Turinys

SANTRUMPOS

3

APIBRĖŽTYS

3

ĮVADAS

4

I.

PAGRINDINIAI SU AKM SUSIJĘ ES TEISĖS AKTAI

4

II.

LAIKOMOS KIAULĖS

5

1.

Bendra informacija

5

2.

Papildomos laikomų kiaulių AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemonės

5

2.1.

Informuotumo didinimas

6

2.2.

Biologinio saugumo priemonės

6

2.3.

Kiaulių laikymas lauke II ir III apribojimų taikymo zonose

6

2.4.

Nuolatiniai valstybinių veterinarijos gydytojų apsilankymai

6

2.5.

Su pašaru susijusios rizikos vertinimas

6

2.6.

Mėginių ėmimas ir tyrimai

7

III.

LAUKINĖS KIAULĖS

7

1.

Bendra informacija

7

2.

Papildomos laukinių kiaulių AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemonės

8

2.1.

Jauko naudojimas

8

2.2.

Biologinio saugumo priemonės paveiktose teritorijose ir medžiojant

8

2.3.

Pagrindinių duomenų rinkimas

9

2.4.

Bendradarbiavimas

9

2.5.

Gyvūnų naikinimas

9

2.6.

Baltųjų zonų nustatymas

9

2.7.

Aptvėrimas

9

2.8.

Medžioklė

10

2.9.

Pasyvi priežiūra, įskaitant nugaišusių laukinių kiaulių paiešką ir gaišenų tvarkymą

10

2.10.

Galimybės patekti į užkrėstas zonas apribojimas

10

2.11.

Nuolatinio šėrimo apribojimai

10

2.12.

Mėginių ėmimas ir tyrimai

11

2.13.

Gaudymas

11

3.

Priemonių taikymas skirtingose teritorijose arba apribojimų taikymo zonose

11

3.1.

Priemonės, kurių būtų galima imtis teritorijose, kuriose nesergama AKM ir kurios nesiriboja su apribojimų taikymo zonomis

11

3.2.

Priemonės, kurių būtų galima imtis teritorijose, kuriose nesergama AKM (įskaitant I apribojimų taikymo zoną), besiribojančiose su AKM reglamento I ir II prieduose nurodytomis apribojimų taikymo zonomis

12

3.3.

Priemonės, kurių būtų galima imtis naujai užkrėstose zonose siekiant likviduoti AKM

12

3.4.

Priemonės, kurių būtų galima imtis plačiose užkrėstose zonose siekiant kontroliuoti AKM

14

IV.

Principai ir kriterijai, pagal kuriuos geografiškai apibrėžiamas ES skirstymas į regionus dėl AKM

14

PRIEDAI

I priedas.

Pagrindinė informacija, kurią rekomenduojama pateikti per informuotumo didinimo kampanijas valstybėse narėse

18

II priedas.

Medžiotojams ir visiems darbuotojams, kurie ieško laukinių kiaulių gaišenų ir jas tvarko, taikomos biologinio saugumo priemonės

21

III priedas.

Laukinių kiaulių mėginių ėmimas ir laukinių kiaulių gaišenų šalinimas atitinkamose valstybėse narėse

22

IV priedas.

III skyriuje pateiktų su laukinėmis kiaulėmis susijusių rekomendacijų santrauka

23

SANTRUMPOS

Ak	antikūnai
GSTA	Reglamentas (ES) 2016/429
AKM	afrikinis kiaulių maras
AKM gairės	Afrikinio kiaulių maro prevencijos, kontrolės ir likvidavimo Sąjungoje gairės
AKMV	afrikinio kiaulių maro virusas
AKM reglamentas	Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2023/594 (1), kuriuo nustatomos specialiosios afrikinio kiaulių maro kontrolės priemonės ir panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2021/605
EFSA	Europos maisto saugos tarnyba
IFA	imunofermentinė analizė
ES	Europos Sąjunga
EURL	ES etaloninė AKM tyrimo laboratorija (2)
EUVET	ES veterinarinių nepaprastųjų padėčių grupė (3)
FAO	Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija
GF-TADs	Pasaulinė pažangiosios tarpvalstybinių gyvūnų ligų kontrolės sistema
IRM	Imunoperoksidazės tyrimas
NVP	AKM reglamento 56 straipsnyje ir IV priede nustatyti nacionaliniai veiksmų planai dėl laukinių kiaulių, kuriais siekiama išvengti afrikinio kiaulių maro plitimo Sąjungoje.
WOAH	Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija
AGMP komitetas	Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinis komitetas
PGR	polimerazės grandininė reakcija
AKM ekspertų grupė	Afrikinio kiaulių maro ekspertų nuolatinė grupė

APIBRĖŽTYS

Šiose gairėse vartojamos toliau pateiktos apibrėžtys.

Jauko naudojimas – praktika, kai naudojamas nedidelis pašaro (pvz., kukurūzų) ar kitų atraktantų kiekis, siekiant privilioti laukines kiaules į tam tikrą teritoriją (nustatytą teritoriją, kurioje padedama pašaro ar kitų atraktantų), kurioje jas vėliau galima sumedžioti arba sugauti.

Gyvūnų naikinimas – laukinių kiaulių nužudymas siekiant pašalinti gaišenas jų neišdarinėjus.

Gaudymas laukinių kiaulių gaudymas gaudyklėmis.

Nuolatinis laukinių kiaulių šėrimas – praktika, kai tam tikroje teritorijoje ilgą laiką šeriamos laukinės kiaulės, siekiant padėti tų gyvūnų populiacijai išlikti arba palaikyti dirbtinį jos augimą.

ĮVADAS

AKM gaires rengia Komisija ir valstybės narės ir jos nedaro poveikio taikytiniems Sąjungos teisės aktams. Autoritetingai aiškinti ES teisę yra kompetentingas tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Šio dokumento tikslas – pateikti valstybėms narėms ir (arba) suinteresuotiesiems subjektams gaires dėl turimų AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemonių, reaguojant į šios ligos epidemiologinę situaciją ES ir visame pasaulyje.

Šios AKM gairės minimos AKM reglamento:

—	5 konstatuojamojoje dalyje (aptariant principus ir kriterijus, pagal kuriuos geografiškai apibrėžiamas ES skirstymas į regionus dėl AKM);

—	59 straipsnio 3 dalies b punkte (aptariant specialias visų valstybių narių prievoles teikti informaciją apie AKM);

—	IV priedo c punkte (aptariant minimaliuosius nacionalinių veiksmų planų dėl laukinių kiaulių, kuriais siekiama išvengti afrikinio kiaulių maro plitimo Sąjungoje, reikalavimus).

AKM gairėse:

—	pateikiama informacija apie galiojančias ES teisės nuostatas;

—	pateikiami geriausios AKM valdymo praktikos pavyzdžiai ir raginama jais vadovautis;

—	pateikiami patarimai dėl konkrečių AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo Sąjungoje priemonių (kurios nenustatytos ES teisės aktuose);

—	numatyti principai ir kriterijai, pagal kuriuos geografiškai apibrėžiamas ES skirstymas į regionus dėl AKM.

AKM gairės gali būti pritaikytos prie valstybių narių ar regionų poreikių, siekiant šalinti skirtingą rizikos lygį, apibrėžtą kiekvienos valstybės narės atliktuose rizikos vertinimuose (4), ir atsižvelgiant į kompetentingų veterinarijos ir kitų valdžios institucijų struktūrą, nacionalinės teisės aktus ir kitus nacionalinio ar vietos lygmens ypatumus.

AKM gairės parengtos ir prireikus atnaujinamos remiantis:

—	tarptautiniais standartais (5);

—	moksliniais vertinimais (visų pirma pateiktais Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) (6));

—	geriausia valstybių narių ir kitų šalių praktika ir patirtimi, EUVET misijų rezultatais ir rekomendacijomis;

—	kita susijusia informacija.

I.   PAGRINDINIAI SU AKM SUSIJĘ ES TEISĖS AKTAI

Toliau pateiktoje lentelėje apibendrinti svarbiausi Sąjungos teisės aktai, susiję su AKM prevencija, kontrole ir likvidavimu.

Nr.	Pavadinimas	Pagrindinis teisės akto tikslas	Pastabos
1.	2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/429  (7) dėl užkrečiamųjų gyvūnų ligų, kuriuo iš dalies keičiami ir panaikinami tam tikri gyvūnų sveikatos srities aktai	Horizontalioji Sąjungos gyvūnų sveikatos teisinė sistema.	Gyvūnų sveikatos teisės aktas (GSTA) Daugiau informacijos rasite Komisijos interneto svetainėje: https://ec.europa.eu/food/animals/health/regulation_en Kad naująsias taisykles būtų galima taikyti, Komisija priėmė kelis deleguotuosius ir įgyvendinimo aktus (8).
2.	2019 m. gruodžio 17 d.Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2020/687  (9), kuriuo dėl tam tikrų į sąrašą įtrauktų ligų prevencijos ir kontrolės taisyklių papildomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/429	Jame numatytos priemonės, taikytinos oficialiai įtarus arba patvirtinus tas ligas, apribojimų taikymo (apsaugos ir (arba) priežiūros) ir užkrėstų zonų nustatymas, taip pat draudimai ir leidimo išvežti iš tų zonų sąlygos.	Ligų prevencijos ir kontrolės taisyklių papildymas. Daugiau informacijos rasite Komisijos interneto svetainėje: https://ec.europa.eu/food/animals/animal-diseases/diseases-and-control-measures_en
3.	2023 m. kovo 16 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2023/594 (10), kuriuo nustatomos specialiosios afrikinio kiaulių maro kontrolės priemonės ir panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2021/605	Jame numatytos specialiosios AKM kontrolės priemonės (su AKM susijusios ES zonų nustatymo priemonės), išvardytos Sąjungos lygmeniu nustatytos I, II ir III apribojimų taikymo zonos (I priedas), taip pat apribojimų taikymo zonos, kurios apima apsaugos ir priežiūros zonas, ir užkrėstos zonos (II priedas) ir nustatytos suderintos tam tikriems ūkiams taikytinos biologinio saugumo priemonės (III priedas) bei minimalieji NVP reikalavimai (IV priedas).	Specialiosios AKM kontrolės priemonės (Sąjungos AKM zonų nustatymo priemonės). Daugiau informacijos rasite Komisijos interneto svetainėje: https://ec.europa.eu/food/animals/animal-diseases/control-measures/asf_en

II.   LAIKOMOS KIAULĖS

1.   Bendra informacija

Priemonės, kurių reikia imtis siekiant užkirsti kelią laikomų kiaulių AKM, jį kontroliuoti ir likviduoti, nustatytos I skirsnyje nurodytuose ES teisės aktuose.

2.   Papildomos laikomų kiaulių AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemonės

AKM gairėse pateikiamos rekomendacijos, kaip veiksmingiau įgyvendinti laikomų kiaulių AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemones, į kurias turėtų būti atsižvelgiama atitinkamais atvejais.

2.1.   Informuotumo didinimas

Be GSTA nustatytų bendrųjų prievolių, AKM reglamente nustatytos šios specialios prievolės:

—	specialios atitinkamų valstybių narių prievolės teikti informaciją ir rengti mokymus (AKM reglamento 57 ir 58 straipsniai);

—	specialios visų valstybių narių prievolės teikti informaciją (AKM reglamento 59 straipsnis).

Gairių I priede išdėstyta pagrindinė informacija, kurią rekomenduojama pateikti per informuotumo didinimo kampanijas, ir komunikacijos strategijos, pritaikytos skirtingoms tikslinėms auditorijoms. Šią medžiagą galima naudoti kaip pagrindą rengiant nacionalines informuotumo didinimo kampanijas visose valstybėse narėse.

Be to, Europos AKM ekspertų grupės (iniciatyva „GF-TADs“) interneto svetainėje (11) galima rasti skirtingose šalyse naudojamos informacinės medžiagos apie AKM duomenų bazę.

2.2.   Biologinio saugumo priemonės

Reglamente (ES) 2016/429 pateikiama bendra biologinio saugumo sąvoka ir apibrėžtis ir įtvirtintos tam tikros su juo susijusios horizontaliosios nuostatos (12).

AKM reglamento 16 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje ir III priede numatytos griežtesnės biologinio saugumo priemonės, taikytinos atitinkamų valstybių narių I, II ir III apribojimų taikymo zonose esantiems laikomų kiaulių ūkiams, vežant tam tikras siuntas, kai kompetentinga institucija leidžia jas vežti pagal AKM reglamentą.

Siekiant užtikrinti AKM prevenciją, kontrolę ir likvidavimą, AKM reglamento III priede numatytas biologinio saugumo priemones taip pat turėtų būti skatinama taikyti visose valstybėse narėse, ir jos gali būti taikomos kituose laikomų kiaulių ūkiuose (kuriems netaikomos prievolės pagal AKM reglamentą) (išskyrus, atitinkamais atvejais, skerdyklas).

2.3.   Kiaulių laikymas lauke II ir III apribojimų taikymo zonose

Dėl užsikrėtimo AKMV pavojaus rekomenduojama apriboti kiaulių laikymą lauke bent II ir III apribojimų taikymo zonose. Kompetentinga institucija, atlikusi rizikos vertinimą, galėtų kiekvienu konkrečiu atveju (13) priimti sprendimą dėl kiaulių laikymo lauke II ir III apribojimų taikymo zonose, atsižvelgdama į:

—	atitinkamas biologinio saugumo priemones (pvz., dvigubą aptvėrimą arba aptvėrimą vientisa tvirta tvora);

—	naudojant išsamius standartinius protokolus ūkyje ar kituose ūkiuose (pvz., atskirtuose ūkiuose, įskaitant zoologijos sodus) reguliariai atliekamus nepriklausomus ir objektyvius biologinio saugumo vertinimus;

—	galimą lauke laikomų kiaulių ūkių įvertinimą arba, atitinkamais atvejais, patvirtinimą, pagrįstą oficialioje kompetentingų institucijų valdomoje sistemoje nurodyta jų biologinio saugumo rizika.

2.4.   Nuolatiniai valstybinių veterinarijos gydytojų apsilankymai

AKM reglamento 16 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytas nuolatinių apsilankymų ūkiuose, kuriems leidžiama vežti tam tikras siuntas apribojimų taikymo zonose ir už jų ribų, dažnumas. Ūkiuose, kuriuose kiaulės laikomos tik savo reikmėms, valstybiniai veterinarijos gydytojai taip pat turėtų nuolat lankytis, atsižvelgdami į atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos atliktą AKM rizikos vertinimą ir laikydamiesi atitinkamų ES teisės aktų.

2.5.   Su pašaru susijusios rizikos vertinimas

Manoma, kad užsikrėtimo AKMV per pašarą rizika yra mažesnė (14), nei užsikrėtimo kitais būdais (pvz., įvykus sąlyčiui su užsikrėtusiais gyvais gyvūnais ir šeriant maisto atliekomis). Nors EFSA nustatė kai kurias pašaro rūšis, dėl kurių gali kilti pavojus užkrėsti kiaulių ūkį AKM, ypač tuose regionuose, kuriuose yra užsikrėtusių laukinių kiaulių, labiau tikėtina, kad rizikos valdymo priemonių teks imtis dėl kitų rizikos veiksnių, kaip antai gyvų naminių kiaulių vežimo, šėrimo kiaulienos gaminių atliekomis arba laukinių ir laikomų kiaulių sąlyčio.

Vietoje užaugintas šienas, šiaudai ar grūdai, nupjauti ar nukulti vietovėje, kurioje yra AKM sergančių laukinių kiaulių, žemės ūkio įrangos iš panašios vietovės naudojimas ir kiaulių šėrimas šviežiais pašarais nustatyti kaip galimi naminių kiaulių užsikrėtimo AKM šaltiniai, visų pirma tuose ūkiuose, kuriuose kiaulės laikomos savo reikmėms.

Pašarų ūkio subjektai turėtų tinkamai įgyvendinti veiksmingas atsekamumo sistemas ir biologinio saugumo priemones pašaro sudedamųjų dalių tiekimo saugai užtikrinti, kad būtų sumažinta AKMV plitimo rizika.

Atitinkamais atvejais pašarų produktus ir aplinkos gerinimo medžiagas ar kraiką iš AKM paveiktų teritorijų prieš naudojant palaikius aukštesnėje nei 0 °C temperatūroje, AKMV išgyvenimo atitinkamoje terpėje rizika sumažės. Tam tikromis aplinkybėmis kompetentinga institucija turėtų apsvarstyti galimybę taikyti atitinkamas dezinfekavimo ir sandėliavimo procedūras (pvz., sandėliavimo laiką, apdorojimą, temperatūrą), kurios padėtų sumažinti pašaro, vežamo iš AKM paveiktų teritorijų į nepaveiktas teritorijas, galimo užkrėtimo šiuo virusu riziką.

Jei vyraujančiomis vietos sąlygomis (visų pirma ūkiuose, kuriuose kiaulės laikomos tik savo reikmėms) vietoje nukulti grūdai ar nupjauta žolė ir šiaudai laikomi keliančiais riziką (atitinkamos valstybės narės kompetentingai institucijai atlikus rizikos vertinimą), kompetentinga institucija turėtų apsvarstyti galimybę taikyti šias priemones:

a)	uždrausti šerti laikomas kiaules šviežia žole ar grūdais (15), išskyrus tuos atvejus, kai jie apdorojami siekiant inaktyvinti AKMV arba laikomi laukinėms kiaulėms nepasiekiamoje vietoje bent 30 dienų prieš juos naudojant;

b)	uždrausti naudoti šiaudus (16) kaip laikomų kiaulių kraiką, išskyrus tuos atvejus, kai jie apdorojami siekiant nukenksminti AKMV arba laikomi laukinėms kiaulėms nepasiekiamoje vietoje bent 90 dienų prieš juos naudojant.

2.6.   Mėginių ėmimas ir tyrimai

Laikomų kiaulių mėginių ėmimo ir tyrimų dėl AKM reikalavimai nustatyti I skirsnyje nurodytuose ES teisės aktuose.

Jei laikomos kiaulės skerdžiamos savo reikmėms tame pačiame ūkyje, mėginiai turėtų būti imami ir tiriami dėl AKM pagal kompetentingos institucijos nurodymus bent apribojimų taikymo zonose.

Mėginiai turėtų būti imami, o diagnostikos metodai – taikomi, patvirtinami ar aiškinami pagal Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2020/689 (17) 6 straipsnį ir, atitinkamais atvejais, taip pat atsižvelgiant į:

—	gaires, paskelbtas EURL interneto svetainėje (18); ir

—	Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (WOAH) „Sausumos gyvūnų diagnostinių tyrimų ir vakcinų vadovą“  (19).

III.   LAUKINĖS KIAULĖS

1.   Bendra informacija

Priemonės, kurias reikia priimti siekiant užkirsti kelią AKM tarp laukinių kiaulių, jį kontroliuoti ir likviduoti, nustatytos I skirsnyje nurodytuose ES teisės aktuose.

Laukinės kiaulės yra itin svarbios AKM plitimui ir siekiant suvaldyti šią ligą. Šiose gairėse rekomenduojamos tinkamo laukinių kiaulių populiacijos valdymo (20) priemonės turėtų būti įgyvendinamos:

—	ligos nepaveiktose teritorijose – daugiausia dėmesio skiriant geriausiai AKM prevencijos praktikai, ankstyvam šios ligos nustatymui ir parengčiai galimiems jos atvejams, ir

—	ligos jau paveiktose teritorijose – siekiant kontroliuoti ir likviduoti ligą.

Laukinių kiaulių tankis laikomas svarbiausiu šių gyvūnų populiacijos užsikrėtimo AKM rizikos veiksniu. Prevencinės priemonės, kuriomis siekiama sumažinti ir stabilizuoti laukinių kiaulių populiacijas prieš joms užsikrečiant AKM, yra naudingos tiek i) siekiant sumažinti AKM poveikio populiacijai tikimybę, tiek ii) siekiant, kad nereikėtų dėti tiek daug pastangų įgyvendinant galimus neatidėliotinus veiksmus (t. y. reikėtų pašalinti mažiau gaišenų) nustačius AKM atvejų.

Valstybės narės turėtų, remdamosi nacionaliniais veiksmų planais, apsvarstyti galimybę taikyti ilgalaikį laukinių kiaulių populiacijos valdymo metodą.

2.   Papildomos laukinių kiaulių AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemonės

AKM gairėse pateikiami papildomi nurodymai ir rekomendacijos, kaip veiksmingiau įgyvendinti laukinių kiaulių AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemones, į kurias turėtų būti atsižvelgiama atitinkamais atvejais.

Priemonės, susijusios su AKM prevencija, kontrole ir likvidavimu, gali skirtis (atitinkamais atvejais neperžengiant teisės aktais nustatytų ribų) ir turėtų būti pritaikytos kiekvienai teritorijai ar zonai. Jos turėtų būti įgyvendinamos atsižvelgiant į:

—	ligos plitimo atitinkamoje teritorijoje ar zonoje laiką (skirtingus šios infekcijos plitimo etapus galima nustatyti taikant nuolatinę pasyvios priežiūros sistemą, skirtą kuo anksčiau nustatyti laukinių kiaulių AKM atvejus, kartu tiriant nušautas laukines kiaules);

—	esamos laukinių kiaulių populiacijos, paplitimo ir tankio dinamiką;

—	esamas gamtines ar dirbtines kliūtis;

—	aplinkos ir klimato skirtumus;

—	žemės ūkio praktiką.

AKM gairės apima priemones, susijusias su laukinių kiaulių AKM prevencija, kontrole ir likvidavimu, kaip nurodyta jų 4.1–4.14 punktuose. Šios priemonės apibendrintos AKM gairių IV priede.

2.1.   Jauko naudojimas

Jaukas neturėtų būti vienu iš laukinių kiaulių pašaro šaltinių siekiant išlaikyti jų populiaciją (pvz., žiemą).

Valstybės narės kompetentinga institucija galėtų, atlikusi galimo AKM patekimo ar jo išplitimo rizikos vertinimą ir atsižvelgdama į galimybę taikyti papildomas rizikos mažinimo priemones, priimti sprendimą dėl pašaro, kurį leidžiama naudoti kaip jauką, kiekio, atsižvelgdama į:

—	AKM epidemiologinę situaciją valstybėje narėje arba zonoje;

—	žinias apie esamą laukinių kiaulių populiaciją valstybėje narėje arba zonoje ir

—	medžioklės praktiką valstybėje narėje arba zonoje.

2.2.   Biologinio saugumo priemonės paveiktose teritorijose ir medžiojant

Biologinio saugumo priemonės, susijusios su laukinėmis kiaulėmis, turėtų būti sustiprintos valstybėse narėse ir įgyvendinamos pagal vykdant iniciatyvą „GF-TADs“ parengtą vadovą „Afrikinis kiaulių maras šernų populiacijoje. Ekologija ir biologinis saugumas“  (21), ypač

—	5 skyrių „Biologinis saugumas paveiktuose miškuose“ ir

—	6 skyrių „Biologinis saugumas medžiojant“.

Minimalieji biologinio saugumo reikalavimai, taikomi medžiotojams ir visiems darbuotojams, kurie ieško laukinių kiaulių gaišenų ir jas tvarko, taip pat nustatyti AKM gairių II priede.

2.3.   Pagrindinių duomenų rinkimas

Valstybėse narėse tiriant laukines kiaules dėl AKM, gaunama vertingos informacijos apie AKM epidemiologinę situaciją ir šios ligos plitimo eigą. Kartu su kitais svarbiais duomenimis, tai suteikia galimybę prireikus pritaikyti konkrečias AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemones.

Valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų atitinkamais atvejais rinkti ir EFSA (22) teikti epidemiologinius duomenis apie AKM ir kitą aktualią informaciją apie šią ligą. Toks keitimasis informacija suteikia galimybę gilinti mokslines žinias apie AKM (23), kad būtų galima vadovautis rizika grindžiamu požiūriu ir priimti sprendimus dėl valdymo priemonių.

2.4.   Bendradarbiavimas

Valdant laukinių kiaulių populiaciją, būtina bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis ir suinteresuotaisiais subjektais, kaip antai miškotvarkos subjektais, aplinkosaugos institucijomis ir medžiotojais. Veiksmingas ir efektyvus bendradarbiavimas itin svarbus siekiant užkirsti kelią AKM, kuo anksčiau nustatyti šios ligos atvejus, ją kontroliuoti ir likviduoti. Priemonės, įgyvendinamos pagal šias gaires, turėtų būti suderinamos su atitinkamais aplinkos, medžioklės ir veterinarijos sričių ES ir (arba) nacionalinės teisės aktais, įskaitant gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos reikalavimus, ir turėtų būti tinkamai įvertinamas tų priemonių mokslinis pagrindas, poveikis bei veiksmingumas.

Be to, Europos AKM ekspertų grupės (iniciatyva „GF-TADs“) interneto svetainėje (24) galima rasti skirtingose šalyse naudojamos atitinkamos informacinės medžiagos apie AKM, įskaitant geriausios praktikos pavyzdžius, duomenų bazę.

2.5.   Gyvūnų naikinimas

Siekiant sumažinti laukinių kiaulių populiaciją, ypač naujai užkrėstose arba rizikos zonose, reikėtų apsvarstyti galimybę vykdyti gyvūnų naikinimą.

2.6.   Baltųjų zonų nustatymas

Vykdant AKM kontrolę, apibrėžtose zonose, vadinamosiose baltosiose zonose (25), įgyvendinamos laukinių kiaulių populiacijos mažinimo priemonės, pvz., vykdomas prevencinis gyvūnų naikinimas, arba, atitinkamais atvejais, medžioklė. Ankstesnė tam tikrų valstybių narių patirtis patvirtina, kad tokių baltųjų zonų nustatymas gali būti veiksminga priemonė siekiant apriboti ligos plitimą laukinių kiaulių populiacijoje. Šias baltąsias zonas galima nustatyti teritorijoje, esančioje greta atitinkamos AKM apribojimų taikymo zonos, kurioje AKMV plinta tarp laukinių kiaulių, arba tos zonos viduje. Siekiant sustabdyti AKM plitimą, kartu su baltųjų zonų nustatymu turėtų būti taikomos įvairios priemonės (pvz., aptvėrimas, reikšmingas ir spartus laukinių kiaulių populiacijos sumažinimas ir kt.).

2.7.   Aptvėrimas

Siekiant užkirsti kelią AKM, kontroliuoti šią ligą ir ją likviduoti, ypač naujai užkrėstose zonose (siekiant likviduoti AKM), atitinkamais atvejais galėtų būti naudojamas aptvėrimas laukinių kiaulių populiacijai izoliuoti. Aptvėrimas turėtų būti taikomas pagrindinėse užkrėstose nustatytų ribų teritorijose, kad būtų galima vykdyti prevencinį laukinių kiaulių naikinimą apibrėžtoje zonoje (vadinamojoje baltojoje zonoje, siekiant apriboti arba sulėtinti laukinių kiaulių judėjimą iš naujai užkrėstų teritorijų į neužkrėstas teritorijas, kartu taikant kitas priemones (pvz., medžiojimą, baltųjų zonų nustatymą, gaudymą ir kt.), siekiant sustabdyti arba sulėtinti AKM plitimą. Gali būti naudojamos įvairių rūšių (pvz., vientisos, elektrinės) tvoros, atsižvelgiant į vietos sąlygas ir AKM epidemiologinę situaciją tam tikroje teritorijoje, taip pat atsižvelgiant į šiuos aspektus (26):

—	jokia ilgą laiką ir dideliu mastu naudojama elektrinė tvora negali būti laikoma visiškai neįveikiama laukinėms kiaulėms;

—

praeityje EFSA priėjo prie išvados, kad nėra įrodymų, jog didelėmis tvoromis galima veiksmingai izoliuoti laukinių kiaulių populiaciją. Vis dėlto, būtų galima atsižvelgti į naujausią valstybių narių patirtį, susijusią su tam tikrų pagrindinių užkrėstų nustatytų ribų teritorijų aptvėrimu (kaip priemone AKM plitimui apriboti arba sustabdyti);

—

atlikus kelis atgrasančio kvapo repelentų naudojimo laukinėms kiaulėms atbaidyti tyrimus, gauti skirtingi rezultatai (atitinkamoje EFSA ataskaitoje pateiktais keliais tyrimais nepavyko įrodyti, kad repelentai turi poveikį laukinių kiaulių brovimuisi į atitinkamas teritorijas ar jų daromai žalai pasėliams).

Atitinkamais atvejais apribojimų taikymo zonoms nustatyti gali būti naudojamos gamtinės kliūtys, pvz., didelės upės ar sąsiauriai, nes tam tikromis aplinkybėmis jos veiksmingai sumažina laukinių kiaulių judėjimą, bet visiškai jo nesustabdo.

2.8.   Medžioklė

Visose valstybėse medžiotojams turėtų būti rengiami mokymai, kad jie žinotų apie AKM keliamą riziką ir apie geriausią praktiką, kuria reikėtų vadovautis radus nugaišusių laukinių kiaulių arba susidūrus su bet kokiu kitu įtariamu AKM atveju.

Medžioklės praktika turėtų būti pritaikyta, atsižvelgiant į epidemiologinę ligos plitimo eigą, dėl medžioklės poveikio laukinių kiaulių populiacijoms. Laikantis ES ir nacionalinės teisės aktų, gali būti naudojama papildoma medžioklei skirta techninė įranga šiose AKM gairėse ir nacionaliniuose veiksmų planuose nustatytiems tikslams pasiekti.

Atitinkamais atvejais (27) turėtų būti užtikrinamas glaudus atitinkamų institucijų ir suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimas, ypač tais atvejais, kai medžioklės nustačius AKM atvejų valdymas nepriskiriamas valstybės narės kompetentingos veterinarijos institucijos kompetencijai.

2.9.    Pasyvi priežiūra, įskaitant nugaišusių laukinių kiaulių paiešką ir gaišenų tvarkymą  (28)

Pasyvi priežiūra (be kita ko, kai kartu vykdoma aktyvi nugaišusių laukinių kiaulių paieška) yra veiksmingiausia AKM nustatymo ir jo plitimo stebėsenos priemonė. Todėl turėtų būti skatinama imti ir tirti laukinių kiaulių gaišenų mėginius. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti naujai užkrėstose zonose ir netoli jų randamoms gaišenoms.

Paprastai gaišenos, kurios randamos pirmiausia, nebūtinai yra pirmieji ligos toje teritorijoje atvejai. Todėl turėtų būti stiprinama pasyvi priežiūra (be kita ko, siekiant nustatyti seniausias gaišenas ir jų buvimo vietą) ir veiksmingiau tiriamos visos gaišenos, ypač naujai užkrėstose zonose ir šalia jų.

2.10.   Galimybės patekti į užkrėstas zonas apribojimas

Dėl AKM išplitimo per žmones, įrangą, transporto priemones ir kt. rizikos turėtų būti atitinkamai apribota galimybė patekti į užkrėstas zonas (ypač naujai užkrėstose teritorijose, kuriose siekiama kuo greičiau likviduoti AKM). Kompetentinga institucija turėtų valdyti tuos apribojimus remdamasi rizikos vertinimu ir atsižvelgdama į konkrečias vietos sąlygas bei aplinkybes.

2.11.   Nuolatinio šėrimo apribojimai

Siekiant atitinkamai apriboti arba sumažinti laukinių kiaulių populiacijos išgyvenimo galimybę ir dirbtinį didėjimą, valstybėse narėse turėtų būti ribojamas nuolatinis laukinių kiaulių šėrimas.

Kitų laukinių gyvūnų (pvz., laukinių atrajotojų) šėrimo vietos ar šėryklos neturėtų būti prieinamos laukinėms kiaulėms, todėl naudojamas pašaras neturėtų būti patrauklus laukinėms kiaulėms (pvz., šienas).

Konkrečiais atvejais, atlikusi rizikos vertinimą, kompetentinga institucija galėtų apsvarstyti galimybę leisti tam tikrą laikotarpį nuolat šerti laukines kiaules, siekiant izoliuoti jas naujai užkrėstoje zonoje, kurioje siekiama trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu likviduoti AKM.

2.12.   Mėginių ėmimas ir tyrimai

Rastų nugaišusių laukinių kiaulių mėginiai turėtų būti imami ir tiriami remiantis

—	kompetentingos institucijos atliktu rizikos vertinimu ir

—	pasyvios priežiūros rezultatais.

Atitinkamais atvejais rastos gaišenos, naikinami gyvūnai (pvz., naujai užkrėstoje zonoje arba vadinamojoje baltojoje zonoje) ir sergančios laukinės kiaulės turėtų būti ištiriami dėl AKM atliekant PGR tyrimą. Laboratoriniams tyrimams skirti mėginiai turėtų būti pristatomi į laboratoriją kuo greičiau (ne vėliau kaip per 72 val. nuo mėginių paėmimo, išskyrus jau nustatytose apribojimų taikymo zonose, kuriose siekiama tikslo kontroliuoti AKM).

Reikėtų atsižvelgti į šiuos aspektus:

—	vietovėse, kuriose nesergama AKM, ir AKM apribojimų taikymo zonose pirmenybę reikėtų teikti PGR tyrimui (virusui nustatyti);

—	vien teigiamas serologinio tyrimo rezultatas nebūtinai reiškia viruso paplitimą aplinkoje;

—

antikūnų nustatymo tyrimas turėtų būti naudojamas ne ankstyvam AKMV nustatymui, o kaip priemonė (kartu su PGR tyrimu atliekamas papildomas tyrimas) siekiant geriau suprasti AKM epidemiologinės situacijos raidą tam tikrose teritorijose ir (arba) konkrečiomis aplinkybėmis, pvz., i) atliekant laukinių kiaulių tyrimus I apribojimų taikymo zonoje (besiribojančioje su užkrėstomis teritorijomis); teigiamas gyvūno serologinio tyrimo rezultatas gali rodyti, kad keičiasi su liga susijusi situacija, pvz., kad AKMV išplito už II ar III apribojimų taikymo zonų ribų; ii) teritorijose, kuriose šia liga sergama jau ilgą laiką.

Papildomos gairės dėl laukinių kiaulių mėginių ėmimo ir gaišenų pašalinimo atitinkamose valstybėse narėse (valstybėse narėse, kurios yra įtrauktos arba kurių tam tikros teritorijos yra įtrauktos į AKM reglamento I ir II priedus) pateiktos AKM gairių III priede.

2.13.   Gaudymas

Gaudymas turėtų būti laikomas veiksminga priemone siekiant apriboti arba sumažinti laukinių kiaulių populiaciją, kai AKM atvejų nustatoma tam tikroje nustatytų ribų teritorijoje (pvz., vadinamojoje baltojoje zonoje), ir jis turėtų būti taikomas kartu su kitomis priemonėmis, kuriomis siekiama likviduoti AKM, ypač naujai užkrėstose zonose.

3.   Priemonių taikymas skirtingose teritorijose arba apribojimų taikymo zonose

Papildomos laukinių kiaulių AKM prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemonės, numatytos III skyriaus 2 punkte, turėtų būti grindžiamos AKM epidemiologine situacija ir pritaikytos skirtingoms teritorijoms arba apribojimų taikymo zonoms (kaip apibrėžta AKM reglamente), kurios AKM gairėse skirstomos į šias kategorijas:

3.1.	teritorijos, kuriose nesergama AKM ir kurios nesiriboja su apribojimų taikymo zonomis;

3.2.	teritorijos, kuriose nesergama AKM (įskaitant I apribojimų taikymo zoną), besiribojančios su apribojimų taikymo zonomis, nurodytomis AKM reglamento I priede (išskyrus I apribojimų taikymo zoną) ir II priede;

3.3.	nustatytų ribų apribojimų taikymo zonos, atitinkančios naujai užkrėstas zonas, kuriose laukinės kiaulės serga AKM palyginti neseniai (pvz., atsižvelgiant į ligos epidemiologinės situacijos raidą) ir kuriose pagrindinis tikslas yra trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu likviduoti AKM;

3.4.

plačios apribojimų taikymo zonos, atitinkančios dideles užkrėstas zonas (pvz., visą valstybės narės teritoriją arba didelę jos dalį), kuriose laukinės kiaulės serga AKM palyginti seniai ir kuriose pagrindinė tos zonos paskirtis yra kontroliuoti ligą (nes likviduoti AKM trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu gali būti neįmanoma).

Bendrosios rekomendacijos dėl įvairių priemonių, taikomų skirtingoms teritorijoms ir apribojimų taikymo zonoms, pateiktos 3.1–3.4 punktuose ir apibendrintos IV priede.

3.1.   Priemonės, kurių būtų galima imtis teritorijose, kuriose nesergama AKM ir kurios nesiriboja su apribojimų taikymo zonomis

Vykdant AKM prevenciją, reikėtų atsižvelgti į šiuos aspektus:

a)	nedidelį pašaro kiekį kaip jauką naudoti turėtų būti leidžiama tik siekiant pritraukti laukines kiaules jų medžiojimo, gaudymo ir, atitinkamais atvejais, naikinimo tikslais;

b)	turėtų būti skatinama medžiojant taikyti biologinio saugumo priemones ir jos turėtų būti taikomos medžioklės metu;

c)

dėl didelio laukinių kiaulių tankio rizika, kad gyvūnai susirgs AKM, gali būti didesnė, o populiacijai užsikrėtus AKMV, AKM gali sparčiai plisti ir ilgą laiką išlikti paveiktose teritorijose. Todėl, siekdamos užtikrinti veiksmingą parengtį AKM, valstybių narių kompetentingos institucijos visų pirma turėtų siekti atitinkamais atvejais (29) ir kai tinkama gerokai sumažinti laukinių kiaulių populiacijos tankį. Medžiojant visų pirma turėtų būti siekiama užtikrinti nuolatinį laukinių kiaulių populiacijos mažėjimą. Todėl turėtų būti skatinama medžioti (arba, atitinkamais atvejais, naikinti) suaugusias ir dar nesuaugusias laukinių kiaulių pateles. Nustatant leidžiamų sumedžioti gyvūnų kiekį, turėtų būti išlaikoma patinų ir patelių skaičiaus pusiausvyra (turėtų būti sumedžiojama po 50 proc. kiekvienos kategorijos gyvūnų);

d)	vykdant priežiūrą, mėginiai turėtų būti imami remiantis pasyvios priežiūros rezultatais; rastas gaišenas ir sergančias laukines kiaules reikėtų ištirti dėl AKM atliekant PGR tyrimą;

e)	turėtų būti ribojamas nuolatinis laukinių kiaulių šėrimas.

3.2.   Priemonės, kurių būtų galima imtis teritorijose, kuriose nesergama AKM (įskaitant I apribojimų taikymo zoną), besiribojančiose su AKM reglamento I ir II prieduose nurodytomis apribojimų taikymo zonomis

Be 3.1 skirsnyje numatytų priemonių, dėl padidėjusios AKM rizikos turėtų būti įgyvendinamos papildomos priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią populiacijos užsikrėtimui AKM, kad atitinkamais atvejais būtų užtikrinamas spartus AKM atvejų nustatymas ir veiksminga parengtis AKM:

a)	nedidelio pašaro kiekio kaip jauko naudojimas turėtų būti leidžiamas tik siekiant pritraukti laukines kiaules jų medžiojimo, gaudymo ir, atitinkamais atvejais, naikinimo tikslais;

b)	turėtų būti vykdomas intensyvus medžiojimas (gali būti leidžiama medžioti su varovais ir medžioti atskirus gyvūnus), siekiant sumažinti laukinių kiaulių tankį, kad po galimo užsikrėtimo būtų galima izoliuoti AKMV arba gerokai sulėtinti AKM plitimą;

c)	reikėtų apsvarstyti ilgalaikę laukinių kiaulių populiacijos valdymo strategiją ir skatinti ją įgyvendinti (įtraukiant viešąjį ir privatųjį sektorius), kad būtų pasiekti populiacijos mažinimo tikslai; medžiotojai turėtų būti laikomi šios strategijos dalimi;

d)	kompetentinga institucija turėtų valdyti naikinimą, medžiojimą ir gaudymą, bendradarbiaudama su kitomis atitinkamomis valdžios institucijomis ir suinteresuotaisiais subjektais;

e)	prireikus kompetentinga institucija, bendradarbiaudama su kitomis atitinkamomis valdžios institucijomis ir suinteresuotaisiais subjektais, turėtų apsvarstyti galimybę aptverti atitinkamas teritorijas;

f)

vykdant priežiūrą, i. atitinkamais atvejais turėtų būti aktyviai patruliuojama siekiant rasti gaišenas (geriau, kad tai atliktų tam parengti darbuotojai), kad būtų sustiprinta pasyvi priežiūra ir būtų galima kuo greičiau nustatyti AKM atvejus; ii. mėginiai turėtų būti imami remiantis rizikos vertinimu ir sustiprintos pasyvios priežiūros rezultatais; atitinkamais atvejais rastas gaišenas ir sergančias laukines kiaules reikėtų ištirti dėl AKM atliekant PGR tyrimą;

g)	visos rastos nugaišusios laukinės kiaulės turėtų būti pašalinamos, kaip numatyta kompetentingos institucijos.

3.3.   Priemonės, kurių būtų galima imtis naujai užkrėstose zonose siekiant likviduoti AKM

Nustačius AKM atvejų, pagrindinis tikslas yra izoliuoti ligą nustatytų ribų teritorijoje, užtikrinti tikslių užkrėstos zonos ribų nustatymą ir kuo greičiau įgyvendinti AKM likvidavimo priemones.

ES yra keletas sėkmingų laukinių kiaulių AKM likvidavimo pavyzdžių (30) ir jais reikėtų remtis rengiant pritaikytas AKM likvidavimo priemones. Reikėtų atsižvelgti į šiuos aspektus:

a)	jauką naudoti turėtų būti leidžiama tik gaudymo ir naikinimo tikslais;

b)

vykdant priežiūrą, i. turėtų būti remiamasi pasyvios priežiūros rezultatais ligos epidemijos raidos etapui nustatyti (pvz., kai randama mažiau neseniai nugaišusių laukinių kiaulių, tai gali reikšti, kad AKM epidemijos mastas mažėja); ii. siekiant sustiprinti pasyvią priežiūrą, reikėtų aktyviai patruliuoti, siekiant surasti gaišenas, pasitelkiant tam parengtus darbuotojus, šunis arba bepiločius orlaivius; iii. mėginiai turėtų būti imami remiantis sustiprintos pasyvios priežiūros rezultatais: visas rastas gaišenas ir sergančias laukines kiaules reikėtų ištirti dėl AKM atliekant PGR tyrimą; iv. be visų rastų nugaišusių laukinių kiaulių tyrimų dėl AKMV, taip pat turėtų būti atliekami sumedžiotų arba naikinamų laukinių kiaulių tyrimai dėl AKMV taikant PGR metodą (atitinkamais atvejais, be kita ko, siekiant nustatyti antikūnus);

c)

atitinkamais atvejais kompetentinga institucija turėtų apsvarstyti galimybę uždrausti (visų rūšių gyvūnų) medžioklę ir kitą veiklą miške, siekiant užkirsti kelią AKM plitimui, bent iki epidemijos masto sumažėjimo. Nuolatinė ekspertų grupė (31) turėtų padėti kompetentingai institucijai įvertinti epidemiologinę situaciją ir apibrėžti epidemijos etapo pabaigą, remiantis nuolatinės pasyvios priežiūros rezultatais;

d)	kai yra įgyvendintos atitinkamos priemonės (pvz., aptvėrimas) siekiant užkirsti kelią laukinių kiaulių judėjimui, neturėtų būti vykdoma medžioklė su varovais, išskyrus tinkamai pagrįstus atvejus;

e)	visi asmenys, ieškantys laukinių kiaulių gaišenų ir jas tvarkantys, turėtų taikyti biologinio saugumo priemones, kad būtų išvengta galimo transporto priemonių, kiemų ir namų užteršimo;

f)	atitinkamais atvejais galimybė patekti į užkrėstą zoną turėtų būti ribojama visiems, išskyrus įgaliotus darbuotojus arba tuos atvejus, kai kompetentinga institucija leidžia pasinaudoti nukrypti leidžiančiomis nuostatomis;

g)	siekiant sumažinti tolesnio viruso plitimo aplinkoje ir už užkrėstos zonos ribų tikimybę, medžiotojams turėtų būti surengti specialūs mokymai;

h)

jei nėra alternatyvios nugaišusių gyvūnų surinkimo sistemos, turėtų būti užtikrinta, kad bent užkrėstoje zonoje būtų talpyklų laukinių kiaulių gaišenoms laikyti; kiekvienoje sandėliavimo vietoje turėtų būti paruoštos naudoti valymo ir dezinfekavimo priemonės; visos rastos nugaišusios laukinės kiaulės turėtų būti pašalinamos, kaip numatyta kompetentingos institucijos;

i)	galėtų būti leidžiama gaudyti gyvūnus jų naikinimo (ir vėliau tyrimo) tikslais;

j)

kvalifikuotiems medžiotojams galėtų būti leidžiama naikinti gyvūnus siekiant likviduoti (arba bent gerokai sumažinti) laukinių kiaulių populiaciją, tik pasiekus endemijos etapą (po epidemijos etapo) arba tik įgyvendinus kitas priemones (pvz., aptvėrimą), siekiant užkirsti kelią laukinių kiaulių judėjimui, ir prižiūrint kompetentingai institucijai;

k)	laukinės kiaulės neturėtų būti išdarinėjamos (išdorojamos); nušautas laukines kiaules reikėtų patalpinti į skysčiui nepralaidžias talpyklas arba maišus, kad būtų kuo labiau sumažinta gyvūno skysčių pasklidimo rizika;

l)

tvoromis (32) galima apriboti laukinių kiaulių judėjimą ir taip padėti izoliuoti ligą arba bent sulėtinti jos plitimą. Aptvėrimas turėtų būti taikomas apibrėžtose teritorijose. Tvoros turėtų būti statomos laiku (kartu taikant kitas priemones), siekiant sulėtinti AKMV plitimą ir numatyti ligos epidemijos bangą.

3.4.   Priemonės, kurių būtų galima imtis plačiose užkrėstose zonose siekiant kontroliuoti AKM

Pagrindinis tikslas – kontroliuoti AKM atitinkamoje zonoje, užtikrinti, kad liga toliau neplistų į teritorijas, kuriose nesergama AKM, arba, jei tai neįmanoma, kuo labiau sulėtinti AKMV plitimą į kitas teritorijas.

Dėl užkrėstose zonose ilgą laiką (33) esančio AKMV ir jo išplitimo didelėje plačioje teritorijoje reikėtų apsvarstyti galimybę taikyti šias AKM kontrolės priemones:

a)	nedidelį pašaro kiekį kaip jauką naudoti turėtų būti leidžiama tik siekiant pritraukti laukines kiaules jų medžiojimo, gaudymo ir, atitinkamais atvejais, naikinimo tikslais;

b)

vykdant priežiūrą, i. mėginiai turėtų būti imami remiantis sustiprintos pasyvios priežiūros rezultatais: visas rastas gaišenas ir sergančias laukines kiaules reikėtų ištirti dėl AKM atliekant PGR tyrimą; sumedžiotų arba naikinamų laukinių kiaulių tyrimai turėtų būti atliekami laikantis kompetentingos institucijos nurodymų, pagrįstų konkrečia epidemiologine situacija ir atsižvelgiant į atitinkamus ES teisės aktus (pvz., AKM reglamento 51 ir 52 straipsnius); ii. siekiant sustiprinti pasyvią priežiūrą, kvalifikuoti darbuotojai turėtų aktyviai patruliuoti, kad rastų gaišenas;

c)	medžiojant ir gaudant kiaules, visų pirma turėtų būti siekiama surinkti mėginius tyrimams atlikti;

d)	medžiojant, gaudant gyvūnus ir šalinant gaišenas, turėtų būti taikomi minimalieji biologinio saugumo reikalavimai;

e)	laukines kiaules turėtų naikinti kvalifikuoti medžiotojai;

f)	visos rastos nugaišusios laukinės kiaulės, taip pat sugautų ar sumedžiotų laukinių kiaulių, kurių tyrimo dėl AKM rezultatas teigiamas, gaišenos turėtų būti pašalinamos, kaip numatyta kompetentingos institucijos;

g)	apskritai, plačiose teritorijose neturėtų būti svarstoma galimybė naudoti aptvėrimo (34). Vis dėlto, tam tikrais atvejais, remiantis kompetentingos institucijos atliktu rizikos vertinimu, būtų galima apsvarstyti galimybę taikyti ir įgyvendinti strateginį aptvėrimą.

IV.   Principai ir kriterijai, pagal kuriuos geografiškai apibrėžiamas ES skirstymas į regionus dėl AKM

AKM reglamente nustatytos taisyklės dėl apribojimų taikymo zonų įtraukimo į I ir II priedus Sąjungos lygmeniu įvykus AKM protrūkiams. Tos apribojimų taikymo zonos turėtų būti nurodytos AKM reglamento I ir II prieduose, atsižvelgiant į atitinkamų valstybių narių kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie su liga susijusią situaciją ir šias gaires, taip pat į AKM plitimo rizikos lygį ir bendrą AKM epidemiologinę situaciją atitinkamoje valstybėje narėje ir, atitinkamais atvejais, kaimyninėse valstybėse narėse ar trečiosiose šalyse (kaip numatyta AKM reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje).

1.

ES teisės aktai. Apribojimų taikymo zonų įtraukimo į sąrašą įvykus AKM protrūkiams taisyklės ir atitinkamose apribojimų taikymo zonose taikytinos priemonės nustatytos AKM gairių I skyriuje nurodytuose ES teisės aktuose. AKM reglamente nustatytos specialiosios AKM kontrolės priemonės, susijusios su jo I ir II prieduose nurodytomis apribojimų taikymo zonomis. AKM reglamente taip pat numatytas skirstymo į regionus metodas, kuris taikomas kartu su ligų kontrolės priemonėmis, nustatytomis Reglamente (ES) 2016/429 ir Deleguotajame reglamente (ES) 2020/687. AKM reglamente išvardytos valstybių narių, kuriose įvyko AKM protrūkiai arba kurioms kyla pavojus dėl to, kad jos arti tokių protrūkių vietovės, apribojimų taikymo zonos.

2.

AKM apribojimų taikymo zonų geografinių ribų nustatymo kriterijai, pagal kuriuos AKM apribojimų taikymo zonos įtraukiamos į AKM reglamento I arba II priedą, jos iš dalies keičiamos arba išbraukiamos iš tų priedų AKM apribojimų taikymo zonos diferencijuojamos pagal AKM epidemiologinę situaciją ir išplitimo rizikos lygį. Jos priskiriamos prie i) I, II ir III apribojimų taikymo zonų, ir III apribojimų taikymo zona reiškia, kad toje zonoje nustatytas aukščiausias AKM išplitimo rizikos lygis ir dinamiškiausia su liga susijusi situacija laikomų kiaulių populiacijoje, o įvykus AKM protrūkiui anksčiau šia liga neužkrėstoje valstybėje narėje arba zonoje – prie ii) apribojimų taikymo zonų, kurias sudaro apsaugos ir priežiūros zonos (AKM protrūkio laikomų kiaulių populiacijoje atveju), ir užkrėstų zonų (šios ligos protrūkio laukinių kiaulių populiacijoje atveju). Be to, tos apribojimų taikymo zonos turėtų būti įtraukiamos į AKM reglamento I arba II priedą, iš dalies keičiamos arba išbraukiamos iš tų priedų, atitinkamais atvejais atsižvelgiant į: 2.1. atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos pateiktą informaciją apie su liga susijusią situaciją ir priemones, kurių imtasi, ir atitinkamą pagrindimą; 2.2. moksliškai pagrįstus principus ir kriterijus, pagal kuriuos geografiškai apibrėžiamas skirstymas į regionus dėl AKM, ir dabartines AKM gaires; 2.3. vykdomą priežiūrą ir jos rezultatus; 2.4. AKM išplitimo rizikos lygį; 2.5. bendrą AKM epidemiologinę situaciją, šios ligos plitimo eigą ir papildomus rizikos veiksnius atitinkamoje valstybėje narėje ir kaimyninėse valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse; 2.6. praeityje ir pastaruoju laikotarpiu nustatytus AKM atvejus tiek laikomų, tiek laukinių kiaulių populiacijoje, kaip matyti iš veiksmingos priežiūros rezultatų; 2.7. susirūpinimą keliančio epidemiologinio vieneto dydį, jo ir gretimų teritorijų teritorinį ir geografinį vientisumą, esamo biotopo tipologiją; 2.8. geografinius aspektus, susijusius su protrūkių vietove; 2.9. ekologinius veiksnius (pvz., vandens kelius, miškus) ir esamas gamtines bei dirbtines kliūtis (pvz., aptvertus greitkelius ar geležinkelius arba vadinamąsias baltąsias zonas); 2.10. laukinių kiaulių populiacijos buvimą ir pasiskirstymą; 2.11. ligos epidemiologiją; 2.12. EFSA arba kompetentingų institucijų atliktų konkrečių epidemiologinių vertinimų rezultatus; 2.13. praeityje įgytą patirtį, susijusią su AKM plitimu; 2.14. administracinį padalijimą, teritorinį vientisumą; 2.15. kontrolės priemonių įgyvendinamumą; 2.16. laikomų kiaulių ūkių pasiskirstymą ir profilį (pvz., gamybos rūšį (kaip antai, veiklą lauke)) ir esančias apsaugos bei priežiūros zonas; 2.17. medžioklės praktiką ir kitas su laukinės gyvūnijos populiacijų valdymu susijusias aplinkybes.

3.

Remdamasi II genotipo AKMV užsikrėtusių valstybių narių epidemiologinių duomenų analize, EFSA savo ataskaitose (35) dėl AKM pateikia šias išvadas dėl suskirstymo į regionus: 3.1. infekcija ir toliau iš lėto plito laukinių kiaulių populiacijose (apskaičiuota, kad AKM infekcijos plitimo tam tikrose vietovėse mediana buvo 8–17 km per metus (36)); 3.2. į kelias ES valstybes nares AKM pateko dėl dviejų skirtingų plitimo procesų: 3.2.1. palyginti lėto ir nenutrūkstamo plitimo per laukines kiaules laukinių kiaulių populiacijose ir metapopuliacijose; 3.2.2. žmogaus sukeltos viruso translokacijos, dėl kurios susiformavo nauji AKM židiniai, nutolę nuo teritorijų, kuriose nustatyti ankstesni AKM atvejai.

4.

Apribojimų taikymo laikotarpis. AKM reglamento I arba II priede nurodytoms teritorijoms turėtų būti toliau taikomi apribojimai, kol epidemiologinė situacija atitiks AKM apribojimų taikymo zonų pakeitimo arba išbraukimo iš tų priedų kriterijus. Apribojimų taikymo laikas ir kriterijai, kuriuos reikia įvykdyti, kad būtų atkurtas zonos, kurioje dėl nustatytų AKM atvejų taikomi apribojimai, neužkrėstos teritorijos statusas, tam tikra prasme apibrėžti WOAH sausumos gyvūnų sveikatos kodekse (37) išdėstytais principais ir su šia liga susijusiais epidemiologiniais aspektais.

5.

Pagrindiniai bendrieji AKM apribojimų taikymo zonų, nurodytų AKM reglamento I arba II priede, ribų nustatymo kriterijai. Siekiant užkirsti kelią AKM išplisti, taip pat apsaugoti ES vidaus rinką ir tarptautinę prekybą, iš dalies keičiant į sąrašą įtrauktas apribojimų taikymo zonas, reikėtų laikytis atsargaus ir moksliškai pagrįsto požiūrio. Remiantis WOAH sausumos gyvūnų sveikatos kodeksu ir turimomis pažangiausiomis žiniomis, prieš iš dalies keičiant į AKM reglamento I arba II priedą įtrauktas apribojimų taikymo zonas, reikėtų atsižvelgti į šiuos aspektus: 5.1. į sąrašą įtrauktos I ir II apribojimų taikymo zonos neturėtų būti mažinamos arba visiškai išbraukiamos iš sąrašo: 5.1.1. EFSA nurodytų sezoninių spartesnio ligos plitimo laikotarpių pikų metu; 5.1.2. kitais spartesnio ligos plitimo laikotarpiais netoli atitinkamų apribojimų taikymo zonų; 5.1.3. susiklosčius nepalankiai bendrai AKM epidemiologinei situacijai atitinkamoje valstybėje narėje. Vis dėlto, siekiant sumažinti ir visiškai išbraukti į sąrašą įtrauktas apribojimų taikymo zonas ir 5.1.1 punkte nurodytų sezoninių pikų metu, taip pat galima atsižvelgti į palankią bendrą AKM epidemiologinę situaciją valstybėje narėje ir kompetentingos veterinarijos institucijos pateiktą pagrindimą; 5.2. atitinkamoje apribojimų taikymo zonoje ir aplinkinėse tos valstybės narės teritorijose pakankamai ilgą laiką, atsižvelgiant į AKM epidemiologiją, turėtų būti vykdoma tinkama AKM priežiūra, kurios rezultatai turėtų būti palankūs; 5.3. turėtų būti atsižvelgiama į bendrą AKM epidemiologinę situaciją šalyje, kompetentingos institucijos pateiktą pagrindimą ir, atitinkamais atvejais, Komisijos atliktų auditų išvadas; 5.4. kompetentinga institucija turėtų įvertinti riziką, kylančią dėl apribojimų taikymo zonų keitimo, o atlikus vertinimą, turėtų būti nustatyta, kad AKM išplitimo rizika atitinkamoje apribojimų taikymo zonoje yra nedidelė.

6.

Pagrindiniai konkretūs kriterijai, pagal kuriuos sumažinama arba visiškai iš sąrašo išbraukiama į jį įtraukta III apribojimų taikymo zona ir, atitinkamais atvejais, ji vėl priskiriama prie II apribojimų taikymo zonos (jei toje zonoje nustatoma AKMV infekcijos atvejų laukinių kiaulių populiacijoje) arba prie I apribojimų taikymo zonos (jei AKMV infekcijos atvejų nustatoma labai netoli, laikomų arba laukinių kiaulių populiacijoje) arba jai sugrąžinamas teritorijos, kurioje netaikomi apribojimai, statusas: 6.1. per praėjusius trejus metus toje zonoje nenustatyta nė vieno AKMV infekcijos atvejo; šis laikotarpis gali būti sutrumpintas iki 12 mėnesių, jei vykdant priežiūrą šalyje ar zonoje arba atlikus mokslinį vertinimą ES ar nacionaliniu lygmeniu, toje teritorijoje nenustatoma Ornithodoros genties erkių buvimo ar sąsajų su šia liga įrodymų; 6.2. jei vienas arba keli nedidelės apimties erdvės ir laiko požiūriu (per 30 dienų nuo pirmojo protrūkio toje zonoje) glaudžiai susiję AKM protrūkiai įvyko laikomų kiaulių ūkiuose pakankamai didelėje teritorijoje, kurioje pastaruosius 12 mėnesių neįvyko nė vieno AKM protrūkio laikomų kiaulių populiacijoje, 6.1 punkte nurodytas trejų metų arba 12 mėnesių laikotarpis gali būti sutrumpintas iki 3 mėnesių, jeigu: 6.2.1. visuose paveiktuose ūkiuose pagal Deleguotojo reglamento (ES) 2020/687 15 straipsnį (iš karto po to, kai užbaigiamos taikyti to reglamento 12 straipsnyje ir, atitinkamais atvejais, 14 straipsnyje numatytos priemonės) atliktas pirminis valymas ir dezinfekavimas ir, atitinkamais atvejais, atlikta vabzdžių ir graužikų kontrolė; 6.2.2. įgyvendintos Deleguotojo reglamento (ES) 2020/687 26 ir 41 straipsniuose nurodytos priemonės (valstybinių veterinarijos gydytojų apsilankymai, taip pat klinikiniai ir, atitinkamais atvejais, laboratoriniai tyrimai) ir 6.2.3. vykdant priežiūrą šalyje ar zonoje arba atlikus mokslinį vertinimą ES ar nacionaliniu lygmeniu, toje teritorijoje nenustatoma Ornithodoros genties erkių buvimo ar sąsajų su šia liga įrodymų;

7.

Pagrindiniai konkretūs į sąrašą įtrauktos II apribojimų taikymo zonos sumažinimo arba visiško išbraukimo iš sąrašo ir priskyrimo prie I apribojimų taikymo zonos arba teritorijos, kurioje netaikomi apribojimai, statuso sugrąžinimo kriterijai: 7.1. per praėjusius 12 mėnesių neįvyko nė vieno AKM protrūkio laukinių kiaulių populiacijoje; 7.2. remiantis bendra AKM epidemiologine situacija valstybėje narėje ir atitinkamos kompetentingos institucijos pateiktu pagrindimu, gali būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes (38), susijusias su 7.1 punkte nurodyto 12 mėnesių laikotarpio sutrumpinimu; 7.3. jei bendra epidemiologinė situacija atitinkamoje valstybėje narėje yra palanki, be to, nustatyta, kad tam tikromis geografinėmis aplinkybėmis AKMV nėra aplinkoje, ir tai patvirtina palankios EFSA išėjimo iš krizės strategijos (39) įgyvendinimo išvados (taikomas dviem etapais pagrįstas metodas – tinkamos atrankinės patikros etapo (stebėsenos laikotarpio) trukmės ir tinkamos patvirtinimo etapo trukmės derinys).

8.

Į sąrašą įtrauktos I apribojimų taikymo zonos sumažinimas arba visiškas išbraukimas iš sąrašo turėtų būti grindžiamas: 8.1. su AKM susijusios rizikos vertinimu; 8.2. tuo, kad laikomų ar laukinių kiaulių populiacijoje neįvyko nė vieno AKM protrūkio per praėjusius: 8.2.1. 12 mėnesių 8.2.2. arba 3 mėnesius, jei siekiant vėl priskirti III apribojimų taikymo zoną prie I apribojimų taikymo zonos, taikomas 6.2 punkte nurodytas kriterijus; 8.3. visu epidemiologinių duomenų rinkiniu, atsižvelgiant į platesnį geografinį ir laiko kontekstą, įskaitant AKM epidemiologinę situaciją II ir (arba) III apribojimų taikymo zonose, su kuriomis ribojamasi; 8.4. AKM epidemijos etapu atitinkamoje zonoje ir, atitinkamais atvejais, visoje valstybėje narėje; I apribojimų taikymo zona neturėtų būti išbraukiama iš sąrašo ankstyvajame epidemijos etape.

---

(1)   OL L 129, 2021 4 15, p. 1.

(2)  https://asf-referencelab.info/asf/en/

(3)  https://food.ec.europa.eu/animals/animal-diseases/veterinary-emergency-team_en

(4)  EFSA Journal 2018;16(11):5494

(5)  https://www.woah.org/en/what-we-do/standards/codes-and-manuals/

(6)  https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/african-swine-fever

(7)   OL L 84, 2016 3 31, p. 1.

(8)  https://food.ec.europa.eu/animals/animal-health/animal-health-law/delegated-and-implementing-acts_en

(9)   OL L 174, 2020 6 3, p. 64.

(10)   OL L 79, 2023 3 17, p. 65.

(11)  https://rr-europe.woah.org/en/Projects/gf-tads-europe/standing-groups-of-experts-on-african-swine-fever-in-europe/depository-on-african-swine-fever/

(12)  Pvz., 10, 55, 65 ir kt. straipsniuose.

(13)  EFSA Journal 2021;19(6):6639.

(14)  EFSA Journal 2021;19(4):6558.

(15)  Iš teritorijų, kuriose pranešta apie AKM atvejus.

(16)  Iš teritorijų, kuriose pranešta apie AKM atvejus.

(17)   2019 m. gruodžio 17 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2020/689, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/429 tam tikrų į sąrašą įtrauktų ir naujų ligų priežiūros, likvidavimo programų ir liga neužkrėstos teritorijos statuso taisyklės (OL L 174, 2020 6 3, p. 211).

(18)  https://asf-referencelab.info/asf/en/

(19)  https://www.woah.org/en/what-we-do/standards/codes-and-manuals/

(20)  EFSA Journal 2018;16(11):5494.

(21)  https://www.woah.org/app/uploads/2022/07/asf-in-wild-boar-ecology-and-biosecurity-2nd-ed.pdf

(22)  EFSA prašymu.

(23)  https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/african-swine-fever

(24)  https://rr-europe.woah.org/en/Projects/gf-tads-europe/standing-groups-of-experts-on-african-swine-fever-in-europe/depository-on-african-swine-fever/

(25)  EFSA Journal 2021;18(5):EN-6573.

(26)  EFSA Journal 2018;16(7):5344.

(27)  EFSA Journal 2018;16(11):5494.

(28)  AKM gairėse sąvoka „gaišena“ apima tiek i) rastas nugaišusias laukines kiaules (įskaitant keliuose užmuštas laukines kiaules), tiek ii) nušautas laukines kiaules.

(29)  Naujai užkrėstose teritorijose reikėtų atidžiai apsvarstyti laukinių kiaulių populiacijos valdymo priemones, kad AKM nebeplistų.

(30)  Čekija: https://ec.europa.eu/food/system/files/2019-02/ad_control-measures_asf_presentation-wild-boar-czech-rep.pdf; Belgija: https://ec.europa.eu/food/system/files/2020-11/ad_control-measures_asf_erad-eu-bel.pdf

(31)  Nurodyta Reglamento (ES) 2016/429 43 straipsnyje ir Deleguotojo reglamento (ES) 2020/687 66 straipsnyje.

(32)  EFSA mokslinė ataskaita. Afrikinio kiaulių maro Europos Sąjungoje epidemiologinės analizės (2017 m. lapkričio mėn. – 2018 m. lapkričio mėn.) (Epidemiological analyses of African swine fever in the European Union).

(33)  Ilgiau kaip 24–36 mėnesius, atsižvelgiant į konkrečią situaciją toje zonoje.

(34)  Šiuo metu nėra įrodymų, kad didelės tvoros yra veiksmingos siekiant izoliuoti šernus (EFSA, doi: 10.2903/j.efsa.2018.5344).

(35)  https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/african-swine-fever

(36)  Remiantis tinklo atlikta analize, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Vengrijoje infekcijos plitimo greičio mediana buvo 2,9–11,7 km per metus (Afrikinio kiaulių maro Europos Sąjungoje epidemiologinės analizės (2018 m. lapkričio mėn. – 2019 m. spalio mėn.)). EFSA Journal, 18 tomas,1 leidimas, 2020 m. sausio mėn.

(37)  https://www.woah.org/en/what-we-do/standards/codes-and-manuals/terrestrial-code-online-access/?id=169&L=1&htmfile=chapitre_asf.htm

(38)  Pavyzdžiui, paskutinis patvirtintas AKM atvejis susietas su rasta suirusia laukinės kiaulės gaišena arba skeletu, kurių PGR tyrimo rezultatas buvo teigiamas, iš kurių matyti, kad tas gyvūnas nugaišo likus keliems mėnesiams iki patvirtinimo dienos.

(39)  EFSA Journal 2021 m.: 19 tomas, 2021 m. kovo 3 d. numeris.