52012PC0134

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1.           PASIŪLYMO APLINKYBĖS

2006 m. vasario 23 d. Ženevoje Tarptautinė darbo organizacija (TDO) beveik vienbalsiai priėmė 2006 m. Konvenciją dėl darbo jūrų laivyboje (Konvencija). Ji taikoma tarptautinei laivybai ir reglamentuoja tokius esminius klausimus, kaip minimalūs reikalavimai jūrininkams darbui laive (Konvencijos I dalis), įdarbinimo sąlygos (Konvencijos II dalis), apgyvendinimas, poilsio sąlygos, maistas ir maitinimas (Konvencijos III dalis), sveikatos apsauga, sveikatos priežiūra, gerovė ir socialinė apsauga (IV dalis), laikymasis ir vykdymas (V dalis), kad būtų užtikrintos tinkamos darbo ir gyvenimo sąlygos laive, taip pat šių nuostatų įgyvendinimo tvarką. Konvencija gali būti laikoma pirmuoju darbo jūrų laivyboje kodeksu, taikomu daugiau kaip 1,2 mln. jūrininkų, taip pat laivų savininkams ir jūrinėms valstybėms visame pasaulyje.

ES valstybės narės ir Komisija nuo pat pradžių rėmė TDO veiklą šioje srityje. ES supranta svarų Konvencijos indėlį, nes ja siekiama pasaulinėje jūrų pramonėje sudaryti vienodas sąlygas ir tuo tikslu nustatyti bendrus būtiniausius standartus visiems laivams, plaukiojantiems su bet kurios valstybės vėliava, ir jūrininkams. ES jau yra priėmusi 2007 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimą 2007/431/EB, įgaliojantį valstybes nares Europos bendrijos interesų labui ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos 2006 m. darbo jūroje konvenciją[1]. Kai kurios valstybės narės (Ispanija, Bulgarija, Liuksemburgas, Danija, Latvija, Nyderlandai) ją jau ratifikavo, o kitos ketina tai padaryti. Iš esmės, valstybių narių nacionalinės teisės aktuose apskritai numatytos didesnę apsaugą užtikrinančios ir išsamesnės nuostatos nei TDO standartai. Siekiant užtikrinti tarptautinių ir nacionalinių standartų nuoseklumą ir ratifikuoti Konvenciją, būtina nuodugni ir ilgai trunkanti nacionalinės teisės aktų peržiūra.

Šiuo metu Konvenciją yra ratifikavusios 22 šalys, kurių laivynų talpa sudaro daugiau kaip 45 % viso pasaulio laivyno talpos, tačiau tam, kad Konvencija įsigaliotų, ją turi ratifikuoti 30 šalių, kurių laivynų talpa sudaro 33 % viso pasaulio laivyno talpos.

Be to, ES yra priėmusi 2009 m. vasario 16 d. Tarybos direktyvą 2009/13/EB, įgyvendinančią Europos bendrijos laivų savininkų asociacijų (ECSA) ir Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF) sudarytą susitarimą dėl 2006 m. Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje ir iš dalies keičiančią Direktyvą 1999/63/EB[2]. Direktyva 2009/13/EB – tai didelis sektoriaus socialinio dialogo laimėjimas, o šiuo pasiūlymu siekiama Sąjungoje numatyti tinkamas jos vykdymo užtikrinimo priemones.

Todėl numatytas reikalavimas, kad valstybės narės taikytų Direktyvą 2009/13/EB tuo atveju, kai vykdo savo, kaip vėliavos valstybių, įgaliojimus.

Priėmus Direktyvą 2009/13/EB, Europos teisės aktai suderinti su Konvencija nustatytais tarptautiniais standartais. Į šią direktyvą įtrauktos Konvencijos I, II, III ir IV dalyse išdėstytos atitinkamos nuostatos, kuriomis įtvirtinamos jūrininkų teisės.

Tačiau Europos socialiniai partneriai, siekiantys, kad jų susitarimas būtų įgyvendintas priimant Tarybos sprendimą pagal SESV 155 straipsnį, neturi įgaliojimų į savo susitarimą įtraukti Konvencijos V dalyje išdėstytų vykdymo nuostatų, todėl paprašė Komisijos imtis atitinkamų veiksmų. Šia iniciatyva ir siekiama apibrėžti vėliavos valstybės atsakomybę.

Ši iniciatyva – ES politikos, susijusios su jūrinėmis profesijomis, dalis. Kaip Komisija teigia savo komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Europos Sąjungos jūrų transporto politikos strateginiai tikslai ir rekomendacijos iki 2018 m.“[3], Europos Sąjungai labai svarbu didinti jūrinių profesijų patrauklumą europiečiams; prireikus, atitinkamų veiksmų imasi Komisija, valstybės narės ir pačios jūrų pramonės atstovai. Tai visiškai taikytina Konvencijos įgyvendinimui, nes ja užtikrinamos geresnės darbo ir gyvenimo sąlygos laivuose. Komunikate pabrėžiama, kad ES socialinių partnerių susitarimu dėl pagrindinių Konvencijos nuostatų įgyvendinimo išreiškiama sektoriaus parama šioje srityje, todėl ES ir jos valstybių narių veiksmais turėtų būti siekiama:

– kad valstybės narės greitai ratifikuotų Konvenciją ir kad kuo greičiau būtų priimti Komisijos pasiūlymai, pagrįsti socialinių partnerių susitarimu dėl jos pagrindinių nuostatų įgyvendinimo ES teisėje;

– užtikrinti veiksmingą naujųjų taisyklių vykdymą taikant tinkamas priemones, įskaitant vėliavos valstybės ir uosto valstybės kontrolės reikalavimus[4].

Baltojoje knygoje „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“[5] pabrėžiama jūrų transporto socialinės darbotvarkės svarba skatinant darbo vietų kūrimą ir užtikrinant didesnį saugumą, o prie Baltosios knygos pridėtame tarnybų darbiniame dokumente pateikiamas pasiūlymas užtikrinti veiksmingą Konvencijos taikymą.

Šis pasiūlymas glaudžiai susijęs su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2009/16/EB dėl uosto valstybės kontrolės, pasiūlymu, kuriuo, taikant Konvenciją visuose Europos uostuose, sektoriuje siekiama užtikrinti vienodas sąlygas.

1.1         Konvencija dėl darbo jūrų laivyboje

Kaip visuotinai pripažįstama ir kaip aiškiai nurodė TDO, laivybos pramonė yra pirmoji tikrai pasaulinė pramonė, kuriai būtinos atitinkamos tarptautinės reguliavimo priemonės, t. y. visai pramonei taikomi pasauliniai standartai.

2006 m. priimtoje Konvencijoje numatytos plačios visų jūrininkų teisės ir apsauga darbe, nepriklausomai nuo jų pilietybės ir laivo vėliavos.

Konvencija siekiama užtikrinti tinkamas darbo sąlygas jūrininkams ir sąžiningą konkurenciją kokybės reikalavimus atitinkančių laivų savininkams. Joje numatytos jūrininkų teisės į tinkamas darbo sąlygas įvairiose srityse, o pati Konvencija sudaryta taip, kad ją būtų galima taikyti visame pasaulyje, lengva suprasti, atnaujinti ir vienodai užtikrinti jos vykdymą. Be to, ji turėjo tapti pasaulinio lygmens dokumentu, t. y. kokybės reikalavimus atitinkančios laivybos tarptautinės reguliavimo sistemos ketvirtuoju ramsčiu, ir papildyti tris pagrindines Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) konvencijas: Tarptautinę konvenciją dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS konvenciją), Tarptautinę konvenciją dėl jūrininkų rengimo, atestavimo ir budėjimo normatyvų (STCW konvenciją) ir Tarptautinę konvenciją dėl teršimo iš laivų prevencijos (MARPOL konvenciją).

Konvenciją sudaro keturios dalys, reglamentuojančios jūrininkų teises: 1 dalyje išdėstyti minimalūs jūrininkų darbo laive reikalavimai, 2 dalyje – įdarbinimo sąlygos, 3 dalyje – nuostatos dėl apgyvendinimo, poilsio sąlygų, maisto ir maitinimo, 4 dalyje – nuostatos dėl sveikatos apsaugos, sveikatos priežiūros, gerovės ir socialinės apsaugos.

Be to, Konvencijos 5 dalyje numatyti mechanizmai, kuriais siekiama pagerinti priežiūrą visais lygmenimis: laivo, bendrovės, vėliavos valstybės, uosto valstybės, darbo jėgą teikiančios valstybės, taip pat TDO pasaulinės atitikties ir patikros sistemos. Kartu su išsamiomis taisyklėmis reikėjo sukurti efektyvesnę vykdymo ir atitikties sistemą, kad būtų uždrausta naudoti nustatytų standartų neatitinkančius laivus, siekiant užtikrinti laivo saugą bei saugumą ir aplinkos apsaugą.

Todėl ES turi numatyti priemones, susijusias su vėliavos valstybės ir uosto valstybės kontrole, kuriomis būtų užtikrintas atitinkamų Konvencijoje nustatytų darbo jūrų laivyboje standartų taikymas visuose laivuose, įplaukiančiuose į ES uostus, nepriklausomai nuo jūrininkų pilietybės.

Be to, vėliavos valstybės ir uosto valstybės vykdoma kontrole užtikrinant, kad būtų laikomasi Konvencijoje nustatytų standartų, galėtų būti sumažintas socialinis dempingas, dėl kurio blogėja darbo sąlygos laivuose, o laivų savininkai, užtikrinantys TDO taisykles atitinkančias tinkamas darbo sąlygas, atsiduria nepalankioje padėtyje.

1.2.        Konvencijoje numatyta vėliavos valstybės atsakomybė

Priimdama Konvenciją TDO suformulavo naujoviškas darbo sąlygų laivuose patvirtinimo nuostatas.

Konvencijoje nustatyta griežta vykdymo užtikrinimo tvarka, paremta patvirtinimo sistema, pagal kurią vėliavos valstybė (arba jos vardu veikianti pripažinta organizacija ir (arba) įmonė) peržiūri atitikties planus, taip pat tvirtina, kad jie parengti ir įgyvendinami. Laivuose privalės būti darbo jūrų laivyboje liudijimas ir darbo jūrų laivyboje atitikties deklaracija. Šiuos dokumentus išduoda vėliavos valstybė, kurios jurisdikcijai priklauso laivai ir kuri patvirtina patikrinimų rezultatus. Pagal Konvenciją šis reikalavimas taikomas didesnės nei 500 bendrosios talpos laivams, plaukiojantiems tarptautiniais reisais arba teikiantiems kabotažo paslaugas užsienyje. Tačiau ES vėliavos valstybės turės užtikrinti, kad nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais įgyvendinama Direktyva 2009/13/EB, būtų laikomasi ir mažesniuose laivuose (mažesnės nei 500 bendrosios talpos), kuriems patvirtinimas pagal Konvenciją nėra privalomas. Siekiant užtikrinti, kad valstybėms narėms nebūtų nustatyta papildomų norminių reikalavimų, šiuo pasiūlymu visa patvirtinimo sistema į ES teisę neįtraukta; šis klausimas reglamentuojamas tarptautinės teisės dokumentais.

1.3.        Galiojantys ES teisės aktai

Priėmusi tris saugios laivybos dokumentų rinkinius (paskutinį – 2009 m.), ES sukūrė teisinę sistemą, kuria užtikrinama saugesnė laivyba. Kai kurios ES saugios laivybos ir sveikatos bei saugos taisyklės susijusios su šiuo pasiūlymu. Jos trumpai apibendrinamos toliau.

1.3.1      2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/21/EB dėl vėliavos valstybės reikalavimų laikymosi[6]

ES lygmeniu Direktyvos 2009/21/EB tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės veiksmingai ir nuosekliai vykdytų savo, kaip vėliavos valstybių, įsipareigojimus, taip pat didinti saugumą ir užkirsti kelią teršimui iš laivų, plaukiojančių su jų vėliava. Joje nustatytos sąlygos, kuriomis laivai registruojami su valstybės narės vėliava, o vėliavos valstybės įpareigotos pagal tarptautinius standartus nustatyti kokybės valdymo sistemą ir vidaus vertinimą. Tuo tikslu taikomi TJO standartai, visų pirma privalomas nacionalinių jūrų administracijų audito planas ir TJO vėliavos valstybės kodeksas.

Direktyvoje 2009/21/EB neišvardytos vėliavos valstybės atliekamos pareigos, bet nurodytos TJO procedūros. Todėl į ES teisę turėtų būti įtrauktos nuostatos, reglamentuojančios konkrečias vėliavos valstybės pareigas, susijusias su Direktyvos 2009/13/EB vykdymu. Kadangi šio pasiūlymo tikslai yra savarankiški ir skiriasi nuo Direktyvos 2009/21/EB tikslų, nuosekliau būtų teikti atskirą pasiūlymą, o ne iš dalies keisti Direktyvą 2009/21/EB.

1.3.2      Direktyva 2009/13/EB

ES socialiniams partneriams sudarius susitarimą, tam tikri Konvencijos standartai Sąjungos teisėje įgyvendinami Direktyva 2009/13/EB. Visų pirma į jos priedą įtrauktos atitinkamos Konvencijos 1, 2, 3 ir 4 dalių nuostatos: minimalūs jūrininkų darbo laive reikalavimai (sveikatos pažymėjimas, minimalus amžius, mokymas ir kvalifikacija), įdarbinimo sąlygos (jūrininkų darbo sutartys, repatriacija, kompensacijos, kai laivo netenkama ar jis nuskęsta, įgulos komplektavimas, karjera, įgūdžių tobulinimas ir jūrininkų užimtumo galimybės), nuostatos dėl apgyvendinimo, poilsio sąlygų, maisto ir maitinimo, nuostatos dėl sveikatos apsaugos, sveikatos priežiūros ir gerovės, įskaitant laivų savininkų atsakomybę ir galimybę naudotis krante esančiomis gerovės priemonėmis, taip pat nuostatos dėl skundų nagrinėjimo laive procedūrų.

Jei nenustatyta kitaip, Direktyva 2009/13/EB taikoma visiems valstybiniams ir privatiems laivams, kurie paprastai verčiasi komercine veikla, išskyrus žvejybos ar panašios paskirties laivus ir tradicinės konstrukcijos laivus, kaip antai vienstiebiai kabotažiniai laivai ir džonkos. Direktyva netaikoma karo laivams ir karinio laivyno pagalbiniams laivams.

2.           KONSULTACIJŲ SU SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS REZULTATAI

ES valstybės narės aktyviai dalyvavo derybose dėl Konvencijos, o Komisija organizavo ES pozicijų derinimą. Visos ES valstybės narės Konvenciją priėmė 2006 m.

2011 m. birželio mėn., surengus visapusiškas viešas konsultacijas, valstybės narės ir suinteresuotosios šalys turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę.

Iš esmės buvo sutarta, kad reikia atnaujinti teisės aktus, susijusius su vėliavos valstybe ir uosto valstybe, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Konvencijos reikalavimų.

Buvo pabrėžiama, kad galima tikėtis tokio teigiamo poveikio kaip saugios laivybos užtikrinimas, laivybos kokybės gerinimas, sąžiningesnės ES ir ne ES veiklos vykdytojų ar laivų, plaukiojančių su ES vėliava, ir laivų, plaukiojančių ne su ES vėliava, konkurencijos sąlygų sudarymas.

Suinteresuotosios šalys taip pat nurodė, kad geresnės kokybės darbo vietos būtų užtikrintos visiems jūrininkams, t. y. ES jūrininkams, dirbantiems su ES vėliava plaukiojančiuose laivuose, ES jūrininkams, dirbantiems ne su ES vėliava plaukiojančiuose laivuose, ir net ne ES jūrininkams, dirbantiems ne su ES vėliava plaukiojančiuose laivuose.

Užimtumo ir konkurencingumo laivybos sektoriuje darbo grupė (nepriklausomas organas, kurį 2010 m. liepos mėn. sudarė Komisijos pirmininko pavaduotojas Siimas Kallasas) 2011 m. birželio mėn. baigė darbą ir parengė ataskaitą[7], kurioje išdėstytos politikos rekomendacijos, kaip Europoje populiarinti jūrininko profesiją. Darbo grupė rekomendavo užtikrinti Konvencijos vykdymą.

3.           TEISINIAI PASIŪLYMO ASPEKTAI

3.1         Pasiūlymo turinys

3.1.1      Vėliavos valstybės atsakomybė

Nacionalinė vėliava – pirminis valstybės atsakomybės už laivą šaltinis. Vėliavos valstybės privalo užtikrinti, kad su jų vėliava plaukiojantys laivai atitiktų vėliavos valstybių pagal tarptautinę teisę ir konvencijas priimtus standartus, visų pirma būtiniausius tarptautinius standartus. Tai reiškia, kad su valstybės vėliava plaukiojantys laivai turi būti eksploatuojami ir prižiūrimi taip, kad rizika jūrininkams, jūros aplinkai ir kroviniui būtų kuo mažesnė. 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS 1982) 94 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės vėliavos valstybės pareigos, o 94 straipsnio 5 dalyje vėliavos valstybėms nustatytas reikalavimas imtis visų veiksmų, kad būtų užtikrintas visuotinai pripažįstamų tarptautinių taisyklių, procedūrų ir praktikos laikymasis.

Vėliavos valstybė veiksmingai taiko jurisdikciją su jos vėliava plaukiojantiems laivams bei įgulos nariams ir vykdo kontrolę administraciniais, techniniais ir socialiniais klausimais. Ji užtikrina, kad su jos vėliava plaukiojantys laivai vykdytų taisykles, įskaitant tikrinimo, sertifikavimo, saugos ir taršos prevencijos dokumentų išdavimo taisykles.

Kalbant konkrečiai, prieš suteikdamos teisę laivui plaukioti su savo vėliava, valstybės narės patikrina, ar laivas laikosi tarptautinių taisyklių ir normų jų atsakomybės srityse.

Šiuo pasiūlymu dėl vėliavos valstybės siūloma perkelti tik tam tikras Konvencijos V dalies nuostatas, susijusias su vėliavos valstybės atsakomybe. Kaip nurodyta, šiuo pasiūlymu Direktyva 2009/21/EB dėl vėliavos valstybės ne iš dalies keičiama, bet papildoma. Pasiūlyme numatyta, kad vėliavos valstybė turi laikytis Direktyvos 2009/13/EB ir užtikrinti jos vykdymą.

Tačiau dėl ES kompetencijos ir politinių galimybių visos Konvencijos nuostatos, kuriose nustatyta laivų pareiga turėti darbo jūrų laivyboje liudijimą ir darbo jūrų laivyboje atitikties deklaraciją, patvirtinančius, kad laikomasi visų 14 Konvencijos reikalavimų (minimalaus jūrininkų amžiaus; jūrininkų sveikatos pažymėjimo; jūrininkų kvalifikacijos; jūrininkų darbo sutarčių; naudojimosi bet kokiomis licencijuotomis, sertifikuotomis ar reguliuojamomis privačiomis jūrininkų samdymo ir įdarbinimo tarnybomis; darbo ar poilsio laiko; įgulos komplektavimo laive; apgyvendinimo; poilsio sąlygų laive; maisto ir maitinimo; sveikatos, saugos ir nelaimingų atsitikimų prevencijos; sveikatos priežiūros laive; skundų nagrinėjimo laive procedūrų; atlyginimų mokėjimo), negalėjo būti perkeltos į ES teisę.

Taigi Direktyva 2009/13/EB neapima visų Konvencija reglamentuojamų klausimų. Todėl joje numatyti tik ES vėliavos valstybių įsipareigojimai užtikrinti, kad būtų laikomasi Direktyvos 2009/13/EB nuostatų.

3.1.2      Išsamus pasiūlymo turinys

Direktyva 2009/21/EB siekiama užtikrinti, kad visų ES valstybių narių vėliavos turėtų gerą reputaciją (nebūtų įtrauktos į juodąjį sąrašą), į ES teisę įtraukti Tarptautinės jūrų organizacijos vėliavos valstybių audito sistemą ir nustatyti nacionalinių jūrų institucijų kokybės sertifikavimą, o šiuo pasiūlymu siekiama kitų tikslų. Šiame pasiūlyme neminimos jokios TJO procedūros, bet nustatomi principai, kuriais vadovaujantis būtų stebima, kaip taikoma Direktyva 2009/13/EB, į kurią perkelti kai kurie Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje standartai. Siekiant aiškumo, pageidautina priimti atskirą tekstą.

1 straipsnyje apibūdinamas pasiūlymo dalykas – užtikrinti, kad ES vėliavos valstybės laikytųsi savo įsipareigojimų taikant Direktyvą 2009/13/EB ir užtikrinant jos vykdymą.

2 straipsnyje pateikiamos laivo ir laivo savininko apibrėžtys, pagrįstos Konvencijos apibrėžtimis ir vartojamos Direktyvoje 2009/13, kad nebūtų jokių standartų ir įgyvendinimo priemonių neatitikimų.

3 straipsnyje nustatytas vėliavos valstybės įsipareigojimas sukurti tikrinimo mechanizmus ir užtikrinti, kad su jos vėliava plaukiojantys laivai laikytųsi Direktyvos 2009/13/EB.

4 straipsnyje numatyta darbuotojų, įpareigotų tikrinti, ar su atitinkamų valstybių narių vėliavomis plaukiojančiuose laivuose tinkamai taikomi Direktyvoje 2009/13/EB nustatyti reikalavimai, profesinė kvalifikacija ir nepriklausomumas.

5 straipsnyje reglamentuojamos skundų nagrinėjimo su ES vėliavomis plaukiojančiuose laivuose procedūros ir nustatyti principai bei tvarka, kurių turi laikytis kompetentingi vėliavos valstybių darbuotojai.

3.1.3      Aiškinamieji dokumentai, pridedami prie pranešimo apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones

Atsižvelgdama į bendrus politinius pareiškimus (OL 2011/C 369/02; OL 2011/C 369/03)[8], dabar Komisija kiekvienu konkrečiu atveju svarsto, ar būtina pateikti aiškinamuosius dokumentus. Pagal proporcingumo principą šiame pasiūlyme nemanoma esant pagrįsta reikalauti aiškinamųjų dokumentų, nes nekeičiamas joks galiojantis teisės aktas, kad būtų išvengta galimos papildomos administracinės naštos; be to, pasiūlymas, kurio taikymo sritis yra aiškiai apibrėžta, neturi didelio poveikio reguliuojamoms sritims nacionaliniu lygmeniu. Taigi pasiūlyme nėra konstatuojamosios dalies, kurioje būtų numatyti aiškinamieji dokumentai.

3.2         Teisinis pagrindas

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 100 straipsnio 2 dalis.

3.3         Subsidiarumo principas

Suderintų vykdymo užtikrinimo taisyklių taikymas visoje ES turėtų padėti sudaryti vienodas sąlygas, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo vidaus rinkoje, kai nepaisoma saugios laivybos reikalavimų, ir užtikrintos tinkamos darbo ir gyvenimo sąlygos visiems jūrininkams, nepriklausomai nuo jų pilietybės. Visų pirma uosto valstybės kontrolė ES lygmeniu parodė, kad geresnę laivų, įplaukiančių į ES uostus, priežiūrą galima veiksmingai užtikrinti sutelkiant išteklius ir keičiantis informacija.

3.4         Proporcingumo principas

Vėliavos valstybės įgyvendinamos priemonės – pagrindinis būdas užtikrinti, kad laivybos pramonėje būtų laikomasi reikalavimų. Šiuo pasiūlymu siekiama stiprinti vėliavos valstybės vaidmenį vykdant stebėseną, ar Direktyva 2009/13/EB taikoma veiksmingai ir nuosekliai ir ar valstybės narės nesiima atskirų veiksmų, nes taip jos nepaisytų nuoseklumo, o gal net pažeistų tarptautinę ar Sąjungos teisę.

3.5         Pasirinkta priemonė

Atsižvelgiant į būtiniausius standartus, kuriuos valstybės narės turi įgyvendinti priimdamos priemones nacionalinėse sistemose ir pasidalijamosios kompetencijos srityje, tinkama priemonė yra direktyva.

3.6         Įsigaliojimas

Ši direktyva, kaip ir Direktyva 2009/13, įsigalioja 2006 m. Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje įsigaliojimo dieną.

2012/0065 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

dėl vėliavos valstybės įsipareigojimų užtikrinti, kad būtų laikomasi Tarybos direktyvos 2009/13/EB, įgyvendinančios Europos bendrijos laivų savininkų asociacijų (ECSA) ir Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF) sudarytą susitarimą dėl 2006 m. Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje ir iš dalies keičiančios Direktyvą 1999/63/EB

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 100 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisės akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę[9],

atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę[10],

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)       Sąjungos veiksmais jūrų transporto srityje siekiama, be kita ko, gerinti jūrininkų gyvenimo ir darbo sąlygas laivuose, saugą jūroje ir taršos įvykus jūrų avarijai prevenciją;

(2)       Sąjunga suvokia, kad dauguma avarijų jūroje įvyksta dėl žmogiškųjų veiksnių, ypač dėl nuovargio;

(3)       vienas iš pagrindinių Sąjungos saugios laivybos politikos tikslų – uždrausti naudoti nustatytų standartų neatitinkančius laivus;

(4)       2006 m. vasario 23 d. Tarptautinė darbo organizacija priėmė 2006 m. Konvenciją dėl darbo jūrų laivyboje (toliau – Konvencija), siekdama sukurti bendrą darnią priemonę, kiek įmanoma apimančią visus naujausius galiojančiose tarptautinėse darbo jūrų laivyboje konvencijose ir rekomendacijose išdėstytus standartus, taip pat pagrindinius principus, išdėstytus kitose tarptautinėse darbo konvencijose;

(5)       2007 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimu 2007/431/EB[11] valstybės narės įgaliotos Konvenciją ratifikuoti. Valstybės narės raginamos kuo greičiau ją ratifikuoti;

(6)       Konvencijoje nustatyti visiems jūrininkams, nepriklausomai nuo jų pilietybės ir laivų vėliavos, taikytini darbo jūrų laivyboje standartai;

(7)       2009 m. vasario 16 d. Tarybos direktyva 2009/13/EB[12] įgyvendinamas Europos bendrijos laivų savininkų asociacijų (ECSA) ir Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF) sudarytas susitarimas dėl 2006 m. Konvencijos dėl darbo jūrų laivyboje ir iš dalies keičiama Direktyva 1999/63/EB;

(8)       Direktyva 2009/13/EB priimta pagal Sutarties 155 straipsnį;

(9)       pagal Sutarties 155 straipsnį sudaromais susitarimais, kurie įgyvendinami Tarybos sprendimais, gali būti reglamentuojami tik Sutarties 153 straipsnyje apibrėžti klausimai, todėl tam tikros Konvencijos nuostatos, susijusios su vėliavos valstybės atsakomybe užtikrinti Konvencijos vykdymą, negalėjo būti įtrauktos į socialinį susitarimą, įgyvendinamą Direktyva 2009/13/EB. Tos nuostatos į Sąjungos teisę turėtų būti įtrauktos šia direktyva;

(10)     į ES teisę įtraukus TJO vėliavos valstybių audito sistemą ir nustačius nacionalinių jūrų institucijų kokybės sertifikavimą vėliavos valstybės atsakomybė reglamentuojama Direktyva 2009/21/EB, tačiau tikslingiau būtų priimti atskirą direktyvą, kurioje būtų nustatyti darbo jūrų laivyboje standartai; kartu būtų aiškesni skirtingi tikslai ir procedūros;

(11)     Direktyva 2009/13/EB taikoma jūrininkams, dirbantiems su valstybės narės vėliava plaukiojančiuose laivuose. Todėl valstybės narės turėtų stebėti, kaip visų tos direktyvos nuostatų laikosi su jų vėliava plaukiojantys laivai;

(12)     siekiant užtikrinti veiksmingą Direktyvos 2009/13/EB vykdymą, būtina, kad valstybės narės, vykdydamos reguliarius patikrinimus, stebėseną ir kitas kontrolės priemones, patvirtintų su jų vėliava plaukiojančių laivų atitiktį Direktyvos 2009/13/EB reikalavimams;

(13)     kadangi šios direktyvos tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmų masto ar poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, Sąjunga gali priimti priemones vadovaudamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatytu subsidiarumo principu. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(14)     šia direktyva įgyvendinama Direktyva 2009/13/EB, todėl ji turėtų įsigalioti tą pačią dieną kaip ir Direktyva 2009/13/EB,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Dalykas

Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, kuriomis užtikrinama, kad valstybės narės veiksmingai vykdytų savo, kaip vėliavos valstybių, įsipareigojimus stebėti, kaip su jų vėliava plaukiojantys laivai laikosi Direktyvos 2009/13/EB. Ši direktyva neturi įtakos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2009/21/EB[13].

2 straipsnis

Sąvokų apibrėžtys

Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

a) laivas – laivas, išskyrus tą, kuris plaukioja išimtinai vidaus vandenyse ar uždaruose vandenyse (arba labai arti jų) arba teritorijose, kuriose galioja uosto taisyklės;

b) laivo savininkas – laivo savininkas arba kita organizacija ar kitas asmuo, pvz., valdytojas, agentas ar laivo be įgulos frachtuotojas, kuris iš savininko perėmė atsakomybę už laivo veiklą ir kuris, prisiimdamas tokią atsakomybę, sutiko prisiimti laivo savininkui taikomas pareigas ir įsipareigojimus pagal Direktyvos 2009/13/EB priedą, neatsižvelgiant į tai, ar bet kuri kita organizacija ar asmenys vykdo tam tikras pareigas ar įsipareigojimus laivo savininko vardu.

3 straipsnis

Atitikties stebėsena

Valstybės narės užtikrina, kad būtų numatyti tinkami tikrinimai ir stebėsenos mechanizmai, taip pat atliekami veiksmingi ir tinkami patikrinimai, kad jūrininkų darbo ir gyvenimo sąlygos su jų vėliava plaukiojančiuose laivuose atitiktų Direktyvos 2009/13/EB reikalavimus.

4 straipsnis

Už atitikties stebėseną atsakingi darbuotojai

Valstybės narės užtikrina, kad darbuotojai, įpareigoti tikrinti, ar tinkamai įgyvendinama Direktyva 2009/13/EB, turėtų reikiamą kvalifikaciją, kompetenciją, įgaliojimus, statusą ir būtų nepriklausomi, nes tai būtina arba pageidaujama, kad jie galėtų atlikti tokį patikrinimą ir užtikrinti, kad būtų laikomasi tos direktyvos.

5 straipsnis

Skundai

1.           Jeigu valstybė narė gauna skundą, kuris jai neatrodo akivaizdžiai nepagrįstas, arba gauna įrodymų, kad su jos vėliava plaukiojantis laivas nesilaiko Direktyvos 2009/13/EB reikalavimų, arba esama didelių trūkumų įgyvendinant priemones, ta valstybė narė imasi veiksmų tokioms aplinkybėms ištirti ir užtikrinti, kad būtų imtasi priemonių nustatytiems trūkumams pašalinti.

2.           Darbuotojai, įpareigoti tirti skundus, neatskleidžia jokio nusiskundimo ar skundo, kuriame tvirtinama, kad jūrininkų darbo ir gyvenimo sąlygoms kyla pavojus arba neužtikrinamos tinkamos sąlygos arba kad pažeidžiami įstatymai ir kiti teisės aktai, šaltinio, o laivo savininkui, laivo savininko atstovui ar laivo operatoriui nepraneša, kad patikrinimas buvo atliekamas dėl tokio nusiskundimo ar skundo.

6 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.           Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip praėjus 12 mėnesių po jos įsigaliojimo. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.

2.           Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

3.           Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

7 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja Direktyvos 2009/13/EB įsigaliojimo dieną.

8 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje,

Europos Parlamento vardu                           Tarybos vardu

Pirmininkas                                                   Pirmininkas

[1]               OL L 161, 2007 6 22, p. 63.

[2]           OL L 124, 2009 5 20, p. 30.

[3]               COM(2009) 8.

[4]               Žr. komunikato 3 punktą.

[5]               COM(2011) 144 final.

[6]               OL L 131, 2009 5 28, p. 132.

[7]               Paskelbta 2011 m. liepos 20 d. http://ec.europa.eu/transport/maritime/seafarers/doc/2011-06-09-tfmec.pdf

[8]               COM(2007) 502.

[9]               OL C […], […], p. […].

[10]             OL C […], […], p. […].

[11]             OL L 161, 2007 6 22, p. 63.

[12]             OL L 124, 2009 5 20, p. 30.

[13]             OL L 131, 2009 5 28, p. 132.