TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1974 m. birželio 21 d.(*)

„Įsisteigimo teisė“

Byloje 2/74,

dėl Belgijos Conseil d'Etat pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EEB sutarties 52 ir 55 straipsnių išaiškinimo, atsižvelgiant į 1970 m. rugpjūčio 24 d. Karališkąjį sprendimą, nustatantį Teismų kodekso 428 straipsnyje dėl pripažinimo advokatu ir vertimosi advokato veikla numatytos pilietybės sąlygos išimtį, šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Jean Reyners, teisės mokslų daktaro, įmonių administratoriaus, gyvenančio Woluwe-Saint-Lambert (Briuselis)

ir

Belgijos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministro,

dalyvaujant

l'Ordre national des avocats de Belgique,

įstojusiai į bylą šaliai,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas R. Lecourt, kolegijų pirmininkai A. M. Donner ir M. Sørensen, teisėjai R. Monaco, J. Mertens de Wilmars, P. Pescatore (pranešėjas), H. Kutscher, C. Ó Dálaigh ir A. J. Mackenzie Stuart,

generalinis advokatas H. Mayras,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1        1973 m. gruodžio 21 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1974 m. sausio 9 d., Belgijos Conseil d'Etat pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė du klausimus dėl EEB sutarties 52 ir 55 straipsnių dėl įsisteigimo teisės išaiškinimo vertimosi advokato veikla atžvilgiu.

2        Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant ieškinį, kurį pareiškė Nyderlandų pilietis, turintis teisės mokslų diplomą, suteikiantį teisę Belgijoje verstis advokato veikla, tačiau negalintis ja verstis dėl savo pilietybės pagal 1970 m. rugpjūčio 24 d. Karališkąjį sprendimą dėl pripažinimo advokatu ir vertimosi advokato veikla (Moniteur belge, 1970 m., p. 9060).

 Dėl EEB sutarties 52 straipsnio išaiškinimo

3        Conseil d'Etat klausia, ar pasibaigus pereinamajam laikotarpiui EEB sutarties 52 straipsnis yra „tiesiogiai taikoma nuostata“, nepaisant to, kad nepriimtos direktyvos, numatytos Sutarties 54 straipsnio 2 dalyje ir 57 straipsnio 1 dalyje.

4        Belgijos ir Airijos vyriausybės dėl labai panašių motyvų pareiškė, kad toks poveikis 52 straipsniui negali būti pripažintas.

5        Atsižvelgiant į skyriaus „Įsisteigimo teisė“, į kurį aiškiai daroma nuoroda žodžiais „toliau išdėstytomis nuostatomis“, kontekstą, šis straipsnis dėl dalyko sudėtingumo tik išreiškia paprastą principą, kurio įgyvendinimas būtinai priklauso nuo papildomų – tiek Bendrijos, tiek ir nacionalinių – nuostatų, numatytų 54 ir 57 straipsniuose, visumos.

6        Sutartyje pasirinkta šių įgyvendinimo aktų forma – „bendroji programa“, kuri savo ruožtu įgyvendinama priimant keletą direktyvų, – patvirtina tai, jog 52 straipsnis neveikia tiesiogiai.

7        Teisėjas neturėtų imtis vykdyti savo nuožiūra įgaliojimų, priskirtų Bendrijos ir valstybių narių įstatymų leidybos institucijoms.

8        Šiuos argumentus iš esmės parėmė Didžiosios Britanijos bei Liuksemburgo vyriausybės ir Belgijos l'Ordre national des avocats – įstojusi į pagrindinę bylą šalis.

9        Ieškovas pagrindinėje byloje pastebi, jog jo atveju ginčijama tik diskriminacija dėl pilietybės, nes jam taikomos tos pripažinimo advokatu sąlygos, kurios netaikomos Belgijos piliečiams.

10      Šiuo požiūriu 52 straipsnis, jo manymu, yra aiški ir išsami nuostata, galinti veikti tiesiogiai.

11      Vokietijos vyriausybė, iš esmės palaikoma Nyderlandų vyriausybės, primindama 1966 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo priimtą sprendimą byloje 57/65, Lütticke (1966 m. rinkinys, p. 293), mano, kad nuostatos, nustatančios valstybėms narėms pareigą, kurią jos privalo įvykdyti per nustatytą laikotarpį, tampa tiesiogiai taikomomis, jeigu pasibaigus šiam laikotarpiui pareiga nebuvo įvykdyta.

12      Taigi pasibaigus pereinamajam laikotarpiui valstybės narės neturėtų galimybės ir toliau taikyti įsisteigimo laisvės apribojimų, nes nuo to laiko 52 straipsnis tampa išsami ir teisiškai nepriekaištinga nuostata.

13      Šiomis sąlygomis „bendroji programa“ ir 54 straipsnyje numatytos direktyvos yra svarbios tik pereinamuoju laikotarpiu, nes įsisteigimo laisvė visiškai įgyvendinama laikotarpio pabaigoje.

14      Komisija, nors ir turėdama abejonių dėl aiškinamos nuostatos tiesioginio veikimo – tiek dėl Sutartyje padarytos nuorodos į „bendrąją programą“ ir taikymo direktyvas, tiek ir dėl kai kurių jau priimtų liberalizavimo direktyvų, kurios ne visais aspektais atitinka nepriekaištingą vienodą požiūrį, turinio – vis dėlto mano, kad 52 straipsnis veikia bent jau iš dalies tiesiogiai, tiek, kiek jis draudžia diskriminaciją dėl pilietybės.

15      Sutarties 7 straipsnyje, kuris yra Bendrijos „principų“ dalis, nustatyta, kad šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, „draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės“.

16      52 straipsnis užtikrina šios bendros nuostatos įgyvendinimą konkrečioje įsisteigimo teisės srityje.

17      Žodžiais „toliau išdėstytomis nuostatomis“ jame daroma nuoroda į visą skyrių „Įsisteigimo teisė“, ir todėl jį reikia aiškinti atsižvelgiant į šį bendrąjį kontekstą.

18      Nurodęs, jog „vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai pereinamuoju laikotarpiu palaipsniui panaikinami“, 52 straipsnis išreiškia pagrindinį šios srities principą, nustatantį, kad įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis „tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams“.

19      Siekiant pereinamuoju laikotarpiu palaipsniui įgyvendinti šį tikslą, 54 straipsnyje numatyta, jog Taryba sudaro „bendrąją programą“ ir, įgyvendindama šią programą, leidžia direktyvas, kad būtų pasiekta įsisteigimo laisvė tam tikros rūšies veikloje.

20      Be šių liberalizavimo priemonių 57 straipsnyje numatytos direktyvos dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialių kvalifikacijos įrodymo dokumentų abipusiško pripažinimo ir direktyvos, skirtos bendrai koordinuoti teisės aktų nuostatas įsisteigimo ir vertimosi savarankiškai dirbančių asmenų veikla srityje.

21      Iš pirmiau pateiktų argumentų matyti, jog skyriaus „Įsisteigimo teisė“ kontekste Sutartyje numatyta „bendroji programa“ ir direktyvos skirtos dviem užduotims įgyvendinti: pirma – pereinamuoju laikotarpiu panaikinti kliūtis, kurios trukdo įgyvendinti įsisteigimo laisvę, antra – integruoti į valstybių narių teisės aktus nuostatų, skirtų palengvinti veiksmingą šios laisvės įgyvendinimą, visumą, siekiant skatinti ekonominę ir socialinę tarpusavio sąveiką Bendrijoje savarankiško darbo srityje.

22      Kaip tik šiam antrajam tikslui skirtos kai kurios 54 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimo ir administracinių procedūrų bei praktikos pritaikymo, taip pat visos 57 straipsnio nuostatos.

23      52 straipsnio nuostatų veikimas turi būti nustatytas atsižvelgiant į šią sistemą.

24      Nacionalinio režimo taisyklė yra viena iš pagrindinių Bendrijos teisės nuostatų.

25      Dėl nuorodos į įsisteigimo šalies teisės aktų nuostatas, taikomas jos pačios subjektams, šia taisykle iš esmės gali tiesiogiai remtis visų kitų valstybių narių piliečiai.

26      Numatydamas įsisteigimo laisvės įgyvendinimą pereinamojo laikotarpio pabaigoje, 52 straipsnis nustato ir pareigą pasiekti konkretų rezultatą, ir laipsniškų priemonių programos įgyvendinimas turėjo palengvinti šios pareigos vykdymą, tačiau neturėjo būti jos vykdymo sąlyga.

27      Nesilaikius šio laipsniškumo, pareiga išlieka ir pasibaigus nustatytam jos įvykdymo terminui.

28      Šis aiškinimas atitinka Sutarties 8 straipsnio 7 dalį, pagal kurią pereinamojo laikotarpio pabaiga yra galutinė data, iki kurios turi įsigalioti visos Sutartyje nustatytos taisyklės ir turi būti įgyvendintos visos su bendrosios rinkos kūrimu susijusios priemonės.

29      Prieš tokį poveikį negalima remtis aplinkybe, kad Taryba nepriėmė 54 ir 57 straipsniuose numatytų direktyvų, arba tuo faktu, kad kai kurios faktiškai priimtos direktyvos ne visiškai įgyvendino 52 straipsnyje nurodytą nediskriminavimo principą.

30      Iš tiesų pasibaigus pereinamajam laikotarpiui direktyvos, numatytos skyriuje „Įsisteigimo teisė“, tapo nereikalingos nacionalinio režimo taisyklei įgyvendinti, nes jos tiesioginį veikimą nuo to momento numato pati Sutartis.

31      Vis dėlto šios direktyvos neprarado visos prasmės, nes jos dar plačiai taikomos priemonių, skirtų skatinti laisvo įsisteigimo teisės veiksmingą įgyvendinimą, srityje.

32      Todėl į pateiktą klausimą reikėtų atsakyti taip: pasibaigus pereinamajam laikotarpiui Sutarties 52 straipsnis yra tiesiogiai taikoma nuostata, nors atitinkamoje srityje ir nebuvo priimtos direktyvos, numatytos Sutarties 54 straipsnio 2 dalyje ir 57 straipsnio 1 dalyje.

 Dėl EEB sutarties 55 straipsnio pirmosios pastraipos išaiškinimo

33      Conseil d'Etat prašo, be kita ko, patikslinti, ką 55 straipsnio pirmojoje pastraipoje reiškia „veikla, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu“.

34      Konkrečiau kalbant, norima sužinoti, ar tokios profesijos kaip advokato atveju skyrius „Įsisteigimo teisė“ netaikomas tik tokiai šiai profesijai būdingai veiklai, kuri yra susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, ar visai šiai profesijai, nes ji apima ir veiklą, susijusią su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

35      Liuksemburgo vyriausybė ir Belgijos l'Ordre national des avocats mano, jog advokato profesijai apskritai neturi būti taikomos Sutarties taisyklės įsisteigimo teisės srityje, nes ji organiškai susijusi su viešosios tarnybos teisingumo vykdymo srityje veikimu.

36      Teigiama, kad šią padėtį lemia tiek teisinė advokatūros organizacija, apimanti griežtų pripažinimo advokatu ir drausmės sąlygų visumą, tiek ir advokato vykdomos funkcijos teismo procese, kuriame jo dalyvavimas dažniausiai yra būtinas.

37      Ši veikla, dėl kurios advokatas tampa būtina teisingumo vykdymo dalimi, sudaro nuoseklią visumą, kurios dalys negalėtų būti atskirtos.

38      Ieškovas pagrindinėje byloje savo ruožtu pabrėžia, kad tik tam tikros advokato profesijos veiklos sritys yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, ir todėl tik joms taikytina įsisteigimo laisvės principo išimtis, numatyta 55 straipsnyje.

39      Vokietijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Airijos ir Nyderlandų vyriausybių, taip pat ir Komisijos nuomone, 55 straipsnyje numatyta išimtis taikoma tik toms įvairių atitinkamų profesijų veiklos sritims, kurios iš tiesų susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, su sąlyga, kad jas būtų galima atskirti nuo įprasto profesinės veiklos vykdymo.

40      Vis dėlto minėtos vyriausybės nesutaria dėl veiklos, kuriai dėl minėtos priežasties taikoma įsisteigimo laisvės principo išimtis, pobūdžio, nes įvairiose valstybėse narėse advokato profesija organizuojama skirtingai.

41      Vokietijos vyriausybė būtent mano, jog dėl privalomo advokato dalyvavimo tam tikruose teismo procesuose, pavyzdžiui, baudžiamosiose ar viešosios teisės bylose, advokato profesija ir teisingumo vykdymas yra taip artimai susiję, kad daugeliui šios profesijos sričių liberalizavimas netaikytinas.

42      Pagal 55 straipsnio pirmąją pastraipą veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, skyriaus „Įsisteigimo teisė“ nuostatos netaikomos.

43      Atsižvelgiant į įsisteigimo laisvės ir nacionalinio režimo taisyklės esminę reikšmę Sutarties sistemoje, 55 straipsnio pirmosios pastraipos leidžiančių nukrypti nuostatų taikymas neturi viršyti tikslo, dėl kurio ši išimtis buvo įterpta.

44      55 straipsnio pirmoji pastraipa turi leisti valstybėms narėms uždrausti kitų šalių piliečiams verstis viešosios valdžios funkcijų vykdymą apimančia veikla, susijusia su 52 straipsnyje numatyta savarankiškai dirbančių asmenų veikla.

45      Šis poreikis visiškai patenkinamas tada, kai šiems piliečiams draudžiama verstis tik tokia veikla, kuri pati savaime yra tiesiogiai ir ypatingai susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

46      55 straipsnyje leidžiamos išimties taikymas visai profesijai būtų priimtinas tik tais atvejais, kai taip apibūdinta veikla būtų susijusi su šia profesija taip, kad įsisteigimo liberalizavimas įpareigotų atitinkamą valstybę narę net ir laikinai leisti kitos valstybės piliečiams verstis veikla, susijusia su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

47      Priešingai, neleistina taip išplėsti išimties taikymo, kai nepriklausomos profesijos veiklos sritį, susijusią su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, galima atskirti nuo aptariamos profesinės veiklos visumos.

48      Nesant jokios remiantis 57 straipsniu priimtos direktyvos, skirtos suderinti nacionalinės teisės aktus, nagrinėjamu atveju reglamentuojančius advokato profesiją, vertimąsi šia veikla ir toliau reglamentuoja skirtingų valstybių narių teisės aktai.

49      Todėl 55 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatytų įsisteigimo laisvės apribojimų taikymas turi būti vertinamas atskirai kiekvienai valstybei narei, atsižvelgiant į nacionalines nuostatas, taikomas šios profesijos organizavimui ir praktikai.

50      Vis dėlto šiame vertinime reikia atsižvelgti ir į 55 straipsnio nustatytų įsisteigimo laisvės principo išimčių ribų Bendrijos pobūdį, siekiant, kad Sutarties veiksmingumas nebūtų apribotas vienašalėmis valstybių narių nuostatomis.

51      Profesinės paslaugos, net ir reguliariais bei organiškais ryšiais susijusios su teismais, tarp jų ir dalyvavimas, nors ir privalomas, jų veikloje, savaime nėra veikla, susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

52      Konkrečiai kalbant, tipinės advokato profesijos veiklos, pavyzdžiui, teisinių konsultacijų ir teisinės pagalbos, taip pat atstovavimo šalims ir jų gynimo teisme negalima laikyti veikla, susijusia su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, net jei advokato įsikišimas ar pagalba yra privalomi arba yra įstatymo nustatyta išimtinė advokato teisė.

53      Iš tiesų šios veiklos vykdymas nedaro įtakos teismo diskrecijai ir laisvam teismo valdžios vykdymui.

54      Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: 55 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta įsisteigimo laisvės išimtis turi būti taikoma tik toms 52 straipsnyje nurodytoms veiklos sritims, kurios pačios savaime tiesiogiai ir ypatingai yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

55      Bet kuriuo atveju negalima taip įvertinti tokios laisvai advokato profesijai būdingos veiklos kaip teisinės konsultacijos ir teisinė pagalba, arba atstovavimas šalims ir jų gynimas teisme, net jei šios veiklos vykdymas yra įstatymo numatyta pareiga arba išimtinė advokato teisė.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

56      Belgijos Karalystės vyriausybės, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės, Airijos vyriausybės, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės vyriausybės, Nyderlandų Karalystės vyriausybės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

57      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Belgijos Conseil d'Etat nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti Belgijos Conseil d'Etat.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1973 m. gruodžio 21 d. sprendimu pateikė Belgijos Conseil d'Etat administracinio skyriaus trečioji kolegija, nusprendžia:

1.      Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui EEB sutarties 52 straipsnis yra tiesiogiai taikoma nuostata, nors atitinkamoje srityje ir nebuvo priimtos direktyvos, numatytos Sutarties 54 straipsnio 2 dalyje ir 57 straipsnio 1 dalyje.

2.      EEB sutarties 55 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta įsisteigimo laisvės išimtis turi būti taikoma tik toms 52 straipsnyje nurodytoms veiklos sritims, kurios pačios savaime tiesiogiai ir ypatingai yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu. Negalima taip įvertinti tokios laisvai advokato profesijai būdingos veiklos kaip teisinės konsultacijos ir teisinė pagalba arba atstovavimas šalims ir jų gynimas teisme, net jei šios veiklos vykdymas yra įstatymo numatyta pareiga arba išimtinė advokato teisė.

Paskelbta 1974 m. birželio 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Proceso kalba: prancūzų.