9.8.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 289/71

—

atsižvelgdamas į 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, ypač į jos 25 straipsnį, kuriame pripažįstama, kad teisė į maistą neatskiriama nuo teisės į tinkamą gyvenimo lygį,

—

atsižvelgdamas į Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, ypač į jo 11 straipsnį, kuriame pripažįstama teisė į tinkamą gyvenimo lygį, įskaitant teisę gauti pakankamai maisto ir pagrindinę teisę būti apsaugotam nuo bado,

—

atsižvelgdamas į 2008 m. priimtą Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto fakultatyvinį protokolą, pagal kurį teisė į maistą turi būti užtikrinama tarptautiniu lygmeniu,

—

atsižvelgdamas į JT vaiko teisių konvenciją, ypač į jos 24 straipsnio 2 dalies c punktą ir 27 straipsnio 3 dalį,

—

atsižvelgdamas į Deklaraciją dėl pasaulio apsirūpinimo maistu, priimtą pasauliniame aukščiausiojo lygio susitikime maisto klausimais, kurį 1996 m. Romoje surengė JT Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO),

—

atsižvelgdamas į FAO 2004 m. patvirtintas Teisės į maistą gaires, kuriose valstybėms siūlomi patarimai, kaip įgyvendinti savo įsipareigojimus, susijusius su teise į maistą,

—

atsižvelgdamas į Tūkstantmečio vystymosi tikslus, ypač į 1 tikslą (iki 2015 m. panaikinti ypač didelį skurdą ir badą) ir 4 tikslą (mažinti vaikų mirštamumą);

—

atsižvelgdamas į 2012 m. priimtą Pagalbos maisto srityje konvenciją,

—

atsižvelgdamas į bendrąsias ir apibendrinamąsias ataskaitas, parengtas vykdant JT tarptautinį vystymuisi skirto žinių žemės ūkio srityje, mokslo ir technologijų vertinimo projektą ir paskelbtas 2009 m. (1),

—

atsižvelgdamas į JT vaikų fondo (Unicef) 2009 m. ataskaitą maisto trūkumo pasaulyje, dėl kurio kenčia vaikai, klausimu,

—

atsižvelgdamas į JT specialiojo pranešėjo teisės į maistą klausimais ataskaitą „Žemės ūkio ekologija ir teisė į maistą“, pateiktą per 2011 m. kovo 8 d. vykusią 16-ąją JT žmogaus teisių tarybos sesiją,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. Milane rengsimą pasaulinę parodą, kurios tema – „Pamaitinti planetą. Gyvybės energija“,

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. Komisijos komunikatą „Humanitarinė pagalba maistu“ (COM(2010)0126),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. Komisijos komunikatą „ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programa“ (COM(2010)0127),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 3 d. Komisijos komunikatą „ES požiūris į atsparumą. Per aprūpinimo maistu krizes įgyta patirtis“ (COM(2012)0586),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 12 d. Komisijos komunikatą dėl „Išorinės pagalbos priemonės motinų ir vaikų mitybai gerinti. ES politikos programa“ (COM(2013)0141),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 27 d. rezoliuciją dėl ES pagalbos besivystančioms šalims sprendžiant aprūpinimo maistu problemas politikos programos (2),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl ES požiūrio į atsparumą ir nelaimių rizikos mažinimą besivystančiose šalyse: per aprūpinimo maistu krizes įgyta patirtis (3),

—

atsižvelgdamas į klausimą Komisijai dėl vaikų netinkamos mitybos besivystančiose šalyse (O-000083/2014 – B8-0041/2014),

—

atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pasiūlymą dėl rezoliucijos,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 128 straipsnio 5 dalį ir 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi beveik milijardas žmonių tebekenčia badą ir kadangi mažiausiai 225 mln. jaunesnių nei penkerių metų amžiaus pasaulio vaikų kenčia dėl didelio lėtinio neprievalgio arba lėtinio vaiko ir motinos neprievalgio sukelto sutrikusio vystymosi: apskaičiuota, kad besivystančiose šalyse kasmet miršta 2,6 mln. tokių vaikų;

B.

kadangi, remiantis dokumentu „Pasauliniai nematomo bado rodikliai ir žemėlapiai“ (angl. Global Hidden Hunger Indices and Maps) (4), maždaug 2 mlrd. žmonių visame pasaulyje arba vienas iš trijų žmonių besivystančiose šalyse kenčia dėl lėtinės svarbiausių vitaminų ir mineralų (mikroelementų) stokos; dėl šios būklės, vadinamos nematomu badu, drastiškai padidėja apsigimimų, infekcijų ir nepilnavertės raidos rizika;

C.

kadangi, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, neprievalgis – neabejotinai didžiausias vaikų mirštamumo veiksnys ir sukelia 35 proc. ligų, kuriomis suserga jaunesni nei penkerių metų amžiaus vaikai;

D.

kadangi beveik 20 mln. vaikų, gyvenančių ir ekstremaliomis, ir neekstremaliomis sąlygomis, tebekenčia dėl itin netinkamos mitybos ir kadangi tik 10 proc. šių vaikų prieinamas gydymas;

E.

kadangi penkerių metų amžiaus ar jaunesnių vaikų mityba labai priklauso nuo to, ar nėštumo ir žindymo metu pakankamai maisto gavo jų motinos;

F.

kadangi neprievalgis taip pat yra ligotumo ir mažėjančio produktyvumo priežastis ir jis trikdo socialinį ir ekonominį vystymąsi besivystančiose šalyse;

G.

kadangi išgyvenusieji neprievalgį dažnai visą gyvenimą kenčia dėl fizinių ir kognityvinių sutrikimų, kurie riboja jų gebėjimą mokytis ir pradėti dirbti bei įkalina juos iš kartos į kartą paveldimame uždarame ligų ir skurdo rate;

H.

kadangi dėl klimato kaitos poveikio žemės ūkio gamybai ir, savo ruožtu, mitybai tikėtina, kad nepakankamai maisto gaunančių vaikų skaičius išaugs;

I.

kadangi viena iš pagrindinių bado besivystančiose šalyse priežasčių yra masinis skurdas kaime ir mieste, dar labiau didėjantis dėl migracijos iš kaimo vietovių, kuri vyksta dėl to, kad daugelis žmonių neišgyvena iš smulkaus ūkio;

J.

kadangi praėjus 25 metams po Vaiko teisių konvencijos priėmimo kai kurios konvencijos šalys nesugebėjo sukurti palankios aplinkos, kurioje vaikams būtų užtikrinta pakankamai maisto;

K.

kadangi 1996 m. vykusiame pasauliniame aukščiausiojo lygio susitikime maisto klausimais vyriausybės dar kartą patvirtino, kad žmonės turi teisę į maistą, ir įsipareigojo iki 2015 m. perpus – nuo 840 iki 420 mln. – sumažinti badaujančių ir netinkamai besimaitinančių žmonių skaičių; kadangi, nežiūrint į tai, badaujančių ir netinkamai besimaitinančių žmonių, ypač vaikų, skaičius pastaraisiais metais išaugo – pirmiausia dėl 2008 m. ir 2011 m. maisto krizių;

L.

kadangi įvairiuose tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose teisė į maistą siejama su kitomis žmogaus teisėmis, įskaitant teisę į gyvybę, pragyvenimą, sveikatą, nuosavybę, švietimą ir vandenį;

M.

kadangi visų žmonių teisė į maistą ir tinkamą mitybą yra pirmaeilė norint pasiekti TVT; kadangi mityba susijusi su dauguma – jei ne visais – TVT, kurie patys tarpusavyje susiję;

N.

kadangi tarptautinės organizacijos patvirtina, kad pagaminama pakankamai maisto visiems pasaulio gyventojams pamaitinti ir kad vaikų neprievalgis susijęs su maisto stygiumi ir namų ūkių skurdu, atskirtimi, netinkama priežiūra ir maitinimosi praktika, nesveika namų ūkių aplinka ir netinkamomis sveikatos priežiūros paslaugomis;

O.

kadangi teisė į maistą ir į tinkamą mitybą yra itin svarbi norint kurti atsparias šeimas ir bendruomenes ir stiprinti jų gebėjimą trumpinti ilgus atsigavimo po ekstremaliosios situacijos laikotarpius atsižvelgiant į tai, kad nelaimių skaičius ir jų mastas didėja;

P.

kadangi optimalios mitybos statusas užtikrinamas tada, kai vaikai gali gauti įperkamo, įvairaus ir maistingo maisto, taip pat kai prieinama tinkama motinos ir vaiko priežiūra, tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos ir sveika aplinka, įskaitant švarų vandenį, sanitariją ir gerą higienos praktiką;

1.

pažymi, kad vaikų neprievalgio priežasčių yra daug ir kad dauguma jų yra žmogaus veiklos padariniai, taigi jų galima išvengti; tarp šių priežasčių minėtinos neveiksmingos ekonominės struktūros, netolygus išteklių paskirstymas ir (arba) netvarus jų naudojimas, prastas valdymas, pernelyg didelis pasikliovimas atskiromis augalų kultūromis ir monokultūrinių pasėlių praktika, moterų ir vaikų diskriminacija bei prasta sveikata, kurią lemia netinkamos sveikatos priežiūros sistemos, taip pat nepakankamas švietimas, ypač motinų;

2.

primygtinai ragina valdžios institucijas užtikrinti, kad būtų vadovaujamasi šiais trimis teisės į maistą ir tinkamą mitybą aspektais: maisto prieinamumo – tai reiškia, kad turi būti įmanoma tiesiogiai prasimaitinti dirbant žemę ar naudojant kitus gamtos išteklius arba sukurti gerai veikiančias paskirstymo, apdorojimo ir rinkos sistemas; pasiekiamumo – tai reiškia, kad turi būti užtikrinamos ekonominės ir fizinės galimybės gauti maisto; tinkamumo – tai reiškia, kad maistas turi būti saugus ir užtikrinti kiekvieno asmens mitybos poreikius atsižvelgiant į amžių, gyvenimo sąlygas, sveikatą, profesiją, lytį, kultūrą ir religiją;

3.

pabrėžia, kad, žvelgiant iš gyvenimo ciklo perspektyvos, kritiškai svarbiausias laikotarpis, kai būtina užtikrinti vaiko mitybos poreikius, yra pirmasis 1 000 gyvenimo dienų, įskaitant nėštumo laikotarpį, nes kaip tik tada vaiko mitybos poreikiai didesni greitam augimui ir vystymuisi paremti, jis jautresnis infekcijoms, o mitybos, priežiūros ir bendravimo požiūriais – visiškai priklausomas nuo kitų;

4.

dar kartą patvirtina, kad, norint išspręsti vaikų ir motinų neprievalgio klausimą, būtina vadovautis integruotu požiūriu ir imtis koordinuotų veiksmų įvairiuose sektoriuose, kurie daro įtaką neprievalgio mastui, pvz., sveikatos apsaugos, švietimo, žemės ūkio, vandens, prieigos prie energijos išteklių ir sanitarijos, be to, būtinas atsakingas suinteresuotųjų šalių dalyvavimas, ir ragina Komisiją ir valstybes nares laikytis nuoseklių ilgalaikio vystymosi strategijų ir dėti pastangas siekiant sumažinti neprievalgio mastą – taip pat ir ekstremaliųjų situacijų bei humanitarinės intervencijos kontekste;

5.

ragina ES padidinti paramą, pagal jos pagalbos vystymuisi programas teikiamą tvariai smulkiųjų ūkininkų, valstiečių ir vidutinio dydžio ūkių gaminamai žemės ūkio produkcijai, pirmiausia skirtai vartoti vietoje, ir investuoti į dalyvaujamuosius planus, kuriems būtų vadovaujama nacionaliniu lygmeniu ir kurie turėtų būti įgyvendinami vietos lygmeniu bendradarbiaujant su ūkininkais ir jų atstovais, vietos ir regioninėmis valdžios institucijomis bei pilietinės visuomenės organizacijomis;

6.

puikiai vertina patobulinimus, atliktus per pastaruosius keletą metų kovojant su vaikų neprievalgiu, kaip matyti iš pažangos siekiant 1-ojo TVT rodiklių; vis dėl to mano, jog nuo neprievalgio mirštančių arba kenčiančių vaikų skaičius lieka neleistinai didelis ir dėl to niekaip neišsprendžiama uždaro skurdo ir bado rato problema;

7.

todėl pabrėžia, kad kova su vaikų neprievalgiu ir visuotinės prieigos prie tinkamo maistingo maisto užtikrinimas turėtų likti vienu svarbiausių darbotvarkės po 2015 m. uždavinių, susijusių su siekiu nutraukti badą, konkrečiai raginant iki 2030 m. užkirsti kelią bet kokio pobūdžio netinkamai mitybai, o iki 2025 m. pasiekti tikslus, dėl kurių susitarta tarptautiniu lygmeniu, susijusius su sutrikusiu jaunesnių nei penkerių metų amžiaus vaikų vystymusi ir išsekimu;

8.

mano, kad buvo klaida sumažinti žemės ūkiui skirtas 10-ojo Europos plėtros fondo (EPF) lėšas, palyginti su skirtomis 9-ojo EPF lėšomis; todėl ragina Tarybą tai apsvarstyti ir imtis taisomųjų veiksmų numatant 11-ojo EPF lėšas;

9.

pabrėžia politinės valios svarbą sprendžiant netinkamos mitybos klausimą; teigiamai vertina JT nuolatinio mitybos reikalų komiteto parengtą Mitybos gerinimo veiksmų planą, skirtą mitybai greičiau pagerinti, ypač šalyse, kurias ši problema ypač slegia, dalyvaujant įvairioms suinteresuotosioms šalims, įskaitant JT agentūras, kurių įgaliojimai apima mitybos klausimus; ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinti Mitybos gerinimo veiksmų plane apibrėžtus principus; ragina Komisiją paraginti pilietinės visuomenės ir nevyriausybines organizacijas, palaikančias tiesioginį ryšį su smulkiaisiais ūkininkais ir jų šeimomis, dalyvauti įgyvendinant Mitybos gerinimo veiksmų planą ir būti šios veiklos koordinatore;

10.

teigiamai vertina Komisijos įsipareigojimą 2014–2020 m. laikotarpiu investuoti 3,5 mlrd. EUR siekiant pagerinti mitybą kai kuriose skurdžiausiose pasaulio šalyse ir ragina Komisiją didinti savo įsipareigojimus būtent su mityba susijusioms intervencijoms vykdyti, kad būtų pasiektas jos tikslas iki 2025 m. 7 milijonais sumažinti jaunesnių nei penkerių metų amžiaus vaikų, kuriems nustatytas sutrikęs vystymasis, skaičių;

11.

pabrėžia, kad moterys atlieka lemiamą vaidmenį užtikrinant vaiko mitybą ir aprūpinimą maistu: jos žindo, perka, ruošia ir paskirsto šeimos maistą, prižiūri vaikus ir sergančiuosius, taip pat užtikrina tinkamą higieną; pažymi, kad, nors 60 proc. lėtinio bado aukų sudaro moterys ir mergaitės, moterys pagamina 60–80 proc. maisto besivystančiose šalyse;

12.

pabrėžia, kad, nors 80 proc. ūkininkavimo darbų atlieka moterys, oficialiai jos valdo vos 2 proc. žemės; taip pat pažymi, jog neseniai įgyvendinus programas Indijoje, Kenijoje, Hondūre, Ganoje, Nikaragvoje ir Nepale nustatyta, kad moterų vadovaujamuose namų ūkiuose geriau apsirūpinama maistu, užtikrinama geresnė sveikatos priežiūra ir daugiau dėmesio skiriama švietimui negu vyrų vadovaujamuose namų ūkiuose;

13.

pabrėžia, kad moters išsilavinimo lygis ir tai, kaip maitinasi jos šeima, glaudžiai susiję; todėl ragina šalinti su lytimi susijusias švietimo ir raštingumo kliūtis, kad moterys turėtų daugiau galimybių įgyti išsilavinimą;

14.

todėl ragina į visų sričių politiką įtraukti lyčių aspektą ir moterų įgalėjimą siekiant kovoti su vaikų neprievalgiu;

15.

pabrėžia, kad nėščių moterų neprievalgis daro didžiulę žalą naujagimiams ir gali negrįžtamai pakenkti vaiko raidai ateityje; todėl ragina ypatingą dėmesį skirti moterų sveikatos ir teisių apsaugai ir į pamokas apie mitybą įtraukti į švietimo programas bei mergaitėms skirtas bendrąsias mokymo programas;

16.

dar kartą patvirtina raštingumo, kaip galingos priemonės kovojant su skurdu ir stiprinant ekonominį vystymąsi, svarbą; todėl pabrėžia, kad svarbu remti mergaičių švietimą, nes, investuojant į mergaites, jos ir jų būsimi vaikai įgyja daugiau galimybių gyventi sveikiau ir produktyviau;

17.

pabrėžia, kad su vaikų neprievalgiu daugiausia susiduriama besivystančiose šalyse ir ne tik tarp kaimo gyventojų, bet ir miestuose; todėl laikosi nuomonės, kad viena iš esminių priemonių, taikytinų norint panaikinti vaikų badą, yra žemės ūkio politika ir reformos, kuriomis būtų siekiama padėti smulkiesiems ūkininkams vykdyti veiksmingesnę ir tvaresnę gamybą ir užsitikrinti pakankamai maisto sau ir savo šeimoms;

18.

pabrėžia, kad, jei vykdant vystomąjį bendradarbiavimą ir humanitarines intervencijas vaikų neprievalgio problemos nepavyks išspręsti laiku, gali kilti grėsmė visiems žmogiškojo vystymosi aspektams, būti pakenkta nacionalinėms švietimo programoms, padidėti nacionalinių išlaidų sveikatos priežiūrai našta ir sutrikti socialinis ir ekonominis besivystančių šalių vystymasis; apskaičiuota, kad dėl to šių šalių patirti ekonominiai nuostoliai siektų 2–8 proc. jų BVP;

19.

primena, kad mikroelementų trūkumas, dėl kurio visame pasaulyje sukeliama 7 proc. ligų, turi didžiulių pasekmių naujagimių ir mažylių fiziniam ir kognityviniam vystymuisi; atkreipia dėmesį į tai, kad 20-yje šalių, kurių nematomo bado rodikliai didžiausi (18 iš jų yra Užsachario Afrikoje, o dvi – Indija ir Afganistanas – Azijoje), nepaprastai paplitęs sutrikęs ikimokyklinio amžiaus vaikų vystymasis, geležies trūkumo sukelta mažakraujystė ir vitamino A trūkumas;

20.

pažymi, kad vaikų neprievalgis atsiranda ne tik dėl maisto trūkumo ir nepakankamos infrastruktūros, bet ir dėl maisto paskirstymo problemų, nepilnavertės prieigos prie maisto ir nepakakamos perkamosios galios, ypač turint galvoje dideles maisto kainas, dar labiau išpūstas spekuliuojant pagrindinėmis prekėmis; pažymi, kad nepakankama perkamoji galia ypač neigiamai veikia skurstančiuosius mieste, kurie nepajėgia patys pasigaminti maisto; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad svarbu saugoti smulkiuosius ūkininkus ir tradicinius ūkininkavimo būdus;

21.

ragina Komisiją įtraukti valstybes nares, kurios dalyvaus parodoje „EXPO 2015“, pradedant bendrą iniciatyvą, kurios pradinis taškas būtų šūkis „Pamaitinti planetą. Energija gyvybei“, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų ir privalomų tikslų kovoje su badu ir nepakankamu maitinimusi, greta diversifikuotų strategijų įvairiose srityse nuo žemės ūkio iki bendradarbiavimo;

22.

pripažįsta, kad, norint pagerinti vaiko ir motinos mitybą ir aprūpinimą maistu apskritai, reikės imtis veiksmingų ir koordinuotų veiksmų daugelyje politikos sričių ir sektorių, įskaitant veiksmingą ir tvarią kaimo plėtrą, žemės ir vandens naudojimo politiką, tinkamas sveikatos, švaraus vandens ir sanitarijos paslaugas, tinkamą motinos ir vaiko priežiūros praktiką, gyvųjų jūros organizmų ir kitų ekosistemų bei biologinės įvairovės apsaugą, miškų naikinimo ir klimato kaitos švelninimą, prisitaikymą ir nelaimių rizikos mažinimą, tvarią gamybą ir vartojimą, tvarią ir saugią prieigą prie energijos išteklių, prekybą, žuvininkystę, socialinę įtrauktį ir deramą užimtumą;

23.

ragina Komisiją ir valstybes nares įtraukti mitybos, maisto saugos ir tvaraus žemės ūkio aspektą į visas savo vystymosi politikos sritis, siekiant apsaugoti ir skatinti tinkamą mitybą ir užtikrinti holistinį požiūrį vietos ir pasaulio lygmenimis; ragina Tarybą ir Komisiją prireikus teikti prioritetą mitybai kaip pagrindiniam vystymosi tikslui taikant vystomojo bendradarbiavimo priemones, pirmiausia naudojantis 11-uoju EPF ir naująja vystomojo bendradarbiavimo priemone;

24.

pabrėžia, jog, siekiant didesnio veiksmingumo, vystymosi ir skubios pagalbos programos turi būti glaudžiai susijusios, kad būtų galima numatyti maisto krizes ir užkirsti joms kelią, padėti sumažinti padarytą žalą ir atsigauti;

25.

ragina besivystančių šalių vyriausybes sukurti palankią aplinką geresnei vaikų mitybai užtikrinti gerinant politiką, nacionalinių planų ir strategijų, susijusių su mitybos ir donorų programomis, koordinavimą, valdymą ir atskaitomybę savo piliečiams; skatina užtikrinti didesnį besivystančių šalių biudžetų skaidrumą, pavyzdžiui, stebint, kam naudojamas biudžetas, kad būtų galima geriau įvertinti projektų, kuriuos vykdant sprendžiama netinkamos mitybos problema, skaičių ir kokybę;

26.

atkreipia dėmesį į būtinybę tobulinti ir koordinuoti duomenis apie neprievalgį ir mikroelementų stoką, kad būtų galima teikti geresnę pagalbą vykdant intervencijų programas ir teikti tikslinę, informacija pagrįstą paramą atitinkamoms šalims;

27.

ragina Komisiją ir valstybes nares mobilizuoti ilgalaikes finansines investicijas ir išteklius mitybai bendradarbiaujant su tokiais veikėjais, kaip JT agentūros, Didžiojo aštuoneto (G8) ir Didžiojo dvidešimtuko (G20) šalys, besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys, tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos, akademinės institucijos, pilietinės visuomenės organizacijos ir privačiojo sektoriaus atstovai, ir įvardyti mitybą prioritetu skiriant naujovišką finansavimą;

28.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams bei Jungtinių Tautų nuolatiniam mitybos reikalų komitetui.