30.7.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 218/53

—

pabrėžia, kad šia nauja AVP turi būti užtikrinta, kad aplinkosaugos srityje priimami sprendimai būtų pakankamai aiškūs ir nuspėjami, ypač vietos ir regionų administracijai;

—

pabrėžia, kad būtina pašalinti tam tikrus trūkumus, sumažinti valstybių narių skirtumus ir paskatinti visais valdymo lygmenimis laikytis aplinkosaugos teisės aktų siekiant pagerinti aplinkos būklę ir visuomenės sveikatą, užtikrinti vienodas sąlygas ir teisinį tikrumą bei užkirsti kelią rinkos iškraipymams; nuomonėje rekomenduoja į 7-ąją AVP įtraukti nemažai konkrečių veiksmų;

—

pabrėžia, kad persvarstant ar rengiant naujus ES aplinkosaugos teisės aktus tinkami poveikio vertinimai yra būtini bei ragina Komisiją atsižvelgti į valstybių narių patirtį taip, kad tai būtų akivaizdu ir būtų galima tai patikrinti;

—

ragina ES sektorinių aplinkosauginių teisės aktų politiką (ES ribines vertes) suderinti su ES išmetamųjų teršalų politika (ES priemonės, skirtos taršai jų susidarymo vietoje sumažinti), taikant holistinį požiūrį, leidžiantį šias priemones derinti su jų užmojo mastu ir terminais;

—

palankiai vertina tai, kad vienas iš 7-osios AVP „prioritetinių tikslų“ yra miestų tvarumas, ir reikalauja, kad dauguma ES miestų tenkintų būtinuosius tvarumo kriterijus; šie rodikliai turi būti parengti glaudžiai bendradarbiaujant su vietos valdžios institucijomis bei aplinkos ir statistikos institucijomis;

—

ragina, kad vietos lygmeniu programa būtų siekiama didesnio užmojo tikslų, o tokios iniciatyvos, kaip Merų paktas, turėtų apimti ir kitas Tausiai išteklius naudojančios Europos veiksmų plano sritis ir būtų toliau vystoma Europos žaliosios sostinės apdovanojimo iniciatyva.

Pranešėjas

José Macário CORREIA (PT/ELP), Faro meras

Pamatinis dokumentas

Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl bendrosios Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programos iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“

COM(2012) 710 final

1.

primena, kad iki šiol įgyvendintos šešios aplinkosaugos veiksmų programos (AVP) buvo svarbios pabrėžiant didėjančią Europos aplinkos politikos svarbą ir siekiant užtikrinti jos kaip neatskiriamos Europos integracijos proceso dalies nuoseklumą, tačiau dėl nepakankamos politinės valios įgyvendinti priemones jomis nepavyko išspręsti daugelio Europos aplinkosaugos problemų;

2.

Šeštoji aplinkosaugos veiksmų programa „Aplinka 2010: mūsų ateitis, mūsų pasirinkimas“, kuri galiojo iki 2012 m. liepos 22 d., buvo parengta 2001 m. siekiant ES tvaraus vystymosi strategijai suteikti aplinkosaugos aspektą; ekonominiam aspektui skirta Lisabonos strategija;

3.

joje nustatyti Europos Sąjungos prioritetai iki 2012 m. ir dėmesys atkreipiamas į keturias veiklos sritis, t. y. klimato kaitą, gamtą ir biologinę įvairovę, aplinką ir sveikatą, tvarų gamtos išteklių ir atliekų valdymą. Tačiau Europos Komisija leido tvaraus vystymosi strategijai būti užmirštai;

4.

strategija „Europa 2020“ šiuo metu laikoma nauja politikos ir strategine priemone, ir aplinkos politika turėtų būti derinama su šios strategijos pavyzdine iniciatyva „Tausiai išteklius naudojanti Europa“, laikant ją ne strategijos „Europa 2020“ posričiu, o atskiru bendru strateginiu tvaraus Europos Sąjungos vystymosi iki 2050 m tikslu;

5.

pabrėžia, kad 7-oji AVP turėtų būti priimta kuo greičiau siekiant užtikrinti ES aplinkos politikos nuoseklumą ir nubrėžti šios svarbios srities politikos plėtojimo gaires; pabrėžia, kad šia nauja AVP turi būti užtikrinta, kad ES aplinkosaugos srityje priimami sprendimai būtų pakankamai aiškūs ir nuspėjami, ypač vietos ir regionų administracijai (1);

6.

dar vienas prioritetas – 2012 m. įvykusios JT konferencijos tvaraus vystymosi klausimais esminius rezultatus integruoti į vietos, regionų, nacionaliniu, Europos, tarptautiniu ir pasaulio lygmeniu vykdomus veiksmus;

7.

nors ir pasiekta teigiamų rezultatų, visų pirma gerokai sumažintas į orą ir vandenį išmetamų kenksmingų teršalų kiekis, užtikrintas geresnis ir veiksmingesnis atliekų tvarkymas ir sumažintas pavojingų cheminių medžiagų kiekis, vis dar reikia įgyvendinti su oro kokybe, miesto aplinka, biologine įvairove, ekosistemos veikimu ir tvariu gamtos išteklių naudojimu susijusius tikslus;

8.

nors pastarąjį dešimtmetį aplinkos teisės aktai buvo konsoliduojami, valstybės narės ir Komisija ne visuomet veikė pagal programą, todėl reikia pašalinti tam tikrus trūkumus, sumažinti valstybių narių skirtumus ir paskatinti visais valdymo lygmenimis laikytis aplinkosaugos teisės aktų, susijusių su oro taršos kontrole, vandens ir nuotekų valymu, atliekų tvarkymu ir gamtos apsauga, siekiant pagerinti aplinkos būklę ir visuomenės sveikatą, užtikrinti vienodas sąlygas ir teisinį tikrumą ir užkirsti kelią rinkos iškraipymams;

9.

įgyvendinant 6-ąją aplinkosaugos veiksmų programą, kai kurios aplinkos politikos sritys nesulaukė pakankamai dėmesio, visų pirma:

10.

naujojoje programoje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuoti ES iškilusias aplinkosaugines problemas, įskaitant spartėjančią klimato kaitą, mūsų ekosistemos būklės blogėjimą, nepateisinamą azoto ciklo sutrikdymą ir vis didėjantį gamtos išteklių pereikvojimą;

11.

atsižvelgti į 2012 m. birželio 22 d. JT konferencijos tvaraus vystymosi klausimais priimtą deklaraciją „Rio+20“, kurioje buvo akcentuota integracinė ekologiška ekonomika ir tvaraus vystymosi tikslai po 2015 m., ir į RK rekomendacijas dėl Rio de Žaneire vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo (2);

12.

nustatyti konkrečius tikslus. RK palankiai vertina 7-ojoje AVP išdėstytus planus, tačiau abejoja, ar jie realistiški, ir klausia, kokiais būdais juos įgyvendinti. Komunikate minimi dabartiniai politikos dokumentai ir veiksmų planai, tačiau šiuose dokumentuose dažnai pritrūksta informacijos apie praktinį įgyvendinimą, pavyzdžiui, įgyvendinimo trukmės ir tarpinių tikslų nustatymo. RK mano, kad nauji planai turi būti ekonomiškai pagrįsti: nerealistiškų tikslų nustatymas kenkia pasitikėjimui ES aplinkos politika. Todėl nustatant naujus ES aplinkos tikslus turi būti aišku, kad jie yra pasiekiami ir kad prireikus būtų parengta atitinkamų sektorių ES taršos mažinimo jos susidarymo vietoje politika. Pasiūlymuose turėtų būti nustatytas aiškus, su atitinkamų veiksmų įgyvendinimu susijęs grafikas (kartu su galutiniu tikslu, tarpiniais tikslais ir tarpiniais vertinimais). Todėl RK ragina 2020 metams nustatyti konkrečius ir, kai įmanoma, kiekybiškai įvertinamus tikslus, taip pat apibrėžti aiškią plataus užmojo aplinkos viziją bei nubrėžti tarpinius tikslus iki 2050 m., kuriais būtų siekiama visiems užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę ir gerovę saugioje aplinkoje;

13.

persvarstant ar rengiant naujus ES teisės aktus, svarbu atsižvelgti į valstybių narių patirtį. Todėl būtinas geresnis koordinavimas skirtingais ES teisės aktų rengimo etapais. Yra penki ES teisės aktų rengimo etapai: parengimas, sprendimo priėmimas, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje, (nacionalinių) teismų vykdomas taikymas ir grįžtamoji informacija apie taikymo patirtį valstybėse narėse. Pirmasis etapas ir paskesni etapai įgyvendinami sklandžiai, tačiau neaišku, kaip atsižvelgiama į valstybių narių ir vietos ir regionų valdžios institucijų patirtį (penktas etapas) rengiant naujus ES teisės aktus (pirmas etapas). RK ragina Komisiją rengiant naujus pasiūlymus atsižvelgti į šią patirtį taip, kad tai būtų akivaizdu ir būtų galima patikrinti;

14.

Europos Komisija pirmiausiai išanalizuoja esamus teisės aktus ir tuo remdamasi atlieka poveikio vertinimą. Persvarstant esamus teisės aktus ar rengiant naujus pasiūlymus, į poveikio vertinimų duomenis turėtų būti atsižvelgta taip, kad tai būtų akivaizdu ir būtų galima patikrinti. RK pabrėžia, kad būtina atlikti patikimus poveikio vertinimus, nes jie ankstyvame sprendimų priėmimo procese aiškiai parodo, kad:

15.

pakeisti Komisijos pasiūlymų skelbimo tvarką. Įgyvendinus 6-ąją AVP, poveikio vertinimai, teminės strategijos ir pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų teisės aktų buvo skelbiami tuo pačiu metu. Kad būtų atsižvelgta į anksčiau aptartus klausimus, RK norėtų pasiūlyti tokią tvarką ir eiliškumą:

16.

užtikrinti, kad strategija „Europa 2020“ ir toliau apimtų tam tikrus prioritetinius sektorius, kurie anksčiau buvo įtraukti į tvaraus vystymosi strategiją, pavyzdžiui, paskirstymo teisingumą ir teisingumą tarp kartų;

17.

užtikrinti, kad 7-osios AVP tikslai tinkamai atsispindėtų daugiametėje finansinėje programoje (DFP) po 2013 m. ir strategijoje „Europa 2020“ turint omenyje, kad pagrindiniai sprendimai, turintys didelį poveikį aplinkai kitose srityse, gali būti priimti prieš patvirtinant 7-ąją AVP. Todėl aplinkos tikslų finansavimui, programos LIFE įgyvendinimui ir visapusiškam aplinkos apsaugos integravimui turi būti teikiama daug svarbos kitoje daugiametėje finansinėje programoje, taip pat vykdant bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformą, įgyvendinant bendrą žuvininkystės politiką (BŽP), sanglaudos politiką ir programą „Horizontas 2020“;

18.

sukurti tinkamą pagrindą, užtikrinantį pakankamą finansavimą, visų pirma inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros srityje, sutelkiant rinkos priemones ir mokėjimus už ekosistemų funkcijas;

aiškiai ir deramai užtikrinti paramą vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmeniui įgyvendinant teisės aktus, kad jos įsipareigotų pagerinti rezultatus, susijusius su aplinkos būkle ir visuomenės sveikata, cheminių medžiagų politika ir visų pirma tikslais, nustatytais Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane, Mažo anglies dioksido kiekio veiksmų plane ir Biologinės įvairovės strategijoje iki 2020 m., ir energijos vartojimo efektyvumo tikslus ir rodiklius, įtrauktus į Metinę augimo apžvalgą ir valstybių narių nacionalines reformų programas;

19.

pabrėžia, kad 7-osios AVP prioritetai turėtų būti grindžiami trimis pagrindiniais tikslais:

Todėl palankiai vertina Komisijos pasiūlyme nubrėžtus devynis tikslus;

20.

siekiant išsaugoti Europos gamtinį kapitalą, reikėtų geriau įgyvendinti ES biologinės įvairovės strategijoje iki 2020 m. numatytas priemones ir veiksmus, susijusius su miškų apsauga ir puoselėjimu, taip pat eutrofikacijos problemas lemiančios taršos dėl miesto ir pramonės nuotekų, trąšų naudojimo ir į orą išmetamų teršalų panaikinimu; kartu turėtų būti visiškai įgyvendinta Vandens pagrindų direktyva ir Jūrų strategijos pagrindų direktyva;

21.

įgyvendinant šias priemones, reikėtų vykdyti veiksmingesnius aplinkosauginius tikrinimus ir priežiūrą. Todėl Rekomendacijos dėl minimalių aplinkosauginių tikrinimų (RMAT) valstybėse narėse 2001/331/EB labai svarbios visoms valstybėms narėms, kad valstybių narių inspektoriams būtų galima pateikti struktūruotas ir nuoseklias rekomendacijas, kaip atlikti aplinkosauginius tikrinimus;

22.

būtina sustiprinti esamą teisinę sistemą, kad ES galėtų garantuoti visapusišką vietos ir regionų lygmens aplinkosauginių tikrinimų ir priežiūros sistemų tinkamumą, nuoseklumą ir efektyvumą siekiant užtikrinti vienodą ES aplinkos teisės aktų taikymą ir sąžiningos konkurencijos sąlygas vidaus rinkoje veikiančioms bendrovėms;

23.

reikia paskatinti sukurti veiksmingesnius skundų nagrinėjimo ir tarpininkavimo mechanizmus nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu;

24.

būtina paremti nacionalinio lygmens informacinių sistemų, kurios padėtų skleisti informaciją apie dabartinį ES aplinkos teisės aktų įgyvendinimą, kūrimą;

25.

reikia sudaryti Europos Komisijos, valstybių narių ir vietos bei regionų valdžios institucijų trišalės partnerystės įgyvendinimo susitarimus (PĮS), siekiant pagerinti konkrečių aplinkos teisės aktų įgyvendinimą ir išspręsti konkrečius ar tarpvalstybinius klausimus, susijusius su aplinkos problemų valdymu;

26.

būtina tobulinti aplinkos politikos mokslinių faktinių duomenų bazę – visų pirma funkcinio ekosistemų suvokimo srityje (energijos, vandens ir medžiagų srautai ir su tuo susijusios žemės, vandens ir vietos klimato funkcijos) – įskaitant jos prieinamumą, supaprastinant, racionalizuojant ir modernizuojant aplinkos duomenų ir informacijos rinkimą, tvarkymą ir dalijimąsi jais, ir sukurti priemones, kurios padėtų numatyti, įvertinti ir valdyti su aplinka susijusią riziką ir kuo greičiau užpildyti esamas žinių spragas. Be to, reikėtų teikti konkrečią paramą šioje srityje dirbantiems mokslininkams (skiriant stipendijas) ir, jeigu įmanoma, kviesti juos kaip ekspertus dalyvauti sprendžiant aplinkosaugos problemas vietos ir regionų lygmeniu; reikia vengti administracinės naštos didinimo dėl papildomų patikrų ir priežiūros reikalavimų ir veikiau siekti nustatyti tikslinius prioritetus bei pasinaudoti sinergija su esamais priežiūros reikalavimais;

27.

norint užtikrinti efektyvų išteklių naudojimą ir mažą išmetamo anglies dioksido kiekį, didžiausias uždavinys – iki 2020 m. visiškai įgyvendinti ES klimato kaitos ir energetikos dokumentų rinkinį, taip pat ES atliekų tvarkymo teisės aktus užtikrinant, kad jie būtų tinkamai perkelti į visų valstybių narių nacionalinę teisę ir įgyvendinti jose, sudarant grupes, kurios perkeltų aplinkos teisės aktus į regionų ir vietos lygmenį;

28.

kartu reikia pašalinti perdirbimo veiklos kliūtis ES vidaus rinkoje ir sumažinti bendrą gamybos ir vartojimo poveikį aplinkai propaguojant mažą poveikį aplinkai darančius produktus ir vartotojams teikiant tikslią ir moksliškai pagrįstą su produktais susijusią informaciją ir rekomendacijas;

29.

be to, vis didėjanti įmonių atsakomybė sprendžiant aplinkosaugos problemas, savanoriški aplinkosaugos auditai, ekologiniai ženklai, liudijantys produktų nekenksmingumą aplinkai, ir ekologiško verslo plėtra gali savaime padėti užtikrinti aplinkos kokybę, kurią reikia puoselėti;

30.

ekologiškesnės, efektyvesnės technologijos, didesnis našumas ir naujos įsidarbinimo galimybės skatins augimą ir darbo vietų kūrimą;

31.

nuosekli ir integruota politikos programa vietos ir regionų lygmeniu, skatinanti efektyvų išteklių naudojimą ir ekologiškesnius produktus, padės MVĮ efektyviau naudoti išteklius, mažinti savo gamybos sąnaudas ir lengviau patekti į naujas rinkas;

32.

kalbant apie finansavimą, svarbu užtikrinti, kad aplinkosaugos ir klimato tikslams būtų skiriama pakankamai lėšų, kad šie tikslai būtų įtraukti į partnerystės sutartis ir kad šiam tikslui būtų skirta bent 20 proc. 2014-2020 m. ES biudžeto; visų pirma svarbu užtikrinti finansavimą ypač didelių sąnaudų reikalaujančioms ir iki 2020 m. įgyvendintinoms aplinkosaugos priemonėms, pavyzdžiui, nualintų ekosistemų pasitelkus žaliąją infrastruktūrą jungimui į tinklus, tai ES biologinės įvairovės strategijoje numatyta kaip viena labai svarbi 7-osios aplinkosaugos veiksmų programos sudėtinė dalis;

33.

be to, turėtų būti dedamos pastangos bent 25 proc. padidinti ES finansavimą aplinkosaugos veiksmams ir naudoti ataskaitų teikimo ir su aplinkosauga susijusių išlaidų stebėjimo sistemą, kad, be kita ko, būtų galima užtikrinti, jog finansavimas ypač didelių sąnaudų reikalaujančioms ir iki 2020 m. įgyvendintinoms aplinkosaugos priemonėms bus skirtas laiku nualintų ekosistemų būklei pagerinti;

34.

būtina laipsniškai atsisakyti aplinkai žalingų subsidijų ir vis plačiau taikyti rinka grindžiamas priemones, įskaitant mokesčius ir baudas už aplinkai daromą žalą;

35.

reikia skatinti ir didinti su aplinka ir klimatu susijusių išlaidų finansavimą privačiojo sektoriaus lėšomis, pirmiausia suteikti daugiau galimybių pasinaudoti inovatyviomis finansinėmis priemonėmis;

36.

RK ragina ES sektorinių aplinkosauginių teisės aktų politiką (ES ribines vertes) suderinti su ES išmetamųjų teršalų politika (ES priemonės, skirtos taršai jų susidarymo vietoje sumažinti), taikant holistinį požiūrį, leidžiantį derinti šias priemones su sektoriams skirtų aplinkosauginių direktyvų tikslais ir terminais. Komitetas primygtinai ragina Komisiją apskaičiuoti taršos susidarymo vietoje taikomų priemonių atnaujinimo ciklo trukmę ir įvertinti terminus, nuo kada realiomis sąlygomis turi būti pradėta laikytis ribinių verčių, siekiant iš esmės sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį visoje Europoje. Todėl sektorinių aplinkos direktyvų (ribinės vertės) užmojo mastas ir įgyvendinimo terminai turi būti tokie patys, kaip ir ES priemonių, skirtų taršos mažinimui jos susidarymo vietoje, užmojo mastas ir įgyvendinimo terminai;

37.

atsižvelgiant į tai, jog būtina užtikrinti ES piliečių sveikatą ir gerovę, svarbu pabrėžti ES oro kokybės politikos, atitinkančios naujausias mokslo žinias, būtinumą, nustatyti efektyvias kovos su oro tarša jos susidarymo vietoje priemones ir dėti daugiau pastangų, kad būtų visiškai patenkinti ES oro kokybės teisės aktų reikalavimai, visų pirma dėl ore esančių kietųjų dalelių;

38.

kalbant apie triukšmą, būtina skubiai identifikuoti veiksmingas akustinės taršos mažinimo priemones jos susidarymo vietoje;

39.

RK ragina imtis plataus užmojo priemonių, skirtų svarbiausiems aplinkos taršos šaltinių, pirmiausia transportui ir mobilumui. 7-ojoje AVP šiuo požiūriu minima baltoji knyga „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“(COM(2011) 144 final). RK palankiai vertina šios baltosios knygos užmojį, tačiau tam, kad šie tikslai būtų pasiekti, ragina parengti Europos veiksmų planą, kartu nustatant tarpinius tikslus, konkrečias priemones (pavyzdžiui, ES taršos mažinimo jos susidarymo vietoje priemones) ir vertinimų tvarkaraštį (3);

40.

vandens srityje būtinos intensyvesnės pastangos įgyvendinant Geriamojo vandens direktyvą, ypač dėl smulkiųjų tiekėjų kiekvienoje valstybėje narėje. Tokios pačios pastangos turėtų būti dedamos ir dėl Maudyklų vandens kokybės direktyvos, kad iki 2020 m. būtų patenkinta daugiau kaip 95 proc. reikalavimų;

41.

turi būti atliekami sisteminiai ex ante poveikio aplinkai ir socialinio bei ekonominio, taip pat teritorinio poveikio vertinimai ES, valstybių narių, vietos ir regionų lygmenimis;

42.

palankiai vertina tai, kad vienas iš 7-osios AVP „prioritetinių tikslų“ yra miestų tvarumas, ir reikalauja, kad dauguma ES miestų tenkintų būtinuosius tvarumo kriterijus;

43.

turėtų būti glaudžiau bendradarbiaujama tarptautinių susitarimų, kuriais grindžiami tarptautiniai ir regioniniai procesai, kurių tikslas – paversti pasaulio ekonomiką įtraukia ekologiška ekonomika, puoselėjančia ekonominiu, socialiniu ir aplinkos požiūriais tvarią mūsų planetos, dabartinių ir būsimų kartų ateitį, klausimais;

44.

vietos lygmeniu programa turėtų būti siekiama didesnio užmojo tikslų, o tokios iniciatyvos kaip Merų paktas turėtų apimti ir kitas Tausiai išteklius naudojančios Europos veiksmų plano sritis, įskaitant biologinę įvairovę, visų pirma dirvožemio naudojimą, kaip rekomenduota neseniai šiuo klausimu priimtoje RK nuomonėje (CdR 1121/2012 fin). Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į atliekų tvarkymą, vandens išteklius ir oro taršą, nes tai palengvintų įgyvendinti ES aplinkosaugos politiką taikant inovatyvų daugiapakopio valdymo metodą, kuris skatina vietos ir regionų valdžios institucijas imtis iniciatyvos įgyvendinant ES teisės aktus;

45.

tas pat pasakytina ir apie Europos žaliosios sostinės apdovanojimo, kaip svarbios priemonės, atkreipiančios dėmesį į miestus, kurie rodo pavyzdį ir novatoriškai įgyvendina ES aplinkos teisės aktus, įsteigimą;

46.

todėl 7-oji AVP turėtų būti grindžiama tokiais pagrindiniais aplinkosaugos teisės principais kaip „teršėjas moka“, atsargumas bei prevencija, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur ji padaryta, siekiant įgyvendinti priemones, veiksmus ir tikslus vadovaujantis pažangiojo reglamentavimo principu ir subalansuota bei tvaria aplinkosaugos politika. Pernelyg daug priemonių vis dar yra taisomojo pobūdžio ir taikomos proceso arba grandinės pabaigoje, tuo tarpu reikėtų pirmiausia pritaikyti ar netgi persvarstyti šiuos procesus siekiant kiekvienu etapu iš esmės sumažinti jų poveikį aplinkai. Turėtų būti skatinamos pažangios žiedinės ekonomikos iniciatyvos, medžiagų ciklų užbaigimas, gyvavimo ciklo lyginamosios analizės ir tam tikslingai panaudojamos žinios, kurias iš dalies dar reikia išplėsti, funkcinio ekosistemų suvokimo srityje atsižvelgiant į energijos, vandens ir medžiagų ciklus, darančius teigiamą poveikį tvariai dirvožemio, vandens ir vietos klimato raidai, siekiant sistemingiau mažinti žmogaus veiklos poveikį aplinkai;

47.

Europos piliečiai vis geriau suvokia aplinkos vaidmenį jų gyvenime. Vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip artimiausias vietos bendruomenei lygmuo, yra svarbiausia grandis mokymo ir mobilizavimo požiūriais;

48.

rengiant ir įgyvendinant aplinkos teisės aktus taikomi subsidiarumo ir proporcingumo principai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 192 straipsnį, kuriame numatytas galių pasidalijimas tarp ES valstybių narių bei nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijų aplinkos politikos srityje;

49.

atsižvelgiant į konkrečias Komisijos patvirtintas priemones, būtina nustatyti tikslus, kuriuos reikės įgyvendinti vietos ir regionų lygmeniu;

50.

„Vietos darbotvarkė 21“, kurios tikslas – įgyvendinti aplinkos politikos tikslus, internetu skleisti informaciją apie 7-osios AVP taikymą vietos lygmeniu ir apie galimas teismines priemones, gali ir privalo tapti vietos ir regionų lygmens dalyvaujamosios demokratijos priemone;

51.

aplinkos srityje turėtų būti pripažįstamas daugiapakopio valdymo principas. RK nemano, kad aplinkos problemas gali išspręsti ar ES politiką įgyvendinti kuris nors vienas valdymo lygmuo. ES aplinkos politikos jau nebegalima parengti tik ES lygmeniu ir tikėtis, kad nacionalinės ir subnacionalinės valdžios institucijos įgyvendins ES priimtus teisės aktus: politika turi būti rengiama derinant įvairių valdymo lygmenų veiklą tarpusavyje. Būtinas daugiapakopis metodas, pagal kurį kiekvienas valdžios lygmuo (Europos, nacionalinis, regioninis ir vietos) prisiimtų atsakomybę vykdant koordinavimą su kitomis valdžios institucijomis ir patvirtintų tas priemones, kurios gali ir turi būti patvirtintos tuo lygmeniu, taip išvengiant įgaliojimų dubliavimosi;

52.

RK požiūriu, daugiapakopį principą būtina stiprinti politikos rengimo etape. Siekiant pagerinti Europos aplinkos būklę, užmojis turės būti realistiškas ir tam prireiks teisės aktus derinti su įgyvendinimu. Todėl gyvybiškai svarbu politikos rengimo etape atkreipti dėmesį į galimą finansinį, politinį ar teisinį poveikį subnacionalinėms institucijoms ir į ES taisyklių praktines ir ekonomines įgyvendinimo galimybes;

53.

be to, RK rekomenduoja sugriežtinti daugiapakopio valdymo principo taikymą įgyvendinimo etape. Aplinkos teisės aktų įgyvendinimas nėra tik teisinio įgyvendinimo klausimas (nuostatų perkėlimas į nacionalinius teisės aktus). ES aplinkos teisės aktai turi būti papildyti Europos lygmens ir nacionaliniais įgyvendinimo planais (vadovais, geriausios praktikos pavyzdžiais ir priemonėmis ES taršai mažinti jos susidarymo vietoje). Todėl RK pritaria daugiapakopiam principui ir atkreipia dėmesį į valstybėse narėse esančias tarpžinybines grupes, kuriose specialistai iš įvairių valdymo lygmenų kartu rengia nacionalinius įgyvendinimo planus;

54.

todėl labai svarbu, kad 7-ąją aplinkosauginių veiksmų programa būtų remiamas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo įgyvendinant teisės aktus imantis šių veiksmų:

55.

7-osios AVP strategija iš dalies priklausys nuo konkrečių politikos priemonių, pasirinktų siekiant įgyvendinti tikslus, kurie bus nustatyti tik atlikus poveikio vertinimą. Tai turės įtakos veiksmingumui ir konkrečiam socialiniam bei ekonominiam poveikiui, taip pat nacionalinių, regionų ir vietos valdžios institucijų vaidmeniui įgyvendinant Europos lygmeniu suderintą politiką ir teisės aktus. Tačiau 54 punkte išvardytos priemonės neturi didinti vietos ir regionų valdžios institucijų išlaidų. Regionų komitetas mano, kad 54 punkte išvardytų priemonių įgyvendinimo išlaidas pirmiausia turėtų prisiimti ES arba nacionalinė valdžia. Svarbu užtikrinti, kad ekonomikos pažanga būtų tvari ir kad mūsų ekosistemos, kurios skatina augimą ir apsaugo piliečių sveikatą, išliktų atsparios.