13.9.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 277/18

—

remia raginimą kurti holistines tvaraus miestų vystymo strategijas, horizontalų ir vertikalų bendradarbiavimą įvairius lygmenis ir politikos sritis apimančioje dalyvaujamojoje valdymo sistemoje, pagal kurią būtų atsižvelgiama į miestų įvairovę ir socialinių inovacijų bei perspektyvinio planavimo svarbą,

—

nurodo, kad norint sustabdyti didėjantį ekonominį ir socialinį atotrūkį mūsų visuomenėje, kuo skubiau reikia investuoti į visuotinį švietimą nuo pat ankstyvos vaikystės, taip pat reikalinga įtrauki darbo rinka, mokymasis visą gyvenimą, aktyvaus integravimo politika ir darbo užmokestis, kuris būtų teisingas, leistų patenkinti poreikius ir būtų to paties dydžio vyrams ir moterims,

—

pabrėžia, kad svarbu tenkinti visuomenei labai svarbius poreikius, t. y. suteikti galimybę turėti būstą, naudotis vaikų lopšelių ir darželių paslaugomis, lankytis aikštelėse, kur vaikai gali saugiai žaisti ir vystytis, ir taip padėti šalinti kliūtis šeimą kuriantiems arba gausinantiems žmonėms,

—

pabrėžia klimato kaitos keliamus iššūkius ir būtinybę mažinti energijos vartojimą per energijos atgavimo procesus ir efektyviau vartojant energiją, jungti sistemas į tinklus, plėsti žaliuosius plotus ir atviras erdves, ieškoti naujų statybos būdų ir išteklių nereikalaujančių, sveikatai naudingų ir saugių judumo formų,

—

pabrėžia kultūros ir kūrybiškumo svarbą ne tik ekonomikos augimui, bet ir aukštai gyvenimo kokybei, praktinei demokratijai, taikai ir bendrų vertybių puoselėjimui,

—

pabrėžia esminę visuomenės dalyvavimo politikos formavime svarbą,

—

laiko įvairias Europos institucijų pastangas teikti miestams paramą būtinomis ir ragina būsimu paramos laikotarpiu pasiųsti aiškų signalą, jog būtina teikti miestams paramą, stiprinti urbanistinį matmenį, užtikrinti lėšų naudojimo lankstumą ir suteikt pagrindinį vaidmenį vietos lygmeniui įgyvendinant sanglaudos politiką,

—

palankiai vertina tolesnį tvarių finansavimo priemonių, kaip kūrybiškų ir stabilių finansavimo mechanizmų, plėtojimą struktūrinėje politikoje.

Pranešėja

Hella DUNGER-LÖPER (DE/ESP), Berlyno žemės įgaliotoji atstovė Vokietijos federalinėje vyriausybėje ir Europos reikalų įgaliotinė

1.

palankiai vertina ES Tarybai pirmininkaujančios Danijos prašymą parengti nuomonę šiuo klausimu, taip pat aktyvų dalyvavimą 2012 m. kovo 22–23 d. Kopenhagoje vykusiame 5-ajame miestų ir regionų vadovų susitikime tema „Europos miestų struktūra XXI-ame amžiuje“, kuriuo pripažįstamas miestų ir regionų indėlis į Europos integraciją ir jų pagrindinis vaidmuo siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų;

2.

su susidomėjimu atkreipia dėmesį į Europos Komisijos pranešimą „Ateities miestai. Iššūkiai, vizijos ir perspektyvos“ (2011 m. spalio mėn.) ir remia jame išdėstytą rytojaus miesto viziją, kad miestai būtų „didelės socialinės pažangos vieta, kuriai būdinga didelė socialinė sanglauda, visoms visuomenės grupėms užtikrinamas būstas ir visuotinės socialinės, sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugos; demokratijos, kultūrinio dialogo ir įvairovės platforma; žaliosios, ekologiškos ar aplinkos regeneracijos vieta; traukos centras ir ekonomikos augimo variklis“;

3.

remia pranešime „Rytojaus miestai“ išdėstytą susirūpinimą dėl miestų ateities, atsižvelgiant į pavojų, kurį kelia demografiniai pokyčiai, mažėjantis augimas, ekonomikos augimo, užimtumo ir socialinės pažangos sąsajų silpnėjimas. Pavojų taip pat kelia didėjantys pajamų skirtumai, didėjanti visuomenės poliarizacija ir segregacija, taip pat augantis asmenų, stumiamų į visuomenės užribį, skaičius, miestų drėka ir intensyviai eikvojamos miestų ekosistemos;

4.

pabrėžia, kad strategijos „Europa 2020“ tikslus visa Europos Sąjunga galės tik tada pasiekti, kai miestai, kaip socialinių ir ekonominių inovacijų vieta, galės visapusiškai prisidėti prie pažangaus, integracinio ir tvaraus augimo bei ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos;

5.

todėl palankiai vertina pranešimo „Rytojaus miestai“ rekomendacijas stiprinti miestus skatinant tvarias vietines struktūras atspariai ir įtraukiai ekonomikai, naudojant įvairių kartų ir socialinės bei ekonominės, kultūrinės ir etninės įvairovės potencialą, kovojant su socialine atskirtimi ir skurdu, gerinant gyvenimo sąlygas, įgyvendinant holistines aplinkos ir energijos politikos strategijas, išsaugant ir kuriant patrauklias viešąsias erdves, skatinant tvarų, integracinis ir sveiką judumą bei subalansuotą teritorinę plėtrą;

6.

remia raginimą kurti holistines tvaraus miestų vystymo strategijas, horizontalų ir vertikalų bendradarbiavimą įvairius lygmenis ir politikos sritis apimančioje dalyvaujamojoje valdymo sistemoje, pagal kurią būtų atsižvelgiama į miestų įvairovę ir socialinių inovacijų bei perspektyvinio planavimo svarbą;

7.

atkreipia dėmesį į 2012 m. kovo 23 d. Regionų komiteto „Kopenhagos deklaraciją“ ir joje suformuluotą įsipareigojimą siekti ekologiškesnių, socialiniu požiūriu įtraukesnių ir ekonomikos požiūriu konkurencingesnių miestų, taip pat į su tuo susijusius raginimus ES institucijoms strategijoje „Europa 2020“ įtvirtinti vietos matmenį, skirti pakankamai finansinių išteklių išsamiai miestų politikai, teikti didesnę reikšmę teritoriniam Europos miestų bendradarbiavimui ir suteikti svarbesnį vaidmenį miestams ir regionams formuojant Europos politiką, dėti daugiau pastangų decentralizacijai ES valstybėse narėse ir suteikti miestams ir regionams didesnę veiksmų laisvę finansų srityje;

8.

primena apie savo 2010 m. birželio 10 d. nuomonę „Miestų regeneravimo svarba Europos miestų plėtros ateičiai“ ir joje pateiktą raginimą visose Europos Sąjungos politikos srityse stiprinti miestų matmenį;

9.

primena, kad miestai visada buvo visuomeninių santykių atspindys. Ateities miestų forma ir gyvenimo kokybė priklauso nuo ekonominių ir socialinių sprendimų ir pokyčių visais politinės ir ekonominės atsakomybės lygmenimis;

10.

nurodo, kad miestai Europos Sąjungai svarbūs ne tik dėl ekonominių ir demografinių aspektų. Gražūs, pažangūs, energiją ir išteklius tausojantys, žali ir įtraukūs miestai yra harmoningo ir solidaraus sambūvio mūsų visuomenėje pagrindas;

11.

pabrėžia, kad miestus su jų apylinkėmis sieja tamprūs ir neatskiriami socialiniai ir ekonominiai santykiai, todėl jie yra labai svarbūs subalansuotai teritoriniai plėtrai;

12.

atsižvelgdamas į tai nurodo, jog lig šiol buvo griežtai skirstoma į miestus ir kaimo vietoves, tačiau dėl būsimų uždavinių toks suskirstymas nebetinkamas, todėl vietovių sąveiką reikia vertinti pagal funkcionalumą ir susietumą;

13.

pabrėžia, kad tarptautiniu mastu lyginant miestų tipus, Europos miestams būdingas demokratiškas apsisprendimas, stipri pilietinė visuomenė, socialinė integracija, veiksmingos sąsajos tarp privatumo ir viešumo, laisvės užtikrinimas, emancipacija ir išplėtota miestų planavimo kultūra;

14.

pastebi, kad dėl deindustrializacijos ir globalizacijos sugriuvo socialinės ir ekonominės integracijos pamatai. Tiek klestinčiuose, tiek ir vargingesniuose regionuose taikomos naujos strategijos socialinei sanglaudai stiprinti, kurios iki šiol negalėjo visuomenės segmentacijos tendencijų nukreipti kita linkme. Nepaisant šių pastangų daugelyje vietų padidėjo socialiniai skirtumai ir segregacija ir tai vis dar kelia didelių problemų sambūviui mieste;

15.

nurodo, kad norint sustabdyti didėjantį ekonominį ir socialinį atotrūkį mūsų visuomenėje, kuo skubiau reikia investuoti į visuotinį švietimą nuo pat ankstyvos vaikystės, taip pat reikalinga įtrauki darbo rinka, mokymasis visą gyvenimą, aktyvaus integravimo politika ir darbo užmokestis, kuris būtų teisingas, leistų patenkinti poreikius ir būtų to paties dydžio vyrams ir moterims; pažymi, kad šiuo požiūriu labai svarbu miestuose užtikrinti ekonomikos vystymą ir kurti daugiau darbo vietų;

16.

susirūpinęs konstatuoja, kad kai kuriuose didmiesčiuose šios problemos dar labiau paaštrėjo ir lėmė smurtinius protestus. Jos lemia ir daugelio piliečių nepasitikėjimo politinėmis institucijomis apraiškas;

17.

atkreipia dėmesį į demografinių pokyčių ir visuomenės senėjimo, dėl kurių kyla nauji reikalavimai socialinei infrastruktūrai ir viešajai erdvei, pasekmes vietos lygmeniu. Kartu didėjant vyresnio amžiaus žmonių skurdui tampa reikalingos tvarios socialinės apsaugos sistemos ir paslaugos, kurios piliečiams būtų prieinamos, atitiktų jų kultūrinius ypatumus ir būtų įperkamos;

18.

pabrėžia, kad nepaisant dabartinio ypač didelio jaunimo nedarbo, artimiausiais dešimtmečiais Europa priklausys nuo jaunimo imigracijos, kad būtų galima užtikrinti ekonomikos augimą ir sušvelninti senėjimo pasekmes socialinei ir sveikatos sistemai. Atviri ir patrauklūs miestai skatina imigraciją. Tačiau miestuose migrantai ir etninės grupės vis dar dažnai stipriai diskriminuojami švietimo, darbo, būsto ir medicininės priežiūros srityse. Todėl veiksmingos vietos integracijos strategijos yra būtina perspektyvinės migracijos politikos dalis;

19.

pabrėžia, kad svarbu tenkinti visuomenei labai svarbius poreikius, t. y. suteikti galimybę turėti būstą, naudotis lopšelių ir vaikų darželių paslaugomis, lankytis aikštelėse, kur vaikai gali saugiai žaisti ir vystytis, ir taip padėti šalinti kliūtis šeimą kuriantiems arba gausinantiems žmonėms. Todėl reikia remti visas priemones, kuriomis prisidedama prie teigiamo gyventojų skaičiaus augimo;

20.

pabrėžia klimato kaitos keliamus iššūkius ir būtinybę mažinti energijos vartojimą per energijos atgavimo procesus ir efektyviau vartojant energiją, jungti sistemas į tinklus, plėsti žaliuosius plotus ir atviras erdves, ieškoti naujų statybos būdų ir išteklių nereikalaujančių, sveikatai naudingų ir saugių transporto rūšių;

21.

pabrėžia kultūros ir kūrybiškumo svarbą ne tik ekonomikos augimui, bet ir aukštai gyvenimo kokybei, praktinei demokratijai, taikai ir bendrų vertybių puoselėjimui. Urbanistikos kultūra taip pat apima miesto architektūros išsaugojimą ir planavimo koncepcijas, aukštos kokybės ir visiems prieinamas viešąsias erdves ir atžvalgą į vietos ir regionų ypatumus;

22.

pabrėžia esminę visuomenės dalyvavimo politikos formavimo procese svarbą, kad būtų įgytas piliečių pritarimas ir sustiprinta socialinė sanglauda; toks piliečių dalyvavimas bus įmanomas tik jei miestų valdžia visiškai atvirai ir skaidriai kalbės apie principus, kuriais grindžia savo sprendimus ir politikos priemones;

23.

mano, kad Europos institucijos turi dėti daug pastangų remti miestus per finansavimo programas ir iniciatyvas, nes savivaldybės, neturinčios atitinkamų nuosavų išteklių, yra labai priklausomos nuo tokios paramos;

24.

susirūpinęs konstatuoja, kad nepaisant Leipcigo chartijoje išdėstytų ketinimų pareiškimų ir su tuo susijusio politinio proceso paskutiniaisiais metais valstybių narių įsipareigojimai miestų politikos srityje veikiau susilpnėjo, o ne sustiprėjo. Tai patvirtina faktas, kad iki šiol beveik nepasiekta, kad miestų politikos klausimams būtų teikiamas prioritetas susijusiose politikos srityse: užimtumo, aplinkos, švietimo ir mokslo, taip pat būsto srityse. Šią problemą atspindi ir sumažėję miestų politikos finansavimo programų biudžetai. Todėl reikėtų kuo skubiau ES lygmeniu rasti lėšų, kurios leistų miestams lanksčiai reaguoti į šias įvairias problemas;

25.

nuogąstauja, kad daugelyje valstybių narių savivaldybėms skiriama ypač mažai lėšų ir ši padėtis nepasikeis, jei atsižvelgiant į biudžeto politikos prioritetus valstybės narės nepakeis kurso;

26.

mano, kad dėl didelių socialinių, ekonominių ir ekologinių grėsmių šių pastangų jokiu būdu nepakaks, kad Europos miestai būtų tokie perspektyvūs, kad taptų konkurencinga, gražia, pažangia, tausiai energiją ir išteklius naudojančia, žalia ir įtraukia socialinių inovacijų vieta, kuri visapusiškai padėtų stiprinti socialinę, ekonominę ir teritorinę Europos Sąjungos sanglaudą ir įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus;

27.

daro prielaidą, kad atsižvelgiant į visuomenei tenkančius iššūkius, apskritai visi politiniai lygmenys turėtų būti suinteresuoti stipriais ir demokratiškai sprendimus priimančiais miestais, kurie yra Europos visuomenės pagrindas. Stipri, atliepianti ir veiksminga vietos demokratija gali labai padėti susigrąžinti pasitikėjimą visų lygmenų atstovaujamosios demokratijos institucijomis;

28.

patvirtina savo raginimus užtikrinti visuomenės vystymąsi neapsiribojant tik bendruoju vidaus produkto (BVP) matavimo vienetu, bet atsižvelgiant į piliečių rūpesčius ir poreikius ir labiau juos įtraukiant į programų ir intervencinių priemonių planavimą;

29.

pageidautų ryžtingo ir drąsaus išrinktų atstovų vadovaujamojo vaidmens visais politiniais lygmenimis siekiant taikaus ir solidaraus sambūvio. Tik taikos ir tikro tarpvalstybinio solidarumo sąlygomis galima kurti pažangų, integracinį ir tvarų augimą. Tam reikalinga aktyvi migrantams palanki kultūra, taip pat tarpkultūrinių gebėjimų stiprinimas viešosiose įstaigose ir institucijose. Tai pasakytina ir apie aiškų įsipareigojimą užtikrinti pabėgėlių ir asmenų, kurie yra politiškai persekiojami ar diskriminuojami dėl savo kilmės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, apsaugą;

30.

pabrėžia integruotųjų vietos strategijų svarbą, kad lėšų naudojimas būtų koordinuojamas ir efektyvus, ir ragina įtraukti visas susijusias sektorių politikos sritis. Konstruktyvus ir savaime suprantamas visų politinių lygmenų ir atsakingų žinybų bendradarbiavimas yra svarbus, kad piliečiai matytų, jog institucijos gali atsakingai elgtis ir pateisinti pasitikėjimą jomis ir jaučiasi atsakingos, kad būtų patenkinti vietos poreikiai;

31.

kviečia visus sprendimus priimančius asmenis visais lygmenimis stengtis užtikrinti sveiką ir tvarų judumą tiek miestuose, tiek ir tarp jų. Reikėtų skatinti naudotis viešuoju transportu ir jis turi būti prieinamas visiems gyventojams; taip pat ragina visus dėl miestų plėtros sprendimus priimančius asmenis toliau vadovautis tradiciniu Europos miesto modeliu, būtent integruoti visas naudojimosi galimybes, paisyti gyventojų tankumo ir užtikrinti (urbanistinę ir architektūrinę) kokybę;

32.

pritaria naujoms pastangos didinti žinias apie techninius ir socialinius, ekonominius ir ekologinius miestų plėtros matmenis. Tai turi aiškiai apimti ir virtualios gyvenimo bei darbo miestuose ir regionuose aplinkos svarbą;

33.

pabrėžia miestų partnerystės, Europos miestų tinklų, pavyzdžiui, EUROCITIES, taip pat tarpvalstybinio savivaldybių bendradarbiavimo projektų pagal URBACT, INTERREG ir ETBG svarbą gerinant žinias ir metodus miestų plėtros politikoje; pabrėžia, kad reikia užtikrinti, kad šie politikos formavimo žinių mainai, ypač struktūrinių fondų srityje, taip pat susijusiose srityse, tokiose kaip visuotinės svarbos paslaugos, transportas ir aplinkos apsauga, būtų vaisingi;

34.

kaip savaime suprantamą dalyką ragina įtraukti miestus ir regionus į daugiapakopes Europos Sąjungos struktūras visose politikos srityse, kuriose ES lygmeniu priimami sprendimai, susiję su subnacionalinių institucijų galiomis veikti;

35.

ragina Europos institucijas prisiimti aiškų įsipareigojimą stiprinti miestus, kuris atsispindėtų nustatant būsimo ES biudžeto prioritetus;

36.

pabrėžia savo raginimus dėl struktūrinės paramos politikos, kuri ir ateityje savivaldybėms suteiktų pakankamą veiksmų laisvę įgyvendinant keleto fondų lėšomis finansuojamą integruotąjį metodą, kuris būtų grindžiamas vietos prioritetais, kurį sudarytų investiciniai ir socialiniai projektai ir kuriuo būtų atsižvelgiama į vietos poreikius. Kad savivaldybės iš tikrųjų galėtų įgyvendinti struktūrinę politiką, reikia sumažinti su administravimu ir kontrole susijusią naštą;

37.

pabrėžia sanglaudos politikos, kaip pagrindinės socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos stiprinimo priemonės svarbą ir ragina būsimu paramos laikotarpiu pasiųsti aiškų signalą, jog būtina teikti miestams paramą, stiprinti urbanistinį matmenį, užtikrinti lėšų naudojimo lankstumą ir suteikti pagrindinį vaidmenį vietos lygmeniui įgyvendinant sanglaudos politiką Atsižvelgiant į miestų svarbą socialinei, ekonominei ir teritorinei sanglaudai, parama turi gerokai viršyti siūlomą 5 proc. minimalią normą;

38.

akcentuoja Regionų komiteto nuomonėje dėl Komisijos pasiūlymo dėl ERPF pateiktus raginimus, visų pirma dėl galimybės lanksčiau naudoti lėšas neteikiant pirmenybės arba nediskriminuojant tam tikrų vietovių rūšių, kad kaimo ir netoli miestų esančios vietovės galėtų naudotis ERPF teikiamais privalumais. Sprendimas dėl teritorinio ERPF lėšų orientavimo įvairioms vietovių rūšims turi būti priimamas partnerystės pagrindu vykdomo programavimo proceso metu, tai negali būti iš anksto nustatoma. Užduočių skyrimas miestams pagal Bendrojo reglamento 99 straipsnyje apibrėžtą „integruotų teritorinių investicijų“ priemonę turi būti numatomas kaip galimybė, o ne nustatomas kaip privalomas;

39.

palankiai vertina tolesnį tvarių finansavimo priemonių, kaip kūrybiškų ir stabilių finansavimo mechanizmų, plėtojimą struktūrinėje politikoje;

40.

ragina miestams ir regionams suteikti svarbų vaidmenį plėtojant ES imigracijos ir integracijos politiką, kuria būtų atsižvelgiama į didžiausią vietos lygmens svarbą integracijai;

41.

ragina valstybes nares suteikti miestų politikai ir savo iniciatyvoms naują postūmį, taip pat į šias iniciatyvas įtraukti ne tik teritorijų planavimo, bet ir kitas politikos sritis. Darni miestų plėtra priklauso nuo pamatinių paramos sąlygų, ypač užimtumo, socialinės, švietimo ir aplinkos politikoje;

42.

ragina aktyviau plėtoti diskusiją miestuose ir su miestais. Miestų bendradarbiavimas ir aglomeracija vykdant šiuos veiksmus yra gyvybiškai svarbūs siekiant užtikrinti sanglaudą ir tvarų vystymąsi.