TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2004 m. balandžio 29 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Krovinių gabenimas keliais – Poveikis prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijos iškraipymas – Esama ar nauja pagalba – Proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai – Motyvavimas“

Byloje C-298/00 P

Italijos Respublika, atstovaujama I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Aiello, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

apeliantė,

dėl apeliacinio skundo dėl 2000 m. birželio 15 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (ketvirtoji išplėstinė kolegija) sprendimo Alzetta ir kt. prieš Komisiją (T-298/97, T-312/97, T-313/97, T-315/97, T-600/97–T-607/97, T-1/98, T-3/98–T-6/98 ir T-23/98, Rink. p. II-2319), kuriuo prašoma panaikinti šį sprendimą,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Bendrijų Komisijai, atstovaujamai V. Di Bucci, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

Impresa Edo Collorigh ir kt., atstovaujamai advokato V. Cinque,

Mauro Alzetta ir kt.,

Masotti Srl ir kt.,

Impresa Anna Maria Baldo ir kt.,

SUTES SpA ir kt.,

Ditta Pietro Stagno ir kt.,

Ditta Carlo Fabris & C. Snc,

Ditta Franco D'Odorico,

Ditta Fiorindo Birri,

Ditta Maria Cecilia Framalicco,

Autotrasporti Claudio Di Viola & C. Snc,

ir

Impresa Amedeo Musso,

ieškovėms pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro šeštosios kolegijos pirmininko pareigas einantis V. Skouris, teisėjai J. N. Cunha Rodrigues, J.-P. Puissochet, R. Schintgen, ir F. Macken (pranešėja)

generalinis advokatas S. Alber,

posėdžio sekretorė M.-F. Contet, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į teismo posėdžio pranešimą,

2003 m. kovo 20 d. posėdyje išklausęs šalių kalbas,

susipažinęs su 2003 m. gegužės 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2000 m. rugpjūčio 3 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu Italijos Respublika, remdamasi EB Teisingumo Teismo statuto 49 straipsniu, pateikė apeliacinį skundą dėl 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alzetta ir kt prieš Komisiją (T‑298/97, T‑312/97, T‑313/97, T‑315/97, T‑600/97–T‑607/97, T‑1/98, T‑3/98–T‑6/98 ir T‑23/98, Rink. p. II‑2319, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas iš dalies atmetė ieškinį su prašymu iš dalies panaikinti 1997 m. liepos 30 d. Komisijos sprendimą 98/182/EB dėl Friulio‑Venecijos Džiulijos regiono (Italija) suteiktos pagalbos šio regiono krovininio kelių transporto įmonėms (OL L 66, 1998, p. 18, toliau – ginčijamas sprendimas).

 Teisinis pagrindas ir faktinės aplinkybės

 Teisinis pagrindas

2        Bylos teisinis pagrindas skundžiamame sprendime aprašytas taip:

„2      Bendrosios su valstybės pagalba susijusios nuostatos, įtvirtintos EB sutarties 92 straipsnyje (po pakeitimų – EB 87 straipsnis) ir EB sutarties 93 ir 94 straipsniuose (po pakeitimų – EB 88 ir EB 89 straipsniai), taikomos transporto srityje, išskyrus atvejus, kai taikomos specialios EB sutarties 77 straipsnio (po pakeitimų – EB 73 straipsnis) nuostatos, pagal kurias pagalba suderinama su Sutartimi, jeigu ji skirta transporto koordinavimo reikmėms arba jeigu ji kompensuoja tam tikrus įsipareigojimus, siejamus su viešosios paslaugos sąvoka.

3      EB sutarties 75 straipsniu (po pakeitimų – EB 71 straipsnis) ir Sutarties 77 bei 94 straipsniais grindžiamo 1970 m. birželio 4 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1107/70 dėl pagalbos teikimo geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui (OL L 130, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 39), paskutinį kartą pakeisto 1997 m. kovo 17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 543/97 (OL L 84, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 3 t., p. 25), 2 straipsnyje patvirtinama, kad Sutarties 92–94 straipsniai taikomi atitinkamoje srityje, be to, šiame reglamente įtvirtintos tam tikros specialios jame aprašytos pagalbos taisyklės, jeigu ši pagalba tiesiogiai siejasi su šio sektoriaus veikla. Jame patikslinami atvejai ir aplinkybės, kuriems susiklosčius valstybės narės galėtų imtis koordinacinių priemonių arba nustatyti įsipareigojimus, neatskiriamus nuo viešosios paslaugos sąvokos, įskaitant pagalbos teikimą pagal Sutarties 77 straipsnį.

4      Transporto koordinavimo srityje Reglamento Nr. 1107/70 3 straipsnio 1 dalies d punktu, kol įsigalios Bendrijos taisyklės dėl patekimo į transporto rinką, leidžiama pagalba, kuri teikiama kaip reorganizavimo plane numatyta išimtinė ir laikina priemonė, skirta nemažų struktūrinių problemų sukeliančiam pajėgumų pertekliui panaikinti ir taip prisidėti prie efektyvesnio transporto rinkos poreikių tenkinimo.

5      Kuriant bendrą transporto politiką Bendrijos tarptautinio krovinių gabenimo keliais rinka iš dalies liberalizuota 1968 m. liepos 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1018/68 dėl Bendrijos kvotų krovinių gabenimui keliais tarp valstybių narių nustatymo (OL L 175, p. 13) nuo 1969 m. Bendrijoje įvedus kvotas. Pavyzdžiui, 1991 ir 1992 m. Bendrijos kvotą atitinkamai sudarė 47 094 ir 65 936 leidimai, kurie tarp įvairių valstybių narių buvo paskirstyti pagal apibrėžtą metodą. Taip Italijos Respublikai buvo skirta 5 550 leidimų 1991 m. ir 7 770 leidimų 1992 m. Bendrijos leidimai suteikė jų turėtojams galimybę vienus metus gabenti krovinius tarp valstybių narių. Šis režimas galiojo iki 1993 m. sausio 1 d., t. y. iki visiško šios veiklos liberalizavimo 1992 m. kovo 26 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 881/92 dėl patekimo į rinką vežant krovinius Bendrijos keliais į valstybės narės teritoriją ar iš jos arba kertant vienos ar kelių valstybių narių teritorijas (OL L 95, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 370).

6      Kiek tai susiję su krovinių gabenimu valstybių narių viduje, pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4059/89, nustatantį sąlygas, kuriomis vežėjai ne rezidentai gali teikti vidaus krovinių vežimo keliais paslaugas valstybėje narėje (JO L 390, p. 3), kabotažui, t. y. krovinių gabenimui vienoje valstybėje narėje, kurį vykdo kitoje valstybėje narėje įsisteigęs vežėjas, nuo 1990 m. liepos 1 d. pradėtas taikyti pereinamojo laikotarpio režimas, pagal kurį laipsniškai didinamos Bendrijos kvotos, kol bus visiškai panaikintos. Bendra pradinė kvotą sudarė 15 000 du mėnesius galiojančių kabotažo leidimų, kurie tarp įvairių valstybių narių buvo paskirstyti pagal apibrėžtą metodą. Atitinkamai 1 767 leidimai buvo suteikti Italijos Respublikai. 1993 m. spalio 25 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 3118/93, nustatančiame sąlygas, kuriomis vežėjai ne rezidentai gali teikti krovinių vežimo nacionaliniais keliais paslaugas valstybėje narėje (JO L 279, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 2 t. p. 103), buvo numatytas pereinamojo laikotarpio režimas ir pradinė iš viso 30 000 leidimų (iš kurių 3 520 buvo skirta Italijos Respublikai) Bendrijos kvota, kuri didinama 30 % per metus iki visiško kabotažo veiklos liberalizavimo nuo 1998 m. liepos 1 d.“

 Faktinės aplinkybės

3        Šiame punkte išdėstyti duomenys grindžiami faktiniais konstatavimais, kuriuos Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime suformulavo taip:

„7      Friulio‑Venecijos Džiulijos regiono 1981 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. 28 dėl veiksmų transportui bei komerciniam krovinių gabenimui keliais Friulio‑Venecijos Džiulijos regione skatinti bei plėsti (toliau – Įstatymas Nr. 28/1981’) 4, 7 ir 8 straipsniuose buvo numatytos tam tikros priemonės šio regiono teritorijoje įsteigtų komercinio krovinių gabenimo įmonių naudai.

8      Šiuo įstatymu sukurtas režimas buvo pakeistas 1985 m. sausio 7 d. regiono įstatymu Nr. 4 dėl veiksmų transportui bei komerciniam krovinių gabenimui keliais Friulio‑Venecijos Džiulijos regione skatinti bei plėsti (<…> toliau – Įstatymas Nr. 4/1985). Įstatymo Nr. 4/1985 4–6 straipsniuose buvo įtvirtinta regioninės pagalbos schema, kuri iš esmės atitiko įtvirtintąją Įstatyme Nr. 28/1981.

9      Šiuose įstatymuose buvo numatytos trys priemonės Friulio‑Venecijos Džiulijos regiono teritorijoje įsteigtų komercinio krovinių gabenimo keliais įmonių naudai:

a)      daugiausiai dešimt metų trunkantis 60 % (atskiroms įmonėms) ir 70 % (kooperatyvams ir įmonių grupėms) siekiantis metinis ministro dekretu nustatytos referencinės paskolų palūkanų normos finansavimas (įstatymų Nr. 28/1981 ir Nr. 4/1985 4 straipsnis):

–        įmonės infrastruktūrai sukurti (įmonės veiklai reikalingų patalpų, įskaitant patalpas prekėms laikinai sandėliuoti, sandėliuoti ir tvarkyti, statybos, pirkimas, padidinimas, užbaigimas ir modernizavimas);

–        nekilnojamajai bei kilnojamajai įrangai ir vidaus bei kelių transporto priemonėms pirkti, atnaujinti ir plėtrai;

b)      nuo trejų iki penkerių metų trukmės išperkamosios nuomos sandorių finansavimas naujoms transporto priemonėms, priekaboms bei puspriekabėms ir jų keičiamiems kėbulams, pritaikytiems krovinių gabenimo veiklai, įsigyti, taip pat įrangai, mašinoms ir įrenginiams, skirtiems transporto priemones panaudoti, išlaikyti ir remontuoti bei prekėms apdoroti, siekiantis 25 % (atskiroms įmonėms) ir 30 % (kooperatyvams ir įmonių grupėms) jų įsigijimo kainos. Vėliau ši Įstatymo Nr. 28/1981 7 straipsnyje numatyta pagalba visiems gavėjams regiono įstatymais buvo sumažinta iki 20 %, dar vėliau – iki 15 % pirkimo kainos;

c)      įmonių grupių ir kitų susivienijimų naudai teikiamas daugiausiai 50 % investicijų siekiantis metinis finansavimas statant ar įsigijant įrenginių ar įrangos, reikalingos įmonių grupės ar susivienijimo tikslui įgyvendinti arba skirtos transporto priemonėms saugoti, prižiūrėti ar remonto paslaugoms valdyti arba plėtrai bei su tuo susijusiems įrenginiams ar įrangai (Įstatymo Nr. 28/1981 8 straipsnis ir Įstatymo Nr. 4/1985 6 straipsnis).

10      <…> Įstatymo Nr. 4/1985 4 straipsnyje numatytų paskolų dydis 1985 m.–1995 m. laikotarpiu siekė 13 milijardų Italijos lirų (6,7 mln. eurų) ir buvo patenkintos 155 paraiškos. Vidutiniškai suteiktos pagalbos dydis sudarė 13 %–26 % paskolų sąnaudų bei palūkanų. 1981 m.–1985 m. laikotarpiu numatyta suma siekė 930 milijonų Italijos lirų (0,4 mln. eurų) ir per šį laikotarpį buvo patenkinta 14 paraiškų (ginčijamo sprendimo II punktas).

11      <…> Kaip Įstatymo Nr. 4/1985 5 straipsniu numatyta pagalba, skirtos paskolos siekė 23,3 mlrd. Italijos lyrų (11,8 mln. eurų) 1985 m.–1995 m. laikotarpiu ir per tą laiką buvo patenkintos 1 691 paraiškos dėl vidutiniško 19 % finansavimo. 1993 m. buvo patenkintos 83 paraiškos, o pagalbos lygis siekė 10 %. Nuo 1981 m. iki 1985 m. buvo patenkintos 305 paraiškos ir išmokėta 5,79 mlrd. Italijos lyrų (2,9 mln. eurų) pagalbos (ginčijamo sprendimo II punktas).

12      Remiantis duomenimis, kuriuos Italijos vyriausybė pateikė [Europos Bendrijų] Komisijai pradėjus administracinę procedūrą, taikant Įstatymo Nr. 4/1985 6 straipsnį suteikta pagalba buvo skirta investicijoms į kombinuoto gabenimo sektorių (ginčijamo sprendimo II punkto septinta pastraipa). Iš ginčijamo sprendimo (VIII punkto septinta pastraipa) matyti, kad ši pagalba sudarė nuo 10 iki 15 % bendros suteiktos pagalbos sumos.

<...>

16      1997 m. vasario 14 d. laišku Komisija informavo Italijos vyriausybę apie sprendimą pradėti Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl Įstatymu Nr. 4/1985 ir Įstatymu Nr. 28/1981 sukurtos pagalbos schemos komercinio krovinių gabenimo keliais įmonių naudai (OL C 98, 1997, p. 16). Ji pakvietė Italijos institucijas ir suinteresuotus trečiuosius asmenis pateikti savo pastabas ir perduoti jai visus dokumentus, informaciją bei duomenis, reikalingus nagrinėjamos pagalbos suderinamumui su bendrąja rinka ištirti. Italijos vyriausybės pastabas Komisija gavo 1997 m. balandžio 3 d. <...>.

17      1997 m. liepos 30 d. Komisija užbaigė procedūrą, priimdama ginčijamą sprendimą <...>“

4        Ginčijamo sprendimo motyvų VI punkte sakoma, kad nagrinėjama pagalba buvo siekiama pagerinti Friulio‑Venecijos Džiulijos regiono (toliau – regionas) teritorijoje įsteigtų komercinio krovinių gabenimo keliais įmonių konkurencinę padėtį, sumažinant įprastas jų veiklos sąnaudas, kurias už šio regiono ribų įsteigtos įmonės ir toliau turėjo padengti pačios, todėl ši pagalba suteikė naudos šioms įmonėms ir konkrečiam sektoriui, o tai galėjo sukelti konkurencijos iškraipymą.

5        Pirmiausia ginčijamo sprendimo VII punkto 3–11 pastraipose Komisija atskyrė krovinių gabenimo keliais vietos, regiono ir nacionaliniu lygiu rinką nuo tarptautinio krovinių gabenimo keliais rinkos. Ji priminė, jog iki Reglamento Nr. 4059/89 įsigaliojimo, t. y. 1990 m. liepos 1 d., pirmoji rinka nebuvo atvira Bendrijos konkurencijai. Todėl iki šios datos vietos, regiono ar nacionaliniu lygiu veikiančioms įmonėms suteikta pagalba negalėjo paveikti prekybos Bendrijoje ir dėl to nebuvo valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį. Savo ruožtu po šios datos šioms įmonėms suteikta pagalba yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, nes galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių.

6        Dėl tarptautinio krovinių gabenimo keliais rinkos Komisija ginčijamo sprendimo motyvų III punkto ketvirtoje pastraipoje pažymėjo, kad ji Bendrijos konkurencijai buvo atverta nuo 1969 m., kai įsigaliojo Reglamentas Nr. 1018/68. Ginčijamo sprendimo motyvų VII punkto paskutinėje pastraipoje ji remdamasi tuo padarė išvadą, kad įstatymuose Nr. 28/1981 ir 4/1985 numatyta pagalba sustiprino regiono komercinio krovinių gabenimo keliais įmonių finansinę padėtį ir kartu jų veiksmų galimybes, palyginti su jų konkurentėmis nuo 1969 m., kiek tai susiję su tarptautinio transporto sektoriaus įmonėmis, ir dėl šios aplinkybės galėjo turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Taigi, Komisijos nuomone, ši pagalba yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį, o tai, kad regiono vežėjai konkuruoja vietos lygmeniu arba kad jų konkurencija yra ribota, negali užkirsti kelio šios nuostatos taikymui.

7        Toliau ginčijamo sprendimo motyvų VIII punkto 9 pastraipoje nagrinėdama klausimą, ar kaip valstybės pagalba kvalifikuotai pagalbai gali būti taikoma išimtis, Komisija nusprendė, jog dėl pagal Įstatymo Nr. 4/1985 6 straipsnį suteiktos pagalbos finansuojant kombinuoto gabenimo įrangą gali būti taikoma Reglamento Nr. 1107/70 3 straipsnio 1 dalies e punkto išimtis. Anot Komisijos, kitai regiono suteiktai pagalbai negalėjo būti taikoma nė viena kita šiame reglamente ar Sutartyje numatyta išimtis.

8        Galiausiai ginčijamo sprendimo VIII punkto paskutinėje pastraipoje buvo patikslinta, kad pagal įstatymus Nr. 28/1981 ir 4/1985 regiono krovinių gabenimo keliais įmonėms, vykdančioms vietos, regiono ar nacionalinius gabenimus nuo 1990 m. liepos 1 d., bei įmonėms, vykdančioms tarptautinius gabenimus, suteikta pagalba nėra suderinama su bendrąja rinka, kaip numatyta Sutarties 92 straipsnyje. Iš ginčijamo sprendimo motyvų IX punkte Komisija padarė išvadą, kad Italijos vyriausybei įgyvendinus nagrinėjamą pagalbos schemą neįvykdžius pranešimo pareigos, ši schema laikytina neteisėta, ir, siekiant atkurti iki šios pagalbos teikimo vyravusias sąžiningos konkurencijos sąlygas, aptariama pagalba turi būti susigrąžinta.

9        Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Pagal įstatymus Nr. 28/81 ir 4/85 Friulio‑Venecijos Džiulijos regiono iki 1990 m. liepos 1 d. suteiktos subsidijos (toliau – subsidijos) įmonėms, vykdančioms išimtinai vietinius, regioninius ar nacionalinius pervežimus, nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį.

2 straipsnis

Į šio sprendimo 1 straipsnį nepatenkančios subsidijos sudaro valstybės pagalbą pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį ir yra neteisėtos, nes buvo suteiktos pažeidžiant Sutarties 93 straipsnio 3 dalį.

3 straipsnis

Subsidijos, skirtos finansuoti specialiai kombinuotam transportui pritaikytai ir vien kombinuoto transporto srityje naudojamai įrangai, sudaro valstybės pagalbą pagal Sutarties 92 straipsnio 1 dalį, tačiau yra suderinamos su bendrąja rinka pagal Reglamento (EEB) Nr. 1107/70 3 straipsnio 1 dalies e punktą.

4 straipsnis

Subsidijos, nuo 1990 m. liepos 1 d. suteiktos vietinius, regioninius ar nacionalinius pervežimus vykdančioms įmonėms bei tarptautinius pervežimus vykdančioms įmonėms, nėra suderinamos su bendrąja rinka, nes neatitinka nė vienos Sutarties 92 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymui keliamos sąlygos arba Reglamente (EEB) Nr. 1107/70 numatytų sąlygų.

5 straipsnis

Italija panaikina ir susigrąžina 4 straipsnyje numatytą pagalbą. Pagalba grąžintina pagal nacionalinės teisės nuostatas, priskaičiuojant palūkanas, apskaičiuotas pagal vertinant regioninės pagalbos schemas naudojamą referencinę normą, nuo pagalbos suteikimo dienos iki jos faktinio grąžinimo datos.

<...>

7 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Italijos Respublikai.“

10      Priėmus ginčijamą sprendimą, regionas, sustabdęs pagalbos skyrimą nuo 1996 m. sausio 1 d., panaikino Įstatyme 4/1985 numatytą pagalbos schemą ir ėmėsi priemonių, reikalingų jau išmokėtai pagalbai susigrąžinti.

 Procedūra, šalių prašymai ir ieškinio pagrindai Pirmosios instancijos teisme bei skundžiamas sprendimas

11      Būtent tokiomis aplinkybėmis 1997 m. gruodžio 2 d. (T‑298/97), 1997 m. gruodžio 11 d. (T‑312/97 ir T‑313/97), 1997 m. gruodžio 16 d. (T‑315/97), 1997 m. gruodžio 19 d. (T‑600/97–T‑607/97), 1998 m. sausio 2 d. (T‑1/98), 1998 m. sausio 5 d. (T‑3/98–T‑6/98) ir 1998 m. sausio 26 d. (T‑23/98) Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais pareiškimais tam tikros nagrinėjamą pagalbą gavusios įmonės pareiškė ieškinius su prašymu iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.

12      1998 m. rugsėjo 29 d. ketvirtosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi Italijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti ieškinius pirmojoje instancijoje pareiškusių įmonių (toliau – ieškovės) reikalavimus.

13      Be to, 1997 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu Italijos Respublika pareiškė numeriu C‑372/97 įregistruotą ieškinį, prašydama pirmiausia iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą ir, nepatenkinus šio prašymo, panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jo 5 straipsnyje ši valstybė narė įpareigojama susigrąžinti nuo 1990 m. liepos 1 d. suteiktą pagalbą. 1998 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo nutartimi ši procedūra sustabdyta, kol buvo paskelbtas skundžiamas sprendimas.

14      Savo ieškiniais Pirmosios instancijos teisme ieškovės pirmiausia prašė iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą ir, nepatenkinus šio prašymo, panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jo 5 straipsnyje Italijos Respublika įpareigojama susigrąžinti nuo 1990 m. liepos 1 d. suteiktą pagalbą su palūkanomis. Grįsdamos savo prašymus, ieškovės iš esmės pateikė keturis ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindus.

15      Pirmasis ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindas buvo pateiktas dėl Sutarties 92 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Ieškovės teigė, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai apsiribojo nuoroda į paprasčiausią galimybę, kad buvo paveikta prekyba tarp valstybių narių, ir neįrodė realios ir konkrečios konkurencijos iškraipymo grėsmės. Jų nuomone, nagrinėjamoje byloje, turint omenyje, jog pagalba buvo nedidelė, jos gavėjai daugiausiai veikė regiono mastu ir ji atliko kompensacinę funkciją, tad negalėjo neigiamai paveikti prekybos tarp valstybių narių arba iškraipyti konkurencijos. Be to, ieškovės teigė, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas.

16      Pirmosios instancijos teismas atmėtė šį pirmąjį ieškinio pagrindą dėl skundžiamo sprendimo 76–106 punktuose išdėstytų priežasčių. Iš jų, be kita ko, išplaukia, kad, viena vertus, Komisija neprivalėjo įrodyti realaus nagrinėjamos pagalbos poveikio prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai, ir, kita vertus, nei tariamai mažas šios pagalbos dydis, nei santykinis pagalbą gavusių įmonių smulkumas ar aplinkybė, kad jos veikia vietos lygmeniu, neleidžia daryti išvados, jog ši pagalba neturėjo poveikio rinkai ir prekybai Bendrijoje. Be to, Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaltinimą dėl motyvavimo ginčijamame sprendime stokos, nes šiame sprendime Komisija trumpai, tačiau aiškiai išdėstė priežastis, dėl kurių aptariama pagalba galėjo neigiamai paveikti prekybą tarp valstybių narių ir iškraipyti konkurenciją.

17      Antrasis ieškovių išdėstytas ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindas susijęs su tuo, kad Komisija pažeidė Sutarties 92 straipsnio 3 dalies a ir c punktus bei Reglamento Nr. 1107/70 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kiek tai susiję su šiuose straipsniuose įtvirtintų nukrypti leidžiančių nuostatų išaiškinimu, ir kad ginčijamas sprendimas nebuvo pakankamai motyvuotas šiuo klausimu.

18      Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinio pagrindą ir skundžiamo sprendimo 124–135 punktuose nusprendė, jog negalima pripažinti, nei kad ginčijamame sprendime padaryta tokia teisės klaida, nei kad jis nepakankamai motyvuotas.

19      Trečiąjį ieškovių pateiktą ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindą sudarė teiginys, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama pagalba buvo įvesta iki transporto sektoriaus liberalizavimo priimtais įstatymais, ji turėjo būti ne kvalifikuota kaip nauja pagalba, bet pripažinta esama pagalba.

20      Pirmosios instancijos teismas pritarė šiam ieškinio pagrindui, kiek jis susijęs su išimtinai vietinius, regioninius ar nacionalinius pervežimus vykdančioms įmonėms suteikta pagalba, ir atmetė jį, kiek jis susijęs su įmonėmis, veikiančiomis tarptautinio krovinių gabenimo keliais sektoriuje. Savo nuomonę Pirmosios instancijos teismas grindė tokias motyvais:

„142  Pagal nusistovėjusią teismų praktiką egzistuojančią pagalbą sudaro iki Sutarties įsigaliojimo ar atitinkamos valstybės narės įstojimo į Europos Bendrijas teikiama pagalba ir pagalba, kuri teisėtai teikiama Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis ([1994 m. kovo 15 d.] Teisingumo Teismo sprendimo Banco Exterior de España [C‑387/92, Rink. p. I‑877], 19 punktas ir 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Piaggio, C‑295/97, Rink. p. I‑3735, 48 punktas).

143       Be to, iš pradžių konkurencijai neatvertoje rinkoje įgyvendinama pagalbos schema, liberalizavus šią rinką, laikytina egzistuojančią pagalbos schema, nes jos įvedimo momentu ji nepateko į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kuri dėl joje įtvirtintų sąlygų, t. y. įtaka prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijos iškraipymas, taikytina vien konkurencijai atviruose sektoriuose.

<...>

145       Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarptautinio krovinių gabenimo keliais rinka Reglamentu Nr. 1018/68 buvo atverta konkurencijai nuo 1969 m., nagrinėjamos 1981 ir 1985 m. sukurtos pagalbos schemos jų sukūrimo momentu pateko į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir dėl šios priežasties buvo laikytinos naujomis pagalbos schemomis, kurioms atitinkamai taikoma pranešimo pareiga pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį.

146       Savo ruožtu, kadangi Reglamentu Nr. 4059/89 kabotažo rinka buvo liberalizuota tik nuo 1990 m. liepos 1 d., nagrinėjamos pagalbos schemos jų sukūrimo momentu nepateko į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kiek tai susiję su vietos, regioninio ar nacionalinio transporto sektoriuje suteikta pagalba.

147       Tai reiškia, jog vien tokius pervežimus vykdančioms įmonėms suteikta pagalba kvalifikuotina kaip esama pagalba ir prireikus dėl jų gali būti priimtas tik sprendimas dėl nesuderinamumo, turintis teisinį poveikį vien ateičiai.

148       Pagal Sutarties 93 straipsnio 1 ir 2 dalis ir laikantis teisinio saugumo principo, vykdydama savo nuolatinę egzistuojančios pagalbos kontrolę, Komisija turi teisę tik nurodyti per tam tikrą terminą panaikinti ar pakeisti tokią pagalbą. Taigi tokia pagalba gali būti teisėtai teikiama, kol Komisija nekonstatuoja jos nesuderinamumo (1992 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑47/91, Rink. p. I‑4145, 23 ir 25 punktai ir minėto Sprendimo Banco Exterior de España 20 punktas).

<...>

150      Todėl ginčijamas sprendimas naikintinas, kiek jo 2 straipsnyje pripažinta neteisėta pagalba, nuo 1990 m. liepos 1 d. suteikta vien vietos, regioniniais ar nacionaliniais gabenimais užsiimančioms įmonėms, ir jo 5 straipsnyje nurodoma susigrąžinti šią pagalbą.“

21      Ketvirtasis ieškovių pateiktas ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindas buvo susijęs su tuo, kad ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje, į kurį daroma nuoroda jo 5 straipsnyje, kur numatytas su Sutartimi nesuderinamos pagalbos susigrąžinimas, vienareikšmiai konstatuojamas nuo 1990 m. liepos 1 d. suteiktos pagalbos nesuderinamumas su bendrąja rinka, ir ši data galioja ne vien dėl vietos, regioniniais ar nacionaliniais gabenimais užsiimančioms įmonėms suteiktos pagalbos, bet ir dėl pagalbos, kuri buvo suteikta tarptautinį krovinių gabenimą keliais vykdančioms įmonėms. Komisija kaltinta pažeidus tiek proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, tiek pareigą motyvuoti, kiek tai susiję su pagalbos susigrąžinimu.

22      Pirmosios instancijos teismas atmetė ir šį ieškinio pagrindą dėl skundžiamo sprendimo 162–177 punktuose išdėstytų motyvų, manydamas, jog ginčijamo sprendimo 4 straipsnis aiškintinas taip, kad jame kalbama apie pagalbą, kuri nuo 1990 m. liepos 1 d. buvo suteikta vietos, regioniniais ar nacionaliniais gabenimais užsiimančioms įmonėms, ir pagalbą, kuri nuo nagrinėjamų pagalbos schemų sukūrimo momento buvo teikiama tarptautinius krovinius keliais gabenančioms įmonėms.

23      Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė: kadangi apie nagrinėjamą pagalbą nebuvo pranešta Komisijai, ieškovės neįrodė esant nei jokių konkrečių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad pareiga grąžinti tarptautinį krovinių gabenimą keliais vykdančioms įmonėms suteiktą individualią pagalbą, turint omenyje šios pagalbos įtaką konkurencijai, yra akivaizdžiai neproporcingas, palyginti su Sutarties tikslais, nei jokių išskirtinių aplinkybių, galinčių sukurti teisėtus lūkesčius dėl šioms įmonėms suteiktos pagalbos teisėtumo. Be to, jis padarė išvadą, kad šiuo klausimu ginčijamas sprendimas pakankamai motyvuotas.

24      Skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1.      Panaikinti 1997 m. liepos 30 d. Komisijos sprendimo 98/182/EB dėl Friulio‑Venecijos Džiulijos regiono (Italija) suteiktos pagalbos šio regiono krovininio kelių transporto įmonėms 2 straipsnį, kiek jame neteisėta pripažįstama pagalba, kuri nuo 1990 m. liepos 1 d. buvo suteikta tik vietos, regioniniais ar nacionaliniais gabenimais užsiimančioms įmonėms.

2.      Panaikinti Sprendimo 98/182 5 straipsnį, kiek juo Italijos Respublika įpareigojama susigrąžinti šią pagalbą.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.“

 Apeliacinis skundas

25      Savo apeliaciniu skundu Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–        iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        nepatenkinus šiuo prašymo, panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek juo nurodoma susigrąžinti suteiktas subsidijas su palūkanomis,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

26      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą,

–        panaikinti skundžiamą sprendimą arba, nepatenkinus šio prašymo, panaikinti tą skundžiamo sprendimo dalį, kuria iš dalies panaikintas ginčijamas sprendimas,

–        priteisti iš Italijos Respublikos ir ieškovių pirmojoje instancijoje Impresa Edo Collorigh ir kt. (toliau – Collorigh ir kt.) bylinėjimosi išlaidas.

27      Savo atsiliepime į apeliacinį skundą Collorigh ir kt. Teisingumo Teismo iš esmės prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo:

–        nuspręsta, kad pagalba, suteikta tarptautinį krovinių gabenimą keliais vykdančioms įmonėms, gavusioms subsidijas pagal įstatymus Nr. 28/1981 ir 4/1985, yra nesuderinama su bendrąja rinka,

–        subsidijos, suteiktos tarptautinį krovinių gabenimą keliais vykdančioms įmonėms nuo 1981 iki 1995 m., kvalifikuotos kaip „nauja pagalba“,

–        kompetentingos Italijos Respublikos institucijos įpareigojamos susigrąžinti tariamai neteisėtą pagalbą,

–        nepatenkinus šio prašymo, panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame nustatoma pareiga susigrąžinti suteiktas subsidijas su palūkanomis,

–        nepatenkinus ir šio prašymo, panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kad pareiga grąžinti pagalbą būtų apribota minimalia suma, atsižvelgiant į suinteresuotų įmonių faktiškai gautą naudą ir joms tenkančią mokesčių naštą.

 Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo

 Šalių argumentai

28      Priešpriešiniu apeliaciniu skundu, kuris nagrinėtinas pirmiausia, Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė tiek savo pareigą ex officio patikrinti pirmojoje instancijoje pateiktų ieškinių priimtinumą, tiek EB sutarties 173 straipsnio 4 dalį (dabar po pakeitimų – EB 230 straipsnio 4 dalis), t. y. nuostatą, kurioje įtvirtinti individualaus suinteresuotumo kriterijai. Anot Komisijos, Pirmosios instancijos teismas turėjo nuspręsti, kad šie ieškiniai pripažintini nepriimtinais, nesant individualaus suinteresuotumo, nes ieškovės negalėjo remtis nei tam tikrais savo ypatingais požymiais, nei faktine situacija, kuri jas išskirtų iš visų kitų faktinių ar potencialių nagrinėjamos pagalbos gavėjų.

29      Manydama, jog ginčijamas sprendimas yra visuotinai taikomas aktas, Komisija tvirtina, kad jis nėra konkrečiai susijęs su ieškovėmis, kurios yra įmonės, neįrodžiusios ir negalėjusios įrodyti nė menkiausios ypatingos aplinkybės, galinčios išskirti jas iš kitų suinteresuotų įmonių, ir nedalyvavusios formalioje nagrinėjamos pagalbos tyrimo procedūroje. Konkrečiau kalbant, Komisija mano, kad šis sprendimas nepadarė neigiamos įtakos specifinėms ieškovių teisėms, kurios skirtųsi nuo kitų šią pagalbą gavusių įmonių teisių.

30      Anot Komisijos, tokią nuomonę patvirtina teismų praktika (žr., be kita ko, 1986 m. liepos 10 d. Sprendimą DEFI prieš Komisiją, 282/85, Rink. p. 2469 ir 1988 m. vasario 2 d. Sprendimą Van der Kooy ir kt prieš Komisiją , 67/85, 68/85 et 70/85, Rink. p. 219) ir jos nepaneigia 2000 m. spalio 19 d. Sprendimas Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją (C‑15/98 et C‑105/99, Rink. p. I‑8855). Konkrečiai tariant, suinteresuotoji įmonė byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo kitokioje situacijoje, nes jai Komisijos sprendimas turėjo įtakos ne tik kaip potencialiai, „bet ir kaip tikrajai pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, gavėjai“.

31      Komisija, be kita ko, pabrėžia, kad nurodymas susigrąžinti jau suteiktą pagalbą yra tik vienas ginčijamo sprendimo aspektų, kuris tebeturi įtakos visiems gavėjams, įskaitant tuos, kurie yra tik potencialūs naudos gavėjai. Be to, ji teigia, kad klausimas dėl kiekvienai įmonei tenkančios pareigos grąžinti gautą pagalbą tikrumo gali būti išspręstas tik nustačius visas sudėtingas aplinkybes. Galiausiai, jeigu visos įmonės, pasinaudojusios pagal neteisėtas ir nesuderinamomis su bendrąja rinka pripažintas schemas suteikta pagalba, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, turėtų teisę skųsti šį sprendimą teismui, tuo atveju, kai šios įmonės nepateikia ieškinio, bet koks prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl tokios pagalbos susigrąžinimo turėtų būti pripažintas nepriimtinu (žr. 1994 m. kovo 9 d. Sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf, C‑188/92, Rink. p. I‑833, 25 ir 26 punktus). Ji mano, jog būtų nenormalu, kad pagalbą gavusios įmonės turėtų skųsti sprendimą Pirmosios instancijos teismui per trumpą ieškiniams dėl panaikinimo pareikšti nustatytą terminą, ir net nesužinojusios, ar pagal nacionalinę teisę jos iš tikrųjų turės grąžinti gautą pagalbą, o tai galėtų susilpninti tokių įmonių teisminę apsaugą.

32      Komisija mano, kad šis nepriimtinumo pagrindas susijęs su viešąja tvarka. Todėl, jos teigimu, kadangi Pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio išnagrinėti, ar sprendimas konkrečiai susijęs su ieškovėmis, Teisingumo Teismas turi reaguoti į tokį šios pareigos pažeidimą. Papildomai Komisija reikalauja, kad Teisingumo Teismas pats išnagrinėtų pirmojoje instancijoje pareikštų ieškinių priimtinumą. Ji pažymi, jog priimdamas sprendimą pagal savo Statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas gali atmesti ieškinius kaip nepriimtinus.

 Teisingumo Teismo vertinimas

33      Pirmiausia konstatuotina, kad Komisija atsiėmė papildomą prašymą panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo iš dalies panaikintas ginčijamas sprendimas.

34      Primintina, kad Sutarties 173 straipsnyje, pagal kurį Teisingumo Teismas tikrina Bendrijos teisės aktų teisėtumą, numatyta, jog kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, šios Sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais dėl jiems skirto sprendimo ir dėl sprendimo, kuris, nors ir būtų reglamento ar kitam asmeniui skirto sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

35      Jeigu fizinis ar juridinis asmuo stokoja konkrečios sąsajos su tam tikru sprendimu, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, o tai yra esminė teisės pareikšti ieškinį sąlyga, siekiant Bendrijos teisės akto teisminės kontrolės, toks ieškinys yra nepriimtinas ir dėl to šis nepriimtinumas yra viešosios tvarkos pagrindas, kurį Bendrijos teismas gali ir net privalo tikrinti ex officio (dėl šalies suinteresuotumo stokos pateikti ir palaikyti apeliacinį skundą žr. 1995 m. spalio 19 d. Sprendimo Rendo ir kt. prieš Komisiją, C‑19/93 P, Rink. p. I‑3319, 13 punktą).

36      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiti teisės subjektai nei sprendimo adresatai gali pagrįstai teigti, kad yra konkrečiai susiję su sprendimu tik tada, kai toks sprendimas turi poveikį dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančių konkrečių aplinkybių ir taip juos individualizuoja taip pat, kaip ir adresatus (žr., be kita ko, 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, p. 223; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Greenpeace Council ir kt. prieš Komisiją, C‑321/95 P, Rink. p. I‑1651, 7 ir 28 punktus bei minėto Sprendimo Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją 32 punktą).

37      Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įmonė iš esmės negali skųsti Komisijos sprendimo, kuriuo uždraudžiama sektorinės pagalbos schema, jeigu ji susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo gauti naudos iš minėtos schemos. Toks sprendimas ieškinį pateikiančios įmonės požiūriu yra bendrojo pobūdžio priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai nustatytai asmenų kategorijai (minėto Sprendimo Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją 15 punktas; 1993 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Federmineraria ir kt. prieš Komisiją, C‑6/92, Rink. p. I‑6357, 14 punktas bei minėto Sprendimo Italija ir Sardegna Lines prieš Komisiją 33 punktas).

38      Vis dėlto reikia priminti Teisingumo Teismo poziciją, išsakytą Sprendime Sardegna Lines dėl 1997 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimo 98/95/EB dėl Sardinijos regiono (Italija) suteiktos pagalbos laivybos sektoriui Sardinijoje (OL L 20, 1998, p. 30), kuriuo Italijos Respublika buvo įpareigota susigrąžinti iš kiekvieno naudos dėl nagrinėtų paskolų ir finansinės nuomos sutarčių gavėjo jose slypinčią pagalbą. Šio sprendimo 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog įmonė Sardegna Lines šioje byloje buvo susijusi su atitinkamu sprendimu ne vien kaip Sardinijos laivybos sektoriaus įmonė, galinti pasinaudoti pagalba Sardinijos laivų savininkams, bet ir kaip faktinė pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, gavėja, ji buvo konkrečiai susijusi su minėtu sprendimu ir jos ieškinys dėl šio sprendimo buvo pripažintas priimtinu.

39      Priešingai nei teigia Komisija, būtent taip yra ir nagrinėjamoje byloje, nes ieškovės yra kitokioje situacijoje nei ieškovai, kurių atžvilgiu Komisijos sprendimas – tik visuotinai galiojanti priemonė. Ginčijamas sprendimas su šiomis ieškovėmis susijęs ne tik kaip su regiono krovinių transporto keliais įmonėmis, potencialiomis naudos iš pagalbos schemos gavėjomis, bet ir kaip su faktinėmis pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisijos nurodė susigrąžinti, gavėjomis. Kaip išplaukia iš skundžiamo sprendimo 10 ir 11 punktų, patenkintų paraiškų skaičius ir nagrinėjamai pagalbai skirtų kreditų suma 1981 m.–1985 m. ir 1985 m.–1995 m. laikotarpiais buvo konkrečiai įvardyti ginčijamo sprendimo motyvų II punkte ir todėl Komisija negalėjo nežinoti apie faktiškai pagalbą gavusius subjektus.

40      Kadangi dėl to, kas pasakyta, ieškovių ieškiniai nagrinėjamu atveju buvo priimtini, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, kai ex officio neišnagrinėjo klausimo, ar jie nebuvo nepriimtini dėl ieškovių konkrečios sąsajos su ginčijamu sprendimu stokos.

41      Tai reiškia, kad Komisijos priešpriešinis apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

 Dėl esmės

42      Grįsdama savo apeliacinį skundą Italijos Respublika pateikia du jo pagrindus. Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde ji iš esmės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Sutarties 92 straipsnio 1 dalį. Šio apeliacinio skundo pagrindo pirmoje dalyje ji teigia, kad aiškindamas šią nuostatą Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą. Antroje ir trečioje šio apeliacinio skundo dalyse ji pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas padarė vertinimo klaidą, kai nusprendė, jog tarptautinius krovinių pervežimus keliais vykdančioms įmonėms suteikta pagalba (toliau – ginčijama pagalba) turėjo poveikį Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai ir todėl turi būti laikoma nauja pagalbos schema, kuriai dėl šios priežasties taikoma pranešimo pareiga pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį. Ketvirtoje pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje teigiama, kad skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su ginčijamos pagalbos poveikiu minėtai prekybai Bendrijoje. Savo antrajame apeliacinio skundo pagrinde, susijusiame su reikalavimu grąžinti aptariamą pagalbą, Italijos Respublika tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė vertinimo klaidą ir pažeidė proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principus.

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirmos dalies, susijusios su Pirmosios instancijos teismo padaryta teisės klaida aiškinant Sutarties 92 straipsnio 1 dalį

–       Šalių argumentai

43      Italijos Respublika bei Collorigh ir kt. teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Sutarties 92 straipsnio 1 dalis neturi būti aiškinama siaurai, kaip reikalaujanti realaus ir konkretaus šioje nuostatoje numatytos pagalbos poveikio Bendrijos vidaus prekybai. Anot jų, Pirmosios instancijos teismas turėjo išaiškinti šią nuostatą taip, jog ja reikalaujama, kad Komisija įrodytų ir konkrečiai nurodytų, ar įmonės buvo patyrusios žalą, ir prireikus – kiek įmonių ją patyrė.

44      Komisija savo ruožtu mano, kad ji, kaip ir Pirmosios instancijos teismas, neprivalo tikrinti, ar pagalbos priemonės iš tikrųjų turėjo žalingą poveikį kitoms Bendrijos įmonėms. Toks tikrinimas nėra reikalaujamas nei tiesiogiai Sutarties 92 straipsnyje, kuriame paprasčiausiai kalbama apie konkurencijos iškraipymo pavojų, nei pagal šios nuostatos struktūrą. Be to, to patikrinti beveik neįmanoma, visų pirma kalbant apie susiskaldžiusias rinkas, kuriose veikia daug ūkio subjektų.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

45      Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sutarties 92 straipsnio 1 dalyje šia nuostata reglamentuojama pagalba apibrėžiama kaip valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

46      Sutartyje nustatytos procedūrinės taisyklės skiriasi, nelygu, ar kalbama apie esamą, ar apie naują pagalbą.

47      Kalbant apie esamą pagalbą, pasakytina, kad pagal Sutarties 93 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir teisinio saugumo principą, jei nuolat kontroliuodama tokią pagalbą ir paprašiusi suinteresuotų šalių pateikti savo pastabas Komisija nustato, kad tam tikra pagalba nėra suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 92 straipsnį arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą ir pareikalauja, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų. Taigi tokia pagalba gali būti teisėtai teikiama, kol Komisija nenustato jos nesuderinamumo (žr. minėtų sprendimų Italija prieš Komisiją 23 ir 25 punktus bei Banco Exterior de España 20 punktą).

48      Dėl naujos pagalbos Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog Komisija turi būti laiku informuojama, kad galėtų pateikti savo pastabas, apie visus ketinimus suteikti tokią pagalbą. Tuomet ji atlieka pirminį pagalbos projekto patikrinimą. Jei užbaigusi tokį patikrinimą Komisija mano, kad toks projektas nėra suderinamas su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą rungtyniškumu grindžiamą procedūrą. Tokiu atveju suinteresuotoji valstybė narė negali įgyvendinti savo planuojamų priemonių, kol procedūra užbaigiama galutiniu sprendimu. Taigi naujai pagalbai taikoma išankstinė Komisijos kontrolė ir jos iš principo negalima pradėti teikti tol, kol ši jos nepripažįsta suderinama su Sutartimi.

49      Kaip skundžiamo sprendimo 77–79 punktuose, be kita ko, konstatavo Pirmosios instancijos teismas, vertindama naują pagalbą, apie kurią pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį jai turi būti pranešta prieš pradedant ją įgyvendinti, Komisija turi nustatyti ne tikrą šios pagalbos įtaką prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai, o tai, ar ši pagalba gali turėti poveikį šiai prekybai. Jeigu savo sprendime Komisija turėtų parodyti tikrą jau suteiktos pagalbos poveikį, tai reikštų privilegijuoti valstybes nares, kurios teikia pagalbą pažeisdamos Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pranešimo pareigą, palyginti su tomis valstybėmis narėmis, kurios praneša apie valstybės pagalbą dar jos planavimo fazėje (1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, „Boussac Saint Frères“, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 32 ir 33 punktai).

50      Todėl skundžiamo sprendimo 95 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nebuvo būtina įrodyti, jog tam tikros Bendrijos įmonės patyrė žalą suteikus ginčijamą pagalbą. Taigi pirma pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis, susijusi su Pirmosios instancijos teismo padaryta teisės klaida aiškinant Sutarties 92 straipsnio 1 dalį, atmestina kaip nepagrįsta.

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antros dalies, susijusios su ginčijamos pagalbos poveikiu Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai

–       Šalių argumentai

51      Italijos Respublika bei Collorigh ir kt. tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į tam tikras reikšmingas bylos aplinkybes, turėjo nuspręsti, jog ginčijama pagalba neturėjo poveikio Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai. Pirma, jų nuomone, dėl to, kad, viena vertus, bendra šios pagalbos suma buvo labai nedidelė ir, kita vertus, regiono vežėjai keliais užima tik labai nežymią tarptautinio Bendrijos transporto sektoriaus dalį, aptariamos pagalbos įtaka galėjo būti tik visiškai nereikšminga. Antra, anot jų, tarptautinio krovinių transporto keliais sektorius, kuriame galiojo kvotos ir dvišaliai susitarimai, dar negali būti laikomas visiškai liberalizuotu. Be to, jos mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo įrodyti, jog tarptautiniame kelių transporte galiojančios Bendrijos kvotos dar nebuvo išnaudotos, o būtent taip buvo nagrinėjamu atveju. Trečia, anot Collorigh ir kt., Pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti galimybę, jog ginčijamos pagalbos schema galėjo pagerinti pagalbą gavusių įmonių finansinę padėtį, nes šia pagalba buvo siekiama kompensuoti poveikį, kurį turi konkurencija su Austrijos, Kroatijos ir Slovėnijos ūkio subjektais.

52      Komisija atsikerta, viena vertus, kad pagalbos schemos, kuri gali privilegijuoti ne tik vieną įmonę, o visą sektorių, be kita ko, kai rinkos struktūrai būdinga daug nedidelių įmonių, taikymas neišvengiamai turi įtakos prekybai. Ji teigia, kad, kaip skundžiamo sprendimo 86 punkte teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, tokiomis aplinkybėmis net ir santykinai nežymus pagalbos poveikis konkurencijai bei prekybai negali būti visiškai nereikšmingas ir tokia pagalba negali būti laikoma nelabai svarbia.

53      Kita vertus, Komisijos teigimu, Italijoje net ir iki 1969 m. tarptautinio krovinių pervežimo keliais sektoriuje egzistavo tam tikra konkurencija, paremta Italijos Respublikos sudarytais dvišaliais susitarimais. 1981 ir 1985 m., kai buvo sukurtos ginčijamos pagalbos schemos, Bendrijos kvotos visiems licencijas turintiems vežėjams suteikė teisę gabenti krovinius bet kokiu maršrutu tarp dviejų valstybių narių ir sukūrė ar sustiprino konkurenciją tarp skirtingose valstybėse narėse įsteigtų įmonių, kaip tai skundžiamo sprendimo 145 punkte nustatė Pirmosios instancijos teismas. Be to, Komisija pastebi, kad tame pačiame punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai įvardijo priežastis, kurios paskatino jį nuspręsti, jog tarptautinio krovinių gabenimo keliais įmonėms suteikta nauda yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal Sutartį.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

54      Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką palyginti maža pagalba ar palyginti mažas ją gaunančios įmonės dydis a priori nereiškia, kad nebus daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. 1990 m. kovo 21 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, „Tubemeuse“, C‑142/87, Rink. p. I‑959, 43 punktą; 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑278/92–C‑280/92, Rink. p. I‑4103, 42 punktą ir 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, Rink. p. I‑7747, 81 punktą). Palyginti maža pagalba gali paveikti konkurenciją ir prekybą tarp valstybių narių, jeigu sektorius, kuriame veikia ją gavusios įmonės, pasižymi aktyvia konkurencija (žr. 1987 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 259/85, Rink. p. 4393, 24 punktą ir 2002 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑351/98, Rink. p. I‑8031, 63 punktą).

55      Konstatavęs, kad ši teismų praktika taikytina nagrinėjamu atveju, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 84–86 punktuose visų pirma teisingai nusprendė, kad nedidelis pagalbą gavusių įmonių dydis ir santykinai maža skirtos pagalbos suma neleidžia išvengti bet kokios įtakos konkurencijai ir prekybai, jeigu rinkos struktūrai, kaip yra krovinių gabenimo keliais sektoriuje, būdingas nemažas nedidelių įmonių skaičius. Antra, kaip skundžiamo sprendimo 94 punkte pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, nors regiono transporto įmonės šiame sektoriuje veikė tik labai neaktyviai, ribotas konkurencijos pobūdis negali lemti Sutarties 92 straipsnio 1 dalies netaikymo. Tame pačiame punkte jis remdamasis tuo padarė išvadą, kad ginčijama pagalba sustiprino regiono komercinio krovinių gabenimo keliais įmonių finansinę padėtį, taigi ir jų galimybes, palyginti su konkurentais, ir dėl šios aplinkybės ji galėjo turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių.

56      Kadangi Italijos Respublika nepateikė jokių duomenų, galinčių įrodyti, kad nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas nepaisė šio sprendimo 54 punkte nurodytoje teismų praktikoje Teisingumo Teismo pripažintų principų, šis argumentas dėl ginčijamos pagalbos poveikio Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai atmestinas kaip nepagrįstas.

57      Antra, kaip nepagrįstas atmestinas Italijos Respublikos bei Collorigh ir kt. argumentas, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo nuspręsti, jog tarptautinio krovinių gabenimo keliais sektorius, kuriame galiojo kvotos ir dvišaliai susitarimai, dar negalėjo būti laikomas visiškai liberalizuotu ginčijamo sprendimo priėmimo momentu ir dėl to ginčijama pagalba negalėjo būti pripažinta turinčia poveikį konkurencijai.

58      Skundžiamo sprendimo 92 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad remiantis reikšmingomis Reglamento Nr. 1018/68 nuostatomis vežėjo vardu išrašomi ir vienintelei transporto priemonei galioję Bendrijos leidimai neviršijant nacionalinių kvotų tarptautiniams krovinių pervežimams keliais buvo išduodami vieniems metams ir per šį laikotarpį tarptautinio krovinių pervežimo leidimo savininkai turėjo teisę viena transporto priemone be jokių apribojimų gabenti krovinius tarp pasirinktų valstybių narių.

59      Taigi Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nuo 1969 iki 1993 m. tarptautinio krovinių transporto keliais rinkoje galioję kvotų režimai leido susiklostyti veiksmingai konkurencijai neperžengiant nustatytų kvotų ribų, kurią galėjo paveikti ginčijama pagalba.

60      Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 96 punkte Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nusprendė, kad net darant prielaidą, jog Bendrijos kvotos buvo išnaudotos, tai nebūtų leidę padaryti išvados, kad ginčijama pagalba neturėjo įtakos Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai. Atsižvelgiant į pagal kvotų režimą numatytą Bendrijos leidimų savininkų laisvę pasirinkti valstybes nares, tarp kurių jie pageidauja vykdyti tarptautinį krovinių pervežimą keliais, kvotų išnaudojimas bet kuriuo atveju nebūtų suteikęs jokios informacijos apie tai, kaip tuo buvo pasinaudota, be kita ko, transportui iš ar į Italiją ir konkrečiau – iš ir į regioną.

61      Trečia, pagal nusistovėjusią teismų praktiką aplinkybė, kai valstybė narė vienašališkai priimdama priemones siekia suderinti tam tikrame ūkio sektoriuje egzistuojančias konkurencijos sąlygas su vyraujančiomis kitose valstybėse narėse, nepanaikina šių priemonių pagalbos pobūdžio (1969 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 6/69 ir 11/69, Rink. p. 523, 20 ir 21 punktai bei 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑6/97, Rink. p. I‑2981, 21 punktas).

62      Tai reiškia, kad skundžiamo sprendimo 101 punkte Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nusprendė, jog ginčijamos pagalbos negali pateisinti nei didesnės diskonto normos Italijoje, nei Austrijoje, Kroatijoje ar Slovėnijoje įsteigtų vežėjų konkurencija. Collorigh ir kt. argumentas, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti galimybę, jog ši pagalba sustiprino ją gavusių įmonių finansinę padėtį, nes galėjo kompensuoti tokios konkurencijos poveikį, atmestinas kaip nepagrįstas.

63      Todėl antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis, susijusi su ginčijamos pagalbos poveikiu Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijai, atmestina kaip nepagrįsta.

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečios dalies, susijusios su neteisingu ginčijamos pagalbos kvalifikavimu kaip naujos pagalbos

–       Šalių argumentai

64      Italijos Respublika bei Collorigh ir kt. ginčija Pirmosios instancijos teismo vertinimą skundžiamo sprendimo 145 punkte, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, jog įvedimo momentu ginčijama pagalba pateko į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ji pripažintina nauja pagalbos schema, kuriai dėl šios priežasties galiojo Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatyta pranešimo pareiga. Anot jų, Pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog tokia 1981 m. ir 1985 m. nevisiškai liberalizuotoje rinkoje įvesta pagalba turėjo būti kvalifikuota kaip esama pagalba ir prireikus dėl jos buvo galima priimti nebent sprendimą dėl nesuderinamumo, kuris būtų galiojęs tik ex nunc.

65      Komisija savo ruožtu, nors ir neginčija skundžiamo sprendimo 142 ir 143 punktuose Pirmosios instancijos teismo pateikto esamos pagalbos sąvokos išaiškinimo, pabrėžia, kad šiai sąvokai suteikiama labai plati reikšmė. Jos teigimu, kadangi ginčijama pagalba 1981 m. ir 1985 m. buvo įvesta konkurencijai atvertame sektoriuje, ji bet kuriuo atveju patenka į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir todėl laikytina nauja pagalba.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

66      Nagrinėjamu atveju, kaip dar skundžiamo sprendimo 5 punkte teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, tarptautinio krovinių gabenimo keliais sektorius Reglamentu Nr. 10148/68 jau buvo iš dalies atvertas Bendrijos konkurencijai nuo 1969 m. ir visiškai liberalizuotas nuo 1993 m. sausio 1 d.

67      Skundžiamo sprendimo 94 punkte jis remdamasis tuo padarė išvadą, kad ginčijama pagalba sustiprino regiono komercinio krovinių gabenimo keliais įmonių finansinę padėtį, taigi ir jų galimybes, palyginti su konkurentais, ir dėl šios aplinkybės tai galėjo turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių.

68      Taigi įvesta 1981 m. ir 1985 m. aptariama pagalba įvedimo momentu pateko į Sutarties 92 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tai reiškia, kad skundžiamo sprendimo 145 punkte konstatavęs, jog dėl šios priežasties ši pagalba turėjo būti pripažinta nauja pagalba, kuriai galiojo Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje numatyta pranešimo pareiga, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos.

69      Todėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis, susijusi su neteisingu ginčijamos pagalbos kvalifikavimu kaip naujos pagalbos, yra atmestinas.

 Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo ketvirtos dalies, susijusios su skundžiamo sprendimo motyvacijos stoka

70      Dėl ketvirtos pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalies, susijusios su skundžiamo sprendimo motyvacijos stoka ginčijamos pagalbos poveikio Bendrijos vidaus prekybai klausimu, primintina, kad skundžiamo sprendimo 76–106 punktuose Pirmosios instancijos teismas detaliai išdėstė priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, jog tokia pagalba galėjo turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškraipyti konkurenciją.

71      Todėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo ketvirta dalis, susijusi su skundžiamo sprendimo motyvacijos stoka, atmestina kaip nepagrįsta.

72      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, negalima pritarti nė vienai iš keturių pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalių, todėl visas šis pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.

 Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo

73      Antrajame apeliacinio skundo pagrinde, kuris suskirstytas į tris dalis, Italijos Respublika kaltina Pirmosios instancijos teismą, pirma, padariusį teisės klaidą, kai pripažino, jog ginčijamas sprendimas, kiek juo nurodoma susigrąžinti ginčijamą pagalbą su palūkanomis, atitinka proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus ir, antra, nepaisius pareigos susigrąžinti šią pagalbą apimties.

 Dėl pirmos antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

74      Pirmoje antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Collorigh ir kt. tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog Komisija nepateikė duomenų, galinčių pagrįsti pagalbos susigrąžinimo protingumą ar būtinumą. Italijos Respublika savo ruožtu pabrėžia, kad nors ši pagalba turėjo nereikšmingą poveikį ją gavusių įmonių situacijai, jos grąžinimas sudarytų joms didelę naštą, dėl kurios didelė šių įmonių dalis galėtų ekonomiškai žlugti.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

75      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, į kurią 169 punkte pagrįstai padarė nuorodą Pirmosios instancijos teismas, neteisėtai suteiktos pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant yra logiška jos pripažinimo neteisėta pasekmė. Todėl neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos susigrąžinimas siekiant atkurti pirminę padėtį iš esmės nelaikytinas neproporcinga priemone, palyginti su Sutarties nuostatų tikslais valstybės pagalbos srityje (žr. minėto Sprendimo Tubemeuse 66 punktą ir 1997 m. sausio 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑169/95, Rink. p. I‑135, 47 punktą).

76      Grąžindamas pagalbą gavėjas praranda rinkoje gautą naudą, palyginti su savo konkurentais, ir atkuriama iki pagalbos suteikimo buvusi padėtis (žr. 1995 m. balandžio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑350/93, Rink. p. I‑699, 22 punktą). Paprastai iš šios grąžinimo funkcijos, išskyrus išimtines aplinkybes, taip pat išplaukia, kad Komisija nepažeidžia Teisingumo Teismo praktikoje jai pripažintos diskrecijos, kai nurodo valstybei narei susigrąžinti kaip neteisėtą pagalbą skirtas sumas, nes ji tik atkuria pirminę padėtį (žr. 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgijaprieš Komisiją, C‑75/97, Rink. p. I‑3671, 66 punktą ir 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑310/99, Rink. p. I‑2289, 99 punktą).

77      Dėl Collorigh ir kt. argumento, kad ginčijamos pagalbos grąžinimas reikštų ją gavusioms įmonėms labai didelę naštą, dėl kurios didelė jų dalis galėtų išnykti iš rinkos, dėl ko kiltų didelė krizė užimtumo ir socialinėje srityje, taigi praktikoje toks grąžinimas neįmanomas, pakanka pažymėti, jog Collorigh ir kt. nurodytos aplinkybės niekaip negali įrodyti, kad ginčijamos pagalbos neįmanoma susigrąžinti. Tai paprasčiausi galimi vidiniai sunkumai.

78      Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką nuogąstavimai dėl vidinių sunkumų negali pateisinti, kad valstybė narė nesilaikytų pareigų pagal Bendrijos teisę (žr., be kita ko, 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑404/97, Rink. p. I‑4897, 52 punktą; 2002 m. kovo 7 d. minėto Sprendimo Italija prieš Komisiją 105 punktą ir 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑404/00, Rink. p. I‑6695, 55 punktą).

79      Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 170 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nebuvo pateikta jokių konkrečių duomenų, leidžiančių preziumuoti, jog pareiga grąžinti ginčijamą pagalbą yra neproporcinga Sutarties tikslų atžvilgiu.

80      Todėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis, kurioje Italijos Respublika nurodė, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą, yra atmestina.

 Dėl antros antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalies, susijusios su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

81      Nors Italijos Respublika neginčija Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą suteikusiai valstybei narei, siekiant išvengti pareigos ją susigrąžinti, iš esmės neleidžiama remtis gavėjų teisėtais lūkesčiais, antroje antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje ji teigia, kad šis principas galėtų būti performuluotas, visų pirma kalbant apie atvejus, kai pagalbos priemonė, kaip nagrinėjamu atveju, be jokių prieštaravimų buvo taikyta labai ilgą laiką ir didelę dalį šio laikotarpio netgi buvo teisėta bei suderinama su Sutartimi.

82      Italijos Respublika teigia, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje numatytą pareigos susigrąžinti ginčijamą pagalbą apribojimą laiko atžvilgiu nagrinėjamu atveju būtų galima pateisinti, nes čia kalbama apie pagalbą, kuri Komisijai pradedant tyrimo procedūrą 1995 m. lapkričio mėnesį galiojo ir buvo teikiama daugiau nei keturiolika metų, ir kad skundžiamas sprendimas yra šio sprendimo reformatio in peus, dėl ko nepaisoma teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų. Anot jos, būtent siekiant užkirsti kelią teisės aktams dėl praėjus tam tikram laikui nusistovėjusių teisinių ir ekonominių situacijų 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 15 straipsnyje buvo pagrįstai numatyta, kad Komisijos įgaliojimams imtis veiksmų pagalbos susigrąžinimo klausimu taikomas dešimties metų senaties terminas, kuris prasideda nuo pagalbos suteikimo. Nors ši nuostata šioje byloje netaikytina ratione temporis, Italijos Respublika mano, kad iš jos galima kildinti naudingus vertinimo kriterijus, siekiant protingai apriboti laikotarpį, už kurį turi būti susigrąžinta ginčijama pagalba.

83      Collorigh ir kt. prisijungia prie šios nuomonės, pabrėždamos, kad Pirmosios instancijos teismo teiginys skundžiamo sprendimo 173 punkte, jog šią pagalbą gavusios įmonės neturi jokių galimybių pasiremti išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios būtų galėjusios pagrįsti su šios pagalbos teisėtumu susijusius jų teisėtus lūkesčius, ir todėl negali prieštarauti šios pagalbos susigrąžinimui, yra klaidingas. Anot jų, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į daugelį aspektų, kurie tikrai gali būti kvalifikuoti kaip išskirtinės aplinkybės.

84      Komisija atsikerta, kad skundžiamo sprendimo 172 ir 173 punktuose Pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė konstatuoti išskirtines aplinkybes, kurios būtų galėjusios pagrįsti teisėtą pasitikėjimą ginčijamos pagalbos teisėtumu.

85      Ji teigia, kad Italijos Respublika nepateikė jokių įtikinamų duomenų šiai išvadai paneigti. Pirmiausia, nesant jokio senaties termino, tvirtinimas, kad priemonės buvo taikytos dešimt ar keturiolika metų prieš Komisijos pradėtą formalią tyrimo procedūra, yra visiškai nesvarbus, o nuoroda į Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnį – nereikšminga. Taip pat neteisinga teigti, jog nagrinėjama priemonė buvo „teisėta ir suderinama su Sutartimi per labai ilgą laikotarpį“. Priešingai, ši priemonė niekuomet nebuvo teisėta, nes apie ją nebuvo pranešta. Be to, kai Komisija turėjo galimybę ją ištirti, ji pripažino ją nesuderinama su bendrąja rinka ir jos sprendimas buvo patvirtintas skundžiamu sprendimu, kuris nėra ginčijamas šiuo klausimu. Galiausiai Komisija pažymi, kad, priešingai nei teigia Italijos Respublika, nesuderinamumas su bendrąja rinka neatsirado staiga ir ginčijama pagalba tokia buvo nuo pat tos dienos, kai buvo įvesta.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

86      Pažymėtina, kad visiškai teisinga, jog neteisėtos pagalbos gavėjas turi teisę remtis išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios galėjo pagrįsti su šios pagalbos teisėtumu susijusius jo teisėtus lūkesčius, taigi ir jo teisę prieštarauti dėl pagalbos grąžinimo. Tokiu atveju atitinkamas aplinkybes turėtų įvertinti nacionalinis teismas, jeigu į jį būtų kreiptasi, prireikus pateikęs Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus (1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑5/89, Rink. p. I‑3437, 16 punktas ir minėto 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Italijaprieš Komisiją 103 punktas).

87      Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 172 punkte Pirmosios instancijos teismas pirmiausia konstatavo, kad ginčijama pagalba buvo suteikta iš anksto nepranešus apie ją Komisijai, priešingai nei valstybės narės privalo pagal Sutarties 93 straipsnio 3 dalį.

88      Toliau tame pačiame punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad aplinkybė, jog pagalbą gavusios įmonės yra nedidelės, negali pateisinti to, kad jos galėjo pagrįstai pasitikėti šios pagalbos teisėtumu.

89      Galiausiai, atsakant į Italijos Respublikos argumentą, kad atsižvelgdamas į tai, jog pagalbą gavusios įmonės pasitikėjo daugelį metų galiojančios ir teikiamos pagalbos teisėtumu, Pirmosios instancijos teismas turėjo nuspręsti, kad šis ilgas laikotarpis pagrindė gavėjų teisėtus lūkesčius, kiek tai susiję su ginčijamos pagalbos grąžinimu, kurie, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, pateisina Komisijos turimų įgaliojimų savo užduočiai įvykdyti apribojimą laiko atžvilgiu, pakanka pasakyti, jog senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto, o šio termino ir jo taikymo sąlygų nustatymas patenka į Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetenciją (šiuo klausimu žr. 1972 m. liepos 14 d. Sprendimo Geigy prieš Komisiją, 52/69, Rink. p. 787, 21 punktą). Tačiau priimant ginčijamą sprendimą Bendrijos teisės aktų leidėjas dar nebuvo nustatęs senaties termino Sutartyje numatytos suteiktos pagalbos kontrolės srityje, o 1999 m. balandžio 16 d. įsigaliojęs Reglamentas Nr. 659/1999 nėra taikomas šios bylos aplinkybėms.

90      Vis dėlto fundamentalus reikalavimas užtikrinti teisinį saugumą neleidžia Komisijai neribotam laikui atidėti savo įgaliojimų įgyvendinimą (žr. minėto Sprendimo Geigy prieš Komisiją 20 ir 21 punktus bei 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano prieš Komisiją, C‑74/00 P et C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 140 punktą). Komisijos delsimas nuspręsti, kad pagalba neteisėta ir kad valstybė narė ją turi panaikinti bei susigrąžinti, tam tikromis aplinkybėmis gali pagrįsti šios pagalbos gavėjų teisėtus lūkesčius taip, kad kliudytų Komisijai nurodyti valstybei narei šią pagalbą susigrąžinti (žr. 1987 m. lapkričio 24 d. Sprendimo RSV prieš Komisiją, 223/85, Rink. p. 4617, 17 punktą). Tačiau bylos, kuriose priimtas šis sprendimas, buvo išskirtinės ir visiškai nepanašios į nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Šiame sprendime nagrinėta priemonė buvo susijusi su sektoriumi, kuriam daug metų buvo teikiama valstybės pagalba su Komisijos leidimu, ir ji buvo skirta papildomoms tam tikros operacijos, kuriai jau buvo skirta teisėta pagalba, sąnaudoms kompensuoti (2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑334/99, Rink. p. I‑1139, 44 punktas).

91      Kad ir kaip būtų, pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, atveju Komisiją galima kaltinti tokiu delsimu tik nuo to momento, kai ji sužino apie su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą.

92      Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad apie ginčijamą pagalbą Komisija sužinojo tik 1995 m. rugsėjo mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad šios pagalbos Komisija nebuvo leidusi teikti, ir į tai, kad Komisija nežinojo sudėtingos situacijos, kuriai esant ši pagalba suteikta, prieš priimant sprendimą buvo būtina atlikti tyrimą. Tokiomis aplinkybėmis laikotarpis nuo 1995 m. rugsėjo mėnesio iki sprendimo priėmimo 1997 m. liepos 30 d. yra protingas. Todėl Pirmosios instancijos teismo negalima kaltinti, kad nepaisė teisėtų lūkesčių principo, kiek tai susiję su šiuo klausimu.

93      Taigi antra antrojo apeliacinio skundo dalis atmestina.

 Dėl trečios antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalies, susijusios su įpareigojimo susigrąžinti ginčijamą pagalbą apimtimi

–       Šalių argumentai

94      Trečioje antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Italijos Respublika teigia, kad ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje, nurodytame jo 5 straipsnyje, kuriame numatytas su Sutartimi nesuderinamos pagalbos susigrąžinimas, nedaromas skirtumas tarp pagalbos vietos, regioniniais ar nacionaliniais gabenimais užsiimančioms įmonėms, ir pagalbos tarptautinį krovinių gabenimą keliais atliekančioms įmonėms, ir kad 4 straipsnyje vienareikšmiai konstatuojamas visos nuo 1990 m. liepos 1 d. regiono suteiktos pagalbos nesuderinamumas su bendrąja rinka. Todėl šiuo atveju nėra reikšmingas principas, pagal kurį esant dviprasmybių sprendimo rezoliucinėje dalyje gali būti remiamasi sprendimo motyvais.

95      Komisija atsikerta, kad nėra visiškai aišku, ar ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje minima 1990 m. liepos 1 d. data susijusi vien su vietos, regioniniais ar nacionaliniais gabenimais užsiimančioms įmonėms sutektomis subsidijomis, ar vis dėlto ji susijusi ir su tarptautinio krovinių gabenimo keliais įmonėmis. Vis dėlto, kaip skundžiamo sprendimo 163 ir 164 punktuose teisingai pastebėjo Pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sprendimo motyvai išsklaido bet kokias abejones šiuo klausimu ir juose tiksliai sakoma, jog apribojimas laiko atžvilgiu, nustačius 1990 m. liepos 1 d. datą, taikomas tik pirmajai įmonių kategorijai suteiktai pagalbai ir nesusijęs su antrosios kategorijos įmonėmis. Be to, anot Komisijos, Pirmosios instancijos teismo analizė skundžiamo sprendimo 165 punkte, padaryta atsižvelgiant į visą ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį, paneigia Italijos Respublikos argumentus.

–       Teisingumo Teismo vertinimas

96      Priešingai nei teigia Italijos Respublika, skundžiamo sprendimo 164 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ginčijamo sprendimo 4 straipsnis suformuluotas dviprasmiškai, kiek tai susiję su įpareigojimu susigrąžinti pagalbą, kuris galėtų būti susijęs tiek su visa nuo jos įvedimo suteikta ginčijama pagalba, tiek vien su nuo 1990 m. liepos 1 d. suteikta pagalba.

97      Bet kuriuo atveju reikia priminti, jog skundžiamo sprendimo 163 punkte Pirmosios instancijos teismas rėmėsi bendruoju principu, kad tam tikro akto rezoliucinė dalis neatskiriama nuo motyvuojamosios dalies ir prireikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į motyvus, kuriais vadovaujantis jis buvo priimtas (žr., be kita ko, 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo TWD prieš Komisiją, C‑355/95 P, Rink. p. I‑2549, 21 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 41 punktą).

98      Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 164–166 punktuose Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo motyvus ir pirmiausia į jo VIII punkto paskutinę pastraipą, šio sprendimo 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal įstatymus Nr. 28/1981 ir Nr. 4/1985 nuo 1990 m. liepos 1 d. vietos, regioniniais ar nacionaliniais gabenimais užsiimančioms įmonėms suteikta pagalba bei pagalba, kuri nuo ginčijamos pagalbos įvedimo buvo suteikta tarptautiniu krovinių gabenimu keliais užsiimančioms įmonėms, nėra suderinama su bendrąja rinka.

99      Kita vertus, skundžiamo sprendimo 165 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad prie tokio aiškinimo prieinama nagrinėjant visą ginčijamo sprendimo rezoliucinę dalį, ir tokioje analizėje negalima įžvelgti jokios Pirmosios instancijos teismo padarytos vertinimo klaidos.

100    Tai reiškia, kad trečia antrojo apeliacinio skundo pagrindo dalis, susijusi su įpareigojimo susigrąžinti ginčijamą pagalbą apimtimi, yra atmestina.

101    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, atmestinas visas antrasis apeliacinio skundo pagrindas.

102    Kadangi negali būti pritarta nė vienam iš Italijos Respublikos pateiktų apeliacinio skundo pagrindų, apeliacinis skundas atmestinas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

103    Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Vis dėlto pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis kiekvienos šalies reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Kadangi buvo atmestas pagrindinis Italijos Respublikos ir Collorigh ir kt. apeliacinis skundas bei priešpriešinis Komisijos apeliacinis skundas, kiekvienai šaliai turi būti nurodyta padengti savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti pagrindinį apeliacinį skundą ir priešpriešinį apeliacinį skundą.

2.      Italijos Respublika, Impresa EdoCollorigh ir kt. bei Europos Bendrijų Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Skouris

Cunha Rodrigues

Puissochet

Schintgen

Macken

Paskelbta 2004 m. balandžio 29 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

V. Skouris

---

* Proceso kalba: italų.