52008PC0846

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 9.12.2008

KOM(2008)846 galutinis

2005/0242 (COD)

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI pagal EB sutarties 251 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą dėl

Tarybos bendrosios pozicijos siekiant priimti direktyvą dėl laivų savininkų civilinės atsakomybės ir finansinių garantijų

(Tekstas svarbus EEE)

2005/0242 (COD)

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI pagal EB sutarties 251 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą dėl

Tarybos bendrosios pozicijos siekiant priimti direktyvą dėl laivų savininkų civilinės atsakomybės ir finansinių garantijų

(Tekstas svarbus EEE)

1. PAGRINDINIAI FAKTAI

Pasiūlymas EP ir Tarybai pateiktas (dokumentas COM(2005) 593 galutinis – 2005/0242 COD) | 2006 m. sausio 30 d. |

Regionų komiteto nuomonė pateikta | 2006 m. birželio 15 d. |

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė pateikta | 2006 m. rugsėjo 13 d. |

Europos Parlamento nuomonė pateikta (po pirmojo svarstymo) | 2007 m. kovo 29 d. |

Iš dalies pakeistas pasiūlymas perduotas | 2007 m. spalio 24 d. |

Bendroji pozicija priimta | 2008.12.9. |

2. KOMISIJOS PASIŪLYMO DALYKAS

Pasiūlymu, kuris yra dalis trečiojo jūrų sektoriaus saugos teisės aktų paketo, siekiama nustatyti minimalias visoms valstybėms narėms bendras taisykles dėl laivų savininkų civilinės atsakomybės ir draudimo bei apibrėžti svarbiausias taisykles, kuriomis ūkinės veiklos vykdytojams būtų nustatyta didesnė atsakomybė ir užtikrinta, kad nuostoliai būtų atlyginti.

Pasiūlymu numatoma:

- kad visos valstybės narės ratifikuotų Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) konvenciją dėl atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus ribojimo, 1996 m. redakciją (angl. Convention on the Limitation of Liability for Maritime Claims , toliau – 1996 m. LLMC). LLMC 1996 numatyti du pagrindiniai dalykai:

- šioje konvencijoje įtvirtinamas atsakomybės ribojimo principas, nes nustatoma itin aukšta riba, nuo kurios laivų savininkai praranda teisę riboti savo atsakomybę („neatleistinas nusižengimas“).

- siekiant, kad dauguma atvejų nukentėjusiesiems būtų tinkamai atlyginta, nustatyti pakankamai griežti atsakomybės apribojimai (šie apribojimai tris kartus griežtesni nei nustatyti atitinkamoje 1976 m. LLMC konvencijoje).

- įtraukti šią konvenciją į Bendrijos teisę, priimant pakeitimus, suderinamus su konvencija, kuriais laivų, plaukiojančių ne su susitariančiosios valstybės vėliava, savininkai nebeturėtų teisės apriboti savo atsakomybę („sunkus nusižengimas“).

- įdiegti privalomojo laivų savininkų civilinės atsakomybės draudimo sistemą.

- nustatyti dvigubai didesnį nei 1996 m. LLMC nurodytą draudimo dydį.

- kad valstybės narės patikrintų, ar draudimas tikras ir tai patvirtindamos išduotų visoje Europoje abipusiai pripažįstamus liudijimus.

- kad laivui įplaukus į valstybės narės jurisdikcijai priklausančią jūros zoną, laivo kapitonas praneštų turįs minėtus liudijimus (pareiga pranešti taikytina tranzitu plaukiantiems laivams).

- tiesioginis nukentėjusiojo ieškinys draudikui.

- be to, pasiūlymu numatoma TJO ir Tarptautinės darbo organizacijos rezoliuciją dėl finansinių garantijų suteikimo likimo valiai paliktų jūrininkų atveju pripažinti privaloma.

Taip pat šia sistema siekiama kuo greičiau išspręsti nuolatines dar neišspręstas kai kurių TJO konvencijų, ypač tų, kuriomis siekiama įvesti privalomą draudimą nuo tam tikros laivų sukeliamos žalos, įgyvendinimo problemas.

3. PASTABOS DĖL BENDROSIOS POZICIJOS

Pradinius Komisijos užmojus Taryba, per pirmąjį svarstymą Europos Parlamente sulaukusi palaikymo, gerokai sumažino. Bendrojoje pozicijoje liko tik dalis pradinio pasiūlymo.

- Pakeitimai:

- pavadinimas „direktyva dėl laivų savininkų civilinės atsakomybės ir finansinių garantijų“ panaikintas ir pakeistas nauju pavadinimu „direktyva dėl laivų savininkų atsakomybės pagal jūrinius reikalavimus draudimo“;

- panaikintas įsipareigojimas ratifikuoti 1996 m. LLMC, kadangi valstybės narės deklaracijoje įsipareigojo ją ratifikuoti iki 2012 m. sausio 1 d. (kartu su kitomis atitinkamomis konvencijomis); taip pat panaikintas pasiūlymas šią konvenciją įtraukti į Bendrijos teisę;

- išbrauktas mechanizmas dėl likimo valiai paliktų jūrininkų;

- panaikinta tikrinimo, ar laivų savininkai apsidraudę civilinės atsakomybės draudimu, Europos sistema;

- panaikintas įpareigojimas įplaukus į valstybės narės jurisdikcijai priklausančią jūros zoną pranešti apie turimą draudimo liudijimą;

- panaikinta galimybė pateikti tiesioginį ieškinį prieš draudiką.

- Nepakeista:

- prievolė visiems su valstybės narės vėliava plaukiojantiems laivams (visame pasaulyje) ir visiems į valstybės narės jurisdikcijai priklausančią jūros zoną įplaukiantiems laivams turėti draudimą;

- šio draudimo apsaugos dydis atitinka 1996 m. LLMC nustatytą draudimo dydį.

- draudimo įrodymu bus laikomas draudimo bendrovių išduodamas draudimo liudijimas;

- draudimo liudijimo turėjimas laive galės būti patikrintas surengus patikrinimą pagal direktyvą dėl uosto valstybės atliekamos kontrolės;

- liudijimo neturintis laivas galės būti sulaikytas arba net išsiųstas, nepažeidžiant galimybės taikyti kiekvienos valstybės narės atskirai nustatomas finansines sankcijas.

- direktyvos įgyvendinimo data atidėta iki 2012 m. sausio 1 d., iki kurios visos valstybės narės, pasirašydamos minėtą valstybių narių deklaraciją, įsipareigoja ratifikuoti 1996 m. LLMC.

Nepaisant tam tikrų Tarybos pakeitimų, bendrojoje pozicijoje išlaikyti pagrindiniai aspektai. Dabar laivų draudimas nėra privalomas. Direktyvoje bus reikalaujama, kad visi laivai, nepriklausomai nuo to, su kokios valstybės vėliava jie plaukioja, būtų draudžiami 1996 m. LLMC nustatytu draudimo dydžiu, kuris tris kartus viršija ankstesnėje konvencijoje nustatytą dydį. Tai būtų ryžtingi veiksmai, skirti gyventojams ir ūkinės veiklos vykdytojams. Pažymėtina, kad laivų, kuriems taikomi šie apribojimai, tonažo dalis pasaulio laivyne sudaro tik apie 20 %. Be to, ne visi laivai yra apdrausti.

4. IŠVADOS

Komisija atsižvelgia į tai, kad Taryba 2008 m. balandžio sesijos metu iš esmės nepritarė šiam pasiūlymui, ir galiausiai vienbalsiai priėmė bendrąją poziciją dėl pridėtinę vertę turinčio dokumento.