52014DC0150

Šiame komunikate apibendrinami nuodugnių apžvalgų (NA) rezultatai, siekiant įvertinti, ar kai kuriose ES valstybėse narėse yra susidaręs disbalansas ir perviršinis disbalansas. (*) Jame taip pat plačiau nagrinėjamas makroekonominio disbalanso euro zonos aspektas ir kaip visos euro zonos mastu turi būti sprendžiami kai kurie politiniai uždaviniai. Be to, siekiant prisidėti prie integruotos priežiūros, komunikate taip pat aptariama fiskalinė būklė; susijusių šalių atžvilgiu Komisija atnaujina 2013 m. lapkričio mėn. vertinimą, atliktą svarstant biudžeto plano projektus. (**)

Nuodugniose apžvalgose aptariami svarbūs valstybių narių ekonomikos ypatumai, visų pirma jų išorės sąskaitų, santaupų ir investicijų balanso, realiojo valiutos kurso, eksporto rinkos dalių, sąnaudų ir su sąnaudomis nesusijusio konkurencingumo, produktyvumo, privačiojo ir viešojo sektoriaus skolos, būsto kainų, kredito srautų, finansų sistemų, nedarbo ir kitų rodiklių pokyčiai. Atliekant disbalanso arba perviršinio disbalanso vertinimą atsižvelgiama į kiekvienos šalies situaciją konkrečiu metu, kiekvieno iš šių rodiklių dinamiką, taip pat, kai reikia, paskutinius politikos veiksmus.

Nuodugnios apžvalgos rodo, kad uždaviniai, kuriuos turi spręsti ES šalys, keičiasi. Kai buvo sukurta makroekonominio disbalanso procedūra (MDP) ir per ankstesnius jos įgyvendinimo etapus pagrindiniai uždaviniai buvo susiję su netvariu einamosios sąskaitos deficitu, konkurencingumo mažėjimu dėl anksčiau buvusių labai dinamiškų darbo sąnaudų, privačiojo sektoriaus skola ir didelėmis būsto kainomis. Dabar pagrindiniai visoms šalims aktualūs uždaviniai taip pat susiję su finansinio įsiskolinimo mažinimo daugelyje šalių poveikiu augimui vidutinės trukmės laikotarpiu, privačiojo ir viešojo sektorių skolos ir išorės įsipareigojimų tvarumu esant labai mažai infliacijai, poreikiu užtikrinti pakankamą kreditų srautą į perspektyvią veiklą – visų pirma į ne prekybos sektorius – pažeidžiamose šalyse su susiskaidžiusia finansų sistema ir labai dideliu nedarbo lygiu daugelyje šalių.  

Remdamasi nuodugniomis peržiūromis Komisija nustatė disbalansą Airijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kroatijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje. Iš šių valstybių narių Italijoje, Kroatijoje ir Slovėnijoje susidaręs perviršinis disbalansas. Dėl Ispanijos Komisija mano, kad per pastaruosius metus atliktas didelis koregavimas ir kad esant dabartinėms tendencijoms disbalansas laikui bėgant toliau mažės; nors tuo remiantis galima daryti išvadą, kad disbalansas nebėra perviršinis MDP požiūriu, Komisija pažymi, kad vis dar yra nemažai rizikos.

Disbalansą skatinantys veiksniai ir rizika, kurią jie kelia, kiekvienoje šalyje yra skirtingi. Politika turėtų būti derinama prie kiekvienos šalies uždavinių ir būtina vykdyti tinkamą stebėseną. Atsižvelgdama į euro zonai skirtą Tarybos rekomendaciją, Komisija ketina pradėti vykdyti specialią valstybėms narėms, kuriose susidaręs perviršinis disbalansas (Kroatijai, Italijai ir Slovėnijai), taip pat šalims, kurioms reikia imtis ryžtingų politinių veiksmų disbalansui mažinti (Airijai, Ispanijai ir Prancūzijai), Tarybos rekomenduotos politikos stebėseną. (***) Airijoje ir Ispanijoje ši stebėsena bus grindžiama priežiūra po programos įgyvendinimo.

Danijos ir Maltos atveju Komisija mano, kad, palyginti su praėjusiais metais, rizika sumažėjo arba yra geriau valdoma; laikoma, kad šiose šalyse MDP požiūriu disbalanso nebėra. Be to, nors kai kurie Liuksemburgo ekonomikos ypatumai, įskaitant jo didelį finansų sektorių, reikalauja dėmesio, jie nelaikomi disbalansu, kaip suprantama pagal MDP. (****)

Ekonomikos gaivinimo stiprinimas ir griežtas politikos įgyvendinimas turėtų padėti artimiausiais metais mažinti disbalansą ir perviršinį disbalansą kitose šalyse. Vis dėlto, disbalansas yra ilgalaikis reiškinys ir gali praeiti nemažai laiko, kol atitinkama politika duos rezultatų ir pagal MDP stebima makroekonominė rizika užtikrintai sumažės. Taigi, disbalanso arba perviršinio disbalanso nustatymas šalyje kelerius metus nereiškia, kad yra kritikuojama priimta politika, o tik perspėjama, kad rizika išlieka ir kad yra būtina akylai stebėti disbalansą ir įgyvendinti atitinkamą politiką. Tačiau reikia pažymėti, kad kai kuriose šalyse nuolat išliekantis disbalansas taip pat susijęs su lėtu konkrečiai šaliai skirtų rekomendacijų pagal Europos semestrą įgyvendinimu.

Kalbant apie fiskalinius pokyčius, dėl nepaliaujamų konsolidavimo pastangų situacija toliau gerėjo tiek ES, tiek euro zonoje. Tačiau paskutinės prognozės rodo esant riziką, kad Prancūzijos ir Slovėnijos konsolidavimo pastangos gali būti nepakankamai stiprios, kad užtikrintų sėkmingą perviršinio deficito koregavimą. Taigi Komisija šioms valstybėms narėms teikia rekomendacijas pagal Reglamento (ES) Nr. 473/2013 11 straipsnį.

Komisija tikisi, kad valstybės narės atsižvelgs į nuodugnių apžvalgų ir fiskalinių prognozių išvadas rengdamos savo nacionalines reformų programas (NRP) ir stabilumo ir konvergencijos programas (SP ir KP). Valstybės narės, kuriose susidaręs perviršinis disbalansas, turėtų visų pirma parengti išsamų ir detalų politinį atsaką savo būsimose NRP, SP ir KP. Komisija pasirengusi glaudžiai bendradarbiauti su šiomis valstybėmis narėmis, kad parengtų šį atsaką, visapusiškai laikydamasi nacionalinių procesų. Šios dvi valstybės narės, kurioms komunikatu skiriama rekomendacija siekiant užtikrinti, kad perviršinio deficito koregavimas būtų sėkmingai vykdomas, turi pranešti apie veiksmus, kuriais reaguojama į tokią rekomendaciją, specialiame jų stabilumo programų skirsnyje. Įgyvendinant Europos ekonominės politikos koordinavimo semestrą, 2014 m. birželio mėn. bus įvertintos visų valstybių narių NRP, SP ir KP, siekiant nustatyti, ar jos atitinka keliamus uždavinius. Dėl šių valstybių narių, kuriose susidaręs perviršinis disbalansas (Italijos, Kroatijos, Slovėnijos), jei Komisija manytų, kad siūlomas politinis atsakas, turint omenyje keliamus uždavinius, yra nepakankamas, ji rekomenduotų Tarybai, kad atitinkama valstybė narė imtųsi taisomųjų veiksmų pagal MDP korekcinę dalį. Jei reikės, birželio pradžioje taip pat bus imtasi tolesnių procedūrinių veiksmų pagal PDP.

_______________

(*) Šiuo komunikatu yra vykdomas Reglamento (ES) Nr. 1176/2011 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad Komisija informuotų Europos Parlamentą, Tarybą ir Euro grupę apie nuodugnių apžvalgų rezultatus. Septyniolikos valstybių narių nuodugnios apžvalgos paskelbtos tuo pačiu metu kaip ir šis komunikatas (žr. European Economy-Occasional Papers). MDP požiūriu disbalansas yra reiškinys, sukeliantis pokyčius, turinčius neigiamo poveikio valstybės narės, pinigų sąjungos ar visos Sąjungos ekonomikos veikimui; perviršinis disbalansas – didelis disbalansas, įskaitant disbalansą, kuris galėtų sukelti grėsmę tinkamam ekonominės ir pinigų sąjungos veikimui.

(**) COM(2013) 900, 2013 11 15.

(***) Žr. 2013 m. liepos 9 d. Tarybos rekomendacijos (2013/C 217/24) 5 ŠSR (OL C 217, 2013 7 30, p. 97). 

(****) 2013 m. lapkričio mėn. Įspėjimo mechanizmo ataskaitoje Komisija nustatė, kad Čekijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Austrijai, Lenkijai ir Slovakijai jokių specialių veiksmų pagal MDP nereikia. Visų šių valstybių narių makroekonominė priežiūra bus toliau vykdoma įgyvendinant Europos semestrą. Be to, MDP netaikoma valstybėms narėms, įgyvendinančioms makroekonominio koregavimo programas, kurioms teikiama finansinė pagalba: Graikijai, Kiprui, Portugalijai ir Rumunijai; sustiprinta jų disbalanso ir politikos stebėsena bus tęsiama įgyvendinant jų programas.

Suvestinė lentelė Integruota makroekonominio ir fiskalinio disbalanso priežiūra (Valstybės narės, kurių nuodugnios apžvalgos parengtos)

|| MDP || SAP

Rezultatas || Tolesni veiksmai

BE || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2013 m.

BG || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais || VTT neįgyvendintas

DE || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais || VTT viršytas

DK || Disbalanso nėra || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2013 m.

IE || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais. Speciali stebėsena – priežiūra po programos įgyvendinimo || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2015 m.

ES || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais.  Speciali stebėsena – priežiūra po programos įgyvendinimo || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2016 m.

FR || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais. Turi būti pradėta speciali stebėsena || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2015 m. Šiandien Komisija priima rekomendaciją (*)

HR || Perviršinis disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais. Birželio mėn. turi būti priimtas sprendimas dėl tolesnių veiksmų pagal MDP. Turi būti pradėta speciali stebėsena || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2016 m.

IT || Perviršinis disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais. Birželio mėn. turi būti priimtas sprendimas dėl tolesnių veiksmų pagal MDP. Turi būti pradėta speciali stebėsena || VTT neįgyvendintas

LU || Disbalanso nėra || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą || VTT viršytas

HU || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais || VTT neįgyvendintas

MT || Disbalanso nėra || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2014 m.

NL || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2014 m.

SI || Perviršinis disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais. Birželio mėn. turi būti priimtas sprendimas dėl tolesnių veiksmų pagal MDP. Turi būti pradėta speciali stebėsena || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2015 m. Šiandien Komisija priima rekomendaciją (*)

SE || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais || VTT viršytas

FI || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais || VTT neįgyvendintas

UK || Disbalansas || Rekomendacijos, kurias reikia priimti pagal Europos semestrą, įskaitant rekomendacijas su MDP susijusiais klausimais || Perviršinis deficitas, ištaisymo terminas – 2014–2015 m.

(*) Rekomendacijos pagal dviejų dokumentų rinkinį (Reg. Nr. 473/2013) dėl priemonių, kurių reikia imtis siekiant užtikrinti, kad laiku būtų ištaisytas perviršinis valdžios sektoriaus deficitas, skirtos tik euro zonos valstybėms narėms. VTT –  vidutinės trukmės fiskalinis tikslas. Euro zonos valstybės narės, kurių nuodugnios apžvalgos parengtos, pažymėtos tamsesne spalva.

1.           Įvadas ir pagrindinės išvados

Pastaraisiais metais ES ekonomikos valdymas gerokai sustiprėjo. Dabar numatomas nuoseklus ekonominės politikos koordinavimo Europoje metinis ciklas ir labiau integruoti euro zonos veiksmai. Europos semestras tapo labai svarbiu įgyvendinant reformas, užtikrinant, kad valstybės narės koordinuotų savo ekonominę politiką ir pastangas skatinti augimą ir darbo vietų kūrimą[1].

Kartu su sugriežtintu Stabilumo ir augimo paktu, kuriame daugiausia dėmesio skiriama viešųjų finansų tvarumui, makroekonominio disbalanso procedūra (MDP) yra esminė griežtesnio ES ekonomikos valdymo priemonė. Makroekonominio disbalanso procedūra (MDP) yra skirta tam, kad padėtų anksti nustatyti problemas, jų išvengti ir jas šalinti. Ketvirtojo Europos semestro pradžioje 2013 m. lapkričio mėn. Įspėjimo mechanizmo ataskaitoje (ĮMA), remdamasi rezultatų suvestine Komisija patikrino visas ES valstybes nares, siekdama nustatyti galimą makroekonominį disbalansą, ir nustatė 16 atvejų, kai buvo pagrindo atlikti nuodugnias apžvalgas. Sėkmingai užbaigusi makroekonominio koregavimo programą Airija taip pat buvo pakviesta į 2014 m. vasario mėn. ECOFIN tarybą. Remdamasi šiomis nuodugniomis apžvalgomis komisija padarė išvadas dėl disbalanso susidarymo ir jo pobūdžio.

Apskritai, analizė rodo, kad makroekonominis disbalansas, kuris kaupėsi daugelį metų, palaipsniui mažėja. Nustatyta, kad vienoje šalyje disbalansas nebėra perviršinis, o dviejose šalyse disbalanso nebėra. Tačiau kai kuriais atvejais atsirado naujų problemų, kurioms reikia skirti ypatingą dėmesį. Komisija tikisi, kad tos trys šalys, kuriose ji nustatė esant perviršinį balansą, veiks greitai ir ryžtingai ir į savo būsimą nacionalinę reformų programą ir stabilumo bei konvergencijos programas įtrauks visapusiškas ir išsamias politikos priemones. Valstybės narės, kuriose Komisija nustatė esant disbalansą, raginamos atsižvelgti į nuodugnių apžvalgų išvadas rengiant nacionalines reformų programas ir stabilumo bei konvergencijos programas. Remdamasi tuo ir atsižvelgdama į Europos semestrą, birželio mėn. Komisija pateiks politikos rekomendacijas siekiant panaikinti šį disbalansą ir užkirsti kelią naujam.

Vykdydama nuolatinę įsipareigojimų pagal perviršinio deficito procedūrą stebėseną, šiandien Komisija taip pat naudojasi nauja priemone pagal sustiprintą Stabilumo ir augimo paktą ir atkreipia dviejų euro zonos valstybių narių dėmesį į šiems metams rekomenduotų biudžeto tikslų nevykdymo riziką. Įgyvendindama Europos semestrą birželio mėn. Komisija iš naujo įvertins bendrą situaciją, susijusią su įsipareigojimais pagal Stabilumo ir augimo paktą ir, jei reikės, pasiūlys Tarybai imtis atitinkamų veiksmų.

2.           Ekonomika atsigauna, bet reformų poreikis išlieka

Ekonomika vis labiau atsigauna. Remiantis naujausiomis prognozėmis[2], Europos ekonomika 2014 m. išaugs 1,5 %, o 2015 m. – 2,0 %. Pirmą kartą per kelerius pastaruosius metus kelių šalių augimo projekcijos buvo padidintos. Keletas su disbalansu susijusių pagrindinių rodiklių, įskaitant išorės ir fiskalines sąskaitas, konkurencingumo ir prekybos rodiklius ir bendrą įsiskolinimą, gerėja. Daugelyje šalių būsto kainų ciklai pasiekė žemiausią lygį ir vėl pradėjo pamažu kilti. Nedarbo lygis stabilizavosi ir keliose šalyse palengva mažėja, nors daugelyje šalių nedarbo ir kiti socialinės įtampos rodikliai išlieka nepaprastai aukšti. Disbalanso ištaisymas, pasiektas taikant politiškai sudėtingas  politikos priemones ir ekonominės veiklos vykdytojams atlikus socialiai skausmingus koregavimus, padėjo pagerinti pagrindinius rodiklius ir palaikė laipsnišką ekonomikos atsigavimą, o tai savo ruožtu padeda mažinti makroekonominę riziką. Tačiau atsigavimas vis dar nestabilus ir netolygus. Tik 2014 ir 2015 m. atitinkamai ES ir euro zona pasieks realų veiklos lygį, užregistruotą 2007 m., o kai kurioms valstybėms narėms tai užtruks dar ilgiau.

Nuodugnios apžvalgos rodo, kad uždaviniai, kuriuos turi spręsti apžvelgiamos šalys, keičiasi. Komisijai pateikus ir vėliau priėmus MDP reglamentą ir per pirmus du jo įgyvendinimo etapus pagrindiniai uždaviniai buvo susiję su netvariu einamosios sąskaitos deficitu, konkurencingumo sumažėjimu dėl anksčiau buvusių labai dinamiškų darbo sąnaudų, privačiojo sektoriaus skola ir didelėmis būsto kainomis. Nors didelė dalis „srauto“ disbalanso, kaip antai einamosios sąskaitos deficitas, yra įveikta, to kol kas negalima pasakyti apie „atsargų“ disbalansą, kaip antai išorės įsipareigojimus. Dabar pagrindiniai visoms šalims aktualūs uždaviniai susiję su užsitęsusiu spaudimo mažinti finansinį įsiskolinimą daugelyje šalių poveikiu augimui vidutinės trukmės laikotarpiu; privačiojo sektoriaus skolų ir išorės įsipareigojimų tvarumu esant labai mažai infliacijai ir lėtam augimui; euro zonos perėjimo prie santykinai didelio einamosios sąskaitos pertekliaus pasekmėmis; ir poreikiu teikti kreditus perspektyvioms investicijoms pažeidžiamose šalyse, esant susiskaidžiusiai finansų sistemai. Be to, labai didelis nedarbo lygis daugelyje šalių kelia didelius politinius ir socialinius uždavinius.  

Politinis atsakas į kintančius uždavinius taip pat turėtų būti parengtas atsižvelgiant į disbalanso euro zonos aspektą. Makroekonominis disbalansas yra pirmiausia žalingas atitinkamų valstybių narių ekonomikai, todėl jos suinteresuotos mažinti susijusią riziką. Ši rizika susijusi su išorės ir viešojo bei privačiojo sektorių skolos tvarumu, gebėjimu konkuruoti pasaulio rinkose ir galiausiai gebėjimu skatinti didelį augimą vidutinės trukmės laikotarpiu ir kurti darbo vietas. Tačiau šalių tarpusavio priklausomybė reiškia, kad disbalansas išplinta į kitas šalis, ir efektyvumo sumažėjimas vienoje valstybėje narėje taip pat lemia prarastą gerovę jos partnerėse. Egzistuoja keletas priemonių, kuriomis makroekonominė situacija ir politikos veiksmai vienoje valstybėje narėje daro poveikį jos partnerėms: prekyba, finansiniai ir piniginiai saitai, struktūrinės reformos ir pasitikėjimas bei netikrumas[3].

Turint omenyje šalių ekonominę tarpusavio priklausomybę, įgyvendinant MDP kai kurie uždaviniai turi būti vertinami visos euro zonos mastu:

· Augimą skatinanti politika. Po kelių ekonomikos nuosmukio arba vangaus augimo metų euro zonoje prasidėjo trapus atsigavimo etapas. Turint omenyje valstybių narių tarpusavio sąsajas ir daugelio jų patiriamus suvaržymus, tikimasi, kad ekonominės veiklos pagyvėjimą ir vidutinės trukmės perspektyvas lems tęsiamos struktūrinės reformos, kuriomis siekiama skatinti konkurencingumą ir koregavimą pažeidžiamose šalyse, o didesnių ir mažiau įsiskolinusių valstybių narių atveju – politika, skirta vidaus paklausai ir potencialiam augimui skatinti. Investicijų augimą skatinanti politika yra būtina, nes ja didinama paklausa trumpuoju laikotarpiu ir skatinamas potencialus augimas ateityje[4].

· Finansų rinkų susiskaidymą lemia skirtingų jurisdikcijų finansų rinkų veikimo ir veiklos rezultatų skirtumai. Dėl to skiriasi įmonėms bei namų ūkiams, priklausomai nuo jų gyvenamosios šalies, taikomos palūkanų normos ir kreditavimo sąlygos, kurios viršija tai, kas pagrįsta ekonominiais rodikliais. Kad ištekliai būtų iš naujo paskirstyti tarp sektorių pažeidžiamiausiose valstybėse narėse[5] ir būtų atkurti sklandūs finansų srautai į euro zonos periferiją, būtina užtikrinti, kad finansų sistema teiktų finansavimą perspektyviems investiciniams projektams.

· Įsiskolinimas ir labai maža infliacija. Kainų stabilumas, kurį ECB apibrėžia kaip mažesnį nei 2 %, bet artimą jam infliacijos lygį vidutinės trukmės laikotarpiu, yra svarbus vidutinės trukmės laikotarpio augimui. Komisijos žiemos prognozėje numatytas užsitęsęs labai žemo infliacijos lygio laikotarpis, kuris galėtų turėti neigiamų pasekmių ekonominei veiklai bei skolos lygiui. Be to, labai maža infliacija reiškia, kad reikalingas atitinkamas nominaliojo darbo užmokesčio lankstumas, kad būtų galima pasiekti realiojo darbo užmokesčio koregavimą, kuris kai kuriais atvejais gali būti reikalingas nedarbui mažinti. 

· Subalansavimas sunkiomis ekonomikos sąlygomis. Euro zonoje vyksta subalansavimo procesas – jis jau gerokai pasistūmėjęs, tačiau dar neužbaigtas. Kelioms valstybėms narėms tai reiškia konkurencingumo atkūrimą per vidaus devalvaciją, t. y. darbo užmokesčio augimo ribojimą, produktyvumo augimą ir kitų gamybos sąnaudų, susijusių su prekybos partneriais, mažinimą. Kartu su platesnio užmojo reformų darbotvarke tai yra būtinas procesas konkurencingumui atkurti tiek pinigų sąjungoje, tiek visame pasaulyje, tačiau jo socialinės sąnaudos bus nemažos. Palyginti su ekonominiu koregavimu kai kuriose šalyse po pinigų sąjungos sukūrimo, dėl vangios ekonominės veiklos visoje ES ir pasaulyje konkurencingumo atkūrimo problema labai išaugo. Reikalingas darbo sąnaudų koregavimas priklauso ne tik nuo konkrečios kiekvienos valstybės narės situacijos, bet ir nuo konkurentų darbo sąnaudų pokyčių euro zonoje bei už jos ribų ir nominaliojo euro kurso. Euro kursas nėra politikos tikslas. Spaudimą didinti valiutos kursą galėtų sukelti vidaus arba išorės įvykiai. Yra rizika, kad vykdant labai sudėtingą vidaus politikos koregavimą išaugęs konkurencingumas gali būti nusvertas nominaliojo euro kurso padidėjimo. Nors bendra paklausa euro zonoje tebėra silpna, pagal Komisijos žiemos prognozę tikėtina, kad ekonomikos atsigavimas bus vis labiau susijęs su vidaus paklausa ir jis išplis visose valstybėse narėse; tai galėtų sumažinti spaudimą didinti kursą.

Visos valstybės narės, ypač euro zonos valstybės narės, turi imtis veiksmų makroekonominiam disbalansui ir konkurencingumo skirtumams pašalinti. Kaip nustatyta specialiose euro zonos valstybėms narėms skirtose rekomendacijose[6], jos turėtų imtis veiksmų, tiek pavieniui, tiek veikdamos Euro grupėje, ir prisiimti atsakomybę už bendrą politikos poziciją euro zonoje, kad užtikrintų tinkamą pinigų sąjungos veikimą ir padidintų augimą bei užimtumą. Koordinavimas turėtų padėti užtikrinti, kad fiskalinio konsolidavimo tempas būtų diferencijuotas pagal valstybių narių fiskalinę būklę ir makroekonominę situaciją. Fiskalinėmis ir produktyvumą didinančiomis priemonėmis turėtų būti skatinamas tolesnis subalansavimas euro zonoje ir sprendžiamas taupymo ir investavimo veiklos iškraipymo klausimas valstybėse narėse. Siekiant šalinti socialines krizės pasekmes ir mažinti kylantį nedarbo lygį, reikalingos tolesnės reformos (pvz., kuriomis būtų didinamos galimybės įsidarbinti, padedama vengti ankstyvo pasitraukimo iš darbo rinkos, mažinamos darbo sąnaudos ir kovojama su darbo rinkos susiskaidymu).

Bankų sąjungos sukūrimas tebėra labai svarbus siekiant atkurti pasitikėjimą finansų sektoriuje ir mažinti rinkos susiskaidymą. Tai savo ruožtu padidins realiosios ekonomikos, visų pirma MVĮ, tradiciškai labiau priklausomų nuo bankų finansavimo, kreditavimo galimybes. Banko likvidumo taisyklių apibrėžtys, kurios bus nustatytos rengiant teisės aktų dėl kapitalo poreikio deleguotuosius aktus, taip pat turėtų pagerinti realiosios ekonomikos galimybes gauti finansavimą. Todėl būtina skatinti tolesnį bankų sistemos balansų gerinimą ir konsolidavimą; būsimas išsamus bankų balansų vertinimas, kurį atliks ECB, šiuo atžvilgiu bus labai svarbus.

Didelių valstybių narių indėlis į augimą labai svarbus. Didžiausių euro zonos valstybių narių politikos prioritetai turėtų būti tokie: vidaus paklausos didinimas ir augimas vidutinės trukmės laikotarpiu Vokietijoje, augimo vidutinės trukmės laikotarpiu kliūčių šalinimas kartu vykdant struktūrines reformas fiskalinį konsolidavimą Prancūzijoje ir Italijoje ir tolesnis tvarkingas įsiskolinimo mažinimas bei struktūrinis ekonomikos transformavimas, kurie prisidės prie tvaraus augimo bei socialinių klausimų sprendimo Ispanijoje.

3.           Pagrindinės visoms šalims taikomos išvados

Nuodugniose apžvalgose pateikiamos išsamesnės įžvalgos apie keletą daugeliui šalių būdingų pokyčių, jau aptartų Įspėjimo mechanizmo ataskaitoje[7]. Tam tikras disbalansas ir rizika išlieka būdingi daugeliui valstybių narių. Nuodugnios apžvalgos visų pirma rodo, kad:

· Dideli išorės įsipareigojimai tebėra problema. Per paskutinius ketvirčius einamosios sąskaitos deficitas dar sumažėjo šalyse, kuriose didelis deficitas buvo susidaręs laikotarpiu iki krizės. Kai kuriose šalyse, kaip antai Bulgarijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir Vengrijoje, einamojoje sąskaitoje susidarė perteklius, o Airijoje ir Slovėnijoje – labai didelis perteklius. Šį kai kurių valstybių narių einamosios sąskaitos balanso pagerėjimą lėmė konkurencingumo padidėjimas, kurį paskatino darbo sąnaudų koregavimas, taip pat vidaus paklausos sumažėjimas tose šalyse. Tačiau atsargų atžvilgiu kai kuriose iš apžvelgiamų šalių grynieji išorės įsipareigojimai išlieka labai dideli. Tai visų pirma pasakytina apie Airiją, Ispaniją, Kroatiją ir Vengriją, kur neigiama grynųjų tarptautinių investicijų pozicija (NIIP) yra artima metiniam BVP arba jį viršija, tačiau NIIP taip pat yra labai aukšta Bulgarijoje. Nuogąstavimai dėl išorės tvarumo įvairiose šalyse skiriasi ir priklauso nuo jų bendrųjų ir grynųjų įsipareigojimų tipo. Visų pirma didelė TUI dalis mažina riziką Bulgarijoje, Airijoje ir Vengrijoje[8]. Einamosios sąskaitos būklės gerėjimas dažniausiai nebuvo cikliškas, todėl nesitikima, kad jis pasibaigs ekonomikai atsigavus[9]. Vis dėlto siekiant užtikrinti labiausiai įsiskolinusių šalių išorės tvarumą, turi būti tęsiamas einamosios sąskaitos koregavimas, o perteklius arba mažas deficitas turi išlikti ilgą laiko tarpą. Struktūrinis paklausos mažinimas pažeidžiamiausiose šalyse rodo poreikį didinti produktyvumą, remiantis augimą skatinančiomis reformomis; priešingu atveju ekonominė veikla ilgą laiką išliks vangi, visų pirma labiausiai įsiskolinusiose šalyse. 

· Pastaraisiais metais kelių šalių išorės srautai gerokai sumažėjo. Tai pasakytina apie Prancūziją ir Jungtinę Karalystę: pastarojoje šiuo metu susidaręs didžiausias einamosios sąskaitos deficitas visoje ES. Nors šių šalių grynieji išorės įsipareigojimai yra santykinai nedideli, o jų išorės tvarumui pavojus negresia, jei jų išorės deficitas toliau didės, didėjantys skirtumai gali sukelti specifinę riziką jų ekonomikai.

· Nuolatinis labai didelis einamosios sąskaitos perteklius dažnai rodo susilpnėjusią vidaus paklausos dinamiką. Šalis, kurioje susidaręs einamosios sąskaitos perteklius perkelia vartojimą iš šiandienos į rytojų investuodama užsienyje. Savo ruožtu, šalis, kurioje susidaręs einamosios sąskaitos deficitas, gali padidinti savo investavimą arba vartojimą šiandien, tačiau privalo perkelti būsimas pajamas į užsienį, kad padengtų išorės skolą.[10] Labai didelis perteklius yra susidaręs Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Švedijoje, taip pat didelis perteklius yra Danijoje. Jų perteklius yra siejamas su geresniais eksporto nei importo rezultatais; saikingas pastarojo augimas atitinka vidaus paklausos augimą. Saikingo pertekliaus susikaupimas yra teigiamas reiškinys, turint omenyje poreikį sutaupyti dalį einamųjų pajamų, kad būtų galima įveikti demografinių perspektyvų keliamus uždavinius[11] ir skirti santaupas investavimui užsienyje. Jei didelis perteklius susidaro dėl didelio vidaus investicijų trūkumo, jis taip pat varžo vidutinės trukmės ir ilgalaikes ekonomines perspektyvas. Pertekliaus pobūdis nėra vienodas visose šiose šalyse; jei Danijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje, kur yra susidaręs didelis namų ūkių ir ne finansų įmonių įsiskolinimas, perteklius siejamas su finansinio įsiskolinimo mažinimu, tai kur kas mažiau taikytina Vokietijai. Palyginti su likusiu pasauliu, Vokietijos prekybos perteklius išaugo, o likusioje euro zonos dalyje jis sumažėjo. Tai yra teigiamas pokytis, bet į jį reikia žvelgti iš perspektyvos: pokytis euro zonos atžvilgiu yra labiau susijęs su euro zonos periferijos importo mažinimu, nei Vokietijos importo didinimu. Be to, euro zonos pertekliaus sumažėjimas iš dalies yra susijęs su kitomis perteklių turinčiomis šalimis. Vidaus paklausos didėjimas per didesnes investicijas sumažintų perteklių, skatintų potencialų augimą ir galėtų prisidėti prie ekonomikos atsigavimo ir euro zonoje vykdomo koregavimo.

· Sąnaudų konkurencingumas išlieka svarbiu klausimu. Tai ypač taikoma šalims, kuriose būdavo didžiausias einamosios sąskaitos deficitas ir kurios turi užtikrinti savo išorės tvarumą, pavyzdžiui, Bulgarija, Ispanija ir Vengrija, arba kurios pastaraisiais metais neteko didelės eksporto rinkos dalies, pavyzdžiui, Kroatija, Italija arba Suomija. Konkurencingumas ir eksporto veiklos rezultatai ypač svarbūs kelių šalių ekonominėms perspektyvoms, nes, turint omenyje finansinio įsiskolinimo mažinimo poreikius privačiajame sektoriuje bei fiskalinio konsolidavimo poreikius, grynasis eksportas arba į eksportą orientuotos investicijos greičiausiai bus svarbūs paklausos komponentai, palaikantys augimą vidutinės trukmės laikotarpiu. Keliose valstybėse narėse vienetui tenkančios darbo sąnaudos (ULC) toliau buvo koreguojamos dėl konkurencingumo ir nedarbo poveikio. Iš apžvelgiamų valstybių narių pastaraisiais metais didžiausias koregavimas vyko Airijoje ir Ispanijoje. Vienetui tenkančių darbo sąnaudų koregavimą skatino intensyvus rinkos ir konkurencingumo spaudimas, dėl kurio sumažėjo nominalusis darbo užmokestis keliuose sektoriuose, buvo sumažintas darbo vietų skaičius ir išaugo produktyvumas. Koregavimas buvo gerokai mažesnis Prancūzijoje, Italijoje ir Slovėnijoje. Keliose šalyse vienetui tenkančios darbo sąnaudos sumažėjo daugiau nei eksporto ir BVP defliatoriaus dydžiu. Ko gero tai atitinka subalansavimą, jei išaugę antkainiai prisideda prie prekybai atviro sektorius augimo skatinimo[12]. Nepaisant vykdomo realiojo darbo užmokesčio koregavimo, darbo rinkos koregavimas kol kas daugiausia pasireiškė mažėjančiu darbo vietų skaičiumi ir gerokai sumažėjusiais įsidarbinimo rodikliais. Dėl to labai sumažėjo užimtumas ir bendrai išaugo nedarbo laikotarpių trukmė[13], o tai turėjo socialinių pasekmių ir paveikė potencialų augimą; į visa tai reikia atsižvelgti rengiant politinį atsaką.

· Nuodugniose apžvalgose taip pat pabrėžiamas su sąnaudomis nesusijusio konkurencingumo vaidmuo. Atrodo, kad aiškinant prekybos rezultatus daugumai valstybių narių su sąnaudomis nesusijęs konkurencingumas yra taip pat svarbus kaip sąnaudų konkurencingumas. Su sąnaudomis nesusiję veiksniai apima eksporto sudėtį ir technologinį turinį, eksporto geografinį diversifikavimą, įmonių struktūrą, verslo aplinką ir inovacijas. Nuodugniose apžvalgose aptariama, kaip tokios valstybės narės kaip Belgija, Danija, Italija, Prancūzija, Kroatija, Vengrija, Suomija ir Jungtinė Karalystė sprendžia eksporto rezultatų gerinimo ir su sąnaudomis nesusijusio konkurencingumo atkūrimo uždavinius. Kelių šalių, kurių nuodugnios apžvalgos parengtos, kaip antai Belgijos, Danijos, Kroatijos, Liuksemburgo, Švedijos, Slovėnijos ir Jungtinės Karalystės, paslaugų eksportas dažnai sušvelnina prastesnius prekių eksporto veiklos rezultatus. Belgijoje ir Italijoje sustojęs produktyvumo augimas buvo įvardytas kaip užsitęsusi problema, didinanti su išorės ir vidaus disbalansu susijusią riziką. Turint omenyje mažėjančias išsivysčiusios ekonomikos šalių pasaulio eksporto rinkos dalis, būtina didinti tiek sąnaudų, tiek su sąnaudomis nesusijusį konkurencingumą.

· Privačiajame sektoriuje mažinamas finansinis įsiskolinimas, tačiau keliose šalyse išlieka didelės privačiojo sektoriaus skolos atsargos. Poreikis namų ūkiams ir ne finansų įmonėms, taip pat finansų įmonėms mažinti savo balansą ir įsipareigojimus turėjo neigiamo poveikio privačiojo sektoriaus vartojimui ir investicijoms. Kreditų srautą į privatųjį sektorių paveikė nepalankios paklausos ir pasiūlos sąlygos[14]. Pastarosios apima finansinio įsiskolinimo mažinimą pačiame finansų sektoriuje, susiskaidžiusį finansų sektorių ir užsitęsusį politikos netikrumą, turėjusį neigiamo poveikio investiciniams sprendimams. Žemas įmonių investavimo lygis yra kliūtis perkeliant išteklius į produktyviausius sektorius bei į eksportą orientuotas pramonės šakas ir varžo augimą vidutinės trukmės laikotarpiu[15]. Kartu namų ūkių ir finansų bei ne finansų įmonių finansinio įsiskolinimo mažinimas prisidėjo prie einamosios sąskaitos būklės gerėjimo keliose apžvelgiamose valstybėse narėse, kaip antai Ispanijoje ir Slovėnijoje, ir prie didelio pertekliaus Danijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje. Be to, dėl žemo infliacijos lygio, kuris keliose valstybėse narėse yra esminis konkurencingumui atgauti skirtos strategijos komponentas, privačiojo sektoriaus finansinio įsiskolinimo mažinimas kai kuriose šalyse gali tapti sudėtingesnis.

· Keliose šalyse būsto rinkos koregavimas pasiekė žemiausią tašką. Dauguma ES būsto rinkų po itin ilgo „bulių“ ciklo išgyvena koregavimo etapą. Kai kuriose šalyse, visų pirma Danijoje, Airijoje, Ispanijoje ir Nyderlanduose, bendras realiųjų gyvenamojo būsto kainų sumažėjimas buvo didžiulis. Ispanijoje ir Airijoje būsto kainų koregavimas vyko kartu su statybos sektoriaus mažėjimu, dėl kurio didėjo nedarbas. Tai prisidėjo prie neveiksnių paskolų skaičiaus didėjimo ir bankų balansų blogėjimo, ir dėl to reikėjo nustatyti didesnius atidėjinius ir perduoti problemišką turtą specialioms turto valdymo įmonėms. Nors negalima atmesti tolesnio koregavimo galimybės kai kuriose apžvelgiamose šalyse, turimi duomenys rodo, kad daugelyje šalių ciklas pasiekė žemiausią tašką ir pradėjo šiek tiek kilti, pavyzdžiui, Liuksemburge, Maltoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

· Nedarbas ir kiti socialinės įtampos rodikliai išlieka labai aukšti[16]. Nedarbas labai išaugo, visų pirma šalyse, kuriose einamosios sąskaitos padėtis kardinaliai keitėsi, o skirtumai tarp valstybių narių taip pat tebėra labai dideli. Ypatingą susirūpinimą kelia jaunimo ir ilgalaikis nedarbas, taip pat reikia spręsti gebėjimų paklausos ir pasiūlos neatitikties klausimą. Tačiau nuo 2013 m. vidurio kai kuriose valstybėse narėse, kaip antai Bulgarijoje, Airijoje, Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje, matyti stabilizacijos ir šiokio tokio nedarbo lygio mažėjimo ženklų. Jei dėl radikalių einamosios sąskaitos pokyčių nuolat mažėtų investicijos ir produktyvumas, nedarbui mažinti gali prireikti, kad darbo užmokesčio pokyčiai atitiktų produktyvumą ir taip būtų palaikomi tiek konkurencingumas, tiek bendra paklausa.

Naujausios prognozės rodo, kad fiskalinio koregavimo tempas ES ir euro zonoje turėtų sulėtėti. Tai lėmė didelės pastarųjų dvejų metų konsolidavimo pastangos. Vis dėlto daugumoje valstybių narių vis dar reikia spartinti fiskalinį konsolidavimą.

· Fiskalinis konsolidavimas lėtėja, o valstybių skolos santykis 2014 m. pasieks aukščiausią tašką. 2013 m. dėl nepaliaujamų konsolidavimo pastangų viešųjų finansų būklė toliau gerėjo tiek ES, tiek euro zonoje. 2014 m. koregavimo tempas turėtų sulėtėti. Vis dėlto vykdomas konsolidavimas ir atsigaunanti ekonomika turėtų sudaryti sąlygas toliau mažinti nominalųjį deficitą. Kalbant apie struktūrinį koregavimą, daugumos valstybių narių pastangos 2013 m. buvo patenkinamos. Prognozuojama, kad tiek ES, tiek euro zonoje skolos ir BVP santykis 2013 m. toliau didės, o 2014 m. šiek tiek lėtesniu tempu turėtų pasiekti aukščiausią tašką.

· Abejojama, ar kai kuriose valstybėse narėse konsolidavimas yra pakankamas, kad užtikrintų sėkmingą perviršinio deficito mažinimą. Tai visų pirma taikoma Prancūzijai ir Slovėnijai. Šioms šalims Komisija priima rekomendacijas, kuriomis vyriausybės raginamos laiku ištaisyti situaciją. Perviršinio deficito neturinčios Italijos prognozės rodo, kad reikia toliau vykdyti konsolidavimą, kad būtų užtikrintas reikiamas skolos mažinimas. Kalbant apie ne euro zonos šalis, jei išsilaikys dabartinės tendencijos ir nebus imtasi papildomų priemonių, yra rizika, kad Kroatija nepasieks nei nominaliojo deficito, nei struktūrinio koregavimo tikslų. Perviršinio deficito neturinčioje Vengrijoje struktūrinis balansas silpnėja ir dėl to kyla rizika skolos mažinimui.

4.           Išvados pagal atskiras valstybes nares

Keturiolikos valstybių narių disbalansas yra skirtingas. Remdamasi nuodugniose apžvalgose išsamiai pateikta analize, Komisija laikosi nuomonės, kad Belgija, Bulgarija, Vokietija, Airija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Vengrija, Nyderlandai, Slovėnija, Suomija, Švedija ir Jungtinė Karalystė patiria disbalansą. Iš šių valstybių narių Kroatijoje, Italijoje ir Slovėnijoje yra susidaręs perviršinis disbalansas. Ispanijos atveju Komisija mano, kad pernai atliktas didelis koregavimas ir kad esant dabartinėms tendencijoms disbalansas ilgainiui toliau mažėtų. Nors, remiantis minėta informacija, galima daryti išvadą, kad disbalansas Ispanijoje nebėra perviršinis MDP prasme, Komisija pabrėžia, kad rizika vis dar išlieka. Disbalanso ir perviršinio disbalanso pobūdžio skirtumai, įskaitant jo fiskalinio manevravimo galimybę ir stebėjimo proceso etapą, reiškia, kad politinis atsakas, kurį, bendradarbiaudamos su Komisija, turi parengti valstybės narės, turėtų būti pritaikytas prie konkrečių kiekvienos šalies poreikių.

· Belgija ir toliau patiria makroekonominį disbalansą, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų. Visų pirma ir toliau reikia skirti dėmesį pokyčiams prekių išorės konkurencingumo srityje, nes padėčiai nuolat blogėjant kiltų grėsmė makroekonominiam stabilumui.

Konkrečiau kalbant, dėl nuolat blogėjančio konkurencingumo, įskaitant jo su sąnaudomis nesusijusį aspektą, gali atsirasti neigiamų pasekmių ekonomikai. Mažėjančios gamintojų maržos ir darbo vietų naikinimas rodo, kad buvo suvaržyta galimybė konkuruoti gamybos srityje tarptautiniu mastu. Norint suderinti dideles darbo sąnaudas ir tvarų darbo vietų kūrimą bei aukštą pragyvenimo lygį, reikia stengtis orientuotis į produktus, kurie yra aukštesnėje pasaulinių vertės grandinių pozicijoje. Kartu reikia užkirsti kelią tolesniam greito darbo užmokesčio augimo ir lėto produktyvumo augimo atsiejimui. Šiuo klausimu Belgija ėmėsi veiksmų, kurie, kaip tikimasi, duos rezultatų ateinančiais metais. Tačiau, norint išsaugoti gamybos bazę, reikia imtis platesnio užmojo veiksmų, juo labiau, kad konkuruojančiose šalyse vykdomos reformos. Tai susiję su darbo mokesčiais ir su tuo, kad darbo užmokesčio formavimas labiau atitiktų ekonominę ir sektorių tikrovę, taip pat su nuolatinių problemų, susijusių su darbo rinkos veikimu, sprendimu. Didelė Belgijos valstybės skola lieka viešųjų finansų tvarumo problema. Tačiau, kalbant apie teigiamus aspektus, Belgijai pavyko stabilizuoti savo valstybės skolos santykį, manoma, kad ji pasiekė rekomenduojamą deficito tikslą 2013 m. ir numatoma, kad deficitas neviršys 3 % BVP. Be to, ilgi vidutiniai paskolų grąžinimo terminai, santykinai sumažintos tarpusavio sąsajos su vidaus finansų sektoriumi ir palyginti tvirtas privatusis sektorius sušvelnina visai ekonomikai tenkančią riziką.

· Bulgarija ir toliau patiria makroekonominį disbalansą, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų. Visų pirma dėl užsitęsusio darbo rinkos koregavimo reikia imtis politikos veiksmų, nors išorės pozicijos koregavimas ir įmonių sektoriaus finansinio įsiskolinimo mažinimas vykdomi sėkmingai.

Konkrečiau kalbant, disbalansas Bulgarijoje labai greitai augo ekonominio pakilimo laikotarpiu, kuris sutapo su įstojimu į ES. Dideli užsienio kapitalo srautai į šalį prisidėjo prie jos ekonomikos perkaitimo ir nekilnojamojo turto kainų augimo. Einamosios sąskaitos padėtis pasikeitė 2009 m., tačiau sukaupti išorės įsipareigojimai lieka dideli, nors didelė jų dalis yra TUI. Atrodo, kad koregavimas daugiausia yra necikliškas, tačiau tolesnis išorės įsipareigojimų mažinimas priklauso nuo išorės konkurencingumo palaikymo ir gerų eksporto veiklos rezultatų. Nuolat mažinant nefinansinių įmonių finansinį įsiskolinimą, kai kuriuose sektoriuose gali būti apribotos investicijos ir augimas trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Silpna, neįtrauki darbo rinka taip pat riboja ekonomikos gebėjimą prisitaikyti ir yra viena iš priežasčių, stabdančių potencialų augimą. Nedarbas smarkiai išaugo, kadangi užimtumo sumažėjimas per krizę buvo didesnis, negu buvo manoma, remiantis gamybos apimties susitraukimu. Darbo vietų skaičiaus mažinimas labiausiai paveikė žemos kvalifikacijos ir jaunus darbuotojus. Nepaisant palyginti žemų darbo užmokesčio sąnaudų, dėl pastaraisiais metais smarkiai padidėjusio minimalaus darbo užmokesčio iš darbo rinkos gali būti išstumti pažeidžiamiausi jos dalyviai. Be to, siekiant palengvinti koregavimo procesą, aktyvi darbo rinkos politika ir švietimo sistema kol kas nebuvo veiksmingos, be to, jos trukdo visapusiškai kaupti žmogiškąjį kapitalą.

· Vokietijoje yra susidaręs makroekonominis disbalansas, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų. Visų pirma einamojoje sąskaitoje nuolat buvo labai didelis lėšų perteklius, tai rodo stiprų konkurencingumą, nors didelė santaupų suma buvo investuota užsienyje. Tai taip pat rodo, kad vidaus augimas liko silpnas, o ekonominiai ištekliai nebuvo paskirstyti veiksmingai. Nors dėl einamosios sąskaitos pertekliaus neatsiranda panaši rizika, kaip didelio deficito atveju, reikia atidžiai stebėti Vokietijos einamosios sąskaitos pertekliaus dydį ir nuolatinį jo buvimą. Atsižvelgiant į Vokietijos ekonomikos dydį, ypač svarbu imtis veiksmų, kad būtų sumažinta neigiamo poveikio vidaus ekonomikos ir euro zonos veikimui rizika.

Konkrečiau kalbant, palyginti nedidelės privačiojo ir viešojo sektorių investicijos kartu su nedideliu privačiu vartojimu per ilgesnį laikotarpį prisidėjo prie nedidelio augimo, mažėjimo tendencijos augimo, didesnės ekonomikos priklausomybės nuo išorės paklausos ir išorės pertekliaus didinimo. Taigi svarbu nustatyti ir įgyvendinti priemones, padedančias stiprinti vidaus paklausą ir ekonomikos augimo potencialą. Svarbiausi politiniai uždaviniai yra didinti investicijas į fizinį ir žmogiškąjį kapitalą ir skatinti visų ekonomikos sektorių veiksmingumą, kartu išnaudojant paslaugų sektoriaus augimo potencialą, kuris taip pat prisidėtų prie tolesnio darbo pasiūlos didinimo.

· Airija. Neseniai užbaigta makroekonominio koregavimo programa padėjo suvaldyti ekonominę riziką ir sumažinti disbalansą. Tačiau likusį makroekonominį disbalansą reikia specialiai stebėti ir dėl jo reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų. Kad rizika vis dar egzistuoja, visų pirma rodo finansų sektoriaus pokyčiai, privačiojo ir viešojo sektorių įsiskolinimas ir su tuo susiję dideli bendrieji ir grynieji išorės įsipareigojimai ir padėtis darbo rinkoje. Komisija vykdys specialią politikos įgyvendinimo stebėseną ir reguliariai praneš apie rezultatus Tarybai ir Euro grupei. Ši stebėsena bus grindžiama priežiūra po programos įgyvendinimo.

Konkrečiau kalbant, nuo 2007 m., Airijoje žlugus nekilnojamojo turto rinkai, dėl priemonių, skirtų bankų nuostoliams panaikinti, ir valstybės pajamų lygio sumažėjimo atsirado didelių biudžeto problemų. Netekusi galimybės gauti finansavimo rinkoje, 2010 m. pabaigoje Airija paprašė tarptautinės finansinės pagalbos. Šalis sėkmingai įgyvendino programą, kuri buvo užbaigta 2013 m. Programos fiskalinio konsolidavimo tikslai buvo įvykdyti ir Airija patobulino vidaus fiskalines taisykles ir institucijų veikimą. Be to, prognozuojama, kad bus įvykdyti 2013 ir 2014 m. nominalus deficito tikslai. Pasiekti bankų finansinio įsiskolinimo mažinimo tikslai ir pagerinti kapitalo pakankamumo rodikliai. Sugriežtinta finansų priežiūra ir reguliavimas. Kad sumažintų įsiskolinimą, namų ūkiai padidino taupymo mastą. Vykdant darbo rinkos reformas, sumažėjo nedarbas. Būsto kainos taip pat stabilizavosi ir matyti atsigavimo požymių. Vis dėlto dar reikia siekti didesnės pažangos, nes tiek valstybės, tiek užsienio skola lieka labai didelės, finansų sektorius yra pažeidžiamas, nes yra daug neveiksnių paskolų ir išlieka didelis ilgalaikio ir jaunimo nedarbo lygis.

· Ispanijoje yra susidaręs makroekonominis disbalansas, kurį reikia specialiai stebėti ir dėl kurio reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų. Koreguojant disbalansą, kuris pernai buvo nustatytas kaip perviršinis, keliais aspektais akivaizdžiai padaryta pažanga, o atsinaujinus teigiamam augimui, sumažėjo rizika. Tačiau disbalanso mastas ir sąsajos, ypač didelė vidaus ir išorės skola, reiškia, kad rizika vis dar egzistuoja. Komisija toliau vykdys specialią Ispanijai Tarybos rekomenduotos (įgyvendinant Europos semestrą) politikos stebėseną ir reguliariai teiks ataskaitas Tarybai ir Euro grupei. Ši stebėsena bus grindžiama priežiūra po programos įgyvendinimo.

Konkrečiau kalbant, koregavimą palaikė ryžtingi ES masto ir Ispanijos politikos veiksmai. Visų pirma rekapitalizuojant ir restruktūrizuojant silpnesnius bankus, paaiškėjo, kad yra sisteminių problemų, susijusių su finansų sektoriumi, taip pat buvo galimybė sklandžiai užbaigti finansinės pagalbos programą 2014 m. pradžioje. Dėl importo mažėjimo ir didelio eksporto, taip pat padidėjusio konkurencingumo einamoji sąskaita tapo perteklinė. Būsto rinka beveik stabilizavosi. Panašu, kad užimtumo mažėjimas baigiasi. Politikos srityse 2013 m. NRP nurodytų struktūrinių reformų išsami darbotvarkė teisėkūros požiūriu yra beveik baigta ir dėmesys sutelkiamas į sudėtingą įgyvendinimo etapą. Dėl šių teigiamų pokyčių buvo atgautas pasitikėjimas, tą rodo rinkos rizikos priedų mažėjimas, užsienio kapitalo srautų grįžimas į šalį ir išaugęs įmonių ir vartotojų pasitikėjimas.

Vis dėlto koregavimas dar toli gražu nebaigtas ir padėtis išlieka pažeidžiama. Konkrečiau kalbant, dėl labai didelės privačiojo sektoriaus ir valstybės skolos (tiek vidaus, tiek išorės) augimui ir finansiniam stabilumui ir toliau gresia rizika. Nepaisant to, kad pastaruoju metu nedarbas sumažėjo, jo lygis ir toliau kelia nerimą. Siekiant sumažinti labai didelį kiekį išorės įsipareigojimų ir naštą, kurią sukelia su jais susiję neigiami pajamų srautai į likusį pasaulį, reikės išlaikyti gamybos sistemos perorientavimą į eksportuojančius sektorius ir tarptautinio konkurencingumo atsigavimą. Koreguojant privačiojo sektoriaus balansus, daroma pažanga, tačiau dėl didelio nedarbo ir mažėjančių pajamų buvo ribojamas namų ūkių finansinio įsiskolinimo mažinimo tempas. Ne finansų įmonės skolą mažino šiek tiek tvaresniu tempu. Ateityje svarbu užtikrinti, kad finansinis įsiskolinimas būtų mažinamas, atsižvelgiant į teigiamus kredito srautus skolininkams, kurių gera finansinė padėtis. Produkto ir finansų rinkų veikimo kliūčių šalinimas ir veiksmingos nemokumo procedūros galėtų sumažinti augimui tenkančią finansinio įsiskolinimo mažinimo naštą. Remiantis teigiamu naujausių reformų poveikiu vidaus lankstumui ir darbo užmokesčio nustatymui, darbo rinkoje būtų galima numatyti papildomas reformas. Galiausiai didelis pajamų trūkumas, didesnės socialinės išlaidos ir bankų rekapitalizavimo sąnaudos nulėmė didelę valdžios sektoriaus deficito įtampą ir spartų valdžios sektoriaus skolos augimą. 2013 m. fiskalinio deficito tikslas galėjo būti neįgyvendintas, nors dėl gerėjančių makroekonominių perspektyvų Ispanija turėtų pasiekti 2014 m. nominalaus deficito tikslą. Norint užtikrinti valdžios sektoriaus skolos mažinimą vidutinės trukmės laikotarpiu, reikės imtis ilgalaikių fiskalinių priemonių.

· Prancūzija ir toliau patiria makroekonominį disbalansą, kurį reikia specialiai stebėti ir dėl kurio reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų. Visų pirma reikia skirti nuolatinį politinį dėmesį pablogėjusiai prekybos balanso ir konkurencingumo padėčiai, taip pat dideliam viešojo sektoriaus įsiskolinimui. Atsižvelgiant į Prancūzijos ekonomikos dydį ir galimą poveikį euro zonos veikimui, ypač svarbu imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų sumažinta neigiamo poveikio Prancūzijos ekonomikos ir euro zonos veikimui rizika. Atsižvelgdama į poreikį imtis politikos veiksmų, kurių jau buvo raginta imtis 2013 m. nuodugnioje apžvalgoje, Komisija vykdys specialią Prancūzijai Tarybos rekomenduotos (įgyvendinant Europos semestrą) politikos stebėseną ir reguliariai teiks ataskaitas Tarybai ir Euro grupei.

Konkrečiau, didėjantis prekybos deficitas rodo ilgalaikį eksporto rinkos dalių mažėjimą, susijusį su ilgalaikiu konkurencingumo, tiek sąnaudų, tiek nesusijusio su kainomis, mažėjimu. Nepaisant priemonių, kurių imtasi konkurencingumui skatinti, kol kas yra nedaug pusiausvyros atkūrimo požymių. Nors darbo užmokestis buvo nustatomas atsižvelgiant į našumą, darbo sąnaudos išlieka didelės ir turi įtakos įmonių pelno maržoms. Žemas ir mažėjantis privačių bendrovių, ypač gamybos sektoriuje, pelningumas galėjo pakenkti jų gebėjimui augti ir gerinti savo eksporto veiklos rezultatus. Nepalanki verslo aplinka ir ypač menka konkurencija paslaugų srityje dar labiau apsunkina konkurencingumo užtikrinimą. Be to, dėl darbo užmokesčio nustatymo sistemos nelankstumo įmonėms kyla sunkumų pritaikant darbo užmokestį prie našumo. Nepaisant priemonių, kurių buvo imtasi siekiant nuo 2010 m. mažinti valdžios sektoriaus deficitą, valstybės skola ir toliau didėjo, todėl raginama nuolat vykdyti fiskalinį konsolidavimą ir, atsižvelgiant į aukštą viešųjų išlaidų lygį, taip pat skirti ypatingą dėmesį išlaidoms mažinti, visų pirma siekiant veiksmingumo. Prognozuojama, kad per visą prognozavimo laikotarpį Prancūzija nominalaus deficito ir struktūrinio koregavimo tikslų nepasieks.

· Kroatijoje yra susidaręs perviršinis makroekonominis disbalansas, kurį reikia specialiai stebėti ir dėl kurio reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų. Visų pirma reikia imtis politikos veiksmų, atsižvelgiant į pažeidžiamumą, kurį lemia dideli išorės įsipareigojimai, prastėjantys eksporto veiklos rezultatai, labai įsiskolinusios įmonės ir sparčiai didėjanti valdžios sektoriaus skola, taip pat mažas augimas ir menkas gebėjimas prisitaikyti. Komisija vykdys specialią politikos įgyvendinimo stebėseną ir reguliariai teiks ataskaitas Tarybai.

Konkrečiau, po ekspansinio etapo, per kurį susikaupė disbalansas, Kroatija dabar patiria užsitęsusį nuosmukio laikotarpį, per kurį atsirado išorės ir vidaus rizikos atvejų. Išorės pusiausvyros atkūrimas susijęs su didele rizika, kol Kroatijos užsienio įsipareigojimai nebus sumažinti iki saugesnio lygio, ir priklauso nuo didesnio konkurencingumo ir eksporto išplėtimo (apimant ne tik turizmą), siekiant skatinti augimą. Ne finansų įmonių finansinio įsiskolinimo mažinimas vis dar pradiniame etape ir reikia stebėti šio segmento neveiksnių paskolų pokyčius. Valstybinės įmonės, kurios kai kuriuose sektoriuose vis dar atlieka lemiamą vaidmenį ir dažnai yra nerestruktūrizuotos, bendrai yra labai įsiskolinusios ir mažai pelningos. Kroatijos aktyvumo ir užimtumo lygis yra mažiausias ES – tai iš dalies susiję su pagrindinėmis institucijomis ir politikos nuostatomis. Siekiant remti augimą ir gebėjimą prisitaikyti, būtiną turint omenyje išorės ir vidaus pažeidžiamumą, labai svarbu, kad geriau veiktų rinka. Vertinant beveik visus standartinius rodiklius, Kroatijos verslo aplinka yra gerokai prastesnė už vidutinę Vidurio ir Rytų Europos valstybių narių verslo aplinką. Kartu šie veiksniai lemia mažesnį potencialų augimą, o tai trukdo ištaisyti privačiojo sektoriaus balansą ir didina būtinas fiskalinio konsolidavimo priemones. Siekiant sumažinti deficitą ir užkirsti kelią netvariam skolos didėjimui, reikia imtis reikšmingų papildomų fiskalinio konsolidavimo priemonių. Kroatija jau dalyvauja perviršinio deficito procedūroje ir turi imtis veiksmingų priemonių, kad panaikintų perviršinį deficitą iki 2014 m. balandžio 30 d. Jeigu esant dabartinėms tendencijoms nebus imtasi papildomų priemonių, Kroatija rizikuoja 2014 m. neįvykdyti savo tikslų.

· Italijoje yra susidaręs perviršinis makroekonominis disbalansas, kurį reikia specialiai stebėti ir dėl kurio reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų. Visų pirma reikia skubiai skirti politinį dėmesį labai didelei valstybės skolai ir silpnam išorės konkurencingumui, kurie galiausiai susiję su užsitęsusiu vangiu našumo augimu. Atsižvelgiant į Italijos ekonomikos dydį, ypač svarbu imtis ryžtingų veiksmų, kad būtų sumažinta neigiamo poveikio Italijos ekonomikos ir euro zonos veikimui rizika. Komisija ketina vykdyti specialią Italijai Tarybos rekomenduotos (įgyvendinant Europos semestrą) politikos stebėseną ir reguliariai teiks ataskaitas Tarybai ir Euro grupei.

     Konkrečiau, dėl didelės valstybės skolos ekonomikai tenka sunki našta, ypač atsižvelgiant į nuolat silpną augimą ir sumažėjusią infliaciją. Pagrindinis uždavinys bus pasiekti ir išlaikyti labai didelį pirminį perteklių (didesnį už ankstesnius vidurkius) ir tvirtą BVP augimą ilgesniu laikotarpiu, kad skolos ir BVP santykis pradėtų užtikrintai mažėti. Siekdama vidutinės trukmės fiskalinio tikslo, 2013 m. Italija padarė pažangą. Tačiau esama pavojaus, kad 2014 m. struktūrinio balanso koregavimas bus nepakankamas, turint omenyje poreikį pakankamai sparčiai mažinti labai didelį valstybės skolos santykį. Krizė sumažino pradinį Italijos bankų sektoriaus atsparumą ir silpnina jo vaidmenį – remti ekonomikos atsigavimą. Konkurencingumo sumažėjimo priežastys yra susijusios su nuolatiniu darbo užmokesčio ir našumo neatitikimu, dideliu mokesčių pleištu, nepalankia eksportuojamų produktų struktūra ir didele dalimi mažųjų įmonių, kurioms sunku konkuruoti tarptautiniu mastu. Dėl nelanksčiai nustatomo darbo užmokesčio negalima pakankamai diferencijuoti darbo užmokesčio pagal našumo pokyčius ir vietos darbo rinkos sąlygas. Dėl ilgalaikio viešosios administracijos ir teismų sistemos neveiksmingumo, silpno įmonių valdymo ir didelio korupcijos lygio bei mokesčių slėpimo šalyje mažėja išteklių paskirstymo veiksmingumas ir trukdoma realizuoti priimtų reformų naudą. Našumo problemą taip pat didina didelės spragos žmogiškojo kapitalo srityje: menka švietimo nauda jaunesniosioms kartoms, šalies specializacija žemo arba vidutinio technologinio lygio sektoriuose ir struktūriniai švietimo sistemos trūkumai.

· Vengrija ir toliau patiria makroekonominį disbalansą, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis ryžtingų politikos veiksmų. Siekiant sumažinti didelę neigiamo poveikio ekonomikos veikimui riziką, visų pirma reikia toliau skirti daug dėmesio vykstančiam labai neigiamos grynosios tarptautinės pozicijos koregavimui, didelei valstybės ir privačiojo sektoriaus skolai, esant silpnam finansų sektoriui ir blogėjant eksporto veiklos rezultatams.

     Konkrečiau kalbant, nepaisant menkų eksporto veiklos rezultatų, grynoji tarptautinių investicijų pozicija gerėjo, pirmiausiai rodydama privačiojo sektoriaus finansinio įsiskolinimo sumažėjimą. Nors pastaruoju metu gamybos sektoriuje buvo vilčių teikiančių požymių, to nepakaks, siekiant radikalių eksporto veiklos rezultatų pokyčių. Nors skolos lygis sumažėjo, su privačiojo sektoriaus skola susijęs disbalansas ir rizika išliko, kadangi mažinti finansinį įsiskolinimą trukdė didelė dalis sunkumų patiriančių skolininkų, būsto rinkos sąstingis, pažeidžiamas finansų sektorius, daug paskolų užsienio valiuta ir vyraujanti nestabili verslo padėtis. Norint tvariai atkurti įprastą skolinimo ekonomikai lygį, reikėtų gerinti bankų veiklos sąlygas. Didelė valdžios sektoriaus skola – dar vienas svarbus susirūpinimą keliantis elementas. Nepaisant esminio struktūrinio fiskalinio balanso gerėjimo, skola nemažėjo dėl susilpnėjusio valiutos kurso, menko augimo potencialo ir didesnių finansavimo išlaidų. Manoma, kad vidutinės trukmės tikslo Vengrija nepasieks ir prognozuojama, kad 2014 m. jos struktūrinis balansas pablogės.

· Nyderlandai ir toliau patiria makroekonominį disbalansą, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų. Visų pirma dėmesį reikėtų skirti makroekonominiams pokyčiams, susijusiems su privačiojo sektoriaus įsiskolinimu ir vykdomu šio įsiskolinimo mažinimu, taip pat su likusiu būsto rinkos neveiksmingumu. Nors dėl didelio einamosios sąskaitos pertekliaus nekyla pavojų, kurie būdingi esant dideliam deficitui, ir jis iš dalies susijęs su poreikiu mažinti finansinį įsiskolinimą, Komisija toliau stebės Nyderlandų einamosios sąskaitos pokyčius, atsižvelgdama į Europos semestrą.

     Kalbant konkrečiau, per keletą dešimtmečių susidaręs nelankstumas ir iškreipiamosios paskatos daro įtaką būsto finansavimo ir atskirų sektorių taupymo modeliams. Finansų įstaigų balansuose labai svarbus tapo būsto finansavimas, nes namų ūkiai finansinį įsiskolinimą didino užstatydami būstą. Lygiagrečiai nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio vidurio ne finansų įmonių santaupos pasiekė struktūrinį perteklių. Tai nulėmė didelį ir nuolatinį einamosios sąskaitos perteklių, o šalia to – tiek didelę bendrąją namų ūkių skolą, tiek didelį jų grynąjį turtą. Pastaraisiais metais po pasaulinės krizės sumažėjus vidaus paklausai dar labiau padidėjo išorės perteklius. Pastaraisiais metais padėtį šioje srityje pagerino įgyvendinama politika, kuria siekta pažaboti hipotekinio kredito finansavimą. Finansinio įsiskolinimo mažinimas toliau turės neigiamos įtakos ekonominei veiklai, tačiau riziką ribos stabilizuojama būsto rinka ir labai teigiama namų ūkių grynojo turto pozicija. Viešųjų finansų srityje prognozuojama, kad Nyderlandai neįvykdys savo nominalaus deficito tikslo 2014 m. – tais metais, kai turėtų būti panaikintas perviršinis deficitas, nors tikimasi, kad 2013–2014 m. šalis bus priėmusi rekomenduojamo dydžio struktūrines priemones.

· Slovėnija ir toliau patiria perviršinį makroekonominį disbalansą, kurį reikia specialiai stebėti ir dėl kurio reikia nuolat imtis ryžtingų politikos veiksmų. Vykdant makroekonominį koregavimą ir Slovėnijai ėmusis ryžtingų politikos veiksmų, disbalansas pernai buvo šalinimas. Vis dėlto būtino koregavimo mastas toks, kad dar egzistuoja didelė rizika. Komisija toliau vykdys specialią Slovėnijai Tarybos rekomenduotos (įgyvendinant Europos semestrą) politikos stebėseną ir reguliariai teiks ataskaitas Tarybai ir Euro grupei.

Kalbant konkrečiai, daug dėmesio reikia skirti rizikai, susijusiai su ekonomine struktūra, kuriai būdingas prastas įmonių valdymas, didelis valstybės kišimasis į ekonomiką, sąnaudų konkurencingumo praradimas, didžiulė įmonių skolos našta ir valdžios sektoriaus skolos didėjimas. Nors padaryta nemaža pažanga tvarkant bankų balansus, ir toliau reikia ryžtingų veiksmų, susijusių su visišku visapusiškos bankų sektoriaus strategijos įgyvendinimu, įskaitant restruktūrizavimą, privatizavimą ir griežtesnę priežiūrą.

Slovėnija toliau sunkiai tvarkosi su ankstesnio ekonomikos pakilimo pasekmėmis – pernelyg dideliu ir netvariu įmonių įsiskolinimu. Neveiksnias paskolas perdavus banko turto valdymo bendrovei BAMC, bankų balansai pagerėjo, tačiau, palyginti su lygiu iki krizės, neveiksnių paskolų tebėra daug, ir jas dar reikia tvariai restruktūrizuoti remiantis neseniai iš dalies pakeista nemokumo sistema. Kadangi vidaus paklausa, ypač investicijos, labai sumažėjo, einamosios sąskaitos padėtis labai pasitaisė ir pasikeitė į didelį perteklių, tačiau prarastas sąnaudų konkurencingumas nebuvo susigrąžintas ir iki šiol reformomis iki galo neišspręstos darbo rinkos lankstumo ir konkurencingumo problemos. Prastas įmonių valdymas, visų pirma (bet ne tik) valstybės valdomose įmonėse, mažina bendrą ekonomikos veiksmingumą, nes gali būti neveiksmingai paskirstomi ištekliai. Reikšmingas valstybės pasitraukimas iš įmonių ir finansų sektoriaus kartu su išsamia pagrindinio turto valdymo ir ne pagrindinio turto perdavimo strategija galėtų pagerinti ekonomikos gebėjimą prisitaikyti. Galiausiai naujų iššūkių kelia pastaraisiais metais labai padidėjusi (kad ir palyginti nuo žemo lygio) valdžios sektoriaus skola. Nors 2013 ir 2014 m. nominalus fiskalinis deficitas turėtų viršyti tikslus dėl didelių išlaidų, susijusių su bankų rekapitalizavimu, taip pat prognozuojama, kad, jei nebus imtasi tolesnių veiksmų, 2015 m. deficitas viršys tikslą. Struktūrinis koregavimas taip pat yra šiek tiek mažesnis, nei reikėtų. Kartu sudėjus, šie trūkumai ir uždaviniai turi įtakos artimos ateities makroekonominiams veiklos rezultatams. Neseniai sumažėjus vyriausybinių obligacijų palūkanų normoms, spaudimas tapo ne toks didelis, tačiau struktūrinių reformų programos įgyvendinimą reikia paspartinti.

· Suomija ir toliau patiria makroekonominį disbalansą, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų. Visų pirma reikia nuolat skirti dėmesį prastiems pastarųjų metų eksporto veiklos rezultatams, kuriuos lėmė pramonės restruktūrizavimas, sąnaudų konkurencingumo ir su sąnaudomis nesusijusio konkurencingumo veiksniai.

Kalbant konkrečiau, išorės balanso prastėjimas aiškintinas sparčiu importo augimu iki krizės ir po jos sumažėjusiu eksportu. Tačiau neseniai einamoji sąskaita stabilizavosi, ir išorės tvarumas rūpesčio nekelia. Šaliai tenkanti eksporto rinkos dalis ir toliau mažėja, nors pasaulio prekyba atsigauna. Suomijos integracija į pasaulio vertės grandines prisidėjo prie eksporto rezultatų menkėjimo, o pramonės pertvarkymas iki šiol nepajėgė kompensuoti didelio elektronikos ir miškų ūkio sektorių susitraukimo. Be to, ekonomikos gebėjimą prisitaikyti varžo mažas našumas ir mažas konkurencinis spaudimas paslaugų sektoriuje ir dėl dinamiško darbo užmokesčio augimo ir didelio energijos vartojimo intensyvumo augančios išlaidos. Todėl eksportuotojai galėjo išlaikyti kainų konkurencingumą daugiausia mažindami pelno dydį, o tai apribojo jų pajėgumą panaudoti didelį inovacijų potencialą naujiems produktams kurti. Panašu, kad daugelį konkurencijos sumenkimo aspektų paaiškina su sąnaudomis nesusiję veiksniai: ribotas skaičius didelių eksportuojančių bendrovių, pardavinėjančių nedidelio spektro produktus, mažesnis mažų įmonių polinkis eksportuoti ir ne taip veiksmingai moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai panaudotos lėšos. Potencialo augimą stabdo ir mažos investicijos, mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir didelis našumo poveikio potencialiam augimui nuosmukis. Viešųjų finansų srityje numatoma, kad 2014 m. struktūrinis deficitas bus šiek tiek didesnis už vidutinės trukmės tikslą, o iš dalies dėl nepalankios augimo dinamikos valstybės skola padidės iki daugiau kaip 60 % BVP.

· Švedija ir toliau patiria makroekonominį disbalansą, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų. Visų pirma dėmesį reikia skirti  pokyčiams, susijusiems su namų ūkių įsiskolinimu ir būsto rinkos neveiksmingumu. Nors dėl didelio einamosios sąskaitos pertekliaus nekyla pavojų, kurie būdingi esant dideliam deficitui, ir jis iš dalies susijęs su poreikiu mažinti finansinį įsiskolinimą, Komisija toliau stebės Švedijos einamosios sąskaitos pokyčius, atsižvelgdama į Europos semestrą.

Konkrečiau kalbant, po stabilizavimosi laikotarpio namų ūkių skola vėl padidėjo, nes išlieka pagrindiniai ją lemiantys veiksniai – mažos hipotekos paskolų palūkanų normos, su būsto apmokestinimu susijęs įsiskolinimui palankus mokestinis iškraipymas, lėta hipotekos amortizacija ir ribota būsto pasiūla. Įvairūs kredito pasiūlos ir paklausos sąlygų rodikliai nerodo, kad artimiausiu metu atsiras spaudimas mažinti finansinį įsiskolinimą. Prieš kelerius metus būsto kainos stabilizavosi, o 2013 m. vėl padidėjo dėl palankių paklausos sąlygų ir neveiksmingos pasiūlos. Be to, nuomos rinkos nepakankamumas, sudėtingos planavimo procedūros ir nedidelė statybos sektoriaus konkurencija taip pat prisidėjo prie būsto kainų dinamikos. Norint riboti privatųjį įsiskolinimą, reikia stabilesnių būsto kainų ir mažinti makroekonominę riziką, kai išauga skolos aptarnavimo išlaidos. Pastarojo meto makrolygio rizikos ribojimo priemonės naudingos, tačiau veikiausiai nepakankamos makroekonominei rizikai sumažinti. Visų pirma stiprios su paskolų finansavimu susijusios mokesčių paskatos laikomos pagrindiniu būsto kainų augimo veiksniu. Padidinus investicijas į gyvenamąjį būstą pagerėtų taupymo ir investavimo pusiausvyra. Ne finansų įmonių sektoriaus įsiskolinimo analizė rodo, kad makroekonominės rizikos jis nekelia. Be to, tikėtina, kad įgyvendinus naujausias įmonių apmokestinimo reformas toliau mažės įmonių skolos dydis, nes bus apribotos daugiašalių įmonių galimybės iki minimumo sumažinti mokesčius.

· Jungtinė Karalystė ir toliau patiria makroekonominį disbalansą, kurį reikia stebėti ir dėl kurio reikia imtis politikos veiksmų. Visų pirma toliau reikia skirti dėmesį pokyčiams namų ūkių skolos, susijusios su didele hipotekos skola ir būsto rinkos struktūriniais ypatumais, srityse, taip pat nepalankiems eksporto rinkos dalių pokyčiams.

Kalbant konkrečiau, nors pastarojo meto ekonominės veiklos augimas yra sveikintinas, jį labiausiai nulemia namų ūkių vartojimas ir didėjantis einamosios sąskaitos deficitas. Verslo investicijos ir grynasis eksportas dar turi pakilti iš dabartinio žemo lygio. Didelio įsiskolinimo, ypač namų ūkių sektoriuje, mažinimas, kartu mažinant poveikį investicijoms ir augimui, padėtų apriboti vidutinės trukmės riziką ir pažeidžiamumą didėjant skolinimosi kainai. Hipotekinių paskolų kreditų augimas buvo nedidelis, tačiau jis auga, o namų ūkių įsiskolinimas ir anksčiau jau buvo aukštas. Rizika būsto sektoriuje susijusi su nuolatiniu struktūriniu būsto trūkumu; palyginti lėtas pasiūlos atsakas į paklausos augimą lemia dideles būsto kainas, ypač Londone ir pietryčiuose, o namų ūkius slegia hipotekos paskolos. Nors nepanašu, kad dėl mažėjančios eksporto rinkos dalies atsirastų trumpalaikė rizika, kartu su einamosios sąskaitos deficitu tai vis tiek rodo, kad yra struktūrinių problemų. Jos susijusios su įgūdžių trūkumu ir žemu paramos infrastruktūrai plėtoti lygiu. Panašu, kad viešųjų finansų srityje JK toliau smarkiai atsilieka nuo nominalaus deficito tikslų ir struktūrinio koregavimo tikslų.

Trijose apžvelgiamose šalyse nenustatyta jokio makroekonominio disbalanso MDP prasme. Nuodugnios apžvalgos rodo, kad makroekonominė rizika Danijoje ir Maltoje sumažinta ir geriau kontroliuojama. Be to, nėra jokių įrodymų, kad Liuksemburge yra disbalansas MDP prasme. Tačiau siekiant nustatyti kylančią riziką ir imtis įvairių sričių politikos, kuri prisidėtų prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo, būtina nuolat visose valstybėse narėse vykdyti nuodugnią priežiūrą ir koordinuoti politiką. Ši priežiūra bus tęsiama, atsižvelgiant į Europos semestrą.

· Makroekonominės problemos Danijoje jau nekelia rimtos makroekonominės rizikos ir nebelaikomos disbalansu MDP prasme. Panašu, kad būsto rinkos koregavimas ir didelės privačiojo sektoriaus skolos poveikis realiajai ekonomikai, taip pat finansų sektoriaus stabilumas yra suvaldyti. Tačiau šie pokyčiai, taip pat išorės konkurencingumo veiksniai turi būti nuolat stebimi.

     Kalbant konkrečiau, makrofinansinė rizika, kylanti dėl didelės privačiosios skolos, atrodo ribota, net kilus didelių nuokrypių rizikai (angl. tail risks), tokiai kaip kompleksiniai neigiami palūkanų normos šuoliai ir nepalankūs darbo rinkos pokyčiai. Aukštą namų ūkių skolos lygį atsveria didelis namų ūkių turtas, kurį liudija didelės santaupos pensijų fondų ir nekilnojamojo turto forma. Namų ūkiai iki šiol buvo finansiškai pajėgūs reaguoti į būsto kainų koregavimą nuo 2007 m., nes pradelstos skolos liko labai žemo lygio. Be to, atliktus įvairų testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir tyrimus padaryta išvada, kad nepalankių sukrėtimų atveju namų ūkiai turėtų būti atsparūs. Finansų sektorius atrodo stabilus, o likę uždaviniais sprendžiami sustiprintomis reguliavimo ir priežiūros priemonėmis. Kalbant apie konkurencingumą, Danija prarado dalį eksporto rinkos; tai susiję su dideliu darbo užmokesčio augimu ir lėtu našumo augimu. Tačiau panašu, kad našumo ir darbo užmokesčio neatitikimas yra ciklinio pobūdžio reiškinys. Kadangi einamojoje sąskaitoje yra didelis perteklius, eksporto rinkos dalių mažėjimo tendencija nereiškia trumpalaikio laikotarpio rizikos. Tikimasi, kad viešųjų finansų srityje 2013 m. Danija tvariai pašalino perviršinį deficitą.

· Liuksemburgo makroekonominės problemos nelaikomos disbalansu MDP prasme. Jas lėmė augimo modelis, grindžiamas veiksmingu finansų sektoriumi, kuris gerai atlaikė krizę. Tačiau toliau reikia nuolat stebėti gamybos sektoriaus konkurencingumo mažėjimą, būsto rinkos raidą ir didelį privačiojo sektoriaus įsiskolinimą.

Kalbant konkrečiau, einamosios sąskaitos pertekliaus analizė rodo, kad jis atsirado ne dėl vangios vidaus paklausos, bet veikiau dėl ypatingo šalies augimo modelio, kuris labai paremtas finansinėmis paslaugomis. Vis dėlto dėl jo nematyti augančio prekybos prekėmis deficito, kurį iš esmės lemia menkas eksportas. Eksporto rinkos dalių netektis labiausiai siejama su daug spartesniu, palyginti su šalimis prekybos partnerėmis, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimu, kurį iš dalies lemia darbo užmokesčio nustatymo mechanizmas. Šiuo atžvilgiu iškyla problema rasti struktūrinį sprendimą laikinam automatinio darbo užmokesčio indeksavimo moduliavimui. Šalyje yra finansinio stabilumo rizika, kylanti dėl didžiulio šalyje veikiančio finansų sektoriaus, tačiau ji santykinai valdoma, nes sektorius yra diversifikuotas ir tuo pačiu metu specializuotas. Be to, vietiniuose bankuose kapitalo ir likvidumo santykiai yra patikimi. Didelis privačiojo sektoriaus, ypač ne finansų įstaigų,  įsiskolinimas iš esmės atspindi tai, kad Liuksemburge įsisteigę daug daugiašalių įmonių, kurios įmonių grupės vidaus finansavimo veiklai vykdyti naudojasi filialais ar patronuojamosiomis įmonėmis Liuksemburge. Būsto kainų dinamika kelia vis didesnį susirūpinimą. Be to, dabartinė palanki viešųjų finansų padėtis labai priklausoma nuo to, kiek tvarus bus augimo modelis, kuris pagrįstas klestinčiu finansų sektoriumi, bet ilguoju laikotarpiu kelia didelę tvarumo riziką. Į tai atsižvelgiant, neseniai įgyvendinta pensijų reforma nėra pakankama, kad būtų galima išspręsti šią problemą. Vis dėlto struktūrinis balansas viršija vidutinės trukmės tikslą.

· Makroekonominės problemos Maltoje jau nekelia rimtos makroekonominės rizikos ir nebelaikomos disbalansu MDP prasme. Nors įsiskolinimo lygis išlieka aukštas, rizika privačiojo ir viešojo sektoriaus skolos tvarumui ir finansų sektoriaus stabilumui atrodo suvaldyta, netgi jei ją ir reikėtų toliau stebėti.

Konkrečiau kalbant, nuodugnios apžvalgos analizė rodo, kad finansinio stabilumo rodikliai lieka patikimi. Vis dėlto, atsižvelgiant į struktūrinį rizikos šiame sektoriuje pobūdį, tikslinga toliau taikyti dabartinę rizikos ribojimo principais pagrįstos priežiūros ir rizikos praktiką. Būsto rinka stabilizavosi, taigi apribota ir rizika, susijusi su pernelyg aktyviu dalyvavimu nekilnojamojo turto rinkoje. Privačiojo sektoriaus skola mažėja; įmonių sektoriaus finansinio įsiskolinimo mažinimas vyksta tvarkingai ir kredito rinkos spaudimas yra ribotas. Tikimasi, kad viešųjų finansų srityje 2013 ir 2014 m. Malta pasieks nominalaus deficito tikslus. Išorės tvarumo srityje prekybos veiklos rezultatai buvo teigiami dėl produktų ir geografinės rinkos orientacijos ir su sąnaudomis nesusijusių konkurencingumo veiksnių; einamosios sąskaitos balansas yra perteklinis. Vis dėlto išorės konkurencingumui būtų naudingas aktyvus politikos atsakas į sąnaudų koregavimą konkuruojančiose šalyse.

­­­­­­­­­­­­­­­­­­____________________________

[1]               Komisijos komunikatas „Europos pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ rezultatų įvertinimas“, COM(2014) 130, 2014 3 5.

[2]               Žr. 2014 m. vasario 25 d. Komisijos tarnybų žiemos prognozes, European Economy, 2 (2014).

[3]               Žr. „Cross-Border Spillovers in Confidence“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (3), 26–30, ir „Assessing the Impact of Uncertainty on Consumption and Investment“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (2), 7–16 ir „The Economic Effects of Policy Uncertainty“, I.1 langelis, European Economy, 2014 (2); 28–30.

[4]               Žr. „The Euro Area's Growth Prospects over the Coming Decade“ ir „The Growth Impact of Structural Reforms“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (4), 7–16 ir 17–27 ir „Post-Crisis Total Factor Productivity in the EU“, I.2 langelį, European Economy, 2014 (2), 31–4.

[5]               Žr. „Drivers of Diverging Financing Conditions Across Member States“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (1), 19–25 ir „Financial Fragmentation and SMEs' Financing Conditions“, I.2 langelį, European Economy, 2013 (7), 20–3.

[6]               2013 m. liepos 9 d. Tarybos rekomendacija (2013/C 217/24) (OL C 217, 2013 7 30, p. 97).

[7]               COM(2013) 790 galutinis, 2013 11 13.

[8]               Žr. „The Role of FDI in Preventing Imbalances in the Euro Area“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (2), 17–25.

[9]               Žr. „The Cyclical Component of Current Account Balances“, I.3 langelį, European Economy, 2014 (2); 35–8.

[10]             Žr. „Current Account Surpluses in the EU“, European Economy, 2012 (9).

[11]             Žr. „Ageing Report“, European Economy, 2012 (2) ir „Fiscal Sustainability“, European Economy, 2012 (8).

[12]             „Labour Costs Pass-Through, Profits and Rebalancing in Vulnerable Member States“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (3), 19–25.

[13]             Žr. „Labour Market Developments in Europe“, European Economy, 2013 (6).

[14]             Žr. „Drivers of Diverging Financing Conditions across Member States“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (1), 19–25 ir „Assessing the Private Sector Deleveraging Dynamics“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (1), 26–32.

[15]             Žr. „Product Market Review: Financing the Real Economy“, European Economy, 2013 (8), „Financial Dependence and Growth“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (3), 7–18 ir „Firms’ Investment Decisions in Vulnerable Member States“, Quarterly Report on the Euro Area, 2013 (4), 29–35.

[16]             Taip pat žr. Komisijos komunikatą „Ekonominės ir pinigų sąjungos socialinio matmens stiprinimas“, COM(2013) 690, 2013 10 2 ir 2014 m. Bendrosios užimtumo ataskaitos projektą, COM(2013) 801 final, 2013 11 13.