8.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/1

(1)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 107 straipsnio 1 dalies kriterijus atitinkantis valstybės teikiamas finansavimas yra valstybės pagalba, apie kurią pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį turi būti pranešta Komisijai. Tačiau pagal Sutarties 109 straipsnį Taryba gali nustatyti pagalbos kategorijas, kurioms šis pranešimo reikalavimas netaikomas. Pagal Sutarties 108 straipsnio 4 dalį Komisija gali priimti reglamentus, susijusius su tomis valstybės pagalbos kategorijomis. Laikydamasi Sutarties 109 straipsnio pagal Reglamentą (EB) Nr. 994/98 Taryba nusprendė, kad viena iš tokių kategorijų gali būti de minimis pagalba. Todėl nelaikoma, kad de minimis pagalba, kuri yra neviršijant tam tikros nustatytos sumos per tam tikrą laikotarpį tai pačiai įmonei suteikta pagalba, atitinka visus Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir dėl to pranešimo tvarka jai netaikoma;

(2)

priimdama daugelį sprendimų Komisija išaiškino Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą „pagalbos“ sąvoką. Savo politiką dėl de minimis viršutinės ribos, už kurią mažesnei pagalbai Sutarties 107 straipsnio 1 dalis netaikoma, Komisija taip pat yra išdėsčiusi pirmiausia pranešime apie de minimis taisyklę valstybės pagalbai (3), o vėliau – Komisijos reglamente (EB) Nr. 69/2001 (4) ir Komisijos reglamente (EB) Nr. 1998/2006 (5). Atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 1998/2006 taikymo patirtį, atrodo tikslinga peržiūrėti kai kurias tame reglamente nustatytas sąlygas ir jį pakeisti nauju;

(3)

tikslinga palikti de minimis pagalbos, kurią viena įmonė iš vienos valstybės narės gali gauti per bet kurį trejų metų laikotarpį, sumos viršutinę ribą – 200 000 EUR. Ši viršutinė riba vis dar būtina siekiant užtikrinti, kad priemonės, kurioms taikomas šis reglamentas, nedarytų poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir (arba) neiškraipytų konkurencijos arba nekeltų tokios grėsmės;

(4)

taikant Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles, įmonė yra bet koks ūkinę veiklą vykdantis subjektas, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų (6). Teisingumo Teismas nurodė, kad visi to paties subjekto (teisiškai ar de facto) kontroliuojami subjektai turėtų būti laikomi viena įmone (7). Teisinio tikrumo ir administracinės naštos mažinimo sumetimais šiame reglamente reikėtų pateikti baigtinį aiškių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada du ar daugiau subjektų turi būti laikomi viena įmone, sąrašą. Iš nustatytų kriterijų, pagal kuriuos Reglamento (EB) Nr. 800/2008 (8) I priede apibrėžiant MVĮ apibrėžtos susijusios įmonės, Komisija atrinko tuos kriterijus, kurie atitinka šio reglamento paskirtį. Tie kriterijai jau žinomi valdžios institucijoms ir, turint omenyje šio reglamento taikymo sritį, turėtų būti taikomi ir MVĮ, ir didelėms įmonėms;

(5)

siekiant atsižvelgti į vidutinį įmonių, veikiančių krovinių vežimo keliais sektoriuje, mažumą, tikslinga nustatyti, kad pagalba įmonėms, vykdančioms krovinių vežimo keliais veiklą samdos pagrindais arba už atlygį, neviršytų 100 000 EUR. Integruotos paslaugos teikimas, kai faktinis vežimas yra tik vienas iš elementų (pvz., perkraustymo paslaugos, pašto ar kurjerių paslaugos arba atliekų surinkimo ir perdirbimo paslaugos), neturėtų būti laikomas vežimo paslauga. Siekiant atsižvelgti į didelį krovinių vežimo keliais sektoriaus pajėgumą ir transporto politikos tikslus sumažinti spūstis keliuose ir keliais gabenamų krovinių skaičių, pagalba įmonėms, vykdančioms krovinių vežimo keliais veiklą samdos pagrindais arba už atlygį, įsigyti krovinių vežimo keliais transporto priemones į šio reglamento taikymo sritį neturėtų patekti. Atsižvelgiant į keleivių vežimo keliais transporto sektoriaus vystymąsi, nebetikslinga šiam sektoriui taikyti mažesnę viršutinę ribą;

(6)

atsižvelgiant į specialias taisykles, taikomas pirminės žemės ūkio produktų gamybos, žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuose, bei į riziką, kad šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos neviršijančios pagalbos sumos vis tiek galėtų atitikti Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijus tuose sektoriuose, šis reglamentas neturėtų būti taikomas tiems sektoriams;

(7)

atsižvelgiant į žemės ūkio ir ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos jais panašumus, šis reglamentas turėtų būti taikomas žemės ūkio produktų perdirbimui ir prekybai jais, jeigu tenkinamos tam tikros sąlygos. Nei veikla ūkyje, kaip antai grūdų derliaus nuėmimas, pjovimas, kūlimas arba kiaušinių pakavimas, būtina ruošiant produktą parduoti pirmą kartą, nei pirmas pardavimas perpardavėjams arba perdirbėjams šiuo atžvilgiu neturėtų būti laikomi perdirbimu arba prekyba. Teisingumo Teismas nustatė (9), kad kai Sąjunga teisės aktais įteisino bendrą atitinkamo žemės ūkio sektoriaus rinkos organizavimą, valstybės narės buvo įpareigotos nesiimti jokių priemonių, galinčių jam pakenkti arba nuo jo nukrypti. Dėl šios priežasties šio reglamento nuostatų nereikėtų taikyti pagalbai, kurios dydis nustatomas pagal rinkai pateiktų arba joje įsigytų produktų kainą arba kiekį. Reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas pagalbai, kuri būtų susieta su prievole ją dalintis su pirminės produkcijos gamintojais;

(8)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas eksporto pagalbai arba pagalbai, kuria sudaromos palankesnės sąlygos vietiniams nei importuotiems produktams. Visų pirma reglamentas neturėtų būti taikomas pagalbai, naudojamai platinimo tinklų kūrimui ir veikimui kitose valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse finansuoti. Pagalba, skirta padengti išlaidoms, susijusioms su dalyvavimu prekybos mugėse arba su tyrimais ar konsultavimo paslaugomis, kurių reikia pateikiant naują arba esamą produktą į naują rinką, paprastai nelaikoma eksporto pagalba;

(9)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas sunkumų patiriančioms įmonėms, kadangi nėra tinkama teikti finansinę paramą sunkumų patiriančioms įmonėms ne pagal restruktūrizacijos planą. Be to, kyla sunkumų nustatant tokioms įmonėms suteiktos pagalbos bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Teisinio tikrumo sumetimais tikslinga nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nereikia įvertinti visų įmonės padėties ypatumų siekiant nuspręsti, ar pagal šį reglamentą įmonė laikoma patiriančia sunkumų;

(10)

trejų metų laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti taikant šį reglamentą, reikėtų vertinti etapais, kad, kiekvieną kartą teikiant naują de minimis pagalbą, būtų atsižvelgiama į bendrą per atitinkamus finansinius metus ir per praėjusius dvejus finansinius metus suteiktos de minimis pagalbos sumą;

(11)

jei įmonės veikia ir sektoriuose, kuriems šis reglamentas netaikomas, ir kituose sektoriuose arba vykdo kitą veiklą, šis reglamentas turėtų būti taikomas tiems kitiems sektoriams ar kitai veiklai, su sąlyga, kad valstybės narės tinkamomis priemonėmis, kaip antai atskirdamos veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad veiklai tuose sektoriuose, kuriems šis reglamentas netaikomas, nebūtų teikiama de minimis pagalba. Tas pats principas turėtų būti taikomas ir tuomet, kai įmonės veikia sektoriuose, kuriems taikomos mažesnės de minimis viršutinės ribos. Jei neįmanoma užtikrinti, kad veiklai sektoriuose, kuriems taikomos mažesnės de minimis viršutinės ribos, de minimis pagalba būtų teikiama tik neviršijant tų mažesnių viršutinių ribų, visai įmonės veiklai turėtų būti taikoma mažiausia viršutinė riba;

(12)

šiuo reglamentu reikėtų nustatyti taisykles, kuriomis užtikrinama, kad nebūtų įmanoma nesilaikyti konkrečiuose reglamentuose arba Komisijos sprendimuose nustatytų didžiausių pagalbos intensyvumo dydžių. Juo taip pat reikėtų numatyti aiškias ir lengvai taikomas pagalbos sumavimo taisykles;

(13)

taikant šį reglamentą neatmetama galimybė, kad priemonė gali būti nelaikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, remiantis kitu pagrindu, negu nurodyta šiame reglamente, pvz., dėl to, kad tokia priemonė priimta laikantis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo principo, arba dėl to, kad tokia priemonė nesusijusi su valstybės išteklių perdavimu;

(14)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir veiksmingą stebėseną šis reglamentas turėtų būti taikomas tik de minimis pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai). Tiksliai apskaičiuoti galima, pavyzdžiui, dotacijas, palūkanų subsidijas, apribotą atleidimą nuo mokesčių ar kitas priemones, kuriomis numatomas apribojimas, kuriuo galima užtikrinti, kad taikoma viršutinė riba nebūtų viršyta. Numatomas apribojimas reiškia, kad kol tiksli pagalbos suma nežinoma arba dar nežinoma, valstybė narė turi daryti prielaidą, kad ta suma lygi apribojimo sumai, siekiant užtikrinti, kad kelios pagalbos priemonės kartu neviršytų šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos, ir taikyti pagalbos sumavimo taisykles;

(15)

siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir teisingą de minimis viršutinės ribos taikymą reikėtų, kad visos valstybės narės taikytų tą patį skaičiavimo metodą. Norint palengvinti šį skaičiavimą reikėtų, kad pagalbos sumos, kurios teikiamos ne piniginių dotacijų forma, būtų konvertuojamos į bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Apskaičiuojant skaidrių pagalbos formų (išskyrus dotacijas ir dalimis mokamą pagalbą) bendrąjį subsidijos ekvivalentą reikia remtis tokios pagalbos teikimo metu rinkoje galiojančiomis normomis. Siekiant, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklės būtų taikomos vienodai, skaidriai ir paprastai, įgyvendinant šį reglamentą taikytinos rinkos normos turėtų būti orientacinės normos, nustatytos Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (10);

(16)

pagalba, kurią sudaro paskolos, turėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu rinkoje galiojusių palūkanų normomis. Siekiant supaprastinti nedidelių trumpalaikių paskolų, vertinimą, šiame reglamente reikėtų numatyti aiškią taisyklę, kurią lengva taikyti ir kuria atsižvelgiama tiek į paskolos sumą, tiek į jos trukmę. Remiantis Komisijos patirtimi, galima laikyti, kad paskolų, kurios užtikrintos ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir kurių suma neviršija 1 000 000 EUR, o trukmė – penkerių metų arba kurių suma neviršija 500 000 EUR, o trukmė – dešimties metų, bendrasis subsidijos ekvivalentas yra lygus de minimis viršutinei ribai;

(17)

pagalba, kurią sudaro kapitalo injekcijos, neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai visa valstybės injekcijos suma neviršija nustatytos de minimis viršutinės ribos. Pagalba, kurią sudaro rizikos finansų priemonės, kurios gali būti investicijos į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, kaip nurodyta (naujose rizikos finansų gairėse), neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai pagal susijusią priemonę kiekvienai tikslinei įmonei numatomas kapitalas neviršija de minimis viršutinės ribos;

(18)

pagalba, kurią sudaro garantijos, turėtų būti laikoma skaidria, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis saugumo garanto priemokomis, nustatytomis Komisijos pranešime, skirtame atitinkamoms įmonėms. Pavyzdžiui, mažosioms ir vidutinėms įmonėms Komisijos pranešime dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (11) nurodyti metinių priemokų dydžiai, kuriuos viršijus valstybės garantija nebūtų laikoma pagalba. Siekiant supaprastinti trumpalaikių garantijų, kuriomis užtikrinama iki 80 % sąlyginai nedidelės paskolos sumos, vertinimą, šiame reglamente reikėtų numatyti aiškią taisyklę, kurią lengva taikyti ir kuria atsižvelgiama tiek į pagrindinės paskolos sumą, tiek į garantijos trukmę. Ši taisyklė neturėtų būti taikoma tokioms pagrindinių sandorių, kurie nėra paskolos, garantijoms kaip kapitalo sandorių garantijos. Kai garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, garantuojama suma neviršija 1 500 000 EUR ir garantijos trukmė neviršija penkerių metų, galima laikyti, kad garantijai taikomas bendrasis subsidijos ekvivalentas yra lygus de minimis viršutinei ribai. Tas pats galioja, kai garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, garantuojama suma neviršija 750 000 EUR ir garantijos trukmė neviršija dešimties metų;

(19)

kai paskolos arba garantijos suma yra mažesnė arba jos trukmė trumpesnė, negu nurodyta 16 ir 18 konstatuojamosiose dalyse, bendrąjį subsidijos ekvivalentą reikėtų apskaičiuoti faktinės sumos ir didžiausios 16 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nurodytos sumos santykį dauginant iš faktinės trukmės ir penkerių metų santykio ir 200 000 EUR. Taigi, pavyzdžiui, būtų laikoma, kad 2,5 metų trukmės 500 000 EUR paskolos bendrasis subsidijos ekvivalentas yra 50 000 EUR;

(20)

gavusi pranešimą iš valstybės narės, Komisija gali nagrinėti, ar priemonės, kurios nesudaro dotacija, paskola, garantija, kapitalo injekcija arba rizikos finansų priemonė, kuri gali būti investicija į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, bendrosios subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos ir todėl jai galėtų būti taikomas šis reglamentas;

(21)

Komisija privalo užtikrinti, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklių būtų laikomasi, ir remdamosi Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje nurodytu bendradarbiavimo principu valstybės narės turėtų palengvinti šios užduoties įgyvendinimą ir tam sukurti reikalingas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad bendra de minimis pagalbos suma, suteikta vienai įmonei pagal de minimis pagalbos taisyklę, neviršytų bendros leidžiamos viršutinės ribos;

(22)

prieš teikdamos de minimis pagalbą, valstybės narės turėtų patikrinti, kad naujoji de minimis pagalba toje valstybėje narėje neviršytų de minimis viršutinės ribos ir kad būtų laikomasi kitų šio reglamento sąlygų;

(23)

kad valstybės narės turėtų tikslius, patikimus ir išsamius duomenis, kad galėtų užtikrinti, jog suteikiant naują de minimis pagalbą atitinkamai įmonei taikoma viršutinė riba nebūtų viršyta, reikėtų įpareigoti valstybes nares sukurti centrinį de minimis pagalbos registrą, kuriame būtų informacija apie visą de minimis pagalbą, kurią pagal šį reglamentą suteikia tos valstybės narės valdžios institucijos. Valstybės narės turėtų galėti laisvai kurti savo registrus ir spręsti dėl tinkamo jų įgyvendinimo mechanizmo atsižvelgdamos į savo konstitucines ir administracines struktūras, su sąlyga, kad bus užtikrinta, jog registras sudarytų sąlygas visoms valstybės narės valdžios institucijoms patikrinti kiekvienos įmonės gautos de minimis pagalbos sumą. Valstybės narės turėtų gauti pakankamai laiko tokiam registrui sukurti;

(24)

kol valstybėje narėje bus sukurtas centrinis registras ir jis apims trejų metų laikotarpį, valstybė narė turėtų informuoti atitinkamą įmonę apie suteiktos de minimis pagalbos sumą ir tai, kad pagalba yra de minimis, ir turėtų aiškiai pateikti nuorodą į šį reglamentą. Be to, prieš teikdama tokią pagalbą atitinkama valstybė narė turėtų gauti iš įmonės deklaraciją apie kitą per einamuosius ir dvejus ankstesnius finansinius metus pagal šį reglamentą arba kitus de minimis reglamentus gautą de minimis pagalbą;

(25)

kad Komisija galėtų stebėti šio reglamento taikymą ir nustatyti galimus konkurencijos iškraipymo atvejus, reikėtų įpareigoti valstybes nares kasmet teikti būtiniausią informaciją apie sumas, suteiktas pagal šį reglamentą. Jei valstybė narė informavo Komisiją, kad visi reikalaujami ataskaitiniai duomenys viešai skelbiami, valstybė narė neturėtų privalėti teikti ataskaitos Komisijai;

(26)

atsižvelgiant į Komisijos patirtį, ypač į tai, kad dažnai reikia peržiūrėti valstybės pagalbos politiką, šio reglamento galiojimo laiką reikėtų apriboti. Jei šio reglamento galiojimo laikas pasibaigtų ir nebūtų pratęstas, valstybėms narėms turėtų būti suteikiamas šešių mėnesių tikslinimo laikotarpis dėl de minimis pagalbos, kuriai buvo taikomas šis reglamentas,

a)

pagalbą, suteiktą žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje veikiančioms įmonėms, kurioms taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 104/2000 (12);

b)

pagalbą, suteiktą įmonėms, užsiimančioms pirmine žemės ūkio produktų gamyba;

c)

pagalbą, suteiktą įmonėms, užsiimančioms žemės ūkio produktų perdirbimu ir prekyba, šiais atvejais:

d)

pagalbą su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, t. y. pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla;

e)

pagalbą, kuri priklauso nuo to, ar daugiau vartojama vietinių nei importuotų prekių;

f)

pagalbą, suteiktą sunkumų patiriančioms įmonėms, apibrėžtoms 2 straipsnio e punkte.

a)

paskola yra užtikrinta ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir paskola neviršija pirmuoju atveju: 1 000 000 EUR (arba įmonių, vykdančių krovinių vežimo keliais veiklą, atveju – 500 000 EUR), o jos trukmė – penkerių metų, arba antruoju atveju: 500 000 EUR (arba įmonių, vykdančių krovinių vežimo keliais veiklą, atveju – 250 000 EUR), o jos trukmė – dešimties metų. Jeigu paskola sudaro mažesnę tų sumų dalį ir (arba) suteikiama trumpesniam negu atitinkamai penkerių arba dešimties metų laikotarpiui, tos paskolos bendrasis subsidijos ekvivalentas apskaičiuojamas kaip atitinkama 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos taikomos viršutinės ribos dalis; arba

b)

bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu galiojusia orientacine norma.

a)

garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos ir garantuojama suma neviršija pirmuoju atveju: 1 500 000 EUR (arba įmonių, vykdančių krovinių vežimo keliais veiklą, atveju – 750 000 EUR), o garantijos trukmė – penkerių metų, arba antruoju atveju: 750 000 EUR (arba įmonių, vykdančių krovinių vežimo keliais veiklą, atveju – 375 000 EUR), o garantijos trukmė – dešimties metų. Jeigu garantuojama suma sudaro mažesnę tų sumų dalį ir (arba) garantija suteikiama trumpesniam negu atitinkamai penkerių arba dešimties metų laikotarpiui, tos garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas apskaičiuojamas kaip atitinkama 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos taikomos viršutinės ribos dalis; arba

b)

bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis Komisijos pranešime (14) nustatytomis saugumo garanto priemokomis (tame Komisijos pranešime – „saugaus uosto“ priemokos); arba

c)

iki įgyvendinimo garantijos bendrajam subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti naudojama metodika buvo patvirtinta apie ją pranešus Komisijai pagal tuo metu taikytą Komisijos priimtą reglamentą valstybės pagalbos srityje ir patvirtintoje metodikoje aiškiai apibrėžta garantijų rūšis ir pagrindinių sandorių rūšis atsižvelgiant į šio reglamento taikymą.

a)

bendra de minimis pagalbos, suteiktos pagal šį reglamentą atitinkamoje valstybėje narėje per praeitus kalendorinius metus, suma pagal pagalbos gavėjų veiklos ekonomikos sektorius ir dydį (mažoji, vidutinė ar didelė įmonė);

b)

bendras de minimis pagalbos, suteiktos pagal šį reglamentą atitinkamoje valstybėje narėje per praeitus kalendorinius metus, gavėjų skaičius pagal pagalbos gavėjų veiklos ekonomikos sektorius ir dydį (mažoji, vidutinė ar didelė įmonė);

c)

kita Komisijos reikalaujama informacija dėl šio reglamento taikymo, kuri turi būti nurodyta likus pakankamai laiko prieš ataskaitos pateikimą.