Turinys
I.Gairės valstybėms narėms dėl gerosios patirties, kaip pagreitinti leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo procedūras
1.Įvadas
2.Spartesnės ir trumpesnės administracinės leidimų išdavimo procedūros
a.AIED II nuostatos ir jų perkėlimo į nacionalinę teisę gerosios patirties palyginimas
b.Kita geroji patirtis, kuri padeda trumpinti leidimų išdavimo procedūrų, nepatenkančių į AIED II taikymo sritį, trukmę
c.Didesnis lankstumas leidžiant pritaikyti technologines specifikacijas laikotarpiu nuo leidimo paraiškos pateikimo iki infrastruktūros statybos
3.Koordinavimas vidaus lygmeniu ir aiškios bei skaitmenizuotos procedūros siekiant sumažinti administracinių leidimų išdavimo procesų sudėtingumą
a.AIED II nuostatos dėl vieno langelio principo taikymo ir jų perkėlimo į nacionalinę teisę gerosios patirties palyginimas
b.Kiti, su AIED II nesusiję gerosios patirties pavyzdžiai, kaip sumažinti administracinių procedūrų sudėtingumą
4.Pakankami leidimus išduodančių subjektų žmogiškieji ištekliai ir įgūdžiai
5.Geresnis vietų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams parinkimas ir planavimas
a.Žemės ir (arba) jūrų naudojimo apribojimai ir geroji patirtis siekiant palengvinti tinkamų teritorijų parinkimą
b.Daugeriopas erdvės naudojimas
c.Bendruomenės pritarimas ir dalyvavimas
d.Aplinkos apsaugos aspektai
e.Su gynyba ir aviacija susiję aspektai
6.Lengvesnis prijungimas prie tinklo, elektrinės, kuriose derinamos skirtingos technologijos; modernizavimas ir naujoviškos technologijos
a.Prijungimo prie tinklo problemos
b.Elektrinės, kuriose derinamos skirtingos technologijos
c.Modernizavimas
d.Vandenilis
e.Inovacijų rėmimas
II.Gairės valstybėms narėms dėl palankesnių sąlygų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartims sudarymo
1.Įvadas
2.Reglamentavimo klausimai
3.Didesnės galimybės atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartis sudaryti mažosioms ir vidutinėms įmonėms
4.Tarpvalstybinių atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutarčių skatinimas
I.Gairės valstybėms narėms dėl gerosios patirties, kaip pagreitinti leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo procedūras
1.Įvadas
Atsinaujinančiųjų išteklių energija grindžiamas perėjimas prie švarios energijos, kuris yra būtinas Paryžiaus susitarimo ir Europos žaliojo kurso tikslams pasiekti. Todėl 2021 m. liepos mėn. Komisija, kaip Europos žaliojo kurso įgyvendinimo dokumentų rinkinio dalį, pateikė pasiūlymą dėl Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvos (toliau – AIED II) peržiūros, kuriame siūloma iki 2030 m. padvigubinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį energijos rūšių derinyje, palyginti su 2020 m., kad ji pasiektų bent 40 proc.
Kuo spartesnis atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo didinimas dėl Rusijos invazijos į Ukrainą tapo strateginiu ES prioritetu, nes jis sumažins mūsų priklausomybę nuo didžia dalimi importuojamo iškastinio kuro ir padės užtikrinti, kad energija vėl būtų įperkama.
Naujų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pajėgumų įrengimas, kartu įgyvendinant pakankamo dujų tiekimo užtikrinimo priemones ir energijos taupymo planą prieš artėjančią žiemą, bus dar viena ilgalaikė krizės švelninimo priemonė. Komunikate dėl „REPowerEU“, priimtame po 2021 m. spalio mėn. Komunikato dėl priemonių rinkinio, išdėstytas planas, kaip per kelerius metus padaryti Europą nepriklausomą nuo Rusijos iškastinio kuro, visų pirma nuo dujų. Komunikate taip pat siūloma, kad teisėkūros institucijos turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti didesnius su atsinaujinančiųjų išteklių energija susijusius tikslus arba ankstesnį jų pasiekimo terminą, ir nurodoma galimybė paankstinti vėjo ir saulės energijos elektrinių bei šilumos siurblių įrengimą, vidutinį diegimo tempą padidinant 20 proc., ir pasiekti, kad iki 2030 m. papildomai atsirastų 80 GW, kad būtų galima užtikrinti didesnę vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamybą.
Taigi, norint laiku pasiekti reikiamą pajėgumų lygį, reikės gerokai padidinti dabartinį atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų įgyvendinimo tempą.
Aukštos energijos kainos, kurias daugiausia lemia didelės iškastinių gamtinių dujų kainos, yra dar viena priežastis paspartinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų įgyvendinimą ir sumažinti neigiamą poveikį mūsų piliečiams ir įmonėms. Įgyvendinus atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus vartotojų elektros energijos sąnaudos vis dažniau yra gerokai mažesnės nei iškastiniu kuru kūrenamų elektrinių didmeninėje rinkoje siūlomos energijos kainos. Reikia pagreitinti leidimų išdavimo procesą, kad ši elektros energija nedelsiant patektų į rinką. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartys suteikia galimybę Europos pramonei ir įmonėms tiesiogiai gauti pigios atsinaujinančiųjų išteklių energijos, o atsinaujinančiųjų išteklių projektų plėtotojams užtikrina stabilumą be poreikio laukti valstybių narių finansinės paramos, taip didindamos įperkamos, saugios ir tvarios energijos prieinamumą ES.
Ir kai atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektai plėtojami rengiant viešuosius konkursus, ir kai jie įgyvendinami pagal įmonių sudaromas atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartis, ar vykdomi komerciniais pagrindais, dėl kliūčių, susijusių su leidimų išdavimu ir kitomis administracinėmis procedūromis, stabdomas projektų įgyvendinimas, didėja netikrumas ir kaštai ir baidosi investuotojai, todėl kyla pavojus, kad nebus pasiekti ES priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslai ir siūlomas 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslas. Šios kliūtys, su kuriomis dažniausiai susiduriama nacionaliniu, regioniniu ar net vietos lygmeniu, – tai taisyklių, taikomų atrenkant projektų įgyvendinimo vietą ir išduodant administracinius jų įgyvendinimo leidimus, sudėtingumas, prijungimo prie tinklo problemos, technologijų specifikacijų tikslinimo apribojimai leidimų išdavimo proceso metu arba leidimus išduodančių institucijų ar tinklo operatorių personalo problemos. Todėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektai užtrunka iki dešimties metų. Dabar kaip niekad svarbu šias kliūtis šalinti.
2018 m. AIED II yra nustatytos taisyklės dėl leidimų išdavimo atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams proceso administracinės dalies organizavimo ir ilgiausios jo trukmės, apimančios visus atitinkamus jėgainių statybos, modernizavimo, eksploatavimo ir prijungimo prie tinklo leidimus. Valstybės narės buvo įpareigotos iki 2021 m. birželio 30 d. į savo nacionalinę teisę perkelti AIED II, įskaitant šias naujas nuostatas, tačiau šiam terminui pasibaigus nė viena valstybė narė nebuvo pranešusi apie visišką AIED II perkėlimą į nacionalinę teisę. Todėl Komisija, siekdama, kad jos laikytųsi savo įsipareigojimų, įskaitant įsipareigojimus dėl administracinių procedūrų, 2021 m. liepos mėn. pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūras prieš visas valstybes nares dėl to, kad jos neperkėlė AIED II į nacionalinę teisę. Po to, kai buvo pradėtos pažeidimo nagrinėjimo procedūros, dauguma valstybių narių pranešė Komisijai apie nacionalines priemones, priimtas siekiant visiškai arba iš dalies perkelti AIED II į nacionalinę teisę. Šių gairių paskelbimo metu 10 valstybių narių nebuvo pranešusios apie jokias nacionalines priemones, kuriomis į nacionalinę teisę būtų perkeliamos AIED II nustatytos leidimų išdavimo organizavimo ir trukmės taisyklės (t. y. 16 straipsnis), o likusios valstybės narės pranešė priėmusios bent kai kurias reikiamas priemones.
Komisija pažymi, kad šiuo metu nacionalinės arba regioninės leidimų išdavimo taisyklės valstybėse narėse labai skiriasi numatytų administracinių procedūrų trukme ir sudėtingumu. Tai rodo, kad yra daug galimybių gerinti esamą padėtį ir mokytis vieniems iš kitų. Suinteresuotieji subjektai paprašė Komisijos paaiškinti AIED II nuostatas dėl administracinių procedūrų ir užtikrinti geriausios patirties sklaidą, kad leidimus išduodančios institucijos galėtų ja vadovautis taikydamos direktyvą.
Šiose gairėse pristatoma valstybių narių geroji patirtis, kuria siekiama sumažinti administracinę naštą ir padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų planavimui reikalingą aiškumą. Jos pridedamos prie Komisijos rekomendacijos dėl greitesnio leidimų išdavimo procedūrų ir palankesnių sąlygų elektros energijos pirkimo sutartims, priimtos kartu su pasiūlymu dėl tikslinio AIED II pakeitimo, susijusio su leidimų išdavimu. Šios iniciatyvos yra plano „REPowerEU“ ir Europos semestro priemonių rinkinio, kuriuo remiamas spartesnis atsinaujinančiųjų energijos išteklių projektų įgyvendinimas, dalis.
Esamų leidimų išdavimo kliūčių šalinimas ir naujų kliūčių nustatymas turėtų būti laikomi nuolatiniu procesu. Todėl nuo 2022 m. kovo mėn. Komisija taip pat bendradarbiauja su valstybių narių valdžios institucijomis, kad su procesu susijusios kliūtys būtų šalinamos Bendrosios rinkos veikimo užtikrinimo darbo grupėje. Visapusiškai ir greitai įgyvendinant rekomendaciją pagal šiose gairėse pateiktas konkrečias supaprastinimo ir įgyvendinimo laiko trumpinimo idėjas bus galima sutrumpinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams įgyvendinti reikalingą laiką ir pagreitinti jų įgyvendinimą dideliu mastu.
Šiose gairėse nustatyta, kad leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimą galima patobulinti taip: mažinant administracinių leidimų išdavimo procedūrų trukmę ir sudėtingumą, taip pat užtikrinant, kad leidimus išduodantys subjektai ir institucijos, atsakingos už poveikio aplinkai vertinimą, projektų įgyvendinimo vietos atrankos procedūras ir prijungimo prie tinklo klausimus, turėtų pakankamai kvalifikuotų darbuotojų. Be to, daugelyje valstybių narių taip pat esama kliūčių, susijusių su tuo, kad tam tikri projektai nesulaukia visuomenės arba atitinkamų vietos suinteresuotųjų subjektų pritarimo. Tolesniuose skyriuose trumpai paaiškinamos kliūtys, galimi sprendimai ir nustatytoji geroji patirtis, susijusi su nacionalinėmis priemonėmis, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama AIED II, arba priemonėmis, kurios nepatenka į AIED II taikymo sritį.
2.Spartesnės ir trumpesnės administracinės leidimų išdavimo procedūros
Leidimų išdavimo trukmė labai skiriasi priklausomai nuo atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijų ir nuo valstybės narės. Jūros vėjo energijos projektų įgyvendinimas gali trukti iki 10 metų, nors neseniai baigti statyti Nyderlandų jūros vėjo elektrinių parkai, pavyzdžiui, „Borssele III“ ir „Borssele IV“, pradėti eksploatuoti po 4–5 metų nuo sutarties paskyrimo konkurso laimėtojui. Sausumos vėjo energijos projektams nurodoma leidimų išdavimo proceso trukmė svyruoja nuo trejų iki devynerių metų, be to, esama didelių skirtumų ne tik tarp valstybių narių, bet kartais ir tarp skirtingų vienos šalies regionų. Antžeminių saulės energijos projektų įgyvendinimo trukmė svyruoja nuo maždaug vienų metų iki daugiau kaip 4,5 metų.
Tačiau šie vidurkiai grindžiami atvejais, kurie nėra visiškai reprezentatyvūs, nes visoje ES trūksta palyginamų duomenų apie bendrą leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo procedūrų trukmę, įskaitant laiką, kurio reikia poveikio aplinkai vertinimui parengti ir užbaigti, prisijungimo prie tinklo leidimui išduoti ir galimoms teisinėms problemoms išspręsti. Be to, leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo procedūrų trukmė taip pat priklauso nuo to, ar yra tinklų, skirtų tokiems projektams sujungti ir pagamintai energijai integruoti, ir galimybių paspartinti diegimą arba jį vykdyti didesniu mastu. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse procedūros gali būti vykdomos greičiau, tačiau nebūtinai veiksmingiau. Nepaisant to, kad procedūros vykdomos greičiau, dėl įvairių kliūčių gali būti patvirtinama mažiau projektų. Taigi, reikia aktyviai sutelkti dėmesį į kliūtis, dėl kurių valstybėse narėse mažėja leidimų išdavimo procedūrų veiksmingumas, ir jas šalinti. Naudodama techninės paramos priemonę Komisija padeda 17 valstybių narių laipsniškai atsisakyti priklausomybės nuo Rusijos iškastinio kuro, kaip numatyta plane „REPowerEU“; ši pagalba, be kita ko, susijusi su greitesniu leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimu ir stoginių saulės energijos įrenginių diegimo masto didinimu. 2023 m. kvietime teikti pasiūlymus dėl techninės paramos priemonės Komisija valstybėms narėms siūlo paramą pagal pavyzdinį techninės paramos projektą „Leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo pagreitinimas“ (angl. Accelerating permitting for renewable energy).
Įsitikinta, kad valstybių narių regioninis bendradarbiavimas įgyvendinant panašius didelio masto energetikos infrastruktūros projektus veikia kaip katalizatorius siekiant pagreitinti leidimų išdavimą ir šių projektų įgyvendinimą. Komisija pirmininkauja keturioms aukšto lygio grupėms įvairiuose Europos Sąjungos regionuose. Kadangi šios grupės sulaukia aukšto lygio politinę paramą, jos yra pajėgios formuoti bendrą regioninę viziją, nustatyti regioninius prioritetus ir teikti strategines gaires įgyvendinant su energetikos infrastruktūra susijusius bendro intereso projektus, kuriems reikalingas tvirtas sutarimas. Kadangi visose aukšto lygio grupėse jūros vėjo energetikos plėtrapripažįstama visos Europos prioritetu, dideli atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektai gali būti laikomi prioritetinėmis šių grupių darbo kryptimis, ir jiems gali padėti atidus stebėjimas ir tvirtesnis bendradarbiavimas įvairiais politiniais lygmenimis tarp tam tikram regionui priklausančių valstybių narių.
a.AIED II nuostatos ir jų perkėlimo į nacionalinę teisę gerosios patirties palyginimas
AIED II nustatyta, kad leidimų atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos gamybos įrenginiams ir susijusiai tinklo infrastruktūrai išdavimo administracinės procedūros, įskaitant visas atitinkamas kompetentingų institucijų taikomas leidimų išdavimo, sertifikavimo ir licencijavimo procedūras, neturi viršyti dvejų metų. Į siūlomą vandenilio ir dujų rinkų priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo dokumentų rinkinį įtraukta panaši nuostata dėl su vandenilio infrastruktūra susijusių leidimų išdavimo procedūrų supaprastinimo. Administracinis procesas, susijęs su leidimų išdavimu projektams, kurių pajėgumai mažesni kaip 150 kW, ir esamų atsinaujinančiųjų išteklių energijos jėgainių modernizavimu, turi trukti ne ilgiau kaip vienus metus. Į šį terminą neįeina laikas, kurio reikia Sąjungos aplinkos teisės aktams įvykdyti (o tai gali užtrukti), arba galimo bylinėjimosi trukmė; be to, tas terminas dėl išskirtinių aplinkybių gali būti pratęstas vieniems metams.
Kai kurios valstybės narės ne tik perkėlė reikiamas nuostatas į nacionalinę teisę, bet taip pat pateikė papildomų paaiškinimų, kuriais patikslinamos sąlygos, kuriomis leidžiama pratęsti terminą, arba pavedė atitinkamoms institucijoms glaudžiai bendradarbiauti, kad būtų užtikrintas sutartų terminų laikymasis. Kalbant apie termino pratęsimą vieniems metams, Švedija nurodo, kad terminas gali būti pratęstas, jei dėl naujų taisyklių, informacijos ar gairių reikia daug laiko reikalaujančių papildymų arba jei vėluojama dėl išorinių aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti pradžioje. Slovėnijos priimtoje nuostatoje nurodoma, kad iki nustatyto termino pabaigos projekto plėtotojas turi gauti motyvuotą sprendimą, kuriuo, esant sprendime paaiškintoms išskirtinėms aplinkybėms, procedūra pratęsiama ne daugiau kaip vieniems metams.
Siekiant užtikrinti, kad leidimų išdavimo procedūra neviršytų sutartų terminų tais atvejais, kai ją vykdo kelios institucijos, Suomijos perkėlimo į nacionalinę teisę dokumentuose reikalaujama, kad jei atsinaujinančiųjų išteklių energijos jėgainės statybai, modernizavimui, prijungimui prie tinklo ir eksploatavimui būtina daugiau nei viena leidimo išdavimo ar administracinio patvirtinimo procedūra, atsakingos kompetentingos institucijos turi bendradarbiauti, kad būtų laikomasi terminų. Projekto rengėjams skirtam bendram kontaktiniam punktui pavedama padėti kompetentingoms institucijoms susitarti (jei to reikia) dėl jų procedūrų atlikimo terminų. Be to, perkėlimo teisės aktuose nurodoma, kada pradedamas ir baigiamas termino skaičiavimas, o bendram kontaktiniam punktui pavedama stebėti, kaip laikomasi terminų.
Kalbant apie stebėseną ir ataskaitų dėl nacionalinių nuostatų teikimą, integruotose nacionalinėse energetikos ir klimato srities pažangos ataskaitose, kurios Komisijai turi būti pateiktos iki 2023 m. kovo 15 d., o vėliau – kas dvejus metus, reikalaujama, kad valstybės narės praneštų apie konkrečias priemones, kuriomis siekiama įvykdyti AIED II 15–17 straipsniuose nustatytus reikalavimus supaprastinti ir sutrumpinti leidimų išdavimo procedūras bei padaryti jas skaidresnes. Be to, nuosekli ES masto stebėsena ir administracinių leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimo procedūrų vertinimas suteiktų Komisijai, valstybėms narėms ir projektų rengėjams galimybę susipažinti su įvairių etapų, sudarančių leidimų projektams išdavimo procesą, trukme, jų apimtimi, reikalavimais ir juos vykdančiomis institucijomis, taip pat su galimais bendrais vėlavimų ir kitų kliūčių, susijusių su atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijomis arba leidimų išdavimo etapais, ypatumais.
b.Kita geroji patirtis, kuri padeda trumpinti leidimų išdavimo procedūrų, nepatenkančių į AIED II taikymo sritį, trukmę
Teismo proceso trukmė neįeina į AIED II nustatytą terminą, tačiau valstybės narės gali imtis priemonių, kad sutrumpintų dėl teisminių ginčų pailgėjusią procedūrų trukmę. Nors teisė kreiptis į teismą turi būti užtikrinama, valstybės narės savo nacionalinę teismų sistemą gali organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas greitesnis bylinėjimasis, pavyzdžiui, su tam tikrais nacionalinės svarbos projektais susijusius ginčus nagrinėjant viena instancija vykdomas procedūras, nustatant terminus tam tikriems bylinėjimosi procedūros etapams, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes, kad būtų išvengta nereikalingo apeliacinių procedūrų užtęsimo, arba įtraukiant nuostatas, kuriomis siekiama mažinti piktnaudžiavimą bylinėjimusi. Kelios valstybės narės jau ėmėsi priemonių su leidimais susijusių teismo procesų trukmei racionalizuoti.
Prancūzija sumažino galimų apeliacinių skundų dėl su aplinkos apsauga susijusių leidimų sausumos vėjo energijos projektams išdavimo skaičių nuo trijų iki tik dviejų. Nuo 2018 m. gruodžio 1 d. apeliacinius skundus galima teikti tiesiogiai administraciniams apeliaciniams teismams ir jiems nebereikia iš pradžių kreiptis į administracinius teismus (ši praktika jau taikoma dėl jūros vėjo energijos (nuo 2016 m. sausio mėn., kai buvo priimtas dekretas)).
Nyderlandai nusprendė, kad apeliaciniai skundai, susiję su leidimais sausumos vėjo energijos projektams, kurių pajėgumai didesni nei 100 MW, ir saulės fotovoltinių technologijų projektams, kurių pajėgumai didesni nei 50 MW, gali būti teikiami tik aukštesnės instancijos teismui.
Kai kurios valstybės narės ne tik racionalizavo su teismo procesu susijusią sistemą, bet taip pat įtraukė kitų priemonių, kurias taikant galima nustatyti prioritetus ir taip paspartinti leidimų išdavimo procedūras, pavyzdžiui, nustatant strateginių projektų kategorijas. Pagal Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos 2 straipsnio 5 dalį kai kurie nacionalinės svarbos projektai gali būti tvirtinami atskirais teisės aktais. Taip valstybėms narėms leidžiama to projekto atveju netaikyti nuostatų dėl viešųjų konsultacijų.
Ispanijoje Andalūzijos regioninė valdžia įsteigė „pagreitinimo padalinį“, skirtą regioninio viešojo administravimo ir vidaus reikalų departamento kompetencijai priklausantiems ir strateginiais laikomiems projektams. Atrinktų projektų pripažinimas strateginės svarbos projektais reiškia, kad jiems taikomas lengvatinis režimas kiek tai susiję su jiems plėtoti reikalingų administraciniu leidimų ir įgaliojimų suteikimo procesu.
Kitas geras būdas pagreitinti leidimų išdavimą yra leisti prašymus dėl leidimų projektams, įskaitant susijusius tinklo projektus, teikti vienu metu, o ne vieną po kito.
Pavyzdžiui, Austrijoje plėtotojai vienu metu gali prašyti išduoti kelis leidimus (elektros energijos gamybos leidimą, patvirtinimą pagal gamtos apsaugos įstatymo procedūrą, patvirtinimą pagal aviacijos įstatymo procedūrą, leidimą pagal miškininkystės įstatymą, leidimą pagal vandentvarkos įstatymą, leidimą pagal darbuotojų sveikatos ir saugos įstatymą, statybos leidimą). Tuo pat metu taip pat gali būti atrenkama projekto įgyvendinimo vieta ir teikiamas prašymas prijungti prie tinklo. Prancūzijoje ir Belgijoje (Flandrijoje ir Valonijoje) nustatytos bendro leidimo procedūros. Flandrijoje ir Valonijoje šie bendri leidimai apima su aplinkos apsauga ir miesto planavimu susijusių leidimų išdavimo procedūras, o mažos apimties projektams taikomos išimtys. Taikant šią procedūrą, Prancūzijoje vienu metu nagrinėjamas kelių leidimų išdavimas: leidimų, susijusių su aplinkos apsauga, oro navigacija ir kariuomenės prieigos teisėmis, išdavimas ir elektros energijos gamybos leidimų išdavimas.
Namų ūkių ir energetikos bendrijų nedidelio masto atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų atveju kliūtys, su kuriomis jau susiduria profesionalūs rinkos dalyviai, dar labiau išauga dėl išteklių trūkumo. Graikijoje energetikos bendrijos teikdamos paraiškas dėl prijungimo prie tinklo, aplinkos apsaugos sąlygų patvirtinimo ir gamybos licencijų turi pirmenybę kitų toje pačioje teritorijoje veikiančių ir į tą patį paraiškų ciklą patenkančių pareiškėjų atžvilgiu. Portugalijoje atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijoms taikomos išimtys dėl išankstinės kontrolės ir (arba) pranešimo, registravimo ir eksploatavimo reikalavimų, priklausomai nuo įrengtų pajėgumų arba gaminančių vartotojų naudojimosi viešuoju tinklu tiekiant elektros energiją. Airijoje situacija panaši – energetikos bendrijoms čia nereikia gauti planavimo leidimo prieš teikiant prašymą prisijungti prie tinklo ir joms taikoma supaprastinta leidimų išdavimo procedūra.
Leidimų išdavimą taip pat galima paspartinti iš anksto atliekant viešas konsultacijas ir tam tikrus tyrimus. Pavyzdžiui, bendro intereso projektų atveju privalomas viešų konsultacijas dėl projekto įgyvendinimo vietos atlikus leidimų išdavimo proceso pradžioje buvo lengviau suprasti, kam visuomenė gali nepritarti, ir šias problemas išspręsti.
Galiausiai, nustačius konkrečius terminus gali pagreitėti leidimus išduodančių institucijų atliekamas vertinimo procesas per aplinkosaugos procedūras. Kai būtina atlikti poveikio aplinkai vertinimą, valstybės narės turėtų apriboti įvairių poveikio aplinkai vertinimo procedūros etapų trukmę
ir nustatyti maksimalius terminus, kurie būtų privalomi:
·kompetentinga institucija nuomonę dėl apimties pateikia ne vėliau kaip per vieną mėnesį;
·poveikio aplinkai vertinimo išvada ir pagrįsta išvada pateikiama ne vėliau kaip per tris mėnesius su galimybe pratęsti terminą dar trims mėnesiams;
·viešų konsultacijų dėl poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos išvados pateikiamas ne vėliau kaip per du mėnesius;
·sutikimas dėl planuojamos veiklos išduodamas ne vėliau kaip per šešis mėnesius.
Maždaug pusė valstybių narių jau yra nustačiusios konkrečius terminus, per kuriuos kompetentingos institucijos, gavusios plėtotojo pateiktą poveikio aplinkai vertinimą, turi leisti vykdyti projektus. Daugeliu atvejų šis terminas neviršija vieno arba dviejų mėnesių (Bulgarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Maltoje, Graikijoje, Latvijoje ir Rumunijoje).
Kitas galimas supaprastinimas – sąlyginė išimtis, susijusi su statybos leidimais, taikoma kartu su pranešimo reikalavimais dėl mažos galios fotovoltinės saulės energijos sistemų. Belgijos Flandrijos regione fotovoltinės saulės energijos elektrinei tam tikromis sąlygomis statybos leidimo reikalavimas netaikomas.
c.Didesnis lankstumas leidžiant pritaikyti technologines specifikacijas laikotarpiu nuo leidimo paraiškos pateikimo iki infrastruktūros statybos
Jei projektų plėtotojai privalo tiksliai laikytis technologinių specifikacijų, pateiktų pradinėje paraiškoje gauti leidimą, o leidimų išdavimo procedūros užtruko arba vėluojama išduoti leidimus, kyla grėsmė, kad bus įdiegtos ne pačios geriausios technologijos. Tais atvejais, kai dėl ilgos leidimo išdavimo proceso trukmės patvirtintas technologinis sprendimas pasensta, projekto rengėjas, norėdamas naudoti naujausias prieinamas technologijas, turėtų iš naujo teikti paraišką gauti leidimą arba atlikti naują poveikio aplinkai vertinimą. Suteikus daugiau lankstumo, t. y. leidžiant plėtotojams teikti paraišką dėl įvairių technologinių parametrų, atsiranda sąlygos greičiau diegti veiksmingiausias technologijas, nebūtinai darant didesnį poveikį aplinkai.
Siekdamos išspręsti šią problemą, kai kurios valstybės narės per leidimų išdavimo procesą taiko vadinamąjį intervalo modelį, pagal kurį teikdami paraiškas gauti leidimus plėtotojai gali nurodyti įvairius technologinius parametrus (pvz., susijusius su didžiausiu bendru jėgainių aukščiu) ir taip įgyja lankstumo, kad galėtų diegti pažangiąsias technologijas, didinti efektyvumą ir plėsti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą. Pavyzdžiui, Švedijoje jau leidžiama taikyti šį leidimo išdavimo modelį tam tikriems vėjo energijos projektams. Projekto plėtotojai turi nurodyti projekto teritoriją, didžiausią jėgainių skaičių, didžiausią bendrą jų aukštį, ribojamas zonas projekto teritorijoje ir didžiausią infrastruktūros pėdsaką. Jie turi lankstumo optimizuoti jėgainių konfigūraciją ir padidinti arba sumažinti jų vėjaračio dydį ir vėjaračio stebulės aukštį. Plėtotojams taip pat leidžiama naudoti naujausias jėgainių technologijas ir taip optimizuoti jų konfigūraciją ir kiek įmanoma padidinti leidime nurodytus pajėgumus. Rumunijoje leidžiama pakeisti vėjo jėgainės tipą po to, kai išduodamas galutinis statybos leidimas, jei laikomasi pagrindinių parametrų (bendro aukščio ir vėjaračio parametrų). Plėtotojai tiesiog turi pranešti apie keitimus kompetentingoms institucijoms.
3.Koordinavimas vidaus lygmeniu ir aiškios bei skaitmenizuotos procedūros siekiant sumažinti administracinių leidimų išdavimo procesų sudėtingumą
Priklausomai nuo valstybės narės, projektų rengėjai turi bendradarbiauti su nacionalinio, regiono ir savivaldybės lygmens administracijomis ir (arba) įvairiais departamentais ar ministerijomis. Kai teisės aktai ir procedūros yra kelių lygmenų (nacionalinio ir regioninio) ir kartais vienas kitam prieštarauja, taip pat kai nėra aiškaus nacionalinių, regioninių ir (arba) vietos valdžios institucijų kompetencijos pasidalijimo, atsiranda nereikalingų sunkumų ir leidimų išdavimo procesas gali užsitęsti. Suinteresuotųjų subjektų teigimu, ne visada aišku, ar tam tikrų institucijų dalyvavimas administraciniame leidimų išdavimo procese yra privalomas ir ar privaloma atsižvelgti į jų nuomonę. Be to, kai išduodant leidimą dalyvauja kelios viešosios įstaigos, dažnai nėra aišku, kokia paraiškos dėl projekto leidimo nagrinėjimo būklė ir kuriame etape kyla kliūčių. Taip pat administravimo institucijose nevienodai įdiegtos skaitmeninės priemonės ir sprendimai.
a.AIED II nuostatos dėl vieno langelio principo taikymo ir jų perkėlimo į nacionalinę teisę gerosios patirties palyginimas
Pagal AIED II reikalaujama, kad valstybės narės paskirtų vieną bendrą kontaktinį punktą (toliau – vieno langelio principas), per kurį būtų išduodami leidimai statyti, modernizuoti ir eksploatuoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos įrenginius ir susijusią tinklo infrastruktūrą, panašiai, kaip numatyta TEN-E reglamento nuostatose ir kaip siūloma vandenilio ir dujų rinkų priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo dokumentų rinkinyje. Pavyzdžių galima rasti ir kituose sektoriuose, kuriuose ėmus taikyti vieno langelio principą sutrumpėjo laikas ir sumažėjo išlaidos, susiję su informacijos suteikimu, ypač informacijos, susijusios su licencijų ir leidimų išdavimo reikalavimais. Laikantis subsidiarumo principo, AIED II valstybėms narėms suteikia lankstumo pasirinkti tinkamiausias įgyvendinimo taisykles, jei per visą leidimų išdavimo procesą pareiškėjai neprivalo bendradarbiauti su daugiau kaip vienu kontaktiniu punktu.
Taikyti vieno langelio principą galima įvairiai. Grynai administracinio pobūdžio vieno langelio principu veikiantis punktas atsinaujinančiųjų išteklių energijos projekto rengėjui ir atitinkamoms valdžios institucijoms, dalyvaujančioms išduodant įvairius elektrinės statybos ir prijungimo prie tinklo leidimus, tiktai padeda palaikyti ryšį. Administracinio pobūdžio kontaktinio punkto įgaliojimus galima išplėsti ir pavesti jam išduoti visus reikiamus leidimus. Gali būti įsteigti keli vieno langelio principu veikiantys punktai, sprendžiantys klausimus, susijusius su skirtingo dydžio projektais, atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijomis ar administraciniais padaliniais valstybėje narėje, su sąlyga, kad dėl konkretaus projekto kiekvienas pareiškėjas turi kreiptis į vienintelį bendrą kontaktinį punktą.
Vieno langelio principu veikiančius punktus taip pat steigia už tinklo infrastruktūrą atsakingi subjektai, pavyzdžiui, nacionalinės kompetentingos institucijos, pagal TEN-E reglamentą išduodančios leidimus bendro intereso projektams, arba nacionalinės reguliavimo institucijos, perdavimo sistemos operatoriai ir su kitų rūšių tinklais susijusios nacionalinės, regioninės ar vietos valdžios institucijos. Bendro intereso projektų atveju patartina glaudžiai koordinuoti ir vienodinti AIED II numatytų vieno langelio principu veikiančių punktų ir tų nacionalinių kompetentingų institucijų procesus. Esamos regioninio bendradarbiavimo struktūros, veikiančios energetikos politikos srityje, pavyzdžiui, minėtos politinės aukšto lygio grupės, galėtų padėti ieškoti tokio glaudaus koordinavimo ir jį plėsti.
Nacionalinėse nuostatose, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama AIED II, valstybės narės dažniausiai vienu bendru kontaktiniu punktu paskiria esamą nacionalinę energetikos agentūrą arba kitą įgyvendinimo agentūrą ir jai paveda supaprastinti administracinį prašymų išduoti leidimą ir leidimų išdavimo procesą. Projektų rengėjai turėtų daugiau tikrumo ir pasitikėjimo proceso skaidrumu, jei jiems būtų išvardytos visos institucijos, su kuriomis bendras kontaktinis punktas bendradarbiauja ir kurių veiksmus jis koordinuoja. Taip pat būtų naudinga, jei būtų nurodyti konkretūs teisės aktai, dėl kurių kontaktinis punktas gali teikti konsultacijas.
Danijoje kontaktiniu punktu paskirta Danijos energetikos agentūra (DEA) teikia bendras konsultacijas administracinio proceso klausimais, įskaitant konsultacijas dėl veiksmų, kurių reikia imtis siekiant įrengti ir eksploatuoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos objektus. Jūros vėjo energijos projektų leidimus išduoda pati DEA, jei projektai įgyvendinami Danijos teritoriniuose vandenyse ir jos išskirtinėje ekonominėje zonoje. DEA rengia ir išduoda licencijas vykdydama kartotinį sąveikos su atitinkamomis institucijomis procesą ir perduoda su projektu susijusią informaciją valdžios institucijoms, kad būtų sušvelnintos interesų sankirtos.
Švedijoje Švedijos energetikos agentūrai pavesta įsteigti skaitmenizuotą kontaktinį punktą ir užtikrinti jo veikimą. Kontaktiniame punkte turi būti nurodyta, kaip tiesiogiai susisiekti su klausimą nagrinėjančiomis institucijomis. Nacionalinėse nuostatose, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama AIED II, taip pat pateikiamas sąrašas kontaktiniam punktui padedančių institucijų, įskaitant institucijas ir agentūras, atsakingas už jūrininkystės klausimus, aplinkos apsaugą, nacionalinį paveldą ir žemės ūkį, taip pat savivaldybes.
Suomijos vieno langelio principu veikiančiam kontaktiniam punktui pavesta teikti konsultacijas dėl leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos įrenginiams išdavimo procedūrų ir kitų administracinių procedūrų. Nacionalinėse nuostatose pateikiamas sąrašas klausimų, kuriais kontaktinis punktas privalo konsultuoti. Tarp tų klausimų yra Gynybos pajėgų nuomonė dėl vėjo jėgainių statybos priimtinumo.
b.Kiti, su AIED II nesusiję gerosios patirties pavyzdžiai, kaip sumažinti administracinių procedūrų sudėtingumą
Tam, kad būtų išvengta atvejų, kai koordinuoti veiksmus ir duoti pritarimą turi skirtingos administravimo įstaigos ir vienai įstaigai nepateikus atsakymo tolesni veiksmai sustoja, apibrėžtomis sąlygomis gali būti taikomas bežodžio administracinio sutikimo principas išskyrus atvejus, kai atsakymas būtinas pagal ES arba nacionalinę teisę. Ispanijoje 2020 m. potvarkiu dėl elektros energijos gamybos savo reikmėms įrenginių ir saulės energijos parkų bežodžio administracinio sutikimo principas neseniai pradėtas taikyti konkretiems administraciniams veiksmams. Kai kelioms su projektu susijusioms administracijoms reikia pateikti viena kitai atsakymą, bet jos to nepadaro per 30 dienų, šis konkretus administracinis veiksmas laikomas įvykdytu.
Kalbant apie platesnį skaitmeninių priemonių ir sprendimų naudojimą leidimų išdavimo procedūrose, AIED II reikalaujama, kad pareiškėjams būtų leidžiama atitinkamus dokumentus pateikti ir skaitmenine forma. Be to, popierines formas pakeitus elektroninėmis ir naudojant skaitmeninių ryšių platformas, kuriose sujungiami skirtingi paraiškų teikimo procesai, leidimus išduodančių institucijų darbuotojams taptų lengviau nagrinėti paraiškas ir atsirastų galimybė stebėti ir tobulinti procedūras. Dėl to taip pat padidėtų skaidrumas: projektų vykdytojai žinotų pateiktos paraiškos padėtį, o visoms susijusioms institucijoms būtų suteikta galimybė prieiti prie to paties centralizuoto įrašo apie projektą.
Šioje srityje Kipras į savo ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą įtraukė reformą, kuria sukuriamas viena bendra skaitmeninė prieiga, kuri leistų supaprastinti leidimų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams išdavimą. Pagal ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą, Kipras taip pat paprašė REFORM GD techninės pagalbos rengiant metodiką, kurios reikia kuriant vieną bendrą prieigą. Vokietijos Žemutinės Saksonijos žemėje sukurta elektroninė prašymo išduoti patvirtinimą dėl apsaugos nuo poveikio (ELiA) forma, kurią naudoja aštuonios Vokietijos federalinės žemės ir per kurią paraiškos dokumentai gali būti perduodami užšifruoti. Nyderlanduose veikia internetinė platforma „Visi su fiziniais aspektais susiję leidimai viename“ (angl. All in One Permit for Physical aspects), skirta sausumos vėjo energijos ir antžeminių fotovoltinės saulės energijos įrenginių projektams. Interneto platforma gali naudotis tiek atsakingos institucijos, tiek projekto plėtotojai, nepriklausomai nuo to, kokia institucija (savivaldybė, provincija ar nacionalinė vyriausybė) yra atsakinga už leidimų išdavimo procedūros vykdymą. Be to, kai kuriose provincijose interneto platforma taip pat naudojama paraiškoms dėl leidimų, susijusių su gamtos apsauga, teikti.
4.Pakankami leidimus išduodančių subjektų žmogiškieji ištekliai ir įgūdžiai
Norint išnagrinėti augantį paraiškų dėl projektų leidimų skaičių, leidimus išduodančioms institucijoms ir tinklų operatoriams reikės pakankamai kvalifikuotų darbuotojų. Taip pat reikės už poveikio aplinkai vertinimą atsakingų darbuotojų ir nacionalinių teismų, kuriuose vyksta apeliacinis procesas. Kaip paaiškinta tyrimo „RES Simplify“ tarpinėje ataskaitoje ir patvirtinta per Komisijos konsultacijas dėl šios iniciatyvos, darbuotojų trūkumas leidimus išduodančiose institucijose šiuo metu yra didelė kliūtis projektų įgyvendinimui daugelyje valstybių narių; paraiškoms dėl projektų leidimų nagrinėti paprastai nepakanka darbuotojų ir (arba) trūksta reikiamos kvalifikacijos ar įgūdžių. Remiantis ataskaitos išvadomis, darbuotojų trūkumas dažnesnis didelėse valstybėse narėse ir ši jų problema didesnė nacionaliniu nei regioniniu lygmeniu, o kvalifikacijos trūkumas labiau būdingas rinkoms, kuriose mažiau žinoma apie konkrečią technologiją, ir įgyvendinta mažiau projektų. Kvalifikacijos dažnai trūksta vietos lygmeniu, nes darbuotojai turi mažiau galimybių specializuotis, ir (arba) trūksta žinių sudėtingais techniniais ir teisiniais klausimais. Tai ypač būdinga mažai administracinių pajėgumų turinčioms kaimo vietovėms, kuriose kuriose rengiami dideli atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektai. Kai esama su personalu susijusių problemų, daugėja kitų kliūčių, nes valdžios institucijos neturi pajėgumų tarpusavyje koordinuoti veiksmus ir užtikrinti administracinių procesų sklandumą. Tai pasakytina ir apie vieno langelio principu veikiančio kontaktinio punkto įgyvendinimą: dėl darbuotojų ar atitinkamos kvalifikacijos trūkumo vykdant administracines procedūras gali atsirasti papildomų kliūčių. Todėl labai svarbu užtikrinti tinkamus įgūdžius ir patrauklias darbo vietas atitinkamuose sektoriuose ir įvairiuose administravimo lygmenyse, be kita ko, leidimus išduodančiose institucijose (ir ne vien jose).
Siekiant spręsti tiek darbuotojų trūkumo, tiek įgūdžių trūkumo problemą, reikia imtis tikslinių ir į ateities orientuotų priemonių. Tarp tų priemonių, laikantis Europos Komisijos požiūrio į lyčių aspekto integravimą į visas sritis, taip pat ir vykdant žaliąją ir skaitmeninę pertvarką, turėtų būti pastangos moterų dalyvavimui didinti ir lygioms galimybėms užtikrinti (visiems ir visais lygmenimis).
Valstybių narių buvo paprašyta savo nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose (NEKSVP) pateikti informaciją apie visą planuojamą įrengtąjį atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos pajėgumą 2021–2030 m., suskirstytą į naujus pajėgumus ir modernizavimo projektus, pagal technologijas ir sektorius (MW). Valstybės narės taip pat turėjo nustatyti konkrečias informavimo ir mokymo priemones. Valstybės narės, vertindamos leidimus išduodančių institucijų personalo ir biudžeto poreikius, turėtų atsižvelgti į šį planuojamą įrengtąjį pajėgumą, taip pat į esamo darbuotojų skaičiaus didinimo vertinimą.
Nors duomenų apie užimtumą leidimus išduodančiose institucijose nedaug, žinoma, kad 2018 m. Ispanijos Aragono autonominėje srityje išduota naujų leidimų sausumos vėjo elektrinių parkams, kurių pajėgumai siekia 1 100 MW, ir 30 darbuotojų paskirti atsakingais tik už paraiškų išduoti leidimus vėjo energijos ir fotovoltinių technologijų projektams nagrinėjimą. Suomijoje pagal ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą skiriama 6 mln. EUR siekiant 2021–2023 m. laikinai padidinti darbuotojų, atsakingų už su aplinkos apsauga susijusių leidimų išdavimą, procedūrų vykdymą bei projektų nagrinėjimą, skaičių ir remti naujas energetikos technologijas, įskaitant jūros vėjo energiją, didelio masto saulės energiją ir geoterminę energiją. Finansinė parama bus naudojama padengiant personalo išlaidas, susijusias su poveikio aplinkai vertinimų nagrinėjimu, skundų dėl sprendimų dėl su aplinkos apsauga susijusių leidimų nagrinėjimu, taip pat pagalbai savivaldybėms ir apskritims, siekiant užtikrinti žemėnaudos planavimo ir statybos leidimų išdavimą. Italijoje įsteigta Ekologinės pertvarkos ministerijos prižiūrima 40 narių darbo grupė, kuriai paskirta įgyvendinti nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą ir ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą. Jos užduotis – paspartinti poveikio aplinkai vertinimų nagrinėjimą. Kiekvienas darbo grupės narys turi bent penkerių metų profesinę patirtį ir įgūdžius, būtinus techniniams, aplinkosauginiams ir su kraštovaizdžiu susijusiems atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų aspektams įvertinti. Vokietijos 18 punktų supaprastinimo plane, kuriuo siekiama supaprastinti leidimų sausumos vėjo energijos projektams išdavimą, numatyta federalinių žemių pareiga užtikrinti, kad planuojančios ir tvirtinančios institucijos turėtų pakankamai darbuotojų ir reikiamą techninę įrangą prašymams išduoti leidimą nagrinėti. Be to, Vokietijos koalicijos susitarime nurodytos už projektus atsakingos išorės grupės, kurios turėtų palengvinti leidimus išduodančioms institucijoms tenkančią naštą.
Siekiant užtikrinti, kad valdžios institucijų, atsakingų už paraiškų dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų leidimų nagrinėjimą, darbuotojai turėtų tinkamos patirties teisiniais ir techniniais klausimais, vienas iš galimų pirmųjų žingsnių dabartinėms įgūdžių spragoms šalinti galėtų būti pagal programą „Erasmus+“ įgyvendinamas viešojo sektoriaus institucijų, pramonės atstovų, socialinių partnerių ir švietimo bei mokymo įstaigų sektorinio bendradarbiavimo įgūdžių srityje aljansas. 2021 m. įvyko ES įgūdžių pakto aukšto lygio apskritojo stalo diskusija, kurioje dalyvavo atsinaujinančiųjų išteklių energijos pramonės suinteresuotieji subjektai, – viena iš apskritojo stalo diskusijų su pramonės ekosistemų atstovais, kuriomis siekiama įtraukti suinteresuotuosius subjektus į Įgūdžių pakto įgyvendinimą. Įgūdžių paktas yra naujas bendradarbiavimo modelis, sukurtas siekiant spręsti įgūdžių, kurių reikia ekonomikos atsigavimui ir ES pramonės strategijai įgyvendinti, taip pat žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai vykdyti, problemas. Juo siekiama šalinti įgūdžių spragas pramonės ekosistemose raginant įmones, darbuotojus, nacionalines, regionines ir vietos valdžios institucijas, socialinius partnerius, pramonės organizacijas, profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjus, prekybos rūmus ir užimtumo tarnybas investuoti į kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo veiksmus. Po apskritojo stalo diskusijos Komisija yra pasirengusi padėti parengti plataus masto partnerystę įgūdžių srityje, susijusią su sausumos atsinaujinančiųjų išteklių energija. Be to, yra atitinkamų ES finansavimo galimybių (pvz., pagal programą LIFE, iš sanglaudos politikos fondų, pagal techninės pagalbos priemones). Šiomis aplinkybėmis taip pat labai svarbus abipusis diplomų, įgūdžių ir kvalifikacijų pripažinimas visoje ES, ypač ES pasienio regionuose.
Ypatingą dėmesį reikia skirti mokymų ir su įgūdžiais susijusių iniciatyvų poreikiui tenkinti, be kita ko, juos skiriant konkrečiai regionų ir vietos leidimus išduodančių institucijų darbuotojams, taip pat atsižvelgiant į jų funkcijų ypatumus. Šiuo atžvilgiu valstybės narės raginamos imtis veiksmų ir suteikti pakankamai mokymo galimybių.
Jau vykdomas su jūrininkystės technologijomis susijęs Sektorių bendradarbiavimo įgūdžių srityje planas, pagal kurį rengiama su jūrų atsinaujinančiaisiais ištekliais susijusių įgūdžių ugdymo strategija, taip pat tiriamas sektoriaus potencialas tapti skaitmeninės ir žaliosios pertvarkos varomąja jėga. Administravimo įstaigų „giminiavimasis“ galėtų būti ypač aktualus jūrų energijos sektoriuje, nes kai kurios valstybės narės ruošiasi pirmą kartą išduoti leidimus vykdyti jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus, o kitos jau turi patirties.
Siekdamos palengvinti keitimąsi informacija, supaprastinti didelio masto atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų įgyvendinimą ir sumažinti neatidėliotiną poreikį didinti pajėgumus, valstybės narės taip pat galėtų svarstyti savanoriškų platformų leidimus išduodančioms institucijoms steigimą. Tokios platformos galėtų veikti kaip dalijimosi žiniomis saugyklos, kuriose būtų galima rasti geriausios patirties pavyzdžių ir kurios padėtų didinti veiksmingumą arba nustatyti įvairių procesų valstybėse narėse sinergiją. Be to, kaip ir infrastruktūros projektų atveju, projektų rengėjai galėtų pasinaudoti gebėjimų stiprinimo iniciatyvomis, kuriomis siekiama mažinti vėlavimus dėl prastos leidimus išduodančioms institucijoms pateikiamų dokumentų ir tyrimų kokybės.
5.Geresnis vietų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams parinkimas ir planavimas
Nuo iškastinio kuro nepriklausančiai energetikos sistemai, kuri daugiausia grindžiama atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais, reikės daugiau erdvės nei tradicinei energetikos sistemai, kuriai būdingos didesnės centralizuotos energijos gamybos įmonės. Kadangi Europa didžia dalimi yra tankiai apgyvendintas žemynas, čia dažnai kyla nesutarimų dėl žemės naudojimo ir tenka derinti skirtingas viešąsias gėrybes ir interesus. Įgyvendinant atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus susiduriama su konkurencija dėl prieigos prie tinkamų teritorijų ir su žemės ir (arba) jūros naudojimo apribojimais, kurie visų pirma atsiranda dėl žemės ūkio ir (arba) žuvininkystės veiklos, jūrų transporto kelių, kultūros paveldo ir su gynyba susijusios veiklos. Siekiant paspartinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų įgyvendinimą vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, pagrindinės priemonės yra geras teritorijų planavimas ir analitinės galimybių studijos. Tai daroma ankstyvuoju etapu, todėl galima sumažinti poveikį aplinkai, užglaistyti nesutarimus dėl žemės ir (arba) jūros naudojimo ir nurodyti projektų plėtotojams tinkamas vietas, o dėl to savo ruožtu galėtų pagreitėti leidimų išdavimo procedūros.
a.Žemės ir (arba) jūrų naudojimo apribojimai ir geroji patirtis siekiant palengvinti tinkamų teritorijų parinkimą
Strategiškesnis požiūris, kuriuo vadovaujantis atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų įgyvendinimo vietos parenkamos vykdant teritorijų planavimą, padės skirti pakankamai erdvės papildomiems atsinaujinančiųjų išteklių energijos pajėgumams, kurių reikia ES tikslams pasiekti. Jis tinka tiek jūroje, tiek sausumoje naudojamoms elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių technologijoms, taip pat šilumos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamybos sektoriui. Atitinkamas tokių planų administracinis lygmuo gali skirtis priklausomai nuo technologijos, pavyzdžiui, vėjo energijos įrenginiams tinkamos vietos paprastai turėtų būti parenkamos regioniniu lygmeniu, o mažos saulės fotovoltinės energijos gamybos vietos gali būti parenkamos savivaldybių lygmeniu. Jūrinių teritorijų planavimas vykdomas nacionaliniu lygmeniu, vis dažniau bendradarbiaujant su to paties jūros baseino kaimyninėmis šalimis. ES jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos strategijoje paaiškinta, kad jūrinių teritorijų planavimas yra pagrindinis šių technologijų diegimo ramstis. Persvarstytame TEN-E reglamente reikalaujama, kad nustatydamos savo atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų įgyvendinimo tikslus iki 2050 m. (tarpiniai etapai – 2030 ir 2040 m.) valstybės narės bendradarbiautų. Komunikate dėl „REPowerEU“ valstybės narės raginamos skubiai nustatyti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams tinkamas sausumos ir jūrų zonas, atitinkančias jų nacionalinius energetikos ir klimato srities veiksmų planus, ir tų projektų indėlį siekiant patikslinto 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslo. Šiame kartografavimo procese turėtų būti nustatytos riboto dydžio aiškiai apibrėžtos zonos, ypač tinkamos atsinaujinančiųjų išteklių infrastruktūrai diegti (atsinaujinantiesiems energijos ištekliams naudoti tinkamiausios zonos), kiek įmanoma vengiant aplinkos požiūriu vertingų teritorijų ir teikiant pirmenybę, inter alia, žemės ūkiui nenaudojamai nualintai žemei.
Šiuo atžvilgiu būtų naudinga išnagrinėti galimybę naudoti nualintas zonas, pvz., senus karjerus, nebeveikiančias kasyklas, sąvartynus ar senas pramonines zonas, automobilių stovėjimo aikšteles ir teritorijas šalia transporto koridorių, pavyzdžiui, greitkelių ir traukinių bėgių. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos infrastruktūros plėtojimas urbanistinėse dykrose kai kuriais atvejais gali turėti papildomų pranašumų, pavyzdžiui, kai netoliese miestų teritorijos ir kelių tinklai, taip pat energijos tinklų jungtys. Kita vertus, taip pat reikėtų spręsti susijusias problemas, pavyzdžiui, problemas, susijusias su tarša, neišspręstais nuosavybės klausimais arba paskatų pertvarkyti urbanistines dykras trūkumu.
Svarbu pažymėti, kad vykdant teisingą pertvarką pertvarkomų anglių regionų kasyklos galėtų tapti tinkamomis vietomis vėjo ir saulės fotovoltinės energijos infrastruktūrai plėtoti arba geoterminei ar vandenilio energijai gaminti, priklausomai nuo vietovės ir ją supančios pramonės ekosistemos. Apskritai anglių pramonės regionuose esama daug galimybių atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams įgyvendinti; apskaičiuota, kad juose galima pasiekti 1,4 GW vėjo energijos pajėgumus ir 2,7 GW saulės energijos pajėgumus. Papildomas buvusių iškastinio kuro eksploatavimo vietų privalumas yra toks, kad jose paprastai patogu prisijungti prie tinklo ir jau yra darbo jėgos. Pavyzdžiui, Ispanijoje, Graikijoje arba Vengrijoje ir Vokietijoje ieškoma būdų naudoti fotovoltinės energijos įrenginius, plūduriuojančius ežeruose, kurie susidarė ėmusis regeneravimo priemonių ankstesnėse lignito kasybos teritorijose.
Kol kas AIED II nėra konkrečių reikalavimų dėl vietos parinkimo ar prioritetinių teritorijų nustatymo atsinaujinančiųjų išteklių infrastruktūrai diegti. Vis dėlto Italijos nacionalinės teisės aktuose, kuriais į nacionalinę teisę perkeliamas AIED II 15 straipsnis, nustatytos taisyklės, taikytinos parenkant atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų įgyvendinimui tinkamas vietas. Bendri pajėgumai, kuriuos galima užtikrinti parinktose vietose, negali būti mažesni nei pajėgumai, kurie nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane yra nurodyti kaip būtini siekiant tikslų, susijusių su atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtra. Šiose taisyklėse taip pat nurodyta, kad nustatant atsinaujinančiųjų išteklių energijos infrastruktūrai tinkamas vietoves, reikia atsižvelgti į poveikį aplinkai, kultūros paveldui ir kraštovaizdžiui, taip pat į kitus svarbius aspektus, pavyzdžiui, išteklių prieinamumą ir tinklo infrastruktūrą.
Labai svarbu koordinuoti veiksmus įvairiais valdymo lygmenimis, visų pirma federacinėse valstybėse arba šalyse, turinčiose autonominių regionų. Vokietijoje federalinės žemės federalinei vyriausybei privalo teikti ataskaitas dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų būklės, įskaitant informaciją apie leistus naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos įrenginius, modernizavimo pažangą ir žemės plotą, kurį pagal regioninius ir miesto žemės naudojimo planus taip pat būtų galima naudoti vėjo energijos projektams įgyvendinti. Koalicijos susitarime numatyta, kad du procentai sausumos teritorijos turi būti skirti sausumos vėjo energijos projektams. Heseno ir Šlėzvigo-Holšteino federalinėse žemėse tai jau sėkmingai įgyvendinta.
Nustatyti tinkamą teritoriją padeda ne tik palanki teisinė teritorijų planavimo sistema, bet ir skaitmeninės priemonė, pavyzdžiui, geografinės informacinės sistemos (GIS) internetinės duomenų bazės ir kadastrai (pvz., rodantys žemės potencialą pagal technologijas, riboto naudojimo teritorijas, nualintą žemę, kuri nebenaudotina žemės ūkiui, tinklo prieinamumą, vykdomus projektus bei prieinamus duomenis ir (arba) tyrimus, išankstinius poveikio aplinkai vertinimus). Sąjungos lygmeniu kai kurių šių duomenų vizualizacijos pateikiamos Energetikos ir pramonės geografijos laboratorijoje (EIGL). Komisija ką tik baigė papildyti EIGL duomenų rinkiniais, kurie valstybėms narėms gali padėti nustatyti vietoves, tinkamas vėjo ir saulės energijos projektams. Nors atitinkami duomenų rinkiniai priklauso nuo vertinamų atsinaujinančiųjų energijos išteklių tipo, į EIGL jau įtraukti šie duomenys: „Natura 2000“ teritorijos, nacionaliniu lygmeniu parinktos teritorijos, pagrindiniai biologinės įvairovės elementai ir paukščių atžvilgiu svarbios teritorijos bei dirvožemio duomenys.
Tokių duomenų rinkinių įtraukimas į kartografavimo priemonę neatneša jokių sunkumų ar apribojimų diegiant atsinaujinančiųjų išteklių infrastruktūrą pagal atitinkamus teisės aktus, priešingai, tai padarius palengvėja šių infrastruktūrų diegimas ir labai sumažėja nesutarimų. Taigi kartografavimo priemonė padeda nacionalinėms ir regioninėms valdžios institucijoms priimti sprendimus dėl planavimo, ir be šios įgalinančios priemonės tos institucijos gali neturėti tiesioginės prieigos prie visų esamų duomenų, ypač naudingos projektams, kurie gali turėti tarpvalstybinį poveikį. Visa tai savo ruožtu turėtų padėti ekonominės veiklos vykdytojams priimti sprendimus dėl investicijų remiantis nuspėjama ir aiškia informacija. Komisija ketina toliau plėtoti šią kartografavimo priemonę, įtraukdama papildomus duomenų rinkinius ir sąsajas su valstybių narių skaitmeninio teritorijų planavimo priemonėmis.
Danijoje naudojama interneto platforma – Danijos aplinkos apsaugos portalas, kuri veikia viešojo sektoriaus partnerystės, sudarytos iš valstybės, savivaldybių ir regionų, pagrindu. Visą šalį apimančiame portale pateikiami duomenys apie konkrečios teritorijos aplinką, vandenį, gamtą ir žemės naudojimą. Naudodamosi ja institucijos gali atnaujinti visų administracinių vienetų, sektorių ir geografinių vietovių duomenis ir gauti prieigą prie jų. Privatūs piliečiai ir specialistai taip pat gali naudodamiesi portalu gauti duomenų apie įvairius žemės naudojimo apribojimus, susijusius, pvz., su gamtos apsauga, išsaugojimu, statybos linijomis ir planavimu konkrečiose vietovėse. Kroatijoje viešojo sektoriaus sukurtiems atviriesiems duomenims, įskaitant geografinės vietos nustatymo, meteorologinius ir aplinkos duomenis, rinkti, klasifikuoti ir platinti naudojama duomenų platforma – Kroatijos Respublikos atvirųjų duomenų portalas. Lenkijoje Komisija remia buvusių ir dabartinių anglių kasybos objektų duomenų bazės, derinamos su geografine informacine sistema, kūrimą. Ta bazė padės nustatyti galimybes vėl naudoti objektus, be kita ko, švarios energijos sprendimų diegimui. Panašų projektą Komisija taip pat rėmė Graikijoje. Belgijos Briuselio regione piliečiai gali pasitikrinti, ar turi galimybę savo stogą naudoti fotovoltinės energijos gamybai. Siekiant supaprastinti licencijų ir leidimų išdavimą nedideliems geotreminiams šilumos siurbliams, kai kuriuose Austrijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos regionuose jau naudojamos trizonės, šviesoforo principu veikiančios sistemos, pagrįstos geologiniais tyrimais; jose nurodomos zonos, kuriose reikalaujama pateikti paprastą pranešimą, zonos, kuriose reikalingas leidimas, ir zonos, kuriose gręžti draudžiama.
b.Daugeriopas erdvės naudojimas
Kitas būdas spręsti sausumos ir (arba) jūrų naudojimo apribojimų problemą – sudaryti palankesnes sąlygas daugeriopam naudojimuisi erdve. Šį metodą taikant jūrinių teritorijų planavime gali būti lengviau užtikrinti energetikos infrastruktūros ir laivybos maršrutų sambūvį ir saugoti jūrines ekosistemas. Kitomis priemonėmis, pvz., agrofotovoltinėmis sistemomis (Agri-PV) arba plūdriaisiais saulės energijos įrenginiais, galima optimizuoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams skirtos erdvės išnaudojimą. Panaikinus nacionalinės teisės aktuose nustatytus apribojimus, kuriais draudžiamas daugeriopas erdvės naudojimas, arba sukuriant specialią daugeriopo naudojimo sistemą, būtų galima įgyvendinti daugiau projektų. Siekiant remti daugiafunkcius projektus reikės novatoriškai pažvelgti į leidimų išdavimo procesą, kuris paprastai yra labai susietas su konkrečiu sektoriumi.
Į pirmiau minėtą EIGL kartografavimo priemonę dabar taip pat įtraukti duomenų rinkiniai apie esamus nuotekų valymo įrenginius, kuriuose galėtų būti vykdomi atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektai ir kuriuos numatoma toliau plėtoti siekiant sudaryti palankesnes sąlygas daugeriopam erdvės naudojimui.
Kelios valstybės narės (įskaitant Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Ispaniją ir Lenkiją) svarsto galimybę rengti gaires iniciatyvoms, susijusioms su agrofotovoltinėmis sistemomis, t. y. žemės ūkio ir saulės fotovoltinės energijos gamybos derinimo praktika, kuri per pastaruosius kelerius metus naudojama vis dažniau. Dvejopas žemės naudojimas taikant agrofotovoltines sistemas gali padėti laimėti visuomenės pritarimą ir duoti tiesioginės naudos ūkininkams ir kaimo bendruomenėms. Moksliniai tyrimai rodo, kad taikant šiuos metodus taip pat galima papildoma nauda, pavyzdžiui, geriau sulaikomas vanduo sausringose vietovėse ir apskritai didėja našumas. Nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis būtų naudingas bendras sutarimas dėl apibrėžčių ir poveikio kriterijų. Jis sudarytų sąlygas sistemingiau numatyti agrofotovoltines sistemas žemės naudojimo planuose ir padėtų išvengti neigiamo poveikio ūkininkams.
Panaši praktika taikoma jūrų erdvėje, pavyzdžiui, Belgija, planuodama savo jūrines teritorijas, nurodo vietas, kuriose galima vienu metu vykdyti kelias veiklas, t. y. maisto gamybą (žvejybą, akvakultūrą) ir jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą, taip skatindama siekti sinergijos ir užtikrinti suplanuotą daugeriopą naudojimą. Daugeriopas naudojimas taip pat gali būti plėtojamas greta jau vykdomos veiklos pradedant naują veiklą. Taip pat galima derinti jūrų ekonominę veiklą su gamtos apsauga (pvz., „Natura 2000“ teritorijose) arba atkūrimu.
c.Bendruomenės pritarimas ir dalyvavimas
Priklausomai nuo nacionalinių aplinkybių gali būti svarbu centralizuotai apibrėžti diegimo arba erdvės naudojimo tikslus, nes savivaldybės dažnai vertina atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtojimą iš vietos perspektyvos ir ne visada atsižvelgia į nacionalinius atsinaujinančiųjų išteklių energijos tikslus. Kita vertus, atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtojimas turėtų būti vykdomas vietos lygmeniu ir vietos bendruomenių neturėtų būti laikomas primestu ir darančiu žalą. Todėl labai svarbu, kad vykdant regionų ar vietos teritorijų planavimą visuomenė pradėtų jame dalyvauti kuo anksčiau; taip pat svarbios priemonės, kuriomis vietos bendruomenėms sudaromos sąlygos gauti naudos iš netoli jų veikiančių atsinaujinančiųjų išteklių energijos įrenginių, be kita ko, atsižvelgiant į platesnę perspektyvą – socialiniu požiūriu teisinga žaliąją pertvarką. Tai galima pasiekti energetikos bendrijomis, mažesnėmis elektros energijos sąnaudomis, finansinio dalyvavimo sistemomis (bendra atsakomybė arba bendra nauda) arba regiono pramonės plėtros planais.
Tokios sistemos gali būti organizuojamos įvairiai, pvz., vietos valdžios institucijoms gali būti skiriamas nacionalinis ar regioninis finansavimas už teritorijų ir išteklių suteikimą, energijos įrenginių veiklos vykdytojai gali mokėti specialų mokestį tiesiogiai vietos valdžios institucijoms arba elektrinių operatoriai gali savanoriškai atlikti mokėjimus regioninei asociacijai, už kuriuos būtų gerinama vietos padėtis. Siekiant didinti socialinę naudą piliečiams tokie mokėjimai turėtų būti susieti su konkrečiais tikslais, pavyzdžiui, socialinėmis paslaugomis (pvz., vaikų darželiais, sveikatos priežiūros paslaugomis) arba infrastruktūra (pvz., naujomis gatvėmis arba viešuoju transportu). Aiški reglamentavimo sistema padeda išvengti derybų dėl kiekvieno projekto, kurių rezultatai gali būti nevienodi ir dėl to gali padidėti netinkamo elgesio einant viešąsias pareigas rizika.
Nacionaliniu lygmeniu įdiegtų sistemų pavyzdžiai: savivaldybėms, įgyvendinančioms vėjo energijos projektus Danijoje, skirta žaliųjų fondų sistema, Liuksemburgo savivaldybėms skirta subsidijų sistema arba įvairiose Nyderlandų regioninėse energetikos strategijose numatytas minimalus vietos gyventojų dalyvavimo lygis. Į Ispanijos Balearų salų Klimato kaitos įstatymą įtraukta speciali nuostata, kurioje numatyta, kad įgyvendinant didesnės kaip 5 MW galios atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektą bent 20 proc. investicijų gali skirti vietos gyventojai. Kita aktyvesnio vietos ekonominio dalyvavimo galimybė – investuoti į atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų akcijas; pavyzdžiui, Prancūzijoje tai skatinama naudojant žaliajam ekonomikos augimui skirto sutelktinio finansavimo g, ženklą. Tačiau šie sutelktinio finansavimo metodai ir tam tikros kitos finansinio dalyvavimo sistemos naudos teikia tik tiems piliečiams, kurie gali investuoti į projektus (bendra atsakomybė, dalyvaujant arba nedalyvaujant valdyme).
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijos yra labai veiksmingos priemonės, kurios žadina vietos gyventojų aktyvumą ir leidžia geriau pasinaudoti energetikos pertvarka. Jos taip pat gali padėti spręsti energijos nepritekliaus problemą. Graikijos energetikos bendrijų apibrėžtyje numatyta, kad jos aktyviai dalyvauja mažinant energijos nepriteklių ir skatinant energijos gamybą, kaupimą ir energetinį savarankiškumą salose. Šiuo tikslu pažeidžiamiems vartotojams ir žemiau skurdo ribos gyvenantiems piliečiams taip pat leidžiama deklaruojant rodmenis iš gauto energijos kiekio atimti į tinklą patiektą energiją, taip pat ir bendrijos pagamintą energiją, net jeigu jie nepriklauso bendrijai, bet yra arti jos geografiškai. Belgijoje socialinio būsto bendrovės sukūrė novatorišką verslo modelį, pagal kurį jos investuoja į ant socialinių būstų stogų įrengtas saulės baterijų plokštes, o fotovoltinių technologijų ir pagamintos elektros energijos naudojimo sąnaudas jos įtraukia į nuomą. Dėl didelio projekto masto į nuomą įtrauktos sąnaudos yra mažesnės už dabartines elektros energijos kainas.
Tarpvalstybinės energetikos bendrijos gali turėti svarbų vaidmenį ES pasienio regionuose. Vienas iš sėkmingų sektinų pavyzdžių yra Vokietijos ir Nyderlandų pagal INTERREG tarpvalstybinio bendradarbiavimo programą įgyvendinamas projektas SEREH („Emeno ir Hareno pažangios energetikos regionas“, angl. The Smart Energy Region of Emmen-Haren). Įgyvendinant šį projektą kuriama decentralizuota tarpvalstybinė elektros energijos ir energijos rinka, o kiti pasienio regionai galės remtis jo metu padarytomis išvadomis ir pateiktomis rekomendacijomis.
Kalbant apie bendruomenių dalyvavimą energetikos pertvarkoje, 2021 m. Airijos perdavimo sistemos operatorius „EirGrid“, organizacija „Friends of the Earth“ ir Atsinaujinančiųjų išteklių energijos tinklo iniciatyva pradėjo bendrą trejų metų trukmės projektą, kuriuo siekiama įtraukti bendruomenes į dialogą apie iššūkius ir galimybes, susijusius su Airijos energetikos pertvarka.
Kai kuriais atvejais visuomenė projektams priešinasi taip pat dėl to, kad vėjo jėgainės statomos arti gyvenamųjų namų. Tokiais atvejais piliečių išreiškiamas susirūpinimas susijęs su patiriamais nepatogumais, pavyzdžiui, triukšmu ir vizualiniu poveikiu.
Taisyklės dėl atstumo tarp vėjo jėgainių ir gyvenamųjų namų įvairiose valstybėse narėse skiriasi. Kai kuriais atvejais privalomas atstumas priklauso nuo regiono ar savivaldybės arba nuo teritorijos, kurioje statomos jėgainės, gyventojų tankio. Kitais atvejais jis nustatomas remiantis bendru jėgainės aukščiu ir rotoriaus skersmeniu.
Nustačius labai didelį privalomą atstumą papildomas triukšmo sumažėjimas gali būti nedidelis, tačiau gali padidėti sąnaudos, susijusios su aptarnavimo keliais ir pagalbine infrastruktūra, be to, elektros energijos gamybos vieta nutolinama nuo elektros energijos paklausos vietos. Taikant tokias ribojančias taisykles taip pat gali nelikti galimybių įgyvendinti projektus didelėje teritorijos dalyje ir (arba) sumažėti galimybė esamuose vėjo elektrinių parkuose įdiegti naujausias technologijas. Todėl plėtotojams kartais tenka įrengti pasenusią įrangą, t. y. mažesnes ir mažiau efektyvias vėjo jėgaines, kad būtų įvykdyti su atstumu susiję reikalavimai. Projektų plėtotojai taip pat gali nuspręsti pratęsti esamų objektų eksploatavimo trukmę, užuot juos modernizavę.
Taisyklės, kuriomis remiantis nustatomas atstumas iki gyvenamųjų namų, turėtų būti grindžiamos faktais ir įrodymais, t. y. susijusios su triukšmu ir vizualiniais trikdžiais, o nustatomas atstumas turėtų būti kuo mažesnis. Nustatydamos taisykles valstybės narės turi rasti pusiausvyrą tarp dviejų poreikių patenkinimo: poreikio kuo labiau sumažinti neigiamą vėjo jėgainių poveikį ir poreikio kuo labiau padidinti galimybes plėtoti projektus atitinkamoje teritorijoje, atsižvelgiant ir į kitus teritorijų planavimo apribojimus. Be to, siekiant užtikrinti projektų plėtotojų tikrumą dėl investicijų, reikia užtikrinti informacijos apie apribojimus, susijusius su atstumu iki gyvenamųjų namų, aiškumą ir skaidrumą.
d.Aplinkos apsaugos aspektai
Viena dažniausių atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtotojų patiriamų su vietos parinkimu susijusių problemų yra aplinkos apsaugos teisės aktų laikymosi užtikrinimo procedūrų trukmė ir sudėtingumas, taip pat nesutarimai su aplinkos apsaugos interesų grupėmis ar piliečiais. Leidimai ir susiję poveikio vertinimai yra skirtingų visuomenės interesų derinimo priemonė, tačiau dėl to jie gali tapti sudėtingi ir kelti sunkumų tiek administraciniu požiūriu, tiek dėl galimybės kreiptis į teismą. Tais atvejais, kai reikia įvertinti ir suderinti skirtingus visuomenės interesus, svarstymo ir sprendimų priėmimo procesas visada užtrunka. Todėl aplinkos apsaugos aspektus į atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų planavimo procesus būtina įtraukti nuo pat pradžių. Taip galima nustatyti tikėtiną reikšmingą poveikį aplinkai ir priemones, kuriomis būtų galima kuo efektyviau jo išvengti, jį sumažinti ir kompensuoti. Be to, esama sprendimų, kurie padėtų valstybės narėms supaprastinti aplinkos apsaugos teisės aktų laikymąsi užtikrinančias procedūras, o projektų plėtotojams – lengviau parinkti projektams tinkamas vietas. Jie taip pat padėtų sumažinti nesutarimus ne tik su aplinkos apsaugos grupėmis ir pavieniais subjektais, bet ir su įvairių lygmenų valdžios institucijomis. Dėl tokių nesutarimų visų pirma nukenčia vėjo energijos, geoterminės energijos ir hidroenergijos projektai, taip pat didelių saulės fotovoltinės energijos įrenginių projektai. Nors teisė kreiptis į teismą yra pagrindinė teisė, alternatyvūs ginčų sprendimo mechanizmai ir tarpininkavimas gali padėti tokius nesutarimus išspręsti greičiau.
I.Reikalavimai, kylantys iš ES aplinkos apsaugos teisės aktų, ir būdai, kaip supaprastinti reikalavimų laikymosi užtikrinimą
Laikantis ES teisės aktų reikalavimų gali tekti atlikti kelis vieno projekto poveikio aplinkai vertinimus. Leidimų išdavimo procesams dažnai nustatomi konkretūs papildomi reikalavimai nacionaliniu lygmeniu (pvz., susiję su nuosavybės klausimais, žemės naudojimo planavimu ar kultūros paveldu). Dėl daugybės teisinių reikalavimų ir tuo pačiu metu atliekamų kelių vieno projekto vertinimų gali atsirasti administracinių ir įgyvendinimo išlaidų, vėlavimų, neatitikimų ir administracinio netikrumo juos taikant. Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos 2 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad poveikio aplinkai vertinimas gali būti vykdomas kartu su kitomis procedūromis. Taip suteikiama daug galimybių supaprastinti su aplinkos apsauga susijusių leidimų išdavimą tais atvejais, kai reikalaujama atlikti kelis poveikio aplinkai vertinimus, numatytus skirtingose direktyvose (Poveikio aplinkai vertinimo direktyvoje, Strateginio poveikio aplinkai vertinimo direktyvoje, Buveinių ir Paukščių direktyvose, Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyvoje, Vandens pagrindų direktyvoje, Seveso direktyvoje ir t. t.), ir jų reikalauja skirtingos valdžios institucijos. Taikant vieno langelio principą, pirmiau minėti vertinimai ir jų patvirtinimas gali būti organizuojami atskirai, bet koordinuojant. Jie taip pat gali būti vykdomi kaip vienas procesas.
Sklandžiai įgyvendinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus taip pat galėtų padėti skaidrus ir strateginis planavimas. Su aplinkos apsauga susijusių leidimų klausimu valstybės narės galėtų padidinti teisinį tikrumą ir skaidrumą, jei sistemingai taikytų Strateginio poveikio aplinkai vertinimo direktyvą
planavimo dokumentams, susijusiems su atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų leidimais. Strateginis poveikio aplinkai vertinimas suteikia galimybę strategiškai ir užtikrinčiau planuoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtrą, kartu atsižvelgiant į su aplinkos apsauga susijusius įsipareigojimus. Kai numatyta, nacionalinės valdžios institucijos ir projektų plėtotojai gali remtis strateginio poveikio aplinkai vertinimo rezultatais ir į juos atsižvelgti toliau plėtodami projektą, ypač kai reikia nustatyti priimtinas alternatyvas gamtos apsaugos ir išsaugojimo tikslų kontekste. Tai valstybėms narėms sudaro sąlygas išnaudoti įvairių atsinaujinančiųjų energijos išteklių energijos potencialą ir kartu mažinti neigiamą energetikos projektų poveikį aplinkai. Be to, tai skatina taikyti darnesnį ir efektyvesnį požiūrį į teritorijų planavimą – į aplinkos apsaugos aspektus atsižvelgti ankstesniame planavimo proceso etape ir kur kas aukštesniu strateginiu lygiu. Tokiu atveju taip pat kyla mažiau nesutarimų dėl atskirų projektų – tiek dėl jų esmės, tiek siekiant visuomenės pritarimo.
Komisija neseniai priėmė peržiūrėtas Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo metodines gaires, t. y. dėl tinkamo „Natura 2000“ teritorijose įgyvendintinų planų ir projektų vertinimo. Šiose gairėse, taip pat sektorinėse rekomendacijose dėl vėjo energetikos plėtros, energijos perdavimo infrastruktūros ir hidroenergetikos reikalavimų, pateikiama daug praktinių pavyzdžių, kaip palengvinti projektų tvirtinimą nedarant poveikio gamtos apsaugos pastangoms, be kita ko, įgyvendinant strateginį (teritorijų) planavimą, naudojant patikimus duomenis apie aplinką ir tinkamas poveikio švelninimo priemones. Pagal Vandens pagrindų direktyvą taip pat parengtas rekomendacinis dokumentas, kuriame paaiškinta, kaip galima supaprastinti poveikio aplinkai vertinimo procedūras, kaip nustatyti aplinkos atžvilgiu geresnes alternatyvias priemones, kaip pagrįsti viršesnio viešojo intereso buvimą ir nustatyti tinkamas poveikio švelninimo priemones.
Vykdant atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus nėra automatiškai privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, todėl valstybės narės, atsižvelgdamos į Poveikio aplinkai vertinimo direktyvoje joms suteiktą lankstumą, šiuo atžvilgiu turėtų nustatyti aiškias ribas. Pavyzdžiui, Slovakijoje Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatos taikomos tik fotovoltiniams įrenginiams, kurių galia didesnė nei 5 MW. 5–50 MW galios elektrinių atveju atliekama patikra. Vertinimas yra privalomas fotovoltiniams įrenginiams, kurių įrengtoji galia yra 50 MW arba didesnė.
Dar vienas būdas pagreitinti procedūras – nustatyti aiškius ir skaidrius poveikio aplinkai vertinimo kriterijus, apie kuriuos projekto plėtotojui pranešama proceso pradžioje. Poveikio aplinkai vertinimo direktyvoje nustatyta, kad plėtotojas gali prašyti kompetentingos institucijos pateikti nuomonę dėl apimties, kurioje būtų nustatytas vertinimo turinys ir apimtis ir nurodyta informacija, kurį turi būti pateikta poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje. Kai kuriose valstybėse narėse toks apimties nustatymas yra privalomas (Bulgarijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Liuksemburge, Rumunijoje). Praktinė patirtis rodo, kad patikslinus informacijos apie aplinką apimtį ir išsamumo lygį ankstyvame etape išvengiama daugkartinio plėtotojo ir kompetentingų institucijų susirašinėjimo ir naujų informacijos prašymų vėlesniame etape bei paspartinamas projekto patvirtinimas.
Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas naudotis ES aplinkos apsaugos teisės aktuose numatytu lankstumu, valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose turėtų paaiškinti, kad jėgainių, kuriose energija gaminama iš atsinaujinančiųjų išteklių, planavimas, statyba ir eksploatavimas, jų prijungimas prie tinklo ir pats susijęs tinklas laikomi viršesniu viešuoju interesu ir svarbiais viešajam saugumui, atsižvelgiant į pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo iš dalies keičiamos ir griežtinamos Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatos, susijusios su administracinėmis procedūromis. Todėl šiems veiksmams turėtų būti taikoma jiems palankiausia planavimo ir leidimų išdavimo tvarka.
Sąvoka „svarbi viešojo intereso priežastis“ minima keliuose su aplinkos apsauga susijusiuose teisės aktuose.
Pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalį ši sąvoka reiškia, kad kompetentingos nacionalinės institucijos turi patvirtinti atitinkamus planus ar projektus, tik jei svarbios viešojo intereso priežastys nusveria „Natura 2000“ teritorijų, kurias gali paveikti tos iniciatyvos, išsaugojimo tikslus. Tam reikia įvertinti kiekvieną konkretų atvejį.
Valstybės narės turėtų nustatyti aiškias ir paprastas atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų tikrinimo procedūras, siekdamos įvertinti, ar juos įgyvendinant, atskirai arba kartu su kitais planais ar projektais, gali būti daromas didelis neigiamas poveikis „Natura 2000“ teritorijoms. Kai kompetentingos institucijos negali atmesti didelio poveikio galimybės, reikėtų atlikti tinkamą vertinimą pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį.
Tiek patikra, tiek tinkamas vertinimas turėtų būti atliekami atsižvelgiant į konkrečiai teritorijai taikomus išsaugojimo tikslus. Šiuo tikslu valstybės narės turėtų nedelsdamos nustatyti kiekvienos konkrečios „Natura 2000“ teritorijos išsaugojimo tikslus. Taip bus sudaromos sąlygos tinkamai ir greitai įvertinti poveikio „Natura 2000“ teritorijoms tikimybę ir patį poveikį atitinkamai tikrinimo etape ir atliekant tinkamą vertinimą. Aiškumas dėl poveikio „Natura 2000“ teritorijoms tikimybės ir paties poveikio yra naudingas projektų rengėjams ir valstybių narių valdžios institucijoms, nes juo užtikrinamas greitas leidimų išdavimo procedūros užbaigimas užtikrinant reikiamą teisinį tikrumą.
Valstybės narės turėtų galėti greitai užbaigti leidimų išdavimo procesą patvirtindamos visus projektus, kurie, atskirai arba kartu su kitais planais ar projektais, neturėtų daryti didelio poveikio „Natura 2000“ teritorijoms, atsižvelgiant į konkrečioms teritorijoms nustatytus išsaugojimo tikslus.
Valstybės narės taip pat turėtų galėti greitai užbaigti leidimų išdavimo procesą patvirtindamos visus projektus, kurie, atskirai arba kartu su kitais planais ar projektais, laikomi nedarančiais poveikio „Natura 2000“ teritorijų vientisumui, atsižvelgiant į konkrečioms teritorijoms nustatytus išsaugojimo tikslus. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad į atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus būtų įtrauktos poveikio aplinkai švelninimo priemonės, kuriomis būtų siekiama veiksmingai užkirsti kelią neigiamam poveikiui, kuris galėtų būti daromas saugomoms buveinėms ir rūšims „Natura 2000“ teritorijose, arba jį sumažinti.
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektui, kuris daro poveikį „Natura 2000“ teritorijos vientisumui, gali būti suteiktas leidimas, jei nėra alternatyvių sprendimų ir jei viešasis projekto interesas nusveria teritorijos, kuriai gali būti padarytas poveikis, išsaugojimo tikslus, su sąlyga, kad imamasi visų kompensacinių priemonių, būtinų bendram „Natura 2000“ teritorijos vientisumui apsaugoti. Tokį sprendimą turi priimti kompetentingos institucijos, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdamos į svarbiausius interesus. Valstybės narės turėtų kompetentingoms institucijoms nustatyti aiškias gaires, kad šios galėtų priimti tokius sprendimus dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų, pagrįsdamos juos įvairiais viešaisiais interesais, pvz., indėliu į energetinį saugumą (energetinis nepriklausomumas nuo importo) arba į visuomenės saugą (patenkinami šildymo ir elektros energijos poreikiai), arba tuo, kad šių projektų įgyvendinimo pasekmės labai naudingos aplinkai (klimato kaitos švelninimas).
Viršesnio viešojo intereso sąvoka taip pat taikoma Buveinių direktyvos nuostatose dėl rūšių apsaugos. Šiomis nuostatomis, ypač 12 straipsniu, siekiama apsaugoti rūšis draudžiant, inter alia, jas tyčia trikdyti ar žudyti jų buvimo vietoje, kuri nebūtinai turi būti „Natura 2000“ teritorija. 16 straipsnio 1 dalyje pateikiama nukrypti leidžianti nuostata, pagal kurią leidžiama, inter alia, tyčia žudyti ar trikdyti saugomos rūšies egzempliorių, jei nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų gerą apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale. 16 straipsnio 1 dalyje išvardijami pagrindai, kuriais galima remtis siekiant pagrįsti tokios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymą. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų įgyvendinimas galėtų būti pagrindžiamas vienu ar keliais pirmiau minėtais pagrindais. Svarbu pabrėžti, kad remtis nukrypti leidžiančiomis nuostatomis gali išvis nereikėti. Atsitiktinis atskirų egzempliorių žudymas ar trikdymas nėra kliūtis plėtoti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus, jei į tokius projektus įtraukiamos poveikio švelninimo priemonės, kuriomis siekiama kuo veiksmingiau užkirsti kelią žudymui ar trikdymui. Todėl tokiais atvejais pavienių saugomų rūšių egzempliorių atsitiktinis žudymas ar trikdymas neturėtų būti laikomas tyčiniu ir todėl jam nebūtų taikoma nei Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalis, nei Paukščių direktyvos 5 straipsnis. Valstybės narės turėtų sukurti atitinkamų rūšių atsitiktinio žudymo ar trikdymo stebėsenos sistemą ir, atsižvelgdamos į surinktą informaciją, imtis papildomų priemonių užtikrinti, kad atsitiktinis žudymas ar trikdymas neturėtų didelio neigiamo poveikio atitinkamoms rūšims. Valstybės narės taip pat turėtų skatinti mokslinius tyrimus ir inovacijas ir leisti įgyvendinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus, į kuriuos įtrauktos novatoriškos poveikio švelninimo priemonės, kad būtų galima stebėti, kiek veiksmingai tai padeda išvengti paukščių ir kitų saugomų rūšių žudymo ir trikdymo ir, atsižvelgiant į stebėsenos rezultatus, pritaikyti tas priemones, kad būtų išvengta didelio neigiamo poveikio atitinkamų rūšių populiacijoms.
Viršesnio viešojo intereso ir būtinybės palyginti darnaus vystymosi pranašumus su galimu neigiamu poveikiu aplinkai sąvokos taip pat taikomos Vandens pagrindų direktyvoje. Pagal šios direktyvos 4 straipsnio 7 dalį reikalaujama gauti išankstinį leidimą dėl visų naujų pakeitimų ar projektų, kurie gali pabloginti vandens telkinių būklę, remiantis ES Teisingumo Teismo praktika
. Tam pirmiausia reikia įvertinti galimą poveikį visiems potencialiai paveiktiems vandens telkiniams. Jei tikėtinas būklės pablogėjimas, reikia įvertinti:
1)ar galima laikyti, kad darnaus vystymosi pranašumai yra viršesni už galimą neigiamą poveikį vandens būklei;
2)ar nėra geresnių alternatyvių aplinkos apsaugos sprendimų, kuriais būtų galima užtikrinti darnaus vystymosi pranašumus nepatiriant neproporcingai didelių išlaidų;
3)ar imamasi visų tinkamų priemonių siekiant kuo labiau sumažinti poveikį.
Šiuose procedūriniuose etapuose gali būti naudinga informacija, gauta atliekant vertinimus pagal įvairius kitus su aplinkos apsauga susijusius teisės aktus (įskaitant Strateginio poveikio aplinkai vertinimo, Poveikio aplinkai vertinimo ir Buveinių direktyvas), kaip paaiškinta naujausiose Komisijos gairėse, parengtose bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis ir suinteresuotaisiais subjektais. Savo ruožtu pastariesiems būtų naudinga informacija, gauta atlikus vertinimą pagal Vandens pagrindų direktyvą. Koordinuotomis arba, pageidautina, bendromis procedūromis gali būti labai supaprastintas leidimų vykdyti atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus išdavimas ir sumažėti jo trukmė.
II.Nacionaliniai metodai, kuriais palengvinamas tinkamų vietų parinkimas arba projektų pritaikymas aplinkosaugos aspektu
Labai svarbi priemonė, kuri padeda projektų plėtotojams lengviau parinkti vietą ar tinkamai parengti projektus, yra centralizuotai prieinami su aplinkosauga susiję tyrimai ir reguliariai atnaujinami duomenys, susiję su konkrečiu regionu ir technologija, arba valdžios institucijų iniciatyva atliekami poveikio aplinkai vertinimai, susiję su atitinkamais atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo aspektais.
Ispanijos vyriausybė sukūrė priemonę, kuri padeda priimti strateginius sprendimus dėl didelių saulės ir vėjo energijos įrenginių vietos. Šia priemone nustatomas nacionalinės teritorijos jautrumas aplinkosauginiu požiūriu ir vietovės, kuriose, įgyvendinant atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus, būtų susiduriama su daugiausiai aplinkosauginių sąlygų. Nors taikant šias priemones negalima apsieiti be poveikio aplinkai vertinimo proceso, jos padeda ankstyvame etape išsiaiškinti įrenginio vietoje keliamas aplinkosaugines sąlygas. Vokietijoje Gamtos apsaugos asociacija (NABU) ir Vokietijos saulės energijos asociacija (BSW-Solar) parengė bendrą dokumentą, kuriame išdėstyti antžeminių saulės energijos projektų planavimo aplinką tausojančiu būdu kriterijai. Belgijos Flandrijos regione naudojamas internetinis vėjo elektrinių parko galimo poveikio paukščiams ir šikšnosparniams žemėlapis, kurio tikslas – nustatyti vietoves, kuriose vėjo jėgainės gali kelti pavojų paukščiams ar šikšnosparniams, suteikti informacijos ir gairių vykdant įrenginio vietos lygmens vertinimus ir strateginį planavimą.
Nyderlanduose ir Vokietijoje yra gerosios patirties pavyzdžių, susijusių su išankstiniu jūros vėjo jėgainių poveikio aplinkai vertinimu. Vokietijos federalinės jūrų ir hidrografijos agentūros teritorijos plėtros plane numatyti išsamūs konsultacijų procesai, ankstyvi vietos prisitaikymo tyrimai ir strateginiai poveikio aplinkai vertinimai. Agentūrai vietoje atlikus bendrųjų tinkamumo kriterijų, pvz., aplinkosaugos aspektų ar laivybos saugumo, analizę, regiono projektų rengėjams gerokai sumažėja su paraiška išduoti leidimą susijusi rizika. Nyderlandų ekonomikos reikalų ir klimato politikos ministerija įgyvendina jūros vėjo ekologinę programą, sukurtą siekiant plėsti žinių apie tai, kokį poveikį vėjo elektrinių parkai daro saugomoms rūšims, bazę. Jos rezultatai naudojami nustatant būsimų jūros vėjo energijos įrenginių vietą Nyderlanduose. Panašios praktikos taikymas sausumoje būtų ypač naudingas mažesnių projektų plėtotojams ir iš atsinaujinančiųjų išteklių gaunamos šildymo energijos sektoriui.
e.Su gynyba ir aviacija susiję aspektai
Nustatyta, kad erdvės naudojimo aviacijai ir kariniais tikslais nesuderinamumas su vėjo elektrinių parkų įrengimu yra viena iš dažniausių kliūčių tokiems parkams, visų pirma šiaurės rytų Europoje. Jei nacionalinėms gynybos pajėgoms atlikus vertinimą būtų nustatyta, kad planuojami vėjo elektrinių parkai galėtų trukdyti kariniams radarams ir radijo ryšio sistemoms, projekto įgyvendinimas galėtų būti sustabdytas arba galėtų būti reikalaujama įrengti žemesnes jėgaines.
Veiksmingas šios kliūties šalinimo sprendimas – investuoti į papildomą radaro įrangą. Estijos vyriausybė nusprendė investuoti į papildomus radarus, kurie pradės veikti 2024 m., ir taip padėti spręsti vėjo jėgainių aukščio apribojimų šalies šiaurės rytų dalyje problemą. Estijos kariuomenė neseniai sutiko apriboti zonų, kuriose negalima statyti vėjo energijos įrenginių, skaičių. Todėl 60 proc. Estijos teritorijos šiuo metu netaikomi jokie aukščio apribojimai. Lietuva taip pat įsigijo radarų ir jie bus naudojami ryšiui karinių radarų aklosiose zonose, kurias sukuria vėjo jėgainės, užtikrinti.
Papildoma kliūtis susijusi su karinių ir gynybos institucijų galimybėmis pareikšti prieštaravimus dėl vėjo energijos projektų, be kita ko, vėlesniuose projekto plėtojimo etapuose, kai jau išduoti projekto leidimai ir investuota daug išteklių. Ši kliūtis galėtų būti sumažinta sukuriant specialius ryšių kanalus tarp atsinaujinančiųjų išteklių energijos sektoriaus ir gynybos bei civilinės aviacijos sektoriaus atstovų, kad jie galėtų keistis informacija projekto rengimo metu ir išvengti prieštaravimų atsiradimo vėlesniuose projekto etapuose. Suomija ir Prancūzija įsteigė specialią darbo grupę vėjo elektrinių parkų plėtotojų ir gynybos pajėgų bendradarbiavimui stiprinti. Be to, tęsdama veiklą, susijusią su ES jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos strategija, Komisija ir Europos gynybos agentūra rengia bendrus veiksmus, kuriais siekiama nustatyti jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros kliūtis gynybos veiklai skirtose teritorijose ir pagerinti jų sambūvį. Tai įgyvendinama pagal programą „Europos horizontas“.
6.Lengvesnis prijungimas prie tinklo, elektrinės, kuriose derinamos skirtingos technologijos; modernizavimas ir naujoviškos technologijos
Geresnės jungtys tarp elektros tinklų yra būtina sąlyga norint į Europos elektros energijos sistemą integruoti daugiau atsinaujinančiųjų išteklių energijos. Į persvarstytą TEN-E reglamentą įtrauktos griežtesnės nuostatos dėl integruoto infrastruktūros planavimo, kuriomis siekiama, vykdant sektorių integraciją, užtikrinti veiksmingiausius ir efektyviausius sprendimus ir sudaryti sąlygas išankstinės perspektyvos investicijoms (angl. anticipatory investments) į tinklą, kad būtų atsižvelgiama į būsimą atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos pajėgumų plėtrą.
Nors nedideliems įrenginiams pagal AIED II 17 straipsnį taikomos nuostatos dėl paprasto pranešimo apie prisijungimus prie tinklo procedūros, leidimo prisijungti prie tinklo gavimas yra vienas iš būtinų proceso etapų beveik visiems kitiems projektams, kuriuos vykdant sukuriami nauji atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos pajėgumai. Leidimų prie tinklo prijungti įrenginį išdavimo procese taikomas įpareigojimas įsteigti 16 straipsnyje nurodytus bendrus kontaktinius punktus, kuriais siekiama geriau koordinuoti ir sinchronizuoti kelių leidimų išdavimo procedūras (kurias vykdo sistemos operatoriai ir valdžios institucijos). Esamų įrenginių modernizavimas (kaip jis apibrėžtas AIED II 2 straipsnio 10 dalyje) ir hibridizavimas, t. y. skirtingų atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijų derinimas viename objekte, yra būdai racionaliai naudoti tinklo pajėgumus ir apriboti tinklo plėtros poreikius, todėl juos reikėtų kuo labiau palengvinti.
a.Prijungimo prie tinklo problemos
Su prijungimu prie tinklo susijusios problemos yra dažnos ir, nors dėl jų paprastai vėluojama mažiau, palyginti su kitomis administracinėmis kliūtimis, kai kuriose valstybėse narėse jos gali sustabdyti visą atsinaujinančiųjų išteklių energijos diegimo procesą. Prijungimo prie tinklo problemos dažniausiai yra susijusios su (iš pažiūros) nepakankamais tinklo pajėgumais, todėl projekto rengėjas ir sistemos operatorius turi derėtis dėl galimybės prisijungti, prisijungimo laiko ir sąnaudų, susijusių su atsinaujinančiųjų išteklių energijos jėgainės prijungimu prie tinklo, ir dėl to vėluojama įgyvendinti projektus. Kai kuriose valstybėse narėse dėl nepakankamo skaidrumo, susijusio su tinklo pajėgumų prieinamumu, taip pat kyla kliūčių parenkant projekto vietą. Kita atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtrai kylanti problema – nesutarimai su skirstymo ir perdavimo tinklų operatoriais dėl techninių taisyklių aiškinimo, prieigos prie duomenų arba prijungimo sąnaudų paskirstymo. Be to, dėl prijungimo kaštų didėjimo tendencijos kyla grėsmė daugelio projektų ekonominiam gyvybingumui, ypač tose valstybėse narėse, kuriose prijungimo prie tinklo ir plėtros išlaidas turi padengti projektų plėtotojai. Kai kuriose valstybėse narėse šias problemas dar labiau apsunkina spekuliatyvus rinkos dalyvių elgesys: prikaupę prijungimo prie tinklo leidimų, jie juos parduoda tinklo pajėgumams sumažėjus.
Atsinaujinančiųjų išteklių šilumos energijos atveju prijungimo prie tinklo klausimus spręsti dar aktualiau, nes pagaminama šiluma negali būti transportuojama dideliu atstumu. Prijungiant prie tinklo atsinaujinančiųjų išteklių šilumos energijos įrenginius būtų prasminga leisti taikyti paspartintas procedūras, panašiai kaip atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos įrenginių atveju kai kuriose valstybėse narėse.
Sprendžiant minėtuosius klausimus labai verta pasinaudoti skaitmeniniais sprendimais ir užtikrinti skaidrius procesus, t. y. sudaryti sąlygas gauti prisijungimo prie tinklo leidimus elektroninėmis priemonėmis ir per bendrus kontaktinius punktus, taikant aiškiai nustatytas funkcijas ir procesus, aprašytus skaidriose gairėse. Estijoje nacionalinis PSO „Elering“ yra sukūręs elektroninį paraiškų portalą, kuriame galima pateikti visus dokumentus, kurių reikia, kad atsinaujinančiųjų išteklių energijos įrenginį būtų galima prijungti prie elektros energijos perdavimo tinklo.
Leidus prašyti prisijungimo prie tinklo leidimų ir juos išduoti kartu su kitais leidimais, kaip, pavyzdžiui, yra Austrijoje, visas leidimų išdavimo procesas gali tapti spartesnis. Airijoje energetikos bendrijoms numatytas specialus prioritetinis prijungimo procesas: jos gali bet kuriuo metu pasinaudoti atleidimu nuo reikalavimo gauti išankstinio planavimo leidimą, jos gali gauti leidimą dvejiems metams prisijungti prie tinklo ir pasinaudoti metiniu penkiolikos prijungimo pasiūlymų energetikos bendrijoms rezervavimu.
Siekiant užtikrinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą infrastruktūra yra labai svarbi, todėl valstybės narės ir nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų apsvarstyti būdus, kaip sudaryti palankesnes sąlygas išankstinės perspektyvos investicijoms į energetikos infrastruktūros projektus. Prieigai prie tinklo jūros vėjo energijos sektoriuje reikia skirti ypatingą dėmesį, nes jūros vėjo elektrinių parkai paprastai yra toli nuo tinklo ir prieš prijungiant jūros vėjo energijos projektą gali reikėti sustiprinti sausumos tinklą. Atsižvelgiant į ilgą įgyvendinimo laikotarpį, erdvės apribojimus jūroje ir specifinius techninius iššūkius, susijusius su povandeninės infrastruktūros plėtojimu, rekomenduojama plėtoti jūrinius tinklus, kurie leistų ateityje padidinti gamybos pajėgumus, arba tinklus, kurių technologinės savybės būtų pranašesnės už tas, kurios yra būtinos trumpuoju laikotarpiu. Persvarstytame TEN-E reglamente nustatytos taisyklės, pagal kurias projektams, kuriuos įgyvendinant kyla didesnė rizika, be kita ko, dėl išankstinės perspektyvos investicijų poreikio, papildomai rizikai mažinti gali būti taikomos reguliavimo paskatos. Komisija bendradarbiaus su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis ir ACER, kad nustatytų aiškią tvarką, kaip įvertinti didesnę investicijų į energetikos infrastruktūros projektus riziką, ir užtikrintų, kad kiekvienoje valstybėje narėje rastas tokios rizikos mažinimo metodas. Šiuo atžvilgiu Komisija, valstybės narės ir ACER padės nacionalinėms reguliavimo institucijoms rengti atnaujintas metodikas, kurios projektų rengėjams sudarys sąlygas vykdyti išankstinės perspektyvos investicijas, kad į tinklus būtų galima integruoti daugiau novatoriškai gaminamos jūrų ir sausumos atsinaujinančiųjų išteklių energijos.
Tarpvalstybinis koordinavimas yra ypač svarbus hibridinio jūrinio tinklo ir energijos įrenginių atveju, kad būtų galima užtikrinti koordinavimą išduodant leidimus ir tinklo infrastruktūros objektų plėtojimą kartu su gamybos įrenginių statyba. Komisija, persvarstytu TEN-E reglamentu įgyvendindama bendrus kontaktinius punktus, ragina valstybes nares pritaikyti leidimų išdavimo tvarką, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingam ir efektyviam tarpvalstybiniam koordinavimui. Valstybės narės turėtų įsipareigoti bent jau užtikrinti, kad ateityje nebūtų galimybės pailginti leidimų išdavimo procedūros laiko, ir nustatyti bei visapusiškai jį taikyti aukščiausios nacionalinės svarbos statusą, kuris, kaip rodo patirtis, paspartina leidimų išdavimo procesą.
Kita aprašytųjų prijungimo prie tinklo problemų sprendimo priemonė – užtikrinti tinklo pajėgumų skaidrumą, pageidautina, naudojant atvirųjų duomenų įpareigojimus ir internetines duomenų bazes, pavyzdžiui, geografines informacines sistemas. Toks skaidrumas plėtotojams suteikia galimybę priimant sprendimus dėl vietos parinkimo sutelkti dėmesį į vietoves, kuriose daugiau tinklo pajėgumų, ir atsižvelgti į numatomus prijungimo prie tinklo kaštus. Ispanijoje PSO ir SSO privalo paskelbti turimus tinklo pajėgumus internete. Belgijoje geriausios vietos atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams parodomos nacionaliniame tinklo pajėgumų žemėlapyje. Juo naudotis nėra privaloma ir naudojimasis juo neturi įtakos tam, ar projektui išduodamas leidimas, tačiau juo užtikrinamas plėtotojams svarbus pajėgumų žinomumas.
Prancūzijoje, siekiant paspartinti prijungimą prie elektros tinklo, taip pat paskirstyti sąnaudas visoje teritorijoje, buvo parengti regioniniai atsinaujinančiųjų išteklių energijos įrenginių prijungimo prie tinklo planai. Taikant šią planavimo priemonę regioniniams aplinkos, planavimo ir būsto departamentams ir projektų plėtotojams suteikiama galimybė atidžiai stebėti elektros energijos tinklo plėtrą visoje šalyje. Be to, į šiuos planus įtrauktas tinklo jungčių, kurių reikės ateityje, planavimas ir numatymas.
Į teritorijų plėtros planus, parengtus Vokietijoje vykdant jūrinių teritorijų planavimo procesus, taip pat įtraukti atitinkami jūrinio tinklo plėtros poreikiai. Todėl tai iš esmės lems vėjo elektrinių parko ir tinklo plėtros sinchronizavimą, nes planas leidžia tinklo operatoriams rengti ilgesnio laikotarpio planus.
Spręsti tinklo pajėgumo problemas sistemos operatoriai taip pat gali siūlydami lanksčias jungtis, kurios sudaro sąlygas apriboti prieigą prie tinklo esant pikinei apkrovai. Kita vertus, tinklo operatoriai turėtų išnaudoti paskirstytųjų gamintojų, aktyvių vartotojų ir energetikos bendrijų teikiamas lankstumo galimybes ir plėtoti lankstaus tiekimo vietos rinkas. Valstybės narės turėtų skatinti sistemos operatorių atvirumą tokiems novatoriškiems sprendimams.
b.Elektrinės, kuriose derinamos skirtingos technologijos
Įgyvendinant kombinuotų technologijų elektrines, dar vadinamas hibridinėmis elektrinėmis, toje pačioje vietoje naudojami ir derinami skirtingi atsinaujinantieji ištekliai ir atitinkamos technologijos (pvz., vėjo, saulės ir (arba) energijos kaupiklių). Įvairių technologijų derinimas taip pat svarbus jūroje, kur jūros vėjo jėgainių parkai gali būti derinami su vandenynų energija arba plūdriaisiais saulės energijos įrenginiais. Nors tokių elektrinių skaičius šiuo metu vis dar nedidelis, didėjant kintamų atsinaujinančiųjų išteklių energijos daliai elektros tinkle, hibridizacija tampa naudingesnė. Trūkstant prijungimo prie tinklo pajėgumų, hibridizacija sudaro sąlygas optimizuoti tinklų naudojimą ir gali padėti mažinti investicijų į infrastruktūrą kaštus. Hibridizacija taip pat galima užtikrinti stabilesnę elektros energijos gamybą ir sumažinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos svyravimą, derinant skirtingus atsinaujinančiosios energijos išteklius, kurie energijos gamybos procese vienas kitą papildo (pvz., vėjo ir saulės energijos gamyba). Kartu naudojant energijos kaupiklį būtų galima kaupti energiją, kurios gamybą kitu atveju reikėtų riboti, jai viršijus leidžiamą prijungimo prie tinklo pajėgumą.
Dabartiniai sunkumai, kylantys vykdant kombinuotų technologijų elektrinių plėtrą, – tai, be kita ko, aiškios reguliavimo sistemos, tinklo ir prisijungimo prie jo nebuvimas. Reguliavimo sistema turėtų suteikti aiškumo dėl tokių aspektų kaip leidimų išdavimo įrenginiams, kuriuose kartu naudojamos skirtingos atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijos ir (arba) energijos kaupikliai, taisyklės, be kita ko, susijusios su tinklo pajėgumo užtikrinimu, taip pat energijos srautų tarp kaupiklio ir tinklo stebėjimo taisyklės.
Prisijungimas prie tinklo ir jo prieinamumas gali tapti kliūtimi plėtoti elektrines, kuriose derinamos skirtingos technologijos, jei joms reikia prašyti tinklo pajėgumo, kuris yra lygus atskirų technologijų elektrinių komponentų sumai. Šią kliūtį galima pašalinti, pavyzdžiui, leidžiant elektrinėms prašyti tinklo pajėgumo remiantis didžiausia numatoma gamyba, o ne atskirų viena kitą papildančių technologijų pajėgumų suma. Taigi prijungimo pajėgumai turėtų būti skiriami bendram projektui, o ne dviem atskiriems projektams, kuriems reikia dvigubų pajėgumų.
2019 m. Portugalijoje pakeista elektros energijos gamybos licencijų tvarka ir pagal pakeistą tvarką toje pačioje tinklo infrastruktūroje ir prijungimo taške galima derinti dvi technologijas, neviršijant didžiausio licencijoje numatyto pajėgumo. Taip sudaromos sąlygos maksimaliai padidinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos apimtį, nepatiriant papildomų išlaidų dėl investicijų į tinklo infrastruktūrą. Įtraukiant antrą technologiją taikomi papildomi licencijų reikalavimai. Ispanijoje taip pat patobulintas reguliavimas: energijos gamybos įrenginiams, kuriuose naudojamos skirtingos gamybos technologijos, suteikiama prieiga prie tinklo, jei tai techniškai įmanoma. Kai susiejami esami įrenginiai, tai, jei laikomasi tam tikrų sąlygų dėl pajėgumo ir atstumo tarp įrenginių, reikia tik atnaujinti galiojantį prijungimo susitarimą. Abiejose šalyse taip pat įdiegtos vertinimo balais sistemos, kad kombinuotų technologijų projektai būtų skatinami suteikiant jiems pirmenybę prisijungti prie tinklo.
c.Modernizavimas
Remiantis apibrėžtimi, modernizavimas – tai iš atsinaujinančiųjų išteklių energiją gaminančių elektrinių atnaujinimas, įskaitant visų arba dalies įrenginių arba valdymo sistemų ir įrangos pakeitimą, siekiant pakeisti pajėgumą arba padidinti įrenginio naudingumą arba pajėgumą.
Nors kol kas modernizavimas sutelktas keliose rinkose, 2020 m. pabaigoje jis galėtų tapti svarbia verslo veikla visos Europos vėjo energijos pramonėje. Modernizavimo nauda – galimybė naudotis esamu prisijungimu prie tinklo, žinios apie prieinamus vėjo išteklius ir galimą poveikį aplinkai, taip pat paprastai didelis visuomenės pritarimas. 2012–2019 m. Danijoje vėjo energijos pajėgumai padidėjo 1,3 GW, iš kurių 576,8 MW pagaminta modernizavus esamus įrenginius, o dėl didesnio naujų jėgainių efektyvumo vėjo jėgainių skaičius sumažėjo 109 jėgainėmis. Įgyvendinant projektus naujoje vietoje buvo sukurta tik 10 proc. daugiau pajėgumų nei modernizuojant.
Organizacijos „Wind Europe“ atlikta analizė, apimanti kol kas 137 Europoje modernizuotus projektus, rodo, kad jėgainių skaičius šiuose modernizuotuose vėjo energijos projektuose vidutiniškai sumažėjo 27 proc., įrengtasis pajėgumas padidėjo du kartus, o pagaminta elektros energija – tris kartus.
Modernizavimas taip pat bus svarbus didelėms hidroelektrinėms, nes didelė hidroenergijos potencialo dalis jau išnaudota. Vis daugiau saulės energijos projektų taip pat pasieks savo gyvavimo ciklo pabaigą ir tada bus galima arba pakeisti kai kurias jų sudedamąsias dalis, arba juos modernizuoti, taip padidinat jų pajėgumą. Saulės jėgainėms taip pat reikės nustatyti aiškias modernizavimo gaires ir supaprastintas procedūras.
AIED II reikalaujama, kad valstybės narės sudarytų palankesnes sąlygas esamų įrenginių modernizavimui, užtikrindamos supaprastintą leidimų išdavimo procesą, kuris netruktų ilgiau kaip vienus metus. Šis laikotarpis gali būti pratęstas ne daugiau kaip vieniems metams, kai tai pateisinama išskirtinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl saugai svarbių priežasčių, didelio poveikio tinklui arba pradiniam įrenginio pajėgumui, dydžiui ar eksploatacinėms charakteristikoms. Be to, valstybės narės, užuot reikalavusios pateikti naują paraišką išduoti leidimą projektų modernizavimo atveju, gali nustatyti paprasto pranešimo apie tinklų jungtis procedūrą, jei įgyvendinant modernizavimą nenumatomas joks didelis neigiamas poveikis aplinkai ar socialinis poveikis.
Pasak projektų rengėjų, daugumoje valstybių narių, vykdant modernizavimą, šiuo metu reikia atlikti tokias pačias procedūras kaip ir naujo projekto įgyvendinimo atveju, įskaitant poveikio aplinkai vertinimą. Pramonės atstovai taip pat nurodo, kad augant šalia esamų vėjo elektrinių parkų įsikūrusioms gyvenvietėms, didinant jėgainių dydį, didinant ekologinės apsaugos zonų plotą arba privalomą atstumą tarp vėjo jėgainių parkų ir karinių radarų mažėja galimybių modernizuoti esamus projektus. Todėl operatoriai yra linkę kiek įmanoma pratęsti esamų įrenginių naudojimo trukmę, o pasibaigus įrenginių gyvavimo ciklui visiškai nutraukti jų eksploatavimą; taip prarandama galimybė atlikti modernizavimą, kuris galėtų turėti svarbų vaidmenį siekiant 2030 m. tikslų.
Poveikio aplinkai vertinimo direktyvoje tam tikri elektros energijos gamybos įrenginiai, pavyzdžiui, vėjo elektrinių parkai ir hidroelektrinių įrenginiai, nurodyti kaip projektai, kuriuos įgyvendinant poveikio aplinkai vertinimas nėra automatiškai būtinas. Tokių projektų atveju valstybės narės turi nustatyti, ar tokio vertinimo reikia. Tai daroma taikant vadinamąją patikrinimo procedūrą, pagal kurią projekto poveikis vertinamas remiantis nustatytomis ribomis arba kriterijais ir (arba) nagrinėjant kiekvieną projektą, atsižvelgiant į Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos nustatytus atrankos tikrinimui kriterijus. Pagal Poveikio aplinkai vertinimo direktyvą valstybės narės gali nustatyti ribas arba kriterijus, kuriais remiantis nustatoma, kada atlikti projektų tikrinimo procedūrų nereikia. Poveikio aplinkai vertinimo direktyva taip pat numatytos papildomos lankstumo galimybės kompetentingoms institucijoms, kurios gali nuspręsti, kad poveikio aplinkai vertinimas nebūtinas remdamosi projekto savybių aprašymu ir (arba) priemonėmis, kurias projekto plėtotojas numato taikyti siekdamas išvengti reikšmingo poveikio aplinkai arba užkirsti jam kelią.
Daugeliu atvejų tokių projektų modernizavimas reikštų esamų projektų pakeitimą arba papildymą. Dauguma esamų projektų pakeitimų arba papildymų patenka į Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos II priedo taikymo sritį, todėl jiems taikoma atrankos procedūra ir atlikti poveikio aplinkai vertinimą nėra automatiškai privaloma. Komisija paskelbė rekomendacinį dokumentą dėl Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos taikymo keičiant ar papildant projektus
. Kaip šiose gairėse aiškina Komisija, daroma prielaida, kad projektų pakeitimo arba papildymo atveju projekto poveikio aplinkai rizika lieka panaši į pradinio projekto riziką šiuo atžvilgiu. Tai turėtų būti įvertinta atliekant patikrą arba taikant poreikio atlikti poveikio aplinkai vertinimą procesą.
Taip pat reikia atlikti visų projektų ir (arba) planų, patenkančių į Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, tinkamą vertinimą, jei tikėtina, kad jie atskirai arba kartu su kitais planais ir (arba) projektais gali daryti didelį neigiamą poveikį „Natura 2000“ teritorijoms. Planai ir projektai, kurie, kaip manoma, neturėtų turėti didelio neigiamo poveikio teritorijų vientisumui, gali būti tikrinami neatliekant tinkamo vertinimo. Tiek patikra, tiek tinkamas vertinimas turėtų būti atliekami atsižvelgiant į konkrečiai teritorijai taikomus išsaugojimo tikslus. Atliekant leidimų pradiniam projektui išdavimo procedūras šie tikslai dar galėjo būti nenustatyti arba išdavus leidimą jie galėjo būti peržiūrėti. Todėl prieš išduodamos leidimą valdžios institucijos turėtų išanalizuoti modernizuotų įrenginių poveikį, atsižvelgdamos į atitinkamus išsaugojimo tikslus.
Be to, pagal Vandens pagrindų direktyvą leidimai naujiems projektams gali būti išduodami tik tuo atveju, jei 1) dėl jų nepablogėja jokio vandens telkinio būklė ir netrukdoma siekti Vandens pagrindų direktyvos tikslo arba 2) laikomasi visų 4 straipsnio 7 dalies sąlygų (netaikoma, kai laikomasi pirmojo principo). Todėl norint įrodyti, kad tenkinama viena iš šių dviejų sąlygų, paprastai reikia atlikti galimo projektų poveikio vertinimą.
Kai kurios valstybės narės priėmė teisės aktų arba procedūrinių pakeitimų, kuriais supaprastinama modernizavimo sistema. Italijoje priėmus su modernizavimo projektais susijusius teisės aktų pakeitimus nebereikia leidimo keičiant vėjo jėgaines ar jų sudedamąsias dalis, jei dėl šių pakeitimų jėgainė padidėja ne daugiau kaip 15 proc., palyginti su jos pradiniu dydžiu. Vokietijos teisės aktuose nurodyta, kad modernizuojant vėjo įrenginius reikia vertinti tik status quo pokyčius. Viešieji klausymai rengiami tik tuo atveju, jei projekto plėtotojas tokio klausymo paprašo. Prancūzijoje taip pat nustatyta su poveikio aplinkai vertinimu susiję reikalavimai, kuriais siekiama atsižvelgti į jėgainių skaičiaus ir aukščio pokyčių ribines vertes. Jei jėgainių skaičius ir bendras jėgainės aukštis padidėja ne daugiau kaip 10 proc., tokie pokyčiai nelaikomi reikšmingais ir manoma, kad pakanka atlikti poveikio aplinkai vertinimą, susijusį su triukšmu ir poveikiu biologinei įvairovei. Jei jėgainių skaičius ir bendras jėgainės aukštis padidėja daugiau kaip 50 proc., pakeitimas laikomas esminiu ir reikia atlikti naują poveikio aplinkai vertinimą. Tais atvejais, kai jėgainių skaičius ir bendras jėgainės aukštis padidėja 10–50 proc., kompetentingos institucijos atlieka kiekvieno konkretaus atvejo vertinimą, remdamosi, pvz., išsamia aplinkos stebėsena ir vietos pritarimu. Danijoje atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos jėgainės skirstomos į tris grupes, atsižvelgiant į jų pajėgumą: mažesnio nei 10 MW pajėgumo jėgaines, 10–25 MW pajėgumo jėgaines ir didesnio nei 25 MW pajėgumo jėgaines. Pasikeitus pajėgumui, be kita ko, atliekant modernizavimą, apie tai turi būti pateiktas pranešimas arba turi būti prašoma naujos licencijos, atsižvelgiant į pajėgumų grupę, į kurią patenka įrenginys. Mažesnio nei 10 MW pajėgumo įrenginiams reikalavimas teikti paraišką dėl naujos licencijos netaikomas, o 10–25 MW pajėgumo įrenginių atvejų paraiškos dėl naujos licencijos teikti nereikia, jei prieš pradedant statybą apie pajėgumą pranešama Danijos energetikos agentūrai ir PSO. Įrenginių, kurių pajėgumas didesnis nei 25 MW, atveju atliekant modernizavimą ar kitaip keičiant įrenginio pajėgumą visada reikia gauti licenciją.
d.Vandenilis
Atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos gamybos spartinimas taip pat svarbus siekiant užtikrinti nuo iškastinio kuro nepriklausomus ir įperkamus energijos nešiklius tuose sektoriuose, kurie ir toliau bus priklausomi nuo dujų ir kuro. Visų pirma, kuriant mūsų būsimą energetikos sistemą bus svarbu galėti elektros energiją iš atsinaujinančiųjų išteklių paversti vandeniliu iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojant elektrolizerius.
Atsinaujinančiųjų išteklių elektros energiją verčiant vandeniliu, o paskui vandenilį transportuojant, saugant ir perduodant galutiniams vartotojams greičiausiai bus susiduriama su kai kuriomis iš kliūčių, kurios jau nustatytos atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų atveju, pavyzdžiui, su tinkamą kvalifikaciją turinčių darbuotojų leidimų paraiškoms nagrinėti trūkumu ir ilgai trunkančiomis administracinėmis procedūromis. Tai neišvengiama, nes vandenilio vertės grandinė tik pradeda kurtis, taip pat trūksta patirties, susijusios su naujomis novatoriškomis technologijomis. Dėl pasenusių teisės aktų, taikomų visais vandenilio gamybos ir naudojimo administravimo lygmenimis, arba jų nebuvimo, leidimų išdavimo procedūros gali būti painios arba netinkamos. Kai kurie iš šių procesų gali būti pernelyg sudėtingi, gali skirtis įvairiose šalyse ar regionuose ir dažnai gali trukti ilgiau nei numatytas paraiškos nagrinėjimo laikas.
Vandenilio projektų plėtojimo patirtis palyginti nedidelė, todėl ne visos kliūtys gali būti žinomos, taigi galėtų būti naudinga keistis informacija forumuose. Be to, ilgainiui taip pat gali atsirasti su šių konkrečių kliūčių šalinimu susijusios gerosios patirties, kuria būtų galima dalytis šiuose forumuose.
Švariojo vandenilio aljansas šiuo metu rengia suinteresuotųjų subjektų ataskaitą dėl vykdant vandenilio projektus kylančių su leidimais susijusių kliūčių, kurioje bus pateikta rekomendacijų ir geriausios patirties pavyzdžių. Pirmas įspūdis susipažinus su ataskaitoje pateiktomis suinteresuotųjų subjektų nuomonėmis: sukūrus vieną bendrą kontaktinį punktą būtų galima truputį sumažinti leidimų išdavimo procedūros sudėtingumą ir ją palengvinti, ypač tais atvejais, kai procedūrose dalyvauja daug kompetentingų institucijų.
Nustatant su vandeniliu susijusių teisės aktų įgyvendinimą kaip prioritetą, būtų padedama aiškiau apibrėžti reglamentavimo sistemą ir jos taikymą, kaupti patirtį, susijusią su vandenilio iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių technologijomis, ir pagerinti suderinamumą su galiojančiais aplinkosaugos teisės aktais ir atitiktį jiems. Vokietijoje nustatyta sistema, kuria reglamentuojami leidimai, kurių reikia norint pakeisti gamtinių dujų vamzdynų, skirtų vandeniliui transportuoti, paskirtį. Be to, Vokietijoje priimtas teisės aktas, kuriuo paaiškinama, kad esamos gamtinių dujų infrastruktūros žemės naudojimo teisės taip pat reiškia teisę pereiti nuo gamtinių dujų prie vandenilio.
Be to, parengus gaires arba vadovus, kuriuose būtų nustatytos leidimų vandenilio gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių įrenginiams išdavimo procedūros, būtų pagerintas proceso nuspėjamumas ir padidintas jo veiksmingumas visų susijusių šalių atžvilgiu. Portugalijoje toks vadovas vandenilio projektams jau parengtas.
Panašiai kaip atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų atveju, nustatyti tinkamas vietas elektrolizeriams diegti gali būti padedama naudojantis teritorijų planavimu. Remiantis integruotais tinklo planais elektrolizeriams diegti galėtų būti nustatytos specialios zonos. Tai galėtų būti priemonė skatinti diegti elektrolizerius tose vietose, kuriose jie gali atlikti vaidmenį siekiant išvengti elektros energijos perkrovos arba spręsti jos problemą ir kuriose jie gali duoti didesnės naudos visuomenei (pvz., padėti išvengti elektros energijos tinklo tarifų didinimo dėl būtino tinklo sustiprinimo). Su tuo susijusių pasiūlymų buvo pateikti neseniai vykusiose konsultacijose su suinteresuotaisiais subjektais dėl vandenilio rinkos reguliavimo Nyderlanduose.
e.Inovacijų rėmimas
Leidimų išdavimo procedūros taip pat gali turėti įtakos novatoriškų priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo technologijų, įskaitant bandomuosius ir parodomuosius projektus, reikalingų siekiant neutralizuoti poveikį klimatui, diegimui ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad šios technologijos yra naujos, turima mažiau patirties, susijusios su taikomomis leidimų išdavimo procedūromis.
Vienas iš galimų būdų remti inovacijas – kurti apribotą bandomąją reglamentavimo aplinką. Apribota bandomoji reglamentavimo aplinka – tai sistemos, kuriomis suteikiamas struktūrizuotas kontekstas eksperimentavimui, siekiant sudaryti sąlygas ribotą laiką ir ribotoje sektoriaus ar srities dalyje, taikant reguliavimo priežiūrą, kuria užtikrinama, kad būtų taikomos tinkamos apsaugos priemonės, išbandyti naujoviškas technologijas, produktus, paslaugas ar metodus. Ji jau naudojama finansų, bankų ir IRT sektoriuose, tačiau iki šiol energetikos sektoriuje jos naudojamos palyginti retai. Apribotos bandomosios reglamentavimo aplinkos sukūrimo loginis pagrindas – sudaryti sąlygas novatoriams išbandyti naujas technologijas ir verslo modelius, kurie gali būti tik iš dalies suderinami su esama teisine ir reguliavimo sistema, ir sudaryti sąlygas reguliavimo institucijoms susipažinti su konkrečiomis inovacijomis, kad jos galėtų atitinkamai pritaikyti reglamentavimo aplinką.
Prancūzijoje teisės aktuose numatyta energetikos sektoriui skirta apribota bandomoji reglamentavimo aplinka. Įgyvendinant apribotą bandomąją aplinką nacionalinei reguliavimo institucijai CRE leidžiama taikyti prieigos prie tinklų ir naudojimosi jais sąlygų išimtis, kai eksperimento tvarka diegiamos naujoviškos technologijos ar paslaugos, kuriomis remiama energetikos pertvarka, taip pat kuriami išmanieji elektros tinklai ir infrastruktūra. Taikant šią sistemą kai kurių projektų atveju buvo leista taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą, įskaitant projektą, kuriuo siekiama padidinti vėjo elektrinių parkų pajėgumą, nukrypstant nuo Prancūzijos energetikos kodekso nuostatų, kuriomis ribojamas gamybos įrenginių, prijungtų prie viešojo aukštos įtampos elektros energijos skirstymo tinklo, įrengtoji galia.
Nyderlanduose Ekonomikos reikalų ministerija priėmė vykdomąjį potvarkį dėl decentralizuotos ir tvarios elektros energijos gamybos eksperimentų, kuriuo remiantis įgyvendinant projektus leidžiama sukurti apribotą bandomąją aplinką. Elektros energijos įstatymo straipsniai, nuo kurių projektai galėtų būti atleidžiami, buvo iš anksto apibrėžti ir reikalavimus atitiko tik smulkūs subjektai, pavyzdžiui, energetikos bendrijos ir namų savininkų asociacijos. Po to buvo pasiūlytas dar vienas vykdomasis potvarkis, kuriuo būtų išplečiama reikalavimus ateityje kurti apribotą bandomąją aplinką atitinkančių subjektų aprėptis, dydis ir įvairovė.
Austrijos Federalinė klimato apsaugos, aplinkos, judumo, inovacijų ir technologijų ministerija vykdo finansavimo programą „Energie.Frei.Raum“, kuri yra galimos eksperimentavimo sąlygos, kurią taikant būtų galima išbandyti naujus rinkos modelius, skirtus atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos, kaupimo ir energijos vartojimo efektyvumo technologijų integravimui, parengiamasis etapas.
*****
Kadangi valstybės narės iki 2023 m. birželio 30 d. turi pateikti Komisijai vėliausią atnaujinto integruoto nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano, apie kurį jos pranešė, projektą, šiose gairėse išdėstyta gerąja patirtimi galėtų būti padedama nustatyti politiką ir priemones, kurias valstybės narės galėtų siūlyti siekdamos paskatinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtrą.
II.Gairės valstybėms narėms dėl palankesnių sąlygų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartims sudarymo
1.Įvadas
Atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtojimas sąnaudų atžvilgiu tampa vis konkurencingesnis, palyginti su iškastiniu kuru grindžiamos energijos gamyba: atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos gamybos naudojant hidroenergiją, geoterminę energiją, saulės fotovoltinę energiją, sausumos ir jūros vėjo energiją sąnaudų lygis yra mažesnis už vidutines Europos elektros energijos kainas ne namų ūkių vartotojams (žr. toliau pateiktus skaičius).
Duomenys: IRENA, 2021 m.
Duomenys: Ne namų ūkių vartotojams taikomų elektros energijos kainų raida, remiantis Eurostato duomenimis.
Atsižvelgiant į spartų atsinaujinančiųjų išteklių energijos sąnaudų mažėjimą, 2016 m. Europos įmonės viršijo 1 GW atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutarčių ribą (jos sudarė apie 3,5 proc. pramoninio elektros energijos suvartojimo). Nuo tada jų apimtis eksponentiškai didėjo ir 2021 m. ji buvo daugiau kaip penkiolika kartų didesnė nei 2016 m.
Paprasčiausia atsinaujinančiųjų išteklių energijos arba šilumos pirkimo sutarties forma – tai pirkimo sutartis tarp atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamintojo ir užsakovo. Užsakovas įsipareigoja ilgesnį laikotarpį pirkti tam tikrą atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekį už iš anksto nustatytą kainą. Paprastai užsakovas taip pat gauna kilmės garantiją, kuri išduodama kiekvienam ES pagamintam atsinaujinančiųjų išteklių energijos vienetui. Taip užsakovas gali įrodyti, kad jo sudaryta elektros energijos, šilumos ar dujų (įskaitant vandenilį iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių) pirkimo sutartimi tiesiogiai prisidedama prie konkretaus atsinaujinančiųjų išteklių energijos projekto. Didžioji dalis iki šiol sudarytų atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutarčių įtraukta į 1 paveikslėlį (žr. toliau).
1 1 1 pav. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartys, apie kurias pranešta 2013–2021 m. (sutartiniai pajėgumai GW); Re-Source (2021 m.)
https://resource-platform.eu/buyers-toolkit/
Atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutarčių privalumai įvairūs. Visų pirma:
A.užsakovai, sudarydami atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartis, įsigyja sąnaudų atžvilgiu konkurencingos elektros energijos reikalingos veiklai vykdyti; šias sutartis jie taip pat gali naudoti kaip priemonę apsisaugoti nuo elektros energijos didmeninės rinkos kainos rizikos;
B.užsakovai, sudarydami atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartis, įtikinamai parodo savo įsipareigojimą vykdyti žaliąją pertvarką, remia savo socialinės atsakomybės darbotvarkę ir padeda pritraukti žaliųjų tikslų turinčių investuotojų;
C.atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtotojams energijos pirkimo sutartys yra alternatyvus ir (arba) papildomas stabilių pajamų šaltinis, palyginti su viešosios paramos schemomis arba prekybos rinkomis;
D.vyriausybėms įmonių sudaromos energijos pirkimo sutartys yra atsinaujinančiųjų išteklių plėtros finansavimo alternatyva ir galimybė sumažinti viešąjį atsinaujinančiųjų išteklių energijos finansavimą pagal paramos schemas.
Nors atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutarčių naudojimas kasmet didėja, atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartys vis dar sudaro tik 15–20 proc. per metus įgyvendinamų projektų. Be to, atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartys naudojamos tik tam tikrose valstybėse narėse ir didelėse į klientus orientuotose bendrovėse. Galiausiai dauguma pirkimo sutarčių sudaromos dėl atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos, nors šildymas sudaro 70 proc. pramoninės ir komercinės energijos paklausos.
2.Reglamentavimo klausimai
2019 m. buvo atliktas ES masto tyrimas ir išsami 10 valstybių narių analizė, siekiant nustatyti pagrindines kliūtis įmonėms naudotis atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartimis. Iš rezultatų matyti, kad susiduriama su kliūtimis reglamentavimo ir politikos srityse bei ekonominėmis kliūtimis, taip pat su informuotumo problemomis.
Pagrindinės reglamentavimo srityje nustatytos kliūtys – tai, be kita ko, teisiniai apribojimai sutartis pasirašyti tiesiogiai gamintojams ir užsakovams, kliūtys pasirašyti sutartis su daugiau nei vienu tiekėju ir kliūtys perduoti kilmės garantijas užsakovui. Kliūtys politikos srityje – tai, be kita ko, paramos schemos, kurios buvo nesuderinamos su įmonių elektros energijos pirkimo sutartimis arba su jomis konkuravo, taip pat ribotas paramos schemų raidos žinomumas. Nustatytos ekonominės kliūtys – tai, be kita ko, užsakovų kreditingumas, iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos elektros energijos kintamumas ir išlaidos, susijusios su atsinaujinančiųjų išteklių energijos projekto pagaminamo produkto ir įmonių paklausos apimties nesutapimo valdymu sudarant tarpininkavimo sutartis. Be to, sandorių išlaidos tebėra didelės ir trūksta ilgalaikių apsidraudimo priemonių, kuriomis būtų mažinama disbalanso arba įsipareigojimų neįvykdymo rizika. Taip pat trūksta žinių ir domėjimosi, ypač kalbant apie MVĮ, ir dažnai manoma, kad sudaryti elektros energijos pirkimo sutartis su įmonėmis yra brangiau nei naudotis didmeninėmis elektros energijos kainomis. Viešų konsultacijų metu tiek gamintojai, tiek vartotojai pabrėžė, kad svarbu suteikti kilmės garantijas visai iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintai elektros energijai, neatsižvelgiant į tai, ar projektas buvo plėtojamas pagal viešosios paramos schemas. Be to, jie pabrėžė, kad svarbu kurti tokias viešosios paramos schemas, kuriomis būtų remiamas ir papildomas atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtojimas sudarant elektros energijos pirkimo sutartis su įmonėmis.
Todėl šiuo metu su įmonėmis sudaromos elektros energijos pirkimo sutartys taikomos tik konkrečiose valstybėse narėse, kuriose atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtotojams sudaromos tinkamos sąlygos parduoti savo elektros energiją tiesiogiai galutiniams vartotojams. Tokios tinkamos sąlygos tai: 1) dinamiška atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų rinka, 2) galimybė likvidžioms didmeninės elektros energijos rinkoms pasirašyti tarpininkavimo sutartis ir taikyti ilgalaikes apsidraudimo priemones, 3) teisinių kliūčių sutartis pasirašyti tiesiogiai tiekėjams ir vartotojams nebuvimas ir 4) viešieji konkursai, kuriais papildomos su įmonėmis sudaromos elektros energijos pirkimo sutartys arba kurie joms yra palankūs.
2019 m. Elektros energijos rinkos direktyva, Elektros energijos rinkos reglamentu ir Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyva jau šalinamos kelios kliūtys, kylančios reglamentavimo ir politikos srityse. Pavyzdžiui, Elektros energijos rinkos direktyvoje reikalaujama, kad gamintojai ir pirkėjai visose valstybėse narėse galėtų sutartis sudaryti tiesiogiai vieni su kitais ir kad vartotojai galėtų pasirinkti kelias tiekimo sutartis. Pagal Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą, valstybės narės turi pateikti ilgalaikius savo viešųjų pirkimų tvarkaraščius ir savo nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose nurodyti kliūtis, dėl kurių su įmonėmis nesudaromos elektros energijos pirkimo sutartys, taip pat nustatyti priemones, kurias taikant būtų sudarytos palankesnės sąlygos jas pasirašyti. Tik aštuonios valstybės narės pranešė apie esamas kliūtis ir priemones, kuriomis remiamas atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutarčių sudarymas. Tačiau daugumoje šalių aiškios sistemos, kaip sudaryti tiesiogines elektros energijos pirkimo sutartis, neturi nei atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtotojai, nei vartotojai (įmonės).
Nepaisant esamų kliūčių, su įmonėmis sudarytų elektros energijos pirkimo sutarčių rinka toliau auga. Nuo 2020 m. Ispanijos elektros energijos pirkimo sutarčių rinka yra didžiausia ES ir sudaro 23 proc. visų sutartinių pajėgumų, o susiję didelės vertės finansiniai sandoriai sudarė beveik 1 proc. šalies BVP. Kai kuriose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Rumunijoje, elektros energijos pirkimo sutartis su įmonėmis sudaryti galima tik visai neseniai, nes prieš tai visa elektros energija turėjo būti parduodama centralizuotoje rinkoje. Tačiau priėmus naują dekretą, kuriuo suteikiamos galimybės sudaryti elektros energijos pirkimo sutartis, atsinaujinančiųjų išteklių naudojimas galėtų padvigubėti, palyginti su Rumunijos nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatytu naudojimu.
Tikėtina, kad pasibaigus paramos teikimo laikotarpiui elektros energijos pirkimo sutartys taps vis patrauklesniu verslo modeliu atsinaujinančiųjų išteklių energijos įrenginių projektams plėtoti. 2021 m. antrajame CEER dokumente dėl paramos trūkumo atsinaujinančiųjų išteklių projektams nustatyta, kad atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartys yra galima alternatyva sausumos vėjo, taip pat saulės, biomasės ir hidroelektrinių įrenginių projektams plėtoti. Tai svarbu, nes stebimose šalyse (CEER narėse) 40 proc. (114 GW) šiuo metu remiamų atsinaujinančiųjų energijos išteklių projektų 2030 m. baigsis paramos teikimo laikotarpis ir juos įgyvendinant bus pereinama prie rinkos sąlygų arba jie bus toliau remiami.
Valstybės narės gali sudaryti palankesnes sąlygas elektros energijos pirkimo sutarčių plėtojimui imdamosi šių veiksmų:
A.naudodamosi ES techninės paramos priemone arba kita konsultavimo ar technine pagalba, kad galėtų atlikti išsamų vertinimą siekdamos remti su įmonėmis sudaromas atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartis. Tai įgyvendino, pvz., Italija. Kitos valstybės narės galėtų atlikti panašius tyrimus arba remtis jau užbaigtų tyrimų rezultatais;
B.paskelbdamos orientacinį atsinaujinančiųjų energijos išteklių diegimo mastą, kuris, kaip tikimasi, bus finansuojamas pagal elektros energijos pirkimo sutartis. Taip atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtotojams suteikiama numatomos projekto plėtojimo spartos ir būdų žinomumo. Tokių veiksmų ėmėsi Airija;
C.apsvarstydamos galimybę rengti konkursus, kuriais atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtotojams būtų suteikiama galimybė laikinai nesinaudoti viešosios paramos schemomis ir parduoti elektros energiją sudarant elektros energijos pirkimo sutartis. Tokią novatorišką priemonę nustatė Lenkija ir ja buvo prisidėta prie Lenkijos tapimo antra pagal dydį elektros energijos pirkimo sutarčių rinka 2021 m.;
D.leisdamos išduoti kilmės garantijas pagal valstybės paramos schemas vykdomų projektų atveju, kad pajamomis iš kilmės garantijų būtų sumažintas viešojo finansavimo poreikis.
3.Didesnės galimybės atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartis sudaryti mažosioms ir vidutinėms įmonėms
Europos elektros energijos pirkimo sutarčių rinkose dominuoja dideli užsakovai. Daugelis šių įmonių veikia pagal iniciatyvą RE100, kuria siekiama naudoti tik atsinaujinančiųjų išteklių energiją, įskaitant 58 bendroves, kurių būstinės yra ES. Dauguma šių bendrovių per ilgą laiką suvartoja prognozuojamą ir didelį elektros energijos kiekį ir turi gerus kredito reitingus. Jos taip pat dažnai vykdo į vartotojus orientuotą veiklą ir naudoja atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartis kaip svarbią priemonę savo produktams pristatyti ir įmonių atsakomybei tvarumo atžvilgiu remti, įskaitant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, susijusio su jų energijos vartojimu visoje vertės grandinėje, mažinimą. Šiuo atžvilgiu pagal CDP reikalavimus rengiamomis ataskaitomis bendrovėms sudaromos sąlygos teikti informaciją apie objekte esančių įrenginių, ne objekte esančių įrenginių, sujungtų tiesioginėmis jungtimis, ir elektros energijos pirkimo sutarčių pagrindu pagamintos atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekį.
Dideli daug elektros energijos suvartojantys pramonės sektoriai taip pat yra svarbus su įmonėmis sudaromų atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutarčių įgyvendinimo segmentas. Tradiciškai didelės aliuminio liejyklos Norvegijoje elektros energiją įsigyja pagal hidroenergijos pirkimo sutartis. Neseniai jos taip pat pasirašė ilgalaikes vėjo energijos pirkimo sutartis. Vis dėlto kol kas šio tipo užsakovų ES valstybėse narėse nedaug.
Viena iš nustatytų kliūčių – nepakankamas reguliuojamo elektros energijos kainų komponento (tinklo tarifų ir mokesčių) nuspėjamumas. Kadangi šie reguliuojami komponentai sudaro didelę užsakovo mokamos elektros energijos kainos dalį, sumažėja elektros energijos pirkimo sutarčių, kaip ilgalaikės apsidraudimo priemonės elektros energijos kainų svyravimo rizikai mažinti, patrauklumas. Europos Sąjungos energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra (ACER) paskelbė didmeninės rinkos modelio vertinimo ataskaitą, į kurią įtrauktas specialus skirsnis, skirtas aptarti, kaip padidinti likvidumą didmeninėse elektros energijos rinkose, kad būtų užtikrintas veiksmingų apsidraudimo priemonių prieinamumas.
Tuo tarpu kliūtys elektros energijos pirkimo sutartis sudaryti mažosioms ir vidutinėms įmonėms vis dar labai didelės. MVĮ sudaro 99 proc. Europos įmonių, sukuria 54 proc. ES pridėtinės vertės ir 9–18 proc. bendrųjų energijos vidaus sąnaudų kiekvienoje valstybėje narėje
. Būtent šios mažos ir vidutinės įmonės dažnai daug moka už elektros energiją dėl jų mažo elektros energijos suvartojimo vienam įrenginiui ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartys joms galėtų būti naudingiausios. Tai ypač svarbu laikotarpiu nuo 2021 m. spalio mėn., kai elektros energijos kainos didmeninėje elektros energijos rinkoje didėjo.
Be to, jų būsimos elektros energijos paklausos žinomumas yra ribotas, kredito reitingai prastesni, o elektros energijos suvartojimo apimtis mažesnė, ir taip apsunkinamas disbalanso valdymas. Todėl MVĮ dvejoja pasirašyti ilgalaikes sutartis, ypač jei nėra aišku, kokį poveikį gali turėti ilgalaikių sutarčių nutraukimas. Ilgalaikių elektros energijos pirkimo sutarčių (tiek fizinių (tiesioginio tiekimo), tiek virtualių (be tiesioginio tiekimo)) pasirašymo poveikis bendrovės balansui pagal Tarptautiniuose finansinės atskaitomybės standartuose (TFAS) numatytą išvestinių finansinių priemonių apskaitos sistemą ne visada aiškus. Žinių apie atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutarčių sudarymą su įmonėmis trūkumas yra dar viena svarbi kliūtis jas sudaryti vidutinėms ir mažosioms įmonėms, o derybų dėl elektros energijos pirkimo sutarčių sudėtingumas yra nedidelė kliūtis tiems užsakovams, kurie neturi patirties ar išteklių deryboms dėl sutarčių vykdyti. Europos teisės aktai iki šiol rengti tik energijos vartojimo audito ir energijos valdymo sistemų, susijusių su energijos vartojimo efektyvumu, srityse (Energijos vartojimo efektyvumo direktyva, 2018 m.). Galiausiai MVĮ dažnai neturi pakankamai erdvės, kad galėtų vietoje diegti atsinaujinančiųjų išteklių energijos sprendimus.
Dar viena didelė kliūtis (ir rizikos veiksnys) daugelyje sektorių yra užsakovo kreditingumas. Kreditą atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams suteikiantys subjektai ir toliau reikalauja gero kredito reitingo, kad elektros energijos pirkimo sutartis būtų laikoma patrauklia skolintojui. Tačiau didelės kredito reitingų agentūros paprastai nereitinguoja mažųjų ir vidutinių įmonių. Be to, kreditingumas ir kredito reitingas taip pat kelia problemų kai kurioms sunkiosios pramonės ir gamybos įmonėms, taip pat Europos šalių, kurių finansų rinkos yra palyginti mažiau išsivysčiusios, įmonėms.
Pasiūlos atžvilgiu esama panašių kliūčių. Dideli atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtotojai, kaip antai „Vattenfall“, „Eneco“, „Orsted“ ir „Iberdrola“, dominuoja rinkoje, nes turi didelį projektų portfelį ir gali vartotojams pasiūlyti geriau jų konkrečius poreikius atitinkančias elektros energijos pirkimo sutartis. Šiame segmente įgyvendinami dideli atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektai, pavyzdžiui, jūros vėjo elektrinių parkai, ir kartais kyla sunkumų suburti pakankamą elektros energijos pirkimo sutarčių kiekį prieš priimant galutinius sprendimus dėl investicijų. Kita vertus, nedidelio masto atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų atveju kyla kitokių sunkumų, susijusių su patekimu į su įmonėmis sudaromų elektros energijos pirkimo sutarčių rinką, nes projektai neturi daug žinomumo, projektų portfelis nedidelis, o techninė ir teisinė patirtis, reikalinga deryboms dėl elektros energijos pirkimo sutarčių ir jų pasirašymo, yra ribota. Be to, atsinaujinančiųjų išteklių energijos bendrijos ir piliečių energetikos bendrijos dažnai yra per mažos, kad galėtų pasirašyti ekonomiškai patrauklias elektros energijos pirkimo sutartis su dideliais užsakovais.
Mažas, bet augantis konsultacinių įmonių segmentas pradėjo siūlyti sprendimus mažosioms ir vidutinėms įmonėms, pavyzdžiui, galimybę sutelkti daugelio vartotojų paklausą. Pramonės sektoriai taip pat svarsto mechanizmus, kuriais būtų galima sutelkti paklausą ir taip sumažinti riziką ir sąnaudas. Pavyzdžiui, Graikijoje kai kurios daug elektros energijos naudojančios pramonės šakos rengia „Žaliojo rezervo“ koncepciją, kurios pagrindu kelios įmonės gali sutelkti savo elektros energijos paklausą. Vėliau kiekvienas pramonės šakai priklausantis partneris pasirašo vieną ar daugiau elektros energijos pirkimo sutartį, kad patenkintų savo paklausą bendru lygmeniu. Siekiant suformuoti ir stabilizuoti likusią elektros energijos paklausą, deramasi dėl atskiros sutarties, kuria siekiama sumažinti bendras dalyvių išlaidas. Tačiau sujungiant projektus taip pat padidėja elektros energijos pirkimo sutarčių sudarymo proceso sąnaudos, jis tampa sudėtingesnis. Be to, kai kurios įmonės, siūlančios energijos vartojimo auditą, kaip reikalaujama pagal Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą, jau plečia savo paslaugas, kad įtrauktų atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutarčių, susijusių su objekte, netoli objekto ir ne objekte esančiais įrenginiais, vertinimus. Išplėsti energijos audito paslaugas įtraukiant atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartis yra palyginti pigu, nes jos grindžiamos panašiais duomenimis, kurie jau renkami vertinant energijos valdymo sistemas (ISO 500001).
Naujausioje ACER ataskaitoje dėl ES didmeninės elektros energijos rinkos modelio pabrėžiamas poreikis skatinti elektros energijos pirkimo sutarčių naudojimą ir gerinti galimybes jomis naudotis mažesniems rinkos dalyviams. Kad pašalintų ekonomines kliūtis, Komisija ir EIB grupė išnagrinės, ar būtų galima sukurti specialius finansavimo ir konsultavimo mechanizmus, kuriais būtų galima remti atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutarčių naudojimą. Tai gali būti mechanizmai, kuriais būtų sudarytos palankesnės sąlygos naujiems užsakovams, pvz., MVĮ, sudaryti atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartis. Įgyvendinant programą „InvestEU“ jau gali būti remiamas investicijų į elektros energijos pirkimo sutartis finansavimas. Valstybės narės galėtų inicijuoti panašias garantijas, kad remtų vietos bankų pastangas remti atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutarčių naudojimą.
Be to, įgyvendinant ES tvaraus finansavimo sistemą bus skatinama sudaryti atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutartis, taip pat bus didinamas ne finansų ir finansų įmonių informuotumas ir domėjimasis tokiomis sutartimis, taip prisidedant prie kapitalo perorientavimo į tvarias investicijas. Svarbūs jos elementai – Taksonomijos reglamentas, pirmasis Deleguotasis aktas dėl ES taksonomijos pagal klimato srities tikslus ir siūloma Įmonių informacijos apie tvarumą teikimo direktyva (ĮITTD), kuriais prisidedama prie didesnio skaidrumo finansų ir ne finansų rinkose tvarumo atžvilgiu. Taksonomijos reglamentu nustatoma sistema, kuria apibrėžiama aplinkos atžvilgiu tvari ekonominė veikla, ir numatomi finansų ir ne finansų įmonėms taikomi informacijos atskleidimo reikalavimai, susiję su tam tikrais pagrindiniais veiklos rezultatų rodikliais. Susijusiu ĮITTD pasiūlymu išplečiama ne finansų įmonių ataskaitų teikimo reikalavimų taikymo sritis, įtraukiant visas dideles bendroves (nepriklausomai nuo to, ar jos biržinės, ar ne), ir įtraukiamos biržinės MVĮ
. Atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutarčių naudojimas bus svarbi priemonė siekiant įrodyti atitiktį atitinkamiems Deleguotajame akte dėl ES taksonomijos pagal klimato srities tikslus apibrėžtiems techninės analizės kriterijams ir atitinkamai galėtų būti parodytas naudojant pagrindinius veiklos rezultatų rodiklius, numatytus Taksonomijos reglamente.
Be to, neseniai paskelbtas Europos įmonių paktas gali būti dar vienas būdas didinti informuotumą apie galimybes įmonėms pasirašyti atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartis.
Valstybės narės gali palengvinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutarčių sudarymą, visų pirma MVĮ, imdamosi šių veiksmų:
A.sukurdamos viešąją platformą, kad būtų padidintas su pagal atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartis įsigyjama energija susijęs kainų, kiekio, rūšių ir šalių, dalyvaujančių jas pasirašant, skaidrumas;
B.užtikrindamos Taksonomijos reglamento ir jo deleguotųjų aktų įgyvendinimą ir skatindamos jį savanoriškai taikyti viršijant teisės aktų reikalavimus;
C.užtikrindamos sutarčių sudarymo lankstumą MVĮ, įskaitant konkrečias rekomendacijas dėl mažųjų įmonių taikomų sutarčių nutraukimo mokesčių (Elektros energijos direktyvos 12 straipsnis);
D.sudarydamos sąlygas turėti kelias tiekimo sutartis, kad tiekėjai ir pirkėjai galėtų sudaryti sutartis tiesiogiai tarpusavyje (Elektros energijos direktyvos 4 straipsnis);
E.sudarydamos sąlygas plėtoti pagal energijos pirkimo sutartis plėtojamus atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektus objekto vietoje arba netoli jo, ypač jei jie plėtojami įrenginius prijungiant prie skaitiklio arba naudojant privačias jungtis;
F.sumažindamos atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutarčių riziką kredito garantijomis arba valstybės finansiniais ištekliais remiamu draudimu, laikydamosi valstybės pagalbos gairių;
G.skatindamos skatinamąjį finansavimą teikiančius bankus ir įstaigas siūlyti skolos produktus dideliems atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektams, įskaitant jūros vėjo energijos projektus, rinkose, kuriose dėl įrenginių dydžio ir statybos trukmės sunku sudaryti pakankamą kiekį atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutarčių prieš priimant sprendimus dėl finansinių investicijų;
H.nustatydamos reguliavimo sąlygas, kad energetikos bendrijos galėtų parduoti perteklinę energiją pagal atsinaujinančiųjų išteklių energijos pirkimo sutartis;
I.sudarydamos sąlygas mažiems verslo parkams ar pramonės grupėms bendrai pirkti atsinaujinančiųjų išteklių energiją pagal ilgalaikes energijos pirkimo sutartis.
4.Tarpvalstybinių atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos pirkimo sutarčių skatinimas
2020 m. atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos gamyba sudarė 37 proc. visos suvartojamos elektros energijos ir 21,2 proc. visos suvartojamos energijos. Tačiau valstybėse narėse esama didelių skirtumų: atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis elektros energijos sektoriuje svyruoja nuo 9 proc. iki 78 proc. Kalbant apie galutinį energijos suvartojimą, padėtis panaši – atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis svyruoja nuo 10 proc. iki 60 proc.
Siekiant energetikos sistemą pertvarkyti taip, kad energija būtų tiekiama naudojant atsinaujinančiuosius išteklius, reikės naudoti tinkamiausius atsinaujinančiuosius išteklius visoje ES ir tiekti energiją ten, kur ji reikalinga. Dėl Europos bendrosios rinkos įmonėms suteikiama galimybė pirkti atsinaujinančiųjų išteklių elektros energiją visoje ES, taip pat užsitikrinant paramą papildomų atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų prijungimui prie tinklo.
Įmonės jau naudojasi atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais pasirašydamos:
1.fizines tarpvalstybines elektros energijos pirkimo sutartis,
2.virtualias tarpvalstybines elektros energijos pirkimo sutartis.
Fizinių tarpvalstybinių elektros energijos pirkimo sutarčių atveju užsakovas sudaro sutartį su atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybos objektu kitoje šalyje ir užregistruoja fizines arba finansines su pajėgumais susijusias teises atitinkamose jungtyse, kad būtų užtikrinta fizinė tinklo jungtis. Dėl to kyla su tarpvalstybiniu perdavimu susijusi rizika ir išlaidos. Virtualių tarpvalstybinių elektros energijos pirkimo sutarčių atveju elektros energijos gamintojas parduoda elektros energiją vietos didmeninėje rinkoje, o užsakovas perka elektros energiją kitoje vietos didmeninėje rinkoje. Elektros energijos gamintojas, esantis vienoje sienos pusėje, ir užsakovas, esantis kitoje sienos pusėje, sudaro finansinio atsiskaitymo sutartį, pagal kurią elektros energijos gamintojas gauna mokėjimą iš vietos didmeninės elektros energijos rinkos ir skirtumą tarp šio mokėjimo ir elektros energijos pirkimo sutartyje numatytos kainos, dėl kurios susitarė su perkančia įmone.
Nauda užsakovams – geresnė prieiga prie nebrangių atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų visoje ES, galimybė naudotis skirtingų objektų apkrova ir geriau patenkinti savo elektros energijos poreikius. Atsinaujinančiųjų išteklių energijos projektų plėtotojai sudarydami tarpvalstybines elektros energijos pirkimo sutartis turi galimybę patekti į rinkas, kuriose elektros energijos kainos didesnės, todėl dažniau norima įsigyti atsinaujinančiųjų išteklių energiją.
Taip pat esama galimybių plėsti tarpvalstybinių elektros energijos pirkimo sutarčių potencialą jas sudarant ne tik Europos bendrojoje elektros energijos rinkoje, bet ir su trečiosiomis šalimis. Konkretus pavyzdys – Prancūzijos, Vokietijos, Portugalijos, Ispanijos ir Maroko bendradarbiavimas siekiant išnagrinėti Maroko ir ES valstybių narių tarpvalstybinių elektros energijos pirkimo sutarčių sudarymo galimybes įgyvendinant Tvarios prekybos elektros energija veiksmų planą. Šiuo atžvilgiu pagrindinis reikalavimas būtų sukurti patikimą, tikslią ir nuo klastojimo apsaugotą kilmės garantijų sistemą trečiosiose šalyse, kuriose veiktų nuo gamybos, prekybos ir tiekimo veiklos nepriklausomos išdavimo įstaigos.
Nepaisant palyginti didelių skirtumų tarp didmeninių elektros energijos kainų ir atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos gamybos sąnaudų ES, sudarytų tarpvalstybinių elektros energijos pirkimo sutarčių skaičius vis dar nedidelis. Viena iš pagrindinių kliūčių yra susijusi ekonominė rizika, kylanti dėl to, kad tiekėjai ir vartotojai veikia skirtingose rinkose, kuriose kainų raida ir apmokestinimo tvarka skiriasi, taip pat dėl poreikio valdyti su tarpvalstybiniu perdavimu susijusią kainų riziką. Kita kliūtis – sutarčių sudėtingumas, ypač jei jomis turi būti laikomasi vietos taisyklių, kurios yra nesuderinamos. Taip pat esama administracinių kliūčių, susijusių su kilmės garantijomis, kylančių dėl to, kad kilmės garantijų išdavimo, naudojimo ir panaikinimo taisyklės nėra visiškai suderintos visose valstybėse narėse. Tai ypač svarbu, kai tarpvalstybinės elektros energijos pirkimo sutartys sudaromos su šalimis, kurios nėra įgyvendinusios remiamai atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos gamybai taikomos kilmės garantijų suteikimo sistemos. Galiausiai tarpvalstybinių elektros energijos pirkimo sutarčių indėlį įmonių socialinės atsakomybės atžvilgiu paaiškinti yra sunkiau.
Nepaisant šių kliūčių, šiuo metu vykdoma veikla, kuria siekiama remti tarpvalstybinių elektros energijos pirkimo sutarčių sudarymą, nes jomis suteikiama unikali galimybė ir vertinga priemonė padengti didelei daliai vieno užsakovo elektros energijos suvartojimo arba net visam šiam suvartojimui naudojant atsinaujinančiųjų išteklių elektros energijos gamybos įrenginius. 2019 m. Elektros energijos rinkos direktyva ir Elektros energijos reglamentu padidintas elektros energijos rinkos lankstumas ir kainų nustatymo tikslumas – tai gali padėti įgalinti sudaryti tarpvalstybines elektros energijos pirkimo sutartis, o įgyvendinant transeuropinį energetikos tinklą remiama tarpvalstybinės perdavimo infrastruktūros plėtra siekiant atverti tarpvalstybinius elektros energijos srautus ir juos įgalinti.
Siekiant mažinti su tarpvalstybinėmis elektros energijos pirkimo sutartimis susijusią finansinę riziką, gali būti naudojami atsinaujinančiųjų išteklių energijos finansavimo mechanizmai, kad būtų sudaromos palankesnės sąlygos ekonomiškai efektyviau diegti atsinaujinančiuosius energijos išteklius visoje ES. Finansavimas bus naudojamas konkursams visose ES šalyse, norinčiose priimti tokius projektus. Privatūs investuotojai, įskaitant įmones, gali prisidėti prie šių konkursų finansavimo ir prašyti išduoti jų įnašą atitinkančios pagamintos energijos kilmės garantijas.
Be to, Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvoje reikalaujama, kad valstybės narės pašalintų vietos teisines kliūtis elektros energijos pirkimo sutarčių sudarymui ir suderintų kilmės garantijas pagal peržiūrėtą standartą CEN-CENELEC 16325, taip sudarant sąlygas prie su įmonėmis sudarytų elektros energijos pirkimo sutarčių pridėti atitinkamas kilmės garantijas tarpvalstybiniu mastu. Galiausiai, taip gali būti skatinamas naujų subjektų patekimas į rinką, kad būtų teikiami novatoriški sprendimai, kuriais būtų padedama apsirūpinti energija ir sudaryti tarpvalstybines elektros energijos pirkimo sutartis Europoje, taip pat nauji sprendimai dėl rizikos ir valdymo iššūkių, susijusių su elektros energijos pirkimo sutartimis, sudaromomis su įmonėmis, mažinimo.
Valstybės narės gali sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybinių elektros energijos pirkimo sutarčių plėtojimui imdamosi šių veiksmų:
A.kai aktualu ir laikantis TEN-E reglamento, didindamos jungčių tarp ES valstybių narių ir su trečiosiomis šalimis pajėgumus;
B.sudarydamos galimybes naudojant esamus tinklus didinti perdavimo pajėgumų paskirstymą;
C.pašalindamos reguliavimo kliūtis, dėl kurių daromas poveikis kilmės garantijų perdavimui užsakovams, ir dar labiau suderindamos kilmės garantijų naudojimo taisykles visose šalyse;
D.remdamos patikimų, tikslių ir nuo klastojimo apsaugotą kilmės garantijų sistemų kūrimą trečiosiose šalyse.
