This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52013DC0866
REPORT FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT AND THE COUNCIL on the case for a local farming and direct sales labelling scheme
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI dėl vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos reikalingumo
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI dėl vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos reikalingumo
/* COM/2013/0866 final */
KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI dėl vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos reikalingumo /* COM/2013/0866 final */
TURINYS 1............ Įžanga. 3 2............ Ataskaitos aplinkybės
ir duomenų šaltiniai 3 3............ Vietinio ūkininkavimo
ir tiesioginio pardavimo padėtis. 4 3.1......... Vietinio ūkininkavimo ir
tiesioginio pardavimo socialinė ir ekonominė reikšmė. 5 3.2......... Aplinkos kriterijai 6 4............ Valstybėse narėse
taikomų ženklinimo schemų apžvalga. 8 5............ Ar verta ženklinimo schemą taikyti ES lygmeniu?. 8 5.1......... Konkreti ženklinimo
schema. 9 5.2......... Alternatyvus metodas. 10 6............ Išvada. 10 KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS
PARLAMENTUI IR TARYBAI dėl vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio
pardavimo ženklinimo sistemos reikalingumo
1.
Įžanga
Reglamentas (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės
ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų[1]
įsigaliojo 2013 m. sausio 3 d. Jo 55 straipsnyje teigiama, kad „ne
vėliau kaip 2014 m. sausio 4 d. Komisija Europos Parlamentui ir
Tarybai pateikia ataskaitą, kurioje išdėstomi argumentai dėl naujos vietinio ūkininkavimo
ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos, skirtos padėti gamintojams
pardavinėti savo gaminius vietos lygiu, tikslingumo. Toje ataskaitoje „daugiausia
dėmesio skiriama ūkininko gebėjimui padidinti savo gaminių vertę naudojant
naują ženklą ir turėtų būti atsižvelgta į kitus kriterijus, pavyzdžiui,
galimybes dėl trumpų gamybos bei paskirstymo grandinių sumažinti išmetamo
anglies dioksido ir atliekų kiekį“. Galiausiai, prireikus su ta ataskaita
„pateikiami atitinkami teisėkūros pasiūlymai dėl vietinio ūkininkavimo sukūrimo
ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos.“ Šioje ataskaitoje bus nagrinėjamas vietinio
ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo socialinis ir ekonominis poveikis, taip
pat poveikis aplinkai ir bus aptariama, kaip būtų galima įdiegti ES lygmeniu
taikomą ženklinimo priemonę.
2.
Ataskaitos aplinkybės ir duomenų šaltiniai
Dokumente „Sąžiningos pajamos ūkininkams:
veiksmingesnė Europos maisto produktų tiekimo grandinė“[2] Europos Parlamentas
ragina Komisiją „pasiūlyti priimti priemones, pagal kurias būtų remiamos ir
skatinamos ūkininkų valdomos maisto tiekimo grandinės, trumpos maisto tiekimo
grandinės ir ūkininkų turgūs, siekiant nustatyti tiesioginius ryšius su
vartotojais ir sudaryti ūkininkams galimybes gauti teisingesnę galutinės pardavimo
kainos dalį mažinant tarpininkų ir proceso pakopų skaičių“. Dokumente „BŽŪP po 2013 m.“[3] Europos Parlamentas
aiškiai nurodo, kad įgyvendinant BŽŪP po 2013 m. pagrindinis tikslas
turėtų būti konkurencingumo didinimas įvairiais lygmenimis. Regionų komiteto nuomone[4], Komisija turėtų
„nustatyti „vietinių maisto produktų“ ir „vietinio maisto sistemos“ apibrėžtis,
ir įdiegti naują vietinių produktų logotipą, taip pat naują simbolinę ir
taikomos schemos tapatybę jiems [...]“. Komisija, atsižvelgdama į uždavinius, kurių
turėtų būti siekiama įgyvendinant BŽŪP po 2013 m.[5], pabrėžia, kad „ES
piliečiams reikia kokybiškų ir įvairių maisto
produktų, atitinkančių aukštus saugos, kokybės ir gerovės standartus“. Siekdama susidaryti geresnį vietos ūkininkavimo
ir tiesioginių pardavimų Europos Sąjungoje (ES) vaizdą, Komisija ėmėsi įvairios
veiklos: konsultavosi su suinteresuotosiomis šalimis, sukūrė tam skirtą darbo
grupę, atliko nepriklausomus tyrimus[6].
Ji pakvietė suinteresuotąsias šalis į 2012 m. balandžio mėn. vykusią
aukšto lygio konferenciją „Vietos žemės ūkis ir trumpos maisto tiekimo
grandinės“. Daugiau informacijos apie šią veiklą galima rasti pridedamame
Komisijos tarnybų darbiniame dokumente[7]. Paminėta veikla sudaro šios ataskaitos
pagrindą. Šioje ataskaitoje taip pat pateikiama ekspertų įvertinta medžiaga
pagrįsta informacija, kiti išorės dokumentai ir straipsniai.
3.
Vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo
padėtis
Šioje ataskaitoje: –
vietinis ūkininkavimas – žemės ūkio produktų ir
maisto produktų gamyba siekiant juos parduoti per daug nuo gamybos ūkio
nenutolusioje teritorijoje; –
tiesioginis pardavimas – ūkininko prekių
pardavimas tiesiogiai vartotojui, be pardavėjo tarpininkų; –
trumpa maisto tiekimo grandinė – ūkininko
vykdomas prekių pardavimas vartotojui dalyvaujant sumažintam tarpininkų
skaičiui; –
vietinio maisto sistemos – maisto gamyba,
perdirbimas, pardavimas ir vartojimas palyginti mažoje geografinėje
teritorijoje. Terminas „vietinė teritorija“ nėra vienodai
apibrėžtas. Nors įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad šis terminas reiškia
palyginti mažą teritoriją, gamybos kontekste susitarimo nėra, ir atstumas gali
svyruoti nuo 20 km iki 100 km. Atsižvelgiant į tai, kad terminas
„vietinė teritorija“ aiškinamas labai įvairiai, atrodytų, kad ES lygmens apibrėžtis
būtų naudinga. Iš esmės vartotojas nusprendžia, ar
produktas yra „vietinis“, ar ne. 2012 m. balandžio mėn. konferencijoje buvo
aptarta daug vietiniam ūkininkavimui ir tiesioginiam pardavimui iškilusių
uždavinių. Konferencijoje Komisija buvo kviečiama teikti reikalingą paramą
besikuriantiems vietiniams ūkiams ir trumpoms maisto tiekimo grandinėms, iš
dalies pakeisti ES viešojo pirkimo taisykles, išaiškinti ES higienos taisykles
ir apsvarstyti, kaip pagerinti patekimo į rinkas galimybes (galbūt taikant
specialią ženklinimo schemą). Šie uždaviniai ir jų įgyvendinimo būdai taikant
esamas arba naujas ES priemones aptariami prie šios ataskaitos pridedamame
Komisijos tarnybų darbiniame dokumente.
3.1.
Vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo
socialinė ir ekonominė reikšmė
Eurostato 2007 m. atliktuose ūkių
struktūros tyrimuose[8]
buvo nustatyta, kad valstybėse narėse tiesioginis pardavimas vystomas labai
nevienodai. Vidutiniškai apie 15 % ūkių tiesiogiai vartotojams parduoda
daugiau kaip 50 % savo produkcijos, nors tarp valstybių narių skirtumai
yra dideli: pavyzdžiui, Graikijoje tokių ūkių yra beveik ketvirtadalis, o
Ispanijoje tik 0,1 %. Pažymėtina, kad maži ūkiai palyginti dažniau
dalyvauja trumpose maisto tiekimo grandinėse. Empiriniai pirkimo elgsenos tyrimai rodo
vartotojų norą pirkti vietinius maisto produktus. Vieno Jungtinėje Karalystėje
atlikto tyrimo[9]
duomenys rodo, kad 70 % vartotojų nori pirkti vietinius maisto produktus,
beveik 50 % nori jų pirkti daugiau ateityje ir 60 % juos jau perka.
Remiantis Prekybos natūraliais produktais instituto (Natural Marketing
Institute[10])
duomenimis, 71 % Prancūzijos, 47 % Ispanijos ir Jungtinės Karalystės
vartotojų teigia, kad pirkti vietinius produktus yra svarbu. Veikla, kuria siekiama patenkinti augančią vietinių
produktų paklausą, gali sustiprinti ir išvystyti konkurenciją kaimo vietovėse.
Maisto produktų tiekimas į vietines maisto sistemas suteikia galimybių ne tik
žemės ūkio produktų gamintojams. Jis taip pat daro poveikį po pirminės gamybos
vykdomai veiklai, konkrečiai, perdirbimui, paskirstymui ir mažmeninei prekybai,
ir tokiu būdu suteikia daugiau užimtumo galimybių vietos bendruomenėms.
Dabartinės ekonomikos krizės sąlygomis tai tapo dar svarbiau. Valstybės parama
vietos žemės ūkiui ir tiesioginiam pardavimui padėtų iš to turėti dar daugiau
naudos. Visoje Europoje vykdant IMPACT tyrimų projektą[11] nustatyta, kad
atskirose valstybėse narėse tiesiogiai produktus parduodančių ūkių skaičius
buvo labai nevienodas (Airijoje tokių ūkių yra 0,5 %, o Italijoje – 34,6 %)
– nustatyta, kad ES-15 tokie ūkiai sudarė iš viso 20,2 %. ES-15
tiesioginių pardavimų papildoma grynoji vertė sudarė 2,7 % visos grynosios
pridėtinės vertės. Viena iš tyrimų išvadų buvo ta, kad tiesioginio pardavimo
vystymas tapo pagrindine kaimo plėtros sudėtine dalimi keliose valstybėse
narėse. Pritrūkus kiekybinių duomenų pasiremta
sektoriaus ekonominės svarbos įvertinimu. Pavyzdžiui, leidinyje EU Rural
Review [12]
pateikti tam tikrų valstybių narių skaičiai rodo didelius skirtumus pačioje ES:
Danijoje produktus tiesiogiai parduoda apie 3 % gamintojų, o Austrijoje
tokie ūkiai sudaro trečdalį visų ūkių. Trumpos maisto tiekimo grandinės tyrimuose,
taikant penkių kapitalo rūšių struktūrą[13],
buvo išnagrinėtos 84 trumpos maisto tiekimo grandinės schemos, taikomos Europos
Sąjungoje. Tyrimai rodo, kad dauguma schemų (54) yra aiškiai orientuotos į
socialinio kapitalo sukūrimą, socialinių ryšių tarp žmonių pagerinimą,
bendruomeniškumą ir pasitikėjimą bei įmonių bendradarbiavimą, o taip pat į
gamintojų ir vartotojų bendradarbiavimą. Tyrimais taip pat nustatyta, kad
artimi gamintojų ir vartotojų santykiai padeda pagerinti vartotojų žinias ir
supratimą apie maistą, ir tai teigiamai paveikia ūkininkavimo veiklą ir
aplinkosaugos klausimų sprendimą. Kai kuriais atvejais tai gali padėti pakeisti
elgseną, pavyzdžiui, mitybos įpročius ir pirkimo sprendimus. Galiausiai,
remiantis tyrimais, ūkiai, teikdami produktus į trumpas maisto tiekimo
grandines, turi įdėti daugiau darbo, nei parduodami žemės ūkio ir maisto
produktus įprastose prekybos vietose dėl to, kad produktus reikia perdirbti,
supakuoti ir parduoti.
3.2.
Aplinkos kriterijai
Esamoje literatūroje nagrinėjant maisto tiekimo
grandines, dažniausiai atsižvelgiama į energijos suvartojimą ir anglies
dioksido išlakas perdirbant, perdirbant, sandėliuojant ir paskirstant maisto
produktus. Kadangi maisto sektorius sunaudoja apie 30 % visos energijos[14], jis daro tiesioginį
poveikį klimato kaitai. A. Jones[15]
atliktuose tyrimuose, pagrįstuose maisto grandinės transporto komponento poveikio
aplinkai tyrimais, nustatyta, kad apsirūpinant vietiniais Jungtinėje
Karalystėje užaugintais obuoliais išskiriama mažiau anglies dvideginio teršalų,
nei perkant prekybos centre iš Naujosios Zelandijos importuotus obuolius. Kita
vertus, S. Saunders ir kitų ekspertų[16] atliktuose
tyrimuose, kuriuose buvo naudojamas kitoks metodas, buvo nustatyti priešingi
faktai. Šį kartą vietos energijos komponento prasme, vertinant obuolius
auginant, taip pat transportuojant ir sandėliuojant tiesiogiai ir netiesiogiai
sunaudotą energijos kiekį, Naujoji Zelandija buvo veiksmingesnė nei JK. Nagrinėjant atvejį Ispanijoje, kai buvo
panaudotas transporto modelis, buvo nustatyta, kad vartojimas pagrįstas daugiau
vietiniais produktais, padeda sutaupyti energijos (A. Aranda et
al[17]). Kituose tyrimuose (A. Sundkvist et al[18]) nagrinėjama, kokį poveikį aplinkai
turi vietos mažos apimties ir centralizuota didelės apimties duonos gamyba.
Rezultatai rodo, kad CO2, SO2 ir NOX išlakų
yra mažiau mažose Švedijos žemyninės dalies kepyklose nei didelėse kepyklose. D. Coley et al[19] tyrimuose nagrinėjama vartotojo suvartojama energija ir jam
keliaujant į ūkio parduotuvę įsigyti produktų paliekamas anglies dioksido
pėdsakas. Juose daroma išvada, kad 7,4 km atstumas, kurį reikia nuvažiuoti
norint įsigyti produktų, yra riba: jei atstumas didesnis, anglies dioksido
išlakos yra didesnės net tradicinėje maisto tiekimo sistemoje. Tyrimuose aptariant maisto atliekų poveikį
aplinkai atsižvelgiama į du aspektus. Pirmasis – gaminant produktus
sunaudojamas energijos ir vandens kiekis. Antrasis susijęs su papildomu anglies
dioksido, metano ir amoniako, susidarančio yrant produktams, kiekiu[20]. J. Gustavsson et al[21] atlikti tyrimai rodo, kad didžiausią maisto atliekų dalį sudaro
vaisiai, daržovės ir grūdų produktai. Europos duomenys rodo, kad išmetama apie
30 % grūdinių produktų ir apie 45 % vaisių ir daržovių. 20 %
nuostolių sudaro sėkliniai produktai, mėsos produktai – daugiau kaip 20 %,
ir pieno produktai –daugiau kaip 10 %. Tuose pačiuose tyrimuose pabrėžiamas poreikis
atsargiai vertinti atliekų klausimus, nes duomenų trūksta, turimi duomenys
kelia abejonių, ir keliama daug prielaidų dėl maisto atliekų lygio. Panašiai Hall
et al[22] tyrimuose pabrėžiama, kad maisto
atliekų kiekio nustatymas yra sudėtingas, nes vertinimo metodai pagrįsti imties
populiacijose išmatuotais atliekų veiksniais. Be to, Parfitt et al[23] tyrimuose pabrėžiama, kad išmatuojant
maisto atliekas taikomi skirtingi metodai ir apibrėžtys, todėl tyrimų
rezultatus yra sunkiau palyginti. Komisija maisto atliekų[24] tyrimuose nagrinėjo įvairias maisto
atliekų priežastis šiuose keturiuose sektoriuose: gamybos, didmeninės ir
mažmeninės prekybos, maisto paslaugų ir namų ūkio. Tyrimuose teigiama, kad šiuo
klausimu išvadas yra sunku padaryti, nes trūksta duomenų, kurie apima tik du
sektorius (pieno ir mėsos). Be to, tyrimuose nepaminėta, kokį vaidmenį
sumažinant maisto atliekas galėtų atlikti trumpa maisto tiekimo grandinė. Patikimas išvadas būtų galima padaryti tik
papildomai ištyrus maisto tiekimo grandinės rūšies, vartotojo požiūrio ir
maisto atliekų santykį. Panašu, kad vartotojai linkę laikyti vertingesniais
tiesiogiai ūkyje ar ūkininkų turguose įsigytus produktus, o tai gali padėti
sumažinti atliekas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad trumpų maisto tiekimo grandinių
rinkos dalis ir vietos maisto sistemos sudaro palyginti nedidelę pasaulinės
gamybos, perdirbimo ir paskirstymo dalį, galimo šių sistemų poveikio nereikėtų
pervertinti. Trumpos maisto tiekimo grandinės tyrimai
parodė, kad, siekiant mažesnio neigiamo poveikio aplinkai, trumpos maisto
tiekimo grandinės tuo pačiu metu turi būti vietinės, sezoninės, naudoti
ekologiniu požiūriu patikimus gamybos metodus ir išskirti mažai anglies
dioksido. Derinant vietos ir sezonų nulemtas produktų savybes sumažinamas sandėliavimo
poreikis, o ekologiniu požiūriu patikimi gamybos metodai gali taip pat padėti
sumažinti pesticidus, dirvožemio ir vandens taršą, dirvožemio blogėjimą,
padidinti biologinę įvairovę ir užtikrinti tausų vandens naudojimą.
4.
Valstybėse narėse taikomų ženklinimo schemų
apžvalga
Europos Sąjungoje taikomos schemos yra labai
įvairios. Daugumą jų sudaro produktų pardavimas netoli nuo jų gamybos vietos.
Tai produktų pardavimas ūkiuose (pavyzdžiui, ūkių parduotuvėse, prie kelių arba
leidžiant pačiam pirkėjui susirinkti derlių) arba pardavimas ne ūkiuose
(pavyzdžiui, ūkininkų ir kitose rinkose, teikimo schemos, pardavimas
mažmenininkams arba viešojo maitinimo sektoriui). Kai kuriais tokiais atvejais
pardavimas vykdomas nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, pristatant prekes tiesiogiai
vartotojui arba jas parduodant internetu. Trumpų maisto tiekimo grandinių
tyrimais nustatyta, kad etiketės ir logotipai dažniausiai naudojami pagal
ilgesnį laiką taikomas schemas arba vykdant didesnės apimties regionines
iniciatyvas, ir, atvirkščiai, jų prisireikia rečiau, kai produktai parduodami
labiau vietiniams vartotojams, pasinaudojant tiesioginiu ryšiu tarp gamintojo
ir vartotojo. Valstybių narių atsakymai į klausimyną dėl
žemės ūkio produktų ir maisto produktų tiesiogiai ir vietoje vykdomo pardavimo
parodė, kad šios rūšies pardavimas vystomas ir remiamas nevienodai. Taip pat
trumpos maisto tirkimo grandinės tyrimais nustatyta, kad yra daug ES ir
valstybių narių lygmens priemonių, kurios galėtų padėti ūkininkams, tačiau jos
nėra taikomos nuosekliai visoje ES, todėl trumpos ūkio grandinės vystomos
nevienodai. Įsitraukimo į vietos ūkininkų veiklą uždaviniai Europos Sąjungoje
skiriasi, todėl pačios valstybės narės turėtų pasirinkti geriausiai jų
vystymosi toje srityje poreikius atitinkančių veiksmų derinį. Trumpos maisto tiekimo grandinės tyrimais
nustatyta, kad etiketės yra taip pat naudingos siekiant nurodyti, kad produktas
buvo sertifikuotas. Šis aspektas yra svarbus siekiant apsaugoti produktus nuo
klastojimo: reglamentuojamo turinio etiketės yra priemonė, padedanti kovoti su
klaidinančia informacija ar net sukčiavimu. Trumpos maisto tiekimo grandinės tyrimuose taip
pat tvirtinama, kad vartotojams skirtingos ženklinimo sistemos įneša
sumaišties. Visų pirma, vartotojai tikisi, kad etiketėje bus informacija apie
produkto kainą ir galiojimo laiką. Kita svarbi informacija – geografinė kilmė
ir gamintojo tapatybė. Taip pat yra svarbi informacija apie tiekimo grandinės
pobūdį: ar produktas parduodamas už teisingą kainą tiek gamintojui, tiek
pirkėjui? Galiausiai, tyrimų ir konsultacijų rezultatai
rodo, kad ženklinimo sistemos neišvengiamai reikalauja gamintojų išlaidų, todėl
produktų kainos gali išaugti.
5.
Ar verta ženklinimo schemą taikyti ES lygmeniu?
2012 m. balandžio mėn. konferencijoje buvo pabrėžta, kad yra labai svarbu turėti bendrą koncepciją,
kurioje didžiausias dėmesys būtų skiriamas kokybei, aplinkai, etikai, kultūrai,
socialiniams ryšiams ir linksmai atmosferai.
Imantis veiksmų vietos lygmeniu svarbiausia yra tinklo kūrimas, pasitikėjimas,
abipusės žinios ir ūkininkų bei vartotojų švietimas. Konferencijos
išvadose teigiama, kad šios vertybės turėtų būtų propaguojamos įdiegiant naujas
etiketes trumpoms maisto tiekimo grandinėms su sąlyga, kad tai būtų
savanoriškai taikoma ir nesudėtinga priemonė, nesudaranti papildomų išlaidų
gamintojams. Vietiniam ūkininkavimui ir tiesioginiam pardavimui
skirtuose forumuose buvo pabrėžtas poreikis palengvinti galimybes gauti
investicijų ir žinių, suteikti galimybes dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose
ir iš dalies pakeisti higienos taisykles, kurios, kaip teigiama, dažnai sudarė
kliūtis tokio tipo ūkininkavimui ir pardavimui. Šią ataskaitą papildančiame
Komisijos tarnybų darbiniame dokumente paaiškinama, kokios yra gamintojams
skirtos priemonės, ir nurodoma valstybėms narėms, kokių veiksmų jos galėtų
imtis. Valstybės narės turėtų imtis aktyvesnio vaidmens ir, kai įmanoma, iš
dalies pakeisti teisės aktus taip, kad tai būtų konkrečiai naudinga nedideliems
ūkininkams ir tiesioginio pardavimo vykdytojams. Maistas ir viešasis maitinimas
yra prioritetiniai žaliojo viešojo pirkimo sektoriai. Kad į viešąsias valgyklas
būtų tiekiami vietiniai maisto produktai, valdžios institucijos turėtų taikyti
novatoriškus susitarimų ekologiškumo didinimo metodus, o ūkininkai, siekdami
bendrai teikti pasiūlymus viešojo pirkimo konkursuose, turėtų organizuotis ir
pasinaudoti įvairiais bendradarbiavimo modeliais. Vartotojai, pageidaujantys pirkti vietoje
pagamintus maisto produktus, rinkoje dažnai nesugeba atpažinti jų[25]. Per „Eurobarometro“ apklausą apie vartotojų išprusimą[26] buvo nustatyta, kad vartotojams trūksta žinių ir įgūdžių, įskaitant
ženklinimo ir logotipo reikšmės išaiškinimą. Šias išvadas patvirtino
vartotojams skirtos mėsos rinkos veikimo tyrimo rezultatai[27]. Trumpų maisto tiekimo grandinių tyrime minimi keli
atvejai, kai informacija etiketėse buvo klaidinanti arba neteisinga ir sukėlė
nesąžiningą konkurenciją. Atitinkama ES lygmens ženklinimo informacija padėtų
apsaugoti nuo klastočių ir sumažinti vartotojų klaidinimo riziką.
5.1.
Konkreti ženklinimo schema
Komisija, nagrinėdama ženklinimo schemos
sukūrimo galimybę, paprašė ekspertus pateikti savo nuomonę[28]. Ekspertų patarimai buvo aiškūs: jei siekiama
sukurti ženklinimo schemą, –
gamintojams turėtų būti suteikta galimybė
pasirinkti, ar ją taikyti; –
sertifikavimo ir akreditavimo procedūrų, kurios
laikomos ilgomis ir brangiomis, turėtų būti vengiama; –
turėtų būti numatyti aiškūs kriterijai, kurių
pagrindu produktai įtraukiami į schemą. Ekspertai teigia, kad konkreti ženklinimo
schema būtų naudinga tik tada, jei ji būtų integruota ar susieta su kitomis
priemonėmis, padedančiomis ūkininkams susirasti alternatyvių pardavimo kanalų.
Tokios priemonės gali būti taikomos vykdant kaimo plėtros politiką, visų pirma,
teikiant konsultacijas ir informaciją, investuojant į fizinį turtą, vystant ūkį
ir verslą, tiekimo grandinės dalyviams bendradarbiaujant horizontaliu ir
vertikaliu lygmenimis, vykdant populiarinimo veiklą vietiniu mastu, remiant
dalyvavimą kokybės schemose, informavimo ir populiarinimo veiksmuose. Svarstant, kokia galėtų būti schema, reikėtų
atkreipti dėmesį į tiekimo grandinės tipą. Tiesioginis pardavimas – ūkininko
prekių pardavimas vartotojui tiesiogiai, be pardavėjo tarpininkų. Ženklinimo
informacija tikslas – atstoti šį tiesioginį ryšį, kai jis nėra įmanomas. Kuo
daugiau yra tarpininkų tarp gamintojo ir vartotojo, tuo daugiau prarandama
įprastai tiesioginio pardavimo metu perduodamos informacijos ir tuo
reikalingesnė yra ženklinimo informacija. Galima padaryti išvadą, kad tik
tiesiogiai parduodamiems produktams taikoma ženklinimo schema turėtų ribotą
poveikį.
5.2.
Alternatyvus metodas
Alternatyvus metodas ir atskira sertifikavimo
schema galėtų apimti neprivalomą kokybės termino naudojimą. Poveikio vertinime[29] padaryta išvada, kad
neprivalomų kokybės terminų naudojimas yra veiksminga priemonė, padedanti
ūkininkams informuoti visuomenę apie jų sukuriamą pridėtinę produktų vertę ir
užtikrinti, kad už šias papildomas pastangas būtų atsilyginta. Toks neprivalomas kokybės terminas galėtų
išpildyti pagrindinius vartotojo lūkesčius: sužinoti produkto kilmę ir tiekimo
grandinės ypatumus. Tačiau dėl teisinių priežasčių neprivalomą kokybės terminą
galėtų sudaryti tik žodžiai, o ne logotipas ir (arba) simbolis. Neprivalomo kokybės termino taikymo nauda būtų
tokia: –
jis laikomas nesudėtinga priemone,
reikalaujančia palyginti mažai administravimo, kontrolės ir biudžeto sąnaudų; –
jis gali apsaugoti nuo neteisingos ir
klaidinančios praktikos, taip pat klastojimo; –
jis suteikia galimybę taikyti kitus ES paramos
mechanizmus, visų pirma, paramą kaimo plėtrai. Kalbant apie nacionalinių, regioninių ir
vietinių ženklinimo sistemų (nesvarbu, ar jos būtų viešos ar privačios) sambūvį
ir tolesnį taikymą kartu su galima ES lygmens priemone, reikia įvertinti, kaip
tokį sambūvį būtų galima užtikrinti ir ar dėl to vartotojų padėtis taptų
sudėtingesnė.
6.
Išvada
Vietinis ūkininkavimas ir tiesioginis produktų
pardavimas, kurie toliau bus Europos žemės ūkio dalis, yra Europos Sąjungos
realybė. Ši ataskaita parodė, kad: –
tikrai ūkyje pagaminti produktai, parduodami
trumpose maisto tiekimo grandinėse, yra paklausūs ir yra pageidaujama, kad juos
būtų galima atpažinti; –
valstybėse narėse tiesioginis pardavimas
vystomas labai skirtingai: taip yra greičiausiai dėl ūkių struktūros
nacionalinių ir regioninių skirtumų, turimų paskirstymo kanalų ir kultūrinių
skirtumų; –
kaip išsamiai nurodyta Komisijos tarnybų
darbiniame dokumente, trumpoms maisto tiekimo grandinėms yra iškilę įvairių
uždavinių, kuriuos reikėtų spręsti kitomis priemonėmis nei ženklinimo schema.
Yra daug ES ir nacionalinio lygmens priemonių, tačiau jos taikomos nenuosekliai.
Suinteresuotosios šalys mano, kad kai kurios ES taisyklės apsunkina vietinio
ūkininkavimo vystymą; –
naujos etiketės turėtų būti paprastos ir
nesudėtingos naudoti gamintojams, tačiau kartu jas būtų įmanoma kontroliuoti ir
užtikrinti, kad jos būtų užtenkamai patikimos vartotojams. Jomis taip pat
turėtų būti siekiama sumažinti vartotojų klaidinimo riziką, nors teisingai
užtikrinus esamų ES teisės aktų taikymą galima imtis veiksmų prieš klaidinančią
praktiką; –
nauja etiketė galėtų suteikti pridėtinę vertę
vietos žemės ūkio produktams, jei ji būtų naudojama ne tik tiesiogiai
parduodant produktus ir jei valstybės narės galėtų užtikrinti, kad ji būtų
integruota ar susieta su kitomis priemonėmis. Šioje ataskaitoje Komisija pateikė faktinius
duomenis, siekdama palengvinti diskusijas apie tai, ar turėtų būti apsvarstyta
galimybė naudoti naują ES etiketę, ir apie platesnius vietos ūkininkavimo ir
tiesioginio pardavimo klausimus. Siekiant tinkamai nukreipti šias diskusijas,
klausimų sąrašas pridedamas kartu su šia ataskaita pateiktame priede. Komisija ragina Europos Parlamentą ir Tarybą
aptarti šią ataskaitą ir pateikti savo nuomonę. [1] 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento
ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto
produktų kokybės sistemų (OL L 343, 2012 12 14, p. 1. [2] 2010 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento
rezoliucija „Sąžiningos pajamos ūkininkams: veiksmingesnė Europos maisto
produktų tiekimo grandinė
P7_TA(2010)0302. [3] 2010 m. liepos 8 d. Europos Parlamento
rezoliucija dėl bendrosios žemės ūkio politikos ateities po 2013 m.
(P7_TA(2010)0286). [4] Regionų komiteto perspektyvinė nuomonė „Vietinio
maisto sistemos“, 2011/C 104/01. [5] BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu,
gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių
sprendimas, COM(2010) 672 galutinis. [6] Knefsey, M., Schmutz, U., Venn, L., Balint, B.,
Trenchard, E.: Short Food Supply Chains and Local Food Systems in the EU.
A State of Play of their Socio-Economic Characteristics. European Union, 2013. [7] http://ec.europa.eu/agriculture/quality/reports/index_en.htm [8] http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Farm_structure_survey_2007 [9] Local Government Regulation, Buying food with
geographical descriptions – How ‘local’ is ‘local’?, 2011. [10] Les chiffres de la consommation responsable, édition 2010,
žr. http://www.mescoursespourlaplanete.com/medias/pdf/RapportwebVF-2010.pdf [11] IMPACT project: The socio-economic impact of rural
development policies: realities and potentials (CT-4288), 4th
Framework FAIR programme, 2002. Dalyvaujančios valstybės narės —
Nyderlandai, JK, Airija, Vokietija, Italija, Ispanija ir Prancūzija. [12] EU Rural Review, 12 (2012), p. 11-12. [13] Pagal penkių kapitalo rūšių struktūrą nagrinėjamas
poveikis žmogiškajam, finansiniam, fiziniam, socialiniam ir gamtiniam
kapitalui. [14] 2011 m. FAO politinis informacinis dokumentas The
case for energy–smart food systems, 2011, kurį rasite: http://www.fao.org/docrep/014/i2456e/i2456e00.pdf. [15] Jones, A.: An environmental assessment of Food
Supply Chains: a case study on dessert apples, in: Environmental Management,
30 tomo 4 dalis (2002), p. 560–576. [16] Saunders, S.; Barber, A.; Taylor, G.: Food miles-
Comparative energy/emissions performance of New Zealand’s agriculture industry,
Research Report, 2006 m. (285). [17] Aranda, A.; Scarpellini, S.; Zabalza, I.; Valero
Capelli, A.: An analysis of the present food's transport model based on a
case study carried out in Spain. 6th
International Conference on LCA in the Agrifood sector, Ciurichas, 2008 m., p. 12-14. [18] Sundkvist,
A., Jansson A., Larsson P.: Strengths and limitations of localizing food
production as a sustainability building strategy — an analysis of bread
production on the island of Gotland, Sweden, in: Ecological Economics, 37
(2001 m.), p. 217–227. [19] Coley, D., Howard, M., Winter, M.: Local food, food miles and carbon
emissions: a comparison of farm shop and mass distribution
approaches, in: Food Policy, 34 (2009 m.), p.
150–155. [20] Hall,
K. D., Guo, J., Dore, M., Chow, C. C.: The progressive increase of food waste
in America and its environmental impact, in: PLoS ONE, 4 tomas, 2009 m.
lapričio mėn.). [21] Gustavsson, J., Cederberg, C., Sonesson, U.: Global food losses and
food waste. Extent, causes and prevention, FAO,
2011 m.. [22] Hall, K. D., Guo, J., Dore, M., Chow, C. C.: The
progressive increase of food waste in America and its environmental impact, in:
PLoS ONE, 4 tomas, 2009 m. lapkričio mėn.). [23] Parfitt,
J., Macnaughton, S. Food waste within food supply chains: quantification and
potential for change to 2050, in: Philosophical Transactions of the Royal
Society: Biology, 365 (2010 m.), p. 3065–3081. [24] Europos Komisijos parengiamasis tyrimas dėl maisto atliekų 27
ES šalyse, 2010 m., žr.: http://ec.europa.eu/environment/eussd/pdf/bio_foodwaste_report.pdf. [25] Speciali 2012 m. „Eurobarometro“ apklausa
Nr. 389 „Europiečių nuomonė apie maisto saugą, maisto kokybę, ir kaimo
vietoves“. [26] Speciali 2011 m. „Eurobarometro“ apklausa: Vartotojų
išprusimas, Nr. 342. [27] http://ec.europa.eu/consumers/consumer_research/market_studies/docs/mms_follow-up_study_2012_en.pdf. [28] Sukurta darbo grupė, kurios veiklą prižiūri žemės ūkio produkcijos
kokybės patariamoji grupė. [29] 2009 m. dokumentas „Žemės ūkio produktų kokybės
politika. Poveikio vertinimas A priedas (II). Prekybos
standartai“, žr. http://ec.europa.eu/agriculture/quality/policy/com2009_234/ia_annex_a2_en.pdf. PRIEDAS Per diskusijas dėl Komisijos ataskaitos
Europos Parlamentui ir Tarybai dėl vietinio ūkininkavimo ir
tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos reikalingumo siūloma aptarti
šiuos klausimus:
–
panašu, kad kai kurios ES lygmeniu įdiegtos
priemonės, skirtos vietiniam žemės ūkiui ir tiesioginiam
pardavimui remti, nebuvo įgyvendintos nuosekliai. Ar šios priemonės
vis dar yra tinkamos? –
Suinteresuotosios šalys nustatė, kad, jų
manymu, tam tikros ES taisyklės, konkrečiai, higienos ir
viešųjų pirkimų taisyklės, trukdo vykdyti vietinį
ūkininkavimą. Komisija laikosi nuomonės, kad ES teisės
aktai jau suteikia lankstumo, tačiau juo nėra visapusiškai
pasinaudojama. Ar Europos Parlamentas ir Taryba laikosi to paties
požiūrio? Ar reikėtų aiškesnių ES lygmens taisyklių
dėl mažos apimties gamybos? –
nacionaliniu ir (arba) regioniniu lygmeniu taikomos
kelios ženklinimo schemos, skirtos vietiniam ūkininkavimui. Ar speciali ES
schema galėtų suteikti pridėtinę vertę ūkininkams
ir kartu suteikti informaciją vartotojams, tokiu būdu sumažinant
klaidingą vartotojų informavimą? Ar tokia ženklinimo schema
turėtų turėti atskirą simbolį ir (arba) logotipą?
–
Atsižvelgiant į tai, kad ženklinimo schema
neišvengiamai reikalauja išlaidų, ar turėtų būti kuriama
tokia ES schema, kuri neuždėtų naštos ūkininkams, tačiau
suteiktų tinkamas garantijas vartotojams?