Bendrojo dokumento, iš dalies pakeisto patvirtinus nereikšmingą pakeitimą pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 53 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, paskelbimas

(2021/C 311/07)

Europos Komisija patvirtino šį nereikšmingą pakeitimą pagal 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 664/2014 6 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą (1).

Su šia nereikšmingo pakeitimo paraiška galima susipažinti Komisijos duomenų bazėje eAmbrosia.

BENDRASIS DOKUMENTAS

„MELOCOTÓN DE CALANDA“

ES Nr. PDO-ES-0103-AM02 - 2020 m. spalio 16 d.

SKVN (X) SGN ( )

1.   Pavadinimas (-ai)

„Melocotón de Calanda“

2.   Valstybė narė arba trečioji šalis

Ispanija

3.   Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas

3.1.   Produkto rūšis

1.6 klasė. Vaisiai, daržovės ir grūdai, švieži arba perdirbti

3.2.   Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, aprašymas

„Melocotón de Calanda“ – švieži Prunus persica Sieb. ir Zucc. rūšių vaisiai, išauginti iš vietinės veislės „Amarillo tardío“ (geltonoji vėlyvoji) trijų tradicinių klonų – „Jesca“, „Evaisa“ ir „Calante“ – arba jų hibridų, kurių bent viena pagrindinė linija priklauso šiai vietinei veislei, taikant tradicinę ant medžių kybančių vaisių dėjimo į maišelius techniką.

Saugomos veislės. Saugoma kilmės vietos nuoroda „Melocotón de Calanda“ žymimi persikai išauginti iš vietinės veislės „Amarillo tardío“ trijų tradicinių klonų – „Jesca“, „Evaisa“ ir „Calante“ – arba jų hibridų, kurių bent viena pagrindinė linija priklauso šiai vietinei veislei.

Produkto savybės. Saugoma kilmės vietos nuoroda „Melocotón de Calanda“ pažymėti persikai būna aukščiausios („Extra“) ir I kategorijos. Kategorija suteikiama atsižvelgiant į 2007 m. gruodžio 21 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1580/2007, nustatančiame Tarybos reglamentų (EB) Nr. 2200/96, (EB) Nr. 2201/96 ir (EB) Nr. 1182/2007 įgyvendinimo vaisių ir daržovių sektoriuje taisykles, nustatytus kokybės standartus (2), be to, vaisiai turi atitikti toliau nurodytus reikalavimus.

BENDRA IŠVAIZDA	Vaisiai turi būti nepažeisti, sveiki ir švarūs, be pastebimų pašalinių medžiagų ir drėgmės, be pašalinio kvapo ir skonio, kiekvienas ant medžio kybantis vaisius dedamas į atskirą maišelį.
SPALVA	Vaisiai turi būti kreminės arba šiaudų spalvos, dalis vaisiaus gali būti raudona. Gali būti su vos pastebimais dėl antocianino atsiradusiais taškeliais arba juostelėmis, tačiau negali būti žalios arba gelsvai oranžinės spalvos (pastaroji būdinga pernokusiems vaisiams).
DYDIS	Vaisiaus skersmuo – ne mažesnis nei 73 mm. Pagal kokybės standartus tai atitinka AA kategoriją.
KIETUMAS	Matuojamas kg/0,5 cm2 atsparumu slėgiui, turi būti > 3 kg/0,5 cm2.
CUKRUS	Ne mažiau kaip 12 laipsnių pagal Brikso skalę.

3.3.   Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams) ir žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams)

–

3.4.   Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje

Visi gamybos veiksmai turi būti vykdomi nustatytoje geografinėje vietovėje.

3.5.   Specialios produkto registruotu pavadinimu pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės

Pakuoti privaloma auginimo vietovėje, kad dažnai perkraunami ir pervežami produktai dėl netinkamos pakuotės nebūtų apgadinami. Be to, atsižvelgiant į tai, kad „Melocotón de Calanda“ vaisiai rūpestingai auginami ir apsaugomi maišeliais dar būdami ant medžio, o derlius imamas, kai vaisiai prinokę ir jų juslinės savybės yra geriausios, pervežant ir sandėliuojant galėtų būti pažeidžiamos 3.2 dalyje aprašytos išvaizdos ir spalvos savybės.

Todėl pakuoti būtina auginimo vietovėje, kad būtų išsaugomos vaisiams būdingos savybės ir jų kokybė, be to, kad taikant ypatingą kontrolės sistemą (iki vaisių išsiuntimo galutiniam vartotojui) būtų užtikrinamas atsekamumas ir produkto kilmė.

„Melocotón de Calanda“ persikai gali būti parduodami supakuoti vienu ar keliais sluoksniais, jei taip pakuojant vaisiai nepažeidžiami. Šias pakuotes arba dėžutes galima panaudoti tik vieną kartą.

3.6.   Specialios produkto registruotu pavadinimu ženklinimo taisyklės

Pakavimo įmonės, kurioms suteikiamas atitikties sertifikatas, pakuočių etiketėse privalo įrašyti „Denominación de Origen „Melocotón de Calanda“ (SKVN „Melocotón de Calanda“), be to, priklijuoti numeruotą kontretiketę, kuri naudojama kaip parduodamo produkto atsekamumo sertifikatas.

4.   Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas

Saugoma kilmės vietos nuoroda „Melocotón de Calanda“ pažymėtų persikų auginimo vietovė – Aragono autonominės srities rytuose, tarp Teruelio ir Saragosos provincijų esantis gamtinis regionas.

Geografinę vietovę sudaro šios savivaldybės:

Aguaviva, Albalate del Arzobispo, Alcañiz, Alcorisa, Alloza, Andorra, Arens de Lledó, Ariño, Berge, Calaceite, Calanda, Caspe, Castelserás, Castelnou, Castellote, Chiprana, Cretas, Escatrón, Fabara, Fayón, Foz-Calanda, Fuentespalda, Híjar, Jatiel, La Fresneda, La Ginebrosa, La Puebla de Híjar, Lledó, Maella, Más de las Matas, Mazaleón, Mequinenza, Molinos, Nonaspe, Oliete, Parras de Castellote, Samper de Calanda, Sástago, Seno, Torre del Compte, Urrea de Gaén, Valderrobres, Valdeltormo, Valjunquera.

5.   Ryšys su geografine vietove

5.1.   Geografinės vietovės ypatumai

Istorinis ryšys. „Melocotón de Calanda“ persikams auginti leidžiama naudoti veisles, kurios laikomos auginimo vietovės vietinėmis veislėmis. Jos buvo išvestos natūralios atrankos būdu, sodininkams per ilgą laiką atrinkus geriausiai prie vietos klimato sąlygų prisitaikiusius klonus. Viduramžių tekstuose minima, kad Aragone persikai buvo vadinami „presec“ arba „prisco“, šis pavadinimas dar ir dabar vartojamas Kalandos regione. 1895 m. botanikas J. Pardo Sastrónas paskelbė svarbų rašytinį dokumentą apie šiame regione augančių persikų gausą ir jame nurodė, kad per pusę perpjauti ir saulėje išdžiovinti persikai iš Kalandos buvo siunčiami į 1867 m. Paryžiaus parodą. 1933 m. leidimo „Enciclopedia Universal Ilustrada Espasa Calpe“ skyrelyje „Calanda“ nurodoma, kad persikų auginimas yra labai svarbi veikla šioje Teruelio vietovėje, taip pat minima džiovintų persikų puselių gamyba. Anot oficialių statistinių duomenų, 1953 m. Kalandos konservų pramonė perdirbo 4 000 dėžių šioje vietovėje išaugintų persikų į vaisius sirupe.

Remiantis istoriniais liudijimais, „Melocotón de Calanda“ pavadinimas tapo žinomas 5-ajame dešimtmetyje, ėmus auginti daugiau persikų ir susidūrus su Viduržemio jūros margasparnėmis (Ceratitis capitata). Norėdami persikus apsaugoti nuo šių vabzdžių, sodininkai pradėjo juos dėti į maišelius. 7-ojo dešimtmečio leidiniuose apie vaisius pradėti minėti „Melocotón de Calanda“ persikai, o 8-ajame dešimtmetyje vykusioje nacionalinėje Leridos žemės ūkio parodoje šis vaisius kelerius metus iš eilės pelnė apdovanojimus. 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo suprasta, kad reikia teikti paraišką dėl kilmės vietos nuorodos „Melocotón de Calanda“, o pagrindinių šalies rinkų „Mercamadrid“ ir „Mercabarna“ statistiniuose duomenyse šie vaisiai pradėti atpažinti iš jų geografinio pavadinimo.

Gamtinis ryšys. „Melocotón de Calanda“ auginimo vietovė išsidėsčiusi Martino, Gvadalopės ir Mataranjos upių slėniuose. Šios upės išteka iš Pirėnų masyvo priekalnių, surenka vandenį iš vadinamosios žemutinio Aragono teritorijos ir įteka į Ebrą. Taigi vietovė yra Ebro daubos pietryčiuose.

Reljefas – lygus arba šiek tiek kalvotas, aukštis – nuo 122 metrų Kaspėje iki 325 metrų Alkanjise ir 466 metrų Kalandoje. Upių vagos reljefą daugiau ar mažiau skaido blokais. Dirvožemis yra kalkingas, su karbonatų ir gipso sluoksniais, kurie būdingi ežeringų vietovių nuosėdoms, susidariusioms esant šiltam ir sausam mioceno periodo klimatui.

Vidutinis metinis kritulių kiekis – 327,9 mm Kaspėje, 361,1 mm Albalate de Arsobispe ir 367,9 mm Alkanjise. Lietingiausi būna gegužės ir spalio mėnesiai, pavasarį iškrenta 27 % kritulių, vasarą – 20 %, rudenį – 34 %, o žiemą – 19 %.

Vidutinė metinė temperatūra – apie 14,3 oC Albalate de Arsobispe ir Alkanjise, 15 oC – Kaspėje. Tai yra aukščiausia centrinių Ebro slėnio vietovių temperatūra. Vidutinė aukščiausia temperatūra – 19,9 °C Alkanjise, 20,1 °C Albalate de Arsobispe, 20,6 °C Kaspėje, o vidutinė žemiausia – atitinkamai 8,8 °C, 8,5 °C ir 9,3 °C. Vidutinė aukščiausia temperatūra nustatyta liepą – 24,2 °C Alkanjise ir 25,1 °C Kaspėje, o žemiausia – sausį, tarp 5,6 °C Alkanjise ir 6,7 °C Albalate de Arsobispe. Iš šių duomenų matyti, kad metinis temperatūros svyravimas yra didelis (daugiau nei 18 °C) ir priklauso nuo žemyninio klimato, daugiausia susijusio su vietovės išsidėstymu Ebro daubos centre.

Aukščiausia temperatūra nuo kovo iki spalio viršija 25 oC, nors tokia aukšta ji dažniau būna nuo gegužės (šį mėnesį šilumos ribos viršijamos daugiau nei pusę laiko) iki spalio (tokia išsilaiko 5–10 dienų). Vasaros mėnesiais dienos temperatūra būna aukštesnė nei 25 °C, o vidutinė aukščiausia temperatūra viršija 35 °C (liepos aukščiausia temperatūra Albalate de Arsobispe siekia 37,2 °C, Alkanjise ir Kaspėje – 38,3 °C).

Kitas būdingas vietovės klimato bruožas – temperatūros inversija. Anticikloniniu žiemos laikotarpiu šaltas oras leidžiasi žemyn, tad susidaro šaltas ilgalaikis rūkas, o temperatūra neviršija 6 °C; tačiau didesniame aukštyje, kur rūko nėra, aukščiausia temperatūra gali viršyti 15 °C.

5.2.   Produkto ypatumai

Auginimo sąlygos. Visų iš „Amarillo tardío“ išvestų veislių morfologinės ir veislių atpažinimo savybės, nustatytos remiantis Naujų augalų veislių apsaugos sąjungos (International Union for the Protection of New Varieties of Plants – UPOV) standartais, yra labai panašios. Esama skirtumų, susijusių su sveikatos aspektu, produktyvumu, vaisiaus dydžiu ir forma, todėl, siekiant pagerinti šiuos aspektus, 1980 m. buvo pradėta vykdyti klonų atranka. Be to, šių klonų vaisiai sunoksta vėlai (rugsėjo pabaigoje – lapkričio pradžioje), yra geltonos spalvos ir tvirto minkštimo.

Fiziologiniu požiūriu veislė „Amarillo tardío“ sudaryta iš klonų, kuriems, kad pabustų iš žiemos latentinio laikotarpio, reikia daug šalčio valandų (ne mažiau kaip 1 000 valandų per metus) ir ilgos vasaros, kad sunoktų po ilgai trunkančio nokimo laikotarpio.

UPOV pateikė informaciją apie tokias jų morfologines savybes:

Medis	Tvirtas ir tiesus, labai išsišakojęs, veislės „Red Haven“ tipo. Žiedpumpuriai, skirtingai nei kitų veislių, formuojasi ne ant tvirtų mišrių šakų, o ant silpnų pumpurų („gegužės šakelių“ tipo), dėl to, norint sulaukti vaisių, šios veislės medžius reikia genėti kitaip.
Lapai	Dideli, su nektarinėmis ant inkstų formos lapkočių. Rudenį lapai nukrenta vėlai, savitos aukso spalvos lapai ilgai išlieka ant medžių.
Žiedai	Žydėjimas pusiau vėlyvas, kiek vėlesnis už veislės „Red Haven“, vyksta kovo mėnesį. Žiedpumpuriai gausūs, žydėjimas trunka 12–18 dienų. Žiedlapiai dideli ir apvalūs, rausvos spalvos, piestelės stigma tokio pat aukščio kaip kuokelio dulkinė.
Vaisiai	Vaisius didelis arba labai didelis, didesnio nei 73 mm skersmens, sveria daugiau nei 200 gramų. Dėl naudojamų popierinių apsauginių maišelių, kuriuose auga, vaisiai įgauna tolygią kreminę arba šiaudų spalvą, nors dėl antocianino gali būti pastebimos vos matomos dėmelės. Vaisius šiek tiek pūkuotas, minkštimas tvirtas, geltonos spalvos, antocianinių dėmelių nėra nei minkštime, nei aplink kauliuką, prie kurio minkštimas visiškai prisitvirtinęs. Kauliukas yra kiaušinio formos ir, palyginti su vaisiaus dydžiu, mažas.

5.3.   Priežastinis geografinės vietovės ir produkto, kuriam suteikta SKVN, kokybės ar savybių arba geografinės vietovės ir kurios nors produkto, kuriam suteikta SGN, savybės, gero vardo ar kitos ypatybės ryšys

Klimato sąlygų poveikis vaisių kokybei yra gerai žinomas daugiamečių kultūrų ryšio su vietove bruožas. Iš tiesų įprasta tam tikrų vietovių klimatologija ir skirtingų metų duomenų skirtumai toje pačioje vietovėje įrodo svarbų klimato poveikį derliaus kokybei.

Kalbant apie šį kriterijų, pagrindinės vaisiaus juslinės savybės daugiausia priklauso nuo temperatūros. Visų pirma reikia pabrėžti, kad įprastomis sąlygomis temperatūra persikų auginimui svarbesnė už kritulius (vandens trūkumą), nes didžiojoje dalyje persikų sodų (95 %) įrengtos drėkinimo sistemos.

Tarp pagrindinių klimato veiksnių, dėl kurių žemutiniame Aragone paplito ir pradėtos auginti vėlyvosios vietinės persikų veislės, paminėtina geografinės vietovės žiemos temperatūra, dėl kurios susidaro daug šalčio valandų, reikalingų, kad šie itin reiklių veislių augalai pabustų iš latentinio laikotarpio (kuris trunka nuo lapų nukritimo iki žydėjimo pradžios).

Fiziologiniu požiūriu veislė „Amarillo tardío“ sudaryta iš klonų, kuriems, kad pabustų iš žiemos latentinio laikotarpio, reikia daug šalčio valandų (ne mažiau kaip 1 000 valandų per metus).

Žemutiniame Aragone lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais susidariusių šalčio valandų visiškai pakanka didžiausiems nustatytiems auginimo poreikiams patenkinti, nes vietovėje būna mažiausiai 950 šalčio valandų.

Be to, žydėjimo ir vaisių mezgimo laikotarpiu neigiama temperatūra turi būti artimesnė nuliui, kad būtų sukraunami žiedai ir pradėtų vystytis tinkamas skaičius vaisių, nes būsimas vaisiaus dydis yra tiesiogiai susijęs su temperatūra po žydėjimo, tiksliau, temperatūra tarp visiško sužydėjimo dienos (F2) ir F2 + 40 dienos. Aiškiai įrodyta (Warrington ir kt., 1999), kad didžiausios ir mažiausios temperatūros santykiui pasikeitus nuo 9/3 °C iki 25/15 °C ląstelės didėja aštuonis kartus greičiau. Jei oras šaltas, ląstelių būna mažiau ir mažesnio dydžio, dėl to mažėja galutinis vaisiaus dydis.

Kitas svarbus aspektas – per visą augimo ciklą, visų pirma rugsėjį ir spalį, tinkama temperatūra, prisidedanti prie šių veislių vegetacinio vystymosi ir reprodukcijos.

Žemutiniame Aragone aukščiausia temperatūra nuo kovo iki spalio viršija 25 oC, nors tokia aukšta ji dažniau būna nuo gegužės (šį mėnesį šilumos ribos viršijamos daugiau nei pusę laiko) iki spalio (tokia išsilaiko 5–10 dienų). Vasaros mėnesiais dienos temperatūra būna aukštesnė nei 25 °C, o vidutinė aukščiausia temperatūra viršija 35 °C (liepos aukščiausia temperatūra Albalate de Arsobispe siekia 37,2 °C, Alkanjise ir Kaspėje – 38,3 °C).

Aptariamos geografinės vietovės metiniai temperatūros svyravimai yra palankūs tinkamam vegetaciniam veislės „Tardío amarillo de Calanda“ (Kalandos geltonoji vėlyvoji) persikų, kurių augimo ciklas yra ilgas, vystymuisi ir reprodukcijai.

Taigi, dėl žiemos temperatūros susidaro pakankamai šalčio valandų, reikalingų augalams pabusti iš ramybės būsenos, ir dėl šilto klimato per visą augimo ciklą (nuo kovo iki lapkričio) šių veislių persikai užauga labai geros kokybės.

Aragono vyriausybei priklausančiame Alkanjiso savivaldybėje (kurioje auginama daugiausia SKVN persikų) esančiame eksperimentiniame ūkyje atlikus atrinktų veislės „Tardíos amarillos de Calanda“ klonų („Jesca“, „Calante“ ir „Evaisa“) tyrimus paaiškėjo, kad ketverius metus (2000, 2001, 2003 ir 2004 m.) kilmės vietovėje tirtiems persikams buvo būdingos šios pagrindinės savybės: cukraus kiekis didesnis nei 14 Brikso laipsnių, vaisiai dideli ir labai tvirti.

Saugoma kilmės vietos nuoroda „Melocotón de Calanda“ žymimiems persikams auginti leidžiama naudoti veislės „Tardío amarillo“ augalinę medžiagą.

Tai yra auginimo vietovės vietinė veislė, išvesta per ilgą laiką natūraliai atrenkant medžius, išaugusius iš geriausiomis agronominėmis savybėmis pasižyminčių medžių vaisių kauliukų. Šiuos medžius laikui bėgant išplatino patys sodininkai, vegetatyviniu būdu daugindami tuos, kurie geriausiai prisitaikydavo prie dirvožemio ir klimato sąlygų. Taip buvo išvesta autentiška vietinė veislė.

1980 m. Aragono institucijos (Servicios de Investigación Agraria y Extensión Agraria) pradėjo ir sanitarinę veislės „Tardío amarillo“ klonų atranką, kad pagerintų „Melocotón de Calanda“ nuoroda pažymėto produkto kokybę ir jį standartizuotų. Taip buvo ištirta visa „Melocotón de Calanda“ auginimo vietovė, siekiant nustatyti tipiškiausius veislės „Tardío amarillo“ klonus, kurie pasižymi geriausiomis agronominėmis savybėmis ir veda didžiausius vaisius (Espada ir kt., 1991).

Po šios pirminės atrankos Žemės ūkio ministerijai pavaldžiame Ispanijos augalų veislių biure (Oficina Española de Variedades Vegetales) įregistruoti trys klonai: „Jesca“ (registracijos numeris 1989/2450), „Calante“ (registracijos numeris 1989/2447) ir „Evaisa“ (registracijos numeris 1989/2449). Šiuo metu iš šių klonų auginami SKVN „Melocotón de Calanda“ pažymėti persikai.

IŠVADA Veislė „Tardíos amarillos de Calanda“, auginama trijų tradicinių klonų – „Jesca“, „Evaisa“ ir „Calante“ arba jų hibridų, kurių bent viena pagrindinė linija priklauso šiai vietinei veislei, yra prisitaikiusi prie aplinkos, iš kurios yra kilusi.

Nuoroda į paskelbtą specifikaciją

(Šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa)

https://www.aragon.es/documents/20127/20408990/Pliego+de+condiciones+modificado+DOP_Melocot%C3%B3n+de+Calanda+-+consolidado.pdf/e2877340-1cbd-fc3c-a9f5-0924479c0d18?t=1591269992936.

---

(1)  OL L 179, 2014 6 19, p. 17.

(2)  OL L 350, 2007 12 31, p. 1.