2001 m. gruodžio 4 d., Ispanijos valdžios institucijos nurodo, kad, GEA ir Vanosa nevykdant 1998 m. balandžio 14 d. sutarčių, mokesčių inspekcija jas nutraukė 2001 m. vasario 7 d., ir kad buvo pradėta keletas vykdymo priemonių. Šiuo klausimu jos nurodė klientų skolų, prekių ženklų, dukterinių įmonių akcijų ir pastatų areštus. Jos taip pat nurodė ir pirmos eilės nekilnojamojo turto hipoteką. Ši informacija reiškia, kad minėtos vykdymo procedūros buvo pradėtos tik po ginčijame sprendime nurodyto termino, kuris baigėsi 2001 m. sausio mėnesį. Tačiau Ispanijos valdžios institucijos nurodė socialinio draudimo įstaigos ataskaitą ir dokumentus, pridėtus prie atsakymo, kuriuose, inter alia, yra informacijos apie abiejų įmonių nekilnojamojo turto, bankų sąskaitų, reikalavimų kitoms įmonėms bei biudžetui areštus. Šios informacijos analizė rodo, kad daugelis turto areštų, inicijuotų 1993 m.–1996 m., buvo iš naujo atlikti tarp 1997 m. spalio ir 1998 m. lapkričio ir kad 2001 m. vasario mėnesį atitinkamam bankui buvo pranešta apie GEA sąskaitos areštą, dėl to galima manyti, jog šiai priemonei iš anksto ruoštasi, ir jog 2001 m. balandžio 9 d. reikalavimai biudžetui taip pat buvo areštuoti.

36      Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus, Komisija negalėjo bendrai manyti, kad „Ispanijos Karalystė nesiėmė priemonių (atskirų vykdymo procedūrų), numatytų Ispanijos teisės aktuose, siekiant išvengti, jog nemokanti mokesčių bei socialinio draudimo įmokų įmonė toliau vykdytų savo veiklą“, ir padaryti išvadą, kad „valstybės veiksmuose jokiu būdu negalima įžvelgti, jog ji veikė kaip privatus kreditorius,  išieškant bent mažą dalį nesumokėtų mokesčių bei socialinio draudimo įmokų“.

37      Nesprendžiant, ar šioje byloje esama valstybės pagalbos, konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo išvados, pagal kurias „tęstinis (GEA ir Vanosa) mokesčių bei socialinio draudimo įmokų nemokėjimas laikotarpiu nuo GEA nemokumo paskelbimo 1997 m. lapkričio 19 d., o Vanosa – 1997 m. lapkričio 14 d. iki 2001 m. sausio mėnesio (yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka)“ remiasi klaidingomis faktinėmis prielaidomis. Dėl to, ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nenagrinėjant kitų Ispanijos vyriausybės pateiktų ieškinio pagrindų ar argumentų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

38      Pagal Darbo reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Ispanijos vyriausybė prašė priteisti išlaidas, ir Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi padengti išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      Panaikinti 2002 m. gegužės 14 d. Komisijos sprendimą 2002/935/EB dėl pagalbos Grupo de Empresas Álvarez.

2.      Europos Bendrijų Komisija turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: ispanų.