EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2026 06 03

COM(2026) 510 final

2026/0137(NLE)

Pasiūlymas

TARYBOS SPRENDIMAS

dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo reikalaujama, kad valstybės narės savo ekonominę politiką ir užimtumo skatinimą turėtų laikyti bendro intereso reikalu ir savo veiksmus koordinuotų Taryboje. Taryba turi priimti užimtumo gaires (148 straipsnis), atitinkančias bendras ekonominės politikos gaires (121 straipsnis).

Bendrų ekonominės politikos gairių galiojimas yra nuolatinis, o užimtumo gairės turi būti rengiamos kasmet. Abejos gairės priimtos 2010 m. bendrai (kaip integruotas dokumentų rinkinys), jomis grindžiama strategija „Europa 2020“. 2015 m. priimtos peržiūrėtos integruotos gairės. Dėl užimtumo gairių nuo 2018 m. susiformavo praktika, pagal kurią jos kas antrus metus išsamiai atnaujinamos (tai apima tiek konstatuojamąsias dalis, tiek pačias gaires), o kiekvienais tarpiniais metais pertvarkomos (atnaujinant konstatuojamąsias dalis, tačiau pačių gairių nekeičiant). 2024 m. gairės išsamiai atnaujintos, o 2025 m. pertvarkytos. Todėl šiais metais atnaujinamos ir pačios gairės, ir konstatuojamosios dalys. Į gaires įtraukti nauji elementai, visų pirma susiję su: i) darbo vietų kokybe (susiję su 2025 m. gruodžio mėn. Komisijos pristatytomis Kokybiškų darbo vietų kūrimo gairėmis ir Užimtumo komiteto (EMCO) darbu dėl įvairių darbo vietų kokybės aspektų ir susijusios stebėsenos sistemos); ii) įgūdžiais ir švietimu (pagal naująją Tarybos rekomendaciją dėl žmogiškojo kapitalo, kurią Komisija pateikė 2025 m. lapkričio mėn. ir Taryba priėmė 2026 m. kovo mėn.) ir iii) skurdo mažinimu ir socialine įtrauktimi (pagal 2026 m. gegužės mėn. Komisijos pateiktą kovos su skurdu strategiją). Be to, gairės gerokai supaprastintos, kad būtų išvengta pasikartojimų ir siekiant didesnio aiškumo. Konstatuojamosios dalys taip pat atnaujintos atsižvelgiant į dabartines socialines ir ekonomines aplinkybes ir naujausias politikos iniciatyvas.

Užimtumo gairės drauge su bendromis ekonominės politikos gairėmis buvo pristatytos Tarybos sprendime dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių (Integruotų gairių II dalis); jos suteikia pagrindą konkrečioms šalims skirtoms rekomendacijoms atitinkamose srityse.

Peržiūrėtos šios užimtumo gairės:

5-oji gairė. Darbo jėgos paklausos didinimas

6-oji gairė. Darbo jėgos pasiūlos didinimas ir galimybių įsidarbinti, mokymosi visą gyvenimą siekiant įgyti įgūdžių ir kompetencijų gerinimas  

7-oji gairė. Darbo rinkų veikimo gerinimas ir socialinio dialogo veiksmingumo didinimas

8 gairė. Lygių galimybių visiems skatinimas, socialinės įtraukties didinimas, skurdo prevencija ir kova su juo

2026/0137 (NLE)

Pasiūlymas

TARYBOS SPRENDIMAS

dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 148 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę ( 1 ),

atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę ( 2 ),

pasikonsultavusi su Regionų komitetu,

atsižvelgdama į Užimtumo komiteto nuomonę ( 3 ),

kadangi:

1)valstybės narės ir Sąjunga sieks parengti suderintą užimtumo strategiją, skirtą visų pirma kvalifikuotai, tinkamai parengtai, gebančiai prisitaikyti darbo jėgai bei įtraukioms ir atsparioms darbo rinkoms skatinti, kad būtų pasiekti Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnyje nustatyti visiško užimtumo ir socialinės pažangos, taip pat subalansuoto ekonomikos augimo tikslai. Valstybės narės užimtumo skatinimą turėtų laikyti bendro intereso klausimu ir savo veiksmus šiuo atžvilgiu turėtų koordinuoti Taryboje;

2)Sąjunga turi kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatinti socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą, kaip nustatyta ES sutarties 3 straipsnyje. Nustatydama ir įgyvendindama savo politiką ir veiklą, Sąjunga turi atsižvelgti į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, taip pat aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9 straipsnyje;

3)vadovaudamasi SESV ir atsižvelgdama į Europos semestrą, Sąjunga parengė ir įgyvendino integruotą ekonominių ir užimtumo politikos priemonių derinimo sistemą ( 4 ). Europos semestras suderintas su konkurencingumo kelrodžiu, kuriuo nustatoma konkurencingumo didinimo sistema mažinant inovacijų atotrūkį, mūsų ekonomikos priklausomybę nuo iškastinio kuro, mažinant pernelyg didelę priklausomybę ir didinant saugumą. Kelrodyje prie horizontaliųjų įgalinančių priemonių priskiriami įgūdžiai, kokybiškos darbo vietos ir socialinis teisingumas. Į Europos semestrą taip pat įtraukti 2017 m. lapkričio mėn. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos paskelbto Europos socialinių teisių ramsčio principai ( 5 ). Jis grindžiamas socialinių rodiklių suvestine kaip stebėsenos priemone. Socialinių rodiklių suvestine taip pat remiamasi analizuojant aukštynkryptei socialinei konvergencijai Sąjungoje kylančią riziką ir iššūkius pagal socialinės konvergencijos sistemą ( 6 ). Europos semestre numatytas glaudus bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, pilietine visuomene ir kitais suinteresuotaisiais subjektais. Semestrą taip pat papildo Skaitmeninio dešimtmečio politikos programos valdymas ir rekomendacijos;

4) kaip šios sistemos dalis, šio sprendimo priede išdėstytos valstybių narių užimtumo politikos gairės (toliau – užimtumo gairės) ir Tarybos rekomendacijoje (ES) 2015/1184 ( 7 ) nustatytos valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos bendros gairės sudaro integruotas gaires. Užimtumo gairėmis, atspindinčiomis valstybių narių tarpusavio priklausomybę, turi būti vadovaujamasi įgyvendinant politiką valstybėse narėse ir Sąjungoje. Taip suderinus Sąjungos ir nacionalinę politiką sukuriamas tinkamas ekonominės, užimtumo ir socialinės politikos priemonių rinkinys. Šios priemonės turėtų turėti teigiamą šalutinį poveikį darbo rinkoms ir visai visuomenei, taip pat stiprinti ekonominį ir socialinį atsparumą, be to, jomis turėtų būti veiksmingai reaguojama į vidutinės trukmės ir ilgalaikius iššūkius, įskaitant poreikį stiprinti konkurencingumą, inovacijas ir našumą bei Sąjungos strateginį savarankiškumą. Sąjungos ir valstybių narių ekonominė ir užimtumo politika turėtų būti derinama su sąžiningu Sąjungos perėjimu prie neutralaus poveikio klimatui, aplinkos atžvilgiu tvarios ir skaitmeniniu požiūriu suverenios ekonomikos;

5)užimtumo gairės dera su 2024 m. balandžio 30 d. įsigaliojusia peržiūrėta Sąjungos ekonomikos valdymo sistema ( 8 ) ir galiojančiais Sąjungos teisės aktais bei Sąjungos iniciatyvomis. Tai, be kita ko, 2025 m. kovo 5 d. Komisijos komunikatas dėl įgūdžių sąjungos ( 9 ) ir 2026 m. gegužės 6 d. komunikatas „Europos Sąjungos kovos su skurdu strategija: skurdo mažinimas ir prevencija nuo vaikystės iki senatvės“ ir 2026 m. kovo 9 d. Tarybos rekomendacija dėl žmogiškojo kapitalo Europos Sąjungoje;

6)Europos socialinių teisių ramsčio dokumente nustatyta dvidešimt principų ir teisių, kuriais siekiama remti gerai veikiančias ir sąžiningas darbo rinkas bei socialinės gerovės sistemas. Jie suskirstyti pagal lygių galimybių ir galimybės įsidarbinti, tinkamų darbo sąlygų, socialinės apsaugos ir įtraukties temas. Šie principai ir teisės suteikia Sąjungai strateginę kryptį. Europos socialinių teisių ramstis ir prie jo pridedama socialinių rodiklių suvestinė taip pat yra gairės, kaip per Europos semestrą stebėti valstybių narių užimtumo, įgūdžių ir socialinės srities veiklos rezultatus ir aukštynkryptę socialinę konvergenciją Sąjungoje. Ramsčiu skatinamos nacionalinio, regioninio ir vietos lygmens reformos ir investicijos, kad šiuolaikinėje ekonomikoje būtų lengviau suderinti socialinį ir rinkos aspektus;

7) 2021 m. kovo 4 d. Komisija pateikė Europos socialinių teisių ramsčio įgyvendinimo veiksmų planą. Jame paskelbti plataus užmojo, bet realistiški pagrindiniai 2030 m. Sąjungos tikslai dėl užimtumo (bent 78 proc. 20–64 m. amžiaus gyventojų turėtų dirbti), įgūdžių (bent 60 proc. visų suaugusiųjų kasmet turėtų dalyvauti mokymuose) ir skurdo mažinimo (skurdo ar socialinės atskirties rizika turėtų kilti bent 15 mln. mažiau žmonių, įskaitant 5 mln. vaikų) (toliau – Sąjungos pagrindiniai tikslai iki 2030 m.). Į planą taip pat įtraukti papildomi tarpiniai tikslai ir peržiūrėta socialinių rodiklių suvestinė. Sąjungos pagrindinius tikslus iki 2030 m. valstybių ar Vyriausybių vadovai palankiai įvertino 2021 m. gegužės mėn. Porto socialinių reikalų aukščiausiojo lygio susitikime ir 2021 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikime. Pasitelkus juos kartu su socialinių rodiklių suvestine kaip Europos semestro politikos koordinavimo sistemos dalį bus galima stebėti pažangą įgyvendinant Europos socialinių teisių ramsčio principus. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės, be kita ko, nustatė plataus užmojo nacionalinius tikslus, kurie, tinkamai atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės pradinę padėtį, turėtų būti tinkamas indėlis siekiant Sąjungos pagrindinių tikslų iki 2030 m.;

8) Europos socialinių teisių ramsčio įgyvendinimas ir pažanga siekiant Sąjungos ir nacionalinių pagrindinių tikslų iki 2030 m. stebimi bendroje užimtumo ataskaitoje, kurią Taryba priėmė 2026 m. kovo mėn., ir integruojami į Europos semestro stebėsenos priemones. Bendroje užimtumo ataskaitoje pateikiama šalių galimos rizikos aukštynkryptei socialinei konvergencijai pagal socialinės konvergencijos sistemą pirmojo etapo analizė. Šioje sistemoje nurodomos valstybės narės, kuriose gali kilti rizika, kuri turi būti išnagrinėta atliekant išsamesnę antrojo etapo analizę;

9)integruotos gairės yra konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų, kurias Taryba pateikia valstybėms narėms Europos semestro kontekste, pagrindas. Nors integruotos gairės yra skirtos valstybėms narėms ir Sąjungai, jos turėtų būti įgyvendinamos bendradarbiaujant su visomis nacionalinėmis, regioninėmis ir vietos valdžios institucijomis, glaudžiai įtraukiant parlamentus, socialinius partnerius ir pilietinės visuomenės atstovus. Vykdant darbo rinkos ir socialines reformas turėtų būti atsižvelgiama į nacionalinę socialinio dialogo ir kolektyvinių derybų praktiką, taip pat į socialinių partnerių savarankiškumą. Socialinio dialogo svarba sprendžiant darbo rinkos uždavinius buvo dar kartą patvirtinta 2024 m. „Val Duchesse“ aukščiausiojo lygio susitikime ir 2025 m. kovo mėn. pasirašytame Europos socialinio dialogo pakte;

10) valstybės narės turėtų visapusiškai pasinaudoti esamu ES finansavimu, visų pirma „Europos socialiniu fondu +“ ir Socialiniu klimato fondu, ir skatinti kokybišką užimtumą ir įgūdžius, kovoti su skurdu ir remti užimtumo ir socialines reformas bei investicijas. Tai apima kovą su socialine atskirtimi, kovą su diskriminacija, prieinamumo ir įtraukties užtikrinimą, taip pat darbo jėgos kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo galimybių, mokymosi visą gyvenimą ir kokybiško švietimo bei mokymo visiems skatinimą. Finansavimo laikotarpiu po 2027 m. nacionalinės ir regioninės partnerystės planais (NRPP) bus toliau skatinamos ir stiprinamos integruotos pastangos šiose srityse. Rengiant NRPP turėtų būti remiamasi užimtumo gairėmis. Atsižvelgiant į visa apimančius Sąjungos priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslus, Socialinis klimato fondas ( 10 ) bus labai svarbus tenkinant pažeidžiamų namų ūkių, pažeidžiamų transporto naudotojų ir pažeidžiamų labai mažų įmonių poreikius;

11)Užimtumo komitetas ir Socialinės apsaugos komitetas, vadovaudamiesi savo atitinkamais SESV nustatytais įgaliojimais, turėtų stebėti, kaip, atsižvelgiant į užimtumo gaires, įgyvendinama atitinkama politika. Šie komitetai ir Tarybos parengiamieji organai, įtraukti į ekonominės ir socialinės politikos koordinavimą, turėtų glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje. Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija turėtų tęsti dialogą politikos klausimais, visų pirma dėl užimtumo gairių;

12)buvo pasikonsultuota su Socialinės apsaugos komitetu,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Priimamos priede išdėstytos valstybių narių užimtumo politikos gairės (toliau – užimtumo gairės). Užimtumo gairės yra integruotų gairių dalis.

2 straipsnis

Valstybės narės atsižvelgia į užimtumo gaires savo užimtumo politikoje ir reformų programose, apie kurias pranešama pagal SESV 148 straipsnio 3 dalį.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje

(1)     2026 m. [DATA nepaskelbta] nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2)     2026 m. [DATA nepaskelbta] nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(3)     2026 m. [DATA nepaskelbta] nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(4)    2024 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1263 dėl veiksmingo ekonominės politikos koordinavimo ir daugiašalės biudžeto priežiūros, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1466/97, (OL L, 2024/1263, 2024 4 30, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2024/1263/oj).

(5)    Tarpinstitucinė deklaracija dėl Europos socialinių teisių ramsčio (OL C 428, 2017 12 13, p. 10).

(6)    Žr. 2024 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1263 3 straipsnio 3 dalies b punktą ir 8 konstatuojamąją dalį.

(7)    2015 m. liepos 14 d. Tarybos rekomendacija (ES) 2015/1184 dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos ekonominės politikos bendrų gairių (OL L 192, 2015 7 18, p. 27).

(8)    2024 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1263 dėl veiksmingo ekonominės politikos koordinavimo ir daugiašalės biudžeto priežiūros, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1466/97, (OL L, 2024/1263, 2024 4 30, ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2024/1263/oj).

(9)    COM(2025) 90 final.

(10)    2023 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2023/955, kuriuo įsteigiamas Socialinis klimato fondas ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2021/1060, (OL L 130, 2023 5 16, p. 1–51).

EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2026 06 03

COM(2026) 510 final

PRIEDAS

prie

Pasiūlymo dėl TARYBOS SPRENDIMO

dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių

5-oji gairė. Darbo jėgos paklausos didinimas

Valstybės narės turėtų skatinti tvarią socialinę rinkos ekonomiką. Jos turėtų sudaryti palankesnes sąlygas investicijoms ir jas remti, taip pat skatinti inovacijomis grindžiamą ekonomikos ir našumo augimą, kad būtų kuriamos kokybiškos darbo vietos, visų pirma atsižvelgiant į skaitmeninę, žaliąją ir demografinę pertvarką, taip pat į didėjančius saugumo ir gynybos poreikius ir į Sąjungos bei nacionalinius pagrindinius užimtumo tikslus iki 2030 m. Valstybės narės turėtų laikytis integruoto požiūrio, atspindinčio konkrečius įvairių regionų ir teritorijų iššūkius ir vystymosi potencialą. Šiuo tikslu valstybės narės turėtų mažinti kliūtis, su kuriomis įmonės susiduria samdydamos žmones ir didindamos veiklos mastą, – be kita ko, mažinti administracinę naštą, taip pat skatinti atsakingą verslumą ir išties savarankišką veiklą. Valstybės narės turėtų skatinti socialinės ekonomikos, įskaitant socialines įmones, plėtrą. Jos turėtų parengti ir įgyvendinti susijusias priemones ir strategijas, skatinti socialines inovacijas ir verslo modelius, kuriais kuriamos kokybiško darbo galimybės, visų pirma labiausiai nuo darbo rinkos nutolusiems arba nepakankamai atstovaujamiems asmenims.

Siekiant padidinti atsparumą galimiems sukrėtimams, gerai parengtos sutrumpinto darbo laiko tvarkos ir panašios priemonės kartu su tiksliniu mokymu gali padėti darbuotojams išlikti įdarbintiems laikino nuosmukio ir bendrovių restruktūrizavimo metu, ir kartu sudaryti palankesnes sąlygas dinamiškai perskirstyti darbo jėgą ekonomikoje. Tinkamai ir glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais parengtos įdarbinimo ir veiklos keitimo paskatos ir kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo priemonės taip pat gali padėti vykdyti struktūrinius pokyčius, palengvindamos restruktūrizavimo procesus ir darbo jėgos perskirstymą iš nuosmukį patiriančių sektorių į besiformuojančius sektorius. Todėl jos gali padėti modernizuoti ekonomiką, be kita ko, ugdant susijusius įgūdžius.

Apmokestinimą reikėtų nukreipti nuo darbo jėgos į kitus šaltinius taip, kad būtų labiau remiamas ekonomikos augimas, taip pat klimato ir aplinkos apsaugos tikslai, kartu skatinant moterų dalyvavimą darbo rinkoje ir apsaugant pajamas, reikalingas tinkamai socialinei apsaugai ir augimo skatinimo išlaidoms padengti. Labai konkurencinga ir novatoriška ekonomika, deramas ir teisingas darbo užmokestis bei geros darbo sąlygos turėtų būti laikomi pagrindiniais darbo vietų kokybės užtikrinimo elementais, kurie kartu su įgūdžių ugdymu, karjeros raida ir darbo vietos garantijomis sukuria sėkmingą asmeninio įgalėjimo, našumo ir ekonomikos augimo ciklą. Valstybės narės turėtų skatinti kolektyvines derybas dėl darbo užmokesčio nustatymo. Valstybės narės ir socialiniai partneriai, atsižvelgdami į nacionalinę praktiką ir socialinių partnerių autonomiją, turėtų užtikrinti, kad visi darbuotojai gautų tinkamą darbo užmokestį, naudodamiesi kolektyvinėmis sutartimis arba tinkamu teisės aktais nustatytu minimaliuoju darbo užmokesčiu, atsižvelgiant į jo poveikį konkurencingumui, kokybiškų darbo vietų kūrimui, perkamajai galiai ir dirbančiųjų skurdui.

6-oji gairė. Darbo jėgos pasiūlos didinimas ir galimybių įsidarbinti, mokymosi visą gyvenimą siekiant įgyti įgūdžių ir kompetencijų gerinimas

Atsižvelgdamos į skaitmeninę ir žaliąją pertvarką, demografinius ir geopolitinius pokyčius, didėjančią saugumo ir gynybos svarbą, taip pat į susijusį didesnio strateginio Sąjungos savarankiškumo poreikį, be kita ko, technologinio suverenumo atžvilgiu, valstybės narės turėtų skatinti konkurencingumą, našumą, įsidarbinamumą ir žmogiškojo kapitalo plėtrą. Šiuo tikslu jos turėtų skatinti įgūdžių ir kompetencijų įgijimą, atsižvelgdamos į darbo rinkos poreikius, daugiausia dėmesio skirdamos strateginiams sektoriams ir vertės grandinėms, nustatytiems Sąjungos ir nacionalinėje pramonės politikoje. Valstybės narės turėtų spręsti įgūdžių ir darbo jėgos trūkumo problemą, be kita ko, laiku ir geriau rinkdamos su įgūdžiais susijusią informaciją, taip pat atsižvelgdamos į Sąjungos ir nacionalinius pagrindinius įgūdžių tikslus iki 2030 m. Valstybės narės taip pat turėtų modernizuoti savo švietimo ir mokymo sistemas, be kita ko, kaimo ir atokiose vietovėse, įskaitant susijusią infrastruktūrą, ir į jas investuoti, kad būtų užtikrintas kokybiškas, prieinamas ir įtraukus švietimas ir mokymas, taip pat skatinamas didesnis kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas. Šios pastangos taip pat turėtų padėti užtikrinti, kad darbuotojai turėtų tinkamų įgūdžių kurti ir diegti sprendimus, atsižvelgiant į sparčiai kintančią giliųjų technologijų plėtrą. Valstybės narės turėtų bendradarbiauti su socialiniais partneriais, švietimo ir mokymo paslaugų teikėjais, įmonėmis ir kitais suinteresuotaisiais subjektais, kad pašalintų struktūrinius savo švietimo ir mokymo sistemų trūkumus.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti jaunimo mokymosi rezultatų, ypač pagrindinių įgūdžių (raštingumo, matematikos, gamtos mokslų, skaitmeninių ir pilietiškumo įgūdžių) prastėjimo problemai spręsti, be kita ko, teikiant tikslinę paramą nepalankioje padėtyje esančioms grupėms. Reikia įveikti iššūkius, kylančius mokytojo profesijai, įskaitant jos patrauklumą ir darbo sąlygas, spręsti mokytojų trūkumo problemą ir investuoti į mokytojų ir dėstytojų skaitmeninius įgūdžius ir kompetencijas. Siekiant padėti pagrindus gebėjimui prisitaikyti ir atsparumui visą gyvenimą, švietimo ir mokymo sistemos turėtų suteikti visiems besimokantiems asmenims galimybę įgyti svarbiausias kompetencijas, pavyzdžiui, ugdyti pagrindinius ir skaitmeninius įgūdžius, įskaitant raštingumą dirbtinio intelekto (DI) srityje, taip pat universaliuosius gebėjimus, verslumo įgūdžius ir kritinį mąstymą, atsižvelgiant į dezinformacijos grėsmę.

Siekdamos didinti įsidarbinimo galimybes ir skatinti kokybiškų darbo vietų kūrimą bei profesinės veiklos keitimą, valstybės narės turėtų remti darbingo amžiaus suaugusiųjų galimybes mokytis ir didinti paskatas bei motyvaciją siekti mokymo, be kita ko, kai tinkama, naudodamos individualiąsias mokymosi sąskaitas, patikimus mokymo kokybės vertinimus ir mikrokredencialus. Jos turėtų sudaryti sąlygas visiems numatyti darbo rinkos poreikius ir geriau prie jų prisitaikyti, visų pirma nuolat keliant kvalifikaciją ir persikvalifikuojant, taip pat naudojantis integruoto profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugomis.

Valstybės narės turėtų propaguoti lygias galimybes visiems, šalindamos nelygybę švietimo ir mokymo srityje, įskaitant nevienodą prieigą regionuose. Vaikams turėtų būti suteikta galimybė gauti įperkamą ir kokybišką ankstyvąjį ugdymą ir priežiūrą, laikantis Barselonos tikslų ir Europos vaiko garantijų sistemos. Valstybės narės turėtų kelti bendrą kvalifikacijos lygį, mažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių, taip pat remti vienodas nepalankioje padėtyje esančioms grupėms priklausančių vaikų ir vaikų iš atokių vietovių galimybes gauti išsilavinimą. Valstybės narės taip pat turėtų didinti profesinio rengimo ir mokymo (PRM) patrauklumą, kokybę ir atitiktį darbo rinkos poreikiams, remti galimybes siekti tretinio išsilavinimo ir jį įgyti, taip pat didinti gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos (STEM) absolventų, ypač moterų, skaičių tiek PRM, tiek tretinio mokslo įstaigose. Be to, turėtų būti remiami aukščiausi standartai ir kompetencija švietimo rezultatų srityje, atsižvelgiant į jų vaidmenį skatinant būsimą Sąjungos inovacijų potencialą ir konkurencingumą. Valstybės narės turėtų sudaryti palankesnes sąlygas jaunimui pereiti iš švietimo sistemos į darbo rinką, organizuodamos prieinamas ir kokybiškas stažuotes ir pameistrystę, taip pat užtikrindamos prieigą prie konsultavimo paslaugų, ir didinti suaugusiųjų, visų pirma palankių sąlygų neturinčių ir žemos kvalifikacijos besimokančių asmenų, dalyvavimą mokymosi veikloje. Valstybės narės turėtų atnaujinti ir padidinti lankstaus pirminio ir tęstinio profesinio rengimo ir mokymo pasiūlą ir įsisavinimą, taip pat stiprinti mokymąsi darbo vietoje profesinio rengimo ir mokymo sistemose. Be to, valstybės narės turėtų didinti tretinio išsilavinimo ir, kai tinkama, mokslinių tyrimų aktualumą darbo rinkoje; gerinti su įgūdžiais susijusios informacijos rinkimą; didinti įgūdžių ir kvalifikacijų matomumą ir palyginamumą, įskaitant užsienyje įgytus įgūdžius ir kvalifikacijas, ir užtikrinti nuoseklesnį ES masto klasifikatorių (t. y. ESCO) naudojimą; didinti galimybes patvirtinti ir pripažinti įgūdžius ir kompetencijas, įgytus ne formaliojo švietimo ir mokymo sistemoje, ir skatinti spartesnį Sąjungos ir trečiųjų šalių piliečių kvalifikacijų pripažinimą, kartu išlaikant kokybės standartus.

Valstybės narės bedarbiams ir neaktyviems gyventojams turėtų laiku teikti veiksmingą, koordinuotą ir konkretiems poreikiams pritaikytą pagalbą, grindžiamą parama darbo paieškoms, kvalifikacijos kėlimui, perkvalifikavimui ir galimybei naudotis kitomis įgalinimo paslaugomis, ypatingą dėmesį skirdamos pažeidžiamoms grupėms. Siekiant gerokai sumažinti ilgalaikį nedarbą ir užkirsti jam kelią, kuo greičiau, bet ne vėliau kaip po 18 mėnesių nedarbo, turėtų būti taikomos visapusiškos strategijos, apimančios išsamų individualų bedarbių padėties vertinimą ir ankstesnės darbo patirties patvirtinimą. Jaunimo nedarbo ir nesimokančio, nedirbančio ir mokymuose nedalyvaujančio (NEET) jaunimo problema turėtų būti toliau sprendžiama užkertant kelią ankstyvam pasitraukimui iš švietimo ir mokymo sistemos ir gerinant perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką, kartu visapusiškai įgyvendinant sustiprintą Jaunimo garantijų iniciatyvą, visų pirma užtikrinant, kad 15–29 m. jaunuoliams per 4 mėnesius būtų pateikiamas pasiūlymas, – kad būtų užtikrinta ankstyvoji intervencija.

Valstybės narės turėtų siekti šalinti kliūtis ir paskatas nedirbti, trukdančias dalyvauti darbo rinkoje, ir teikti paskatas joje dalyvauti, visų pirma mažas pajamas gaunantiems, papildomas šeimos pajamas uždirbantiems asmenims (dažnai – moterims), vyresnio amžiaus asmenims ir labiausiai nuo darbo rinkos nutolusiems asmenims, įskaitant migrantų kilmės asmenis ir romus. Valstybės narės turėtų prisidėti prie darbo jėgos pasiūlos skatinimo ir spręsti darbo jėgos trūkumo problemą, visų pirma skatindamos tinkamas darbo sąlygas, užtikrindamos, kad mokesčių ir išmokų sistemų struktūra būtų skatinamas dalyvavimas darbo rinkoje ir kad aktyvi darbo rinkos politika būtų veiksminga ir prieinama, atsižvelgdamos į socialinių partnerių vaidmenį. Valstybės narės taip pat turėtų remti asmenims su negalia pritaikytą darbo aplinką, kurioje būtų siūlomas kokybiškas nesegreguotas užimtumas ir karjeros raida, be kita ko, teikdamos tikslinę finansinę ir techninę paramą, didindamos informuotumą, taip pat teikdamos paslaugas, kuriomis minėtiems asmenims būtų sudaromos sąlygos dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime.

Valstybės narės turėtų užtikrinti lyčių lygybę ir aktyvesnį moterų dalyvavimą darbo rinkoje, be kita ko, kiek tai susiję su karjeros raida, kovodamos su lyčių stereotipais, šalindamos kliūtis lyderystei visais sprendimų priėmimo lygmenimis ir kovodamos su smurtu ir priekabiavimu darbo vietoje. Turėtų būti užtikrintas vienodas užmokestis už vienodą arba vienodos vertės darbą ir darbo užmokesčio skaidrumas. Turėtų būti skatinama derinti tiek moterų, tiek vyrų darbo, šeimos ir privatų gyvenimą, visų pirma suteikiant galimybę naudotis įperkamomis kokybiškomis ilgalaikės priežiūros bei ankstyvojo ugdymo ir priežiūros paslaugomis. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tėvams ir kitiems priežiūros pareigų turintiems asmenims būtų suteikta galimybė naudotis tinkamomis atostogomis dėl šeiminių priežasčių ir lanksčiomis darbo sąlygomis, kad jie galėtų derinti darbo, šeimos ir privatų gyvenimą, ir skatinti, kad tėvai šiomis teisėmis naudotųsi subalansuotai.

Valstybės narės turėtų teisėtais migracijos būdais pritraukti kvalifikuotų darbuotojų ir specialistų iš Sąjungai nepriklausančių šalių, kartu užtikrindamos sąžiningą įdarbinimą ir darbo bei socialines teises. Tai būtų papildoma galimybė išnaudoti Sąjungos vidaus darbo jėgos potencialą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečių kvalifikacijų pripažinimo procedūros teisėtos migracijos procedūrų kontekste būtų paprastos, veiksmingos ir sudarytų palankesnes sąlygas greitai įgyti reglamentuojamas profesijas. Valstybės narės turėtų toliau skatinti specialistų pritraukimo partnerystes stiprindamos teisėtus migracijos būdus, vykdydamos naujas judumo programas ir kurdamos veiksmingą darbuotojų ir jų šeimų integracijos politiką, apimančią švietimą ir mokymą, užimtumą, socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą ir būstą.

7-oji gairė. Darbo rinkų veikimo gerinimas ir socialinio dialogo veiksmingumo didinimas

Valstybės narės turėtų bendradarbiauti su socialiniais partneriais, kad užtikrintų sąžiningas, skaidrias ir nuspėjamas darbo sąlygas. Kad padidintų darbo vietų kokybę, jos turėtų mažinti darbo rinkų segmentaciją ir užkirsti jai kelią, kovoti su nedeklaruojamu darbu ir fiktyviu savarankišku darbu ir skatinti perėjimą prie neterminuotų užimtumo formų. Užimtumo apsaugos taisyklės, darbo teisė ir institucijos turėtų užtikrinti tiek tinkamą įdarbinimo aplinką, tiek reikiamą lankstumą, kad darbdaviai galėtų greitai prisitaikyti prie ekonominių aplinkybių pokyčių. Kartu turėtų būti saugomos darbuotojų teisės ir užtikrinama socialinė apsauga. Skatinimas taikyti lanksčias darbo sąlygas, pavyzdžiui, nuotolinį darbą, gali padėti padidinti užimtumo lygį ir užtikrinti įtraukesnes darbo rinkas. Turėtų būti užtikrinama saugi ir sveika darbo aplinka, o gerovė ir savarankiškumas darbo vietoje turėtų būti skatinami kaip indėlis į darbo vietų kokybę.

Valstybės narės turėtų remti darbuotojus ir darbdavius skaitmeninės transformacijos srityje, be kita ko, skatindamos veiksmingą, atsakingą, įtraukų ir etišką DI priemonių, kuriomis didinamas našumas ir papildoma žmonių darbo jėga, naudojimą. Siekdamos skatinti pasitikėjimu grindžiamą požiūrį į darbo vietos technologijas ir inovacijas, valstybės narės taip pat turėtų stebėti poveikį darbo rinkos veikimui, įskaitant įdarbinimo praktiką, ir naudotis socialiniu dialogu ir kolektyvinėmis derybomis. Turėtų būti užkirstas kelias mažų garantijų darbo sąlygoms, be kita ko, dirbant skaitmeninėse platformose ir pagal netipines darbo sutartis, užtikrinant algoritmų naudojimo sąžiningumą, skaidrumą, nediskriminavimą ir atskaitomybę ir kovojant su piktnaudžiaujamojo pobūdžio sutartimi įformintais susitarimais. Neteisingo atleidimo iš darbo atveju turėtų būti užtikrinta galimybė naudotis veiksmingu ir nešališku ginčų sprendimu ir teise į teisinę gynybą, įskaitant, kai taikytina, teisę į tinkamą kompensaciją.

Valstybės narės turėtų veiksmingai skatinti ir remti galinčių dalyvauti darbo rinkoje asmenų, visų pirma tų, kurie priklauso nepakankamai atstovaujamoms grupėms, pavyzdžiui, moterų ir jaunimo, taip pat pažeidžiamoje padėtyje esančių asmenų, pavyzdžiui, žemesnės kvalifikacijos asmenų ir ilgalaikių bedarbių, asmenų su negalia, migrantų kilmės asmenų, romų bendruomenėms priklausančių asmenų ir vyresnio amžiaus darbuotojų, aktyvumą ir įgalėjimą. Valstybės narės turėtų didinti aktyvios darbo rinkos politikos mastą ir veiksmingumą, didindamos galimybes ja naudotis, informavimo veiklą bei aprėptį ir geriau susiedamos ją su socialinėmis paslaugomis, mokymu ir bedarbių pajamų rėmimu. Valstybės narės turėtų stiprinti valstybinių užimtumo tarnybų gebėjimus laiku teikti darbo ieškantiems asmenims pritaikytą pagalbą, be kita ko, pasitelkiant veiklos rezultatais grindžiamą valdymą ir geresnius gebėjimus naudoti duomenis bei skaitmenines technologijas, taip pat kuo geriau pasinaudojant Sąjungos finansavimu. Šioje srityje tam tikrą vaidmenį atlieka ir privačios užimtumo tarnybos.

Valstybės narės pagrįstos trukmės laikotarpį bedarbiams turėtų mokėti tinkamas bedarbio pašalpas, atitinkančias jų įmokas ir nacionalines atitikties reikalavimams taisykles. Bedarbio pašalpos neturėtų skatinti nebeieškoti darbo, o jas papildyti turėtų aktyvi darbo rinkos politika.

Reikėtų didinti ir pakankamai remti judumą mokymosi tikslais, ypač profesinio rengimo ir mokymo srityje, taip pat pameistrių ir mažiau judumo patirties turinčių besimokančių asmenų, ir darbuotojų judumas darbo tikslais, siekiant pagerinti jų įgūdžius ir įsidarbinimo galimybes. Turėtų būti šalinamos darbo jėgos judumo Sąjungoje kliūtys, be kita ko, susijusios su kitų valstybių narių kvalifikacijų autentiškumo tikrinimu ir jų turinio supratimu, kompleksiškomis ir sudėtingomis profesinių kvalifikacijų pripažinimo procedūromis arba sunkumais naudotis socialinės apsaugos teisėmis. Sąžiningos darbo sąlygos visiems tarpvalstybinę veiklą vykdantiems asmenims, įskaitant trečiųjų šalių piliečius, turėtų būti garantuojamos veiksmingai užtikrinant nacionalinės ir Sąjungos teisės aktų vykdymą, intensyvinant vykdymo užtikrinimo pastangas ir nacionalinių administracijų administracinį bendradarbiavimą, taip pat gerinant informacijos teikimą judiems darbuotojams ir bendrovėms, padedant Europos darbo institucijai.

Valstybės narės taip pat turėtų stengtis sudaryti tinkamas sąlygas naujoms darbo formoms ir metodams, išnaudoti savo darbo vietų kūrimo potencialą ir kartu užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į socialines ir darbuotojų teises. Jos turėtų užtikrinti taikytinų taisyklių vykdymą netipinių sutarčių ir naujų darbo formų, pavyzdžiui, darbo skaitmeninėse darbo platformose, atveju. Šiuo atžvilgiu svarbų vaidmenį gali atlikti socialiniai partneriai, o valstybės narės turėtų jiems padėti užmegzti ryšius su netipinį arba naujų formų darbą dirbančiais asmenimis ir jiems atstovauti. Valstybės narės taip pat turėtų stiprinti vykdymo užtikrinimą pasitelkdamos tinkamus pajėgumus ir specialius mokymus darbo inspekcijoms, susijusius su iššūkiais, kylančiais dėl naujų darbo formų, įskaitant skaitmeninių technologijų ir DI naudojimą, pavyzdžiui, algoritminį valdymą, darbuotojų stebėjimą ir nuotolinį darbą.

Valstybės narės, pasikonsultavusios ir glaudžiai bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, kartu gerbdamos jų savarankiškumą, turėtų užtikrinti palankią aplinką dvišaliam ir trišaliam socialiniam dialogui visais lygmenimis, įskaitant kolektyvines derybas, viešajame ir privačiajame sektoriuose pagal nacionalinę teisę ir (arba) praktiką. Valstybės narės turėtų sistemingai, prasmingai ir laiku įtraukti socialinius partnerius į užimtumo, socialinės ir, kai aktualu, ekonominės bei kitos viešosios politikos formavimą ir įgyvendinimą, be kita ko, teisės aktais nustatyto minimaliojo darbo užmokesčio nustatymo ir atnaujinimo procesą. Valstybės narės turėtų skatinti didesnę kolektyvinių sutarčių aprėptį, be kita ko, stiprindamos socialinių partnerių pajėgumus, sudaryti sąlygas veiksmingoms kolektyvinėms deryboms visais atitinkamais lygmenimis ir skatinti koordinavimą tarp tų lygmenų ir juose visuose. Socialiniai partneriai turėtų būti skatinami derėtis jiems svarbiais klausimais ir sudaryti kolektyvines sutartis, visapusiškai atsižvelgiant į jų autonomiją ir kolektyvinių veiksmų teisę. Remdamosi esama nacionaline praktika valstybės narės, kai aktualu, turėtų atsižvelgti į atitinkamų pilietinės visuomenės organizacijų patirtį sprendžiant užimtumo ir socialinius klausimus.

8 gairė. Lygių galimybių visiems skatinimas, socialinės įtraukties didinimas, skurdo prevencija ir kova su juo

Valstybės narės turėtų modernizuoti savo socialinės apsaugos sistemas, kad užtikrintų adekvačią, efektyvią, veiksmingą ir tvarią socialinę apsaugą visiems visais gyvenimo etapais, atitinkančią senėjančios visuomenės poreikius. Jos turėtų skatinti socialinę įtrauktį ir aukštynkryptį socialinį judumą, remti kartų tarpusavio teisingumą ir teisingą visų amžiaus grupių paramos pusiausvyrą, skatinti dalyvavimą darbo rinkoje, kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi ir spręsti nelygybės problemą, be kita ko, rengdamos savo mokesčių ir išmokų sistemas, vertindamos politikos poveikį pajamų pasiskirstymui ir kartu kovodamos su visų formų diskriminacija. Universalius metodus papildžius tiksliniais, gali padidėti socialinės apsaugos sistemų efektyvumas. Valstybės narės turėtų didinti socialinės apsaugos išmokų skaidrumą ir įsisavinimą, be kita ko, etiškai ir saugiai diegdamos skaitmenines priemones ir skirdamos deramą dėmesį skaitmeninei atskirčiai. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pažeidžiamiems namų ūkiams, kuriuos labiausiai paveikė žalioji ir skaitmeninė pertvarka, taip pat nevienodas klimato kaitos poveikis ir pragyvenimo išlaidų, įskaitant būsto ir energijos išlaidas, padidėjimas. Valstybės narės turėtų imtis veiksmų, kad pašalintų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų galimybių naudotis socialine apsauga spragas, nes tai yra neatsiejama darbo vietų kokybės užtikrinimo dalis.

Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kovai su skurdu ir socialine atskirtimi, atsižvelgiant į gyvenimo ciklo perspektyvą nuo vaikystės iki senatvės, laikantis Sąjungos ir nacionalinių pagrindinių skurdo mažinimo tikslų iki 2030 m. Valstybės narės raginamos užtikrinti kovos su skurdu politikos sistemas. Siekiant toliau užkirsti kelią skurdui, diskriminacijai ir stigmatizacijai ir šalinti šias problemas, reikėtų spręsti klausimus, susijusius su sunkumais patenkinti pagrindinius poreikius, pavyzdžiui, maisto, energijos, būsto ir kitų pagrindinių prekių, taip pat klausimus, susijusius su galimybių naudotis kokybiškomis paslaugomis trūkumu. Kad būtų patenkinti individualūs poreikiai, valstybės narės turėtų plėtoti ir integruoti tris aktyvios įtraukties aspektus: tinkamą pajamų rėmimą, įtraukiąsias darbo rinkas ir galimybes naudotis kokybiškomis įgalinančiomis paslaugomis. Socialinės apsaugos ir įtraukties sistemomis turėtų būti užtikrinamos tinkamų minimalių pajamų išmokos visiems pakankamai išteklių neturintiems asmenims ir puoselėjama socialinė įtrauktis, remiant ir skatinant žmones dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime, be kita ko, tikslingai teikiant socialines paslaugas. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visi turėtų galimybę naudotis kokybiškomis pagrindinėmis paslaugomis. Galimybė naudotis įperkamomis, prieinamomis ir kokybiškomis paslaugomis, pavyzdžiui, ankstyvuoju ugdymu ir priežiūra, popamokine priežiūra, švietimu, mokymu, aprūpinimu būstu, sveikatos priežiūra ir ilgalaike priežiūra, yra būtina sąlyga siekiant užtikrinti lygias galimybes, be kita ko, mažinant maisto ir materialinį nepriteklių. Siekiant nutraukti nepalankios socialinės padėties ciklą, vaikų skurdo ir socialinės atskirties problemos visų pirma turėtų būti sprendžiamos visapusiškomis ir integruotomis priemonėmis, be kita ko, visapusiškai įgyvendinant Europos vaiko garantijų sistemą.

Valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti galimybę gauti įperkamą ir tvarų būstą, įskaitant socialinį būstą. Siekiant pažangos bus labai svarbu sutelkti privačiąsias ir viešąsias investicijas į įperkamą ir socialinį būstą, drauge šalinant kitas tiekimo kliūtis. Be to, valstybės narės turėtų teikti tikslinę paramą būstui ir kitas paramos priemones žmonėms, kuriems jos reikia arba kurie yra pažeidžiamoje padėtyje. Socialinės ekonomikos būsto teikėjai, novatoriško finansavimo modeliai ir tikslinės priemonės, kuriomis siekiama sutelkti laisvą būstą, gali būti tvaraus ir įtraukaus būsto sprendimų pagrindas. Energijos ir transporto nepritekliaus, taip pat atsparumo rizikai sveikatai ir nelaimėms, be kita ko, kylančioms dėl klimato kaitos ir aplinkos būklės blogėjimo, klausimai turėtų būti sprendžiami tikslinėmis paramos priemonėmis, skirtomis mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams ir nepalankioje padėtyje esančioms grupėms. Valstybės narės, kai tinkama, turėtų veiksmingai naudotis Sąjungos finansavimu, kad investuotų į įperkamą ir socialinį būstą, studentų būstą, būsto renovaciją ir susijusias paslaugas. Turėtų būti atsižvelgiama į konkrečius asmenų su negalia poreikius, įskaitant prieinamumą. Benamystės ir atskirties dėl būsto problemos turėtų būti konkrečiai sprendžiamos didinant įperkamo ir socialinio būsto pasiūlą, taikant prevencines priemones ir skatinant įtraukų, į asmenį ir aprūpinimą būstu orientuotą ir integruotą požiūrį, užtikrinant, kad parama atitiktų realius poreikius.

Atsižvelgdamos į ilgėjančią vidutinę gyvenimo trukmę ir kitus demografinius pokyčius, valstybės narės turėtų užtikrinti darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų pensijų sistemų adekvatumą ir tvarumą. Pensijų sistemomis turėtų būti užtikrinamos lygios moterų ir vyrų galimybės įgyti teises į pensiją, be kita ko, suteikiant pensijų kreditus už su priežiūra susijusias karjeros pertraukas ir skatinant moteris ir vyrus investuoti į plačias ir įtraukias papildomas sistemas. Pensijų reformos turėtų būti remiamos vykdant politiką, kuria siekiama sumažinti vyrų ir moterų pensijų skirtumą, ir įgyvendinant priemones, kuriomis ilginamas darbingas amžius, pavyzdžiui, sudarant palankesnes aktyvaus senėjimo ir vyresnio amžiaus suaugusiųjų dalyvavimo darbo rinkoje sąlygas, kad būtų padidintas faktinis pensinis amžius. Valstybės narės turėtų skatinti teisių į pensiją skaidrumą, be kita ko, pasitelkdamos pensijų stebėjimo paslaugas.  

Valstybės narės turėtų užtikrinti galimybę laiku gauti įperkamas profilaktines ir gydomąsias sveikatos priežiūros paslaugas, kartu užtikrindamos tvarumą ilguoju laikotarpiu. Atsižvelgiant į didėjančią ilgalaikės priežiūros paklausą, taip pat susijusią su demografiniais pokyčiais, paslaugų adekvatumo ir prieinamumo spragos, darbo jėgos trūkumas ir prastos darbo sąlygos turėtų būti šalinami visapusiškomis ir integruotomis priemonėmis. Be to, valstybės narės turėtų siekti kurti į asmenį orientuotus priežiūros modelius, užtikrinti sklandų perėjimą nuo vieno pacientų priežiūros plano prie kito (pvz., nuo priežiūros ligoninėje prie priežiūros namuose ir (arba) stacionarinės globos) ir integruotai tenkinti sveikatos ir ilgalaikės priežiūros poreikius.