28.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/29

—

ragina kurti paramos sistemą, kuri užtikrintų investicinių sprendimų ilgalaikį stabilumą, skatindama į rinką orientuotas priemones, įskaitant teisės aktus dėl ženklinimo nurodant gamybos šalį, ir propaguodama ES gamybos standartus (2 punktas),

—

ragina remti GN ir ūkininkų privačias sertifikavimo sistemas, tačiau su sąlyga, kad viešosios valdžios institucijos turi garantuoti sertifikuojamų produktų kokybę ir kilmę (16 punktas),

—

prašo sukurti aiškias Bendrijos apibrėžtis kai kuriems „nustatytiems“ terminams ar geografinių gamybos metodų nurodymams, pvz., „ūkyje pagaminto produkto“, „tradicinio produkto“, „kalnų produkto“, „produkto be GMO“ ir pan. (17 punktas),

—

ragina privaloma tvarka produktus ženklinti, nurodant šalį, kurioje jie buvo pagaminti, šią tvarką taikant visiems pirminės gamybos ir pusiau perdirbtiems produktams (18 punktas),

—

mano, kad reikėtų GN logotipu ženklinti ir perdirbtus produktus (21 punktas),

—

laikosi nuomonės, kad ateityje reikėtų ne svarstyti rengti naujas programas, bet paremti esamas programas (24 punktas),

—

siūlo skatinti didesnę SKVN („saugomos kilmės vietos nuorodos“) ir SGN („saugomos geografinės nuorodos“) apsaugą PPO lygmeniu (27 punktas),

—

mano, kad būtina aiškiai uždrausti naudoti genetiškai modifikuotus organizmus visuose SKVN („saugoma kilmės vietos nuoroda“), SGN („saugoma geografinė nuoroda“) ir GTG („garantuoti tradiciniai gaminiai“) produktų gamybos etapuose, kad būtų išsaugoti tradiciniai gamybos metodai ir produkto ypatumai (28 punktas),

—

ragina Komisiją apsvarstyti būtinybę siekti lankstesnio ir didesnio reklamai skirto biudžeto (34 punktas),

—

siūlo Komisijai peržiūrėti GTG („garantuotų tradicinių gaminių“) sertifikavimą (38 punktas).

Pranešėjas

:

Milner Whiteman Obe (UK / STE-EA), Bridžnorto apskrities tarybos narys

1.

pritaria žaliajai knygai, nes ja siekiama sukurti sistemą, kad būtų remiama ir saugoma kokybiškų ES žemės ūkio produktų gamyba ir užtikrinamas tvirtesnis jos ryšys su vartotojais, užkertant kelią nesąžiningam esamų kilmės nuorodų naudojimui, kuris iškraipo konkurenciją. Dėl to regionai, jų kraštovaizdis ir savitumas, kurį kuria ūkininkai ir jų produkcija, įgis ilgalaikio tvarumo, o tai prisidės prie regioninės plėtros ateityje ir sumažins kaimo vietovių gyventojų mažėjimo riziką;

2.

ragina kurti paramos sistemą, kuri užtikrintų investicinių sprendimų ilgalaikį stabilumą, skatindama į rinką orientuotas priemones, įskaitant teisės aktus dėl ženklinimo nurodant gamybos šalį, ir propaguodama ES gamybos standartus, ypač maisto saugos ir higienos, aplinkos apsaugos ir tradicinių gamybos būdų srityse;

3.

tikisi, kad žalioji knyga suteiks didesnį postūmį ryžtingesniam Bendrijos žemės ūkio politikos įsipareigojimui gaminti aukštos kokybės produkciją. Be abejonės, Reglamentai Nr. 2081/92 ir 2082/92 dėl kilmės vietos nuorodų apsaugos ik šiol buvo retai taikomi, o tai leidžia manyti, kad didžioji vartotojų dalis nežino, ką reiškia sąvokos „saugoma kilmės vietos nuoroda“, „saugoma geografinė nuoroda“, „garantuoti tradiciniai gaminiai“ ar „ekologinis ūkininkavimas“. Todėl reikia persvarstyti ir pakoreguoti visas tokių produktų reklamos ir informavimo apie juos iniciatyvas bei glaudžiau susieti BŽŪP pirmojo ir antrojo ramsčio veiklą su aukštos kokybės produkcijos gamyba bei su sertifikavimo ir kontrolės procedūromis susijusių sąnaudų mažinimu;

4.

pabrėžia, kad tendencija suvienodinti produktus ir gamybos koncentracija – tai veiksniai, dėl kurių ūkininkai susiduria su pasaulio rinkos svyravimais ir kyla grėsmė geografinių sričių įvairovei;

5.

pritaria žaliosios knygos nuostatai, kuria pripažįstama, kad žemės ūkio produktų kokybė yra neatsiejamai susijusi su regionų tradicijomis, vystymusi ir tvarumu, tačiau visi šie aspektai turi būti sustiprinti ir apsaugoti taikant atitinkamas sistemas, pvz., geografinių nuorodų (GN) sistemas, kurių intelektinę nuosavybę reikia saugoti nuo itin dažnų kilmės nuorodų klastojimo atvejų įsteigiant tarptautinį registrą;

6.

mano, kad svarbu skatinti vystyti tokias iniciatyvas kaip žemdirbių turgus ir tiesioginis pardavimas, kadangi jos nereikalauja tarpininkų ir sutrumpina pardavimo grandinę: mažindamos vartotojų mokamas kainas, naftos vartojimą ir tokiu būdu aplinkos taršos šaltinius, šios iniciatyvos, gerbdamos produkcijos sezoninį pobūdį, skatina vartoti tradicinius vietos produktus, kurių šviežumą, autentiškumą ir skonį lengviau užtikrinti ir paprasčiau kontroliuoti;

7.

visiškai pritaria tam, kad veiksmingiausiais ES ūkininkų ginklas – kokybė, kad vartotojai reikalauja, kad maistas būtų gero skonio, atitiktų tradicijas, būtų autentiškas, ir visų pirma kiltų iš jų regiono, taip pat kad būtų taikomi gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos standartai, todėl ES ūkininkai turi realią galimybę užtikrinti savo produkcijos išskirtinumą rinkoje ir taip gauti didesnes pajamas;

8.

pritaria tam, kad PPO derybų perspektyvoje būtina, kad vis atviresnėje pasaulio rinkoje apie ES maisto kokybės ir saugos standartus būtų pranešama vartotojams ir kad šie standartai būtų pristatomi kaip teigiama, daugeliu atvejų išskirtinė produkto savybė; ragina Europos Komisiją imtis veiksmų, kad užtikrintų, jog geografines nuorodas pripažintų ES prekybos partneriai;

9.

pabrėžia, kad būtina sistema, kuri neatsiliktų nuo nuolat didėjančių pasaulio vartotojų ir ES ūkininkų poreikių. Todėl ūkininkams reikalingos paramos priemonės, pvz., lankstesnis ir didesnis reklamai skirtas biudžetas ūkininkų valdomoms geografinių nuorodų ir privačioms sertifikavimo sistemoms, tačiau su sąlyga, kad viešosios valdžios institucijos garantuotų sertifikuojamų produktų kokybę ir kilmę. Tokios sistemos yra lanksčios ir greitai reaguoja į naujus ūkininkų ir rinkos poreikius;

10.

mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi didelės patirties ir pripažintos kompetencijos daryti įtaką žemės ūkio produktų kokybei ir savo veiksmais ją remti administruojant ES kaimo plėtros planus, teritorijų planavimą ir regionų vystymąsi. Yra daug atvejų, kai valdžios institucijos skatino kokybę paremdamos tokias sistemas kaip GN;

11.

atkreipia dėmesį į naują BŽŪP struktūrą (atsieta parama) ir į tai, kad ES ūkininkai vis dažniau jaučia pasaulinės rinkos poveikį. Todėl labai svarbu pripažinti, kad ES ūkininkai įvairiose srityse, pvz., tvarumo, augalų ir produktų higienos, sanitarinės kokybės garantijų, darbo saugos ir pagarbos darbuotojų teisėms, gyvūnų gerovės ir regionų teritorinio planavimo, laikosi aukštesnių gamybos ir kokybės standartų nei trečiųjų šalių ūkininkai. Už šių aukštesnių reikalavimų laikymąsi ir po 2013 m. reikalinga kompensacija tiesioginėmis ES išmokomis. Tai itin svarbu vietos ir regionų valdžios institucijoms, nes ES žemės ūkio veikla formuoja visų regionų ekonomiką, kraštovaizdį ir bendruomenę;

12.

nurodo, kad reikia sukurti sąlygas, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų prisidėti prie žemės ūkio produktų kokybės gerinimo arba visapusiškai remti tokius veiksmus vykdant ES kaimo plėtros programas. Vietos ir regionų valdžios institucijoms tenka pagrindinis vaidmuo nustatant prioritetus ir įgyvendinant programas, kurios leido ES ūkininkams gauti realią naudą;

13.

pažymi teigiamus iniciatyvų, skirtų naujai žemės ūkio teritorializacijai, rezultatus, t. y. sukurtas stipresnes kilmės vietos, vartotojo ir žemės ūkio sąsajas. Ūkininkų turgus ir renginiai mokyklose – konkretūs pavyzdžiai, kaip padėti plačiajai visuomenei ir ypač vaikams susipažinti su augalinės kilmės produktais, jų gamybos metodais, organoleptinėmis savybėmis ir augalų sezoniškumu; prašo Europos Komisijos remti šios gerosios praktikos sklaidą;

14.

pripažįsta, kad vietos ir regionų valdžios institucijų veikla, skirta skatinti kokybiškų žemės ūkio produktų paklausą ir savo veiksmais tobulinti viešuosius pirkimus visose srityse, įskaitant maitinimą mokyklose ir ligoninėse, galėtų labai padėti siekti žaliojoje knygoje numatytų tikslų, todėl ragina, taikant tinkamas paramos formas, laipsniškai pradėti įgyvendinti šiuos veiksmus visose srityse; ragina Europos Komisiją atsižvelgti į vietos ir regionų valdžios institucijų inicijuotų projektų rezultatus, atkreipiant dėmesį į kai kuriuos veiksnius, pvz., mažesnį maisto atliekų kiekį valgyklose ir žemės ūkio produktų kokybę;

15.

atkreipia dėmesį į daugelio ES vietos ir regionų valdžios institucijų veiksmus trečiosiose šalyse įgyvendinant vystomąsias programas, kuriomis remiami tradiciniai ūkininkavimo metodai, skatinama saugoti ekosistemas, biologinę įvairovę ir atsižvelgti į vietos vartotojų poreikius;

16.

nori priminti Komisijai, kad ūkininkai, vartotojai bei pramonė ir toliau atmeta ES sistemą ir logotipą (apie tai buvo neseniai kalbama Komisijos 2007 m. vasario mėn. konferencijoje dėl standartų). Siekiant geresnio ryšio su vartotojais ir jų informavimo, etiketėje reikėtų aiškiai nurodyti produkto kilmę ir ypatingą kokybę. Be to, laikas, sugaištas logotipui sukurti, sąnaudos, kurias patyrė ūkininkai reikalavimų laikymosi tikrinimams ir bet kurios formos ryšiui su vartotojais užmegzti, nėra laikomas svarbiu. Rinka ir ūkininkai sukūrė savo sistemas, kad būtų pasiekti šie tikslai. Taigi, kad rezultatai pateisintų sąnaudas ir būtų užmegztas glaudesnis ryšys su vartotojais, ragintume remti GN ir ūkininkų privačias sertifikavimo sistemas, tačiau su sąlyga, kad viešosios valdžios institucijos turi garantuoti sertifikuojamų produktų kokybę ir kilmę, pateikiant vartotojams aiškią informaciją ir nesukuriant papildomos finansinės ir administracinės naštos;

17.

ragina supaprastinti prekybos standartus, tačiau pabrėžia, kad būtina glaudžiau susieti gamybos poreikius ir gautą produktą, taikant aiškesnę terminologiją, atitinkamus teisinius reikalavimus ir etiketėje nurodant vartotojams teisingą informaciją; mano, kad nedidelę naudą duodančias kliūtis būtina pašalinti ir kiekybiškai pernelyg nenukrypti nuo maisto kokybės sąvokos; todėl palankiai vertina neseniai pateiktą Europos Komisijos pasiūlymą, kuriuo panaikinami reikalavimai dėl įvairių vaisių ir daržovių dydžio ir formos standartų. Tačiau griežtos priemonės turėtų išlikti, kad ūkininkai ir vartotojai būtų apsaugoti bei pasitikėtų vieni kitais. Tai ypač svarbu, kai genetiškai modifikuotuose maisto produktuose naudojami GMO. Vis dėlto, tokios priemonės, kita vertus, neturėtų dubliuotis su teisės aktais, užkertančiais kelią vartotojų klaidinimui. Šį tikslą pasiekti galėtų padėti aiškus gamybos poreikių apibrėžimas ir konkrečių savybių nustatymas vartojant kai kuriuos terminus, pvz., „gaminant į aplinką išskiriama mažai anglies dioksido“ ir „ganyklinė gyvulininkystė (paukštininkystė)“. Būtų naudinga apibrėžti nepatentuotus produktus ir būtiniausius prekybos jais reikalavimus. Būtų taip pat tikslinga sukurti aiškias Bendrijos apibrėžtis kai kuriems „nustatytiems“ terminams ar geografinių gamybos metodų nurodymams, pvz., „ūkyje pagaminto produkto“, „tradicinio produkto“, „kalnų produkto“, „produkto be GMO“ ir pan. Šiuos terminus būtų galima neprivaloma tvarka nurodyti ant gaminių etikečių, kai užtikrinamas atitinkamas nuolat patikrinamos savikontrolės lygis;

18.

pabrėžia, kad nuolat gaunama informacijos, jog ES vartotojai reikalauja nurodyti, kurioje šalyje jų maisto produktai pagaminti (užauginti). Vis dažniau pasitaiko atvejų, parodančių, kad vartotojai šioje srityje klaidinami. Todėl Komitetas ragina privaloma tvarka produktus ženklinti, nurodant šalį, kurioje jie buvo pagaminti, šią tvarką taikant pirminės gamybos produktams, pusiau perdirbtiems produktams ir galutinių produktų, pvz., kumpio ir sūrio, sudedamosioms dalims;

19.

ragina valstybėse narėse suvienodinti pridėtinės vertės mokesčius (PVM), taikomus gaminamai (auginamai) žemės ūkio produkcijai, nes sąžininga ūkininkų konkurencija užtikrins geresnę produkcijos kokybę;

20.

pabrėžia, jog būtinas pasaulio vartotojų pasitikėjimas Europos Sąjungos GN sistema. Akivaizdu, kad vartotojai turėtų būti geriau informuoti apie sistemų pobūdį, apie tai, kaip užtikrinamos šių sistemų intelektinės nuosavybės teisės pasaulyje, ir apie tai, kaip jos glaudžiai susijusios su tam tikru regionu. Taigi, nepaprastai svarbu pradėti reklamos kampanijas, kurioms būtų skirtas specialus biudžetas, ir informuoti vartotojus šiuo klausimu. Europos Sąjungoje valstybės narės oficialiai imsis būtinų priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti neteisėtą saugomų kilmės vietos ir geografinių nuorodų naudojimą jų teritorijose, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 510/06 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis;

21.

ragina vartotojų pasitikėjimą įgyti visišku skaidrumu. Todėl reikėtų GN logotipu ženklinti ir perdirbtus produktus. Kad nebūtų pažeistas būsimas GN vientisumas, tais atvejais, kai GN produktai nurodomi galutinio produkto etiketėje, būtina užtikrinti, kad ingrediento dalies pakanka ją laikyti išskirtine savybe ir kad yra gautas atitinkamos apsaugos asociacijos ir valdžios institucijos leidimas naudoti GN;

22.

kalbant apie geografinių nuorodų ženklinimą, mano, kad svarbu nustatyti kriterijus, kuriais būtų galima pasinaudoti sprendžiant, ar pavadinimas yra bendrinis, ar jį galima saugoti kaip geografinę nuorodą. Produktų sąrašą būtų galima išplėsti įtraukiant miško uogas ir grybus ir iš jų pagamintus produktus. Reikia taip pat užtikrinti, kad į šį sąrašą būtų įtraukti iš uogų ir vaisių pagaminti produktai. Be to, Komisija turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad esama valstybių narių pripažintų kolektyvinių sertifikavimo ženklų (specialių kokybės sistemų), ir valstybėms narėms pasiūlyti bendrą taisyklių paketą šiems kokybės mechanizmams pripažinti;

23.

mano, kad reikėtų suvienodinti ekologiškų produktų priežiūros ir sertifikavimo įstaigas ir procedūras ir taip užtikrinti didesnę maisto saugą ir didesnį vartotojų pasitikėjimą – viso to galima pasiekti patvirtinus naują ES ekologinį ženklą, kuris užtikrintų visoje ES vienodus gamybos, priežiūros ir sertifikavimo kriterijus, padėtų spręsti problemas ir toliau propaguoti bendrąją ES ekologinę rinką. Jis taip pat prisidėtų prie didesnio vartotojų informuotumo apie tai, kad visoje Europos Sąjungoje ekologiškiems produktams galioja bendros, veiksmingos taisyklės ir tikrinimo procedūros;

24.

laikosi nuomonės, kad ateityje reikėtų ne svarstyti rengti naujas programas, bet paremti esamas programas tokiose srityse kaip gyvūnų gerovė. Komisija turėtų suteikti paramą gairėmis ir patikimumu, tačiau nebūtini jokie pasiūlymai kurti naujus ženklus vartotojų rinkoje, kurioje dabartiniai ženklai pripažįstami ir jų reikšmė yra žinoma, pvz., prancūziško ženklo „Label rouge“ („Raudonasis ženklas“);

25.

mano, kad veikiau reikėtų įvesti nuobaudų sistemą, skirtą kovoti su neteisėtu saugomų pavadinimų naudojimu, ir nustatyti bei atidžiai stebėti šia veika įtariamus subjektus, kartu pasiūlyti nuobaudas, taikomas visose ES valstybėse narėse;

26.

saugomų kilmės vietos nuorodų klausimu pažymi, kad reikėtų pareikalauti iš visų valstybių narių oficialiai saugoti kilmės vietos nuorodas nuo piktnaudžiavimo ir klastojimo. Be to, Komitetas siūlo diferencijuoti saugomų kilmės vietos nuorodų apsaugos procedūras ir taisykles, atskiriant tarptautiniu mastu žinomus ir plačiai eksportuojamus produktus, kurie dažniau klastojami, nuo vietos rinkose parduodamų produktų, kurių vietos kilmės nuoroda klastojama rečiau. Pastarajai produktų kategorijai Komitetas siūlo taikyti supaprastintą pripažinimo procedūrą suteikiant nacionalinio arba regionų lygmens apsaugą. Kalbant apie itin sparčią kai kurių sektorių gamybos technikos ir perdirbimo technologijų raidą, Komitetas mano, kad būtų tinkama numatyti galimybę pritaikyti gamybos taisykles įvedant paprastesnes procedūras;

27.

mano, kad reikėtų skatinti didesnę SKVN („saugomos kilmės vietos nuorodos“) ir SGN („saugomos geografinės nuorodos“) apsaugą PPO lygmeniu. Be to, derėtų skatinti sudaryti dvišalius susitarimus su įvairiomis ES nepriklausančiomis šalimis siekiant abipusio žemės ūkio produktų ženklinimo pripažinimo. Kadangi vis daugiau naujų prašymų suteikti SGN pateikiama iš trečiųjų šalių, Regionų komitetas siūlo apsvarstyti galimybę įsteigti Europos žemės ūkio produktų kokybės agentūrą. Produktai galėtų būti pripažįstami Europos Sąjungoje nepriklausomai nuo to, ar jie yra eksportuojami. Tarptautinės apsaugos pobūdis gali skirtis priklausomai nuo to, kokia yra produkto klastojimo rizika. Pvz., eksportuojamiems produktams, kurių klastojimo rizika yra didelė, reikės tarptautinės apsaugos, kurią teikia Pasaulinė prekybos organizacija (PPO). Mažesnę riziką keliantiems produktams, kurie parduodami vietos lygiu, gali būti taikoma paprastesnė procedūra – juos pripažintų valstybė narė, pranešdama apie tai Briuseliui (tai būtų panašu į dabartinę laikiną apsaugos tvarką), ir produktas būtų apsaugotas pagal Europos teisę. Be to, labai svarbu užtikrinti, kad geografinės nuorodos būtų saugomos visoje Europos Sąjungoje ir kad valstybės narės imtųsi veiksmų savo teritorijoje ir būtų atsakingos už oficialius veiksmus, jei produktai būtų klastojami arba užregistruoti produktai būtų imituojami. RK siūlo šiuo tikslu į Reglamento Nr. 51/06 13 straipsnį įtraukti specialią nuostatą. Komisija tarptautiniu lygiu ir ypač Europos Sąjungoje turėtų pasisakyti už oficialią apsaugą;

28.

mano, kad būtina aiškiai uždrausti naudoti genetiškai modifikuotus organizmus visuose SKVN („saugoma kilmės vietos nuoroda“), SGN („saugoma geografinė nuoroda“) ir GTG („garantuoti tradiciniai gaminiai“) produktų gamybos etapuose, kad būtų išsaugoti tradiciniai gamybos metodai ir produkto ypatumai;

29.

rekomenduoja skatinti aktyvesnį gamintojų organizacijų dalyvavimą ir siekti, kad šioje srityje vadovautų rinkos. Tinkamos struktūros privačios sistemos, kurias valdo gamintojai, kur kas geriau reaguoja nei teisės aktai, ir todėl gali greičiau atsižvelgti į vietos poreikius (vertėtų paminėti Švedijos, JK ir Vokietijos sistemas);

30.

mano, kad dabartinės pridėtinės kokybinės vertės produktų sertifikavimo sistemos geriau patenkintų visuomenės poreikius, jeigu suteiktų aiškią ir patikimą informaciją apie ūkininkavimo vietą ir metodus bei maistingumą;

31.

mano, kad bendrosios gairės praverstų ir padėtų užtikrinti geresnį vartotojų informavimą apie būtiniausius reikalavimus siekiant užtikrinti elementarią maisto kokybę. Gaires turėtų nustatyti nepriklausomi komitetai, jeigu tam pritaria visi atitinkami maisto grandinės dalyviai, nepaisant jų vietovės;

32.

pritaria minčiai, jog norint, kad privačios sistemos būtų sėkmingos, į jas reikia įtraukti gamintojus. Taip pat svarbu visapusiškai remti gamintojų asociacijas. Tai užtikrins kontrolės priemonių, sąnaudų ir standartų atnešamą realią naudą ES ūkininkams;

33.

pabrėžia, kad būtina atsižvelgti į finansinę ir administracinę naštą, tenkančią smulkiems gamintojams, taikantiems nepramoninius ūkininkavimo metodus; todėl ragina, atsižvelgiant į šias aplinkybes, išsaugoti nukrypti leidžiančias nuostatas, taikomas tokio pobūdžio gamybai, kuri struktūriniu požiūriu negali būti suderinama su tam tikromis taisyklėmis;

34.

ragina Komisiją apsvarstyti būtinybę siekti lankstesnio ir didesnio reklamai skirto biudžeto. Būtina apsvarstyti reklamai skirtame biudžete akcentuojamas sritis, kad būtų atidžiau išnagrinėtos bet kokio pobūdžio sertifikavimo sistemos;

35.

mano, kad ES ūkininkai būtų geriau pripažinti ir galėtų išvystyti geresnę rinkodaros sistemą, jeigu valstybės pagalbos taisyklės maisto reklamos srityje būtų ne tokios griežtos ir jeigu Bendrijos viešosios kokybės sertifikavimo sistemos (SKVN („saugoma kilmės vietos nuoroda“), SGN („saugoma geografinė nuoroda“), GTG („garantuoti tradiciniai gaminiai“), atokiausių regionų ir ekologinio ūkininkavimo ženklas) būtų skatinamos ir gerinamos;

36.

ragina taikyti mikrokredito lengvatas smulkiems ūkininkams, kurie investuoja siekdami gaminti daugiau vietinės, kokybiškos ir saugios produkcijos; todėl ragina apsvarstyti galimybę išteklius, iki šiol skirtus intervencinėms priemonėms, skirti gamintojams, kurie taiko sąžiningą ir tvarią žemdirbystę skatinančius gamybos metodus;

37.

mano, kad, siekiant išvengti sumaišties ir administracinių sunkumų, nereikėtų skatinti kurti naujų Bendrijos sertifikavimo sistemų. Tačiau būtų naudinga apibrėžti gaires, kurios užtikrintų objektyvų kitų produktų (ne SKVN ir SGN) sertifikavimą (ISO, BIO ir pan.). Be to, reikėtų aktyviau ir geriau koordinuoti įvairių kontrolės įstaigų bendradarbiavimą;

38.

siūlo Komisijai peržiūrėti GTG („garantuotų tradicinių gaminių“) sertifikavimą ir įdiegti specialų Europos maisto produktų prekės ženklą, kuris taptų naujos kokybės sertifikavimo sistema, skirta tradiciniams / vietos / amatininkų gaminiams, kuri, sujungdama keletą būtiniausių kokybės parametrų, susietų kitus veiksnius, susijusius su gamybos vietove, vietos (regiono) ekonomika, tvaria žemėtvarka, jų įnašu į kaimo gyventojų išsaugojimą, turizmą, vietos gyvenimo kokybę, kt. Sertifikavimo sistemoje turėtų būti vartojamos tokios sąvokos kaip tradicinis gaminys, vietinis gaminys, regioninis gaminys ir kt.;

39.

ragina Komisiją ir bendrojoje rinkoje, ir trečiosiose šalyse teikti finansinę paramą informavimo ir reklamos kampanijoms organizuoti, kad būtų propaguojama ir aiškinama įvairių Europos žemės ūkio produktų kokybės ženklų reikšmė, išsamios gamybos sąlygos ir taisyklės, kurių turi laikytis Europos ūkininkai, palyginti su kitų šalių ūkininkais (aplinkos, gyvūnų gerovės, aukštų maisto saugos standartų ir kt.).