52010PC0686

[pic] | EUROPOS KOMISIJA |

Briuselis, 2010.11.30

KOM(2010) 686 galutinis

2003/0132 (NLE)

Iš dalies pakeistas pasiūlymas

TARYBOS SPRENDIMAS

dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1974 m. Atėnų konvencijos dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra 2002 m. protokolo

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1. Pirminio pasiūlymo tikslas

2003 m. birželio 24 d. Komisija pateikė Tarybos sprendimo pasiūlymą – COM (2003) 375 – AVC/2003/0132.

1974 m. Atėnų konvencijos dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra 2002 m. protokolas (toliau – Atėnų protokolas), priimtas remiant Tarptautinei jūrų organizacijai (TJO), yra mišrus susitarimas. Pagrindinis Komisijos pasiūlymo tikslas buvo pasiekti, kad Bendrija taptų Atėnų protokolo susitariančiąja šalimi ir kad valstybės narės prie jo prisijungtų iki 2005 m. pabaigos.

2. Procedūros etapai

Taryboje prasidėjusios derybos dėl šio pasiūlymo 2003 m. gruodžio mėn. buvo sustabdytos kilus Ispanijos Karalystės ir Jungtinės Karalystės ginčui dėl Gibraltaro valdžios institucijų kompetencijos mišrių susitarimų srityje. 2007 m. gruodžio mėn. išsprendus šį ginčą, derybos dėl šio pasiūlymo turi būti atnaujintos.

Kompetentinga Tarybos darbo grupė parengė tekstą iki derybų sustabdymo (Tarybos dokumentas 15836.03). Tuo tekstu ir grindžiamas šis iš dalies pakeistas pasiūlymas.

3. Iš dalies pakeisto pasiūlymo tikslas

Po pasiūlymo pateikimo (2003 m. birželio mėn.) ir derybų sustabdymo (2003 m. gruodžio mėn.) aplinkybės gerokai pasikeitė. Iš dalies pakeistame pasiūlyme atsižvelgiama į šiuos pokyčius:

- 2003 m. Bendrija turėjo išimtinę kompetenciją prisijungti prie Atėnų protokolo, kiek tai susiję su jo 10 ir 11 straipsniais. Šiomis nuostatomis reglamentuojami klausimai, turintys įtakos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselio reglamentas)[1] nustatytoms Sąjungos taisyklėms. Briuselio reglamentas grindžiamas EB sutarties IV antraštine dalimi. Todėl Tarybos sprendimo pasiūlymas buvo grindžiamas EB sutarties 65 straipsniu kartu su 300 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa ir 300 straipsnio 3 dalies antra pastraipa. 2005 m. lapkričio mėn. Komisija pateikė papildomą Europos Parlamento ir Tarybos reglamento pasiūlymą, kuriuo, remiantis EB sutarties 80 straipsnio 2 dalimi, dauguma kitų esminių Atėnų protokolo nuostatų įtraukta į EB teisę (COM (2005) 592). Priėmus 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 392/2009 dėl keleivių vežėjų jūra atsakomybės avarijų atveju[2] (toliau – Atėnų reglamentas), Sąjunga įgijo išimtinę kompetenciją prisijungti prie Atėnų protokolo, kiek tai susiję su Atėnų reglamentu reglamentuojamais klausimais. Pagrindinis Atėnų protokolo komponentas susijęs su jūrų transportu, o jurisdikcijos taisyklės turi būti laikomos papildomu komponentu. Atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis, iš dalies keičianti Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį[3], Tarybos sprendimo teisinis pagrindas turėtų būti pakeistas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 100 straipsnio 2 dalį kartu su 218 straipsniu.

- Į Atėnų reglamentą įtrauktos ne visos Atėnų protokolo nuostatos. Atėnų protokolas yra mišrus susitarimas, kurio susitariančiosiomis šalimis valstybės narės turi tapti pavieniui. Pageidautina, kad Atėnų protokolo įsigaliojimo datos kiekvienoje valstybėje narėje nesiskirtų. Todėl valstybės narės ir Sąjunga turėtų deponuoti savo prisijungimo priemones (arba ratifikavimo priemones, jei valstybės narės Atėnų protokolą jau pasirašė) tą pačią dieną. Lygiai taip pat problema buvo neseniai sprendžiama priimant panašų Tarybos sprendimą[4]. Siūlomas Tarybos sprendimas atitinkamai iš dalies pakeistas.

- 2006 m. spalio mėn. Tarptautinės jūrų organizacijos teisės komitetas priėmė Atėnų protokolo įgyvendinimo gaires ir, atsižvelgdamas į esamą draudimo rinkos padėtį, rekomendavo numatyti išlygą dėl žalos, susijusios su terorizmu. Valstybės narės politiškai įsipareigojo šią išlygą numatyti. Priėmus Atėnų reglamentą Tarptautinės jūrų organizacijos gairės patenka į išimtinę Sąjungos kompetenciją. Todėl Sąjunga šią išlygą numatys prisijungdama prie protokolo, ir tai turi būti nurodyta Tarybos sprendime.

Paskutiniuose diskusijų Taryboje dėl siūlomo Atėnų reglamento etapuose (2007 m. lapkričio mėn.) kai kurios delegacijos iškėlė klausimą dėl Atėnų protokolo 11 straipsnio atskyrimo nuostatos taikymo ir pareikalavo, kad Sąjungos teisės aktuose šis klausimas būtų išaiškintas. Tai nebuvo įtraukta į politinį susitarimą. Į Tarybos sprendimą siūloma įtraukti pareiškimą dėl atskyrimo nuostatos.

2003/0132 (NLE)

Iš dalies pakeistas pasiūlymas

TARYBOS SPRENDIMAS

dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1974 m. Atėnų konvencijos dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra 2002 m. protokolo

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 100 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento pritarimą,

1. 1974 m. Atėnų konvencijos dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra 2002 m. protokolu (Atėnų protokolu) vežėjų atsakomybės ir kompensavimo jūra vežamiems keleiviams tvarka gerokai patobulinta. Jame numatyta griežta vežėjo atsakomybė ir privalomasis draudimas su teise draudikams pareikšti tiesioginį ieškinį, pagal kurį būtų išmokėtos nustatytos sumos. Todėl protokolas atitinka Sąjungos tikslą tobulinti vežėjų atsakomybei taikomą teisinę tvarką.

2. Atėnų protokolu keičiama 1974 m. Atėnų konvencija dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra, ir 15 straipsnyje nustatoma, kad Atėnų protokolo susitariančiosios šalys abi priemones supranta ir aiškina kaip vieną priemonę.

3. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 392/2009 dėl keleivių vežėjų jūra atsakomybės avarijų atveju[5] dauguma Atėnų protokolo taisyklių įtraukta į Sąjungos teisę. Taigi Sąjunga pasinaudojo su šiais klausimais susijusia kompetencija. Valstybės narės išsaugo kompetenciją, susijusią su kai kuriomis Atėnų protokolo nuostatomis, pavyzdžiui, reikalavimų nesilaikymo nuostata, pagal kurią jos gali nustatyti aukštesnes atsakomybės ribas nei numatytosios Atėnų protokole. Šie klausimai susiję su Sąjungos kompetencijai priklausančiais klausimais ir, atsižvelgiant į pareigą bendradarbiauti, valstybės narės ir šiuos klausimus turėtų spręsti koordinuotai.

4. Atėnų protokolo 10 ir 11 straipsniais reglamentuojami klausimai, turintys įtakos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo[6] nustatytoms Sąjungos taisyklėms. Be to, Sąjunga turi išimtinę kompetenciją Atėnų protokolo 10 ir 11 straipsnių atžvilgiu.

5. Europos Sąjungai prisijungus prie Atėnų protokolo, šio protokolo 10 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl jurisdikcijos įgyja viršenybę prieš atitinkamas Sąjungos vidaus taisykles. Valstybių narių tarpusavyje, taip pat valstybių narių ir 1988 m. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo arba bet kurios kitos ją keičiančios konvencijos susitariančiųjų šalių taikomos teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklės turėtų turėti viršenybę prieš 11 straipsnyje nustatytas taisykles, nes pirmiau minėtųjų taisyklių tikslas – užtikrinti, kad teismo sprendimai būtų pripažįstami ir vykdomi bent tokiu pat mastu kaip pagal Atėnų protokolo taisykles.

6. Atėnų protokolą gali ratifikuoti, priimti, patvirtinti ar prie jo prisijungti valstybės ir regioninės ekonominės integracijos organizacijos, sudarytos iš suverenių valstybių, kurios šioms organizacijoms perdavė kompetenciją tam tikrais šiuo protokolu reglamentuojamais klausimais.

7. Pagal Atėnų protokolo 17 straipsnio 2 dalies b punktą ir 19 straipsnį regioninės ekonominės integracijos organizacijos gali sudaryti protokolą.

8. 2006 m. spalio mėn. Tarptautinės jūrų organizacijos teisės komitetas priėmė išlygą ir Atėnų protokolo įgyvendinimo gaires (toliau – TJO gairės), kad būtų išspręsti kai kurie Atėnų protokolo klausimai, visų pirma kompensacijos už žalą, susijusią su terorizmu, klausimas.

9. Reglamento (EB) Nr. 392/2009 prieduose pateikiama Atėnų konvencijos su pakeitimais, padarytais protokolu, konsoliduota redakcija ir TJO gairės.

10. Pagal Atėnų protokolo 19 straipsnio nuostatas regioninė ekonominės integracijos organizacija pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo metu turi apibrėžti savo kompetenciją, susijusią su protokolo reglamentuojamais klausimais.

11. Todėl Sąjunga turėtų prisijungti prie Atėnų protokolo.

12. Valstybės narės, kurios turi ratifikuoti konvenciją arba prie jos prisijungti, turėtų tai padaryti tuo pačiu metu. Todėl valstybės narės turėtų keistis informacija apie jų ratifikavimo ar prisijungimo procedūrų eigą, kad pasirengtų vienu metu deponuoti ratifikavimo ar prisijungimo priemones,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Europos Sąjungos vardu pritariama Europos Sąjungos prisijungimui prie 1974 m. Atėnų konvencijos dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra 2002 m. protokolo (Atėnų protokolo).

2 straipsnis

13. Tarybos pirmininkas įgaliojamas paskirti asmenį arba asmenis, kuriam (-iems) suteikiama teisė prisijungti prie Atėnų protokolo, remiantis to protokolo 17 straipsnio 2 dalies c punktu, 17 straipsnio 3 dalimi ir 19 straipsniu.

14. Prisijungimo metu Sąjunga pateikia tokį pareiškimą dėl kompetencijos:

„1. 2002 m. Atėnų protokolo 19 straipsnyje nustatyta, kad regioninės ekonominės integracijos organizacijos, kurias sudaro suverenios valstybės ir kurių kompetencijai priklauso tam tikri šiuo protokolu reglamentuojami klausimai, gali jį pasirašyti, jeigu pateikia tame straipsnyje nurodytą pareiškimą. Sąjunga nusprendė sudaryti protokolą, todėl teikia tokį pareiškimą.

2. Dabartinės Europos Sąjungos valstybės narės yra Belgijos Karalystė, Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika, Airija, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Kipro Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrijos Respublika, Maltos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Lenkijos Respublika, Portugalijos Respublika, Rumunija, Slovėnijos Respublika, Slovakijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė.

3. Šis pareiškimas netaikomas valstybių narių teritorijoms, kuriose negalioja Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, ir juo nepažeidžiami tokie teisės aktai ar pozicijos, kuriuos tokios valstybės narės pagal protokolą gali priimti tų teritorijų vardu ir interesais.

4. Europos Sąjungos valstybės narės perdavė Sąjungai kompetenciją spręsti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 100 straipsniu (Atėnų konvencijos su pakeitimais, padarytais Atėnų protokolu, 1 ir 1 bis straipsniais, 2 straipsnio 2 dalimi, 3–16 straipsniais, 18, 20 ir 21 straipsniais ir TJO gairių nuostatomis) reglamentuojamus klausimus. Sąjunga pasinaudojo šia kompetencija priimdama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 392/2009 dėl keleivių vežėjų jūra atsakomybės avarijų atveju.

5. Europos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Danijos Karalystę, kaip nustatyta prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsniuose, perdavė Sąjungai kompetenciją spręsti visų pirma Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsniu reglamentuojamus klausimus. Sąjunga pasinaudojo šia kompetencija priimdama 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

6. Naudojimasis kompetencija, kurią valstybės narės perdavė Sąjungai pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, dėl savo pobūdžio gali nuolat keistis. Remiantis Sutartimi, kompetentingos institucijos gali priimti sprendimus, kuriais nustatomos Europos Sąjungos kompetencijos ribos. Todėl Europos Sąjunga pasilieka teisę atitinkamai iš dalies keisti šį pareiškimą, tačiau tai nėra būtina sąlyga, kad Europos Sąjunga galėtų naudotis savo kompetencija, susijusia su protokolu reglamentuojamais klausimais."

15. Sudarymo metu Sąjunga pateikia tokį pareiškimą dėl protokolo 11 straipsnio 3 dalies:

„Valstybės narės arba 1988 m. Lugano konvencijos ar bet kurios tos pačios srities ją pakeičiančios konvencijos susitariančiosios šalies teismo priimti sprendimai dėl Atėnų protokolu reglamentuojamų klausimų tebėra pripažįstami ir vykdomi kitoje valstybėje narėje laikantis atitinkamų aptariamoje srityje taikomų Sąjungos vidaus taisyklių, įskaitant, kai būtina, Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, 1988 m. Lugano konvenciją arba bet kurią kitą tos pačios srities ją pakeičiančią konvenciją. Todėl Atėnų protokolo 11 straipsnis taikomas tik tų teismo sprendimų, kurie priimti susitariančiosiose šalyse, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, Šveicariją, Norvegiją ir Islandiją, pripažinimui ir vykdymui.“

16. Pagal šio straipsnio 1 dalį paskirtas (-i) asmuo (asmenys) TJO gairėse numatytą išlygą padaro deponuodamas (-i) Sąjungos prisijungimo prie Atėnų protokolo priemonę.

3 straipsnis

Sąjunga ir valstybės narės deponuoja prisijungimo prie Atėnų protokolo priemones arba, jei yra jį pasirašiusių valstybių narių, jo ratifikavimo priemones 2011 m. gruodžio 31 d.

Priimta Briuselyje

Tarybos vardu

Pirmininkas

[1] OL L 12, 2001 1 16, p. 1. Briuselio reglamentas privalomas visoms ES valstybėms narėms, išskyrus Daniją.

[2] OL L 131, 2009 5 28, p. 24.

[3] OL C 306, 2007 12 17.

[4] 2008 m. birželio 5 d. Tarybos sprendimas 2008/431/EB, kuriuo tam tikros valstybės narės įgaliojamos Europos bendrijos labui ratifikuoti 1996 m. Hagos konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje arba prie jos prisijungti ir kuriuo tam tikros valstybės narės įgaliojamos pateikti deklaraciją dėl atitinkamų Bendrijos teisės vidaus taisyklių taikymo, OL L 151, 2008 6 11, p. 36.

[5] OL L 131, 2009 5 28, p. 24.

[6] OL L 12, 2001 1 16, p. 1.