52013DC0866

TURINYS

1............ Įžanga. 3

2............ Ataskaitos aplinkybės ir duomenų šaltiniai 3

3............ Vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo padėtis. 4

3.1......... Vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo socialinė ir ekonominė reikšmė. 5

3.2......... Aplinkos kriterijai 6

4............ Valstybėse narėse taikomų ženklinimo schemų apžvalga. 8

5............ Ar verta ženklinimo schemą taikyti ES lygmeniu?. 8

5.1......... Konkreti ženklinimo schema. 9

5.2......... Alternatyvus metodas. 10

6............ Išvada. 10

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos reikalingumo

1. Įžanga

Reglamentas (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų[1] įsigaliojo 2013 m. sausio 3 d. Jo 55 straipsnyje teigiama, kad „ne vėliau kaip 2014 m. sausio 4 d. Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia ataskaitą, kurioje išdėstomi argumentai dėl naujos vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos, skirtos padėti gamintojams pardavinėti savo gaminius vietos lygiu, tikslingumo. Toje ataskaitoje „daugiausia dėmesio skiriama ūkininko gebėjimui padidinti savo gaminių vertę naudojant naują ženklą ir turėtų būti atsižvelgta į kitus kriterijus, pavyzdžiui, galimybes dėl trumpų gamybos bei paskirstymo grandinių sumažinti išmetamo anglies dioksido ir atliekų kiekį“.

Galiausiai, prireikus su ta ataskaita „pateikiami atitinkami teisėkūros pasiūlymai dėl vietinio ūkininkavimo sukūrimo ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos.“

Šioje ataskaitoje bus nagrinėjamas vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo socialinis ir ekonominis poveikis, taip pat poveikis aplinkai ir bus aptariama, kaip būtų galima įdiegti ES lygmeniu taikomą ženklinimo priemonę.

2. Ataskaitos aplinkybės ir duomenų šaltiniai

Dokumente „Sąžiningos pajamos ūkininkams: veiksmingesnė Europos maisto produktų tiekimo grandinė“[2] Europos Parlamentas ragina Komisiją „pasiūlyti priimti priemones, pagal kurias būtų remiamos ir skatinamos ūkininkų valdomos maisto tiekimo grandinės, trumpos maisto tiekimo grandinės ir ūkininkų turgūs, siekiant nustatyti tiesioginius ryšius su vartotojais ir sudaryti ūkininkams galimybes gauti teisingesnę galutinės pardavimo kainos dalį mažinant tarpininkų ir proceso pakopų skaičių“.

Dokumente „BŽŪP po 2013 m.“[3] Europos Parlamentas aiškiai nurodo, kad įgyvendinant BŽŪP po 2013 m. pagrindinis tikslas turėtų būti konkurencingumo didinimas įvairiais lygmenimis.

Regionų komiteto nuomone[4], Komisija turėtų „nustatyti „vietinių maisto produktų“ ir „vietinio maisto sistemos“ apibrėžtis, ir įdiegti naują vietinių produktų logotipą, taip pat naują simbolinę ir taikomos schemos tapatybę jiems [...]“. 

Komisija, atsižvelgdama į uždavinius, kurių turėtų būti siekiama įgyvendinant BŽŪP po 2013 m.[5], pabrėžia, kad „ES piliečiams reikia kokybiškų ir įvairių maisto produktų, atitinkančių aukštus saugos, kokybės ir gerovės standartus“.

Siekdama susidaryti geresnį vietos ūkininkavimo ir tiesioginių pardavimų Europos Sąjungoje (ES) vaizdą, Komisija ėmėsi įvairios veiklos: konsultavosi su suinteresuotosiomis šalimis, sukūrė tam skirtą darbo grupę, atliko nepriklausomus tyrimus[6]. Ji pakvietė suinteresuotąsias šalis į 2012 m. balandžio mėn. vykusią aukšto lygio konferenciją „Vietos žemės ūkis ir trumpos maisto tiekimo grandinės“. Daugiau informacijos apie šią veiklą galima rasti pridedamame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente[7].

Paminėta veikla sudaro šios ataskaitos pagrindą. Šioje ataskaitoje taip pat pateikiama ekspertų įvertinta medžiaga pagrįsta informacija, kiti išorės dokumentai ir straipsniai.

3. Vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo padėtis

Šioje ataskaitoje:

– vietinis ūkininkavimas – žemės ūkio produktų ir maisto produktų gamyba siekiant juos parduoti per daug nuo gamybos ūkio nenutolusioje teritorijoje;

– tiesioginis pardavimas – ūkininko prekių pardavimas tiesiogiai vartotojui, be pardavėjo tarpininkų;

– trumpa maisto tiekimo grandinė – ūkininko vykdomas prekių pardavimas vartotojui dalyvaujant sumažintam tarpininkų skaičiui;

– vietinio maisto sistemos – maisto gamyba, perdirbimas, pardavimas ir vartojimas palyginti mažoje geografinėje teritorijoje.

Terminas „vietinė teritorija“ nėra vienodai apibrėžtas. Nors įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad šis terminas reiškia palyginti mažą teritoriją, gamybos kontekste susitarimo nėra, ir atstumas gali svyruoti nuo 20 km iki 100 km. Atsižvelgiant į tai, kad terminas „vietinė teritorija“ aiškinamas labai įvairiai, atrodytų, kad ES lygmens apibrėžtis būtų naudinga. Iš esmės vartotojas nusprendžia, ar produktas yra „vietinis“, ar ne.

2012 m. balandžio mėn. konferencijoje buvo aptarta daug vietiniam ūkininkavimui ir tiesioginiam pardavimui iškilusių uždavinių. Konferencijoje Komisija buvo kviečiama teikti reikalingą paramą besikuriantiems vietiniams ūkiams ir trumpoms maisto tiekimo grandinėms, iš dalies pakeisti ES viešojo pirkimo taisykles, išaiškinti ES higienos taisykles ir apsvarstyti, kaip pagerinti patekimo į rinkas galimybes (galbūt taikant specialią ženklinimo schemą).  Šie uždaviniai ir jų įgyvendinimo būdai taikant esamas arba naujas ES priemones aptariami prie šios ataskaitos pridedamame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente.

3.1. Vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo socialinė ir ekonominė reikšmė

Eurostato 2007 m. atliktuose ūkių struktūros tyrimuose[8] buvo nustatyta, kad valstybėse narėse tiesioginis pardavimas vystomas labai nevienodai. Vidutiniškai apie 15 % ūkių tiesiogiai vartotojams parduoda daugiau kaip 50 % savo produkcijos, nors tarp valstybių narių skirtumai yra dideli: pavyzdžiui, Graikijoje tokių ūkių yra beveik ketvirtadalis, o Ispanijoje tik 0,1 %. Pažymėtina, kad maži ūkiai palyginti dažniau dalyvauja trumpose maisto tiekimo grandinėse.

Empiriniai pirkimo elgsenos tyrimai rodo vartotojų norą pirkti vietinius maisto produktus. Vieno Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo[9] duomenys rodo, kad 70 % vartotojų nori pirkti vietinius maisto produktus, beveik 50 % nori jų pirkti daugiau ateityje ir 60 % juos jau perka. Remiantis Prekybos natūraliais produktais instituto (Natural Marketing Institute[10]) duomenimis, 71 % Prancūzijos, 47 % Ispanijos ir Jungtinės Karalystės vartotojų teigia, kad pirkti vietinius produktus yra svarbu.

Veikla, kuria siekiama patenkinti augančią vietinių produktų paklausą, gali sustiprinti ir išvystyti konkurenciją kaimo vietovėse. Maisto produktų tiekimas į vietines maisto sistemas suteikia galimybių ne tik žemės ūkio produktų gamintojams. Jis taip pat daro poveikį po pirminės gamybos vykdomai veiklai, konkrečiai, perdirbimui, paskirstymui ir mažmeninei prekybai, ir tokiu būdu suteikia daugiau užimtumo galimybių vietos bendruomenėms. Dabartinės ekonomikos krizės sąlygomis tai tapo dar svarbiau. Valstybės parama vietos žemės ūkiui ir tiesioginiam pardavimui padėtų iš to turėti dar daugiau naudos.

Visoje Europoje vykdant IMPACT tyrimų projektą[11] nustatyta, kad atskirose valstybėse narėse tiesiogiai produktus parduodančių ūkių skaičius buvo labai nevienodas (Airijoje tokių ūkių yra 0,5 %, o Italijoje – 34,6 %) – nustatyta, kad ES-15 tokie ūkiai sudarė iš viso 20,2 %. ES-15 tiesioginių pardavimų papildoma grynoji vertė sudarė 2,7 % visos grynosios pridėtinės vertės. Viena iš tyrimų išvadų buvo ta, kad tiesioginio pardavimo vystymas tapo pagrindine kaimo plėtros sudėtine dalimi keliose valstybėse narėse.

Pritrūkus kiekybinių duomenų pasiremta sektoriaus ekonominės svarbos įvertinimu. Pavyzdžiui, leidinyje EU Rural Review [12] pateikti tam tikrų valstybių narių skaičiai rodo didelius skirtumus pačioje ES: Danijoje produktus tiesiogiai parduoda apie 3 % gamintojų, o Austrijoje tokie ūkiai sudaro trečdalį visų ūkių.

Trumpos maisto tiekimo grandinės tyrimuose, taikant penkių kapitalo rūšių struktūrą[13], buvo išnagrinėtos 84 trumpos maisto tiekimo grandinės schemos, taikomos Europos Sąjungoje. Tyrimai rodo, kad dauguma schemų (54) yra aiškiai orientuotos į socialinio kapitalo sukūrimą, socialinių ryšių tarp žmonių pagerinimą, bendruomeniškumą ir pasitikėjimą bei įmonių bendradarbiavimą, o taip pat į gamintojų ir vartotojų bendradarbiavimą. Tyrimais taip pat nustatyta, kad artimi gamintojų ir vartotojų santykiai padeda pagerinti vartotojų žinias ir supratimą apie maistą, ir tai teigiamai paveikia ūkininkavimo veiklą ir aplinkosaugos klausimų sprendimą. Kai kuriais atvejais tai gali padėti pakeisti elgseną, pavyzdžiui, mitybos įpročius ir pirkimo sprendimus. Galiausiai, remiantis tyrimais, ūkiai, teikdami produktus į trumpas maisto tiekimo grandines, turi įdėti daugiau darbo, nei parduodami žemės ūkio ir maisto produktus įprastose prekybos vietose dėl to, kad produktus reikia perdirbti, supakuoti ir parduoti.

3.2. Aplinkos kriterijai 

Esamoje literatūroje nagrinėjant maisto tiekimo grandines, dažniausiai atsižvelgiama į energijos suvartojimą ir anglies dioksido išlakas perdirbant, perdirbant, sandėliuojant ir paskirstant maisto produktus. Kadangi maisto sektorius sunaudoja apie 30 % visos energijos[14], jis daro tiesioginį poveikį klimato kaitai.

A. Jones[15] atliktuose tyrimuose, pagrįstuose maisto grandinės transporto komponento poveikio aplinkai tyrimais, nustatyta, kad apsirūpinant vietiniais Jungtinėje Karalystėje užaugintais obuoliais išskiriama mažiau anglies dvideginio teršalų, nei perkant prekybos centre iš Naujosios Zelandijos importuotus obuolius. Kita vertus, S. Saunders ir kitų ekspertų[16] atliktuose tyrimuose, kuriuose buvo naudojamas kitoks metodas, buvo nustatyti priešingi faktai. Šį kartą vietos energijos komponento prasme, vertinant obuolius auginant, taip pat transportuojant ir sandėliuojant tiesiogiai ir netiesiogiai sunaudotą energijos kiekį, Naujoji Zelandija buvo veiksmingesnė nei JK.

Nagrinėjant atvejį Ispanijoje, kai buvo panaudotas transporto modelis, buvo nustatyta, kad vartojimas pagrįstas daugiau vietiniais produktais, padeda sutaupyti energijos (A. Aranda et al[17]).

Kituose tyrimuose (A. Sundkvist et al[18]) nagrinėjama, kokį poveikį aplinkai turi vietos mažos apimties ir centralizuota didelės apimties duonos gamyba. Rezultatai rodo, kad CO2, SO2 ir NOX išlakų yra mažiau mažose Švedijos žemyninės dalies kepyklose nei didelėse kepyklose.

D. Coley et al[19] tyrimuose nagrinėjama vartotojo suvartojama energija ir jam keliaujant į ūkio parduotuvę įsigyti produktų paliekamas anglies dioksido pėdsakas. Juose daroma išvada, kad 7,4 km atstumas, kurį reikia nuvažiuoti norint įsigyti produktų, yra riba: jei atstumas didesnis, anglies dioksido išlakos yra didesnės net tradicinėje maisto tiekimo sistemoje. 

Tyrimuose aptariant maisto atliekų poveikį aplinkai atsižvelgiama į du aspektus. Pirmasis – gaminant produktus sunaudojamas energijos ir vandens kiekis. Antrasis susijęs su papildomu anglies dioksido, metano ir amoniako, susidarančio yrant produktams, kiekiu[20].

J. Gustavsson et al[21] atlikti tyrimai rodo, kad didžiausią maisto atliekų dalį sudaro vaisiai, daržovės ir grūdų produktai. Europos duomenys rodo, kad išmetama apie 30 % grūdinių produktų ir apie 45 % vaisių ir daržovių. 20 % nuostolių sudaro sėkliniai produktai, mėsos produktai – daugiau kaip 20 %, ir pieno produktai –daugiau kaip 10 %.

Tuose pačiuose tyrimuose pabrėžiamas poreikis atsargiai vertinti atliekų klausimus, nes duomenų trūksta, turimi duomenys kelia abejonių, ir keliama daug prielaidų dėl maisto atliekų lygio. Panašiai Hall et al[22] tyrimuose pabrėžiama, kad maisto atliekų kiekio nustatymas yra sudėtingas, nes vertinimo metodai pagrįsti imties populiacijose išmatuotais atliekų veiksniais. Be to, Parfitt et al[23] tyrimuose pabrėžiama, kad išmatuojant maisto atliekas taikomi skirtingi metodai ir apibrėžtys, todėl tyrimų rezultatus yra sunkiau palyginti.

Komisija maisto atliekų[24] tyrimuose nagrinėjo įvairias maisto atliekų priežastis šiuose keturiuose sektoriuose: gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, maisto paslaugų ir namų ūkio. Tyrimuose teigiama, kad šiuo klausimu išvadas yra sunku padaryti, nes trūksta duomenų, kurie apima tik du sektorius (pieno ir mėsos). Be to, tyrimuose nepaminėta, kokį vaidmenį sumažinant maisto atliekas galėtų atlikti trumpa maisto tiekimo grandinė.

Patikimas išvadas būtų galima padaryti tik papildomai ištyrus maisto tiekimo grandinės rūšies, vartotojo požiūrio ir maisto atliekų santykį. Panašu, kad vartotojai linkę laikyti vertingesniais tiesiogiai ūkyje ar ūkininkų turguose įsigytus produktus, o tai gali padėti sumažinti atliekas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad trumpų maisto tiekimo grandinių rinkos dalis ir vietos maisto sistemos sudaro palyginti nedidelę pasaulinės gamybos, perdirbimo ir paskirstymo dalį, galimo šių sistemų poveikio nereikėtų pervertinti.

Trumpos maisto tiekimo grandinės tyrimai parodė, kad, siekiant mažesnio neigiamo poveikio aplinkai, trumpos maisto tiekimo grandinės tuo pačiu metu turi būti vietinės, sezoninės, naudoti ekologiniu požiūriu patikimus gamybos metodus ir išskirti mažai anglies dioksido. Derinant vietos ir sezonų nulemtas produktų savybes sumažinamas sandėliavimo poreikis, o ekologiniu požiūriu patikimi gamybos metodai gali taip pat padėti sumažinti pesticidus, dirvožemio ir vandens taršą, dirvožemio blogėjimą, padidinti biologinę įvairovę ir užtikrinti tausų vandens naudojimą.

4. Valstybėse narėse taikomų ženklinimo schemų apžvalga

Europos Sąjungoje taikomos schemos yra labai įvairios. Daugumą jų sudaro produktų pardavimas netoli nuo jų gamybos vietos. Tai produktų pardavimas ūkiuose (pavyzdžiui, ūkių parduotuvėse, prie kelių arba leidžiant pačiam pirkėjui susirinkti derlių) arba pardavimas ne ūkiuose (pavyzdžiui, ūkininkų ir kitose rinkose, teikimo schemos, pardavimas mažmenininkams arba viešojo maitinimo sektoriui). Kai kuriais tokiais atvejais pardavimas vykdomas nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, pristatant prekes tiesiogiai vartotojui arba jas parduodant internetu. Trumpų maisto tiekimo grandinių tyrimais nustatyta, kad etiketės ir logotipai dažniausiai naudojami pagal ilgesnį laiką taikomas schemas arba vykdant didesnės apimties regionines iniciatyvas, ir, atvirkščiai, jų prisireikia rečiau, kai produktai parduodami labiau vietiniams vartotojams, pasinaudojant tiesioginiu ryšiu tarp gamintojo ir vartotojo.

Valstybių narių atsakymai į klausimyną dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų tiesiogiai ir vietoje vykdomo pardavimo parodė, kad šios rūšies pardavimas vystomas ir remiamas nevienodai. Taip pat trumpos maisto tirkimo grandinės tyrimais nustatyta, kad yra daug ES ir valstybių narių lygmens priemonių, kurios galėtų padėti ūkininkams, tačiau jos nėra taikomos nuosekliai visoje ES, todėl trumpos ūkio grandinės vystomos nevienodai. Įsitraukimo į vietos ūkininkų veiklą uždaviniai Europos Sąjungoje skiriasi, todėl pačios valstybės narės turėtų pasirinkti geriausiai jų vystymosi toje srityje poreikius atitinkančių veiksmų derinį.

Trumpos maisto tiekimo grandinės tyrimais nustatyta, kad etiketės yra taip pat naudingos siekiant nurodyti, kad produktas buvo sertifikuotas. Šis aspektas yra svarbus siekiant apsaugoti produktus nuo klastojimo: reglamentuojamo turinio etiketės yra priemonė, padedanti kovoti su klaidinančia informacija ar net sukčiavimu. 

Trumpos maisto tiekimo grandinės tyrimuose taip pat tvirtinama, kad vartotojams skirtingos ženklinimo sistemos įneša sumaišties. Visų pirma, vartotojai tikisi, kad etiketėje bus informacija apie produkto kainą ir galiojimo laiką. Kita svarbi informacija – geografinė kilmė ir gamintojo tapatybė. Taip pat yra svarbi informacija apie tiekimo grandinės pobūdį: ar produktas parduodamas už teisingą kainą tiek gamintojui, tiek pirkėjui?

Galiausiai, tyrimų ir konsultacijų rezultatai rodo, kad ženklinimo sistemos neišvengiamai reikalauja gamintojų išlaidų, todėl produktų kainos gali išaugti.

5. Ar verta ženklinimo schemą taikyti ES lygmeniu?

2012 m. balandžio mėn. konferencijoje buvo pabrėžta, kad yra labai svarbu turėti bendrą koncepciją, kurioje didžiausias dėmesys būtų skiriamas kokybei, aplinkai, etikai, kultūrai, socialiniams ryšiams ir linksmai atmosferai. Imantis veiksmų vietos lygmeniu svarbiausia yra tinklo kūrimas, pasitikėjimas, abipusės žinios ir ūkininkų bei vartotojų švietimas. Konferencijos išvadose teigiama, kad šios vertybės turėtų būtų propaguojamos įdiegiant naujas etiketes trumpoms maisto tiekimo grandinėms su sąlyga, kad tai būtų savanoriškai taikoma ir nesudėtinga priemonė, nesudaranti papildomų išlaidų gamintojams.

Vietiniam ūkininkavimui ir tiesioginiam pardavimui skirtuose forumuose buvo pabrėžtas poreikis palengvinti galimybes gauti investicijų ir žinių, suteikti galimybes dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose ir iš dalies pakeisti higienos taisykles, kurios, kaip teigiama, dažnai sudarė kliūtis tokio tipo ūkininkavimui ir pardavimui. Šią ataskaitą papildančiame Komisijos tarnybų darbiniame dokumente paaiškinama, kokios yra gamintojams skirtos priemonės, ir nurodoma valstybėms narėms, kokių veiksmų jos galėtų imtis. Valstybės narės turėtų imtis aktyvesnio vaidmens ir, kai įmanoma, iš dalies pakeisti teisės aktus taip, kad tai būtų konkrečiai naudinga nedideliems ūkininkams ir tiesioginio pardavimo vykdytojams. Maistas ir viešasis maitinimas yra prioritetiniai žaliojo viešojo pirkimo sektoriai. Kad į viešąsias valgyklas būtų tiekiami vietiniai maisto produktai, valdžios institucijos turėtų taikyti novatoriškus susitarimų ekologiškumo didinimo metodus, o ūkininkai, siekdami bendrai teikti pasiūlymus viešojo pirkimo konkursuose, turėtų organizuotis ir pasinaudoti įvairiais bendradarbiavimo modeliais.

Vartotojai, pageidaujantys pirkti vietoje pagamintus maisto produktus, rinkoje dažnai nesugeba atpažinti jų[25]. Per „Eurobarometro“ apklausą apie vartotojų išprusimą[26] buvo nustatyta, kad vartotojams trūksta žinių ir įgūdžių, įskaitant ženklinimo ir logotipo reikšmės išaiškinimą. Šias išvadas patvirtino vartotojams skirtos mėsos rinkos veikimo tyrimo rezultatai[27].

Trumpų maisto tiekimo grandinių tyrime minimi keli atvejai, kai informacija etiketėse buvo klaidinanti arba neteisinga ir sukėlė nesąžiningą konkurenciją. Atitinkama ES lygmens ženklinimo informacija padėtų apsaugoti nuo klastočių ir sumažinti vartotojų klaidinimo riziką.

5.1. Konkreti ženklinimo schema

Komisija, nagrinėdama ženklinimo schemos sukūrimo galimybę, paprašė ekspertus pateikti savo nuomonę[28].

Ekspertų patarimai buvo aiškūs: jei siekiama sukurti ženklinimo schemą,

– gamintojams turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti, ar ją taikyti;

– sertifikavimo ir akreditavimo procedūrų, kurios laikomos ilgomis ir brangiomis, turėtų būti vengiama;

– turėtų būti numatyti aiškūs kriterijai, kurių pagrindu produktai įtraukiami į schemą.

Ekspertai teigia, kad konkreti ženklinimo schema būtų naudinga tik tada, jei ji būtų integruota ar susieta su kitomis priemonėmis, padedančiomis ūkininkams susirasti alternatyvių pardavimo kanalų. Tokios priemonės gali būti taikomos vykdant kaimo plėtros politiką, visų pirma, teikiant konsultacijas ir informaciją, investuojant į fizinį turtą, vystant ūkį ir verslą, tiekimo grandinės dalyviams bendradarbiaujant horizontaliu ir vertikaliu lygmenimis, vykdant populiarinimo veiklą vietiniu mastu, remiant dalyvavimą kokybės schemose, informavimo ir populiarinimo veiksmuose.

Svarstant, kokia galėtų būti schema, reikėtų atkreipti dėmesį į tiekimo grandinės tipą. Tiesioginis pardavimas – ūkininko prekių pardavimas vartotojui tiesiogiai, be pardavėjo tarpininkų. Ženklinimo informacija tikslas – atstoti šį tiesioginį ryšį, kai jis nėra įmanomas. Kuo daugiau yra tarpininkų tarp gamintojo ir vartotojo, tuo daugiau prarandama įprastai tiesioginio pardavimo metu perduodamos informacijos ir tuo reikalingesnė yra ženklinimo informacija. Galima padaryti išvadą, kad tik tiesiogiai parduodamiems produktams taikoma ženklinimo schema turėtų ribotą poveikį.

5.2. Alternatyvus metodas

Alternatyvus metodas ir atskira sertifikavimo schema galėtų apimti neprivalomą kokybės termino naudojimą.

Poveikio vertinime[29] padaryta išvada, kad neprivalomų kokybės terminų naudojimas yra veiksminga priemonė, padedanti ūkininkams informuoti visuomenę apie jų sukuriamą pridėtinę produktų vertę ir užtikrinti, kad už šias papildomas pastangas būtų atsilyginta.

Toks neprivalomas kokybės terminas galėtų išpildyti pagrindinius vartotojo lūkesčius: sužinoti produkto kilmę ir tiekimo grandinės ypatumus. Tačiau dėl teisinių priežasčių neprivalomą kokybės terminą galėtų sudaryti tik žodžiai, o ne logotipas ir (arba) simbolis.

Neprivalomo kokybės termino taikymo nauda būtų tokia:

– jis laikomas nesudėtinga priemone, reikalaujančia palyginti mažai administravimo, kontrolės ir biudžeto sąnaudų;

– jis gali apsaugoti nuo neteisingos ir klaidinančios praktikos, taip pat klastojimo;

– jis suteikia galimybę taikyti kitus ES paramos mechanizmus, visų pirma, paramą kaimo plėtrai.

Kalbant apie nacionalinių, regioninių ir vietinių ženklinimo sistemų (nesvarbu, ar jos būtų viešos ar privačios) sambūvį ir tolesnį taikymą kartu su galima ES lygmens priemone, reikia įvertinti, kaip tokį sambūvį būtų galima užtikrinti ir ar dėl to vartotojų padėtis taptų sudėtingesnė.

6. Išvada

Vietinis ūkininkavimas ir tiesioginis produktų pardavimas, kurie toliau bus Europos žemės ūkio dalis, yra Europos Sąjungos realybė. Ši ataskaita parodė, kad:

– tikrai ūkyje pagaminti produktai, parduodami trumpose maisto tiekimo grandinėse, yra paklausūs ir yra pageidaujama, kad juos būtų galima atpažinti;

– valstybėse narėse tiesioginis pardavimas vystomas labai skirtingai: taip yra greičiausiai dėl ūkių struktūros nacionalinių ir regioninių skirtumų, turimų paskirstymo kanalų ir kultūrinių skirtumų;

– kaip išsamiai nurodyta Komisijos tarnybų darbiniame dokumente, trumpoms maisto tiekimo grandinėms yra iškilę įvairių uždavinių, kuriuos reikėtų spręsti kitomis priemonėmis nei ženklinimo schema. Yra daug ES ir nacionalinio lygmens priemonių, tačiau jos taikomos nenuosekliai. Suinteresuotosios šalys mano, kad kai kurios ES taisyklės apsunkina vietinio ūkininkavimo vystymą;

– naujos etiketės turėtų būti paprastos ir nesudėtingos naudoti gamintojams, tačiau kartu jas būtų įmanoma kontroliuoti ir užtikrinti, kad jos būtų užtenkamai patikimos vartotojams. Jomis taip pat turėtų būti siekiama sumažinti vartotojų klaidinimo riziką, nors teisingai užtikrinus esamų ES teisės aktų taikymą galima imtis veiksmų prieš klaidinančią praktiką;

– nauja etiketė galėtų suteikti pridėtinę vertę vietos žemės ūkio produktams, jei ji būtų naudojama ne tik tiesiogiai parduodant produktus ir jei valstybės narės galėtų užtikrinti, kad ji būtų integruota ar susieta su kitomis priemonėmis.

Šioje ataskaitoje Komisija pateikė faktinius duomenis, siekdama palengvinti diskusijas apie tai, ar turėtų būti apsvarstyta galimybė naudoti naują ES etiketę, ir apie platesnius vietos ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo klausimus. Siekiant tinkamai nukreipti šias diskusijas, klausimų sąrašas pridedamas kartu su šia ataskaita pateiktame priede.

Komisija ragina Europos Parlamentą ir Tarybą aptarti šią ataskaitą ir pateikti savo nuomonę.

[1]               2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1151/2012 dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemų (OL L 343, 2012 12 14, p. 1.

[2]               2010 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento rezoliucija „Sąžiningos pajamos ūkininkams:  veiksmingesnė Europos maisto produktų tiekimo grandinė P7_TA(2010)0302.

[3]               2010 m. liepos 8 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl bendrosios žemės ūkio politikos ateities po 2013 m. (P7_TA(2010)0286).

[4]               Regionų komiteto perspektyvinė nuomonė „Vietinio maisto sistemos“, 2011/C 104/01.

[5]               BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas, COM(2010) 672 galutinis.

[6]               Knefsey, M., Schmutz, U., Venn, L., Balint, B., Trenchard, E.: Short Food Supply Chains and Local Food Systems in the EU. A State of Play of their Socio-Economic Characteristics. European Union, 2013.

[7]               http://ec.europa.eu/agriculture/quality/reports/index_en.htm

[8]               http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Farm_structure_survey_2007

[9]               Local Government Regulation, Buying food with geographical descriptions – How ‘local’ is ‘local’?, 2011.

[10]             Les chiffres de la consommation responsable, édition 2010, žr. http://www.mescoursespourlaplanete.com/medias/pdf/RapportwebVF-2010.pdf

[11]             IMPACT project: The socio-economic impact of rural development policies: realities and potentials (CT-4288), 4th Framework FAIR programme, 2002. Dalyvaujančios valstybės narės — Nyderlandai, JK, Airija, Vokietija, Italija, Ispanija ir Prancūzija.

[12]             EU Rural Review, 12 (2012), p. 11-12.

[13]             Pagal penkių kapitalo rūšių struktūrą nagrinėjamas poveikis žmogiškajam, finansiniam, fiziniam, socialiniam ir gamtiniam kapitalui.

[14]             2011 m. FAO politinis informacinis dokumentas The case for energy–smart food systems, 2011, kurį rasite: http://www.fao.org/docrep/014/i2456e/i2456e00.pdf.

[15]             Jones, A.: An environmental assessment of Food Supply Chains: a case study on dessert apples, in: Environmental Management, 30 tomo 4 dalis (2002), p. 560–576.            

[16]        Saunders, S.; Barber, A.; Taylor, G.: Food miles- Comparative energy/emissions performance of New Zealand’s agriculture industry, Research Report, 2006 m. (285).

[17]             Aranda, A.; Scarpellini, S.; Zabalza, I.; Valero Capelli, A.: An analysis of the present food's transport       model based on a case study carried out in Spain.

6th International Conference on LCA in the Agrifood sector, Ciurichas, 2008 m., p. 12-14.

[18]              Sundkvist, A., Jansson A., Larsson P.: Strengths and limitations of localizing food production as a sustainability building strategy — an analysis of bread production on the island of Gotland, Sweden, in: Ecological Economics, 37 (2001 m.), p. 217–227.

[19]          Coley, D., Howard, M., Winter, M.: Local food, food miles and carbon emissions: a comparison of                 farm shop and mass distribution approaches, in: Food Policy, 34 (2009 m.), p. 150–155.

[20]              Hall, K. D., Guo, J., Dore, M., Chow, C. C.: The progressive increase of food waste in America and its  environmental impact, in: PLoS ONE, 4 tomas, 2009 m. lapričio mėn.).

[21]          Gustavsson, J., Cederberg, C., Sonesson, U.: Global food losses and food waste. Extent, causes and prevention, FAO, 2011 m..

[22]             Hall, K. D., Guo, J., Dore, M., Chow, C. C.: The progressive increase of food waste in America and its environmental impact, in: PLoS ONE, 4 tomas, 2009 m. lapkričio mėn.).

[23]        Parfitt, J., Macnaughton, S. Food waste within food supply chains: quantification and potential for change to 2050, in: Philosophical Transactions of the Royal Society: Biology, 365 (2010 m.), p. 3065–3081.

[24]      Europos Komisijos parengiamasis tyrimas dėl maisto atliekų 27 ES šalyse, 2010 m., žr.: http://ec.europa.eu/environment/eussd/pdf/bio_foodwaste_report.pdf.

[25]             Speciali 2012 m. „Eurobarometro“ apklausa Nr. 389 „Europiečių nuomonė apie maisto saugą, maisto kokybę, ir kaimo vietoves“.

[26]             Speciali 2011 m. „Eurobarometro“ apklausa: Vartotojų išprusimas, Nr. 342.

[27]             http://ec.europa.eu/consumers/consumer_research/market_studies/docs/mms_follow-up_study_2012_en.pdf.

[28]             Sukurta darbo grupė, kurios veiklą prižiūri žemės ūkio produkcijos kokybės patariamoji grupė.

[29]             2009 m. dokumentas „Žemės ūkio produktų kokybės politika. Poveikio vertinimas A priedas (II). Prekybos standartai“, žr. http://ec.europa.eu/agriculture/quality/policy/com2009_234/ia_annex_a2_en.pdf.

PRIEDAS

Per diskusijas dėl Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui ir Tarybai dėl vietinio ūkininkavimo ir tiesioginio pardavimo ženklinimo sistemos reikalingumo siūloma aptarti šiuos klausimus:

– panašu, kad kai kurios ES lygmeniu įdiegtos priemonės, skirtos vietiniam žemės ūkiui ir tiesioginiam pardavimui remti, nebuvo įgyvendintos nuosekliai. Ar šios priemonės vis dar yra tinkamos?

– Suinteresuotosios šalys nustatė, kad, jų manymu, tam tikros ES taisyklės, konkrečiai, higienos ir viešųjų pirkimų taisyklės, trukdo vykdyti vietinį ūkininkavimą. Komisija laikosi nuomonės, kad ES teisės aktai jau suteikia lankstumo, tačiau juo nėra visapusiškai pasinaudojama. Ar Europos Parlamentas ir Taryba laikosi to paties požiūrio? Ar reikėtų aiškesnių ES lygmens taisyklių dėl mažos apimties gamybos?

– nacionaliniu ir (arba) regioniniu lygmeniu taikomos kelios ženklinimo schemos, skirtos vietiniam ūkininkavimui. Ar speciali ES schema galėtų suteikti pridėtinę vertę ūkininkams ir kartu suteikti informaciją vartotojams, tokiu būdu sumažinant klaidingą vartotojų informavimą? Ar tokia ženklinimo schema turėtų turėti atskirą simbolį ir (arba) logotipą?

– Atsižvelgiant į tai, kad ženklinimo schema neišvengiamai reikalauja išlaidų, ar turėtų būti kuriama tokia ES schema, kuri neuždėtų naštos ūkininkams, tačiau suteiktų tinkamas garantijas vartotojams?