21.6.2012

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 181/75

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendrosios Europos pirkimo-pardavimo sutarčių teisės

(COM(2011) 635 final – 2011/0284 (COD))

ir Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Bendroji Europos pirkimo-pardavimo sutarčių teisė tarpvalstybiniams sandoriams bendrojoje rinkoje palengvinti“

(COM(2011) 636 final)

2012/C 181/14

Pranešėja Ana BONTEA

Europos Komisija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 304 straipsniu, 2011 m. spalio 11 d. nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė tarpvalstybiniams sandoriams bendrojoje rinkoje palengvinti“

COM(2011) 636 final.

Taryba, 2011 m. lapkričio 16 d., ir Europos Parlamentas, 2011 m. spalio 25 d., vadovaudamiesi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 114 straipsniu, nusprendė pasikonsultuoti su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu dėl

Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės

COM(2011) 635 final – 2011/0284 (COD).

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto parengiamąjį darbą šiuo klausimu, 2012 m. kovo 8 d. priėmė savo nuomonę.

479-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2012 m. kovo 28–29 d. (kovo 29 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 87 nariams balsavus už, 54 – prieš ir 7 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   Komitetas palankiai vertina Komisijos ketinimus sudaryti palankesnes sąlygas įmonėms (ypač MVĮ) plėsti tarpvalstybinę prekybą, vartotojus skatinti pirkti užsienyje, sustiprinti vidaus rinkos teikiamus pranašumus.

1.2   Komitetas džiaugiasi, kad pasirenkant bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės formą (reglamentas) ir pobūdį (neprivaloma antroji sistema), atsižvelgta į ankstesnius jo pasiūlymus. Tačiau Komitetas, kaip jau yra pareiškęs savo ankstesnėje nuomonėje, mano, „kad šių tikslų reikėtų siekti laipsniškai ir pirmiausia bandomuoju pagrindu juos įgyvendinti tarptautinių pardavimo sutarčių, susijusių su prekyba prekėmis (B2B), srityje, kad būtų galima patikrinti taikomų sistemų darną ir stebėti jų taikymą praktikoje“ (1).

1.3   Komitetas pabrėžia, kad bendrojoje Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisėje privalu visapusiškai laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų.

1.4   Turinio klausimu Komitetas mano, kad reikia patobulinti keletą svarbių pasiūlymo dėl reglamento aspektų, siekiant:

—	palankesnių sąlygų sudaryti sandorius visoje ES, veiksmingai prisidėti prie ekonominės veiklos bendrojoje rinkoje rėmimo ir labiau išnaudoti jos teikiamas galimybes,

—	realios papildomos europinės vertės, kuri teigiamai paveiktų ūkinės veiklos vykdytojų ir vartotojų sąnaudas ir suteiktų kitų pranašumų,

—	realių pranašumų: užtikrinti geresnę teisėkūrą, paprastesnę, suprantamą ir vartotojui labiau pritaikytą reglamentavimo aplinką,

—	sumažinti su tarpvalstybiniais sandoriais susijusias sąnaudas,

—	teisinio tikrumo ir didesnio horizontaliųjų ir vertikaliųjų taisyklių nuoseklumo,

—	naujųjų taisyklių praktinės naudos MVĮ ir vartotojams.

1.5   Jeigu bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė būtų padalyta – įmonių tarpusavio sutartims ir sutartims su vartotojais taikomos taisyklės būtų išdėstytos dviejuose atskiruose dokumentuose ir kiekviename iš jų būtų nustatyti aiškūs terminai, įmonėms ir vartotojams apie naująsias taisykles būtų lengviau sužinoti ir jas taikyti.

1.6   Komiteto nuomone, labai svarbu, kad naujosios taisyklės nėra privalomos, kad pagal jas garantuojama laisvė susitarti, ar taikyti bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisę ar ne.

1.7   Komitetas atkreipia dėmesį į šiuos svarbius aspektus:

—	esama didelių kliūčių bendrajai Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisei įgyvendinti,

—	reikėtų labiau atsižvelgti į MVĮ specifiką,

—

konsultuojantis su darbdavių, MVĮ ir vartotojų organizacijomis, visomis oficialiomis ES kalbomis turi būti parengtos pavyzdinės europinės sutartys, kurios būtų skirtos konkrečioms prekybos arba veiklos sritims ir kuriose būtų išdėstytos tipinės nuostatos ir sąlygos. Jos būtų labai naudinga įmonių tarpusavio santykių ir įmonių su vartotojais santykių priemonė ir turėtų būti paskelbtos tuo pat metu, kai paskelbiamas reglamentas,

—	turi būti užtikrintas didesnis teisinis tikrumas, patobulintas bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės turinys,

—	pagal Sutarties 12 ir 169 straipsnius kuriant ir taikant ES politiką bei tvirtinant priemones visose srityse būtina atsižvelgti į vartotojų ir MVĮ apsaugos reikalavimus.

1.8   EESRK nurodo, kad priimti bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės aktą nepakaks užtikrinti tarpvalstybinės įmonių prekybos plėtrą ir paskatinti vartotojus pirkti užsienyje. Komitetas ragina Komisiją ir valstybes nares toliau stengtis išnaudoti visas bendrosios rinkos teikiamas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo galimybes.

1.9   EESRK atkreipia dėmesį į papildomų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad šalys, galinčios taikyti bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisę, jei galiausiai ji bus priimta, būtų informuotos, kaip veiksmingai ją taikyti ir vienodai aiškinti.

1.10   Vartotojų organizacijos pabrėžia, kad dabartinė pasiūlymo redakcija neturėtų būti taikoma vartotojų sandoriams. MVĮ ir darbdavių organizacijos pabrėžia, kad, jeigu bus padaryta nemažai pakeitimų ir bus imtasi papildomų priemonių, pasiūlymas galės būti taikomas vartotojų sandoriams. MVĮ ir vartotojų organizacijų pateikti pasiūlymai tebeprieštarauja vieni kitiems daugeliu aspektų. Rasti geriausią ir visiems priimtiną sprendimą yra sudėtinga.

1.11   Komitetas ragina Komisiją, Tarybą ir Parlamentą, kuriant bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisę ar rengiant bet kokią kitą vartotojų teisių Europos Sąjungoje reguliavimo iniciatyvą, atsižvelgti į minėtus aspektus ir tęsti dialogą su MVĮ ir vartotojų organizacijomis, kad bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė atitiktų ją turėsiančių taikyti subjektų poreikius, kad svariai prisidėtų prie sandorių sudarymo ES sąlygų gerinimo.

2.   Padėties apžvalga

2.1   Dabartinė teisinė sistema

2.1.1   Dabartinei teisinei ES sistemai būdinga tai, kad 27 valstybėse narėse galioja skirtingos nacionalinės teisinės ir sutarčių teisės sistemos.

2.1.2   ES teisės aktuose nustatyta nemažai bendrų taisyklių, visų pirma įmonių ir vartotojų sutarčių srityje, kuriomis suderinama materialinė vartotojų sutarčių teisė. Neseniai priimta Direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių (2) visiškai suderinti svarbiausi nuotolinės prekybos sutarčių aspektai: ikisutartinė informacija, oficialūs reikalavimai, teisė atsisakyti sutarties, rizikos perėjimas ir pristatymas, o minimaliai suderintos tik teisinės garantijos ir nesąžiningos sutarties sąlygos.

2.1.3   Sutarties 12, 38, 164, 168 straipsniais ir 169 straipsnio 4 dalimi garantuojama nacionalinės teisės normų viršenybė, kai vartotojams tai yra naudingiau.

2.2   Prekiautojų ir vartotojų patiriami sunkumai

2.2.1   Šiuo metu tik vienas iš dešimties ES prekiautojų užsiima prekių eksportu bendrojoje rinkoje, dauguma jų eksportuoja tik į keletą valstybių narių. Prekes ir paslaugas internetu iš kitos valstybės narės perka tik 8 proc. vartotojų. Vis dar nepakankamai išnaudojamos vidaus rinkos ir tarpvalstybinės elektroninės prekybos galimybės.

2.2.2   Be kita ko, kliūtis lemia mokesčių reglamentavimo, administracinių reikalavimų skirtumai, sunkumai pristatant prekes, kalbos ir kultūros skirtumai, nedidelė plačiajuosčio ryšio skvarba, taip pat duomenų apsaugos reikalavimai, dizainas, intelektinės nuosavybės taisyklių teritoriniai apribojimai, atsiskaitymų priemonės ir teisinės sistemos skirtumai. Komisijos duomenimis, paremtais kitų tyrimų rezultatais, įmonių sandorių su vartotojais atvejais viena pagrindinių kliūčių, neleidžiančių vartotojams pirkti užsienyje, yra tai, kad nėra veiksmingų žalos atlyginimo priemonių. 62 proc. vartotojų nepirko internetu iš užsienio įmonių, nes baiminosi sukčiavimo, 59 proc. nežinojo, ką daryti kilus problemoms, 49 proc. nerimavo dėl pristatymo ir 44 proc. nebuvo tikri dėl savo vartotojų teisių (3).

Prekiautojai, ypač MVĮ, susiduria su tokiomis problemomis tais atvejais, kai:

—	reikia sužinoti užsienio šalių sutarčių teisės nuostatas,

—	tarpvalstybinės prekybos teisinis reglamentavimas, palyginti su vidaus prekyba, yra sudėtingesnis,

—	didelės papildomos sandorių sąnaudos.

2.2.3   Kliūtys tarpvalstybinei prekybai turi didelių neigiamų padarinių įmonėms ir vartotojams.

3.   Komisijos pasiūlymas

3.1   Komisijos komunikate (4) pateikiamas pasiūlymas dėl reglamento (5), kuriuo būtų sukurta bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė, kurio tikslas – pagerinti vidaus rinkos veikimą sudarant palankesnes sąlygas įmonėms plėtoti tarpvalstybinę prekybą,

3.2   Komisijos pasiūlymas

a)

pasirinktos priemonės požiūriu, tai: — „antroji sutarčių teisės sistema“, kuri bus vienoda visose valstybėse narėse ir bendra visos ES sistema, jos normos galios kartu su esamais sutarčių teisę reglamentuojančiais nacionalinės teisės aktais, — neprivaloma sistema, kurią savanoriškai pasirenka susitariančios šalys. Vartotojas privalo užpildyti atskirą aiškų sutikimą laikytis bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės; šis sutikimas skiriasi nuo pareiškimo apie susitarimą sudaryti sutartį;

b)	formos požiūriu: pasirinktas reglamentas, todėl jame išdėstyta bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė bus taikoma visuotinai ir tiesiogiai.

c)

turinio požiūriu: išsamus (183 straipsniai), bet nebaigtinis sutarčių teisės normų rinkinys, kuriuo nustatoma: — bendrieji sutarčių teisės principai, — šalių teisė gauti esminę ikisutartinę informaciją, normos, kuriomis reglamentuojama tai, kaip sudaromi šalių susitarimai, vartotojų teisės atsisakyti sutarčių ir jas nuginčyti, — kaip aiškinti sutarčių sąlygas, normas dėl sutarties turinio ir padarinių, kokios sutarties sąlygos laikomos nesąžiningomis, — šalių pareigos ir teisių gynimo priemonės, — papildomos bendrosios taisyklės dėl nuostolių atlyginimo ir netesybų už sutarties neįvykdymą ir palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydis, — taisyklės dėl restitucijos ir senaties.

Kai kurie aspektai ir toliau reglamentuojami galiojančiais nacionalinės teisės aktais pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (reglamentas „Roma I“) (6).

3.3   Bendrojoje Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisėje daugiausia dėmesio skiriama sutartims, kurios yra aktualiausios tarpvalstybinei prekybai (įmonių ir vartotojų arba įmonių tarpusavio, kai bent viena šalis yra MVĮ, pirkimo–pardavimo sutartims, įskaitant sutartis dėl skaitmeninio turinio arba su juo susijusių paslaugų teikimo).

3.4   Bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė taikoma tik tarpvalstybinėms sutartims (valstybės narės gali išplėsti jos taikymo sritį).

4.   Bendrosios pastabos

4.1   Komitetas palankiai vertina Komisijos ketinimą siekti palankesnių sąlygų įmonėms (ypač MVĮ) plėsti tarpvalstybinę prekybą, vartotojus skatinti pirkti užsienyje, sustiprinti vidaus rinkos teikiamus pranašumus.

4.2   EESRK pabrėžia, kad bendrojoje Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisėje privalu visapusiškai laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų.

4.3   Pasirenkant bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės formą (reglamentas) ir pobūdį (neprivaloma antroji sutarčių teisės sistema), kaip nurodyta pirmiau minėtoje Komiteto nuomonėje, „šių tikslų reikėtų siekti laipsniškai ir pirmiausia bandomuoju pagrindu juos įgyvendinti tarptautinių pardavimo sutarčių, susijusių su prekyba prekėmis (B2B), srityje“.

4.4   Turinio klausimu Komitetas mano, kad reikia patobulinti keletą svarbių pasiūlymo dėl reglamento aspektų, siekiant:

—	palankesnių sąlygų sudaryti sandorius visoje ES, veiksmingai prisidėti prie ekonominės veiklos bendrojoje rinkoje rėmimo ir labiau išnaudoti jos teikiamas galimybes,

—	realios papildomos europinės vertės, kuri padarytų teigiamą poveikį ūkinės veiklos vykdytojų ir vartotojų sąnaudoms ir suteiktų kitų pranašumų,

—	realių pranašumų: užtikrinti geresnę teisėkūrą, paprastesnę, suprantamą ir vartotojams pritaikytą reglamentavimo aplinką,

—	sumažinti su tarpvalstybiniais sandoriais susijusias sąnaudas,

—	teisinio tikrumo ir didesnio horizontaliųjų ir vertikaliųjų taisyklių nuoseklumo, ypač daug dėmesio skiriant skaidrumui, aiškumui ir paprastumui. Tai bus naudinga ir teisės specialistams, ir visų pirma smulkiajam verslui ir vartotojams,

—	naujųjų taisyklių praktinės naudos MVĮ ir vartotojams.

4.5   Komitetas jau yra pabrėžęs, kad „šių tikslų reikėtų siekti laipsniškai ir pirmiausia bandomuoju pagrindu juos įgyvendinti tarptautinių pardavimo sutarčių, susijusių su prekyba prekėmis srityje, kad būtų galima patikrinti taikomų sistemų darną ir stebėti jų taikymą praktikoje“ (7).

Jeigu bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė būtų padalyta – įmonių tarpusavio sutartims ir sutartims su vartotojais taikomos taisyklės būtų išdėstytos dviejuose atskiruose dokumentuose ir kiekviename iš jų būtų nustatyti aiškūs terminai, teisės aktų rengėjams būtų lengviau nuspręsti, kuri teisinė priemonė turėtų būti taikoma atskirų taisyklių rinkinių atvejais, atsižvelgiant į šalių derėjimosi galią.

4.6   Dėl dabartinio bendrosios Europos pirkimo–pardavimo teisės turinio kyla nemenkas MVĮ ir vartotojų organizacijų nepasitenkinimas ir kritika, nes jos nesutinka su tuo, jog yra realiai būtina naudoti neprivalomąją priemonę siekiant skatinti e. prekybą, ir joms nepriimtina teisinė priemonė (neprivalomoji sistema), taikoma su vartotojais įmonių sudaromų sutarčių srityje.

4.7   Komitetas ragina Komisiją, Tarybą ir Parlamentą kuriant bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisę atsižvelgti į minėtus aspektus ir tęsti dialogą su MVĮ ir vartotojų organizacijomis, kad bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė atitiktų ją turėsiančių taikyti subjektų poreikius.

4.8   Komiteto nuomone, labai svarbu, kad naujosios taisyklės nėra privalomos, jomis garantuojama laisvė susitarti, ar taikyti bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisę ar ne.

4.9   Dėl didelių bendrovių arba dominuojančią padėtį rinkoje užimančių bendrovių – Komitetas rekomenduoja nustatyti tinkamiausias papildomas priemones, kuriomis MVĮ gali laisvai nuspręsti pasirinkti vieną iš dviejų sistemų, atsižvelgiant į tai, kad bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė yra neprivalomo pobūdžio.

4.10   Pagal Sutarties 12 ir 169 straipsnius kuriant ir taikant ES politiką bei tvirtinant priemones visose srityse reikia atsižvelgti į vartotojų ir MVĮ apsaugos reikalavimus.

4.11   Komitetas atkreipia dėmesį į pagrindinius bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės taikymo sunkumus:

—	turi būti aiškiau apibrėžta neprivalomos priemonės ir Europos tarptautinės privatinės teisės sąsaja, įskaitant viršesnes nacionalines privalomas nuostatas ir viešosios tvarkos taisykles – Reglamento 593/2008 atitinkamai 9 ir 21 straipsniai,

—	turėtų būti išsamiau išaiškintas reglamento „Roma I“ vaidmuo prekybos tarp prekiautojų ir vartotojų atvejais, atsižvelgiant į naujausius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus kaip į atitinkamas gaires,

—	turi būti užtikrintas kuo didesnis teisinis tikrumas ir parengtos išsamios sutarčių teisės normos, kuriose nebūtų nuorodų į skirtingą 27 valstybių narių vidaus teisę ir kurias nebūtų sunku aiškinti bei taikyti.

4.12   Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad priimti bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisę nepakaks norint užtikrinti tarpvalstybinės prekybos plėtrą, išnaudoti visas bendrosios rinkos teikiamas ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo galimybes.

4.13   Ekonomikos ir finansų krizės sąlygomis būtina dėti visas pastangas ir sukurti tokią sistemą, kurioje galėtų skatinti eksportą ir sumažinti administracines sąnaudas. Svarbu didinti vartotojų pasitikėjimą vidaus rinka ir skatinti juos pirkti užsienyje, numatant veiksmingas individualaus žalos atlyginimo priemones.

4.14   EESRK ragina Komisiją ir valstybes nares toliau stengtis šalinti esamas tarpvalstybinės prekybos kliūtis, skatinti ir remti MVĮ eksporto veiklą, aktyviai dalyvauti nustatant ir taikant tinkamiausias priemones, padedančias įmonėms ir vartotojams pasinaudoti bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis. Komitetas pabrėžia, kad svarbu valdžios institucijoms ir socialiniams partneriams, įskaitant MVĮ ir vartotojų organizacijas, bendradarbiauti ir užmegzti konstruktyvų dialogą.

4.15   Komitetas atkreipia dėmesį į papildomų priemonių, būtinų užtikrinti, kad šalys, kurioms bus taikoma bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė (jeigu ji bus priimta), sužinotų, kaip šią teisę veiksmingai taikyti ir vienodai aiškinti. Per vidaus rinkos informacinę sistemą (VRI) ir kitais informacijos kanalais valstybės narės privalo išsamiai informuoti visus suinteresuotuosius subjektus apie bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės turinį, taip pat apie nacionalinės ir ES teisės aktų skirtumus, įskaitant teismų praktikos ir geriausios praktikos aspektus.

5.   Konkrečios pastabos

5.1   Labiau atsižvelgti į MVĮ ypatumus

5.1.1   Komitetas mano, kad pasiūlymą dėl reglamento reikėtų tobulinti – geriau atsižvelgti į MVĮ konkrečius ypatumus:

—	99,8 proc. įmonių yra MVĮ, 92 proc. jų yra mikroįmonės, kuriose dirba vidutiniškai po du darbuotojus (8),

—	mikroįmonės eksportuoja tik į keletą valstybių ir tik išsamiai išanalizavusios rinką,

—	paprastai pagal mikroįmonės verslo modelį nėra siekiama tarpvalstybines sutartis sudaryti 27 valstybėse narėse,

—	tarpvalstybiniams MVĮ sandoriams kyla didelių kliūčių, kurios nurodytos 2.2.2 punkte.

5.1.2   Šio pasiūlymo MVĮ nebus labai lengva laikytis. Sutarčių teisė yra sudėtinga ir abstrakti priemonė, joje dažnai pateikiamos nuorodos į skirtingą 27 valstybių narių vidaus teisę, todėl MVĮ negalės jos taikyti be paramos paslaugų ir teisinių konsultacijų. Priemonės yra privalomos, jos galėtų paskatinti MVĮ nuspręsti taikyti bendrąją Europos pirkimo–pardavimo teisę.

5.1.3   MVĮ organizacijos (9) pritaria, kad įmonių ir vartotojų sandoriuose reikia tolygesnės šalių teisių ir prievolių pusiausvyros. Jos pabrėžia, kad reikia aiškiau apibrėžti ir supaprastinti šiuos straipsnius:

—	23 straipsnis (1 dalis dėl pareigų atskleisti informaciją apie prekes ir susijusias paslaugas yra pernelyg miglota),

—	29 straipsnis (sankcijos apibrėžtos labai plačiai ir netiksliai),

—	39 straipsnis (pirmenybė turėtų būti teikiama oferento sąlygoms),

—	42 straipsnio 1 dalies a punktas (dėl sutarties atsisakymo termino) (reikėtų taikyti vartotojų teisių direktyvos nuostatas),

—	51 straipsnis („neatidėliotini poreikiai“ ar šalis buvo „neapdairi“, „nežinojo“ arba „stokojo patirties“ negali būti pateisinamos priežastys, nes šiuos aspektus apima šiame straipsnyje numatytas „sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos“ principas),

—	72 straipsnis (kai derybų procesas užtrunka, šalims turėtų būti suteikta galimybė visas sąlygas įtraukti į vieną sutartį siekiant sumažinti laiko ir sąnaudų požiūriu pernelyg didelę MVĮ administracinę naštą),

—	78 straipsnis (1 dalyje reikėtų patikslinti, kad tuo atveju, kai teisė perleidžiama trečiajam asmeniui, reikėtų taip pat ir kitos šalies pritarimo),

—	78 straipsnio 4 dalyje dėl trečiojo asmens galimybės atsisakyti jam perleistos teisės posakis „numanomai priimdamas“ turi būti išbrauktas, nes teisinė padėtis tampa neaiški),

—	97 straipsnis (reikėtų tinkamai nustatyti įvairių šalių pareigų pusiausvyrą),

—	130 straipsnio 3 ir 5 dalys (nekalbama apie tai, kad pirkėjas atsakingai saugo),

—	142 straipsnio 4 dalis (įrašyti „pirma“ prieš žodį „vežėjui“),

—	159 straipsnio 1 dalis (reikėtų išsamesnio paaiškinimo).

5.1.4   Bendrąja Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teise būtina užtikrinti, kad kiekviename etape būtų visapusiškai laikomasi principo „visų pirma galvokime apie mažuosius“ ir proporcingumo principo, mažinama biurokratija ir nereikalingos MVĮ sąnaudos. EESRK pabrėžia, kad yra itin svarbu sumažinti MVĮ patiriamas su reglamentavimu susijusias sąnaudas ir ragina Komisiją, Tarybą ir Parlamentą kuriant bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisę į šį aspektą atsižvelgti.

5.2   Vartotojų apsauga

5.2.1   Komitetas dar kartą pabrėžia, kaip svarbu užtikrinti teisinį tikrumą, „pagrįstą pažangiausiomis piliečių ir įmonių apsaugos priemonėmis“, netrukdyti „valstybei narei ir toliau taikyti arba nustatyti griežtesnes vartotojų apsaugos priemones“ (10) ir ragina kurti bendrąją rinką kaip priemonę, „kuri būtų naudinga piliečiams ir (arba) vartotojams“ (11).

5.2.2   Daugelis vartotojų organizacijų išreiškė nepasitenkinimą dėl bendrosios Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisės turinio ir jį kritikavo, nurodydami žemą vartotojų apsaugos pagal Sutarties 169 straipsnio 4 dalį lygį, tai, kad bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė bus taikoma realiai neatsižvelgus į tai, ką mano vartotojai ir pan.). Jos norėtų, kad įmonių ir vartotojų sutartims bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė nebūtų taikoma.

5.2.3   Daugelis pavyzdžių rodo, kad pasiūlymu neužtikrinama aukščiausia vartotojų apsauga:

—	5 straipsnis (klausimas dėl sąvokos „protingumas“ objektyvumo),

—	13 straipsnio 1 dalis (patikslinti, ką reiškia „aiškiai ir suprantamai“),

—	13 straipsnio 3 dalies c punktas (nepateikta „patvariosios laikmenos“ apibrėžtis),

—	19 straipsnio 5 dalis (nepateikta „protingo termino“ apibrėžtis),

—	20 straipsnio 2 dalis (patikslinti sąvoką „kasdienis sandoris“),

—	28 straipsnio 1 dalis (patikslinti sąvoką „protingai pasirūpinti“),

—	30 straipsnio 1 dalies c punktas (neapibrėžta sąvoka „pakankamas ir tikslus turinys“),

—	42 straipsnio 2 dalis (sankcija už informacijos nesuteikimą turėtų būti sutarties paskelbimas niekine),

—	45 straipsnis (vartotojas niekada neturėtų dengti prekių grąžinimo išlaidų),

—	52 straipsnio 2 dalis (a punkte laikotarpis turėtų būti ne trumpesnis kaip vieneri metai, b punkte – dveji metai),

—	53 straipsnis (patvirtinimas niekada neturėtų būti numanomas),

—	71 straipsnis (reikėtų aiškesnės formuluotės),

—	74 straipsnis (sąvokos „akivaizdžiai neatitinka protingumo kriterijaus“ reikšmė),

—	79 straipsnio 1 dalis (neapibrėžti trūkumai, kurie lemia nesaistomąjį poveikį),

—	79 straipsnio 2 dalis (direktyvoje neaptartas esminių ir neesminių sutarties aspektų skirtumas),

—	82 straipsnis (direktyvoje nėra nuostatų dėl informavimo apie sąlygas ir pareigas ir sutarčių normas, kurios būtų savaime negaliojančios, nepaisant to, ar jų turinys yra nesąžiningas, nes prieštarauja bona fidei („geros valios“) principui),

—	84 straipsnis (nesąžiningų sutarties sąlygų sąrašas yra per trumpas ir neatitinka pažangiausių nacionalinės teisės nuostatų),

—	85 straipsnis (pirmiau pateikta pastaba taikytina ir sąlygų, kurioms taikoma nesąžiningumo prezumpcija, sąrašui),

—	99 straipsnio 3 dalis (nuostata visiškai nepriimtina),

—	105 straipsnio 2 dalis (laikotarpis turėtų būti ne trumpesnis kaip dveji metai),

—	142 straipsnis (teisinė sąvokos „fizinis prekių valdymas“ reikšmė išvertus į skirtingas kalbas skirtingose nacionalinės teisės sistemose nesutampa),

—	142 straipsnio 2 dalis (paaiškinti sąvoką „skaitmeninio turinio kontrolė“),

—	167 straipsnio 2 dalis (galimybė pranešti iki mokėjimo datos suėjimo turėtų būti panaikinta),

—	179 ir 180 straipsniai (reikėtų aiškesnės formuluotės).

5.2.4   Reikalingos specialios priemonės, kad būtų užtikrinta atsakomybė ir tarpvalstybinė kontrolė sukčiavimo ir apgaulės atvejais, siekiant padidinti vartotojų pasitikėjimą, 59 proc. vartotojų šią priežastį nurodo kaip atgrasančią vykdyti tarpvalstybinius sandorius.

5.3   Pavyzdinių europinių sutarčių rengimas

5.3.1   Komitetas pabrėžia, kad reikia parengti pavyzdines europines sutartis, kurios:

—	turėtų būti parengtos tuo pačiu metu, kai paskelbiama ir įsigalioja bendroji Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teisė,

—	turėtų būti parengtos konkrečioms prekybos sritims arba veiklos sektoriams,

—	aiškiai išdėstytos tipinės nuostatos ir sąlygos būtų parengtos vadovaujantis acquis, garantuotų labai aukštą vartotojų apsaugos lygį įmonių sutarčių su vartotojais ir sutarties laisvę įmonių tarpusavio sutarčių atvejais ir visais aspektais atitiktų smulkiojo verslo aktą,

—	turėtų būti parengtos visomis oficialiomis ES kalbomis,

—	turėtų būti reguliariai peržiūrimos ir tikslinamos, jų turinį patobulinant pagal geriausią praktiką, teisės doktriną ir teismų praktiką.

Šios priemonės yra labai naudingos MVĮ, kurios nori sudaryti tarpvalstybines sutartis su vartotojais.

5.3.2   Rengiant pavyzdines europines sutartis ypač svarbu į šį procesą įtraukti įmones, MVĮ ir vartotojų organizacijas ir su jomis bendradarbiauti.

5.4   Didesnio teisinio tikrumo garantavimas

5.4.1   Problemų, susijusių su pasiūlymu dėl reglamento, kyla tinkamo teisinio pagrindo nustatymo, aiškinimo ir taikymo srityse.

5.4.2   Daugelyje nuostatų yra nuorodos į nacionalinę teisę (pavyzdžiui, dėl veiksnumo ir teisnumo, sutarties negaliojimo dėl neveiksnumo, neteisėtumo arba prieštaravimo gerai moralei, sutarties kalbos nustatymo, diskriminavimo draudimo, atstovavimo, skolininkų ir kreditorių daugeto, sutarties šalių pasikeitimo, įskaitant teisių perleidimą, įskaitymo ir šalių sutapimo, daiktinės teisės, įskaitant nuosavybės perleidimą, intelektinės nuosavybės teisės ir deliktų teisės), todėl prekiautojai turės susipažinti su teisine sistema, mokėti už teisines konsultacijas, dėl to padidės teisinis netikrumas.

5.4.3   Nėra mechanizmo užtikrinti, kad reglamentas būtų vienodai taikomas visoje ES. Teismų sprendimų duomenų bazė nacionaliniams teismams, kurie yra kompetentingi aiškinti ir taikyti reglamentą, nebus galiojantis teisinis precedentas; kadangi gali rastis įvairių aiškinimų, didės teisinis netikrumas.

5.4.4   Turėtų būti vykdoma teismų sprendimų stebėsena, skatinama geriausia praktika, rengiamos metinės ataskaitos, bent pirmus penkerius metus nuo reglamento įsigaliojimo, kad rezultatus būtų galima nuolat vertinti, skatinti geriausią praktiką ir imtis reikiamų priemonių, kad reglamentas būtų pradėtas vienodai aiškinti visoje ES.

5.5   Kitos pastabos

Mažai tikėtina, kad krizės laikotarpiu priemonėms, skirtoms teikti informaciją apie naujas taisykles ir jas viešinti, iš nacionalinių biudžetų būtų skiriama daug lėšų. Aiškinamojo memorandumo 4 dalyje („Poveikis biudžetui“) turėtų būti numatytos pagalbos priemonės, tarp jų: Komisijos mokymų organizavimas įmonių, MVĮ ir vartotojų organizacijų atstovams, kurie vėliau su bendrąją Europos pirkimo–pardavimo sutarčių teise supažindintų savo narius. Taip pat turėtų būti numatytos paramos priemonės padėti teikti toms organizacijoms nemokamas konsultacijas dėl reglamento taikymo.

---

(1)  OL C 84, 2011 3 17, p. 1.

(2)  OL L 304, 2011 11 22, p. 64.

(3)  Vartotojų rinkų rezultatų suvestinė, 5-asis leidimas, 2011 m. kovo mėn.

(4)  COM(2011) 636 final.

(5)  COM(2011) 635 final.

(6)  OL L 177, 2008 7 4, p. 6.

(7)  OL C 84, 2011 3 17, p. 1.

(8)  Eurostatas.

(9)  Europos amatų, mažųjų ir vidutinių įmonių asociacijos (UEAPME) ataskaitos:

http://www.ueapme.com/IMG/pdf/120119_pp_General_Remarks_CESL.pdf

http://www.ueapme.com/IMG/pdf/120119_pp_General_Remarks_CESL.pdf

(10)  OL C 84, 2011 3 17, p. 1.

(11)  OL C 132, 2011 5 3, p. 3.

---

---