GENERALINIO ADVOKATO

F. G. JACOBS IŠVADA,

pateikta 2004 m. liepos 8 d.(1)

Byla C‑27/02

Petra Engler

prieš

Janus Versand GmbH

1.     Po bylos Gabriel(2) Teisingumo Teismo vėl buvo paprašyta pagal Briuselio konvenciją(3) nuspręsti dėl tinkamos ieškinių, kuriais privatus asmuo reikalauja suteikti jam ar jai komercinės įmonės tariamai paskirtą „prizą“, jurisdikcijos.

2.     Tiek byloje Gabriel, tiek šioje byloje ieškovas gyveno Austrijoje, kur tam tikri vartotojų apsaugos teisės aktai leidžia teismams priimti sprendimus dėl tokių prizų pažadų priverstinio vykdymo, ir abiejose bylose ieškovams buvo nusiųstas pranešimas apie Vokietijoje įsteigtos įmonės suteiktą prizą.

3.     Byloje Gabriel teisė atsiimti prizą aiškiai priklausė nuo ieškovo tam tikro dydžio prekių užsakymo iš įmonės, kuris buvo pateiktas. Teisingumo Teismas teigė, jog jurisdikcija turi būti nustatyta atsižvelgiant į tai, kad ieškinys dėl prizo išsireikalavimo buvo sutartinio pobūdžio, ir ypač kad jis susijęs su vartojimo sutartimi Konvencijos prasme.

4.     Šioje byloje, priešingai, tokia sąlyga nebuvo nustatyta, o užsakymas nepateiktas. Kyla klausimas dėl pagrindo, kuriuo remiantis turėtų būti nustatyta jurisdikcija.

 Briuselio konvencija

5.     Briuselio konvencija taikoma civilinėse ir komercinėse bylose. II antraštinė dalis nustato jurisdikciją tarp Susitariančiųjų valstybių. 2 straipsnyje įtvirtintoje pagrindinėje taisyklėje numatoma, kad Susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims byla keliama tos valstybės teismuose. Tačiau numatoma šios taisyklės išimtis: kiti teismai gali turėti jurisdikciją nagrinėti tam tikrus ieškinius.

6.     Konvencijos 5 straipsnio 1 punktas jurisdikciją „dėl dalykų, susijusių su sutartimi“ suteikia „atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismams“.

7.     5 straipsnio 3 punktas jurisdikciją „dėl dalykų, susijusių su civilinės teisės pažeidimais, deliktu ar tariamu deliktu“, suteikia „vietos, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teismams“.

8.     Konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnis, kurį sudaro 13–15 straipsniai, vadinasi „Jurisdikcija byloms dėl vartotojų sutarčių“. 13 straipsnyje numatyta:

„Bylose dėl sutarties, kurią asmuo sudarė ne tuo tikslu, kuris gali būti laikomas susijusiu su jo veikla ar profesija, toliau – vartotojas, jurisdikcija nustatoma pagal šį skirsnį <...>, jei tai yra:

1)      prekių pirkimo‑pardavimo išsimokėtinai sutartis; arba

2)      dalimis grąžinamos paskolos ar kurio nors kito kreditavimo tipo sutartis prekėms pirkti; arba

3)      prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutartis, ir jeigu

a)      valstybėje, kur yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, iki sutarties sudarymo jis gavo konkretų pasiūlymą arba sužinojo apie jį iš reklamos; ir

b)      toje valstybėje vartotojas ėmėsi veiksmų, reikalingų sutarčiai sudaryti.

<...>“

9.     14 straipsnyje nustatoma, kad vartotojas bylą kitai sutarties šaliai gali kelti „Susitariančiosios valstybės, kurioje ta šalis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę, teismuose arba Susitariančiosios valstybės, kurioje jis pats turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę, teismuose.“

 Susiję nacionalinės teisės aktai

10.   Įstatymas dėl nuotolinės prekybos sutarčių(4) papildė Austrijos vartotojų teisių gynimo įstatymą 5 j straipsniu(5). Jame numatoma:

„Įmonės, kurios kreipiasi į konkretų vartotoją  žadėdamos jam įteikti laimėtą prizą ar su kitais panašaus pobūdžio pasiūlymais, suformuluotais taip, kad vartotojui sudaromas įspūdis, jog jis laimėjo konkretų prizą, privalo jam įteikti tą prizą; šio prizo taip pat gali būti reikalaujama teismine tvarka.“

 Faktinės ir bylos aplinkybės

11.   Austrijoje gyvenanti Petra Engler, remdamasi Austrijos vartotojų teisių gynimo įstatymo 5 j straipsniu, iškėlė Vokietijoje įsteigtai bendrovei Janus Versand GmbH (toliau – Janus) bylą. Ji reikalauja išmokėti tariamai laimėtą 455 000 ATS (33 066.14 EUR) prizą.

12.   P. Engler teigia, kad atidžiai perskaičiusi 2001 metų pradžioje gautą ir jai asmeniškai adresuotą laišką, iš jo formuluotės ir turinio patikėjo, jog laimėjo Janus organizuotos „loterijos“ piniginį prizą, kurį sudarė 455 000 ATS, ir kad ji gali atsiimti prizą tiesiog grąžindama pridėtą „mokėjimo pranešimą“, kaip ji ir padarė. Iš pražių Janus nesureagavo, paskui atsisakė sumokėti.

13.   Nors teisė į prizą nepriklausė nuo prekių užsakymo ir P. Engler jų neužsisakė, ji teigia su pranešimu apie prizą gavusi Janus katalogą ir užsakymo pateikti pavyzdį be įsipareigojimų formą. Ji mano, kad esant tokioms aplinkybėms ši byla yra susijusi su vartotojais, nes ją ketinta įtikinti sudaryti prekių pirkimo sutartį.

14.   Landesgericht Feldkirch atmetė ieškinį, nes neturėjo vietos jurisdikcijos dėl to, kad iš esmės P. Engler neįrodė, jog laiško, kuriuo ji patikėjo, siuntėjas, Handelskontor Janus GmbH, buvo tas pats asmuo kaip Janus Versand GmbH.

15.   Oberlandesgericht Innsbruck, į kurį P. Engler kreipėsi apeliacine tvarka, mano, kad pirmiausia būtina nustatyti, ar P. Engler nurodyti faktai suteikia jurisdikciją Austrijos teismams, paskui galima tirti, ar šie faktai pagrįsti, ir, be kita ko, ar Janus Versand ir Handelskontor Janus yra tas pats asmuo, nors tai taip pat yra jurisdikcijos sąlyga(6).

16.   Todėl Oberlandesgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo Austrijos vartotojų teisių gynimo įstatymo 5 j straipsniu <...> vartotojui suteikta teisė pareikšti ieškinį, leidžianti jam reikalauti iš įmonių tariamai laimėto prizo tais atvejais, kai šios įmonės kreipiasi į konkretų vartotoją žadėdamos jam įteikti laimėtą prizą ar su kitais panašaus pobūdžio pranešimais, suformuluotais taip, jog vartotojui sudaromas įspūdis, kad jis laimėjo tam tikrą prizą, yra:

1)      teisė, atsiradusi iš sutartinių teisinių santykių 13 straipsnio 3 punkto prasme; ar

2)      teisė, atsiradusi iš sutartinių teisinių santykių 5 straipsnio 1 punkto prasme; ar

3)      teisė, kylanti iš delikto ar kvazidelikto 5 straipsnio 3 punkto prasme,

jei protingas vartotojas iš gautų dokumentų galėjo pagrįstai manyti, kad jam priklausančiai sumai pareikalauti pakanka tik grąžinti pridėtą mokėjimo pranešimą, ir kad prizo išmokėjimas nepriklausė nei nuo užsakymo pateikimo, nei nuo prizą pažadėjusios įmonės prekių pristatymo, nors kartu su tariamo prizo pažadu vartotojas gavo ir tos pačios įmonės prekių katalogą su pridėtu neprivalomos užsakymo formos egzemplioriumi?“

17.   Pagrindinės bylos šalys, Austrijos vyriausybė ir Komisija pateikė pastabas raštu, o 2004 m. gegužės 26 d. posėdyje visos šios šalys pateikė pastabas žodžiu.

 Vertinimas

 13 straipsnio 3 dalis

18.   P. Engler ir Austrijos vyriausybė mano, kad byla patenka į 13 straipsnio 3 dalies taikymo sritį iš esmės dėl to, kad prie pranešimo apie prizą buvo pridėtas kvietimas pateikti užsakymą, ir taip šis etapas buvo pirminis vartojimo sutarties sudarymo etapas. Janus ir Komisija nesutinka: pirmoji pabrėžia, kad P. Engler nebuvo susijusi jokiomis abipusėmis pareigomis, o Komisija teigia, kad vartojimo sutartis „nebuvo sudaryta“.

19.   Iš esmės aš sutinku su Komisija.

20.   13 straipsnio 3 dalyje aiškiai numatomos prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutartys, kai vartotojas imasi veiksmų, reikalingų sutarčiai sudaryti, ir ji yra sudaroma.

21.   Remiantis faktais, šioje byloje nebuvo sudaryta jokia šį apibrėžimą atitinkanti sutartis. Nors, be abejo, tikėtasi, kad P. Engler užsisakys prekių, ji to nepadarė ir nesiėmė atitinkamų veiksmų. Jokia paslaugų teikimo sutartis taip pat nebuvo sudaryta.

22.   Tačiau P. Engler ir Austrijos vyriausybė ryžtingai teigė – ypač posėdyje – kad plačiai aiškinamos šios bylos aplinkybės turėtų patekti į Briuselio konvencijos 13 straipsnio taikymo sritį, nes apskritai jos aiškiai patenka į vartojimo sutarčių sritį ir apima agresyvų prekiautojo elgesį vartotojo, t. y. silpnesnės šalies, atžvilgiu, todėl nusipelno Konvencijos 13 straipsnio ir kitų po jo einančių straipsnių suteikiamos apsaugos.

23.   Nors aš pritariu šiai nuomonei, negaliu jos patvirtinti. Savo išvadoje byloje Gabriel(7) pabrėžiau, kad 13 straipsnis neturėtų būti aiškinamas per griežtai. Tačiau tai nereiškia, kad jis turi būti aiškinamas taip plačiai, jog prieštarautų savo aiškiai formuluotei, kuria reikalaujama, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutartis būtų sudaryta, net jei toks rezultatas ir būtų geidžiamas konkrečioje byloje.

24.   Byloje Gabriel buvo nuspręsta, kad pagal tą pačią nacionalinę nuostatą kaip ir šis pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys patenka į 13 straipsnio taikymo sritį su sąlyga, kad įmonė sudaro vartotojui įspūdį, jog jis gaus prizą, jei užsisakys prekių, ir jei jis iš tikrųjų jų užsisako. Šio sprendimo esmė yra ta, kad ieškinys dėl pranešimo apie prizą buvo taip susijęs su vartojimo sutartimi (prekių užsakymu), kad būtų buvę sunku juos atskirti; todėl siekiant išvengti situacijos, kai keletas teismų turi jurisdikciją vienos ir tos pačios sutarties atžvilgiu, turi būti įmanoma tokį ieškinį nagrinėti teisme, kuris turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl vartojimo sutarties(8).

25.   Tačiau P. Engler atveju neįmanoma nustatyti panašios sutarties, su kuria pranešimas apie prizą būtų neatskiriamai susijęs. Tokios sutarties sudarymas nebuvo sąlyga prizui gauti ir tokia sutartis nebuvo sudaryta. Todėl nėra rizikos, kad skirtingi teismai gali turėti jurisdikciją įvairiems neatskiriamai susijusiems ginčams.

26.   Tai, kad prie pranešimo apie prizą buvo pridėtas kvietimas pateikti užsakymą ir, be abejo, taip ketinta paskatinti vartotoją tai padaryti, negali būti reikšminga. Jei privatus asmuo gauna užsakymų paštu katalogą, bet nepateikia užsakymo, prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutartis su vartotoju nesudaroma. Papildomai gautas pranešimas apie prizą negali sukurti tokios sutarties.

27.   Mano nuomone, vartotojo apsaugos užtikrinimas nereikalauja, kad šios bylos aplinkybėms būtų taikomi Briuselio konvencijos 13 ir kiti po jo einantys straipsniai.

28.   Be abejo, šių nuostatų tikslas yra „apsaugoti vartotoją kaip ekonomiškai silpnesnę ir teisiškai mažiau patyrusią šalį nei kita sutarties šalis, kad jis nebijotų pareikšti ieškinį Susitariančios valstybės, kurioje kita sutarties šalis turi gyvenamąją vietą ar buveinę, teismuose“(9).

29.   Tačiau posėdyje Janus advokatas pažymėjo, kad iš tikrųjų vartotoją siekiama apsaugoti, o ne paskatinti jo praturtėjimą. Suprantama, kad šiuo straipsniu siekiama panaikinti sunkumus, kuriuos vartotojas gali patirti ginče dėl atlyginamos prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutarties, jei jis turi iškelti bylą kitoje valstybėje. Tačiau jei asmuo, gavęs pranešimą apie prizą ir nepatyręs dėl jo išlaidų, turi pareikšti ieškinį kitos valstybės teisme, tokių sunkumų panaikinti nebūtina.

30.   Todėl manau, kad sutartis, kuriai taikomi Briuselio konvencijos 13 ir kiti po jo einantys straipsniai, nebuvo sudaryta, tad nereikia nustatyti jurisdikcijos remiantis šiomis nuostatomis.

 5 straipsnio 1 punktas

31.   P. Engler teigia, kad minėtas savanoriškas vienašalis įsipareigojimas, kuris gali būti vykdytinas pagal Austrijos teisę, yra sutartinio pobūdžio. Tačiau, Janus nuomone, įsipareigojimas ex lege, abiem šalims suderintai neišreiškus valių, negali patekti į sutarties sąvoką, o kvietimas užsakyti prekes negali būti reikšmingas, jei nieko nebuvo užsakyta. Komisija pateiktose faktinėse aplinkybėse neįžvelgia nei sutartinių santykių tarp Janus ir P. Engler, nei teisinio tokių santykių pagrindo.

32.   Mano nuomone, atsižvelgiant į Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktą, neįmanoma remtis analogiškais Teisingumo Teismo samprotavimais byloje Gabriel 13 straipsnio 3 dalies atžvilgiu.

33.   Dėl tų pačių priežasčių, kurias aš minėjau 24–26 punktuose, nagrinėjamu atveju labai sunku nustatyti sutartį, panašią į prekių užsakymą byloje Gabriel, su kuria pranešimas apie prizą yra neatskiriamai susijęs. Nors 5 straipsnio 1 punkte nereikalaujama, kad būtų sudaryta sutartis, vis dėlto pagal šią nuostatą būtina nustatyti įsipareigojimą, nes dėl dalykų, susijusių su sutartimi, nacionalinio teismo jurisdikcija nustatoma atsižvelgiant į prievolės vykdymo vietą(10). Tačiau iš nepateikto užsakymo negali atsirasti jokio įsipareigojimo.

34.   Tačiau tuo nenorima pasakyti, kad P. Engler bylos aplinkybėmis visiškai nėra jokios pareigos. Pats pranešimas apie prizą galėtų būti traktuojamas su sutartimi susijusia pareiga.

35.   Austrijos vartotojų teisių gynimo įstatymo 5 j straipsniu galima remtis tuo atveju, kai įmonė nusiunčia pranešimą apie prizą ar panašų pranešimą konkrečiam vartotojui, sudarydama įspūdį, jog vartotojas laimėjo tam tikrą prizą, – tokiu atveju prizas turi būti įteiktas. Todėl kyla klausimas, ar šiomis aplinkybėmis santykis tarp įmonės ir vartotojo yra sutartinio pobūdžio Konvencijos prasme.

36.   Pagal nusistovėjusią teismo praktiką posakis „dalykai, susiję su sutartimi“, remiantis Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktu, turi būti aiškinami savarankiškai, atsižvelgiant į tikslus ir bendrą Konvencijos sistemą; jis negali būti suprantamas kaip darantis nuorodą į kurios nors atitinkamos Susitariančiosios valstybės nacionalinę teisę(11).

37.   Šis požiūris, mano nuomone, netrukdo remtis pagrindiniais sutarčių teisės principais, kurie yra bendri įvairiose Susitariančiųjų valstybių teisinėse sistemose. Juo labiau kad, remiantis šiais principais, juo siekiama išaiškinti sutartinių dalykų sąvoką, neatsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąvokas, pavyzdžiui, atlygio doktrina (doctrine of consideration) anglų teisėje.

38.   Aiškindamas 5 straipsnio 1 punktą, Teisingumo Teismas nemanė, kad nuostatos apimtis turi būti apibrėžta siaurai. Jis nusprendė, kad nuostata apima „stiprius, tokio paties pobūdžio kaip sutarties šalių ryšius“, įskaitant ryšį, kurį priklausymas privačios teisės organizacijai sukuria tarp jai priklausančių asmenų(12). Toks požiūris atspindi tai, ko netiesiogiai siekiama tokia šios nuostatos formuluote, kuri yra pastebimai platesnė nei 13 straipsnis, įvairių kalbų versijomis.

39.   Tačiau, be abejo, turi būti ribos to, ką galima vadinti dalyku, susijusiu su sutartimi, o svarbiausias Teisingumo Teismo taikomas kriterijus yra tas, kad „dalykai, susiję su sutartimi“, negali apimti situacijos, kai nėra vienos šalies kitai šaliai laisvai prisiimto įsipareigojimo(13). Kitaip tariant, dalykai, susiję su sutartimi, reiškia savanoriškai prisiimamą privalomo pobūdžio pareigą.

40.   Atsižvelgdamas į šiuos du požymius, manau, kad požiūris, jog šioje byloje ieškinys buvo pareikštas dėl sutartinio pobūdžio santykių plačiąja prasme, yra pagrįstas.

41.   Pirma, vienos šalies pareiškimas, kad ji suteiks tam tikrą daiktą ar naudą, ar sumokės tam tikrą pinigų sumą kitai šaliai, t. y. būtent tai, kas sakoma Austrijos įstatymo 5 j straipsnyje, gali sukurti savanoriškai prisiimamą privalomą pareigą, nors iš tikrųjų išvada darytina atsižvelgus į konkrečias aplinkybes bei teisines taisykles pagal kurias jos yra nustatomos. Visose Susitariančiųjų valstybių teisinėse sistemose bent kai kurie vienašaliai pasižadėjimai atlikti apibrėžtą veiksmą kito naudai gali būti nukreipti priverstinai įvykdyti, jei laikomasi tam tikrų kiekvienai sistemai būdingų sąlygų ir bendro reikalavimo, kad įsipareigojimai turėtų būti išdėstyti raštu(14).

42.   Antra, toks įsipareigojimas yra savanoriškas, o ir iš jo galinti kilti pareiga nėra numatyta įstatyme. Kaip matyti iš pakeitimo, kuriuo vartotojų apsaugos įstatymas papildomas 5 j straipsniu, cituojamu prašyme priimti prejudicinį sprendimą, parengiamuosiuose dokumentuose buvo siekiama pašalinti civilinės teisės kliūtis tam tikriems pažadams (Zusagen), vienas iš kurių nagrinėjamas šioje byloje, priverstinai įvykdyti, kurie priešingu atveju negalėtų būti priverstinai vykdytini,pavyzdžiui, lažybų ar žaidimų sandoriai. Todėl pareiga kyla iš įsipareigojusio asmens valios; įstatymo nuostata jos nesukuria, o tik leidžia jos priverstinį vykdymą.

43.   Bendrai tariant, tam tikros pareigos pagal įstatymą gali būti laikomos priverstinai nevykdytinomis; tačiau jei pakeitus įstatymą pašalinama kliūtis privertiniam vykdymui, tai nepakeičia esminės pareigos prigimties.

44.   Visose teisinėse sistemose tai, ar su sutartimi susijusi pareiga kyla iš savanoriško įsipareigojimo, sprendžiama sutarčių teisėje. O jurisdikcija dėl ginčų, ar egzistuoja su sutartimi susijusi pareiga, turi būti nustatyta pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 punktą(15).

45.   Trečia, net jei 5 j straipsnyje nėra aiškaus abipusio reikalavimo, pats faktas, kad prizo turi būti reikalaujama (tuo atveju, jei jis nusiunčiamas savaime, ginčo nekyla), reiškia, kad sutinkama su duotu pažadu arba prisiimamu įsipareigojimu, t. y. sukuriamas tam tikras dvišalis santykis, kuris paprastai laikomas pagrindiniu sutarties požymiu.

46.   Gali būti, kad pranešimo apie prizą siuntėjas šios nuostatos prasme paprastai, jei ne visada, reikalauja iš gavėjo priimti tam tikras sąlygas, kurioms esant suteikiamas prizas, jeigu jis to prizo pareikalauja. Šioje byloje P. Engler turėjo patvirtinti, kad ji perskaitė ir sutinka su „dalyvavimo ir mokėjimo sąlygomis“. Kad ir kokia būtų tiksli formuluotė, privalėjimas sutikti su šiomis sąlygomis reiškia sutartinio pobūdžio santykius plačiąja prasme.

47.   Ketvirta, tam tikros pareigos, galinčios būti ieškinių pagal 5 j straipsnį pagrindais, yra „laisvai prisiimamos vienos šalies kitos atžvilgiu“. Tam tikras pranešimas yra siuntėjo iniciatyva, jo paties pasirinktomis priemonėmis nusiunčiamas individualiems gavėjams. Siuntėjas negali nežinoti, kad ji sukuria įspūdį, jog jis įteiks gavėjui prizą. Jeigu jis siunčia šiuos pranešimus gavėjams Austrijoje, turėtų žinoti, kad šioje valstybėje gali būti įpareigotas įteikti paskelbtą prizą.

48.   Komisija pažymi, kad iš tikrųjų „spausdinimo mažu šriftu“ tyrimas gali atskleisti, jog siuntėjas faktiškai neketino įteikti paskelbto prizo bent jau konkrečiam gavėjui, nebent kitomis sąlygomis, pavyzdžiui, jei loterijoje dar bus traukiamas laimėjęs numeris. Tokiu atveju 5 j straipsnis kompensuos tokio ketinimo nebuvimą. Tačiau nagrinėtina, ar taip išreikštas siuntėjo ketinimas, esant tokioms aplinkybėms, yra su sutartimi susijęs dalykas. Sąlygų spausdinimas mažu šriftu gali būti tiriamas tik kalbant apie ginčą, susijusį su kokia nors sutartinių santykių rūšimi arba su tokių santykių buvimu.

49.   Todėl aš manau, jog santykiai tarp Janus ir P. Engler arba tarp bet kurio pranešimo, nustatyto Austrijos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 j straipsnyje, siuntėjo ir gavėjo yra pakankamai sutartinio pobūdžio, kad ginčas dėl tariamos pareigos sumokėti paskelbtą prizą būtų laikomas „dalyku, susijusiu su sutartimi“ Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto prasme.

50.   Toks požiūris visiškai atitinka Teisingumo Teismo praktiką šioje srityje. Tiek, kiek pripažįstama, kad „dalykai, susiję su sutartimi“ negali būti suprantami siaurąja prasme, jis ne tik atitinka bylą Peters(16); taip pat pakartojamas bylose Handte (17) ir Tacconi(18) nustatytas reikalavimas, jog turi būti „laisvai prisiimta vienos šalies kitos atžvilgiu“ pareiga, – net jei, pavyzdžiui, kaip yra šioje situacijoje, įstatymas apibrėžia šios pareigos ribas, o ją prisiimanti šalis negali jų laisvai pakeisti.

51.   Mano išvados, susijusios su 5 straipsnio 1 punktu, pakanka, kad būtų išspręstas jurisdikcijos klausimas, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Nepaisant to, gali būti naudinga apsvarstyti trečiąją nacionalinio teismo pasiūlytą galimybę, susijusią su Konvencijos 5 straipsnio 3 punktu.

 5 straipsnio 3 punktas

52.   P. Engler cituoja įstatymo pakeitimo, kuriuo vartotojų apsaugos įstatymas papildomas 5 j straipsniu, parengiamuosius dokumentus, pabrėždama tas dalis, kurios tokius pranešimus pagal konkurencijos teisę apibūdina kaip nesąžiningą konkurencinę arba vartotojus klaidinančią veiklą. Tačiau Janus pabrėžia, kad kai kurie nuostoliai ir žala turi būti įvertinti tam, kad būtų galima reikalauti žalos atlyginimo dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto, o taip nėra nagrinėjamu atveju. Komisija mano, kad pranešimas apie prizą buvo aiškiai klaidinantis arba apgaulingas ketinimas, todėl tai gali būti pagrindas atlyginti žalą dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto; be to, P. Engler subsidiariai paprašė, kad jos ieškinys būtų laikomas tokiu.

53.   Kaip ir 5 straipsnio 1 punkte, 5 straipsnio 3 punkte numatyti „dalykai, susiję su civilinės teisės pažeidimu, deliktu ar kvazideliktu“, turi būti aiškinami savarankiškai, remiantis Konvencijos tikslais ir bendra sistema. Buvo nuspręsta, kad jie apima visus ieškinius, kuriais siekiama nustyti atsakovo atsakomybę ir kurie nėra susiję su sutartimi 5 straipsnio 1 punkto prasme(19).

54.   Todėl, jei iš pirmo žvilgsnio ieškinys nepatenka į 5 straipsnio 1 punkto taikymo sritį, jam turi būti taikoma 5 straipsnio 3 punktas.

55.   Apskritai kalbant, nesu įsitikinęs, kad ši supaprastinta dvirūšė klasifikacija yra teisinga. Ji beveik sumažintų 2 straipsnyje nustatytos bendros taisyklės reikšmę iki smulkios likutinės nuostatos(20), be to, neabejotinai yra tokios rūšies ieškinių dėl atsakomybės, kurie nepatenka nei į 5 straipsnio 1 punkto, nei į 5 straipsnio 3 punkto taikymo sritį. Pavyzdžiui, 5 straipsnio 2 punktas taikomas ieškiniams, kuriais, be kita ko, siekiama nustatyti išlaikymo pareigą. Tačiau net jei nebūtų šios nuostatos, sunku įsivaizduoti, kaip tokia atsakomybė galėtų patekti į 5 straipsnio 1 punkto ar 5 straipsnio 3 punkto taikymo sritis. Būtų neprotinga teigti, kad nėra kitų tokių aiškiai Konvencijoje nenustatytų ieškinių kategorijų.

56.   Tačiau nors yra pernelyg radikalu teigti, kad 5 straipsnio 3 punktas apima visus ieškinius dėl atsakomybės, kurių neapima 5 straipsnio 1 punktas, ir nors, be abejo, yra situacijų, kurioms tai netinka, šioje byloje nepagrįsta manyti, kad minėta procedūra nepatektų į abiejų nuostatų bendrą taikymo sritį.

57.   Vis dėlto, net ir šiomis aplinkybėmis nepakanka tiesiog svarstyti, ar ieškinys yra susijęs su sutartimi. Atsakomybės už civilinės teisės pažeidimą, deliktą ar kvazideliktą kategorija nėra grynai neigiama ar likutinė, ji taip pat turi teigiamą turinį. Ypač tais aiškiai nepatenkančiais į vieną kategoriją atvejais naudinga nagrinėti jas abi.

58.   Nors bet kokia pastanga, remiantis Susitariančiųjų valstybių teise, pateikti suprantamą sąvokos „civilinės teisės pažeidimas, deliktas ar kvazideliktas“ apibrėžimą būtų problematiška(21), įmanoma nustatyti tam tikrus bendrus požymius.

59.   Pirma, įprastas civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto akto požymis yra teisės taisyklės pažeidimas.

60.   Panašu, kad šis požymis figūruoja daugelyje pagal Austrijos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 j straipsnį pateiktų ieškinių. Iš tiesų ginčijama nuostata papildyto įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose aiškiai nurodoma, kad daugeliu atveju minėti pranešimai prieštarauja 1984 metų įstatymui dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau 5 j straipsnyje nenumatyta, kad ieškinio pareiškimas priklauso nuo to, ar toks pažeidimas – apgaulingo ketinimo, manipuliacijų ar kito aiškiai neteisėto elgesio – yra įrodytas.

61.   Antra, ieškinys dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto apskritai, galbūt net visada, reikalauja bent jau patirtos(22) žalos ar nuostolių nurodymo: tokia išvada darytina dėl Konvencijos 5 straipsnio 3 punkte žodžio „pažeidimas“ vartojimas.

62.   Tiesa, kad pranešimo apie apgaulingą prizą gavėjas gali teigti patyręs tam tikrą žalą. Jis gali leistis apsimestiniu prizo pažadu suviliojamas ir įsigyti nereikalingą arba nenaudingą pirkinį, arba tikėdamasis gauti šį prizą prisiimti kitų įsipareigojmų ar patirti išlaidų. Tačiau gavėjas, puikiai žinantis savo teises pagal Austrijos teisės aktus, gali patirti ne žalą, o atvirkščiai, didžiulį malonumą dėl netikėtos sėkmės, kuri jam nedaug kainuos; kartoju, nėra nurodoma, kad žalos nurodymas ar jos įrodymas yra būtinas tam, jog ieškinys būtų patenkintas.

63.   Šioje byloje nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei P. Engler pastabose jos patirta žala nėra minima. Aš nelaikyčiau reikšmingu fakto, kad pirmosios instancijos teisme ji papildomai („hilfsweise“) paprašė ieškinį perkvalifikuoti – į ieškinį dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto. Taip ji siekė atsakyti į Janus argumentą, kad Briuselio konvencija netaikytina. Pradiniame ieškinyje ji gana aiškiai teigė, kad ieškinys buvo „sutartinio pobūdžio“ („vertraglicher Natur“) ir visuose savo nacionaliniam teismui pateiktuose argumentuose tvirtino, kad buvo sudaryta vartojimo sutartis, taip pat pabrėžė pažadą sumokėti, bet nenurodė patyrusi konkrečią žalą.

64.   Trečia, įprasta, kad, kai teismas priteisia ieškovui dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto sumą, iš esmės atsižvelgiama į patirtos žalos pobūdį ir dydį ir galbūt papildomai į (neteisėto) veiksmo, kuriuo grindžiamas ieškinys, rimtumą. Tokiu atveju iš principo būtent žalos atlyginimo idėja yra svarbiausia, o galutinai priteistos sumos gali tam tikrais atvejais, siekiant atgrasančio poveikio, būti didesnės arba, atvirkščiai, mažesnio, simbolinio dydžio.

65.   Visų šių požymių nėra ieškinyje, pareikštame pagal Austrijos įstatymo 5 j straipsnį. P. Engler buvo leista suprasti, kad ji gaus 455 000 ATS, o pagal šią nuostatą ji turi teisę tai gauti. Ar ši suma būtų dešimtkart didesnė, ar, atvirkščiai, dešimtkart mažesnė, ji turėtų į ją teisę, nepaisant, ar patyrė didesnę arba mažesnę žalą. Priteistas atlyginimas visais atvejais bus suma arba kita nauda, kurią ieškovė iš anksto buvo nurodžiusi. Nors, atrodo, kad šia nuostata siekiama atkalbėti ūkio subjektus naudoti tam tikrą taktiką, šitaip jie paprasčiausiai priverčiami laikytis savo „pažadų“, – todėl ši idėja yra daug artimesnė sutarčių sričiai.

66.   Remdamasis išdėstytais motyvais, manau, kad nors minėtoje byloje yra civilinės teisės pažeidimo, delikto ar kvazidelikto požymių, jie nėra tokie ryškūs kaip tie, kurie ieškinį sieja su sutartinio pobūdžio santykiais.

 Išvada

67.   Manau, kad Teisingumo Teismas turėtų taip atsakyti į Oberlandesgericht Innsbruck iškeltą klausimą:

„Jurisdikcijos taisyklės, numatytos 1968 m. rugsėjo 27 d. pasirašytoje Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, privalo būti suprantamos taip, kad ieškinys yra dėl dalykų, susijusių su sutartimi šios Konvencijos 5 straipsnio 1 punkto prasme, kai vartotojas pagal Susitariančios valstybės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisme pagal šios valstybės teisės aktus pareiškia ieškinį, kuriuo siekia prisiteisti iš kitoje Susitariančioje valstybėje įsteigtos prekių pardavimu pagal užsakymus paštu užsiimančios bendrovės laimėtą prizą, kai ši bendrovė jam asmeniškai išsiuntė laišką, sudarydama įspūdį, kad:

–      prizas jam bus įteiktas,

–      prizo įteikimas nepriklauso nuo prekių užsakymo ar jų pristatymo iš prizą pažadėjusios įmonės.

Aplinkybė, kad katalogas ir užsakymo pateikti pavyzdį be įsipareigojimų forma, nusiųsti vartotojui kartu su pranešimu apie prizą, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, jei iš tiesų nieko nebuvo užsakyta.“

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2  – 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas (C‑96/00, Rink. p. I‑6367).

---

3  – 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo. Konsoliduota Konvencijos, iš dalies pakeistos vėlesnėmis keturiomis Prisijungimo konvencijomis, redakcija – šiai bylai aktuali redakcija – paskelbta OL C 27, 1998, p. 1. Nuo 2002 m. kovo 1 d. (data po šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių) Konvencija buvo pakeista, išskyrus Daniją ir tam tikras kitų valstybių narių užjūrio teritorijas, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse bei komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1).

---

4  – Konsumentenschutzgesetz (BGBl. 1979/140), iš dalies pakeistas Įstatymo dėl nuotolinės prekybos sutarčių (Fernabsatz‑Gesetz) I straipsnio 2 dalimi (BGBl. I, 1999/185).Fernabsatz‑Gesetz, minėtas 5 išnašoje, kuris perkelia į nacionalinę teisę 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, OL L 144, 1997, p. 19. Tačiau jokia direktyvos nuostata tiesiogiai nereikalauja 5 j straipsnio turinio nuostatos.

---

5  – Fernabsatz‑Gesetz, minėtas 5 išnašoje, kuris perkelia į nacionalinę teisę 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, 1997, p. 19). Tačiau jokia direktyvos nuostata tiesiogiai nereikalauja 5 j straipsnio turinio nuostatos.

---

6  – Atsižvelgiant į prieštaravimą dėl tapatybės ir faktą, kad šuo metu tai nėra susiję su teisine analize, kuria remiantis nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, apie abi bendroves kalbėsiu kaip apie „Janus“ jų neskirdamas, tačiau pabrėžiu, kad bet kuriuo atveju tai negali išspręsti tapatybės klausimo. Pažymiu, kad nors atsakovo pavadinimas prašyme priimti prejudicinį sprendimą yra Janus Versand GmbH, pastabas, kaip pagrindinės bylos šalis, Teisingumo Teismui pateikė HandelskontorJanus GmbH.

---

7  – 45 ir paskesni punktai.

---

8  – Žr. sprendimo 53–57 punktus.

---

9  – 1993 m. sausio 19 d. Sprendimas Shearson Lehman Hutton (C‑89/91, R I‑139, 18 punktas).

---

10  – 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Tacconi (C‑334/00, Rink. p. I‑7357, 22 punktas).

---

11  – Žr., pavyzdžiui, 2004 m. vasario 5 d. Sprendimą Frahuil (C‑265/02, Rink. p. I‑0000, 22 punktas) ir ten nurodomą teismų praktiką.

---

12  – 1983 m. kovo 22 d. Sprendimas Peters (C‑34/82, Rink. p. 987, ypač 13 punktas).

---

13  – 1992 m. birželio 17 d. Sprendimas Handte (C‑26/91, Rink. p. I‑3967, 15 punktas); 1998 m. spalio 27 d. Sprendimas Réunion Européenne ir kiti (C‑51/97, Rink. p. I‑6511, 17 punktas); 10 išnašoje minėto sprendimo Tacconi 23 punktas ir 11 išnašoje minėto sprendimo Frahuil 24 punktas.

---

14  – Žr. bendrai James Gordley (red.), The enforceability of promiles in European contract law, (2001), Kembridžas.

---

15  – Žr. 1982 m. kovo 4 d. Sprendimą Effer (C‑38/81, Rink. p. 825, ypač 7 punktas).

---

16  – Minėta 12 išnašoje.

---

17  – Minėta 13 išnašoje.

---

18  – Minėta 10 išnašoje.

---

19  – Žr., pvz., 2002 m. spalio 1 d. Sprendimą Henkel (C‑167/00, Rink. p. I‑8111, 35 ir 36 punktai) bei ten nurodomą teismo praktiką.

---

20  – Priešingai nei kitoje nusistovėjusioje teismo praktikoje; žr. visiškai neseną 2004 m. birželio 10 d. Sprendimą Kronhofer ir kiti (C‑168/02, Rink. p. I‑0000, 12 ir paskesni punktai).

---

21  – Žr. 1980 m. spalio 8 d. generalinio advokato Warner išvadas byloje Rüffer (1980 m. gruodžio 16 d. Sprendimas), C‑814/79, Rink. p. 3807; 1988 m. birželio 15 d. generalinio advokato Darmon išvadas byloje Kalfelis (1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas), C‑189/87, Rink. p.  I‑5565, 20 ir 21 punktai ir 1992 m. vasario 20 d. generalinio advokato Gulmann išvadas byloje Reichert ir Kockler (1992 m. kovo 26 d. Sprendimas), C‑261/90, Rink. p. I‑2149, p. 2168 ir 2169. Taip pat žr. Christian von Bar, The European Law of Torts, 1998, p. 1−5; ir Walter van Gerven, Jeremy Lever bei Pierre Larouche, Tort Law, 2000, (Common Law of Europe Casebooks Series), p. 1–18.

---

22  – Arba galinčios būti patirta. Tačiau dėl šios bylos nagrinėjimo mes galime nepaisyti ieškinių, kuriais siekiama užkirsti kelią būsimai žalai. P. Engler ieškinys yra ne tokios rūšies, kuri, beje, nėra numatyta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 j straipsnyje.