18.12.2010

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 347/34

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Būsimosios Europos pieno sektoriaus strategijos 2010–2015 m. ir tolesniam laikotarpiui

(nuomonė savo iniciatyva)

(2010/C 347/05)

Pranešėjas Frank ALLEN

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. liepos 16 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl

Būsimosios Europos pieno sektoriaus strategijos 2010–2015 m. ir tolesniam laikotarpiui

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. sausio 28 d. priėmė savo nuomonę.

460-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. vasario 17–18 d. (vasario 17 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 152 nariams balsavus už, 6 – prieš ir 6 susilaikius.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1   ES pieno pramonės vaidmuo tiekti aukštos kokybės saugius pieno produktus ES gyventojams yra ilgalaikis ir strategiškai svarbus. ES niekada neturi tapti priklausoma nuo pieno tiekimo iš šaltinių už ES ribų. ES turi ir toliau laikytis aukščiausių gyvūnų gerovės, higienos, atsekamumo, veterinarijos, aplinkos apsaugos standartų ir tęsti tvarią gamybą.

1.2   Ūkininkai ir toliau gamins geros kokybės pieną, jei jiems tai bus pelninga (tačiau ilgainiui nustos tai daryti, jei tai bus nepelninga). ES pieno pramonė sumenks, o kai kuriuose regionuose visiškai išnyks, jei nebus stabilizuotos kainos ir jei esant tokioms kainoms nebus pelno. Ypatingą dėmesį reikia skirti mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms. Pieno gamintojai taip pat turi gauti finansinę kompensaciją už daugiafunkcinį žemės ūkį, t. y. teikia „neprekines viešąsias paslaugas“, pavyzdžiui, saugo ir puoselėja kaimo kraštovaizdį, biologinę įvairovę, natūralias buveines, kaimo tradicinius menus bei kultūrą. Naujosiose valstybėse narėse reikėtų pagalvoti ir apie su gamyba susietas tiesiogines išmokas pieno gamintojams.

1.3   Kad pienininkystės pramonė taptų veiksmingesnė ūkių ir perdirbimo lygmeniu, pagrindiniai ištekliai turi būti skiriami inovacijoms, moksliniams tyrimams ir vystymui bei veislinei gyvulininkystei. Tai turi apimti geresnį ganyklų ir pašarų naudojimą ūkiuose, o perdirbimo lygmeniu – naujus produktus. Ūkiams ir perdirbėjams taip pat būtinos naujos ir geresnės technologijos. Didelės investicijos yra gyvybiškai svarbios šiam sektoriui vystyti. Šioje srityje turime pirmauti pasaulyje.

1.4   Labai svarbu, kad nepasikartotų 2007–2008 m. kainų svyravimas. Tai turi būti pasiekta tinkamomis paramos priemonėmis ir atidžia rinkos stebėsena, kad būtų užtikrinta derama pasiūlos ir paklausos pusiausvyra.

1.5   ES turi galimybę į rinkos pokyčius reaguoti taikant kvotų sistemą (bent jau iki 2015 m.), kad galėtų atitinkamai sumažinti gamybą. Nėra blogai keisti jau priimtą sprendimą, jei susidarius naujoms aplinkybėms paaiškėja, kad ankstesnis sprendimas turėtų būti pakeistas.

1.6   Atsižvelgiant į 2009 m. liepos mėn. Komisijos komunikatą, turi būti parengtas ir įgyvendintas veiksmų planas, kad būtų galima spręsti klausimą, kodėl vartotojų kainos tebėra 14 proc. aukštesnės nei buvo prieš pieno produktų kainų šuolį. Visa maisto grandinė privalo būti skaidri.

1.7   ES pieno pramonės gyvybingumui po 2015 metų užtikrinti vis dar reikės įvairių žemės ūkio priemonių, jas derinti su apsaugos tinklo sistema kainoms palaikyti ir stabilizuoti bei neleisti joms nukristi žemiau tam tikros ribos, apriboti pernelyg didelį kainų svyravimą, taip pat sukaupti pakankamas atsargas nenumatytiems trūkumams padengti arba įvykus stichinėms nelaimėms. Norint užtikrinti tvarią ir aplinką tausojančią pieno pramonę po 2015 m., būtina pasiūla ir paklausa grindžiamų rinkos priemonių sistema. Apskritai, maistas, ypač pienas, yra pernelyg svarbūs piliečių gerovei, kad jų būtų galima neapsaugoti nuo laisvos nereguliuojamos rinkos įnorių.

2.   Įžanga

2.1   Pienininkystė yra viena svarbiausių ES žemės ūkio veiklos sričių. 2008 m. vienas milijonas ūkininkų pagamino 150 mln. tonų pieno, kurių vertė sudarė daugiau nei 40 mlrd, eurų, o tai yra 14 proc. visos ES žemės ūkio produkcijos vertės. Daugiau nei 60 proc. jautienos Europos Sąjungoje yra pagaminama iš pieninių bandų. Tarptautinės pieno produktų federacijos (IDF) duomenimis, ES yra didžiausia pieno gamintoja pasaulyje – joje pagaminama 27 proc. pasaulinės pieno produkcijos, Indijoje – 20 proc. ir JAV –16 proc.

2.2   Pieno sektoriuje, įskaitant surinkimą ir perdirbimą, dirba apie 400 000 ES gyventojų.

2.3   Pienininkystė vaidina labai svarbų vaidmenį padedant išlaikyti ekonominę ir socialinę struktūrą mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (MPŪV). Net 60 proc. visų 25 ES šalių pieno ūkių yra įsikūrę MPŪV. Pienininkystės įmonės yra vienos tinkamiausių išlaikyti ūkininkaujančias šeimas MPŪV, kurios kartu su galvijų ir avių auginimu taip pat vaidina svarbų vaidmenį saugant ir puoselėjant aplinką bei kraštovaizdį.

3.   Padėties apžvalga

3.1   Per pastaruosius dvejus metus pasaulio pieno rinkose yra buvę didelių kainų svyravimų. 2007 m. ir 2008 m. pradžioje buvome pasaulinių pieno produktų kainų rekordinio kilimo liudininkais. Tačiau antrąjį 2008 m. pusmetį šios kainos dramatiškai krito.

3.2   Daugiausia pieno produktų suvartojama tame regione, kuriame jie yra gaminami. Apie 8 proc. pasaulinės pieno produkcijos yra parduodama pasaulio rinkose, vadinasi, net menka permaina pasaulinės produkcijos srityje gali turėti didelį poveikį pasaulio rinkai. Pavyzdžiui, 2 proc. skirtumas tarp gamybos ir suvartojimo pasaulio mastu atitinka maždaug 25 proc. pasaulinės prekybos pieno produktais.

3.3   Nors ES yra didžiausia sūrių eksportuotoja, plataus vartojimo prekės, pavyzdžiui, pieno milteliai ir sviestas, sudaro didžiausią pieno produktų eksporto už ES ribų dalį. Apskritai, pasaulio pieno rinką galima apibūdinti kaip pieno produktų rinką.

3.4   Kadangi Europos Sąjunga 109 proc. apsirūpina pieno produktais, perteklinis 9 proc. kiekis gali būti tiekiamas pasaulio rinkai. Pagrindiniai ES eksportuojami produktai yra sviestas, sviesto riebalai, nugriebto pieno milteliai, sūriai, nenugriebto pieno milteliai ir sutirštintas pienas.

3.5   Nuo 2000 m. pieno suvartojimas pasaulyje kasmet išaugdavo apie 2,5 proc. per metus. Dabar šis skaičius yra sumažėjęs iki 1 proc. per metus.

3.6   2004–2006 m. laikotarpiu pieno suvartojimas pasaulyje viršijo jo gamybą ir dėl to buvo išnaudotos visos jo atsargos. Tai buvo pagrindinė pasaulio pieno produktų kainų staigaus padidėjimo priežastis. Nuo 2008 m. šis santykis pakito – dabar gamyba viršija paklausą.

3.7   Staigus pieno kainų šuolis galiausiai lėmė rinkos dalies sumažėjimą, nes vartotojai ėmė rinktis pigesnius pakaitalus ir, svarbiausia, pieno sudedamosios dalys buvo pakeistos pigesnėmis alternatyviomis dalimis. Pasaulinis nuosmukis ir naftos kainų mažėjimas prisidėjo prie tolesnio pieno produktų pardavimų mažėjimo. Naftą gaminančios šalys yra pagrindinės pieno produktus importuojančios šalys, o sumažėjus naftos kainoms gali sumažėti ir pieno produktų importas į tas šalis, ir tai gali lemti pieno produktų kainų pasaulyje mažėjimą.

3.8   Nors didesnės vertės pieno produktų kainų pokyčius atsekti daug sunkiau nei prekių, akivaizdu, kad vartotojams pradėjus rinktis pigesnius produktus sumažėjo pridėtinę vertę turinčių pieno produktų pardavimo apimtys.

3.9   Komisija savo 2009 m. liepos mėn. komunikate Tarybai nurodė, kad 2007 m. antrojo pusmečio kainų šuolis lėmė staigų pieno kainų padidėjimą ir didelį vartotojų kainų pakilimą. Palyginkite 2008 ir 2009 m. antruosius pusmečius, kurių metu sviesto kaina nukrito 39 proc., nugriebto pieno miltelių – 49 proc., sūrio – 18 proc. ir pieno – 31 proc., tačiau vartotojų kainos sumažėjimas (ES vidurkis) siekė vos 2 proc. Iš tikrųjų vartotojų kainos iki šiol yra vidutiniškai 14 proc. didesnės nei buvo iki kainų šuolio. Tačiau šalyse, kur daug pieno produktų parduodama mažmenininkams, prekiaujantiems žemomis kainomis, 2009 m. vyko „kainų karas“, kuriame pieno produktai buvo naudojami konkurenciniais tikslais kitiems mažmenininkams sužlugdyti (1).

3.10   ES mažmeninės prekybos sektoriaus racionalizacija ir vis didėjanti koncentracija lėmė, kad šis sektorius įgijo derėjimosi galią, kurios neturi likusi maisto tiekimo grandinė. Ūkininkai ėmė taikstytis su siūlomomis kainomis, o ne jas nustatinėti, ypač kai pieno pasiūla viršija paklausą. Galiausiai gali paaiškėti, kad didesnę naudą iš konkurencijos institucijų ir konkurencijos taisyklių turėjo daugialypis mažmeninis sektorius, o ne vienas milijonas pieno sektoriaus ūkininkų. Ūkininkai turėtų užimti tvirtesnes pozicijas derėdamiesi dėl pieno supirkimo kainos, kad maisto grandinėje būtų atkurta pusiausvyra ir darna.

3.11   Darbotvarkėje 2000, o vėliau ir vidurio laikotarpio peržiūroje bei būklės patikrinime, kurie skirti parengti ES žemės ūkio sektorių galimam PPO susitarimui ateityje, intervencinė kaina buvo sumažinta, o tai, kartu su kiekybiniais intervencijos apribojimais, susilpnino kainų palaikymo mechanizmą, todėl pieno supirkimo kainos nukrito iki žemesnio nei anksčiau lygio, dar prieš pradedant veikti kainų palaikymo, pavyzdžiui, intervencijos, mechanizmui.

4.   Rinkos perspektyva

4.1   Europos Sąjunga

4.1.1   ES pieno rinka yra viena tų, kurioje gamyba viršija suvartojimą 9 proc.

4.1.2   Pieno produktai taip pat importuojami į ES iš trečiųjų šalių sumažintais tarifais. Šio importo apimtis yra santykinai nedidelė palyginti su bendru ES suvartojimu. 2007 m. ir 2008 m. ES importavo į regioną atitinkamai 330 000 ir 300 000 tonų pieno produktų. Tarp į ES importuojamų pieno produktų – sūriai (1,1 proc. ES pagaminto kiekio), sviestas (4,3 proc. ES pagaminto kiekio) ir nugriebto pieno milteliai (2,4 proc. ES pagaminto kiekio). Pieno produktų importas siekia apie 2–3 proc. ES pagaminto pieno.

4.1.3   Ne daugiau kaip 40 proc. viso ES pieno yra perdirbama į sūrius, o apie 30 proc. naudojama šviežiems pieno produktams gaminti. Pastarąjį dešimtmetį suvartojimas Europos Sąjungoje išaugo būtent dėl šių dviejų produktų rūšių. Likusieji 30 proc. perdirbami į sviestą, miltelius ir kazeiną.

4.1.4   Intervencinės sviesto ir nugriebto pieno miltelių atsargos sparčiai augo dėl sumažėjusio suvartojimo Europos Sąjungoje, kainų pasaulio rinkose kritimo ir pasaulinio ekonomikos nuosmukio. 2008 m. ES kvotos buvo padidintos 2 proc., 2009 m. – 1 proc., o pridėjus būsimas padidėjusias kvotas, dėl kurių jau susitarta, pieno gamyba ES galiausiai galėtų padidėti.

4.1.5   Dėl eksporto grąžinamųjų išmokų intervencijos laikotarpiu netgi didesnės atsargos nepateko į intervencines.

4.1.6   Komisijos veiksmai lėmė, kad ES pieno kainos nenukrito iki pasaulinės rinkos kainų –14–15 eurocentų už litrą. ES kainos buvo išlaikytos aukštesnės nei pasaulinės. Kainos įvairiose valstybėse narėse yra nevienodos – nuo 16 centų Latvijoje iki 25–27 eurocentų už litrą pieno daugelyje kitų valstybių narių, o tai yra žemiau savikainos. Kuri kita visuomenės grupė dirbtų esant nuliniam pelnui ar negaudama net įstatymais numatyto minimalaus darbo užmokesčio?

4.1.7   Šiuo metu pieno produkcija yra 4,2 proc. mažesnė už kvotą ir tikimasi, kad gamyba nesieks 2009 / 2010 m. kvotų.

4.1.8   ES kainų atsigavimas (kuris jau prasidėjo) turbūt vyks palaipsniui. Gali būti, kad didelių intervencinių atsargų buvimas rinkoje gali trukdyti kainoms atsigauti. Tai priklausys nuo to, kada Komisija nuspręs intervencines atsargas tiekti rinkai.

4.1.9   ES duomenimis, išaugo karvių skerdimas. Manoma, kad daugiau skerdžiama pieninių karvių, todėl netolimoje ateityje pieno gamyba sumažės. Vis dėlto, palaipsniui kylant pieno kainoms kai kuriose šalyse gamyba netrukus ims augti.

4.1.10   Kadangi pieno kainos per vidutinės trukmės laikotarpį atsigaus, pieno gamyba iki 2015 m. išaugs ir galbūt augs tokiu pačiu tempu kaip kvotos, dėl kurių susitarta atlikus būklės patikrinimą.

4.1.11   Pieno gamybos mažėjimo tendencija pietinėse Europos šalyse ir kai kuriose šiaurinėse Sąjungos valstybėse narėse gali išlikti.

4.1.12   ES sūrių ir šviežių pieno produktų vartojimas ir toliau gali išlikti nedidelis dėl sumažėjusių pajamų augimo perspektyvų.

4.1.13   Sumažėjus sviesto ir padidėjus sūrio gamybai, Komisija prognozuoja mažesnius perteklinio sviesto kiekius laikotarpiu iki 2015 m. Tai padėtų lengviau įgyvendinti reikalavimą sumažinti eksporto grąžinamąsias išmokas, dėl kurių deramasi PPO.

4.1.14   Kai kurie rinkos ekspertai mano, kad sviesto pertekliaus būtų galima tikėtis ir toliau, jei padidėtų liesų pieno produktų gamyba ir nustotų augti sūrio suvartojimas.

4.1.15   Rinkos perspektyvos Europos Sąjungoje iki 2015 m. tebėra neaiškios, tačiau kažin ar verta tikėtis tokio augimo, koks buvo paskutinįjį dešimtmetį.

4.1.16   Pastaraisiais metais ypatinga ES pieno rinkos problema buvo didelis kainų svyravimas. Tai lėmė dideles ūkių problemas, o dėl dažnai kintančių kainų nežinioje buvo ir vartotojai. Todėl reikėtų pasistengti sumažinti didelį kainų svyravimą rinkose tinkamomis priemonėmis.

4.2   JAV

4.2.1   Per paskutiniuosius penkerius metus iki 2008 m. JAV pieno gamyba kasmet padidėdavo 2,5 proc., o suvartojimas – maždaug 1 proc. per metus. JAV metinis eksporto perviršis sudarė iki 5 mln. tonų. Silpnas JAV doleris buvo naudingas eksportui.

4.2.2   Artimiausia JAV pieno pramonės perspektyva nėra gera. 2009 m. gamyba sumažėjo 1 proc., manoma, kad 2010 m. ji sumažės dar 1 proc. Tikimasi, kad gamyba vėl pradės augti per vidutinės trukmės laikotarpį, kai atsigaus pieno kainos, o pašarų kainos taps prieinamos. Toks gamybos padidėjimas labiausiai sietinas su sūrio gamyba ir jo suvartojimu šalies viduje.

4.2.3   JAV ekonominių tyrimų centras prognozuoja, kad 2010 m. pieno kainos JAV pakils, nes bus daugiau skerdžiama pieninių karvių ir padidės pieno produktų eksportas.

4.3   Naujoji Zelandija

4.3.1   Naujoji Zelandija yra didžiausia pieno eksportuotoja pasaulyje. 2007–2008 m. gamyba sumažėjo maždaug 3 proc., o tuo pačiu sumažėjo ir eksportas, tačiau 2008–2009 m. gamyba padidėjo 8 proc. Ekspertai tikisi 3 proc. vidutinio metinio gamybos augimo, tačiau iki 2015 m. ji ir vėl turėtų smukti. Kadangi Naujosios Zelandijos pieno gamyba priklauso nuo ganyklų, oro sąlygos gali turėti didelę įtaką gamybos lygiui.

4.3.2   Nors kainos yra žemos, gamyba Naujojoje Zelandijoje iki šiol nėra sumažėjusi. Bet ateityje, didėjant koncentruotų pašarų ir trąšų naudojimui, dėl nuolatinių mažų kainų pieno gamybos augimas gali ir sumažėti.

4.3.3   Aplinkos klausimai Naujoje Zelandijoje tampa vis svarbesni, o tai irgi gali apsunkinti augimą ilguoju laikotarpiu.

4.3.4   Vis tik tikėtina, kad Naujojoje Zelandijoje pieno eksportas ir toliau augs.

4.4   Pietų Amerika

4.4.1   Pietų Amerika tampa vis svarbesnė pieno produktų eksportuotoja ir gali konkuruoti su Europos Sąjunga Afrikos rinkose, bet ne su Naująja Zelandija dėl Azijos rinkų. Ypač Brazilijos eksportuotinas perviršis išsilaikys iki 2015 m.

4.5   Kinija

4.5.1   Pieno produktų gamybos augimas Kinijoje per pastarąjį dešimtmetį buvo itin staigus, bet augimo lygis per kitus dešimt metų tikriausiai sumažės. Kinijoje gamyba neatitiko suvartojimo, bet pieno produktų importas į Kiniją nėra toks didelis, kokio buvo laukiama.

4.5.2   Tikimasi, kad vidutinės trukmės laikotarpiu sūrio ir nugriebto pieno miltelių importas į Kiniją padidės, tačiau padidės ir nenugriebto pieno miltelių eksportas iš Kinijos.

4.5.3   2009 m. gruodžio mėn. išaiškinti du nauji pieno užteršimo melaminu atvejai, ir dėl to Kinijos eksportas gali patirti didelių nuostolių.

4.6   Rusija

4.6.1   Rusijos pieno gamyba turėtų atsigauti per artimiausius penkerius metus, kadangi mažo produktyvumo karvės keičiamos produktyvesnėmis importuotomis karvėmis. Spręsdama apsirūpinimo maistu klausimą, Rusija norėtų, kad savų pieno produktų padaugėtų nuo 70 proc. iki 95 proc. 2012 m. nustatyta 37 milijonų tonų pieno planinė gamybos užduotis. Todėl gali atsitikti taip, kad sviesto importas į Rusiją ilgainiui sumažės, tačiau sūrio importas gali išaugti.

4.7   Prognozuojama, kad pasaulio rinkos augimas bus lėtas ir priklausys nuo pasaulio ekonomikos atsigavimo masto – jis nulems vartojimo augimą, ypač trečiojo pasaulio šalyse.

4.8   Per kitus 30 metų gyventojų skaičius sparčiausiai išaugs trečiojo pasaulio šalyse, ir dėl to pieno produktų paklausa taip pat turėtų išaugti. Vis dėlto, jei nebus pakankamo ekonomikos augimo, šios šalys neturės galimybių įsigyti didesnio kiekio pieno produktų. Pieno produktai nėra tradicinis maistas Azijoje ir kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse.

4.9   Teiginiai dėl pieno produktų maistingumo ir sveikatingumo bus pagrindiniai dalykai, kurie padės išlaikyti ir vystyti pieno produktams tenkančią rinkos dalį. Moksliniai tyrimai ir inovacijos šiose srityse yra itin svarbūs.

4.10   Svarbu, kad etiketėse būtų nurodyta, kad tai yra autentiškas pieno produktas, ir tinkamai paaiškintos tokio produkto maistinės savybės. Ateityje aplinkosaugos standartų laikymuisi gaminant pieno produktus bus skiriama daugiau dėmesio.

5.   Aukšto lygio grupė

5.1   Komisijos nario Fischer Boel sudaryta aukšto lygio grupė (ALG) galutinę savo ataskaitą pateiks iki 2010 m. birželio pabaigos.

5.2   ALG bus svarstomi šie klausimai:

—	pieno gamintojų ir pieno įmonių sutartiniai santykiai, siekiant geresnės pasiūlos ir paklausos pusiausvyros pieno rinkoje,

—	kaip sustiprinti pieno gamintojų derėjimosi galią,

—	skaidrumas ir informacija vartotojams, kokybės, sveikatingumo ir ženklinimo etiketėmis klausimai,

—	inovacijos ir moksliniai tyrimai, būtini šio sektoriaus konkurencingumui didinti,

—	galimybė sukurti pieno produktų ateities sandorių rinką.

6.   Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva

6.1   Prancūzijos žemės ūkio ministras Bruno Le Maire nurodė tris pagrindinius Europos žemės ūkio sektoriaus tikslus:

—	užtikrinti stabilias ir deramas ūkininkų pajamas taikant veiksmingas reguliavimo priemones,

—	siekti skaidresnių kainų visoje maisto grandinėje, galbūt net paskiriant Europos priežiūros instituciją, ir

—	siekti, kad inovacijos ir investicijos į žemės ūkio maisto produktų sektorių taptų svarbiausiu Lisabonos darbotvarkės klausimu.

6.2   Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyva ES raginama imtis daugiau veiksmų dėl pieno sektoriaus ūkininkų apsaugos. Siūloma laikinai padidinti minimalią ES intervencinę kainą, kuri leistų ES įsipareigoti supirkti ūkininkų pagamintą perviršį.

7.   Politika iki 2015 metų

7.1   Komisija griežtai prieštarauja bet kokiems pokyčiams, susijusiems su būklės patikrinimo metu nustatytų kvotų padidinimu. Kol kas tokio padidinimo poveikis nėra didelis, kadangi 4,5 proc. kvotų ES neišnaudoja ir kažin, ar išnaudos dar ir kitais metais. Tačiau pieno kainai didėjant per vidutinės trukmės laikotarpį, gamyba išaugs ir atotrūkis tarp pieno gamybos ir suvartojimo padidės, o dėl to gali sumažėti supirkimo kainos, įvertinant padėtį pasaulio rinkoje.

7.2   Pasaulinės pieno produktų kainos paprastai yra mažesnės nei ES kaina. Taip yra dėl labai skirtingų standartų (o todėl ir skirtingų gamybos sąnaudų) taikymo ES ir už ES ribų. ES pienininkystės modelis niekada negalės konkuruoti su Naujosios Zelandijos ir kai kurių kitų šalių modeliais dėl absoliučiai skirtingos sąnaudų struktūros ir pieno ūkių dydžių.

7.3   Sūrių eksportas iš ES yra iš esmės konkurencinga sritis, bet suvartojimo už ES ribų padidėjimas priklauso nuo tvaraus ekonomikos augimo pasaulyje per tam tikrą laikotarpį.

7.4   Nesant papildomų priemonių siūlymas didinti kvotas neatsižvelgiant į paklausos lygį ir šitaip tikėtis vadinamojo laipsniško kvotų sumažinimo yra prieštaringas, jei norima vystyti europinį ūkininkavimo modelį ir užtikrinti, kad pieno gamyba mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse bus tęsiama. Kaimo aplinka turi būti gyvybinga, o pieno gamyba kai kuriose vietovėse yra pagrindinė sritis, galinti užtikrinti socialinę, ekonominę ir kultūrinę tokių vietovių ateitį. Kita pasirinkimo galimybė – apleisti žemę ir patirti žalingas socialines ir aplinkos pasekmes.

7.5   Pieno kvotų didinimas neatsižvelgiant į rinkos sąlygas ir galiausiai visiškas pieno sektoriaus reguliavimo panaikinimas būtų logiškas, jeigu ES norėtų perimti Naujosios Zelandijos ir JAV ūkininkavimo modelį. Labai didelių šėrimo vietų, kuriose laikoma daugiau kaip 2 000 karvių, įrengimas JAV yra laikomas perspektyviu. Esant dabartiniam pokyčių tempui vos 500 ūkių netrukus gamins 1/3 viso JAV pagaminamo pieno. Tokia politika būtų gerokai pavojinga kultūros paveldui, kraštovaizdžiui ir ES kaimo vietovių vystymui, kenktų ES aplinkai ir biologinei įvairovei, dar daugiau – būtų apleistos kalnuotos vietovės ir pelkynai. Todėl manome, kad tai prieštarautų ES daugiafunkcinio žemės ūkio modeliui.

7.6   Daugiafunkcinis žemės ūkis reiškia, kad, be maisto gamybos, žemės ūkiui tenka ir kitos funkcijos – kaimo kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros paveldo puoselėjimas, parama kaimo ekonomikai ir apsirūpinimo maistu gerinimas. OECD mano, kad žemės ūkio daugiafunkcionalumą turi sudaryti bendra tam tikrų prekių (maisto ir pluošto) gamyba, taip pat ir neprekinių produktų, įskaitant aplinkos ir socialinius produktus bei paslaugas.

7.7   Didelio masto pienininkystės ūkiai, kuriuose nesilaikoma tam tikrų teisės aktų, pavyzdžiui, dėl dirvožemyje esančio azoto, turi didelį poveikį aplinkai.

7.8   Šiuo metu 50 proc. ES pieno gamybos sutelkta 11 proc. ES teritorijos. Neatsižvelgiant į jau priimtus politinius sprendimus, vidutinis bandos dydis Europos Sąjungoje toliau didės. Tačiau vargu ar reikėtų tokių politinių sprendimų, kurie skatintų itin didelio masto ir intensyvią pienininkystę vietovėse, turinčiose ypatingų privalumų sąnaudų požiūriu. Tokia politika galėtų būti labai pavojinga aplinkai.

7.9   Pienininkystės ūkiai yra ES daugiafunkcinio žemės ūkio modelio dalyviai. Net jei daugiafunkcinis ūkis ir gali padėti įveikti laikinus sunkumus, toks modelis nebus tvarus, jei nuolat svyruos supirkimo kainos. Supirkimo kainų stabilumas, užtikrinantis ūkininkams deramas pajamas, suteikia privalumų ir ūkininkams, ir vartotojams.

8.   Politika po 2015 metų

8.1   Kad pienininkystė išliktų ir būtų vystoma kaip gyvybingas pramonės sektorius visoje ES, šio sektoriaus ūkininkams turi būti užtikrintos deramos pajamos, kad jie galėtų tinkamai gyventi, taip pat investuoti į savo kaip pieno ūkio ūkininkų ateitį. Deramos pajamos – tai pajamos, kurias galima palyginti su vidutinėmis ne iš ūkio gaunamomis pajamomis.

8.2   EB sutarties 33 straipsnyje nustatyti BŽŪP šie tikslai ir nuostatos: a) užtikrinti žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės deramą gyvenimo lygį, b) stabilizuoti rinkas, c) garantuoti pakankamą tiekimą ir d) užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas.

8.3   Labai svarbu, kad būtų skiriama kur kas daugiau išteklių veislinei gyvulininkystei, galvijų ligų profilaktikai bei moksliniams tyrimams ir inovacijoms ūkių lygiu, kad būtų galima vystyti efektyvesnę pramonę. Pienininkystės sektoriaus konkurencingumą galima padidinti geriau naudojant ganyklas ir pašarus. Reikia daugiau mokslinių tyrimų ir inovacijų perdirbimo srityje siekiant kurti naujus produktus, kad būtų galima padidinti rinkos dalį. Švietimo, medicinos įstaigos ir pilietinės visuomenės organizacijos turėtų propaguoti pieno produktų vartojimą, nes pienas yra ir maistas, ir vaistas, ir gaivinamasis gėrimas. Turi būti numatytos radikalios permainos šiose srityse. ES privalo užtikrinti pieno tiekimo saugumą Europos Sąjungoje ir apsirūpinimą savais pieno produktais. Būtų apmaudu tapti priklausomais nuo pieno produktų importo, kaip yra buvę su ES jautienos gamyba dėl mažų supirkimo kainų.

8.4   Audito Rūmų specialiosios 14/2009 ataskaitos 1 rekomendacijoje teigiama, kad „Komisija turi tęsti pieno ir pieno produktų rinkos raidos priežiūrą įgyvendindama priemones, būtinas užtikrinti, kad panaikinus sektoriaus reglamentavimą neatsirastų produkcijos pertekliaus. Antraip veikiai paaiškės, kad Komisijos tikslo išlaikyti minimalų reguliavimo ir apsaugos priemonių lygį įgyvendinti neįmanoma“. EESRK yra įsitikinęs, kad „apsaugos tinklo“ intervencijai ir sandėliavimui būtinos su pasiūla ir paklausa susijusios priemonės rinkai stabilizuoti.

8.5   EESRK mano, kad gyvybiškai svarbu nustatyti sąlygas, kurios garantuotų visoje ES gyvybingos pieno pramonės ateitį.

8.6   Su pasiūla ir paklausa susietos priemonės bei atitinkamos tiesioginės paramos sistemos yra būtinos, norint, kad ES pieno pramonė užtikrintų visuomenės socialinius, ekonominius ir aplinkos poreikius ir taptų tikrai daugiafunkcine žemės ūkio sistema, kuri turėtų suteikti daugiau dinamiškumo ES kaimo vietovėms. Tokia raida būtų naudinga visam ES vystymuisi socialiniu, kultūros ir ekonomikos požiūriais.

9.   Konkrečios pastabos

9.1   Itin atsargiai reikia žiūrėti į „ateities sandorių rinkos“ panaudojimą pieno sektoriuje. Tačiau neturime pamiršti ir pasaulinės finansų sumaišties, kilusios dėl netinkamo finansinių produktų naudojimo. Komitetas jau yra užsiminęs, kad „į maisto prekes turi būti žvelgiama visiškai kitaip negu, pavyzdžiui, į pramonines prekes, nes pramonėje sąnaudų veiksnys didele dalimi nulemia prekių gamybos vietą“.

9.2   Dauguma pieno sektoriaus ūkininkų yra susibūrę į kooperatyvus, o tai reiškia, kad tam tikru mastu jie gali daryti poveikį savo produktų pardavimui. Tie ūkininkai, kurie yra kooperatyvo nariai ir parduoda pieną tam kooperatyvui, yra geriau apsaugoti nei tie, kurie pieną parduoda privačiai pieninei. Jau yra sudaromos savanoriškos individualių ūkininkų sutartys su vartotojais, tačiau, jei pieninė privati, ūkininkas turi mažai galimybių derėtis dėl tokios sutarties. Šiose sutartyse apibrėžiamos pristatymo sąlygos, tačiau jos negali turėti poveikio bendroms visos ES rinkos tendencijoms. Patirtis rodo, kad reikia gerinti ūkininkų ir jiems maisto grandinėje atstovaujančių kooperatyvų padėtį rinkoje. Todėl reikėtų išanalizuoti kooperatyvų galimybes konkurencijos teisės požiūriu.

9.3   Tačiau naujosiose valstybėse narėse daugelis ūkininkų parduoda pieną tiesiogiai privačioms pieninėms. Turint omenyje, kad pieno pramonė tampa vis labiau koncentruota, ūkininkai turi labai mažą pasirinkimą arba apskritai jo neturi, ir todėl supirkimo kainos krenta. Norint išlaikyti konkurenciją dėl pieno žaliavos, ūkininkai privalo turėti galimybę burtis į kooperatyvus, kurie tokiu atveju parduotų jų pagamintą pieną pramonei.

9.4   Daugumai pieno gamintojų naujausiose valstybėse narėse (Bulgarijoje ir Rumunijoje) parama nuo gamybos atsietomis tiesioginėmis išmokomis yra labai nedidelė. Dėl mažos paramos, nedidelio gamybos našumo, pajamų trūkumo ir sunkumų gauti kreditų ūkininkai negali investuoti į priemones, kurios sudarytų galimybes tenkinti ES higienos standartus.

9.5   Visi į ES importuojami pieno produktai turi atitikti ES standartus, ypač atsekamumo, gyvūnų gerovės, higienos, veterinarinių vaistų naudojimo, aplinkos apsaugos, maisto saugos ir tvarių gamybos metodų srityse. Netrukus teks nagrinėti dar ir anglies klausimą.

9.6   Turime užtikrinti, kad veikiantys organai, pavyzdžiui, patariamasis ir valdymo komitetai, turėtų pakankamai išteklių išanalizuoti pasiūlos ir paklausos padėtį pieno rinkoje. Turi būti prieinamos priemonės, būtinos užtikrinti tinkamą pieno kainą ūkininkams, kad jie galėtų padengti savo sąnaudas ir gauti pelną. ES turi išsaugoti gebėjimą gaminti pakankamą pieno kiekį. Negalime sau leisti tapti priklausomais nuo pieno tiekimo iš už ES ribų. Jei imsimės netinkamos politikos, kada nors ateityje taip ir nutiks.

9.7   Labai svarbu, kad pirmenybė pieno sektoriuje ir toliau būtų teikiama darbui visą darbo dieną ir darbui ne visą darbo dieną ir toks principas būtų toliau vystomas, ypač kaimo vietovėse.

9.8   Negalima pamiršti alkio ir tinkamo maisto trūkumo trečiojo pasaulio šalyse klausimų. Pasaulio klimato kaitos, maisto kainų ir aprūpinimo maistu klausimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Mums tenka atsakomybė padėti nepakankamai išsivysčiusioms pasaulio šalims.

---

(1)  OL C 128, 2009 5 18, p. 111 ir OL C 255, 2005 10 14, p. 44.

---

---