29.6.2012

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 191/1

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl 7-osios aplinkosaugos veiksmų programos ir tolesnės veiklos, susijusios su 6-ąja AVP (tiriamoji nuomonė)

2012/C 191/01

Pranešėjas Lutz RIBBE

ES Tarybai pirmininkaujanti Danija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2012 m. sausio 11 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

7-osios aplinkosaugos veiksmų programos ir tolesnės veiklos, susijusios su 6-ąja AVP

(tiriamoji nuomonė).

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2012 m. balandžio 10 d. priėmė savo nuomonę.

480-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2012 m. balandžio 25–26 d. (balandžio 25 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 129 nariams balsavus už, 2 –prieš ir 6 susilaikius.

1.   Komiteto išvadų ir rekomendacijų santrauka

1.1   Šešios ligšiolinės aplinkosaugos veiksmų programos (6 AVP) turėjo didelės reikšmės Europos aplinkos politikos raidai, tačiau jomis nepavyko išspręsti daugelio Europos aplinkos problemų. Taip atsitiko ne dėl informacijos apie problemų priežastis trūkumo arba sprendimų nebuvimo, tačiau dėl politinės valios stokos.

1.2   6-oji AVP, kuri baigiasi 2012 m. viduryje, buvo sumanyta kaip konkreti aplinkosaugos politikos priemonė, orientuota į 2001 m. ES tvaraus vystymosi strategiją; Lisabonos strategija buvo jos ekonominės politikos ramstis. Nesiimdama jokių veiksmų Europos Komisija – be Tarybos sprendimo šiuo klausimu – leido tvaraus vystymosi strategijai nugrimzti į užmarštį. Strategiją „Europa 2020“ ji laiko nauju politiniu ir strateginiu instrumentu, o aplinkos politika šioje strategijoje turėtų būti koordinuojama pagal pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“.

1.3   EESRK nemato prasmės greta pavyzdinės iniciatyvos pradėti įgyvendinti dar vieną aplinkos politikos priemonę 7-osios AVP forma, į kurią būtų įtrauktos tos aplinkos politikos sritys, kurios strategijoje „Europa 2020“ skirta nepakankamai dėmesio. Neaišku, kaip reikėtų susieti tokią 7-ąją AVP su strategija „Europa 2020“ ir pavyzdine iniciatyva „Tausiai išteklius naudojanti Europa“.

1.4   EESRK rekomenduoja Komisijai, Tarybai ir EP atgaivinti tvaraus vystymosi strategiją ir kaip jos aplinkos politikos įgyvendinimo strategiją pasirinkti išsamią ir į įgyvendinimą orientuotą 7-ąją AVP, įtraukti į ją pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ bei visas jos atskiras iniciatyvas, taip pat glaudžiai ir koordinuotai derinti aplinkos ir ekonomikos politikos svarstymus. Reikšmingai strategijai „Europa 2020“ tektų svarbus vaidmuo parengti ir įgyvendinti artimiausio ir vidutinės trukmės laikotarpio ekonominės ir finansų politikos gaires, reikalingas siekiant užtikrinti ilgalaikį tvarų vystymąsi.

2.   Ligšiolinių ES aplinkosaugos veiksmų programų (APV) svarba

2.1   1972 m. Paryžiuje vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime Europos Vadovų Taryba nusprendė imtis priemonių gerinti gyvenimo lygį, gyvenimo sąlygas ir kokybę Europoje. Atsižvelgiant į tai, 1973 m. buvo patvirtinta pirmoji tuometinės Europos ekonominės bendrijos Aplinkosaugos veiksmų programa 1974–1975 m. laikotarpiui. Ypatinga šios 1-osios AVP sėkmė buvo „atsargumo principo“ įtvirtinimas. Pagal šį principą pirmenybė teikiama aplinkos taršos prevencijai, o ne kovai su taršos padariniais.

2.2   2-oji aplinkosaugos veiksmų programa (1977–1981 m.) pratęsė 1-ąją APV ir papildė ją penkiais vadinamaisiais orientaciniais principais. Tai: a) aplinkos politikos tęstinumas, b) prevencinės veiklos mechanizmų sukūrimas, visų pirma taršos, teritorinio planavimo ir atliekų tvarkymo srityse, c) aplinkos apsauga ir racionalus naudojimas, d) prioritetų suteikimas priemonėms, skirtoms vidaus vandenų ir jūrų apsaugai, kovai su oro tarša, ir triukšmo mažinimo priemonėms, e) atsižvelgimas į aplinkos aspektus Europos bendrijai bendradarbiaujant su besivystančiomis šalimis.

2.2.1   Tokiu būdu 2-oji AVP padėjo pirmuosius tvirtus pagrindus plataus masto aplinkos politikos sritims, kurių svarba išliko iki šiol, t. y. vandenų apsaugai, atliekų tvarkymo politikai ir tarptautiniam bendradarbiavimui.

2.3   3-iojoje aplinkosaugos veiksmų programoje (1982–1986 m.) pirmą kartą Europos aplinkos politikos tikslu buvo nustatytas tausus gamtos išteklių naudojimas.

2.4   4-oji aplinkosaugos veiksmų programa (1987–1992 m.) buvo priimta 1987 m. – Europos aplinkos apsaugos metais. Šiai programai būdinga tai, kad prieš pat jos priėmimą buvo patvirtintas Suvestinis Europos Aktas, kuriuo labai išplečiami Europos bendrijos įgaliojimai aplinkos politikos srityje, o tuo pačiu metu – įgyvendinus Europos bendrąją rinką – apribojami nacionaliniai aplinkos apsaugos reikalavimai ir ribinės vertės. Tuo metu vyko labai intensyvios diskusijos aplinkos politikos klausimais, o baigiantis šios 4-osios AVP laikotarpiui Rio de Žaneire įvyko konferencija, kurioje buvo nagrinėjamas visuotinio tvarumo klausimas.

2.4.1   Tačiau 1992 m. paskelbta ataskaita apie aplinkos būklę aiškiai parodė, kad nepaisant visų ligšiolinių pastangų ir keturių aplinkosaugos veiksmų programų, padėtis daugelyje aplinkos politikos sričių pablogėjo arba grėsė pablogėti. Tarp šių sričių buvo vandenų ir oro kokybė ir biologinė įvairovė (tuo metu dar buvo kalbama apie „rūšių įvairovę“).

2.5   1993 m., kaip atsakas į Rio de Žaneiro konferenciją ir veikiau nuviliantį aplinkos būklės įvertinimą, buvo parengta 5-oji aplinkosaugos veiksmų programa, kurios oficialus įgyvendinimo laikotarpis buvo 1992–2000 m.

2.5.1   Šioje programoje buvo suformuluotas tikslas, atitinkantis tuometinis Rio de Žaneiro konferencijos diskusijas: pakeisti Bendrijos augimo modelį taip, kad būtų pasukta ilgalaikio ir tvaraus vystymosi keliu„– tų laikų ketinimas, kuris savo politinio aktualumo neprarado iki šių dienų. 5-oji AVP gali būti laikoma pirmąja ES iniciatyva tvaraus vystymosi srityje“ – tai atsispindėjo ir jos paantraštėje: „Tvarumo link“.

2.5.2   5-ojoje AVP buvo pasiūlytos septynių sričių strategijos. Šios sritys:

—	visuotinis atšilimas,

—	rūgštėjimas,

—	rūšių apsauga,

—	vandens išteklių valdymas,

—	miesto aplinka,

—	pakrančių regionai ir

—	atliekų tvarkymas.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurios šių sričių jau buvo nurodytos ankstesnėse AVP.

2.5.3   1996 m. vykusios 5-osios AVP peržiūros metu pati Europos Komisija nurodė, kad didžiausi programos trūkumai yra konkrečių tikslų nebuvimas ir valstybių narių pastangų stoka. Nors Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas savo 2000 m. gegužės 24 d. nuomonėje ir teigė, kad „įgyvendinant programą pasiekta nemažai teigiamų rezultatų“, tačiau ir nurodė, kad „labai nerimauja dėl nuolat blogėjančios Europos aplinkos kokybės, kurią laiko svarbiausiu ir vieninteliu kriterijumi, vertinant nuosekliai įgyvendinamų aplinkosaugos veiksmų ir, apskritai, visos Europos aplinkos politikos veiksmingumą“.

2.5.4   5-oji AVP padėjo politinės strategijos pamatus 2001 m. Geteborge valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtintai tvaraus vystymosi strategijai.

2.6   Buvo numatyta, kad ši tvaraus vystymosi strategija aplinkos politikos srityje taps 6-ąja aplinkosaugos veiksmų programa (įgyvendinimo laikotarpis: 2002–2012 m. liepos 21 d.), o Lisabonos strategija taps jos ekonominės politikos programa.

2.6.1   6-ajai AVP taip pat turėjo paantraštę – „Mūsų ateitis – mūsų pasirinkimas“. Joje nurodytos keturios prioritetinės Europos aplinkos politikos temos: 1) kova su klimato kaita, 2) gamtos ir biologinės įvairovės apsauga, 3) aplinka, sveikata ir gyvenimo kokybė, ir 4) tausus gamtos išteklių ir atliekų naudojimas ir valdymas.

2.6.2   Be to, kaip ir 5-ojoje AVP, buvo paskelbta apie septynias temines strategijas, kurios vėliau buvo patvirtintos. Šios strategijos skirtos:

—	oro taršos prevencijai,

—	jūros aplinkai,

—	atliekų prevencijos ir perdirbimui,

—	tausiam gamtinių išteklių naudojimui,

—	miesto aplinkai,

—	dirvožemio apsaugai ir

—	tausiam pesticidų naudojimui.

2.6.3   Pažymėtina tai, kad ir 6-ojoje AVP nagrinėjamos tos pačios „senos“ temos.

3.   Europos aplinkos politikos padėtis ir diskusijos tvarumo klausimu baigiantis 6-osios AVP laikotarpiui

3.1   Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ir baigiantis 6-osios aplinkosaugos veiksmų programos laikotarpiui nemažai aplinkos politikos veiksmų sričių, daugelį metų esančių AVP darbotvarkėje, skiriama nepakankamai dėmesio arba jos beveik visiškai nenagrinėjamos. Štai du pavyzdžiai::

—	„Dirvožemio apsauga“ jau ne vienerius metus įtraukta į įvairias aplinkosaugos veiksmų programas, tačiau ES lygmeniu nebuvo imtasi jokių realių veiksmų. Viena priežasčių yra tai, kad Taryboje nepavyko pasiekti susitarimo dėl Komisijos pasiūlyto direktyvos projekto.

—

Biologinės įvairovės tema kaip raudona gija driekiasi per visą aplinkosaugos veiksmų programų istoriją. 2001 m. Europos Vadovų Taryba pažadėjo iki 2010 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, tačiau netgi 160 priemonių apimančios Biologinės įvairovės veiksmų programos nepakako šiam tikslui įgyvendinti. 2011 m. buvo parengta nauja Biologinės įvairovės strategija, kurioje žadama pradinį tikslą įgyvendinti dešimčia metų vėliau.

3.2   EESRK savo 2012 m. sausio 18 d. nuomonėje (NAT/528, CESE 152/2012: „Šeštoji Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programa. Galutinis įvertinimas)“ nagrinėjo ir šį kartą iš dalies nuviliančius 6-osios AVP rezultatus. Nuomonėje aptariama ir naujoji „Aplinkos būklės“ ataskaita, kurioje ES aplinkos politika iš esmės įvertinta gana prastai.

3.3   Iki šiol ES nedėjo rimtų pastangų atsakyti į klausimą, kodėl, nepaisant daugelio ilgalaikių aplinkosaugos veiksmų programų, nemažai Europos aplinkos problemų iki šiol neišspręstos. EESRK nuomone, atsakymas labai paprastas: trūksta ne žinių apie problemų priežastis ar sprendimų, tačiau daugeliu atveju stinga noro imtis ryžtingų veiksmų. Pasigendama žinių taikymo praktikoje, o kartais ir politinių sprendimų įgyvendinimo. To priežastis greičiausiai yra tai, kad būtini aplinkos politikos veiksmai iš dalies neatitinka trumpalaikių ekonominių interesų ir sprendimai priimami pastarųjų naudai.

3.4   EESRK nuomone, baigiantis 6-osios AVP laikotarpiui, labai svarbu atkreipti dėmesį tai, kad Europos Komisija, atrodo, atsisveikino su tvaraus vystymosi strategija, kurios aplinkos politikos ramsčiu buvo 6-oji AVP.

3.5   Komisija ir Taryba tvaraus vystymosi strategiją iki šiol laikė pagrindine, į kurią, be kitų, turėjo būti orientuota ir Lisabonos strategija, tačiau pastaruoju metu šią strategiją gaubia grėsminga tyla. Apie ją nebeužsimenama ir Komisijos darbo programose (nepaisant to, kad Europos Vadovų Taryba šiuo klausimu nėra priėmusi oficialaus sprendimo). EESRK ne kartą išreiškė savo nepritarimą tokiai situacijai ir tai pakartoja dar kartą. Komitetas dar kartą pabrėžia, kad leisti tvaraus vystymosi strategijai „ištirpti“ strategijoje „Europa 2020“ yra klaidingas sprendimas. Komitetas ne kartą pateikė savo argumentus šiuo klausimu, tačiau nesulaukė jokios reakcijos nei iš Komisijos, nei iš Tarybos ar Parlamento.

3.6   Tokiu būdu sutrikdoma ligšiolinė ES politikos programų planavimo sistema, pagal kurią buvo bandoma tvaraus vystymosi strategijoje suderinti tris ramsčius – ekonomiką, ekologiją ir socialinius klausimus. Todėl kyla klausimas, pagal kokią „programą“ Komisija, Taryba ir Parlamentas ateityje planuoja koordinuoti tvaraus vystymosi ir aplinkos politiką.

4.   Strategija „Europa 2020“ ir 7-osios AVP perspektyvos

4.1   Bent jau iš strategijos „Europa 2020“, kurią Komisija laiko svarbiausia politine planavimo ir krypties nustatymo priemone, mažiau ar daugiau tampa aišku, kokia yra Komisijos pozicija.

4.2   Strategijoje „Europa 2020“, kaip žinoma, įvardijamos septynios pavyzdinės iniciatyvos:

—	Inovacijų sąjunga,

—	Judus jaunimas,

—	Europos skaitmeninė darbotvarkė,

—	Tausiai išteklius naudojanti Europa,

—	Globalizacijos erai pritaikyta pramonės politika,

—	Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė ir

—	Europos kovos su skurdu planas.

4.3   Akivaizdu, kad pavyzdinė iniciatyva „Tausiai išteklius naudojanti Europa“, Komisijos supratimu, yra „naujoji“ aplinkosaugos veiksmų programa, o tai, kad iki šiol nepateiktas naujos 7-osios AVP projektas, nors 6-oji AVP baigiasi 2012 m. liepą, būtent ir patvirtina šią nuostatą.

4.4   Taigi, visai neatsitiktinai ES Komisija pradėjo rengti 7-ąją AVP tik tada, kai (Aplinkos) Taryba ir Europos Parlamentas kritiškai pasiteiravo, kada galima tikėtis 7-osios AVP.

4.5   Komisija pagal savo naują politikos ir programų planavimo sistemą pagrindine strategija pasirinko strategiją „Europa 2020“, kuri bus įgyvendinama per septynias pavyzdines iniciatyvas. Aplinkos politika nagrinėjama iniciatyvoje „Tausiai išteklius naudojanti Europa“.

4.6   Tačiau vis labiau tampa aišku, kad

—	viena vertus, tam tikriems pagrindiniams sektoriams, kurie anksčiau buvo įtraukti į tvaraus vystymosi strategiją (pavyzdžiui, tokios temos kaip paskirstymo teisingumas ir teisingumas tarp kartų), strategijoje „Europa 2020“ skiriama nepakankamai dėmesio ir,

—	kita vertus, į pavyzdinę iniciatyvą neįtrauktos tam tikros aplinkos politikos sritys.

4.7   Tarp iš viso 20 atskirų aplinkos politikos iniciatyvų, kurios vėlgi iniciatyvai „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ turi suteikti gyvybingumo, randame daug „senų pažįstamų“ iš ankstesnių aplinkosaugos veiksmų programų, pavyzdžiui, biologinės įvairovės politika, vandens ir švaraus oro politika (įskaitant transporto politiką), bet, tarkim, į tokias temas kaip „Aplinka ir žmogaus sveikata“, cheminių medžiagų politika ir nanotechnologija atsižvelgiama nepakankamai.

4.8   EESRK yra pateikęs savo nuomonę tiek dėl pavyzdinės iniciatyvos „Tausiai išteklius naudojanti Europa“, tiek ir dėl jos veiksmų plano, ir atkreipęs dėmesį į aplinkosaugos veiksmų programoms būdingus trūkumus: daug gražiai skambančių tikslų ir pažadų, bet mažai konkrečių priemonių, beveik jokių rodiklių ir menkas įgyvendinimas praktikoje.

4.9   EESRK, be kita ko, Komisijos paprašė, „kad 20-yje Komisijos paskelbtų atskirų iniciatyvų“ būtų „labai tiksliai aprašyta,

—	kas yra „tausus išteklių naudojimas“,

—	ką jau galima pasiekti tobulinant technologijas arba

—	kokiuose sektoriuose, kaip skelbiama, būtini „esminiai pokyčiai“, kokie jie turėtų būti ir kokiomis priemonėmis norima juos įgyvendinti,

—	kokie konkretūs gamintojų ir vartotojų elgesio pokyčiai vertinami kaip būtini ir kaip galima šiuos pokyčius paspartinti. (1)“

Tačiau Komisija į šį pageidavimą neatsižvelgė ir vėl pasirinko nekonkrečias ir neįpareigojančias formuluotes.

4.10   Tai EESRK tik patvirtina, kad Komisija savo pasirinktu metodu ne į visus aplinkos politikos poreikius atsižvelgia pakankamai, visų pirma į būtinybę užtikrinti tvarumą. Taigi, ko galima tikėtis iš 7-osios AVP?

4.11   Laikai, kai aplinkosaugos veiksmų programų reikėjo norint išsiaiškinti ir aprašyti, kokių veiksmų reikia imtis, jau praėjo. Už šią sritį atsakingi asmenys labai puikiai žino, ką reikia daryti. Šiuo metu yra labai nedaug sričių, kuriose reikia ieškoti naujų idėjų. Viena iš tokių sričių galėtų būti nanotechnologija. Tačiau tam nereikia atskiros aplinkosaugos veiksmų programos.

4.12   Europoje visų pirma nepakankamai panaudojamos įgytos žinios. Esama ypač daug įgyvendinimo trūkumų, dėl kurių yra kalti visi lygmenys (ES, valstybės narės, regionai, bendruomenės ir piliečiai). EESRK nori trumpai ir aiškiai pasakyti, kad Komisija gali kiek tik nori parengti gerų programų ir daryti pareiškimų, tačiau už įgyvendinimą atsako valstybių narių politinės struktūros.

4.13   EESRK nuomone, paprasčiausiai sukurti 7-ąją AVP tam, kad būtų „priglaustos“ į pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ neįtrauktos aplinkos politikos temos, nėra geras sprendimas. Tokiu atveju būtų neaišku, kaip ši 7-oji AVP susijusi su pavyzdine iniciatyva ir strategija „Europa 2020“.

4.14   Nepaisant to, Komitetas 7-osios aplinkosaugos veiksmų programos atžvilgiu yra atviras. Tačiau turėtų būti aišku: pirma, ką norima tuo pasiekti, antra, kaip būtų galima užtikrinti, kad ji galiausiai būtų sėkmingesnė už ankstesnę programą, ir, labai svarbu, trečia, kokiam pagrindiniam politiniam sektoriui ji turi būti naudinga.

4.15   EESRK rekomenduoja Komisijai, Tarybai ir EP atgaivinti tvaraus vystymosi strategiją ir kaip jos aplinkos politikos įgyvendinimo strategiją pasirinkti išsamią ir į įgyvendinimą orientuotą 7-ąją AVP, įtraukti į ją pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ bei visas jos atskiras iniciatyvas, taip pat glaudžiai ir koordinuotai derinti aplinkos ir ekonomikos politikos svarstymus. Reikšmingai strategijai „Europa 2020“ tektų ypač svarbus vaidmuo parengti ir įgyvendinti artimiausio ir vidutinės trukmės laikotarpio ekonomikos ir finansų politikos gaires, reikalingas siekiant užtikrinti ilgalaikį tvarų vystymąsi.

4.16   EESRK nuomone, tokioje 7-ojoje AVP prioritetą reikėtų skirti tam, kad būtų priimti visiems privalomi sprendimai dėl įgyvendinimo srityse, kurios ne vienerius metus buvo pamirštos.

4.17   Kyla klausimas, ar Europa yra tam pasirengusi ir ar gali tai padaryti. Negalima ignoruoti to, kad politikai vėl ir vėl nustato plataus užmojo tikslus ir reikalauja iniciatyvų. Tačiau, kai, pavyzdžiui, ES Komisija, pateikia susijusius pasiūlymus, tie patys politikai randa priežasčių jų nepriimti ar neįgyvendinti. Būtų galima pateikti daug tokių pavyzdžių. Nesvarbu, ar tai Efektyvaus energijos vartojimo direktyva, kurią blokuoja Taryba, ar su tvaraus vystymosi strategija susijusio seno pažado – parengti aplinkai žalingų subsidijų sąrašą ir tokių subsidijų atsisakyti – netesėjimas, tarp žodžių ir veiksmų žioji praraja. Todėl Komitetas ragina Komisiją, Tarybą ir Parlamentą visuomenei paaiškinti, kaip šią prarają ketinama įveikti.

---

(1)  Žr. OL C 376, 2011 12 22, p. 97.

---