52009DC0234

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 2009.5.28

KOM(2009) 234 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos {SEC(2009) 670}{SEC(2009) 671}

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos

TURINYS

1. Įžanga 4

2. Šiuo metu taikomos žemės ūkio produktų kokybės užtikrinimo priemonės 4

3. Politikos vystymas 5

4. ES žemės ūkio produktų kokybės užtikrinimo priemonės 7

4.1. ES ūkininkavimo reikalavimai 7

4.2. Prekybos standartai 7

4.3. Geografinės nuorodos 10

4.4. Ekologinis ūkininkavimas 12

4.5. Tradiciniai gaminiai 12

5. ES kokybės politikos gairių rengimas 12

5.1. Naujų ES sistemų derinimas 12

5.2. Privačių ir nacionalinių maisto kokybės sertifikavimo sistemų gairės 13

6. Išvada 14

1. ĮžANGA

Pirkdami ES pagamintą maistą ir gėrimus perkame kokybiškus produktus. Turime galimybę rinktis iš įvairiausių produktų, pagamintų pagal skirtingas tradicijas ir būdingų skirtingiems Bendrijos regionams. Viso pasaulio vartotojai žino, kad ES žemės ūkio produktų sektoriaus atstovai garsėja gera reputacija, kurią jie užsitarnavo dešimtmečiais ar net šimtmečiais sunkiai dirbdami, investuodami, kurdami ir siekdami kuo aukštesnės kokybės.

Ši aukštos kokybės siekimo tradicija puoselėjama keliais būdais. Visų pirma, visi ES ūkininkai teisiškai įpareigoti laikytis bene griežčiausių ūkininkavimo reikalavimų pasaulyje. Šie reikalavimai, be kita ko, susiję su aplinkos apsauga, gyvūnų gerove ir pesticidų bei veterinarinių produktų naudojimu. Kad suteiktų produktams vartotojų taip vertinamo savitumo ir išskirtinių savybių, ūkininkai ir maisto gamintojai ne tik laikosi šių pagrindinių reikalavimų, bet ir pasitelkia patirtį bei vaizduotę.

Siekis užtikrinti kokybę – esminė ES žemės ūkio produktų sektoriaus strategijos pasaulinėje rinkoje dalis. ES išlieka svarbi pagrindinių produktų gamintoja, o didžiausią kasmet eksportuojamų žemės ūkio maisto produktų, kurių vertė apytikriai 70 mlrd. eurų, dalį (du trečdalius pagal vertę) sudaro gatavi maisto produktai: mėsa, pieno produktai, vynas ir augalinis aliejus.

Kad išlaikytų konkurencingumą ir rentabilumą, ES žemės ūkio maisto produktų sektorius turės ir ateityje laikytis šių veiklos principų. Ūkininkams, kaip maisto gamintojams, tai reiškia du dalykus: pirma – pasiūlyti produktų, kurių kokybė atitiktų vartotojų lūkesčius, antra – aiškiai informuoti vartotojus apie jų gaminamų produktų kokybę.

2. ŠIUO METU TAIKOMOS žEMėS ūKIO PRODUKTų KOKYBėS UžTIKRINIMO PRIEMONėS

Pagrindinis žemės ūkio kokybės politikos tikslas – informuoti pirkėjus ir vartotojus apie produktų ypatumus ir savitus ūkininkavimo būdus[1]. Jei pirkėjai ir vartotojai negaus tikslios, naudingos ir patikimos informacijos apie šiuos ypatumus ir savitus ūkininkavimo būdus, negalima tikėtis, kad jie pirks už nemažą, nors ir pagrįstą, kainą.

Žemės ūkio kokybės politika palaipsniui tobulinama. Tačiau jos raida kiek nenuosekli – kuriamos atskiros priemonės, vystomi atskiri sektoriai. Sujungus įvairias priemones į vieną visumą ir suformavus bendrą politiką būtų galima pasiekti dar geresnių rezultatų. Ši politika turėtų būti plėtojama lanksčiai, dėmesį skiriant rinkoje dominuojančioms privačioms ir nacionalinėms sistemoms ir užtikrinant naujovių įgyvendinimą. Esamos sistemos išsamiai apibūdinamos 1 paveiksle.

Naudojamos dviejų tipų sistemos: sertifikavimo ir ženklinimo . Sertifikavimo sistema paprastai naudojama, kai teikiami sudėtiniai duomenys – jie dažniausiai išdėstomi išsamioje specifikacijoje, juos reguliariai (pvz., kasmet) tikrina sertifikavimo ar panaši įstaiga. Ženklinimo priemonės paprastai pasitelkiamos, kai teikiami palyginti paprasti duomenys – juos dažniausiai nurodo patys gamintojai, jie gali būti oficialiai tikrinami.

Abi – sertifikavimo ir ženklinimo – sistemos skirtos patvirtinti, kad produktas atitinka pagrindinius standartus . Jos abi gali būti naudojamos ir kai norima nurodyti pridėtinės vertės suteikiančias savybes , kuriomis viršijami pagrindiniai standartai, – ar tai būtų produktų ypatumai, ar saviti ūkininkavimo būdai.

[pic]

1 pav. Kokybės užtikrinimo ir sertifikavimo sistemos ir prekybos standartai

3. POLITIKOS VYSTYMAS

Konsultacijos dėl žemės ūkio produktų kokybės politikos pradėtos 2006 m. įvykusiame suinteresuotųjų šalių susitikime[2], o 2007 m. vasario 5–6 d. Briuselyje surengta konferencija[3]. Be to, Komisija pradėjo rengti politikos peržiūras, susijusias su sistemų taikymu žemės ūkio ir maisto produktų geografinėms nuorodoms bei garantuotiems tradiciniams gaminiams. Šio darbo rezultatas – žaliąja knyga[4] inicijuotos konsultacijos ir 2009 m. kovo 12–13 d. Prahoje įvykusi aukšto lygio konferencija dėl žemės ūkio produktų kokybės[5].

Suinteresuotosios šalys teigė tvirtai remiančios pagrindines ES kokybės užtikrinimo sistemas ( geografinių nuorodų ir ekologinio ūkininkavimo ) ir prekybos standartus , tačiau skatino šias priemones paprastinti ir racionalizuoti. Ūkininkai, gamintojai ir vartotojai ragino etiketėse dažniau nurodyti ūkininkavimo vietą . Kita vertus, perdirbėjai ir mažmenininkai įspėjo, kad gali būti sunku atsekti perdirbtų produktų sudedamųjų dalių kilmę. Kalbant apie visas sistemas – ES, privačias ir nacionalines – daug dėmesio skirta bendrosios rinkos išsaugojimo ir priemonių supaprastinimo klausimams. Kai kurios suinteresuotosios šalys, visų pirma, perdirbėjai, paragino užtikrinti, kad nebūtų sukurta nenuoseklių, rinkoje sumaištį sukelsiančių sistemų.

Remdamasi šiomis konsultacijomis ir esamų priemonių analize, Komisija nustatė pagrindinius veiksnius, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį formuojant žemės ūkio produktų kokybės politiką. Tie veiksniai yra trys:

- Informavimas – užtikrinti, kad ūkininkai, pirkėjai ir vartotojai aktyviau keistųsi informacija apie žemės ūkio produktų savybes;

- Darna – padidinti ES žemės ūkio produktų kokybės politikos priemonių darną;

- Sudėtingumas – užtikrinti, kad ūkininkams, gamintojams ir vartotojams būtų kuo lengviau suprasti įvairias sistemas bei ženklinimo sąlygas ir jomis naudotis.

Šiame komunikate išdėstytos strateginės kryptys nuo šiol bus Komisijos debatų dėl būsimos politikos dėmesio centre. Žemės ūkio produktų kokybės politika turėtų padėti siekti BŽŪP tikslų. Konkrečiai, įgyvendinant kokybės politiką turėtų būti toliau siekiama užtikrinti ūkininkavimo sistemų darnumą, o informacija apie savitus ūkininkavimo būdus, kuriuos naudojant gaminami produktai, kuriems taikomos šios sistemos, turėtų būti prieinamesnė piliečiams ir vartotojams.

Todėl siūloma žemės ūkio produktų kokybės politiką kurti vadovaujantis struktūriniu požiūriu (žr. 2 paveikslą), pagal kurį numatoma:

- kai taikomos sertifikavimo sistemos – parengti veiksmingo sertifikavimo sistemų veikimo gaires ir užtikrinti, kad visos naujos ES sistemos derėtų tarpusavyje[6];

- kai taikomos ženklinimo priemonės – parengti ES prekybos standartus , atitinkančius vienos bendros rinkos organizavimo principus.

Be to, esamos ES sistemos ir prekybos standartai turėtų būti supaprastinti ir padaryti kuo suprantamesni.

[pic]

2 pav. Žemės ūkio produktų kokybės užtikrinimo ir sertifikavimo sistemų ir prekybos standartų rengimo struktūra

4. ES žEMėS ūKIO PRODUKTų KOKYBėS UžTIKRINIMO PRIEMONėS

4.1. ES ūkininkavimo reikalavimai

Žaliojoje knygoje keliamas klausimas, kaip ūkininkai galėtų tinkamiausiai įrodyti, kad jie laikosi pagrindinių ES reikalavimų, tokių kaip aplinkos apsaugos taisyklės, gyvūnų gerovės standartai ir griežtos pesticidų bei gyvūnų sveikatos produktų naudojimo kontrolės priemonės. Pasiūlytos dvi galimybės: ES reikalavimų atitikties etiketė ar logotipas arba privaloma ūkininkavimo vietos nuoroda etiketėje.

ES reikalavimų atitikties etikete būtų ženklinami visi būtinuosius ES reikalavimus atitinkantys produktai (pagaminti ES ar importuoti). Šiuo žaliosios knygos klausimu vartotojų, ūkininkų, perdirbėjų, mažmenininkų ir kitų respondentų nuomonė apie tokį ženklinimo būdą iš esmės buvo neigiama.

Kita vertus, daugelis respondentų pageidavo, kad etiketėje būtų pateikiama ūkininkavimo vietos nuoroda, nes taip, jų nuomone, vartotojams būtų suteikiama naudingos ir svarbios informacijos apie žemės ūkio produktus. Apie tai plačiau kalbama skirsnyje „Prekybos standartai“.

4.2. Prekybos standartai

Prekybos standartuose ir produktų direktyvose nustatyti žemės ūkio produktų techniniai aprašai, produktų sudėtis, ypatumai ir gamybos metodai. Žuvininkystės produktams taip pat taikomas specialus prekybos režimas. Šias priemones priėmė ne tik ES, bet ir daugiašalės organizacijos[7]. Prekybos standartai aprėpia keturių rūšių informaciją (žr. 1 apibrauktą tekstą).

1.NUSTATYTIEJI TERMINAI | Pvz.: laisvėje laikomų vištų kiaušiniai, ant kraiko laikomų vištų kiaušiniai, pirmojo „šalto“ spaudimo aukščiausios kokybės grynas alyvuogių aliejus ir grynas alyvuogių aliejus, tradiciniu būdu pagamintas putojantis vynas |

2. PRODUKTŲ KLASIFIKATORIUS | Pvz.: vaisiai – aukščiausiosios rūšies, I rūšies, II rūšies kiaušiniai – maži, vidutiniai, dideli |

3. PRODUKTŲ TAPATYBĖ | Pvz.: sviesto, vaisių sulčių, šokolado, vyno, aukščiausios kokybės gryno alyvuogių aliejaus apibrėžtys |

4. PRODUKTŲ KILMĖS arba ŪKININKAVIMO VIETOS NUORODA ETIKETĖJE | Pvz.: vaisiai ir daržovės – derliaus nuėmimo vieta alyvuogių aliejus – derliaus nuėmimo ir spaudimo vietos |

1 apibrauktas tekstas. Prekybos standartų rūšys

Pateikdami atsakymus į žaliojoje knygoje iškeltus klausimus ūkininkai, gamintojai, perdirbėjai, prekybininkai ir mažmenininkai pritarė prekybos standartų taikymui, nes, jų nuomone, šie standartai padėtų pardavėjams įrodyti siūlomų produktų kokybę, o pirkėjams – žinoti, ką perka. Tačiau kai kurie respondentai skatino šiuo standartus paprastinti. ES prekybos standartai kritikuojami dėl pernelyg didelio detalumo ir griežtumo – jie grindžiami privalomomis taisyklėmis, kai pakaktų neprivalomų, be to, respondentų teigimu, šiuos standartus pernelyg sunku pritaikyti prie kintančių rinkos aplinkybių.

Daugelis žaliosios knygos respondentų pageidavo, kad būtų taikomi neprivalomi nustatytieji terminai[8], kuriais būtų apibūdinami produktai, ženklinami tokiais užrašais kaip „pagaminta arba užauginta kalnuose“ (angl. mountain products ) ar „gaminant į aplinką išskiriama mažai anglies dioksido“ (angl. low carbon) . Be to, vartotojai ir ūkininkai ragino etiketėse dažniau nurodyti ūkininkavimo vietą (žr. 2 apibrauktą tekstą).

Komisija ketina atkreipti dėmesį į šiuos su prekybos standartais susijusius klausimus:

- būtinybę nustatyti bendrąjį pagrindinį standartą :

Privalomos taisyklės galėtų būti išdėstytos bendrajame pagrindiniame prekybos standarte . Šis standartas būtų taikomas tais atvejais, kai taikant neprivalomą tvarką kiltų pavojus iškreipti bendrąją rinką arba kai privalomas ženklinimas etiketėmis būtinas siekiant vartotojams pateikti svarbiausią informaciją apie produktą.

- ūkininkavimo vietos nurodymą etiketėje:

Norėdama patenkinti daugelio vartotojų ir ūkininkų pageidavimą etiketėse nurodyti žemės ūkio produkto kilmės vietą, Komisija svarstys žemės ūkio produktų prekybos standartus atitinkančias ženklinimo galimybes ir atsižvelgs į kai kurių sektorių, visų pirma, susijusių su perdirbtais žemės ūkio produktais, specifiką.

Ūkininkavimo vietos nuoroda etiketėje Didžiajai vartotojų daliai (daugiau kaip 60 %) svarbu gauti informaciją apie produkto kilmę arba ūkininkavimo vietą. Perdirbėjai, prekybininkai ir mažmenininkai yra skeptiškesni – jie pabrėžia, kad gali kilti nemažų sunkumų nurodant iš keleto sudedamųjų dalių pagamintų ir kitaip perdirbtų produktų (pavyzdžiui, pieno produktų) kilmės ar ūkininkavimo vietą.[9] Kilmės šalies ir (arba) ūkininkavimo vietos nuoroda etiketėse privaloma įvairiose šalyse, tarp jų – Australijoje (taikoma visiems žemės ūkio ir maisto produktams) ir JAV (taikoma kai kuriems žemės ūkio maisto produktų sektoriams). Europos Sąjungoje ūkininkavimo vietos nuorodos būtinos ženklinant šiuos produktus: galvijieną, vaisius ir daržoves, kiaušinius, paukštieną, vyną, medų, alyvuogių aliejų (nuo 2009 m.) ir ES pagamintus ekologiškus produktus (nuo 2010 m.). Kilmės vietos nuoroda būtina ir ženklinant akvakultūros produktus. |

2 apibrauktas tekstas. Pageidavimas etiketėje nurodyti ūkininkavimo vietą

- neprivalomus nustatytuosius terminus :

Neprivalomi nustatytieji terminai turėtų būti vartojami nurodant vartotojams skirtą informaciją apie produkto savybes (pavyzdžiui, pirmojo „šalto“ spaudimo aukščiausios kokybės grynas alyvuogių aliejus ir grynas alyvuogių aliejus). Atsižvelgdama į poreikį parengti išsamias taisykles, kaip galimą alternatyvą ES teisės aktams Komisija toliau nagrinės galimybę bendradarbiauti su Europos standartizacijos komitetu.

Be to, Komisija svarstys, ar reikėtų nustatyti specifinius neprivalomus nustatytuosius terminus, kurie būtų taikomi kalnuose pagamintiems arba užaugintiems produktams ir tradiciniams produktams (žr. 4.5 skirsnį).

Vienas iš būdų nustatyti tinkamus prekybos standartus – pasiūlyti suinteresuotosioms šalims pačioms parengti taisykles. Tai jau buvo padaryta rengiant pramoninius standartus. Juos patvirtino Europos standartizacijos komitetas (žr. 3 apibrauktą tekstą).

Europos standartizacijos komitetas (CEN) Europos standartizacijos komitetas – privatusis subjektas, kurį sudaro 30 narių iš ES valstybių narių ir ELPA šalių. CEN veiklos rezultatai pagrįsti suinteresuotųjų šalių, gamintojų, naudotojų, mokslinių tyrimų organizacijų, vyriausybių departamentų ir vartotojų bendradarbiavimu. CEN nustato neprivalomus Europos standartus (EN). Jie tampa vienu bendru standartu visose 30 šalių. EN standartai padeda plėtoti Europos prekių ir paslaugų vidaus rinką ir palengvina tarptautinę prekybą. |

3 apibrauktas tekstas. Europos standartizacijos komitetas

- tarptautinius standartus :

Komisija ir toliau vadovausis tarptautiniais standartais ir aktyviai prisidės prie jų vystymo.

4.3. Geografinės nuorodos

Geografinė nuoroda – tai pavadinimas, kuriuo nurodoma produkto kilmės vieta, dėl kurios produktui[10] priskiriama tam tikra išskirtinė kokybė, reputacija ar kiti ypatumai, siejami tik su ta konkrečia geografine kilme[11]. Geografinių nuorodų sistemos padeda užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su registruotomis geografinėmis nuorodomis apibūdinamais produktais, apsaugą ir vykdyti rinkodarą, visų pirma todėl, kad sudaromos sąlygos pateikti informaciją apie atitiktį geografinių nuorodų sistemai. Šios sistemos didina vartotojų pasitikėjimą produktų kokybe, o gamintojams suteikia galimybę sąžiningai konkuruoti.

Šiuo metu taikomos trys sistemos (vynui, alkoholiniams gėrimams bei žemės ūkio ir maisto produktams) ir dvi priemonės – SKVN (saugoma kilmės vietos nuoroda) ir SGN (saugoma geografinė nuoroda).

Remiantis respondentų pastabomis apie žaliąją knygą ir anksčiau vykusiomis konsultacijomis su suinteresuotosiomis šalimis, daugelis pritaria ES geografinių nuorodų sistemai ir siekia didesnės ES geografinių nuorodų apsaugos ne ES šalyse. Visgi geografinių nuorodų sistemas reikia peržiūrėti ir supaprastinti. Suinteresuotosios šalys atkreipė dėmesį į būtinybę išlaikyti produktų reputaciją ir užtikrinti, kad būtų taikomi darnaus ūkininkavimo metodai; be to, jos iškėlė klausimų ir pateikė pasiūlymų, susijusių su esamos sistemos veiksmingumo didinimu. Būtina kuo aiškiau apibūdinti skirtingų intelektinės nuosavybės rūšių ir bendrųjų terminų vartojimo ryšį. Registracijos procedūroms išeikvojama per daug laiko.

Geografinėmis nuorodomis apibūdinamų produktų gamintojų atstovai skatino sugriežtinti nuorodų naudojimo kontrolę ir teises į jį, pavyzdžiui, reguliuojant gamybą (taikant kvotas)[12], ir kontroliuoti geografinių nuorodų naudojimą ant perdirbtų produktų pakuočių.

Komisijos nuomone, ES geografinių nuorodų sistema yra veiksminga ir naudinga tiek vartotojams, tiek gamintojams, tačiau siekiant ją supaprastinti, racionalizuoti ir aiškiau išdėstyti kai kuriuos dalykus, būtų visiškai pagrįsta įgyvendinti teisinę reformą. Tiesa ir tai, kad ne visos registruotos geografinės nuorodos garsėja savo reputacija ir turi komercinio potencialo užsienyje. Todėl Komisija parengs pagrindą galimai geografines nuorodas reglamentuojančių teisės aktų peržiūrai , kad atkreiptų dėmesį į:

- supaprastinimą. Būtina toliau svarstyti galimybę tris sistemas, taikomas vynui, alkoholiniams gėrimams bei žemės ūkio ir maisto produktams, sujungti į bendrą struktūrą išlaikant kiekvienos iš šių sistemų savitumą. Turėtų būti nagrinėjamos tokios paprastinimo galimybės: sujungti esamas SKVN bei SGN priemones ir numatyti skirtingo lygio ES apsaugą. Taikant bet kokią naują sistemą turėtų būti ir toliau atsižvelgiama į vietą, kurioje produktas pagamintas, ir į kolektyvinį geografinės nuorodos pobūdį, Be to, turėtų būti užtikrinamas tos sistemos pripažinimas ES. Turėtų būti siekiama, kad vartotojai kuo labiau pritartų geografinių nuorodų sistemai ir kad ši sistema būtų patikima, tinkamai propaguojama ir veiksmingai įgyvendinama;

- intelektinės nuosavybės teisių, ypač skirtingų intelektinės nuosavybės rūšių sąsajų, išaiškinimą;

- bendruosius terminus (t. y. žemės ūkio arba maisto produktų pavadinimus, kurie tapo bendriniais žodžiais). Komisija svarstys, ar reikalingi paaiškinimai, visų pirma, nustatant bendruosius terminus ir registruotų geografinių nuorodų, kuriose pavartota bendrųjų terminų, apsaugos mastą;

- informaciją apie ūkininkavimo vietą, kurioje pagamintos žaliavos, jei ta vieta skiriasi nuo geografinėje nuorodoje minimos vietos;

- galimą skirtingiems tiekimo grandinės veiklos vykdytojams (pvz., importuotojams ir platintojams) taikomų sertifikavimo reikalavimų išplėtimą – panašiai išplėsti reikalavimai jau taikomi ekologiškų produktų gamintojams.

Komisija priėjo prie išvados, kad būtina parengti gaires , kuriose būtų aptariami šie klausimai:

- sudedamųjų dalių geografinių nuorodų naudojimas perdirbtų produktų etiketėse reklamos tikslais;

- gamintojų grupių skatinimas į produktų specifikacijas įtraukti darnumo kriterijus.

Tarptautiniu mastu geografinių nuorodų sistema sėkmingai taikoma ne tik ES, bet ir daugelyje ne ES šalių. Tačiau kai kurių prekybos partnerių šalyse nėra priimta šios srities teisės aktų, arba atitinkamos ne ES šalių sistemos neužtikrina visapusės ES pavadinimų apsaugos. Komisija siūlo:

- stiprinti ES pavadinimų apsaugą ne ES šalyse tobulinant PPO susitarimą ir sudarant dvišalius susitarimus su prekybos partneriais;

- geografinėms nuorodoms pradėti taikyti kovos su klastojimu prekyboje susitarimą ir jų naudojimo klausimą įtraukti į numatomos įsteigti Europos prekių klastojimo ir piratavimo observatorijos darbotvarkę;

- dvišaliais susitarimais Europos Sąjungoje saugomų ne ES geografinių nuorodų apsaugą užtikrinti jas įtraukiant į oficialų (-ius) ES registrą (-us).

Pagaliau, Komisija siekia sutrumpinti procesus sureguliuodama administracines procedūras . Nors nuo 2006 m. registracijos laikotarpis gerokai sutrumpėjo, Komisija toliau siekia trumpinti procedūrų trukmę ir todėl ketina kuo skubiau atlikti tyrimus ir priimti galutinius sprendimus arba, vadovaudamasi visomis galiojančiomis taisyklėmis, nedelsdama atmesti aiškiai nepagrįstas paraiškas.

4.4. Ekologinis ūkininkavimas

Nuo 1991 m. ES ekologinio ūkininkavimo reglamentu saugoma ekologiškų produktų (angl. organic , biological , ecological , eco ir bio ) tapatybė ir pridėtinė vertė. Ekologinis ūkininkavimas apibrėžtas ES teisės aktuose, o tarptautiniu lygmeniu – Codex Alimentarius gairėse. Vartotojai gali pasikliauti ekologiškų produktų kokybe, o tai skatina prekybą tiek bendrojoje rinkoje, tiek su ES nepriklausančiomis šalimis.

2007 m. peržiūrėti ekologinį ūkininkavimą reglamentuojantys ES teisės aktai[13] – taip įgyvendinta 2004 m. ekologinio ūkininkavimo veiksmų plano dalis. Tačiau ES rinkos segmentacija pagal atskiras šalis išlieka opi tema – iš dalies dėl privačių ekologinio ženklinimo sistemų abipusio pripažinimo problemų ir dėl ekologinių logotipų išplitimo.

Komisija numato tokius veiksmus ekologinio ūkininkavimo politikos srityje:

- šiuo metu kuriamas naujas ES ekologinis logotipas. Nuo 2010 m. jis bus privalomas ženklinant visus ES pagamintus ar užaugintus produktus. Tikimasi, kad šis logotipas padės pašalinti prekybos ekologiškais produktais kliūtis bendrojoje rinkoje;

- 2011 m. Tarybai ir Parlamentui bus pateikta naujojo reglamento taikymo ataskaita;

- norėdama paskatinti prekybą ekologiškais produktais, Komisija sieks susitarti su ne ES šalimis dėl abipusio ekologinio standartų pripažinimo ir prisidės prie Codex Alimentarius ekologinių gairių rengimo.

4.5. Tradiciniai gaminiai

Pirminė ES garantuotų tradicinių gaminių sistemos paskirtis – identifikuoti ir saugoti tradicinių produktų pavadinimus. Tačiau nuo 1992 m. užregistruota tik 20 tokių gaminių, taigi ši priemonė aiškiai nepasiteisino. Nors ši sistema ir nėra populiari, konsultacijose su suinteresuotosiomis šalimis ji susilaukė pastarųjų paramos.

Komisija siūlo išnagrinėti, ar nevertėtų termino tradicinis produktas įtraukti į vartoseną kaip prekybos standartuose apibrėžto nustatytojo termino (žr. 4.2 skirsnį) ir panaikinti šiuo metu taikomos sistemos.

5. ES KOKYBėS POLITIKOS GAIRIų RENGIMAS

5.1. Naujų ES sistemų derinimas

Komisija ne tik rūpinasi esamų ES kokybės užtikrinimo sistemų taikymu, bet ir svarsto galimybę parengti gyvūnų gerovės produktų ženklinimo gaires. Atsižvelgdama į galimybių tyrimo rezultatus, ji siūlys ekologinį ženklą naudoti ženklinant ne tik maisto produktus, bet ir pašarus. Taryba paprašė Komisijos apsvarstyti ženklinimo galimybes, susijusias su sudėtinga sritimi – anglies dioksido kiekio išmetimu į aplinką (angl. carbon footprint ). Suinteresuotosios šalys pasiūlė ir kitų ES sistemų, visų pirma, susijusių su aplinka, pavyzdžiui, „didelės gamtinės vertės produktai“.

Bendradarbiaudama su visomis susijusiomis tarnybomis Komisija noriai imsis vertinti naujų sistemų (tokių kaip minėtos pirmiau) pridėtinę vertę ir konstruktyvumą – taip ji ketina užtikrinti būsimų ES žemės ūkio produktų kokybės sistemų ir iniciatyvų suderinamumą.

5.2. Privačių ir nacionalinių maisto kokybės sertifikavimo sistemų gairės

Privačios ir nacionalinės maisto kokybės sertifikavimo sistemos gali padėti patenkinti vartotojų ir pirkėjų poreikį žinoti apie žemės ūkio produktų ypatumus ir savitus ūkininkavimo būdus.

Panašu, kad privačių sistemų sėkmę arba nesėkmę ir toliau lems veiklos rinkoje rezultatai. Šios sistemos bus tobulinamos atsižvelgiant į tai, ar gerai jos tenkins vartotojų poreikius, į tai, kiek vartotojai bus pasirengę mokėti už sertifikuotas prekes, ir į tai, ar brangu ūkininkams ir gamintojams bus dalyvauti atitinkamoje sistemoje.

Kai kurios suinteresuotosios šalys laikėsi nuomonės, kad privačios sistemos gali turėti trūkumų: kelti grėsmę bendrajai rinkai, kelti abejonių sistemų, ypač tų, kuriomis patvirtinama atitiktis pagrindiniams reikalavimams, skaidrumu (ir nurodomos informacijos patikimumu), klaidinti vartotojus, lemti tų sistemų ir oficialių standartų tapatinimą, tapti našta ūkininkams (ypač jei jie turi dalyvauti keliose sistemose) ir turėti įtakos tarptautinei prekybai[14], visų pirma, su besivystančiomis šalimis (žr. 4 apibrauktą tekstą).

Besivystančios šalys Besivystančioms šalims siekiant patekti į ES rinką, privačios sertifikavimo sistemos gali atlikti katalizatoriaus funkciją. Gerai tai, kad privačios sistemos besivystančioms šalims suteikia galimybę vartoti kalbą, kuri vartojama tiekimo grandinėje, ir užsitarnauti ES vartotojų pasitikėjimą siūlomų maisto produktų kokybe. Būtinybė atitikti standartus gali būti paskata besivystančioms šalims modernizuoti eksportuojamų produktų tiekimo grandines. Be to, manoma, kad didesnis dėmesys žemės ūkio ir maisto produktų gamybos gerosios patirties taikymui gali būti naudingas tiek vietos gyventojams bei gamintojams, tiek aplinkai. Kita vertus, kai kuriose besivystančiose šalyse gamintojams gali būti sunku atitikti privačių sistemų reikalavimus. Atsižvelgiant į atitikties reikalavimams sąnaudas, tarptautinių donorų parama yra labai svarbi užtikrinant besivystančių šalių mažų ir vidutinių įmonių bei smulkiųjų ūkininkų dalyvavimą. |

4 apibrauktas tekstas. Maisto kokybės sertifikavimo sistemos įvairiose šalyse

Komisija pabrėžia, kad vartotojų trikdymo problemą, kurią lemia skirtingos į panašius tikslus orientuotos sistemos, imamasi spręsti įgyvendinant tokias iniciatyvas kaip ISEAL gerosios patirties kodeksas[15], kuris laikomas tarptautiniu patikimų neprivalomų socialinių ir aplinkos standartų nustatymo pagrindu. Be to, esamų sistemų šalininkai teigia jau ėmęsi esminių žingsnių toms sistemoms suderinti.

Atsižvelgdama į minėtus faktus ir suinteresuotųjų šalių pastabas apie žaliąją knygą, Komisija nemato reikalo šiuo metu rengti teisės aktų, reglamentuojančių privačias ir nacionalines sertifikavimo sistemas. Nors ir pripažindama privatų sistemų statusą, Komisija ketina parengti gerosios patirties gaires, kurios būtų skirtos su žemės ūkio produktų kokybe susijusioms sistemoms rengti. Gairės bus rengiamos konsultuojantis su suinteresuotosiomis šalimis.

6. IšVADA

Šiame komunikate išdėstytos strateginės kryptys gali pasitarnauti kaip būsimos žemės ūkio produktų kokybės politikos loginis pagrindas. Kitų institucijų ir suinteresuotųjų šalių pastabos padės pateiktus siūlymus toliau tobulinti ir siekti didesnio jų aiškumo.

Atsižvelgdama į pastabas apie šį komunikatą ir remdamasi bet kokia analize, kuri prireikus būtų atlikta, Komisija:

- konsultuodamasi su kokybės patariamąja grupe, parengs žemės ūkio produktų kokybės sertifikavimo sistemų gaires;

- parengs pagrindą galimoms teisinėms iniciatyvoms, susijusioms su geografinėmis nuorodomis, garantuotais tradiciniais gaminiais ir prekybos standartais, įskaitant neprivalomus nustatytuosius terminus;

- išnagrinės galimybę bendradarbiauti su Europos standartizacijos komiteto (CEN) standartų nustatymo įstaiga;

- sieks didesnio ES kokybės sistemų pripažinimo ne ES šalyse.

Siūlomas visapusis požiūris ir praktiniai žingsniai turėtų palaipsniui padėti užtikrinti, kad ūkininkai, pirkėjai ir vartotojai aktyviau keistųsi informacija apie žemės ūkio produktų savybes, suvienodinti žemės ūkio produktų kokybei Europos Sąjungoje taikomas taisykles ir supaprastinti kokybės užtikrinimo sistemas bei ženklinimą.

[1] Žemės ūkių produktų savybes lemia tų produktų ypatumai (fizinės, cheminės, mikrobiologinės ir organoleptinės – dydis, išvaizda, skonis, patrauklumas, sudedamosios dalys ir t. t. – savybės) ir saviti ūkininkavimo būdai (gamybos metodas, gyvulininkystės rūšis, naudojamos perdirbimo technologijos, ūkininkavimo ir gamybos vietos ir t. t.).

[2] 2006 m. gegužės 11–12 d., Briuselis. http://foodqualityschemes.jrc.ec.europa.eu/en/documents/ReportSTKHHearing_final.pdf

[3] http://ec.europa.eu/agriculture/events/qualityconference/index_en.htm.

[4] Žalioji knyga dėl žemės ūkio produktų kokybės: produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės užtikrinimo programos, COM (2008) 641, 2008 10 15.

[5] Konferencijos išvados, žr. 2008 m. kovo 18 d. Tarybos dokumentą Nr. 7696/09, AGRI 114, http://register.consilium.europa.eu/pdf/en/09/st07/st07696.en09.pdf.

[6] Suinteresuotųjų šalių pastabos buvo susiję daugiausia su ekologinio ženklo taikymu ir galimu jo sutapimu su esama ekologine sistema. Komisija šiuo klausimu inicijuos tyrimą. Be to, Komisija šiuo metu rengia komunikatus dėl ženklinimo, susijusio su sąžininga prekyba ir gyvūnų gerove, ir planuoja nustatyti minimalius savanoriškos tausiosios žuvininkystės produktų ženklinimo kriterijus.

[7] Pvz., Codex Alimentarius komisija ir JT Europos ekonominė komisija (JTEEK).

[8] Apibūdinant produktus prekyboje ar juos ženklinant, neprivalomų nustatytųjų terminų vartoti nebūtina, tačiau, jei šie terminai vartojami, produktai turi atitikti nustatytas apibrėžtis.

[9] Kalbant apie prekybos standartus, „ūkininkavimo vieta“ – tai augalininkystės produktų derliaus nuėmimo, gyvulių gimimo ir auginimo, melžiamų karvių melžimo ir pan. vieta. Jei produktas perdirbtas, „kilmės vieta“ gali reikšti vietą, kurioje produktas buvo iš esmės pakeistas paskutinį kartą. Taigi, jei tai žemės ūkio produktas, ūkininkavimo ir kilmės vietos gali nesutapti. Visiems maisto produktams taikomas horizontalusis kilmės ir provenencijos vietų nurodymo etiketėse reguliavimas aptariamas Komisijos pateiktame Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams pasiūlyme, COM (2008) 40. Jį šiuo metu svarsto Europos Parlamentas ir Taryba.

[10] Geografinių nuorodų sistema taikoma ir žuvininkystės produktams.

[11] Kaip nustatyta PPO TRIPS susitarimo 22 straipsnio 2 dalyje.

[12] Komisija parengs pieno kvotų panaikinimo poveikio sūrių, kurie apibūdinami geografinėmis nuorodomis, gamybai ir prekybai jais ataskaitą.

[13] Be kita ko, reglamentas dabar taikomas akvakultūrai.

[14] Šiuo metu PPO SFS (sanitarijos ir fitosanitarijos) komitete vyksta diskusijos dėl privačių standartų.

[15] Organizacija ISEAL Alliance nustato ir kodifikuoja gerąją patirtį tarptautiniu lygmeniu. Jos tikslas – rengti ir taikyti socialinius ir aplinkos standartus.