4.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 291/29

Vienintelis pranešėjas:

Jorge PEGADO LIZ

1.1.

Savireguliacija ir bendras reguliavimas yra savaiminiai arba įdiegti ekonominių ir socialinių interesų arba įvairių ekonominės veiklos vykdytojų (suinteresuotųjų subjektų) santykių ir komercinės praktikos reguliavimo mechanizmai.

1.2.

Jie turi būti laikomi svarbiomis įpareigojančią teisę (angl. hard law) papildančiomis ar papildomomis, tačiau jokiu būdu ne alternatyviomis priemonėmis, nebent pagrindinėse taisyklėse yra numatytas tinkamas tokią galimybę suteikiantis pagrindas.

1.3.

Toks galimybę suteikiantis teisinis pagrindas neįtvirtintas nei ES sutartyse, nei valstybių narių konstitucijose.

1.4.

Kad šios reguliavimo priemonės galiotų ir būtų pripažintos bet kurioje teisinėje sistemoje, jų struktūra ir taikymo sritis turi būti apibrėžtos aiškiomis ir konkrečiomis nuostatomis, kurios būtų teisiškai privalomos ir vykdytinos tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu. Be to, minėtose nuostatose reikia atsižvelgti į šių priemonių pobūdį, visų pirma į savanorišką šalių susitarimą.

1.5.

Šiose nuostatose turi būti aiškiai apibrėžti minėtų reguliavimo priemonių pripažinimo parametrai ir principai, kuriuos jos turi atitikti, taip pat jų, kaip papildomų reguliavimo priemonių konkrečioje teisinėje sistemoje, ribos.

1.6.

Iš šių tiek savireguliacijai, tiek bendram reguliavimui taikytinų bendrų principų, nepriklausomai nuo susijusių sektorių ir nedarant poveikio konkrečių reikalavimų išskirtiniams atvejams nustatymui, reikėtų aptarti šiuos:

1.7.

Tarpinstitucinis susitarimas (AII) yra svarbus žingsnis Europos Sąjungos lygmeniu apibrėžiant savireguliacijai ir bendram reguliavimui tenkančias sritis.

1.8.

Persvarstant turėtų būti:

1.9.

Be to, EESRK mano, kad šį susitarimą vertėtų papildyti valstybėms narėms skirta rekomendacija, skatinančia jas nacionaliniu lygmeniu priimti tuos pačius principus ir nuostatas.

1.10.

EESRK ragina Komisiją, Europos Parlamentą, Tarybą ir valstybes nares pirmenybę teikti Tarpinstitucinio susitarimo persvarstymui, kaip siūloma šioje nuomonėje, ir pageidautų, kad su juo būtų konsultuojamasi šio persvarstymo metu.

2.1.

Įvairiose srityse ir daugelyje nacionalinių ir tarptautinių institucijų savireguliacija ir bendras reguliavimas jau seniai yra laikomi įpareigojančią teisę (išorės reguliavimą) papildančiomis ir papildomomis priemonėmis, būtinomis užtikrinti tinkamą įvairios ekonominės ir socialinės veiklos reguliavimą.

2.2.

Europos Sąjungos lygmeniu EESRK, iš esmės jo Bendrosios rinkos observatorija, daugiausia pastangų skyrė tam, kad būtų apibrėžtas ir įvertintas savireguliacijos ir bendro reguliavimo vaidmuo, ir šį klausimą nagrinėjo daugelyje savo nuomonių, kurias visų pirma rengė INT skyrius (1). Reikėtų paminėti, kad 2008 m. kovo mėn. EESRK, t. y. jo Bendrosios rinkos observatorija, sukūrė savireguliacijos ir bendro reguliavimo duomenų bazę, kuria Komitetas remiasi vykdydamas savo veiklą ir kurią atnaujino vadovaudamasis nacionaliniu ir ES lygmeniu šioje srityje įgyta patirtimi.

2.3.

Tuo tarpu ši tema garsių profesorių buvo nuodugniai nagrinėjama akademiniuose sluoksniuose, visų pirma sutarčių teisės, įmonių valdymo, socialinės atsakomybės, interneto, e. prekybos, produktų saugos, profesionalių paslaugų, aplinkos, reklamos ir audiovizualinio sektoriaus vidaus rinkoje srityse.

2.4.

Tačiau, pasirodo, vis dar nepakankamai svarstoma politiniais ir teisėkūros klausimais, kad būtų galima aiškiai apibrėžti teisinę sistemą, pagal kurią turėtų veikti šios ES lygmens priemonės, tiksliai nurodyti jų teisinį pobūdį, nustatyti jų galiojimo sąlygas, apibrėžti jų taikymo sritis, paaiškinti jų sąsajas su įpareigojančia teise ir nurodyti jų ribas tvirtoje, nuoseklioje ir suderintoje sistemoje.

3.1.

Įpareigojantis reguliavimas (angl. straight regulation) paprastai suprantamas kaip valstybių sukurtų taisyklių visuma, turinti valstybinį ir Vyriausybinį pagrindą ir suformuota tradicinių demokratijos sistemų, kurios būdingos nacionalinėms valstybėms ar joms lygiavertėms struktūroms, atstovaujamoms demokratiniais rinkimais grindžiamose viršvalstybinėse institucijose, pavyzdžiui, JAV Kongreso rengiami įstatymai ir Europos Sąjungos reglamentai ir direktyvos. Ši sąvoka paprastai apima visus teisės aktus, kuriuos rengia teisėkūros arba vykdomoji institucija, kai jai yra suteiktas toks įgaliojimas; jų nuostatos papildomos priverstinėmis priemonėmis, padedančiomis užtikrinti jų laikymąsi prireikus panaudojant jėgą, ir civilinėmis ar baudžiamosiomis priemonėmis, kuriomis baudžiama už jų nesilaikymą (įpareigojanti teisė, angl. hard law).

3.2.

Savireguliacijos sąvoka yra kilusi iš elgesio psichologijos ir ekonomikoje paprastai apibūdina pačių ekonominės veiklos vykdytojų priimamas elgesio taisykles, reguliuojančias jų tarpusavio santykius arba santykius su trečiosiomis rinkoje ir visuomenėje, dėl kurių laikymosi jie susitaria tarpusavyje netaikant jokių priverstinių išorės mechanizmų.

3.3.

Išsivystė daug skirtingų savireguliacijos formų, kurioms būdingi įvairūs daugiau ar mažiau moksliniai klasifikavimo kriterijai, iš kurių paminėtini šie:

3.4.

Galiausiai bendras reguliavimas paprastai suprantamas kaip suinteresuotųjų subjektų (angl. stakeholders) reguliavimo forma, skatinama, orientuojama ar kontroliuojama trečiosios šalies, kuri gali būti oficiali įstaiga arba nepriklausoma reguliavimo institucija, paprastai turinti priežiūros ir stebėsenos įgaliojimus, o tam tikrais atvejais – ir įgaliojimus taikyti sankcijas.

3.5.

Nors sąvokos „etikos kodeksas“ ir „geros praktikos kodeksas“ dažnai vartojamos kaip sinonimai, jos yra skirtingos ir svarbu jas skirti.

3.6.

Abi sąvokos apibūdina su savireguliacija ar bendru reguliavimu susijusių standartų ir taisyklių rinkinį ir reiškia patį įmantriausią būdą suinteresuotųjų subjektų susitarimą pritaikyti prie šių taisyklių; tuo siekiama, kad visos šios taisyklės ir jų taikymo nuostatos būtų skaidrios ir prieinamos visoms susijusioms šalims.

3.7.

Tačiau etikos kodeksai yra susiję su profesinės etikos standartais verčiantis tam tikromis profesijomis, kurių specialistai turi įstatymu jiems suteiktą savireguliacijos teisę pagal nacionalinius teisės aktus arba tarptautines nuostatas, reguliuojančias vertimąsi laisvosiomis profesijomis (gydytojai, advokatai, žurnalistai ir kt.).

3.8.

Savo ruožtu geros praktikos kodeksų sąvoka veikiau taikoma savireguliacijos ar bendro reguliavimo taisyklių sąvadui šioje nuomonėje vartojama prasme.

4.1.

ES lygmeniu tik po 2002 m. kovo mėn. Lisabonos Europos Vadovų Tarybos Europos Komisija paskelbė iniciatyvą bendru pavadinimu „Geresnė teisėkūra“, paremtą 2002 m. birželio mėn. „Geresnio reglamentavimo veiksmų planu“ (2), po kurios Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija pasirašė svarbų Tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros (3).

4.2.

Geresnė teisėkūra ir, jei įmanoma, mažiau teisėkūros visada buvo vienas iš bendrosios rinkos politikos tikslų (4), kurį Komitetas be išlygų rėmė daugelyje savo nuomonių (5), ieškodamas geriausių būdų įmonėms, darbuotojams, vartotojams ir pilietinės visuomenės organizacijoms užtikrinti palankesnę ir suprantamesnę teisinę aplinką.

4.3.

EESRK turėjo galimybę išsamiai išdėstyti savo nuomonę šiais klausimais ne tik atsakydamas į Komisijos pasiūlymus, bet ir pats siūlydamas tinkamas ir novatoriškas iniciatyvas, pavyzdžiui, pateiktas nuomonėje dėl „Iniciatyvios teisės: tolesni veiksmai geresnio reguliavimo ES lygiu link“ (6).

4.4.

Reikia pripažinti, kad, išskyrus pirmiau nurodytą Tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros, savireguliacijos ir bendro reguliavimo klausimas beveik neminimas nurodytose Komisijos iniciatyvose ir svarstant rūpimus klausimus (7).

4.5.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus svarbius šio teksto aspektus:

4.6.

Tačiau pagal savo pobūdį šis susitarimas reiškia tik tarpinstitucinį įsipareigojimą ir jame nenumatytas joks teisinis įpareigojimas trečiųjų šalių atžvilgiu (11). Be to, ypač dėl savireguliacijos Komisija mano, kad ES institucijos turi susilaikyti nuo tokių savanoriškų iniciatyvų (12) ir turi tik patikrinti, ar ši praktika atitinka Sutarties nuostatas.

4.7.

Dėl bendro reguliavimo, kuriam Tarpinstituciniame susitarime aiškiai teikiama pirmenybė, institucijos įsipareigoja skatinti suinteresuotųjų subjektų susitarimus teisės aktais nustatant tokių susitarimų ribas, vertinant jų derėjimą su pagrindiniais teisės aktais ir juos parengti leidžiančiomis teisinėmis nuostatomis ir prižiūrint jų taikymą. Tačiau šis pageidavimas buvo išreikštas tik dešimčia atvejų (13).

4.8.

Bet kuriuos atveju, Tarpinstituciniame susitarime iš tikrųjų neapibrėžta šių mechanizmų taikymo ES lygmeniu teisinė sistema, išskyrus nuostatas dėl:

4.9.

Be pirmiau minėtos Konstitucinių reikalų komiteto ataskaitos dėl Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros, šis klausimas buvo akcentuotas daugelyje Europos Parlamento rezoliucijų (14).

4.10.

EESRK daugelyje savo nuomonių pabrėžė savireguliacijos ir bendro reguliavimo mechanizmų taikymo privalumus, bet taip pat nurodė trūkumus ir konkrečius bei aiškiai apibrėžtus tikslus (15). Komiteto nuomonę šiuo klausimu galima apibendrinti taip:

5.1.

Europos Sąjunga jos steigiamajame dokumente apibūdinama kaip teisinė bendrija, atspindinti gerai žinomą teisinės valstybės sąvoką. Teisinėje bendrijoje bet kurios taisyklės galiojimas priklauso nuo įgaliojimus suteikiančios nuostatos, kuri visų pirma turi būti įrašyta pagrindiniame dokumente, o vėliau pakartojama įvairiuose teisės aktuose, kurie sudaro įstatymų piramidę.

5.2.

ES steigiamąjį dokumentą šiuo metu sudaro ES sutartis ir SESV, turinčios tą pačią teisinę galią (ES sutarties 1 straipsnio 3 dalis), ir Europos pagrindinių teisių chartija, kuri dabar taip pat yra neatsiejama ir turi tokią pačią teisinę galią (ES sutarties 6 straipsnis). Visi ES teisės aktai turi būti pagrįsti ar teisiškai paremti šio steigiamojo dokumento nuostatomis, ar tai būtų susiję su tiesiogine kompetencija priimti teisės aktus, ar tokios kompetencijos perdavimu (deleguotieji aktai ir įgyvendinimo aktai, reglamentuojami SESV 290 ir 291 straipsniuose).

5.3.

Sutartyje pripažįstama tik ta ES kompetencija, kurią valstybės narės jai suteikė pagal suteikimo principą (ES sutarties 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 2 dalis) atsižvelgdamos į išimtinį ar pasidalijamąjį pobūdį (ES sutarties 2 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir į tai, kad jos aiškinimas ir įgyvendinimas yra ribojamas subsidiarumo ir proporcingumo principų (ES sutarties 5 straipsnio 3 ir 4 dalys).

5.4.

ES savo teisėkūros kompetencijos įgyvendinimą gali perduoti tik tuomet, kai jai tai aiškiai leidžiama, ir gali perduoti tik jai suteiktą kompetenciją (ES sutarties 13 straipsnio 2 dalis).

5.5.

Kadangi ES institucijų (Tarybos, Europos Parlamento ir Komisijos) pripažįstama jų teisėkūros kompetencijai alternatyvi sritis gali būti suprantama tik kaip suteiktų teisėkūros įgaliojimų delegavimas, labai svarbu, kad ši delegavimo galimybė būtų aiškiai numatyta steigiamuosiuose dokumentuose kaip Bendrijos teisinis pagrindas, o įgyvendinimo ir taikymo nuostatos bei susiję reikalavimai gali būti palikti antriniuose teisės aktuose.

5.6.

Tačiau toks teisinis pagrindas nei aiškiai, nei numanomai niekur neįtvirtintas steigiamuosiuose dokumentuose, įskaitant Pagrindinių teisių chartiją, net jei ir labai plačiai aiškintume ES sutarties 11 straipsnį.

5.7.

Galiausiai Tarpinstitucinis susitarimas pats savaime taip pat nėra Bendrijos teisės šaltinis ir pagal jį (poveikis privalomas trečiųjų šalių atžvilgiu) neleidžiama deleguoti jokių įgaliojimų, susijusių su Tarpinstituciniame susitarime pateikta apibrėžtimi: „tinkamais atvejais arba kai Sutartimi nereikalaujama naudoti teisinių priemonių, reikia naudoti alternatyvius reguliavimo mechanizmus“ (16 punktas).

5.8.

Nepaisant „įteisinimo“, kurio siekiama įvairiose antrinės teisės priemonėse, ir daugiau ar mažiau išsamios principų ir sąlygų, kurias šie mechanizmai turi atitikti, kad juos ES lygmeniu pripažintų teisėkūros įgaliojimus turinčios institucijos, apibrėžties, trūksta įgaliojimus suteikiančios nuostatos, kuri leistų šioms institucijoms atsisakyti savo teisėkūros įgaliojimų ir juos perduoti šiems mechanizmams, kaip teisėtą alternatyvą Sutartyse įtvirtintoms Bendrijos reguliavimo priemonėms.

5.9.

Visai kas kita šiuos mechanizmus laikyti ne alternatyva ES teisėkūros kompetencijai, o veikiau šiuos teisės aktus papildančia ar papildoma priemone iš anksto visiškai skaidriai sukurtoje ir apibrėžtoje teisinėje sistemoje.

5.10.

Todėl EESRK mano, kad remiantis sutartimis ir Pagrindinių teisių chartija turi būti apibrėžta bendra sistema ir neturi būti palikta vietos kazuistiniam aiškinimui kiekvieno antrinės ar išvestinės teisės akto atveju.

5.11.

Ši apibrėžtis turi būti pateikta konkrečiame privalomojo pobūdžio tarpinstituciniame susitarime, sudarytame pagal SESV 295 straipsnį, o jos taikymą gali prižiūrėti Teisingumo Teismas.

5.12.

Be to, kadangi ES turi skatinti valstybes nares laikytis ES lygmeniu sukurto modelio jų nacionalinėse teisinėse sistemose siekiant apibrėžti savireguliacijos ir bendro reguliavimo formas nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu, manoma, kad tinkama priemonė būtų rekomendacija, kurioje būtų išdėstyti naujame Tarpinstituciniame susitarime numatyti principai ir reikalavimai ir siūloma valstybėms narėms juos priimti ir įgyvendinti įvairiais lygmenimis savo vidaus teisinėje sistemoje.

5.13.

Galiausiai EESRK laikosi nuomonės, kad su juo, kaip pilietinei visuomenei atstovaujančia institucija, turi būti iš anksto konsultuojamasi dėl šio naujo susitarimo terminų (SESV 304 straipsnis).

5.14.

Naujame Tarpinstituciniame susitarime turės būti pateiktos tikrovę labiau atitinkančios sąvokų apibrėžtys, savireguliacijos ir bendro reguliavimo tipai ir formos.

5.15.

Iš tikrųjų dabartiniame Tarpinstituciniame susitarime įtvirtintos bendro reguliavimo ir savireguliacijos sąvokos neatitinka nė vienos iš doktrinos pripažintų sąvokų ir šiedu metodai tinkamai neatskiriami atsižvelgiant į juos reguliuojančių teisinių sistemų skirtumus.

5.16.

Be to, Tarpinstituciniame susitarime apibrėžti du tipai ne visiškai atspindi tikrovę, kadangi jie neapima atvejų, kai derinami neįpareigojantys teisės aktai (pvz., rekomendacijos) ar privatūs susitarimai (pvz., apskritieji stalai). Tai pasakytina ir apie tarptautinius privačius reguliavimo susitarimus.

5.17.

Galiausiai Tarpinstituciniame susitarime nutylimas vaidmuo, kurį turės atlikti Europos Sąjungos reguliavo institucijos, kaip nepriklausoma ir laisva „trečioji šalis“, dalyvaujanti formuluojant reguliavimo susitarimus ir dėl jų derantis, kaip skirtingų nacionalinių reguliavimo institucijų įvairiuose sektoriuose atveju.

5.18.

Didelė būsimo Tarpinstitucinio susitarimo dalis bus skirta aiškiam ir tiksliam bendram visų pagrindinių principų ir svarbiausių reikalavimų, kuriuos turi atitikti savireguliacijos ir bendro reguliavimo mechanizmai, kad ES galėtų juos pripažinti ir (arba) rekomenduoti, apibrėžimui.

5.19.

Reikia pabrėžti, kad savireguliacijos formos Europos Sąjungos lygmeniu gali būti kuriamos atsietai nuo Tarpinstitucinio susitarimo struktūros, remiantis sutarčių sudarymo ir asociacijų laisve. Tokios formos yra visiškai teisėtos, jeigu jos atitinka bendruosius Sąjungos teisės principus, tačiau pagal Tarpinstitucinį susitarimą gali būti pripažįstamos tik tuomet, jei atitinka jame išdėstytus reikalavimus.

5.20.

Dabartiniame Tarpinstituciniame susitarime kai kurios iš jų jau apibrėžtos (nurodyti pirmiau) ir turėtų būti išlaikytos, net jeigu jas vertėtų apibrėžti tiksliau, visų pirma netaikymo atvejais, kai iškyla pavojus pagrindinėms teisėms, priimant svarbius politinius sprendimus ar tais atvejais, kai taisyklės turi būti vienodai taikomos visose valstybėse narėse.

5.21.

Tačiau įvairių ekonominės veiklos vykdytojų pažiūros ir patirtis padėjo nustatyti daugelį kitų principų ir reikalavimų, kuriuos galima apibendrinti taip:

5.22.

Komisija taip pat turės deramai atsižvelgdama į teisinio tikrumo ir lankstumo klausimus spręsti, ar minėtų mechanizmų struktūrinius elementus reikėtų įtraukti į Tarpinstitucinio susitarimo tekstą, ar išdėstyti priede, kuris turėtų tą pačią teisinę galią, tačiau galėtų būti lengviau atnaujinamas užtikrinant, kad bus konsultuojamasi su visais suinteresuotaisiais subjektais.

5.23.

Ši bendro pobūdžio apibrėžtis neturi prieštarauti galimybei (kuri turės būti aiškiai numatyta Tarpinstituciniame susitarime) kiekvienai teisinei priemonei, pagal kurią numatoma taikyti tokius mechanizmus, nustatyti atskiras sąlygas ir reikalavimus, specialiai pritaikytus konkrečiam sektoriui, kaip jau nustatyta įvairiuose susijusiuose reglamentuose ir direktyvose.

5.24.

Iš esmės EESRK mano, kad nėra sektorių, kurie turėtų būti išskirti.

5.25.

EESRK pripažįsta, kad yra sektorių, kuriuose dėl cikliškumo šiuos mechanizmus reikia taikyti atsargiau arba kuriuose savireguliacijos ir bendro reguliavimo taikymo sąlygos turi būti apibrėžtos tiksliau. Tai visų pirma pasakytina apie finansines paslaugas, viešąsias ar visuotinės svarbos paslaugas ir tam tikras sritis, kurios, nors nėra tiesiogiai susijusios su pagrindinių teisių turinio apibrėžtimi, turi bendro su jų įgyvendinimu, pavyzdžiui, vartotojų teisės, kaip minėta įvairiose EESRK nuomonėse.

5.26.

Pirmenybė visų pirma teikiama sritims, susijusioms su įmonių valdymu ir socialine atsakomybe bei ekonominiais santykiais.

5.27.

Taigi EESRK palankiai vertina pastarojo meto Komisijos iniciatyvas, pavyzdžiui CoP platformą (angl. Pilot Community of Practice for better self- and co-regulation), paremtą Komisijos komunikatu dėl įmonių socialinės atsakomybės (22), arba pritarimą interneto bendrovių susitarimui dėl saugesnio interneto, taip pat, pavyzdžiui, iniciatyvas, numatytas Elektroninės prekybos direktyvoje (23) arba susijusias su įvairiomis ES priemonėmis.

5.28.

Savireguliacijos ir bendro reguliavimo mechanizmų taikymo privalumai jau pabrėžti ankstesnėse EESRK nuomonėse. Iš pagrindinių privalumų paminėtina tai, kad jie „padeda šalinti kliūtis bendrajai rinkai, supaprastinti taisykles, užtikrinti lankstumą ir taikymo spartumą, padidinti teisėkūros pajėgumus ir sustiprinti suinteresuotųjų subjektų bendrą atsakomybę“.

5.29.

Tačiau reikia priminti, kad šie mechanizmai turi savo ribas, „kurios priklauso būtent nuo stebėsenos ir taikomų sankcijų veiksmingumo ir visiško atitikimo visoms esamoms teisinėms nuostatoms, taip pat nuo tinkamos teisinės sistemos, kurią būtina sukurti srityse, susijusiose su sveikata, sauga ir visuotinės svarbos paslaugomis“ (24).

5.30.

Po ilgo ir sunkaus brandinimo neteisminės ginčų sprendimo priemonės šiuo metu Bendrijos lygmeniu reglamentuojamos GES reglamentu (dėl vartotojų ginčų elektroninio sprendimo) ir AGS direktyva (dėl alternatyvaus ginčų sprendimo) (25), kuri dar turi būti įgyvendinta įvairiose valstybėse narėse.

5.31.

Nors teoriniu požiūriu savireguliacijos ir bendro reguliavimo mechanizmų sukūrimui tai nebūtina, EESRK rekomenduoja būsimame Tarpinstituciniame susitarime dėl atitikties reikalavimo aiškiai nurodyti, kad šiems mechanizmams visada turi būti taikoma nuostata dėl galimo alternatyvaus neteisminio ginčų sprendimo vadovaujantis pirmiau nurodytomis ES priemonėmis.

5.32.

Įgyvendinant visas šias priemones visi teisėkūros proceso dalyviai turi prisiimti konkrečius įsipareigojimus.

5.33.

Visų pirma, Komisija turi imtis iniciatyvos pradėti derybas su Europos Parlamentu, kad būtų persvarstytas dabartinis Tarpinstitucinis susitarimas vadovaujantis šioje nuomonėje išdėstytais parametrais.

5.34.

Su pilietine visuomene, visų pirma su EESRK, turi būti konsultuojamasi dėl derybų sąlygų ir galutinis susitarimo tekstas turi būti pateiktas EESRK, kad jis galėtų pareikšti nuomonę prieš jį oficialiai priimant.

5.35.

Valstybės narės taip pat turi pareikšti savo nuomonę per savo parlamentus ir remdamosi Sutartimis joms suteiktais įgaliojimais užtikrinti subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo stebėseną, o Vyriausybės privalo įsipareigoti tuos pačius principus perkelti į savo teisines sistemas.

5.36.

Galiausiai Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams turi būti suteikti priimtų priemonių teisėtumo tikrinimui reikalingi įgaliojimai ir ištekliai.

a)

1997 m. gruodžio 1 d. Tarybos ir valstybių narių Vyriausybių atstovų susitikimo Taryboje rezoliuciją dėl Verslo apmokestinimo elgesio kodekso ir

b)

Reglamentą (EB) Nr. 80/2009 dėl Elgesio su kompiuterinėmis rezervavimo sistemomis kodekso, OL L 35, 2009 2 4, p. 47. Daugiau pavyzdžių žr. adresu http://www.eesc.europa.eu/?i=portal.fr.int-opinions&itemCode=32859

OL C 14, 2001 1 16, p. 1, „Bendrosios rinkos taisyklių supaprastinimas“;

OL C 48, 2002 2 21, p. 130, „Supaprastinimas“ (papildoma nuomonė);

OL C 112, 2004 4 30, p. 4;

OL C 255, 2005 10 14, p. 22, „Bendrosios rinkos prioritetai 2005–2010 m.“;

OL C 24, 2006 1 31, p. 52, „Kaip patobulinti ES teisės aktų įgyvendinimą ir vykdymą“;

ir ypač į 2005 m. sausio 24 d. informacinį pranešimą.

—

nustatytus mokymo standartus ir gaires, laikantis Europos prižiūrėtojų/restauratorių profesinio kodekso taisyklių,

—

2001 m. Milano prekybos rūmų parengtą vartotojo vadovą, skirtą interneto paslaugų teikėjams siekiant skatinti gerąją praktiką šioje srityje.