12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/32

1.

palankiai vertina 2016 m. lapkričio 10 d. Europos Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai priimtą bendrą komunikatą dėl vandenynų valdymo;

2.

palaiko pasiūlytus veiksmus užtikrinti vandenynų saugumą, apsaugą, švarą ir darnų valdymą;

3.

pritaria tikslui užtikrinti, kad ES būtų stipri pasaulinio masto veikėja, galinti parengti geresnio vandenynų valdymo darbotvarkę, paremtą tarpsektoriniu, taisyklėmis grindžiamu tarptautiniu metodu; pagrindinis šios ES iniciatyvos tikslas bus nustatyti socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių sąlygų tarptautinį standartą, taikomą su jūra susijusiai veiklai, įtvirtinant vienodas sąlygas, užtikrinsiančias tinkamą mūsų vandenynų darnumą ir didesnį juose veikiančių Europos subjektų konkurencingumą;

4.

visiškai pritaria neseniai priimtoms Tarybos išvadoms (1), kuriose raginama dėti daugiau pastangų, kad būtų užtikrintas nuoseklesnis požiūris tarpusavyje derinant vandenynų valdymo vidaus ir išorės aspektus, įskaitant ES, valstybių narių ir regionų strategijų sinergiją;

5.

primena, inter alia, savo ankstesnes nuomones dėl Komisijos komunikato „Integruotos jūrų politikos formavimas“ (2), jūrinių teritorijų planavimo ir integruoto pakrantės zonos tvarkymo (3), vandenynų energijos potencialo plėtojimo (4) ir geresnės jūrų aplinkos apsaugos (5);

6.

pabrėžia, kad Europos Sąjunga atlieka vadovaujamą vaidmenį jūrų valdyme, kuriuo siekiama Europos pakrantėms ir jūroms sukurti išsamiausią pasaulyje politikos ir reguliavimo sistemą, kurioje pripažįstamas vietos ir regionų valdžios institucijų, pakrančių bendruomenių bei ekonomikos ir socialinių subjektų vaidmuo užtikrinant, kad ekonominiai, aplinkos, klimato ir socialiniai klausimai būtų tinkamai sprendžiami taikant išsamaus ir daugiapakopio valdymo metodą;

7.

vis dėlto mano, kad vandenynų valdymui poveikį daro tai, kas vadinama „problema, susijusia su bendru išteklių naudojimu“. Nors yra nemažai bendro pobūdžio pasaulinių arba jūroms skirtų susitarimų, pavyzdžiui, Jungtinų Tautų jūrų teisės konvencija (UNCLOS), arba specializuotų susitarimų, visų pirma susijusių su Tarptautine jūrų organizacija (IMO), šioje srityje yra nemažai susiskaidymo. Tokiomis aplinkybėmis ES vaidmuo – rodyti pavyzdį ir teikti paskatas, kad ES nepriklausantys partneriai taikytų tokius pat aukštus standartus, kokie taikomi ES jūrų politikoje. Tokias paskatas, įskaitant pajėgumų stiprinimą, būtų galima įtraukti į tarptautinius prekybos ir vystymo programų susitarimus, dėl kurių ES derasi su trečiosiomis šalimis;

8.

pažymi kad tarptautinių santykių srityje, įskaitant ir su jūra susijusius klausimus, ES ir valstybių narių galios sutampa. Todėl reikia tvirtai koordinuoti įvairių valdžios lygmenų veiklą, taip pat užtikrinti, kad būtų atliekamas ES ir valstybių narių pozicijų tarptautiniuose forumuose teritorinio poveikio vertinimas, siekiant, kad tos pozicijos visiškai atitiktų kompetentingų vietos ir regionų institucijų interesus;

9.

pabrėžia, kad dauguma vandenynų valdymui svarbių klausimų neišvengiamai yra vietos lygmens, nes jie susiję su išteklių gavyba, ekonomine nauda pakrantės zonoms, žvejų bendruomenėmis ir uostais arba jų poveikiu aplinkai Europos pakrantėms ir jūroms. Kitose pasaulio dalyse vykdoma aplinkos ir klimato politika bei su vandenynais susiję ekonominiai sprendimai daro poveikį ES vietos ir regionų valdžios institucijoms. Todėl reikia didelių investicijų į jūrinių teritorijų planavimą ir paramą valdymui vietos ir (arba) regionų lygmeniu;

10.

pabrėžia, kad jūrų politika yra tiesiogiai susijusi su priekrantės ekonomine, aplinkos ar teritorinio planavimo politika. Taip, kaip vietos ir regionų valdžios institucijos vykdo priekrantės politiką, tiesiogiai veikia padėtį jūroje. Dažnai tokiais, kaip vėjo jėgainių parkai, atvejais, veikla jūroje laikoma lengvu sprendimu, kai tokiai veiklai priešinamasi priekrantėje.

11.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi kompetencijų ir teigiamos patirties valdant įvairias sritis, kaip antai žuvininkystę, vėžiagyvių gaudymas ir akvakultūra, subsidijos (pvz., subsidijos neekonomiškiems laivynams), ekonominės ir aplinkos priemonės (pvz., susijusios su į jūrą išmetamomis šiukšlėmis) ir patikrinimai (pvz., laivų patikra), kurie daro teigiamą arba neigiamą poveikį kitoms už ES ribų esančioms teritorijoms. Be to, jos dažnai dalyvauja uostų administracijos veikloje;

12.

primena neseniai atliktus RK (6) ir EBPO (7) mokslinius tyrimus dėl vandenynų ir mėlynosios ekonomikos; teigia, kad laikantis geresnio reglamentavimo darbotvarkės būtina atlikti išankstinius poveikio, įskaitant teritorinį poveikį, vertinimus, kad būtų galima nustatyti galimas visų sektorių keliamas grėsmes, galimas sušvelninimo priemones ir numatomas socialines ir ekonomines pasekmes dar prieš įgyvendinant naujus teisės aktus, leidžiančius naujos gavybos technologijoms arba apibrėžiančius naujas saugomas jūrų teritorijas;

13.

primena apie naujus JT darnaus vystymosi tikslus, kuriuos patvirtino visos ES ir JT valstybės narės. Vandenynų valdymas susijęs su 14 darnaus vystymosi tikslu dėl gyvybės po vandeniu ir 13 tikslu dėl klimato veiksmų, taip pat su 11 tikslu dėl tvarių miestų ir bendruomenių. Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisija planuoja įgyvendinti šiuos tikslus įvairiose ES politikos srityse (8), nes jų įgyvendinimas gali tapti geru pagrindu kurti bendrą supratimą tarptautiniu lygmeniu, neapsiribojantį konkretiems sektoriams skirtais sprendimais darnaus vandenynų valdymo srityje;

14.

priešingai, mano, kad vandenynuose gautų prekių ir pagrindinių produktų iš trečiųjų šalių patekimas į ES bendrąją rinką turėtų būti įmanomas su sąlyga, kad tos šalys laipsniškai pereis prie aukštesnių ES standartų, pavyzdžiui, uždrausdamos į jūrą išmesti sugautas žuvis;

15.

mano, kad trys prioritetinės bendro komunikato sritys, suskirstytos į 14 veiksmų, sudaro tinkamą pagrindą imtis tolesnių veiksmų ES ir tarptautiniu lygmeniu vandenynų valdymo srityje. Nors komunikate daugiausia kalbama apie tarptautinius jūrų politikos elementus, tačiau jame skiriama dėmesio ir vietos bei regionų aspektui, atsižvelgiant tiek į kompetenciją ir tiesioginį teritorinį poveikį, tiek į specializacijos laipsnį ir priklausomybę nuo vandenyno;

16.

dėl 1 veiksmo, skirto tarptautinio vandenynų valdymo sistemos spragoms užpildyti siekiant pagerinti teisinę sistemą ir sudaryti vienodas sąlygas, pažymi, kad tarptautiniu lygmeniu jau sukurta išsami teisinė sistema, skirta jūrų sienoms, laivybai, salynų padėčiai ir tranzito režimams, išskirtinėms ekonominėms zonoms, kontinentinio šelfo jurisdikcijai, giluminei jūros dugno kasybai, eksploatavimo režimui, jūros aplinkos apsaugai, moksliniams tyrimams ir ginčų sprendimui; šiuo atžvilgiu primena, kad kuriant į regionus orientuotą vandenynų valdymo politiką reikėtų atsižvelgti į esamas administracines kliūtis ir Europos vietos ir regionų bendruomenių kultūrinius ir tradicinius ypatumus;

17.

mano, kad ES jau taiko pakankamai tvirtas politikos priemones, susijusias su žvejybos reguliavimu, jūrinių teritorijų planavimu ir makroregioninėmis strategijomis. Kai kuriose šalyse strateginė žemėtvarka yra svarbi vietos sausumos ir vandens teritorijų planavimo politikos priemonė. Vietos valdžios institucijos jau yra atsakingos už planavimą, susijusį su pakrančių zonomis ir teritoriniais vandenimis. Valdymas arba Europos Komisijos siūloma teisinė sistema neturėtų kelti pavojaus strateginei žemėtvarkai. Pagrindinis iššūkis ES lygmeniu ir ypač – visame pasaulyje, yra kontrolės ir griežto įgyvendinimo trūkumas. Todėl rodydama pavyzdį, ES, vesdama derybas su trečiosiomis šalimis ir organizacijomis dėl naujų tarptautinių taisyklių, turi galimybių pradėti taikyti abipusiškumo principo reikalavimus ir siūlyti paskatas. Ši pasaulinė iniciatyva dėl taisyklių vykdymo užtikrinimo yra būtina siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visoms šalims, regionams ir ekonominės veiklos vykdytojams;

18.

dėl 2 veiksmo sutinka, kad skatinant regioninį žuvininkystės valdymą ir bendradarbiavimą pagrindiniuose vandenynų rajonuose, siekiant užpildyti regioninio valdymo spragas, pagerės ES žuvininkystės pozicija ir bus padedama kitiems pasiekti aukštus standartus, kurių yra laikomasi ES;

19.

nerimauja, kad Komisijos kasybos jūros dugne gairės neleis susitelkti į ES efektyvaus išteklių naudojimo planus, juo labiau, kad gamtinių išteklių eksploatavimo technologijos yra neišbandytos ir gali padaryti žalos natūraliai gamtinei aplinkai; ragina koordinuoti valstybių narių derybas Tarptautinėje jūros dugno institucijoje;

20.

šiuo atžvilgiu rekomenduoja ES rengti kampanijas ir skatinti kitas šalis ir organizacijas pradėti taikyti Europos geltonos ir raudonos kortelės sistemą, kaip pavyzdį pasauliniu mastu kovojant su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba, įskaitant įtraukimą į „juodąjį sąrašą“ ir eksporto draudimą, jeigu nesilaikoma taisyklių. Komitetas ragina greičiau įgyvendinti esamus planus dėl elektroninės sugautų žuvų kiekių sertifikatų valdymo priemonės. Tokios priemonės sustiprintų šį ūkio sektorių griežtai nuostatas taikančiuose regionuose;

21.

mano, kad 3 veiksmas, skirtas tarptautinių organizacijų veiklos koordinavimui ir bendradarbiavimui gerinti ir Vandenynų valdymo partnerystės iniciatyvoms kurti, bus naudingas regioniniams jūrų valdymo centrams, nes jie bus geriau matomi tarptautiniu mastu;

22.

mano, kad vietos ir regionų konkurencingumo ir kompetencijos centrai, visų pirma vietovėse, pasižyminčiose stipriu jūriniu aspektu, įskaitant atokiausius regionus, gali atlikti labai svarbų vaidmenį ir turi būti finansiškai remiamos kuriant tarptautines mokslinių tyrimų grupes ir technologijų perdavimo platformas, remiant ES darbą vandenynų valdymo srityje;

23.

nepritaria sumanymui kurti visiškai naujas tarptautines taisykles ir steigti tarptautines organizacijas. Komitetas pritaria Komisijai, kad siekiant gerinti dabartinę valdymo ir vykdymo užtikrinimo sistemą daug prasmingiau daugiausia dėmesio skirti tam, kad būtų šalinami trūkumai ir stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad prieš imantis naujų priemonių pagal konkrečią sistemą (pavyzdžiui, naftos žvalgybos srityje) būtų gerai suvokiama, kokį netiesioginį poveikį jos sukels kitose politikos srityse ir sektoriuose (pavyzdžiui, žvejybos);

24.

dėl biologinės įvairovės valdymo teritorijose, nepriklausančiose nacionalinei jurisdikcijai, rekomenduoja ES gerinti veiklos koordinavimą su Europos jūrų saugumo agentūra (EMSA) (9) ir Europos žuvininkystės kontrolės agentūra (EŽKA), taip pat aktyviai įtraukti Europos regionus į koordinavimo veiksmus ir konsultavimąsi su gretimais Europos regionais;

25.

mano, kad vandenynų valdymas yra ES daugiapakopio valdymo dalis, ir todėl reikia sutelkti nacionalinius ir ES išteklius ir juos skirti gebėjimų stiprinimui, kontrolei, vykdymo užtikrinimui, visų subjektų, pažeidžiančių galiojančias teisines sistemas, atgrasymui ir persekiojimui. Tam reikia, kad dalyvautų kompetentingos vietos ir regionų valdžios institucijos, atsižvelgiant į 4 veiksmą dėl gebėjimų stiprinimo, nes daugeliu techninių ir administracinių aspektų tai būtų tiesiogiai naudinga pakrančių ir jūrų regionams;

26.

pažymi, kad 5 veiksmas dėl jūrų ir vandenynų saugos ir saugumo užtikrinimo yra itin svarbus jūrininkams, verslui ir uostų įmonėms bei yra pagrindinis elementas kovojant su priverstiniu darbu ir prekyba žmonėmis. ES šioje srityje ir toliau turėtų išlikti pagrindine jurisdikcija šioje srityje, turinčia išsamiausią saugos ir saugumo jūroje ir uostuose teisinę sistemą, ir pasinaudoti savo didele tarptautine įtaka, kad paskatintų abipusius susitarimus kitose pasaulio vietose;

27.

mano, kad nacionalinių valdžios institucijų ir Frontex, EMSA bei EŽKA bendradarbiavimu reikėtų sukurti bendrus jūrų stebėjimo pajėgumus, ES suteikiant, kai tinkama, moderniausius laivus ir technologijas, kurios leistų veiksmingai vykdyti stebėjimą;

28.

mano, kad atsižvelgiant į 6 veiksmą, būtina įgyvendinti COP21 Paryžiaus JT susitarimą dėl klimato kaitos siekiant švelninti žalingą klimato kaitos poveikį vandenynams, pakrantėms ir ekosistemoms ir atsižvelgti į ateityje dėl pasaulinio klimato atšilimo ir kylančio vandenynų lygio patirsiamas išlaidas. Pasaulinio klimato kaitos tikslams pasiekti reikalingos vietinės prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės, nes klimato kaitos poveikis labiausiai jaučiamas vietos lygmeniu. Todėl, kaip neseniai nurodė RK (10), vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį rengiant ir įgyvendinant nacionalines, ES ir tarptautines prisitaikymo veiksmų programas kovojant su klimato kaitos padariniais pasaulio vandenynuose. Šiuo tikslu joms reikia skirti konkrečius pajėgumus ir finansinę paramą visiems regionams, įskaitant atokiausius regionus, atsižvelgiant į jų strateginę vietą Atlanto ir Indijos vandenynuose ir Karibų jūroje. Be to, siekiant laikytis Paryžiaus susitarimo labai svarbu ne tik į jūrų valdymą įtraukti prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, bet ir didelę esamų iškastinio kuro telkinių dalį palikti po žeme. Šiuo požiūriu mano, kad dėl nuoseklumo 6 veiksmas turėtų būti sustiprintas įtraukiant veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią naujų naftos telkinių paieškai pažeidžiamuose Europos jūrų rajonuose;

29.

primygtinai pažymi, kad 7 veiksmas dėl kovos su neteisėta žvejyba ir darnaus iš viso pasaulio vandenynų gaunamų maisto išteklių valdymo stiprinimo bus tiesiogiai naudingas ES žvejybos pramonei. Šiuo tikslu reikia stiprinti esamas regionines žuvininkystės valdymo organizacijas (RŽVO) bei užtikrinti visapusišką jų gebėjimą veikti ir reikia suteikti geresnius įgaliojimus Europos Komisijai vesti derybas ir remti RŽVO;

30.

atsižvelgdamas į 8 veiksmą, sutinka, kad žvejybos subsidijos, kurios daro žalą aplinkai ES ir trečiosiose šalyse, turėtų būti laipsniškai panaikintos. Reikia apibrėžti tinkamas paskatas ir švelninamąsias priemones, siekiant užtikrinti, kad tiek ES, tiek kituose regionuose gyvuotų nuo žvejybos labai priklausomos bendruomenės;

31.

mano, kad 9 veiksmas dėl kovos su į jūrą išmestomis šiukšlėmis ir „plastiko jūra“ yra viena iš svarbiausių šio pasiūlymo iniciatyvų. Tai tiesiogiai naudinga turizmui ir žvejybai. Jei žmonės ir toliau terš gamtinę aplinką plastiku dabartiniu tempu, iki 2050 m. jūrose bus daugiau plastiko nei žuvų. Vietos ir regionų valdžios institucijos, naudodamosi turimais atliekų valdymo ir prevencijos įgaliojimais, gali įnešti svarų indėlį. Vietos valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį atsižvelgiant į jų kompetenciją išgauti energiją iš plastiko atliekų deginimo. Dabartiniu metu apie 28 proc. atliekų ES keliauja į savartynus Tam, kad ES aplinkos politikos sistema, skirta prevencijai (įskaitant galimybę visoje ES uždrausti mikroplastiką), būtų veiksminga, reikia, kad ji būtų tinkamai įgyvendinama vietos ir regionų lygmeniu, jai reikalingos nuolatinės investicijos į švaresnes technologijas, įskaitant prie konkrečių poreikių pritaikytų vietos ir regioninės jūrų taršos šiukšlėmis prevencijos politikos priemonių kūrimą. Kuriant šias priemones taip pat reikėtų ir toliau siekti pažangos nustatant bendrą tvarką, taikomą ne tik uosto priėmimo įrenginiams, bet ir mokesčiams už laivuose susidarančias atliekas ir krovinių likutį, siekiant atgrasyti nuo to, kad laivai šias atliekas išmestų prieš prisišvartuodami uostuose. Nors Europos regionai ir vietos valdžios institucijos yra vienos didžiausių teršėjų į jūrą išmetamomis šiukšlėmis ir plastiku, jos taip pat patiria ir už ES ribų išmetamų šiukšlių poveikį, todėl tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas;

32.

palankiai vertina Europos Komisijos iniciatyvą kovoti su vandenynų tarša, ypač į jūrą išmestomis šiukšlėmis, bet pažymi, kad tai yra tik pirmasis žingsnis siekiant švaresnių vandenynų ir kad ES ir valstybės narės galėtų imtis vadovaujamo vaidmens sudarant bendrą planą, skirtą kenksmingoms medžiagoms, pavyzdžiui, šaudmenims, cheminėms ir branduolinėms medžiagoms, pašalinti iš jūrų. Todėl šiuo atžvilgiu Komitetas pabrėžia, kokie svarbūs yra tokie bandomieji projektai, kuriais būtų galima plėtoti ir pademonstruoti Europos pajėgumus, technologijas ir įsipareigojimą siekti taikos. Dėl tokių projektų būtų sukurta galimybė tiek eksportuoti technologijas, tiek perduoti praktinę patirtį kartu su trečiosiomis šalimis ir organizacijomis. Taip būtų skatinama įgyvendinti panašias priemones kituose pasaulio regionuose;

33.

mano, kad dėl tokio bendro plano dėl vandenynų taršos jūrų regionai ir bendruomenės gali turėti apčiuopiamos naudos ne tik tiesiogiai dėl praktinės patirties, kompetencijos ir didesnės civilinės saugos pajėgumų vykdant paiešką, gelbėjimo ir atkūrimo darbus, bet kartu ir platesne prasme, t. y. dėl didėjančių pajamų iš turizmo ir žvejybos, intensyvesnės ekonominės plėtros, švaresnės aplinkos ir naudos sveikatai ne tik Europos pakrančių vietovėse, bet ir gretimuose regionuose ir visoje vandenyno ekosistemoje;

34.

pažymi, kad 10 veiksmas dėl jūrinių teritorijų planavimo skatinimo pasauliniu lygmeniu, galimai įtraukiant UNESCO Tarpvyriausybinės okeanografijos komisijos tarptautines jūrinių teritorijų planavimo gaires, dera su ankstesnėmis RK nuomonėmis, kuriose pažymimos pažangios ES jūrinių teritorijų planavimo politikos priemonės ir vietos bei regionų valdžios institucijų indėlis. Taip kartu atsiveria ir galimybė ES bendrovėms visame pasaulyje teikti susijusias paslaugas ir produktus;

35.

šiuo atžvilgiu pritaria 11 veiksmui, kuriuo stengiamasi pasiekti visuotinį 10 proc. jūrų ir pakrančių rajonų išsaugojimo tikslą ir skatinti veiksmingą saugomų jūrų teritorijų (SJT) valdymą, kad būtų galima veiksmingai kurti „vandenynų parkus“. Neseniai atlikti panašių projektų Australijoje tyrimai rodo, kad projektai buvo naudingi kaimyninių regionų žvejybos ir turizmo sektoriams. Panaši nauda gali būti juntama ir kitur, įskaitant dalį Europos pakrančių. Todėl Komitetas pabrėžia, kad nustatant ir valdant saugomas jūrų teritorijas svarbu įtraukti ir suteikti galių vietos suinteresuotiesiems subjektams. Mažai išteklių turinčios saugomos jūrų teritorijos, įskaitant turimus mokslinius duomenis, gali būti didelė kliūtis tvariam ekonomikos vystymuisi, pavyzdžiui, jūrų energijos ir uostų srityse;

36.

atsižvelgdamas į 12 veiksmą mano, kad nuoseklia ES vandenynų stebėjimo, duomenų apie nacionalinę žuvininkystę rinkimo ir jūrų apskaitos strategija bus skatinamos duomenų paslaugos ir stebėjimas. Atsižvelgiant į tai, esamas ES ir tarptautines vandenynų ir jūrų dugno kartografavimo platformas, kaip antai „EMODnet“, arba „Copernicus“ programą vandenynų stebėjimui reikia sujungti ir užtikrinti jų sąveiką. Reikėtų skatinti tokias iniciatyvas kaip IPBES (visuotinė platforma ir tarpvyriausybinė įstaiga, kurios veikloje gali dalyvauti visos JT valstybės narės ir kurios tikslas yra stiprinti mokslo, politikos ir vietoje sukauptų žinių sąveiką sprendimų, susijusių su biologine įvairove ir ekosistemų funkcijomis, priėmimo procese), įskaitant skatinimą kurti naujas priemones, pavyzdžiui, Šiaurės šalių IPBES, ES MAES (Ekosistemų ir jų paslaugų žemėlapių sudarymo ir vertinimo grupė) ir ESMERALDA (ekosistemų paslaugų žemėlapių sudarymo politikos priemonių ir sprendimų priėmimui plėtra (angl. Enhancing Ecosystem Services Mapping for Policy and Decision Making));

37.

mano, kad įvairių esamų ir būsimų duomenų bazių derinys sukuria tarpdisciplininių žinių apie jūras duomenų bazę, kuri galės būti naudojama įvairiais tikslais, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos, žuvininkystės ir akvakultūros srityse, pagalbai nelaimės atveju, pirmosios pagalbos ir gelbėjimo tarnybų paslaugoms, pasienio kontrolės ir migracijos stebėjimo bei transporto srityse; Komitetas mano, jog nereikia kurti naujų duomenų bazių; veikiau gali būti derinamos esamos duomenų bazės, kad jos būtų naudingos valstybėms narėms;

38.

pabrėžia, kad turint suderinamų, perteklinių ir sutampančių duomenų bazių ir renkant žinias apie jūras ir kartografuojant vandenynus, reikalinga didesnė sinergija ne tik tarp įvairių ES ir kompetentingų nacionalinių institucijų, bet ir tarp kitų valstybių narių ir tarptautinių organizacijų, nes bendri duomenys turi būti atspirties taškas rengiant bendrus transokeaninius atsakomuosius veiksmus;

39.

primygtinai pažymi, kad žinios apie jūras neturi būti vien tik viešojo sektoriaus užduotis; privatusis sektorius, visų pirma žvejybos ir krovinių gabenimo jūra įmonės, jūrų inžinerijos, telekomunikacijų, biotechnologijų, jūros naftos ir dujų gavybos įmonės gali atlikti labai svarbų vaidmenį renkant ir dalijantis su aplinka susijusiais duomenimis, kuriuos jos sukaupia vykdydamos savo veiklą jūroje. ES ir kitos tarptautinės organizacijos turi skatinti tokias privačiojo sektoriaus iniciatyvas ir sukurti joms palankias sąlygas, kad procesas netaptų papildoma nereikalinga našta;

40.

dar kartą ragina Europos Komisiją viešinti geriausią viešosios ir privačios partnerystės praktiką mėlynojoje ekonomikoje (11). Taip viešinant reikėtų atsižvelgti į mažų ir vidutinių įmonių potencialą ir ribotus administracinius kai kurių nacionalinių valdžios institucijų gebėjimus;

41.

pažymi, kad daugelio mūsų vandenynams kylančių problemų teritorinis poveikis yra netolygus, todėl įvairias politikos sritis apimantys jūrų duomenys turi būti lengvai prieinami vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad jos galėtų su jais nesunkiai susipažinti ir jais pasinaudoti;

42.

atsižvelgdamas į ankstesnes RK nuomones dėl mėlynojo augimo (12), ragina skirti daugiau investicijų mėlyniesiems moksliniams tyrimams ir inovacijoms (13 veiksmas), ir šiuo atžvilgiu pabrėžia jūrininkų profesinio išsilavinimo ir įgūdžių, ugdomų tvirtai bendradarbiaujant su visomis jūrų pramonės šakomis, svarbą;

43.

palaiko tai, kad būtų kuriamos tarptautinių vandenynų mokslinių tyrimų, inovacijų ir mokslo srities partnerystės, kuriomis turėtų būti siekiama skatinti regionus, investuojančius į mokslinius tyrimus ir inovacijas (14 veiksmas). Šiuo tikslu galima tinkamai panaudoti Europos priemones ir programas, tokias kaip „Horizontas 2020“, taip pat EJRŽF, LIFE, EITP ir ERPF, siekiant plėtoti vandenynų mokslinių tyrimų ir inovacijų partnerystę, be kita ko, su trečiosiomis šalimis;

44.

pripažįsta svarbų vaidmenį, kurį gali atlikti mėlynojo augimo strategija šioje srityje, taip pat ragina skatinti strategines iniciatyvas vietos ir regionų lygmeniu, skleidžiant ir diegiant gerąją patirtį ir sėkmingus projektus kituose regionuose, ypač daug dėmesio skiriant taikomiesiems moksliniams tyrimams ir inovacijoms jūrų ir pakrančių veiklos srityse.

45.

mano, kad vandenynų valdymo poveikis vietos ir regionų valdžios institucijoms yra labai skirtingo pobūdžio, jos labai dažnai susiduria su problemomis, kurioms išspręsti jos nepasirengę. Kartu reguliavimo sistemos, žvejybos ar gamtos išteklių naudojimo pokyčiai kituose pasaulio regionuose gali turėti tiesioginį ekonominį arba socialinį poveikį Europos pakrančių bendruomenėms ir toms sritims, kurios yra labai priklausomos nuo veiklos, susijusios su vandenynais;

46.

tačiau mano, kad Europos vietos ir regionų valdžios institucijos turi labai aktyviai veikti diegiant tvarias priemones, kad būtų išvengta peržvejojimo ir jūros taršos, taip pat prisidedant prie ES daugiapakopio valdymo ir raginant ES ir valstybes nares, kurių jurisdikcija taikoma 10 proc. pasaulio vandenynų, būti pavyzdžiu tarptautinėse su vandenynais susijusiose derybose;

47.

atsižvelgdamas į galiojantį Tarpinstitucinį susitarimą ir geresnio reglamentavimo dokumentų rinkinį, prašo, kad Komisija, Taryba, Parlamentas ir RK kartu reguliariai organizuotų struktūrinį dialogą dėl vandenynų valdymo siekiant bendrai kurti naujas su jūrų aplinka susijusias politikos iniciatyvas, kuriose aktyviai dalyvautų atstovai iš susijusių ES pakrančių ir jūrų regionų ir bendruomenių, visų pirma salų, izoliuotų ir atokiausių regionų, ar jų tiesiogiai įgalioti atstovai, ir esant galimybei įtraukti esamų su jūra susijusių ES makroregioninių strategijų suinteresuotųjų subjektų forumus ir RŽVO atstovus.