This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52025PC0510
Proposal for a COUNCIL DECISION authorising Member States to sign, in the interest of the European Union, the Third Additional Protocol to the European Convention on Mutual Assistance in Criminal Matters
Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS kuriuo valstybės narės įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų pasirašyti Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose Trečiąjį papildomą protokolą
Pasiūlymas TARYBOS SPRENDIMAS kuriuo valstybės narės įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų pasirašyti Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose Trečiąjį papildomą protokolą
COM/2025/510 final
EUROPOS KOMISIJA
Briuselis, 2025 09 17
COM(2025) 510 final
2025/0286(NLE)
Pasiūlymas
TARYBOS SPRENDIMAS
kuriuo valstybės narės įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų pasirašyti Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose Trečiąjį papildomą protokolą
AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS
1.PASIŪLYMO APLINKYBĖS
•Pasiūlymo pagrindimas ir tikslai
Pasiūlymo tikslai
Šis pasiūlymas susijęs su Europos Sąjungos Tarybos (toliau – Taryba) sprendimu, kuriuo Sąjungos valstybės narės (toliau – valstybės narės) įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų pasirašyti Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose Trečiąjį papildomą protokolą (toliau – Protokolas) 1(1). Protokolu siekiama stiprinti valstybių gebėjimus veiksmingai reaguoti į nusikalstamumą, tobulinant ir papildant 1959 m. Europos konvencijoje dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (toliau – 1959 m. konvencija) ir jos pirmuosiuose dviejuose papildomuose protokoluose nustatytas savitarpio pagalbos procedūras.
Komisija taip pat pateiks pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo, kuriuo valstybės narės įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų ratifikuoti Protokolą.
Nuo tada, kai 1959 m. buvo priimta ir 1962 m. įsigaliojo Konvencija, nusikalstama veikla tapo vis labiau tarpvalstybinio pobūdžio, todėl kyla sudėtingų uždavinių teisėsaugos ir teisminėms institucijoms. Tokie nusikaltimai kaip prekyba narkotikais, terorizmas, kibernetiniai nusikaltimai ir pinigų plovimas dažnai apima kelioms jurisdikcijoms priklausančius nusikaltėlius, liudytojus ir įrodymus. Todėl tarptautinis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose yra būtinas ir šis bendradarbiavimas turėtų būti kuo greitesnis, veiksmingesnis ir efektyvesnis. Nors valstybėms narėms glaudus vidaus bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose yra naudingas, jos taip pat turi veiksmingai bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis, kad kovotų su tarpvalstybinėmis grėsmėmis.
Savitarpio pagalbos mechanizmai yra šio bendradarbiavimo pagrindas, sudarantis sąlygas teisminėms ir teisėsaugos institucijoms prašyti įrodymų ir juos teikti, atlikti procesinius veiksmus ir remti tyrimus, apimančius kelias valstybes, laikantis suverenumo ir teisinių apsaugos priemonių principų.
Protokolu reaguojama į kintantį nusikalstamumo pobūdį, asmenų judėjimą per sienas ir naują technologinę plėtrą. Juo modernizuojamos galiojančios nuostatos, kuriomis reglamentuojama savitarpio pagalba, ir taip gerinamas teisminis ir teisėsaugos bendradarbiavimas. Svarbiausi pakeitimai: – nustatytos bendros bendradarbiavimo taisyklės, susijusios su i) techninių įrašymo įtaisų naudojimu kitos Protokolo šalies teritorijoje ir ii) telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos perėmimu; – padidintas aplinkybių, kuriomis gali būti prašoma surengti teismo posėdžius vaizdo konferencijos būdu, skaičius; – pirmenybė teikiama elektroniniams kompetentingų institucijų ryšių kanalams; – nustatomi įpareigojimai, susiję su savalaikiu prašymų dėl savitarpio pagalbos vykdymu; – atnaujintos nuostatos dėl asmens duomenų, vienos Šalies perduodamų kitai vykdant prašymą, pateiktą pagal 1959 m. Konvenciją arba bet kurį iš jos protokolų, apsaugos.
Pagrindiniai faktai
1959 m. konvencijos tikslas – stiprinti valstybių, kurios yra Konvencijos šalys, gebėjimus veiksmingai reaguoti į nusikaltimus, nustatant bendras tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose taisykles, visų pirma savitarpio pagalbos srityje. 1959 m. konvencija, kaip viena pagrindinių tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamosios teisenos srityje priemonių, yra plačiai pripažįstama ir prie jos prisijungė tiek Europos Tarybos narės, tiek valstybės, kurios nėra narės, ir tai rodo didelę jos svarbą regione ir pasaulyje.
1959 m. konvencija tebėra pagrindinis valstybių narių ir trečiųjų šalių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose teisinis pagrindas, ypač tais atvejais, kai nėra konkretesnių dvišalių ar regioninių susitarimų. Nors 1959 m. konvencijos taikymas tarp valstybių narių iš esmės pakeistas Sąjungos teise, ji vis dar ribotai taikoma, kai nėra atitinkamų Sąjungos nuostatų. Taip užtikrinamas tarpvalstybinio bendradarbiavimo tęstinumas ir teisinis tikrumas.
1959 m. konvencija papildyta dviem papildomais protokolais: Papildomu protokolu, pasirašytu 1978 m. ir įsigaliojusiu 1982 m., ir Antruoju papildomu protokolu, pasirašytu 2001 m. ir įsigaliojusiu 2004 m. Prie 1959 m. konvencijos gali prisijungti Europos Tarybos valstybės narės, o pakvietus – ir valstybės, kurios nėra narės. Iki šiol 1959 m. konvenciją yra pasirašiusios 50 valstybių Konvencijos šalių, įskaitant visas 27 ES valstybes nares. Papildomą protokolą yra pasirašiusios 42 valstybės Konvencijos šalys, įskaitant visas 27 ES valstybes nares, o Antrąjį papildomą protokolą – 42 valstybės Konvencijos šalys, įskaitant 26 ES valstybes nares. 1959 m. konvencijoje nenumatyta, kad Europos Sąjunga gali prie jos prisijungti.
Atsižvelgiant į tai, jog pripažinta, kad reikia atnaujinti 1959 m. konvenciją ir jos Antrąjį papildomą protokolą, pasiūlymas dėl naujo protokolo buvo įtrauktas į 2022–2025 m. Europos konvencijų dėl bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose veikimo ekspertų komiteto (PC OC) įgaliojimus, kuriuos patvirtino Europos Tarybos Ministrų komitetas. Šis atnaujinimas buvo būtinas visų pirma siekiant atsižvelgti į pastaraisiais metais sparčiai pasikeitusią savitarpio pagalbos praktiką, įskaitant vis dažnesnį vaizdo konferencijų ir kitų technologinių priemonių naudojimą, ypač COVID-19 pandemijos metu. Be to, buvo būtina pašalinti tam tikrus įgyvendinimo specialistų nustatytus trūkumus.
PC OC, remdamasis įvairių delegacijų pateiktais pasiūlymais, parengė naująjį Protokolą. Valstybės narės dalyvavo derybose dėl Protokolo. PC OC savo 86-ajame posėdyje (2024 m. lapkričio 12–14 d.) pateikė Protokolą, o 2025 m. birželio 4 d. Europos Tarybos Ministrų Komitetas jį priėmė. Jį numatoma pateikti pasirašyti 2025 m. rugsėjo 18–19 d.
Pasiūlymo pagrindimas
Protokolas įsigalios, kai trys pasirašiusios šalys bus pareiškusios savo sutikimą įsipareigoti pagal Protokolą pagal 10 straipsnio nuostatas. Numatoma, kad ceremonija, kurios metu turi būti pasirašytas Protokolas, vyks 2025 m. rugsėjo 18–19 d.
Spartus Protokolo įsigaliojimas yra naudingas Sąjungai dėl kelių priežasčių.
Pirma, Protokolu bus užtikrinta, kad teisminės ir kitos kompetentingos institucijos būtų geriau pasirengusios prašyti elektroninių įrodymų ir kitos pagalbos, kurių reikia atliekant baudžiamuosius tyrimus, ir juos teikti. Supaprastinant ir paspartinant esamas savitarpio pagalbos procedūras, Protokolu sustiprinami valstybių gebėjimai reaguoti į tarpvalstybines grėsmes. Juo papildoma pirminė Konvencija ir pirmieji du jos protokolai, pritaikant juos prie šiandienos iššūkių.
Antra, Protokolu bus užtikrinta, kad tokios priemonės, skirtos įrodymams gauti ir kitai pagalbai teikti, būtų naudojamos taip, kad valstybės narės galėtų gerbti pagrindines teises, įskaitant baudžiamojo proceso procesines teises, teisę į privatumą ir teisę į asmens duomenų apsaugą. Visų pirma, nesant aiškių tarptautinio lygmens taisyklių dėl tokių priemonių kaip techninių įrašymo įtaisų naudojimas, gali būti sunku užtikrinti, kad esama praktika baudžiamuosiuose tyrimuose būtų užtikrinamas teisinis tikrumas, pagarba pagrindinėms teisėms ir įtariamųjų procedūrinės garantijos.
Trečia, Protokolas atitinka Sąjungos tikslus, nustatytus komunikate „ProtectEU“ – 2025 m. Europos vidaus saugumo strategija“ 2(2), – griežtinti kovos su sunkių formų ir organizuotu nusikalstamumu tinklą stiprinant teisminį bendradarbiavimą ir suteikiant ES baudžiamosios teisenos sistemoms veiksmingų priemonių kylančioms grėsmėms šalinti. Juo papildomos esamos ES ir tarptautinės priemonės, kurių šalys yra ES ir (arba) jos valstybės narės, ir taip prisidedama prie ES kovos su tarptautiniu nusikalstamumu.
•Suderinamumas su toje pačioje politikos srityje galiojančiomis nuostatomis
Dabartinę Europos Sąjungos teisinę sistemą sudaro teisėsaugos ir teisminių institucijų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose priemonės, visų pirma Direktyva 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose, 2000 m. Konvencija dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, kurią pagal Europos Sąjungos sutarties 34 straipsnį patvirtino Taryba, ir tos Konvencijos 2001 m. protokolas. Pastaroji Konvencija ir 2001 m. protokolas vis dar taikomi santykiams su valstybėmis narėmis, kurioms Direktyva 2014/41/ES nėra privaloma. Be to, Reglamentu (ES) 2023/2844 (Skaitmenizacijos reglamentas) ir Direktyva (ES) 2023/2843 (Skaitmenizacijos direktyva) nustatyta vienoda teisinė sistema, kuria reglamentuojamas kompetentingų institucijų elektroninių ryšių naudojimas teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose procedūrose, įskaitant procedūras pagal Direktyvą 2014/41/ES. Dabartinė Europos Sąjungos teisinė sistema taip pat apima Tarybos pamatinį sprendimą 2009/315/TVR dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio ir Reglamentą (ES) 2017/1939, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas Europos prokuratūros įsteigimo srityje. Tvirtesnio bendradarbiavimo veikloje dalyvaujančios valstybės narės turėtų užtikrinti, kad Europos prokuratūra, naudodamasi savo įgaliojimais, numatytais Reglamento (ES) 2017/1939 22, 23 ir 25 straipsniuose, galėtų siekti bendradarbiauti pagal Protokolą tokiu pačiu būdu, kaip ir tų valstybių narių nacionalinės prokuratūros. Šios priemonės ir šie susitarimai susiję visų pirma su Protokolo 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 7 straipsniais.
Be to, Sąjunga yra priėmusi keletą direktyvų, kuriomis sustiprinamos įtariamųjų ir kaltinamųjų procesinės teisės, t. y. direktyvas 2010/64/ES, 2012/13/ES, 2013/48/ES, (ES) 2016/343, (ES) 2016/800 ir (ES) 2016/1919. Šios priemonės susijusios visų pirma su Protokolo 2, 3 ir 4 straipsniais. Vienas konkretus apsaugos priemonių rinkinys susijęs su asmens duomenų apsauga, kuri yra viena iš pagrindinių teisių, įtvirtintų ES sutartyse ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Asmens duomenys gali būti tvarkomi tik laikantis Reglamento (ES) 2016/679 (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) ir Direktyvos (ES) 2016/680 (Teisėsaugos direktyva). Kiekvieno asmens pagrindinė teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, būstą ir informaciją kaip vieną iš pagrindinių elementų apima teisę į asmens informacijos privatumą. Elektroninių ryšių duomenys gali būti tvarkomi tik pagal Direktyvą 2002/58/EB (E. privatumo direktyva). Šios priemonės susijusios visų pirma su Protokolo 7 straipsniu.
Išorėje Europos Sąjunga yra sudariusi kelis susitarimus su trečiosiomis šalimis. Tai, be kita ko, Europos Sąjungos susitarimai dėl savitarpio teisinės pagalbos su Junginėmis Amerikos Valstijomis, Japonija, su Norvegija ir Islandija, taip pat Sąjungos ir JK prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas (PBS). PBS nustatoma savitarpio pagalbos sistema, papildant 1959 m. konvenciją ir jos pirmuosius du papildomus protokolus.
•Suderinamumas su kitomis Sąjungos politikos sritimis
Protokolas neturi įtakos kitoms Sąjungos politikos sritims.
2.TEISINIS PAGRINDAS, SUBSIDIARUMO IR PROPORCINGUMO PRINCIPAI
•Teisinis pagrindas
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 218 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai numatytas sudaryti susitarimas išimtinai ar daugiausiai susijęs ne su bendra užsienio ir saugumo politika, Komisija turi pateikti pasiūlymą Tarybai. Taryba priims sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti susitarimą.
Materialinis teisinis pagrindas visų pirma priklauso nuo numatomo akto tikslo ir turinio. Pasiūlymas turi du pagrindinius tikslus ir sudedamąsias dalis: i) sudaryti palankesnes sąlygas teisminių ar kitų kompetentingų institucijų bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose ir ii) apsaugoti asmens duomenis vykdant tokį bendradarbiavimą. Todėl materialinis teisinis pagrindas yra SESV 82 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 2 dalis.
• Sąjungos kompetencija
Protokole nustatytos savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose taisyklės. Ši sritis, pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies j punktą, priklauso pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai. Be to, Protokole nustatytos asmens duomenų apsaugos taisyklės.
Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. Tam tikros Protokolo dalys, visų pirma asmens duomenų apsaugos taisyklės, patenka į sritis, kurioms iš esmės taikomos vidaus taisyklės, kurioms šios dalys gali daryti poveikį arba kurių taikymo sritis jomis gali būti pakeista.
Todėl Protokolas patenka į Sąjungos išimtinės išorės kompetencijos sritį. Taigi dėl Sąjungos interesų valstybės narės Protokolą gali pasirašyti remdamosi SESV 16 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalimi ir 218 straipsnio 5 dalimi.
•Subsidiarumo principas (neišimtinės kompetencijos atveju)
Netaikoma.
•Proporcingumo principas
Ankstesniame skirsnyje „Pasiūlymo pagrindimas“ išdėstyti Sąjungos tikslai, susiję su šiuo pasiūlymu, gali būti pasiekti tik sudarant privalomą tarptautinį susitarimą, kuriame numatomos būtinos bendradarbiavimo priemonės ir kartu užtikrinama tinkama pagrindinių teisių apsauga. Protokolu šis tikslas pasiekiamas. Be to, laikytis tokių daugiašalių susitarimų, pvz., Protokolo, yra veiksmingiau nei vykdyti dvišales derybas su atskiromis ES nepriklausančiomis šalimis. Protokolo nuostatos neviršija to, kas būtina jo pagrindiniams tikslams pasiekti. Jomis užtikrinama tinkama pusiausvyra tarp būtinybės užtikrinti veiksmingą teisminį bendradarbiavimą ir asmenų, kuriems taikomos Protokole numatytos priemonės, pagrindinių teisių apsaugos.
•Priemonės pasirinkimas
Šis pasiūlymas dėl Tarybos sprendimo pateiktas pagal SESV 218 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta, kad Taryba priima sprendimą, kuriuo dėl Sąjungos interesų valstybės narės įgaliojamos pasirašyti susitarimą. Nėra jokios kitos teisinės priemonės, kuria būtų galima pasinaudoti siekiant šiame pasiūlyme nustatyto tikslo.
3.EX POST VERTINIMO, KONSULTACIJŲ SU SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMO REZULTATAI
•Galiojančių teisės aktų ex post vertinimas / tinkamumo patikrinimas
Netaikoma
•Konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis Europos Taryba surengė šešis su derybomis dėl Protokolo susijusių viešų konsultacijų etapus:
Netaikoma
•Tiriamųjų duomenų rinkimas ir naudojimas
Netaikoma
•Poveikio vertinimas
Šiame aiškinamajame memorandume pateikiama informacija apie aktualų poveikį.
•Reglamentavimo tinkamumas ir supaprastinimas
Netaikoma
•Pagrindinės teisės
Protokole numatytos apsaugos priemonės, leidžiančios ES valstybėms narėms laikytis įsipareigojimų žmogaus teisių srityje pagal tarptautinę, ES ir nacionalinę teisę. Šiomis apsaugos priemonėmis taip pat užtikrinama, kad valstybės Konvencijos šalys nepiktnaudžiautų šiuo dokumentu ir nevykdytų ar neįteisintų žmogaus teisių pažeidimų.
Protokolas apima tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose priemones, t. y.: i) savitarpio pagalbos procedūras; ii) pranešimo apie techninių įrašymo įtaisų naudojimą skubos atvejais procedūrą ir iii) pranešimo apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos perėmimą kitos šalies teritorijoje be tos šalies techninės pagalbos procedūrą. Tokios procedūros tikriausiai turės poveikį pagrindinėms teisėms, pavyzdžiui, teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, teisei į privatumą ir teisei į asmens duomenų apsaugą. Protokole vadovaujamasi teisėmis grindžiamu požiūriu ir numatomos sąlygos bei apsaugos priemonės, atitinkančios tarptautines žmogaus teisių priemones, įskaitant 1950 m. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Visų pirma Protokole nustatytos specialios asmens duomenų apsaugos taisyklės. Kai būtina, Protokolas suteikia šalims pagrindą daryti tam tikras išlygas, pareiškimus arba teikti pranešimus. Jame taip pat numatyti papildomi pagrindai konkrečiais atvejais atsisakyti bendradarbiauti reaguojant į savitarpio pagalbos prašymą arba pranešimą. Be to, juo suteikiama galimybė apriboti pranešimo procedūros taikymą tam tikroms nusikalstamoms veikoms arba uždrausti rinkti duomenis privačiuose namuose ir viešai neprieinamose vietose.
4.POVEIKIS BIUDŽETUI
Poveikio Sąjungos biudžetui nėra. ES valstybės narės gali patirti vienkartinių Protokolo įgyvendinimo išlaidų, valstybių narių institucijų išlaidos gali šiek tiek padidėti dėl numatomo tarptautinio bendradarbiavimo prašymų skaičiaus padidėjimo.
5.KITI ELEMENTAI
•Įgyvendinimo planai ir stebėsena, vertinimas ir ataskaitų teikimo tvarka
Nėra jokio gyvendinimo plano. Taip yra todėl, kad po to, kai valstybės narės pasirašys ir ratifikuos Protokolą, jos turės jį įgyvendinti.
•Išsamus konkrečių pasiūlymo nuostatų paaiškinimas
Protokolo 1 straipsnyje aptariami ryšių kanalai, naudotini savitarpio pagalbos prašymams, keitimuisi informacija be išankstinio prašymo, prašymams, susijusiems su teismo bylomis, ir prašymams pateikti apkaltinamųjų nuosprendžių nuorašus ir pranešti apie priemones, taip pat informacijai, susijusiai su teisiniu procesu, teikti. Juo pakeičiamas 1959 m. konvencijos 15 straipsnis, iš dalies pakeistas Antrojo papildomo protokolo 4 straipsniu, ir 1959 m. Konvencijos 21 straipsnio 1 dalis. 1 straipsnyje nurodyta, kad pirmenybė teikiama saugioms elektroninio ryšio priemonėms. Šioje nuostatoje taip pat nurodomos kompetentingos institucijos, kurios, priklausomai nuo dalyko, gali teikti konkrečius prašymus.
Protokolo 2 straipsnis susijęs su teismo posėdžių rengimu vaizdo konferencijos būdu; juo pakeičiamas Antrojo papildomo protokolo 9 straipsnis. Šis straipsnis atspindi praktikos, kuri atsirado COVID-19 pandemijos metu, raidą ir leidžia lanksčiau rinktis teismo posėdžius surengti vaizdo konferencijos būdu, kai tai yra tinkama. Jame nustatyta tvarka, kaip prašyti liudytojo ar eksperto apklausą surengti vaizdo konferencijos būdu pagal šiame straipsnyje nustatytas taisykles, kuriose numatytos būtinos apsaugos priemonės. Prašomoji šalis privalės sutikti surengti tokį teismo posėdį, jei vaizdo konferencijos būdo naudojimas neprieštarauja pagrindiniams tos šalies teisės principams ir jei ji turi techninių priemonių tai atlikti. Šalys gali savo nuožiūra sudaryti palankesnes sąlygas rengti vaizdo konferencijas, kuriose dalyvauja kaltinamasis arba įtariamasis, tačiau tik gavusios kompetentingų teisminių institucijų ir atitinkamo asmens sutikimą pagal nacionalinę teisę ir atitinkamus tarptautinius dokumentus.
Protokolo 3 straipsnyje nustatyta techninių įrašymo įtaisų, kuriais įrašoma padėtis, garsas ar vaizdai kitos šalies teritorijoje, naudojimo sistema. Šiame straipsnyje numatyta, kad, kai įmanoma, prašymai vykdyti tokį stebėjimą kitos šalies teritorijoje turėtų būti pateikiami iš anksto. Prašymai gali būti atmesti remiantis tuo, kad pagal prašomosios šalies teisę panašioje nacionalinėje byloje nebūtų leidžiama daryti įrašo. Prašymai taip pat gali būti atmesti remiantis 1959 m. konvencijos 2 ir 5 straipsniuose išdėstytais pagrindais. Šie pagrindai apima atvejus, kai prašymas susijęs su nusikalstama veika, kurią prašomoji šalis laiko politiniu nusikaltimu, arba nusikalstama veika, susijusia su politiniu nusikaltimu, arba kai prašomosios šalies manymu, vykdant tokį prašymą gali būti pakenkta jos suverenumui, saugumui, viešajai tvarkai ar kitiems esminiams jos šalies interesams. 3 straipsnyje taip pat numatyti skubūs atvejai, kai neįmanoma iš anksto pateikti prašymo dėl techninio įrašymo įtaiso įvežimo į kitą šalį. Tokiais atvejais įtaisą naudojanti šalis privalo nedelsdama apie tai pranešti kitai šaliai. Notifikuotoji šalis turi kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 96 valandas nurodyti, ar prietaisas gali toliau veikti ir ar ji patvirtina ankstesnę veiklą. Tais atvejais, kai daryti įrašo nebūtų leidžiama panašioje nacionalinėje byloje pagal notifikuotosios šalies teisę, ji gali nuspręsti, kad įrašymas neturi būti atliekamas arba turi būti nutrauktas. Pagal šią procedūrą notifikuotajai šaliai taip pat leidžiama nustatyti tam tikras sąlygas, įskaitant: i) tai, kad bet kokia medžiaga, jau įrašyta tuo metu, kai subjektas buvo jos teritorijoje, negali būti naudojama arba kad ji gali būti naudojama tik tam tikromis sąlygomis; ii) tai, kad įrašo tęsimas arba patvirtinimas priklauso nuo oficialaus prašymo dėl savitarpio pagalbos pateikimo, arba iii) tai, kad jos teritorijoje užregistruoti duomenys turėtų būti iš dalies arba visiškai sunaikinti. Pranešančioji šalis negali naudoti įrašų kaip įrodymų baudžiamajame procese be aiškaus notifikuotosios šalies leidimo. 3 straipsnyje taip pat numatytos galimybės šalims pareikšti, kad jos taikys tam tikrus pranešimo tvarkos apribojimus. Tokie apribojimai gali apimti draudimą rinkti duomenis privačiuose namuose ir vietose, kurios nėra viešai prieinamos, ir (arba) leidimų suteikimą tik tyrimams, susijusiems su tam tikromis nusikalstamomis veikomis.
Protokolo 4 straipsnyje nustatyta sistema, pagal kurią šalys, vykdydamos nusikalstamų veikų tyrimus, gali prašyti, kad kita Šalis perimtų telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Prašomoji šalis gali atsisakyti vykdyti prašymą remdamasi tomis pačiomis priežastimis, dėl kurių ji gali atmesti pagal 3 straipsnį pateiktus prašymus. Prašomoji šalis taip pat gali nustatyti prašymų vykdymo sąlygas, pavyzdžiui, reikalavimą sunaikinti nereikšmingus įrašytus duomenis, po priemonės taikymo pranešti asmeniui, kurio telekomunikacijų tinklais perduota informacija buvo perimta, leisti naudoti įrodymus tik prašyme nurodytais tikslais arba nustatyti bet kokias kitas panašioje vidaus byloje taikytinas sąlygas. Prašomosios šalies teisminės institucijos, prieš perduodamos prašančiajai šaliai, gali sunaikinti dalį įrašų, kurie laikomi nesusijusiais arba kuriems taikoma teisė neatskleisti profesinės paslapties. 4 straipsniu šalims taip pat leidžiama abipusiu sutarimu taikyti 3 straipsnyje numatytą pranešimo procedūrą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos perėmimui kitos šalies teritorijoje be tos šalies techninės pagalbos.
Protokolo 5 straipsnyje nustatytos su savitarpio pagalbos teikimu susijusių išlaidų apmokėjimo taisyklės, kuriomis pakeičiamas 1959 m. konvencijos 20 straipsnis, iš dalies pakeistas Antrojo papildomo protokolo 5 straipsniu. Straipsnyje pateikiamas konkrečių išlaidų, kurias prašančioji šalis kompensuos, sąrašas, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Konkrečių išlaidų, kurias atlygins prašančioji šalis, sąrašas buvo išplėstas, kad apimtų „telekomunikacijų operatorių ar paslaugų teikėjų išlaidas, patirtas tenkinant prašymus perimti telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, taip pat, kai taikytina, perimtų pranešimų transkripcijos, dekodavimo ir iššifravimo išlaidas“.
Protokolo 6 straipsnyje nagrinėjamas savalaikio tarpusavio pagalbos prašymų baudžiamosiose bylose vykdymo klausimas. Jame nustatytas bendras principas, kad tokie prašymai turėtų būti nagrinėjami taip pat sparčiai ir teikiant tokią pačią pirmenybę, kaip ir panašiose nacionalinėse bylose.
Protokolo 7 straipsnyje reglamentuojama duomenų apsauga ir juo pakeičiamas Antrojo papildomo protokolo 26 straipsnis. Jame numatyta, kad asmens duomenis, perduotus vykdant prašymą, pateiktą pagal Konvenciją ar jos protokolus, gaunančioji šalis gali naudoti tik i) procesuose, kuriems taikoma Konvencija arba bet kuris iš jos protokolų; ii) teismo ar administraciniuose procesuose, kurie yra tiesiogiai susiję, arba iii) siekdama užkirsti kelią tiesioginei ir didelei grėsmei visuomenės saugumui. Duomenys gali būti naudojami kitais tikslais, jei išankstinį sutikimą duoda perduodančioji šalis arba duomenų subjektas. Šalys gali atsisakyti perduoti asmens duomenis, gautus tenkinant prašymą, pateiktą pagal Konvenciją arba jos protokolus, kai tokie duomenys saugomi pagal jų nacionalinės teisės aktus ir (arba) kai gaunančiajai šaliai neprivaloma Europos Tarybos konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108), atnaujinta Protokolu, iš dalies keičiančiu šią Konvenciją (CETS Nr. 223), nebent gaunančioji šalis įsipareigoja užtikrinti tokią duomenų apsaugą, kokios reikalauja perduodančioji šalis. Bet kuri šalis, perduodanti asmens duomenis, gautus patenkinus prašymą, pateiktą pagal Konvenciją arba jos protokolus, gali reikalauti, kad gaunančioji šalis pateiktų informaciją apie duomenų naudojimą. Galiausiai bet kuri šalis gali pareiškimu reikalauti, kad pagal procedūras, kurioms atlikti ji būtų galėjusi atsisakyti perduoti asmens duomenis arba apriboti jų perdavimą ar naudojimą pagal Konvencijos arba vieno iš jos protokolų nuostatas, pastaroji nenaudotų asmens duomenų, kuriuos ji perduoda kitai šaliai, išskyrus atvejus, kai yra gautas jos ankstesnis sutikimas.
Kituose Protokolo straipsniuose numatyta: taikus Konvencijos ir jos protokolų aiškinimo sunkumų sprendimas (8 straipsnis); santrauka, kaip Protokolo nuostatos susijusios su esamomis Konvencijos ir jos Papildomų protokolų nuostatomis (9 straipsnis); principai, kuriais reglamentuojamas šalių Protokolo pasirašymas ir jo įsigaliojimas (10 straipsnis); prisijungimas prie Protokolo (11 straipsnis); jo teritorinė taikymo sritis (12 straipsnis); išlygos ir pareiškimai (13 straipsnis); denonsavimas (14 straipsnis) ir pranešimai (15 straipsnis). Visų pirma 9 straipsnyje nustatyta, kad Protokolo nuostatos nepažeidžia 1959 m. konvencijos 26 straipsnio. Pastaroji nuostata susijusi su 1959 m. konvencijos ir kitų susitarimų santykiu ir pagal ją šalims, teikiančioms savitarpio pagalbą pagal vienodus teisės aktus, leidžiama tarpusavyje netaikyti 1959 m. konvencijos ir apie tai pranešti Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.
2025/0286 (NLE)
Pasiūlymas
TARYBOS SPRENDIMAS
kuriuo valstybės narės įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų pasirašyti Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose Trečiąjį papildomą protokolą
EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,
atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 16 straipsnio 2 dalį ir 82 straipsnio 1 dalį, kartu su 218 straipsnio 5 dalimi,
atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,
kadangi:
(1)Konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose Trečiąjį papildomą protokolą (toliau – Protokolas) Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė 2025 m. birželio 4 d. ir numatoma jį pateikti pasirašyti 2025 m. rugsėjo 18–19 d.;
(2)Protokole numatytos procedūros, kuriomis gerinamas ir palengvinamas savitarpio teisinės pagalbos teikimas. Valstybėms narėms tapus jo šalimi turėtų būti remiamos Europos Sąjungos pastangos kovoti su organizuotu nusikalstamumu ir kitų formų nusikaltimais tarptautiniu lygmeniu. Juo palengvinamas Šalimis esančių valstybių narių ir Šalimis esančių trečiųjų valstybių tarpusavio bendradarbiavimas, užtikrinant aukšto lygio duomenų apsaugą. Tuo tikslu į Protokolą įtrauktos specialios taisyklės dėl asmens duomenų, perduodamų Šalims, kurios yra trečiosios valstybės, apsaugos tokio bendradarbiavimo kontekste;
(3)Sąjunga yra kompetentinga priimti taisykles srityse, kuriose taikomas Protokolas, ir šią kompetenciją įgyvendino priimdama įvairius teisės aktus, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/41/ES 3 (1) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2016/680/ES 4 (2). Tam tikros Protokolo dalys, kaip antai asmens duomenų apsaugos taisyklės, patenka į sritis, kurioms iš esmės taikomos bendros taisyklės, kaip tai suprantama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 3 straipsnio 2 dalyje, ir kurioms Protokolas gali dalyti poveikį arba kurių taikymo sritis juo gali būti pakeista;
(4)įvairios išlygos, pareiškimai ir pranešimai gali būti svarbūs užtikrinant, kad Protokolas būtų suderinamas su Sąjungos teise ir politika, kad valstybės narės savo santykių su Šalimis esančiomis trečiosiomis valstybėmis srityje vienodai taikytų Protokolą ir kad Protokolas būtų taikomas veiksmingai. Tačiau valstybės narės Tarybos sprendimo, kuriuo valstybės narės dėl Sąjungos interesų įgaliojamos ratifikuoti Protokolą, pasirašymo metu ar prieš jį priimant nepareikš išlygų, nepadarys pareiškimų ir nepateiks pranešimų;
(5)valstybės narės, dalyvaujančios Tarybos reglamentu (ES) 2017/1939 5 (3) nustatyto tvirtesnio bendradarbiavimo veikloje, užtikrina, kad Europos prokuratūra, naudodamasi savo kompetencija, kaip numatyta to reglamento 22, 23 ir 25 straipsniuose, galėtų siekti bendradarbiavimo pagal Protokolą tokiu pačiu būdu, kaip ir tų valstybių narių nacionalinės prokuratūros;
(6)vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1725 6 (4) buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę [...];
(7)[pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį Airija [... raštu] pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį sprendimą.] [ARBA] [pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui Airija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis jai nėra privalomas ar taikomas;]
(8)pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos Karalystės pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danijos Karalystė nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;
(9)Sąjunga negali pasirašyti Protokolo, nes tik valstybės gali būti jo šalimis. Todėl valstybės narės, veikdamos bendrai dėl Sąjungos interesų, turėtų būti įgaliotos pasirašyti Protokolą,
PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:
1 straipsnis
Valstybės narės įgaliojamos dėl Sąjungos interesų pasirašyti Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose Trečiąjį papildomą protokolą (toliau – Protokolas) 7(5).
2 straipsnis
Šis sprendimas įsigalioja jo priėmimo dieną.
Priimta Briuselyje
Tarybos vardu
Pirmininkas / Pirmininkė
[...]