16.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 419/153

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties V antraštinę dalį, ypač į jos 42 ir 43 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 196 straipsnį dėl civilinės saugos ir 214 straipsnį dėl humanitarinės pagalbos,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 18 d. Tarybos išvadas dėl ES diplomatinių veiksmų klimato klausimais (1),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos 9 d. EIVT ir Komisijos bendrą svarstymų dokumentą dėl diplomatinių veiksmų klimato klausimais (2),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. vyriausiojo įgaliotinio J. Solanos ir Europos Komisijos bendrą ataskaitą Europos Vadovų Tarybai dėl klimato kaitos ir tarptautinio saugumo ir į savo tolesnių veiksmų rekomendacijas (3),

—

atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės mėn. Komisijos ataskaitą „Europos civilinės saugos pajėgos: Europos pagalba“,

—

atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 8 d. Tarybos sprendimą, nustatantį Bendrijos civilinės saugos mechanizmą (4), 2010 m. spalio 26 d. Komisijos komunikatą „Geresnis Europos reagavimas į nelaimes. Civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos vaidmuo“ (COM(2010)0600) ir savo 2011 m. rugsėjo 27 d. rezoliuciją (5),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 20 d. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl Sąjungos civilinės saugos mechanizmo (COM(2011)0934),

—

atsižvelgdamas į 2008 m. Komisijos komunikatą „Europos Sąjunga ir Arkties regionas“ (COM(2008)0763) ir į savo 2011 m. sausio 20 d. rezoliuciją dėl tvarios ES politikos Tolimojoje Šiaurėje (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gruodžio 14 d. rezoliuciją dėl finansų krizės poveikio ES valstybių narių gynybos sektoriams (7),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. spalio mėn. Berlyne vykusios konferencijos „Nuo derybų iki diplomatijos klimato kaitos srityje“ ir 2012 m. kovo mėn. Londone vykusios konferencijos „XXI a. dialogas klimato ir saugumo klausimais“ išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. liepos mėn. JT Saugumo Tarybai pirmininkaujančios valstybės pareiškimą dėl klimato kaitos ir tarptautinio saugumo (8),

—

atsižvelgdamas į 2011 ir 2012 m. Jungtinių Tautų aplinkos programos ataskaitas „Pragyvenimo užtikrinimas: klimato kaita, konfliktai ir migracija Sahelyje“ (9),

—

atsižvelgdamas į JT dokumentus dėl žmogiškojo saugumo ir dėl pareigos apsaugoti (10),

—

atsižvelgdamas į JT užsienio karinių ir civilinės gynybos išteklių panaudojimo teikiant pagalbą nelaimių atveju gaires (Oslo gairės) (11) ir Nuolatinio agentūrų bendradarbiavimo komiteto Gaires dėl karinės ir civilinės gynybos išteklių naudojimo remiant Jungtinių Tautų humanitarinius veiksmus sudėtingų kritinių situacijų atveju (KCGI gairės),

—

atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai (SEC(2007)0781, SEC(2007)0782, COM(2007)0317) ir bendrą pareiškimą „Siekiant Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos“ (12),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A7-0349/2012),

1.

pažymi poveikį, kurį klimato kaita daro visuotiniam saugumui, taikai ir stabilumui;

2.

apgailestauja dėl to, kad per pastaruosius ketverius metus klimato kaitos problemą, kaip didžiausią grėsmę pasauliniam saugumui, viešose diskusijose nustelbė ekonomikos ir finansų krizės, kuri taip pat yra tiesioginė pasaulinė grėsmė, klausimai;

3.

mano, kad dažnesni ekstremalių oro sąlygų reiškiniai pastaraisiais metais pasaulio ekonomikai sukelia vis daugiau išlaidų ne tik besivystančiose šalyse, bet ir visame pasaulyje tiek tiesioginių atkūrimui ir pagalbai skiriamų išlaidų požiūriu, tiek su draudimo, produktų ir paslaugų kainų didėjimu susijusių netiesioginių išlaidų požiūriu; pabrėžia, kad dėl šių įvykių taip pat padidėja grėsmė tarptautinei taikai ir žmogiškajam saugumui;

4.

pažymi, kad gaivalinės nelaimės, kurias klimato kaita dar labiau sustiprina, daro didelį destabilizuojamą poveikį, visų pirma pažeidžiamoms valstybėms; tačiau pažymi, kad iki šiol nenustatyta nė vieno konflikto, kuris kilo vien tik dėl klimato kaitos; pabrėžia, kad gyventojai, kurių galimybės gauti gėlo vandens ir maisto produktų blogėja dėl gaivalinių nelaimių, kurias klimato kaita sustiprina, yra priversti migruoti, taigi jie daro žalą jau ir taip silpnų regionų ar žlungančių valstybių ekonominiams, socialiniams ir administraciniams pajėgumams, todėl kyla konfliktai ir daromas neigiamas poveikis bendram saugumui; primena, kad dėl šių reiškinių bendruomenės ir šalys pradeda konkuruoti dėl menkų išteklių;

5.

pripažįsta, kad sudėtingas krizes galima numatyti ir joms turėtų būti užkirstas kelias taikant visapusišką metodą, kuris apimtų politikos sritis, kuriose visapusiškai naudojamasi priemonėmis, taikomomis pagal bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP) ir bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP), taip pat humanitarinės pagalbos ir paramos vystymuisi politikos sritis; pažymi, kad 2004 m. NATO buvo viena iš pirmųjų ir aktyviausių dalyvių, kurie siekė rasti tarptautinį aplinkos saugumo problemų sprendimą, kai aljansas prisijungė prie kitų penkių tarptautinių agentūrų (13) ir sukūrė aplinkos ir saugumo iniciatyvą (angl. ENVSEC), kuria siekiama spręsti aplinkos apsaugos klausimus, kurie kelia grėsmę pažeidžiamų regionų saugumui;

6.

pripažįsta ypatingos svarbos infrastruktūros, kuri padėtų įgyvendinti BSGP, svarbą;

7.

pripažįsta, kad kova su klimato kaita pasinaudojant saugumo priemonėmis gali duoti teigiamų rezultatų, tačiau šios priemonės – tik vienas iš ES veiksmų klimato kaitos srityje, kuriais siekiama pasinaudoti politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis siekiant sušvelninti klimato kaitą ir prie jos prisiderinti, komponentų;

8.

pažymi, kad įgyvendindama savo išorės veiksmų strategijas, politiką ir priemones ES turėtų atsižvelgti į gaivalinių nelaimių ir klimato kaitos padarinius tarptautiniam saugumui; be to, primena, kad, turint mintyje gaivalines ir kitas nelaimes, svarbu ypatingą dėmesį skirti moterims ir vaikams, kurie yra ypač pažeidžiami krizių atvejais;

9.

atsižvelgdamas į tai, primena Komisijos įgaliojimus, susijusius su humanitarine pagalba ir civiline sauga, ir pabrėžia poreikį toliau vystyti ir stiprinti esamas priemones;

10.

šiuo požiūriu dar kartą pabrėžia nelaimių rizikos mažinimo svarbą siekiant sumažinti krizių poveikį pažeidžiamoms gyventojų grupėms;

11.

pažymi, kad dėl klimato kaitos kylančių krizių ir dėl to vykstančių gaivalinių nelaimių poveikio analizę itin svarbu įtraukti į BSGP strategijas ir veiksmų planus prieš galimas gaivalines nelaimes arba humanitarines krizes, joms vykstant arba pasibaigus ir parengti papildomus klimato kaitos švelninimo planus, skirtus didžiausios rizikos regionams, taip pat laikantis Lisabonos sutartyje nustatytų principų; taip pat ragina užtikrinti praktinį bendradarbiavimą, pvz., įgyvendinti bendradarbiavimo projektus;

12.

pabrėžia, kad užtikrinant veiksmingą atsaką į klimato kaitos pasekmes saugumui turi būti ne tik padidinta konfliktų prevencija ir sustiprintas krizių valdymas, bet taip pat patobulinti analizės ir ankstyvojo perspėjimo pajėgumai;

13.

primena, kad Lisabonos sutartyje reikalaujama, jog tarptautinėms krizėms valdyti Sąjunga sukurtų civilinius ir karinius pajėgumus, susijusius su visomis 43 straipsnyje išvardytomis užduotimis, visų pirma konfliktų prevencija, humanitarinėmis ir gelbėjimo užduotimis, kariniu konsultavimu ir pagalbos užduotimis, taikos palaikymu ir pokonfliktiniu stabilizavimu; tuo pačiu metu mano, kad reikėtų vengti priemonių dubliavimosi ir kad, laikantis SESV 196 ir 214 straipsnių, reikėtų aiškiai atskirti priemones, taikomas pagal BSGP, ir šios politikos taikymo sričiai nepriklausančias priemones; primena, kad reikia vengti bet kokio dubliavimosi su plačiai naudojamomis humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos priemonėmis, kurios nepriklauso BSGP sričiai;

14.

pripažįsta, kad karinės struktūros turi aplinkosaugos žinių, rizikos vertinimo, humanitarinės pagalbos, pagalbos nelaimės atveju ir evakuacijos pajėgumų ir išteklių, kurie gali atlikti svarbų vaidmenį ankstyvojo perspėjimo, su klimato kaita susijusių krizių valdymo ir reagavimo į nelaimes atvejais;

15.

pažymi, kad Lisabonos sutartyje numatytos naujos nuostatos (ES sutarties 21–23, 27, 39 straipsniai, 41 straipsnio 3 dalis ir 43–46 straipsniai), visų pirma susijusios su 41 straipsnio 3 dalyje nurodytu pradiniu fondu, ir kad jas vis dar reikia įgyvendinti;

16.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES turėtų ir toliau bendradarbiauti su JT, Afrikos Sąjunga (AS) ir ESBO, taip pat įgyvendinant aplinkos ir saugumo iniciatyvą, siekiant keistis analizės rezultatais ir kartu spręsti klimato kaitos problemas;

17.

pabrėžia civilinių ir karinių priemonių sąveikos vertę tokių krizių, kaip vykusių Haityje, Pakistane ir Naujajame Orleane, atvejais; laikosi nuomonės, kad ši sąveiką parodė, kaip karinės pajėgos gali labai prisidėti dėl klimato kilusių krizių ir gaivalinių nelaimių atvejais laiku suteikdamos tiesioginę pagalbą nelaimės ištiktiems regionams ir gyventojams;

18.

palankiai vertina tai, kad klimato kaita tampa vis svarbesniu pasaulinių su saugumu susijusių diskusijų klausimu, visų pirma nuo 2007 m., kai JT Saugumo Taryba pirmą kartą aptarė klimato kaitos ir jos poveikio tarptautiniam saugumui klausimą; džiaugiasi ES ir jos valstybių narių vyriausybių pastangomis šį klausimą 2011 m. liepos mėn. iškelti JT Saugumo Taryboje ir Užsienio reikalų tarybos išvadose dėl diplomatinių veiksmų klimato kaitos srityje;

19.

ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotoją, kaip Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos vadovę:

20.

mano, kad ES turi parengti problemų, su kuriomis ji susiduria tokiose vietovėse kaip Arktis, Afrika, arabų šalys ir Himalajai bei Tibeto plokščiakalnis (vadinamasis trečiasis ašigalis), visų pirma susijusių su galimais konfliktais dėl vandens tiekimo, sąrašą;

21.

pabrėžia, kad svarbu toliau teikti ES paramą vystymuisi ir humanitarinę pagalbą, kuria siekiama didinti prisitaikymo prie klimato kaitos sukeltų krizių ir gaivalinių nelaimių, jų švelninimo, reagavimo į jas, atsparumo joms, pagalbos ir vystymosi krizei pasibaigus gebėjimus, taip pat tokią pagalbą didinti; pabrėžia tokių iniciatyvų, kaip nelaimių rizikos mažinimo ir paramos, atstatymo ir vystymosi susiejimo, svarbą ir ragina Komisiją integruoti šias programas ir veiksmus į savo humanitarinės pagalbos priemones, ypač teikiant paramą vystymuisi; pritaria tam, kad buvo pasiūlyta skirti didesnį vaidmenį ES civilinės saugos mechanizmui, ypač už Europos Sąjungos ribų;

22.

pritaria aplinkos ir saugumo iniciatyvai (angl. ENVSEC), kurią įgyvendina JTVP, UNEP, ESBO, NATO, JT EEK ir RAC (14) ir kuria siekiama spręsti su žmogiškuoju saugumu ir natūralia gamtine aplinka susijusius uždavinius pasiūlant Vidurinės Azijos, Kaukazo ir Pietryčių Europos šalims jų bendrą kompetencijos ir išteklių rezervą; pažymi, kad bendra ENVSEC veikla vis dar ribota, tačiau iki šiol ši iniciatyva buvo svarbi priemonė instituciniam koordinavimui ir palengvino integravimo procesus;

23.

pabrėžia, kad ES turėtų bendradarbiauti su pagrindiniais rizikos regionais ir pažeidžiamiausiomis valstybėmis siekdama sustiprinti jų krizių valdymo pajėgumus; pabrėžia, kad ES galėtų taip pat į ES regionines strategijas (pavyzdžiui, ES ir Afrikos strategiją, Barselonos procesą, Juodosios jūros sinergijos iniciatyvą, ES ir Vidurinės Azijos strategiją, Artimųjų Rytų veiksmų planą) toliau integruoti prisitaikymo prie klimato kaitos ir atsparumo jai veiksmus;

24.

ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją bei Komisiją integruoti galimą klimato kaitos poveikį į svarbiausias išorės veiksmų ir BSGP strategijas, politikos dokumentus ir finansines priemones;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad energetinis saugumas glaudžiai susijęs su klimato kaita; mano, kad energetinis saugumas turi būti didinamas mažinant ES priklausomybę nuo iškastinio kuro, pvz., vamzdynais importuojamo iš Rusijos; primena, kad minėti vamzdynai bus pažeidžiami ir sutriks tiekimas dėl amžino įšalo tirpimo, ir pabrėžia, kad Arkties pokyčiai – tai vienas iš svarbiausių klimato kaitos padarinių ES saugumui; pabrėžia poreikį spręsti šio rizikos daugiklio klausimą numatant sustiprintą ES Arkties strategiją ir įgyvendinant patobulintą ES gaminamos atsinaujinančiųjų išteklių energijos ir energijos vartojimo efektyvumo politiką, kuria būtų galima labai sumažinti Sąjungos priklausomybę nuo išorės šaltinių, taigi būtų pagerinta jos saugumo padėtis;

26.

ragina Europos gynybos agentūrą (EGA) ir valstybių narių ginkluotąsias pajėgas vystyti ekologiškas ir atsižvelgiant į energijos vartojimą sukurtas technologijas, visapusiškai pasinaudojant atsinaujinančiųjų energijos išteklių teikiamomis galimybėmis;

27.

palankiai vertina neseniai dėtas pastangas siekiant stiprinti NATO ir ES koordinavimą plėtojant pajėgumus; pripažįsta, kad labai svarbu nustatyti abipusę bendradarbiavimo naudą ir kartu laikytis konkrečių abiejų organizacijų įsipareigojimų; pabrėžia, kad būtina nustatyti ir kurti projektų, kurie susiejami ir kuriais dalijamasi, ir pažangiosios gynybos projektų (NATO), kuriais galėtų būti reaguojama į gaivalines nelaimes ir klimato kaitos sukeltas krizes, sąsajas;

28.

ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją kuo skubiau išnaudoti visas Lisabonos sutarties galimybes ir pateikti pasiūlymų dėl pradinio fondo (ES sutarties 41 straipsnio 3 dalis) įgyvendinimo, susijusio su galimais būsimais projektais, kurie susiejami ir kuriais dalijamasi, bendrais pajėgumais ir bendru ir nuolatiniu įrangos, skirtos civilinėms krizių operacijoms, rezervu;

29.

pažymi, kad neigiamas klimato kaitos ir gaivalinių nelaimių poveikis taikai, saugumui ir stabilumui galėtų būti įtrauktas į visus strateginius BUSP ir BSGP dokumentus, kurie yra pavienių politikos krypčių ir misijų planavimo ir valdymo gairės;

30.

pažymi, kad išankstinio vertinimo ir faktų nustatymo pajėgumai turėtų užtikrinti, kad ES reaguotų į krizes naudodama tinkamiausias turimas priemones, kuo anksčiau dislokuodama skirtingų sričių specialistų grupes, kurios būtų sudarytos iš civilinių, karinių ir civilinių-karinių ekspertų;

31.

pabrėžia, kad ES galimybės pasinaudoti tikslia ir laiku atliekama analize bus itin svarbios siekiant reaguoti į dėl klimato kaitos susidariusią nesaugią padėtį ir ją numatyti, o BSGP pajėgumai galėtų būti geras informacijos šaltinis šiuo požiūriu; ES turėtų imtis veiksmų siekdama toliau plėtoti duomenų rinkimo ir informacijos analizės pajėgumus, pasinaudodama tokiomis struktūromis, kaip ES delegacijos, ES Palydovų centras ir ES žvalgybos analizės centras;

32.

mano, kad išankstinis perspėjimas ir išankstiniai prevenciniai veiksmai, susiję su neigiamais klimato kaitos ir gaivalinių nelaimių padariniais, priklauso nuo tinkamų žmogiškųjų išteklių ir duomenų rinkimo bei analizės metodų; pažymi, kad susiję EIVT skyriai, kurie sprendžia saugumo klausimus, ir susijusios Komisijos tarnybos bei geografinės tarnybos turėtų integruoti gaivalinių nelaimių poveikio tarptautiniam saugumui ir politiniam stabilumui analizę į savo veiksmus; rekomenduoja teikti EIVT ir Komisijos darbuotojams mokymus apie gaivalinių nelaimių poveikio krizių vystymuisi, politiniam stabilumui ir saugumui stebėseną; ragina parengti bendrus analizės, rizikos vertinimo ir bendros perspėjimo sistemos nustatymo kriterijus;

33.

ragina atitinkamas EIVT ir Komisijos tarnybas didinti saugumo padėties analizės ir politikos planavimo koordinavimą, taip pat sistemingą keitimąsi informacija su klimato kaita ir gaivalinėmis nelaimėmis susijusiais klausimais; primygtinai ragina atitinkamas EIVT tarnybas naudotis ryšių kanalais ir keitimosi informacija priemonėmis su atitinkamomis Komisijos tarnybomis, visų pirma Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos GD, taip pat su JT agentūromis ir programomis ir NATO; pažymi, kad civilinės ir karinės struktūros, kurių užduotis – imtis atsakomųjų veiksmų dėl klimato kaitos sukeltų krizių ir gaivalinių nelaimių, turėtų glaudžiai bendradarbiauti su visomis pilietinės visuomenės, humanitarinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis;

34.

ragina Komisiją parengti nenumatytų atvejų planus, pagal kuriuos ES reaguotų į gaivalines nelaimes ir klimato kaitos sukeltas krizes už Sąjungos ribų, kurios daro tiesioginį arba netiesioginį poveikį Sąjungos saugumui (pvz., klimato kaitos sukelta migracija);

35.

labai pritaria veiksmams, kurių 2011 m. Lenkijos pirmininkavimo Tarybai laikotarpiu imtasi ES užsienio ministrų lygmeniu, o Vokietijos pirmininkavimo laikotarpiu – JT Saugumo Taryboje, siekiant detaliau paaiškinti klimato kaitos ir jos poveikio saugumui sąveiką;

36.

mano, kad pagrindiniai BSGP politikos dokumentai, įskaitant ES karinio planavimo politiniu ir strateginiu lygmeniu koncepciją (15), ES karinio vadovavimo ir kontrolės koncepciją (16), ES pajėgų kūrimo koncepciją (17) ir ES karinio greitojo reagavimo koncepciją (18), taip pat dokumentus, kurie susiję su civilinėmis BSGP misijomis, pvz., ES visapusiško planavimo koncepciją, ES policijos planavimo ir ES civilinių operacijų valdant krizes vadovavimo ir kontrolės struktūros gairių koncepciją (19), galėtų būti pritaikyti ir pakeisti atsižvelgiant į klimato kaitos ir gaivalinių nelaimių poveikį;

37.

laikosi nuomonės, kad reikėtų vystyti civilinius ir karinius pajėgumus tokiu būdu, kad jie galėtų būti naudojami reaguojant į gaivalines nelaimes ir klimato kaitos sukeltas krizes; mano, kad išskirtinį dėmesį reikėtų skirti karinių pajėgumų plėtojimui visų pirma susiejimo ir dalijimosi procesui; ragina užtikrinti didesnį Europos gynybos agentūros vaidmenį;

38.

pakartoja, kad siekiant veiksmingai reaguoti į tokias krizes, kaip gaivalinės nelaimės, dažnai reikia pasinaudoti tiek civiliniais, tiek kariniais pajėgumais ir užtikrinti glaudesnį šių išteklių bendradarbiavimą; primena, kad būtina apibrėžti nišai būdingus pajėgumus ir spragas, kurių atžvilgiu kariniai pajėgumai galėtų duoti papildomos naudos;

39.

pabrėžia, kad būtina parengti konkretų karinių ir civilinių BSGP pajėgumų, itin tinkančių imantis atsakomųjų veiksmų dėl klimato kaitos ir gaivalinių nelaimių ir vykdant BSGP misijas, sąrašą; pabrėžia, kad rengiant šį sąrašą ypatingas dėmesys turėtų būti teikiamas konsultacinės grupės dėl karinių ir civilinės gynybos išteklių panaudojimo darbui; pažymi, kad tokie ištekliai – tai, be kita ko, inžinerijos pajėgumai, pvz., ad hoc uosto ir (arba) oro uosto infrastruktūros statyba ir veikimas, oro ir jūros operacijų valdymas ir transportas, kilnojamosios ligoninės, įskaitant intensyviąją priežiūrą, komunikacijų infrastruktūra, vandens valymas ir kuro valdymas; ragina Tarybą ir EGA 2013 m. persvarstant pajėgumų plėtojimo programą dabartinius civilinių ir karinių pajėgumų sąrašus suderinti su sąrašais, kurie būtini siekiant spręsti klimato kaitos keliamas problemas, ir pateikti reikiamus pasiūlymus, kuriais būtų pašalinami visi šiuose sąrašuose esami trūkumai;

40.

pabrėžia, kad remiantis jau esamais pajėgumais, pvz., ES kovinėmis grupėmis ir Europos oro transporto vadovavimo struktūra, būtina išnagrinėti galimybę sukurti papildomus bendrus pajėgumus, kuriuos būtų galima panaudoti vykdant operacijas klimato kaitos ar gaivalinių nelaimių poveikiui šalinti;

41.

pabrėžia, kad reikia išnagrinėti būdus, kuriais būtų didinamas šalies ir užsienio ginkluotųjų pajėgų energijos vartojimo efektyvumas ir aplinkos apsaugos vadyba, taip pat pasinaudojant atsinaujinančiųjų energijos išteklių teikiamomis galimybėmis; primena, kad vienos ES valstybės narės ginkluotosios pajėgos suvartoja tiek energijos, kiek jos suvartoja didelis Europos miestas, ir kad todėl karinės struktūros taip pat turėtų būti išradingos siekdamos mažinti ekologinį pėdsaką; pritaria ataskaitai „Ekologiškesni žydrieji šalmai. Aplinka, gamtos ištekliai ir JT taikos palaikymo operacijos“ (angl. Greening the Blue Helmets: Environment, Natural Resources and UN Peacekeeping Operations), kurią 2012 m. gegužės mėn. paskelbė UNEP, JT Taikos palaikymo operacijų skyrius (UNDPKO) ir JT Paramos vietoje skyrius (UNDFS); atkreipia dėmesį į tai, kad jau kelerius metus JAV (20) ginkluotosios pajėgos aktyviai siekė padidinti energetinį nepriklausomumą ir vartoti tvarius energijos išteklius bei didinti energijos vartojimo efektyvumą vykdant visas karines operacijas ir naudojantis infrastruktūra; šiuo požiūriu pritaria neseniai paskelbtam EGA projektui GO GREEN, kuriuo siekiama iš esmės padidinti energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą; pabrėžia poreikį taip pat parengti BSGP misijoms skirtas geriausios praktikos efektyvaus išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos vadybos stebėsenos srityje gaires;

42.

be to, pabrėžia, kad didesni pokyčiai Europos gynybos pramonės bazės srityje turi atitikti konkrečius klimato sukeltoms krizėms ir gaivalinėms nelaimėms taikomus reikalavimus; ragina sustiprinti EGA vaidmenį šiame procese glaudžiai bendradarbiaujant su ES kariniu komitetu; ragina abi BSGP tarnybas užtikrinti, kad pirkimo programose ir pajėgumų plėtojimo programose tinkamas finansavimas ir kiti ištekliai būtų skiriami konkrečioms atsakomųjų veiksmų dėl klimato kaitos ir gaivalinių nelaimų reikmėms;

43.

ragina kariuomenę prisiimti savo atsakomybę aplinkos tvarumo srityje ir ragina techninius ekspertus ieškoti ekologiškesnės veiklos būdų, pradedant išmetamųjų dujų kiekio mažinimu ir baigiant perdirbamumo didinimu;

44.

pabrėžia, kad reikia toliau taikyti ir vis stiprinti išsamų požiūrį įgyvendinant kitą 2014–2020 m. daugiametę finansinę programą, kad būtų švelninamas gaivalinių nelaimių ir klimato sukeltų krizių poveikis ir reaguojama į jas panaudojant visas atitinkamas Sąjungos turimas priemones; palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl atnaujintos stabilumo priemonės, kuria jau atsižvelgiama į neigiamą klimato kaitos ir gaivalinių nelaimių poveikį saugumui, taikai ir politiniam stabilumui;

45.

prašo, kad būtų nustatytas tokių pasiūlymų finansinis poveikis ir į jį taip pat būtų atsižvelgta persvarstant ES biudžetą;

46.

ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją pasiųsti ekspertus klimato saugumo klausimu į ES delegacijas labiausiai paveiktose šalyse ir regionuose siekiant stiprinti Sąjungos pajėgumą, susijusį su ankstyvuoju perspėjimu ir informavimu apie galimus būsimus konfliktus;

47.

ragina EIVT didinti Sąjungos ir jos kaimyninių šalių veiksmų koordinavimą reagavimo į klimato sukeltas krizes pajėgumų kūrimo srityje;

48.

ragina EIVT propaguoti tai, kad planuojant ir vykdant karines, civilines-karines ir civilines operacijas visame pasaulyje būtų atsižvelgiama į klimato kaitos ir aplinkos apsaugos aspektus;

49.

palankiai vertina sumanymą įsteigti JT specialiojo pasiuntinio klimato kaitos saugumo klausimu pareigybę;

50.

ragina visoje ES ir tose valstybėse narėse, kurios ateityje gali veikti laikydamosi nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo nuostatų, sukurti koordinavimo priemones, siekiant užtikrinti, kad jų veiksmai atitiktų išsamų ES metodą šioje srityje;

51.

laikosi nuomonės, kad gaivalinių nelaimių ir klimato sukeltų krizių poveikio tarptautiniam ir Europos saugumui studijos turėtų būti įtrauktos į Europos saugumo ir gynybos koledžo mokymo programą;

52.

ragina ES išanalizuoti klimato kaitos poveikį saugumui vedant dialogą su trečiosiomis šalimis, ypač su tokiomis pagrindinėmis partnerėmis, kaip Indija, Kinija ir Rusija; pabrėžia, kad siekiant užtikrinti iš tikrųjų veiksmingą atsaką reikia daugiašalio požiūrio ir bendrų investicijų su trečiosiomis šalimis ir kad ES galėtų plėtoti bendradarbiavimą su trečiųjų šalių kariuomene vykdydama bendras vystymosi ir mokymo misijas;

53.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, Tarybai, Komisijai, ES valstybių narių parlamentams, NATO Parlamentinei Asamblėjai, NATO Generaliniam Sekretoriui, JT Generalinei Asamblėjai ir JT Generaliniam Sekretoriui.