TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2003 m. gegužės 20 d.(*)

„Saugomos kilmės vietos nuorodos – Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 – Reglamentas (EB) Nr. 1107/96 – „Prosciutto di Parma“ – Produktų specifikacija – Reikalavimas pjaustyti ir pakuoti kumpį gamybos vietovėje – EB  29 ir 30 straipsniai – Pateisinimas – Galimybė remtis reikalavimu prieš trečiuosius asmenis – Teisinis saugumas – Paskelbimas“

Byloje C‑108/01

dėl House of Lords (Jungtinė Karalystė) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Consorzio del Prosciutto di Parma,

Salumificio S. Rita SpA

ir

Asda Stores Ltd,

Hygrade Foods Ltd,

dėl 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 4) su pakeitimais, padarytais Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų? (OL C 241, 1994, p. 21 ir OL L 1, 1995, p. 1), ir 1996 m. birželio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka (OL L 148, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 19 t., p. 176) išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann (pranešėjas), D. A. O. Edward, P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas S. Alber,

posėdžio sekretorė F. Contet, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Consorzio del Prosciutto di Parma ir Salumificio S. Rita SpA, atstovaujamų avvocato F. Capelli ir solisitoriaus A. Barone,

–        Asda Stores Ltd ir Hygrade Foods Ltd, atstovaujamų solisitorių Eversheds bei Clarke Willmott ir Clarke įgaliotų QC N. Green, baristerio M. Hoskins,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos G. Amodeo, padedamo baristerio C. Lewis,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. López-Monís Gallego,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir L. Bernheim,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza, padedamo avvocato dello Stato O. Fiumara,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. L. Iglesias Buhigues, C. O'Reilly ir A. M. Rouchaud,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2002 m. vasario 19 d. posėdyje Consorzio del Prosciutto di Parma, Salumificio S. Rita SpA, Asda Stores Ltd, Hygrade Foods Ltd, Prancūzijos ir Italijos vyriausybių bei Komisijos pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2002 m. balandžio 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. vasario 8 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2001 m. kovo 7 d., House of Lords pagal EB 234 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas klausimą, susijusį su 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 4) su pakeitimais, padarytais Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų? (OL 1994, C 241, p. 21 ir OL 1995, L 1, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 2081/92), ir 1996 m. birželio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo vadovaujantis Reglamento (EEB) Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka (OL L 148, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 19 t., p. 176) išaiškinimu.

2        Šis klausimas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Italijoje įsteigtos Parmos kumpio gamintojų asociacijos Consorzio del Prosciutto di Parma (toliau – Consorzio), Italijoje įsteigtos Parmos kumpį gaminančios bendrovės Consorzio narės Salumificio S. Rita SpA (toliau – Salumificio) ir Jungtinėje Karalystėje įsteigtos prekybos centrų operatorės Asda Stores Ltd (toliau – Asda), Jungtinėje Karalystėje įsteigto Parmos kumpio importuotojo Hygrade Foods Ltd (toliau – Hygrade) dėl prekybos šioje valstybėje narėje supjaustytu į riekes ir supakuotu Parmos kumpiu su saugomos kilmės vietos nuoroda „Prosciutto di Parma“ (toliau – „Prosciutto di Parma“ (SKVN)).

 Teisinis pagrindas

 Nacionalinės teisės aktai

3        1990 m. vasario 13 d. Legge n. 26, tutela della denominazione di origine „Prosciutto di Parma“ (Įstatymas Nr. 26 dėl kilmės vietos nuorodos „Prosciutto di Parma“ apsaugos, GURI, Nr. 42, 1990 m. vasario 20 d., p. 3, toliau – 1990 m. vasario 13 d. Įstatymas) 1 straipsnyje nustatyta, kad „Prosciutto di Parma“ pavadinimas išimtinai skirtas kumpiui, gautam iš šviežios kontinentinėje Italijoje užaugintų ir paskerstų kiaulių užpakalines pusės dalies ir pagamintam teisės nuostatų nustatyta tvarka, išlaikant jį įstatymu įtvirtintą minimalų laikotarpį tipinėje gamybos vietovėje, paženklintam skiriamuoju ženklu, bet kuriuo metu leidžiančiu jį identifikuoti.

4        1990 m. vasario 13 d. Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiama tipinė gamybos vietovė, kaip Parmos provincijai priklausanti dalis. 3 straipsnyje nustatytos Parmos kumpio specifinės savybės, tai yra jo svoris, spalva, kvapas ir skonis.

5        Šio įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, kad:

–        paženklintas Parmos kumpis gali būti parduodamas be kaulų ir skirtingo svorio bei formos gabalais arba supjaustytas į riekes ir tinkamai supakuotas,

–        jeigu neįmanoma išsaugoti ženklo ant produkto, jis, kompetentingai institucijai prižiūrint ir pagal įgyvendinimo reglamento nustatytus metodus, pažymimas taip, kad jo negalima būtų nutrinti nuo pakuotės,

–        anksčiau nurodytu atveju supakuojama 2 straipsnyje nurodytoje tipinėje gamybos vietovėje.

6        11 straipsnyje nustatyta, kad kompetentingi ministrai priežiūros ir kontrolės tikslais gali pasitelkti į pagalbą gamintojų konsorciumą.

7        1993 m. vasario 15 d. Decreto n. 253, reglamento di esecuzione della legge 13 febbraio 1990, n. 26 (Dekretas Nr. 253 dėl 1990 m. vasario 13 d. Įstatymą įgyvendinančio reglamento, GURI, Nr. 173, 1993 m. liepos 26 d., p. 4, toliau – 1993 m. vasario 15 d. Dekretas) 25 straipsnyje numatyta, kad Parmos kumpis turi būti pjaustomas į riekes ir pakuojamas konsorciumo patvirtintose tipinės gamybos vietovės įmonėse.

8        Šio dekreto 26 straipsnis reikalauja, kad produktą pjaustant ir pakuojant dalyvautų konsorciumo atstovai.

9        1993 m. vasario 15 d. Dekrete taip pat yra nuostatų dėl pakavimo ir ženklinimo etiketėmis.

10      Pagal 1994 m. balandžio 12 d. Dekretą Consorzio buvo pavesta taikyti nuostatas, susijusias su kilmės vietos nuoroda „Prosciutto di Parma“.

 Bendrijos teisė

11      EB 29 straipsnyje nurodyta:

„Valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės“.

12      Pagal EB 30 straipsnį 29 straipsnis nekliudo taikyti prekių eksporto draudimų arba apribojimų, jei jie pateisinami pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais.

13      Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnyje nustatyta:

„1.       Bendrijos kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga, taikoma žemės ūkio produktams ir maisto produktams, suteikiama pagal šį reglamentą.

2.       Šiame reglamente:

a)       kilmės vietos nuoroda – tai regiono, konkrečios vietos arba išimtiniais atvejais šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio ar maisto produktą:

–        kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietos ar šalies

ir

–        kurio kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka, su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais, ir kurio gamyba, perdirbimas ir paruošimas atliekamas toje konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje;

<...>“

14      Šio reglamento 4 straipsnyje nurodyta:

„1.      Tam, kad būtų galima naudoti saugomos kilmės vietos nuorodą (SKVN) <...>, žemės ūkio ar maisto produktas turi atitikti specifikaciją.

2.      Produkto specifikacijoje būtinai nurodoma:

a)      žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas kartu su kilmės vietos nuoroda <...>;

b)      žemės ūkio ar maisto produkto ir, jei reikia, žaliavų apibūdinimas bei žemės ūkio ar maisto produkto pagrindinės fizinės, cheminės, mikrobiologinės ir (arba) organoleptinės savybės;

c)      geografinės vietovės apibrėžimas <...>;

d)      įrodymai, kad žemės ūkio ar maisto produktas yra kilęs iš geografinės vietovės, kaip atitinkamai numatyta 2 straipsnio 2 dalies a <...> punkte;

e)      žemės ūkio ar maisto produkto gavimo metodo aprašymas ir, jei reikia, autentiškų ir nekintančių vietinių metodų aprašymas;

f)      išsamūs duomenys, nurodantys sąsają su geografine aplinka ar geografine kilme, kaip numatyta 2 straipsnio 2 dalies a <...> punkte;

g)      duomenys apie 10 straipsnyje numatytas kontrolės struktūras;

h)      specifiniai ženklinimo etiketėmis elementai, sietini su atitinkamai taikytinomis SKVN <...> arba su lygiavertėmis tradicinėmis nacionalinėmis nuorodomis;

i)      bet kokie Komisijos ir (arba) nacionalinių nuostatų nustatyti reikalavimai.“

15      5 ir 7 straipsniuose numatyta įprasta SKVN įregistravimo procedūra. Ši procedūra apima paraiškos persiuntimą Komisijai tarpininkaujant valstybei narei (5 straipsnio 4 ir 5 dalys). Paraiška siunčiama kartu su 4 straipsnyje nurodyta produkto specifikacija (5 straipsnio 3 dalis). Komisija patikrina, ar įregistravimo paraiškoje nurodyti visi 4 straipsnyje numatyti duomenys (6 straipsnio 1 dalis). Jeigu Komisija prieina prie teigiamos išvados, Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ji paskelbia, be kita ko, produkto pavadinimą, pagrindinius paraiškos elementus, nuorodas į nacionalines nuostatas, reglamentuojančias produkto paruošimą, gamybą ar apdirbimą (6 straipsnio 2 dalis). Bet kuri valstybė narė arba bet kuris teisėtai susijęs fizinis ar juridinis asmuo gali užprotestuoti įregistravimą. Protestas nagrinėjamas pagal išdėstytą procedūrą (7 straipsnis). Jeigu protestas nepateikiamas, Komisija įregistruoja pavadinimą ir paskelbia jį Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (6 straipsnio 3 ir 4 dalys).

16      8 straipsnyje nustatyta::

„SKVN <...> ar lygiavertėmis tradicinėmis nacionalinėmis nuorodomis galima žymėti tik šį reglamentą atitinkančius žemės ūkio ar maisto produktus“.

17      10 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip po šešių mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo būtų suformuotos kontrolės struktūros, kurių pareiga būtų garantuoti, kad saugomą pavadinimą turintys žemės ūkio ar maisto produktai atitiktų specifikacijose nustatytus reikalavimus. <...>“

18      13 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad įregistruoti pavadinimai saugomi nuo bet kokio tiesioginio ar netiesioginio įregistruoto pavadinimo naudojimo komerciniais tikslais produktams, kuriems netaikomas įregistravimas, jeigu šie produktai panašūs į tuo pavadinimu įregistruotus produktus arba jeigu, naudojantis tuo pavadinimu, naudojamasi saugomo pavadinimo reputacija.

19      17 straipsnis numato supaprastintą teisiškai saugomų pavadinimų įregistravimo procedūrą:

„1.      Per šešis mėnesius nuo šio reglamento įsigaliojimo valstybės narės informuoja Komisiją, kuriuos jų teisiškai saugomus pavadinimus <...> jos nori įregistruoti pagal šį reglamentą.

2.      Remdamasi 15 straipsnyje nustatyta tvarka (talkininkaujant iš valstybių narių atstovų sudarytam komitetui ir prireikus dalyvaujant Tarybai) Komisija įregistruoja šio straipsnio 1 dalyje minėtus pavadinimus, atitinkančius 2 ir 4 straipsnių nuostatas. 7 straipsnis (dėl teisės užprotestuoti įregistravimą) netaikomas <...>.

3.      Valstybės narės gali ir toliau taikyti nacionalinę pavadinimų, pateiktų pagal 1 dalį, apsaugą tol, kol bus priimtas sprendimas dėl įregistravimo.“

20      1996 m. birželio 21 d. įsigaliojusiu Reglamentu Nr. 1107/96 „Prosciutto di Parma“ (SKVN) įregistruotas skyriuje „Mėsos produktai“.

21      1996 m. spalio 26 d. Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą apie valstybių narių pagal Reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnio 2 dalį pateiktus duomenis apie kontrolės struktūras (OL C 317, p. 3). Šio pranešimo tikslas – informuoti apie visas pagal Reglamentą (EEB) Nr. 2081/92 įregistruotų geografinių nuorodų ar kilmės vietos nuorodų kontrolės struktūras. Kaip „Prosciutto di Parma“ (SKVN) kontrolės struktūra, jame nurodytas Consorzio, kartu nurodant jo adresą.

 Pagrindinė byla

22      Asda yra Jungtinės Karalystės prekybos centrų tinklo operatorė. Ji, be kita ko, parduoda šiuose prekybos centruose „Prosciutto di Parma“ nuoroda pažymėtą kumpį, pirktą iš Hygrade, kuris perka nesupjaustytą kumpį be kaulų iš Italijos gamintojo, Consorzio nario. Hydrade supjausto kumpį ir jį supakuoja po penkias riekes į hermetiškas pakuotes.

23      Ant pakuočių yra žyma „ASDA A taste of Italy PARMA HAM Genuine Italian Parma Ham“ (ASDA Italijos skonis PARMOS KUMPIS Tikras itališkas Parmos kumpis).

24      Kitoje pakuotės pusėje yra žyma „PARMA HAM All authentic Asda continental meats are made by traditional methods to guarantee their authentic flavour and quality“ (PARMOS KUMPIS Visa Asda kontinentinė mėsa, pagaminta pagal tradicinius metodus, užtikrinančius originalų skonį ir kokybę) ir žyma „Produced in Italy, packed in the UK for Asda Stores Limited“ (Pagamintas Italijoje, supakuotas Jungtinėje Karalystėje Asda Stores Limited užsakymu).

25      1997 m. lapkričio 14 d. Consorzio pradėjo prieš Asda ir Hydrade teisminį procesą, pateikdamas skirtingus reikalavimus, iš esmės susijusius su jų veiklos nutraukimu, remdamasis tuo, kad ši veikla prieštarauja Parmos kumpiui taikomiems reglamentams.

26      1997 m. lapkričio 17 d. jis kreipėsi su prašymu priimti sprendimą skubos tvarka dėl ieškinyje nurodytų reikalavimų.

27      Asda ir Hygrade reikalavo atmesti ieškinį, teigdami, kad Reglamentas Nr. 2081/92 ir (arba) Reglamentas Nr. 1107/96 nesuteikė Consorzio jo nurodytų teisių.

28      Ieškinys buvo atmestas.

29      Consorzio pateikė apeliacinį skundą Court of Appeal (England & Wales) (Jungtinė Karalystė). Salumificio buvo leista įstoti į šią bylą. 1998 m. gruodžio 1 d. apeliacinis skundas buvo atmestas.

30      Consorzio ir Salumificio kreipėsi į House of Lords.

31      Manydami, kad bylos baigtis priklauso nuo Reglamentų Nr. 2081/92 ir 1107/96 išaiškinimo, House of Lords nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdami šį klausimą:

„Ar pagal Bendrijos teisę Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 kartu su Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1107/96 ir saugomos kilmės vietos nuorodos „Prosciutto di Parma“ (SKVN) specifikacija suteikia galiojančią Bendrijos teisę, kuria galima remtis tiesiogiai valstybės narės teisme, uždrausti mažmeninę prekybą supjaustytu į riekes ir supakuotu „Prosciutto di Parma“ kumpiu, gautu pagal SKVN reikalavimus iš Parmos eksportuoto kumpio, kuris buvo supjaustytas į riekes, supakuotas ir paženklintas nesilaikant produkto specifikacijos?“

 Dėl prejudicinio klausimo

32      Pirmiausia būtina konstatuoti, kad produkto specifikacija, kurios pagrindu Reglamentu Nr. 1107/96 buvo įregistruota „Prosciutto di Parma“ (SKVN), riekėmis parduodamam kumpiui aiškiai nustato reikalavimą supjaustyti ir supakuoti produktą jo gamybos vietovėje ir laikytis 1990 m. vasario 13 d. Įstatymo ir 1993 m. vasario 15 d. Dekreto reikalavimų kaip Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnio 2 dalies i punkte nurodytų nacionalinių nuostatų.

33      Taip pat reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos pjaustymo ir pakavimo operacijos atliktos ne mažmeninės prekybos ar maitinimo etapu, ir nėra ginčijama, kad jų atžvilgiu netaikomas reikalavimas atlikti šias operacijas gamybos vietovėje.

34      Todėl šiame sprendime daroma nuoroda į reikalavimą pjaustyti ir pakuoti gamybos vietovėje yra susijusi tik su kitais nei mažmeninės prekybos ar maitinimo etapais atliktomis pjaustymo ir pakavimo operacijomis.

35      Atsižvelgiant į šias pastabas, prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą sudaro keturi klausimai.

36      Pirmasis klausimas yra toks: ar Reglamentą Nr. 2081/92 reikia aiškinti taip, kad jis draudžia SKVN naudojimui nustatyti reikalavimą pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje.

37      Antrasis klausimas – ar toks „Prosciutto di Parma“ (SKVN) naudojimui ant riekėmis parduodamo kumpio nustatytas reikalavimas yra kiekybiniam eksporto apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 29 straipsnio prasme.

38      Esant teigiamam atsakymui į anksčiau nurodytą klausimą, trečiasis klausimas yra, ar toks reikalavimas gali būti pateisinamas ir dėl to atitikti šią Sutarties nuostatą.

39      Galiausiai ketvirtas klausimas yra, ar šiuo reikalavimu galima remtis prieš ūkio subjektus, jeigu jiems apie jį nebuvo pranešta.

 Dėl galimybės SKVN naudojimui nustatyti reikalavimą pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje

40      Consorzio, Salumificio, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos vyriausybės ir Komisija iš esmės mano, kad Reglamentas Nr. 2081/92 leidžia gamintojams SKVN naudojimui nustatyti reikalavimą pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje.

41      Asda ir Hygrade abejoja, ar šis reikalavimas galėtų būti kaip nors įtvirtintas Bendrijos teisės aktuose. Jungtinės Karalystės vyriausybės manymu, Reglamentas Nr. 2081/92 nesuteikia gamintojams teisės uždrausti parduoti ne gamybos vietovėje supjaustytą į riekes ir supakuotą produktą su SKVN.

42      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog iš Reglamento Nr. 2081/92 turinio ir struktūros matyti, kad produkto specifikacija yra priemonė, apibrėžianti šiuo reglamentu nustatytos vienodos apsaugos Bendrijoje taikymo sferą.

43      Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas naudoti SKVN tik ant specifikaciją atitinkančio produkto. Šio reglamento 8 straipsnyje nurodyta galimybė SKVN žymėti tik šį reglamentą ir specifikaciją atitinkančius produktus. 13 straipsniu nustatomas vienodos įregistruotam pavadinimui suteiktos apsaugos turinys. 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvienoje valstybėje narėje suformuotų kontrolės struktūrų pareiga garantuoti, kad SKVN turintys produktai atitiktų specifikacijose nustatytus reikalavimus.

44      Pagal Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnio 2 dalį produktų specifikaciją būtinai sudaro šioje nuostatoje nurodyti elementai, kurių sąrašas nėra baigtinis.

45      Visų pirma ją sudaro šios dalies b, d, e, h ir i punktuose nurodyti elementai:

–        produkto apibūdinimas bei pagrindinės fizinės, cheminės, mikrobiologinės ir (arba) organoleptinės savybės,

–        įrodymai, kad produktas yra kilęs iš konkrečios geografinės vietovės,

–        produkto gavimo metodo aprašymas ir prireikus autentiškų ir nekintančių vietinių metodų aprašymas,

–        specifiniai ženklinimo etiketėmis elementai, sietini su SKVN,

–        Bendrijos ir (arba) nacionalinių nuostatų nustatyti reikalavimai.

46      Produkto specifikacija taip pat apima saugomo produkto detalų apibrėžimą, suformuluotą atitinkamų gamintojų kontroliuojant valstybei narei, kuri jį persiunčia Komisijai, registruojančiai SKVN pagal Reglamento Nr. 2081/92 5–7 straipsniuose nurodytą įprastą procedūrą arba pagal jo 17 straipsnyje nurodytą supaprastintą procedūrą.

47      Šiame apibrėžime taip pat nustatyta su SKVN naudojimu susietų privalomų reikalavimų apimtis ir kaip tokio naudojimo pasekmė – SKVN įregistravimu, Bendrijos lygiu įtvirtinančiu specifikacijoje nurodytas taisykles, trečiųjų asmenų atžvilgiu saugomos teisės apimtis.

48      Šiuo klausimu būtina konstatuoti, kad Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnis nepanaikina galimybės nustatyti ypatingas technines taisykles operacijoms, dėl kurių tas pats produktas patektų į rinką skirtingu pavidalu, siekiant, pirma, kad bet kuris produkto pavidalas atitiktų kokybę, kuriai pagal reglamento preambulės trečią punktą vartotojai pastaraisiais metais linksta teikti pirmenybę, ir, antra, užtikrina atpažįstamą geografinę kilmę, sukeliančią remiantis tuo pačiu preambulės punktu didesnę tokių produktų paklausą.

49      Atsižvelgiant į šiuos du tikslus gali būti nustatomos ypatingos techninės taisyklės produktui pjaustyti ir pakuoti.

50      Taigi darytina išvadą, kad Reglamentas Nr. 2081/92 nedraudžia SKVN naudojimui nustatyti reikalavimą pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje, jeigu toks reikalavimas numatytas produkto specifikacijoje.

 Dėl su „Prosciutto di Parma“ (SKVN) naudojimu susieto reikalavimo pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje priskyrimo prie kiekybiniams eksporto apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių

51      Asda ir Hygrade tvirtina, kad produktui pakuoti taikomi reikalavimai gali sudaryti apribojimus EB 28 ir 29 straipsnių prasme. Anot jų, taisyklės, remiantis kuria riekėmis parduodamas Parmos kumpis galėtų turėti SKVN, tik jeigu jis būtų supjaustytas ir supakuotas gamybos vietovėje, taikymas Jungtinėje Karalystėje aiškiai galėtų tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai trukdyti prekybai Bendrijos viduje.

52      Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas reikalavimas yra kiekybinis eksporto apribojimas.

53      Šiuo klausimu būtina priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiekybinių apribojimų ir jiems lygiaverčio poveikio priemonių draudimas taikomas ne tik nacionalinėms priemonėms, bet ir Bendrijos institucijų priemonėms (žr. 1997 m. birželio 25 d. Sprendimo Kieffer ir Thill, C‑114/96, Rink. p. I-3629, 27 punktą ir 2001 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Schwarzkopf, C‑169/99, Rink. p. I-5901, 37 punktą).

54      EB 29 straipsnis draudžia visas priemones, kurių specifinis tikslas ar pasekmė – trukdyti eksportui ir nustatyti skirtumus tarp valstybės narės vidaus prekybos ir jos eksporto prekybos suteikiant ypatingą pranašumą nacionaliniams produktams arba atitinkamos valstybės vidaus rinkai (dėl nacionalinių priemonių žr. 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Sydhavnes Sten & Grus, C-209/98, Rink. p. I-3743, 34 punktą).

55      Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 32 punkte „Prosciutto di Parma“ (SKVN) specifikacija riekėmis parduodamam kumpiui aiškiai nustato reikalavimą pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje ir laikytis 1990 m. vasario 13 d. Įstatymo ir 1993 m. vasario 15 d. Dekreto reikalavimų, kaip Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnio 2 dalies i punkte nurodytų nacionalinių nuostatų. Todėl „Prosciutto di Parma“ (SKVN) įregistruojantis Reglamentas Nr. 1107/96 nustato „Prosciutto di Parma“ (SKVN) naudojimui ant riekėmis parduodamo kumpio reikalavimą jį pjaustyti ir pakuoti gamybos vietovėje.

56      Dėl šio reikalavimo gamybos vietovėje pagaminto ir kitus „Prosciutto di Parma“ (SKVN) naudojimui keliamus reikalavimus atitinkančio kumpio negalima pjaustyti už šios vietovės ribų, neprarandant šios nuorodos.

57      Atvirkščiai, gamybos vietovės teritorijoje gabentas Parmos kumpis išsaugoja teisę į SKVN, jeigu jis joje supjaustomas ir supakuojamas laikantis produkto specifikacijoje nurodytų taisyklių.

58      Taigi šių taisyklių specifinė pasekmė – riboti kumpio, ant kurio gali būti naudojama „Prosciutto di Parma“ (SKVN), eksportą ir taip sudaryti skirtumus tarp valstybės narės vidaus ir jos eksporto prekybos. Dėl šios priežasties jos sudaro kiekybinius eksporto apribojimus EB 29 straipsnio prasme (tuo pačiu klausimu žr. 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Belgija prieš Ispaniją, C‑388/95, Rink. p. I-3123, 38 ir 40–42 punktus).

59      Darytina išvada, kad „Prosciutto di Parma“ (SKVN) naudojimui ant riekėmis parduodamo kumpio nustatytas reikalavimas pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje yra kiekybiniam eksporto apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 29 straipsnio prasme.

 Dėl reikalavimo pjaustyti ir pakuoti produktą gamybos vietovėje pateisinimo

60      Consorzio, Salumificio, Ispanijos, Italijos vyriausybės ir Komisija tvirtina, kad nurodytame sprendime Belgija prieš Ispaniją Teisingumo Teismas nustatė, jog kiekybiniams eksporto apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė, atsiradusi dėl pareigos pilstyti į butelius kilmės vietos nuorodą turintį vyną jo gamybos vietovėje, buvo pateisinama, nes ja siekta apsaugoti nuorodos reputaciją, kartu su produkto autentiškumu užtikrinant jo ypatybes ir savybes. Jų manymu, šiuo sprendimu nustatyta Teisingumo Teismo praktika gali būti taikytina reikalavimui pjaustyti ir pakuoti Parmos kumpį gamybos vietovėje, nes šis reikalavimas pateisinamas produkto autentiškumo ir kokybės užtikrinimo tikslu. Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, jog šis reikalavimas leidžia garantuoti, kad produktas yra kilęs iš konkrečios geografinės vietovės.

61      Asda, Hygrade ir Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad pjaustymas ir pakavimas nepaveikia Parmos kumpio kokybės ir nepakenkia jo autentiškumui. Remdamasi šia prielaida, Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad dėl minėtame sprendime Belgija prieš Ispaniją išreikšto požiūrio, kuriuo reikėtų vadovautis ir šioje byloje, turi būti priimtas kitoks sprendimas.

62      Pirmiausia būtina priminti, kad pagal EB 30 straipsnį 29 straipsnis nekliudo taikyti prekių eksporto draudimų arba apribojimų, jeigu jie pateisinami pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais.

63      Pastebėtina, kad Bendrijos teisės aktuose ryškėja bendra tendencija bendrosios žemės ūkio politikos pagrindu gerinti produktų kokybę, siekiant sudaryti palankias sąlygas šių produktų reputacijai augti, kartu su kitomis priemonėmis dėl kilmės vietos nuorodos, kuriai taikoma ypatinga apsauga (žr. minėto sprendimo Belgija prieš Ispaniją 53 punktą). 1987 m. kovo 16 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 823/87 dėl specialiųjų nuostatų, susijusių su rūšiniais vynais, pagamintais konkrečiuose regionuose (OL L 84, p. 59), panaikintame ir pakeistame 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1493/1999 dėl bendro vyno rinkos organizavimo (OL L 179, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 26 t., p. 25), sukonkretinta ši tendencija rūšinių vynų sektoriuje. Reglamente Nr. 2081/92, kurio preambulėje nurodytas tikslas patenkinti vartotojų lūkesčius produktų kokybės ir atpažįstamos geografinės kilmės atžvilgiu ir suteikti gamintojams galimybę sąžiningos konkurencijos sąlygomis gauti didesnes pajamas už geresnę kokybę, taip pat atsispindi ši tendencija kitų žemės ūkio produktų atžvilgiu.

64      Kilmės vietos nuorodos priklauso pramoninės ir komercinės nuosavybės teisės sričiai. Taikomi teisės aktai apsaugo jas naudojančius asmenis nuo neteisėto trečiųjų asmenų, siekiančių pasipelnyti iš šių nuorodų reputacijos, naudojimosi šiomis nuorodomis. Šių nuorodų tikslas – garantuoti, kad jas turintis produktas yra kilęs iš konkrečios geografinės vietovės ir turi tam tikrų specifinių savybių. Jos gali turėti gerą reputaciją tarp vartotojų ir būti pagrindinė jų naudojimo sąlygas atitinkančių gamintojų priemonė klientams pritraukti. Kilmės vietos nuorodų reputacija priklauso nuo to, kokias jas įsivaizduoja vartotojai. Šis įvaizdis iš esmės priklauso nuo produkto specifinių savybių, būtent nuo jo kokybės. Galiausiai produkto kokybė yra produkto reputacijos pagrindas (žr. minėto sprendimo Belgija prieš Ispaniją 54–56 punktus). Vartotojo manymu, ryšis tarp gamintojų reputacijos ir produkto kokybės priklauso, be kita ko, nuo jo įsitikinimo, kad su kilmės vietos nuoroda parduodami produktai yra autentiški.

65      „Prosciutto di Parma“ (SKVN) specifikacija, reikalaujančia pjaustyti ir pakuoti produktą gamybos vietovėje, siekiama leisti SKVN naudotojams kontroliuoti vieną iš produkto pateikimo į rinką būdų. Joje numatytu reikalavimu siekiama kuo geriau apsaugoti produkto kokybę ir autentiką bei – kaip pasekmę – SKVN nuorodos reputaciją, už kurią visiškai ir kolektyviai atsako ją naudojantys asmenys.

66      Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjama sąlyga, nepaisant jos ribojančio poveikio prekybai, turi būti laikoma suderinama su Bendrijos teise, jeigu įrodoma, kad ji yra būtina ir proporcinga „Prosciutto di Parma“ (SKVN) reputacijos apsaugos priemonė (tokiu pačiu klausimu žr. minėto sprendimo Belgija prieš Ispaniją 58 ir 59 punktus).

67      Būtina konstatuoti, kad Parmos kumpis dažniausia vartojamas riekėmis ir kad visais tokio pateikimo veiksmais ypač siekiama jam suteikti konkretų skonį, spalvą ir tekstūrą, kuriuos įvertins vartotojas.

68      Taigi kumpio pjaustymas ir pakavimas yra svarbios operacijos, galinčios pabloginti produkto kokybę ir dėl to SKVN reputaciją, jeigu jos atliekamos sąlygomis, dėl kurių produktas neįgyja jam priskiriamų organoleptinių savybių. Šios operacijos taip pat gali sukompromituoti produkto autentiškumo garantiją, nes jomis neišvengiamai panaikinamas visos panaudotos užpakalinės pusės dalies (kumpio) kilmės vietos žymėjimas.

69      „Prosciutto di Parma“ (SKVN) specifikacijoje nustatytos taisyklės ir nacionalinėse nuostatose, į kurias nukreipiama, numatyti privalomi reikalavimai sudaro tris riekėmis supakuoto kumpio pateikimo į rinką etapus, detaliai ir griežtai reglamentuojančią tvarką. Pirmąjį etapą sudaro kumpio atskyrimas nuo kaulų, briketų paruošimas, jų ataušinimas ir užšaldymas, siekiant supjaustyti. Supjaustymo operacijos atliekamos antruoju etapu. Trečias etapas skirtas supjaustyto kumpio vakuuminiam supakavimui arba supakavimui apsaugotoje aplinkoje.

70      Gamybos proceso metu turi būti laikomasi trijų pagrindinių taisyklių.

71      Pirmiausia po panaudotų užpakalinės pusės dalių (kumpių) autentiškumo kontrolės turi būti padaryta atranka. Gali būti pjaustomos ir pakuojamos tik tos užpakalinės pusės dalys (kumpiai), kurios atitinka papildomus griežtesnius kriterijus, ypač susijusius su svoriu, išlaikymo trukme, vandens kiekiu, vidaus drėgmės procentu, matomų defektų nebuvimu. Jeigu nustatomos produkto anomalijos, pavyzdžiui, dėl mikro-hemoragijos atsiradusios dėmelės, balta masė raumenyse arba didelis riebalų tarp raumenų kiekis, ir to nebuvo galima išaiškinti iki atskyrimo nuo kaulų arba supjaustymo, atranka vykdoma ir kitais proceso etapais.

72      Antra, visi gamybos vietovės ūkio subjektai, ketinantys pjaustyti ir pakuoti Parmos kumpį, bei pakuočių tiekėjai turi gauti kontrolės struktūrų pritarimą.

73      Trečia, kontrolės struktūrų atstovai turi dalyvauti kiekviename iš šių trijų proceso etapų. Jie nuolat prižiūri produktų specifikacijos reikalavimų, įskaitant produkto žymėjimą kiekvienu etapu, laikymąsi. Užbaigus procesą, jie patvirtina pagamintų pakuočių skaičių.

74      Techninės operacijos ir griežta autentiškumo, kokybės, higienos ir ženklinimo etikėmis kontrolė vykdoma įvairiais etapais. Kai kurie jų, ypač briketų ataušinimas ir užšaldymas, reikalauja specialistų įvertinimo.

75      Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad ne gamybos vietovėje atlikta kontrolė mažiau užtikrina produkto kokybę ir autentiškumą nei gamybos vietovėje laikantis produktų specifikacijoje nustatytos procedūros atlikta kontrolė (tuo pačiu klausimu žr. minėto sprendimo Belgija prieš Ispaniją 67 punktą). Pirma, pagal šią procedūrą profesionalių specialistų Parmos kumpio savybių žinovų atlikta kontrolė yra išsami ir sisteminga, antra, SKVN naudotojų atstovams būtų labai sudėtinga veiksmingai atlikti šią kontrolę kitose valstybėse narėse.

76      Vartojimui pateikto produkto kokybei ir autentikai kyla didesnė rizika, kai produktas supjaustomas ir supakuojamas ne gamybos vietovėje, negu tuomet, kai jis supjaustomas ir supakuojamas gamybos vietovėje (žr. minėto sprendimo Belgija prieš Ispaniją 74 punktą).

77      Šios išvados nepakeičia šioje byloje pabrėžta aplinkybė, kad mažmeniniai prekybininkai ir maitinimo įstaigos bent jau kai kuriais atvejais gali pjaustyti kumpį ne gamybos vietovėje. Šias operacijas iš esmės reikia atlikti vartotojui dalyvaujant, arba šis mažiausiai gali to pareikalauti, siekdamas patikrinti vietos kilmės nuorodos žymos buvimą ant panaudotos užpakalinės pusės dalies (kumpio). Esant produkto autentiškumo ir kokybės kontrolės trūkumams, iki mažmeninės prekybos arba maitinimo etapo atliktos pakavimo ir pjaustymo operacijos dėl šių produktų kiekio sudaro dar realesnę grėsmę SKVN reputacijai negu mažmeninių prekybininkų arba maitinimo įstaigų atliktos tokios pačios operacijos.

78      Taigi reikalavimas pjaustyti ir pakuoti gamybos vietovėje, kuriuo siekiama apsaugoti Parmos kumpio reputaciją taikant griežtesnę jo specifinių savybių ir kokybės kontrolę, gali būti laikomas pateisinama SKVN apsaugos priemone, kuria naudojasi atitinkama gamintojų grupė ir kuri jų atžvilgiu turi lemiamą reikšmę (tuo pačiu klausimu žr. minėto sprendimo Belgija prieš Ispaniją 75 punktą).

79      Dėl jo atsiradę apribojimai laikytini būtina priemone įgyvendinti siekiamą tikslą ta prasme, kad nėra alternatyvių mažiau ribojančių priemonių tam pačiam tikslui pasiekti.

80      Reikalavimas ne gamybos vietovėje įsisteigusiems ūkio subjektams informuoti vartotojus apie tai, kad supjaustyta ir supakuota ne šioje vietovėje, atitinkamai ženklinant etiketėmis produktą, nesuteikia analogiškos „Prosciutto di Parma“ (SKVN) apsaugos. Galiausiai su pjaustymo ir pakavimo operacijomis susijusi rizika, kelianti grėsmę ne gamybos vietovėje supjaustyto ir supakuoto kumpio kokybei ir autentikai, gali sukompromituoti visų su „Prosciutto di Parma“ (SKVN) parduodamų kumpių, įskaitant tuos, kurie buvo supjaustyti ir supakuoti gamybos vietovėje prižiūrint SKVN besinaudojančių gamintojų grupei, reputaciją (tuo pačiu klausimu žr. minėto sprendimo Belgija prieš Ispaniją 76 ir 77 punktus).

81      Taigi darytina išvadą, kad „Prosciutto di Parma“ (SKVN) naudojimui ant riekėmis parduodamo kumpio nustatytas reikalavimas pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje gali būti laikomas pateisinamu ir dėl to suderinamu su EB 29 straipsniu.

 Dėl galimybės remtis reikalavimu pjaustyti ir pakuoti gamybos vietovėje prieš ūkio subjektus

 Teisingumo Teismui pateiktos pastabos

82      Consorzio ir Salumificio pažymi, kad „Prosciutto di Parma“ (SKVN) specifikacijoje numatytu reikalavimu pjaustyti ir pakuoti gamybos vietovėje galima remtis nacionaliniame teisme. Jų manymu, ūkio subjektas galėtų pasiremti tuo, kad nežinojo šio reikalavimo, nurodyto aktuose ir nuostatose, su kuriomis jis neturėjo galimybės susipažinti, tik jeigu esama grėsmės, kad jam bus paskirta sankcija. Taip pat, kaip ir Italijos vyriausybė, jie mano, kad ūkio subjektas, kita vertus, negali remtis tuo, kad nežinojo šio reikalavimo, jeigu, kaip pagrindinėje byloje, iš jo reikalaujama tik nutraukti ne gamybos vietovėje supjaustyto ir supakuoto Parmos kumpio prekybą. Jie taip pat nurodo, kad bet kuriuo atveju Asda ir Hygrade pagrindinės bylos nagrinėjimo metu be jokių sunkumų galėjo teisėtai ir laisvai susipažinti su visa būtina informacija ir dokumentais, pavyzdžiui, su nuo 1997 m. prieinama produktų specifikacija anglų kalba, ir jais pasinaudoti.

83      Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad pagal EB 249 straipsnį kiekvienas privatus asmuo gali tiesiogiai pasiremti Bendrijos reglamentu nacionaliniame teisme, vykstant civiliniam procesui.

84      Komisija tvirtina, kad produktų specifikacija nėra skelbiama dėl Reglamento Nr. 2081/92 struktūros ir specifinės registravimo procedūros taikymo. Jos manymu, prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktas klausimas susijęs su teisės aktų esme ir kelia abejonių dėl Reglamente Nr. 2081/92 numatytos registravimo procedūros. Supaprastintos procedūros atveju Bendrijos teisės aktų leidėjas pasirinko neskelbti produktų specifikacijos. Ši procedūra apėmė visus nacionalinės teisės aktais jau saugomus pavadinimus. Pagal šią procedūrą įregistruoti pavadinimai jau buvo gerai žinomi ne tik visuomenei, bet tikriausiai ir ūkio subjektams: importuotojams, tiekėjams arba mažmeniniams pardavėjams. Taip pat manytina, kad šie ūkio subjektai pardavinėjo atitinkamus produktus iki SKVN įregistravimo. Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė tik suteikti Bendrijos apsaugą nacionaliniu lygiu saugomiems pavadinimams, Komisijai patikrinus jų atitiktį Reglamento Nr. 2081/92 2 ir 4 straipsniuose nustatytiems apibrėžimams bei reikalavimams.

85      Asda ir Hydrade teigia, kad Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje nepaskelbta priemonė negali būti taikoma prieš privatų asmenį, jeigu teisės aktai nesuteikia jam teisės gauti šios priemonės kopijos jo arba kita kalba. Nepaisant EB 249 straipsnyje numatyto reglamentų tiesioginio veikimo principo, Bendrijos priemonė gali suteikti teisių asmenims, tik jeigu ji yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška. Bendrijos teisės aktų turinys ir poveikis turi būti aiškus ir numatomas teisės subjektams, antraip būtų pažeisti teisinio saugumo ir skaidrumo principai. Nustatytos taisyklės turi atitinkamiems asmenims suteikti galimybę tiksliai žinoti jiems priskirtų pareigų turinį. Akto nepaskelbimas trukdo privačiam asmeniui priskirti jame nustatytas pareigas. Be to, su Bendrijos teisės nustatyta pareiga turi būti įmanoma lengvai susipažinti tos valstybės narės, kur ją reikia įgyvendinti, kalba. Nesant oficialaus vertimo, Bendrijos priemonė neturi trukdyti privatiems asmenims pasinaudoti teisėmis civiliniame ir baudžiamajame procese. Leidimas Consorzio nacionaliniame teisme remtis nepaskelbta produktų specifikacija pažeistų teisinio saugumo ir skaidrumo principus. Todėl šios produktų specifikacijos nuostatos nėra tiesiogiai veikiančios.

86      Jungtinės Karalystės vyriausybė pastebi, kad Reglamente Nr. 1107/96 pažymima tik tai, jog „Prosciutto di Parma“ yra SKVN. Joks šios SKVN elementas nenurodo, kad Parmos kumpį nupirkęs ūkio subjektas, siekdamas jį parduoti vartotojui, negali jo pjaustyti ir pakuoti. Joks šių operacijų pobūdžio elementas neatkreipia ūkio subjekto dėmesio į tai, kad „Prosciutto di Parma“ (SKVN) negalima naudoti ant kumpio, teisėtai turinčio SKVN ir supjaustyto į riekes ne gamybos vietovėje. Bet koks draudimas naudoti „Prosciutto di Parma“ (SKVN) turi būti skaidrus ir lengvai sužinomas. Skaidrumo ir prieinamumo principų laikymasis yra užtikrintas, tik jeigu apribojimas gali būti lengvai nustatomas remiantis oficialiais Bendrijos leidiniais.

 Teisingumo Teismo atsakymas

87      Reikia priminti, kad pagal EB 249 straipsnio antrąją pastraipą reglamentas taikomas visuotinai, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

88      Todėl jis privatiems asmenims suteikia ne tik teises, bet ir pareigas, kuriomis jie gali remtis nacionaliniuose teismuose prieš kitus privačius asmenis.

89      Tačiau teisinio saugumo principas reikalauja, kad Bendrijos teisės aktai suinteresuotiesiems asmenims suteiktų galimybę tiksliai žinoti jiems priskirtų pareigų turinį (žr. 1998 m. spalio 1 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C-209/96, Rink. p. I-5655, 35 punktą).

90      Reglamento Nr. 2081/92 dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad siekiant pasinaudoti apsauga kiekvienoje valstybėje narėje, geografines nuorodas ar kilmės vietos nuorodas privaloma įregistruoti Bendrijos lygiu. Įtraukimas į registrą taip pat turėtų užtikrinti informacijos teikimą prekyba besiverčiantiems asmenims ir vartotojams.

91      Tačiau jame nenumatytas produktų specifikacijos ar jos ištraukos paskelbimas supaprastintos procedūros atveju.

92      Reglamente Nr. 1107/96 tik numatyta, kad „Prosciutto di Parma“ pavadinimas įregistruojamas kaip SKVN Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka.

93      Šis įregistravimas Bendrijos lygiu įtvirtina specifikacijoje nurodytas taisykles, įskaitant ir reikalaujančią pjaustyti ir pakuoti produktą gamybos vietovėje. Šis reikalavimas nustato tretiesiems asmenims negatyvią pareigą, kurios nesilaikymas gali užtraukti civilinę ar baudžiamąją atsakomybę.

94      Taigi, kaip per procesą pripažino visos dalyvaujančios ir šiuo klausimu nuomonę pareiškusios šalys, SKVN suteikta apsauga paprastai neapima produkto pjaustymo ir pakavimo operacijų. Atlikti šias operacijas tretiesiems asmenims ne gamybos vietovėje draudžiama, tik jeigu tai aiškiai numatyta produktų specifikacijoje.

95      Tokiomis aplinkybėmis pagal teisinio saugumo principą apie nagrinėjamą reikalavimą turėjo būti pranešta tretiesiems asmenims, tinkamai paskelbiant Bendrijos teisės aktuose, pavyzdžiui, nurodant šį reikalavimą Reglamente Nr. 1107/96.

96      Kadangi apie šį reikalavimą tretiesiems asmenims nebuvo pranešta, juo negalima remtis prieš šiuos asmenis nei nacionaliniame teisme, nei baudžiamajame ar civiliniame procese.

97      Teiginys, kad pagal Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje numatytą supaprastintą procedūrą nebūtina skelbti produktų specifikacijoje nustatytų reikalavimų, nes įregistruoti pavadinimai jau buvo gerai žinomi visuomenei ir ūkio subjektams, o Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė tik nacionaliniu lygiu suteiktą apsaugą išplėsti Bendrijos lygiu, yra nepriimtinas.

98      Iki Reglamento Nr. 2081/92 priėmimo kilmės vietos nuorodas saugojo nacionalinės nuostatos, kurios buvo skelbiamos ir taikomos iš esmės tik jas priėmusios valstybės narės teritorijoje, išskyrus jeigu pagal tarptautines konvencijas bendru susitariančiųjų šalių susitarimu ši apsauga buvo išplėsta kitų valstybių narių teritorijoms. Tačiau, atsižvelgiant į šią išlygą, negali būti daroma prielaida, kad dėl šių aplinkybių su šiomis kilmės vietos nuorodomis susieti reikalavimai ir atitinkamos valstybės narės nacionaline kalba parengtose produktų specifikacijoje bei techninio pobūdžio nacionalinėse nuostatose nustatytas tikslus apsaugos turinys neišvengiamai buvo žinomi visos Bendrijos visuomenei ir ūkio subjektams.

99      Taigi darytina išvada, kad reikalavimu pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje negalima remtis prieš ūkio subjektus, nes apie tai jiems nebuvo pranešta tinkamai paskelbiant Bendrijos teisės aktuose.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

100    Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2001 m. vasario 8 d. Nutartimi pateikė House of Lords, nusprendžia:

1.      1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos su pakeitimais, padarytais Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų? turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia saugomos kilmės vietos nuorodos naudojimui nustatyti reikalavimą pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje, jeigu toks reikalavimas numatytas produkto specifikacijoje.

2.      Saugomos kilmės vietos nuorodos „Prosciutto di Parma“ naudojimui ant riekėmis parduodamo kumpio nustatytas reikalavimas pjaustyti ir pakuoti produktą jo gamybos vietovėje yra kiekybiniam eksporto apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 29 straipsnio prasme, tačiau jis gali būti laikomas pateisinamu ir dėl to suderinamu su šia nuostata.

3.      Tačiau šiuo reikalavimu negalima remtis prieš ūkio subjektus, nes apie tai jiems nebuvo pranešta tinkamai paskelbiant Bendrijos teisės aktuose.

Rodríguez Iglesias

Puissochet

Wathelet

Schintgen

Timmermans

Gulmann

Edward

Jann

Skouris

Macken

Colneric

von Bahr

Cunha Rodrigues

Paskelbta 2003 m. gegužės 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

G. C. Rodríguez Iglesias

---

* Proceso kalba: anglų