52006DC0120

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 15.3.2006

KOM(2006) 120 galutinis

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Direktyvos 1999/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo sistemos veikimo ataskaita

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Direktyva 3

2.1. Pagrindinė informacija 3

2.2. Direktyvos įgyvendinimas 4

2.3. Direktyvos turinys 4

2.3.1 Tikslas ir taikymo sritis 4

2.3.2. Įvairios direktyvoje minimos elektroninių parašų rūšys 4

2.3.3. Su vidaus rinka susiję klausimai 5

2.3.4 Teisinis pripažinimas 5

3. Direktyvos poveikis vidaus rinkai 5

3.1. Bendrosios pastabos apie direktyvos ryšį su rinkos plėtra 5

3.2. Elektroninių sertifikatų rinkoje naudojamos taikomosios programos 6

3.3. Technologijų raida 6

3.3.1. Standartizacija 6

3.3.2. Technologinės problemos 7

4. Direktyvos poveikis kitokiam reglamentavimui 8

4.1. Direktyva 2001/115/EB 8

4.2. Naujosios viešųjų pirkimų direktyvos 8

4.3 Komisijos sprendimas dėl elektroninių ir skaitmeninių dokumentų 9

5. Išvados 9

5.1. Teisinis aspektas 9

5.2. Poveikis rinkai 10

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

Direktyvos 1999/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo sistemos veikimo ataskaita (Tekstas svarbus EEE)

1. ĮVADAS

Šioje ataskaitoje apžvelgiamas Direktyvos 1999/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo sistemos[1] (toliau – direktyva) veikimas, kaip numatyta šios direktyvos 12 straipsnyje. Ataskaitoje iš dalies remiamasi išorės konsultantų atlikto nepriklausomo tyrimo[2] (toliau – tyrimas), užbaigto 2003 m., rezultatais ir neoficialių konsultacijų su suinteresuotosiomis šalimis išvadomis[3].

2. DIREKTYVA

2.1. Pagrindinė informacija

Komunikate „Elektroninio ryšio saugumo ir pasitikėjimo užtikrinimas, kuriant skaitmeninių parašų ir šifravimo reguliavimo sistemą Europoje“ [4] pirmą kartą paskelbus apie pasiūlymą sukurti teisės aktus elektroninių parašų srityje, pasiūlymas parengti direktyvą buvo paskelbtas 1998 m.[5] Keletas valstybių narių tuo metu jau buvo įdiegusios arba pasiūliusios nacionalinius teisės aktus dėl elektroninių parašų, kurie, jų manymu, buvo būtina elektroninės komercijos augimo sąlyga ir svarbus politikos reikalavimas norint užtikrinti pasitikėjimą elektroniniais sandoriais.

Žvelgiant iš ES perspektyvos, dėl nevienodų nacionalinės teisės aktuose numatytų reikalavimų iškilo grėsmė, kad bus stabdomas sėkmingas vidaus rinkos kūrimas, ypač tose srityse, kurios priklausė nuo su elektroniniais parašais susijusių produktų ir paslaugų. Siekiant išvengti vidaus rinkos ardymo toje srityje, kuri, kaip manoma, nulems elektroninių sandorių vaidmenį būsimoje Europos ekonomikoje, buvo pasiūlytos suderinimo priemonės. Vienas iš būtiniausių reikalavimų buvo poreikis išsiaiškinti teisinį elektroninių parašų statusą, kad būtų galima užtikrinti jų teisinį galiojimą, dėl kurio dažnai kildavo abejonių.

Šią direktyvą Europos Parlamentas ir Taryba priėmė 1999 m. gruodžio mėn.

2.2. Dire ktyvos įgyvendinimas

Visos 25 ES valstybės narės šiuo metu yra įgyvendinusios bendruosius direktyvos principus. Toliau šioje ataskaitoje pateikiamos pastabos yra grindžiamos išsamia įvykusios konsultacijos išvadų bei valstybių narių įgyvendinimo priemonių apžvalga, nors oficiali teisės aktų, kuriais direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę, analizė šios ataskaitos paskelbimo metu tebėra neužbaigta.

2.3. Direktyvos turinys

2.3.1 Tikslas ir taikymo sritis

Pagrindinis tikslas, kurio siekiama šia direktyva, yra sukurti Bendrijos elektroninių parašų naudojimo sistemą, sudarant sąlygas elektroninio parašo produktams bei paslaugoms laisvai cirkuliuoti tarp valstybių narių ir užtikrinant elementarų teisinį elektroninių parašų pripažinimą.

Reikėtų pabrėžti, kad direktyvoje nekalbama apie sutarčių sudarymą bei galiojimą ar kitus teisinius reikalavimus dėl sutarčių formos, nustatytus nacionalinėje arba Bendrijos teisėje. Taip pat ji neturi įtakos su dokumentų naudojimu susijusioms taisyklėms bei apribojimams, nustatytiems nacionalinėje arba Bendrijos teisėje.[6] Taigi ši direktyva neturi įtakos nacionalinėms nuostatoms, pvz., reikalavimui, kad tam tikrų rūšių sutartys būtų užrašomos tik popieriuje. Dar daugiau, direktyvoje neatmetama galimybė, kad uždaroje sistemoje (pvz., įmonių vidiniame tinkle arba tarp paslaugos teikėjo ir jo klientų) veikiančios šalys gali susitarti dėl atskirų elektroninių parašų naudojimo sąlygų šioje sistemoje.

2.3.2. Įvairios direktyvoje minimos elektroninių parašų rūšys

Direktyvoje aptariami trejopo pobūdžio elektroniniai parašai. Pirmasis iš jų – tai pats paprasčiausias „ elektroninis parašas “, kuriam direktyvoje suteikiama plati prasmė. Šio parašo paskirtis yra padėti atpažinti duomenis ir patvirtinti jų autentiškumą. Tai gali būti tiesiog paprastas elektroninio laiško pasirašymas asmens vardu arba PIN kodo naudojimas. Kad autentiškumo patvirtinimą būtų galima laikyti parašu, jis turi būti susietas su duomenimis , ne tik naudojamas kaip subjekto autentiškumo patvirtintimo metodas arba technologija.

Antroji direktyvoje apibrėžta elektroninio parašo forma yra „ saugus elektroninis parašas “. Šios formos parašas turi atitikti direktyvos 2 straipsnio 2 punkte keliamus reikalavimus. Direktyvoje technologijų atžvilgiu laikomasi neutralumo, tačiau praktikoje šis apibrėžimas daugiausia taikomas elektroniniams parašams, kurių pagrindas yra viešojo kodavimo rakto infrastruktūra (PKI). Šioje technologijoje duomenims pasirašyti naudojama šifravimo technologija, kuriai reikalingi viešasis bei privatus kodavimo raktai.

Galiausiai, 5 straipsnio 1 dalyje minimai trečiajai elektroninio parašo formai direktyvoje nesuteikiamas atskiras pavadinimas, tačiau šioje ataskaitoje toks parašas bus vadinamas „kvalifikuotu elektroniniu parašu“. Jis susideda iš saugaus elektroninio parašo, kurio pagrindas yra kvalifikuotas sertifikatas ir kuris sukuriamas saugia parašo formavimo įranga bei atitinka I, II bei III prieduose numatytus reikalavimus.

„ Pasirašantis asmuo “ Direktyvoje įvardijamas kaip „asmuo, kuris turi parašo formavimo įrangą ir veikia savo arba atstovaujamojo fizinio ar juridinio asmens arba subjekto vardu“. Nors direktyvoje neteigiama, kad elektroninis parašas būtinai turi priklausyti fiziniam asmeniui, tačiau kvalifikuotu elektroniniu parašu pasirašantis asmuo (žr. direktyvos 5 straipsnio 1 dalį) gali būti tik fizinis asmuo, nes šios formos parašas laikomas rašytinio parašo atitikmeniu.[7]

2.3.3. Su vidaus rinka susiję klausimai

Siekiant skatinti sertifikavimo produktų bei paslaugų vidaus rinkos kūrimąsi ir užtikrinti, jog kurioje nors valstybėje narėje įsikūręs sertifikavimo paslaugų teikėjas (SPT) galėtų kitoje valstybėje narėje teikti paslaugas, 3 straipsnyje teigiama, kad norintiems patekti į rinką nereikės gauti jokio leidimo. Tačiau siekiant užtikrinti, kad visuomenei kvalifikuotus sertifikatus išduodantys sertifikavimo paslaugų tiekėjai atitiktų prieduose išdėstytus reikalavimus, valstybės narės turi nustatyti tinkamas priežiūros sistemas. Šioms priežiūros sistemoms nėra keliama jokių privalomų reikalavimų. Valstybės narės yra įgyvendinusios skirtingus modelius, kurie iki šiol daugiausia taikomi savo kilmės šalyje, ir neatrodo, kad būtų tapę kokių nors kliūčių priežastimi. Vis dėlto valstybių narių sistemų skirtumai gali turėti įtakos tarptautinių sertifikavimo paslaugų radimuisi.

Kalbant apie tarptautinių sertifikavimo paslaugų teikimą vidaus rinkoje, valstybė narė negali taikyti jokių apribojimų kitos valstybės narės teikiamoms sertifikavimo paslaugoms.

2.3.4 Teisinis pripažinimas

5 straipsnio 2 dalyje nustatomas bendrasis visų direktyvoje numatytų elektroninių parašų rūšių teisinio pripažinimo principas.

Remdamosi juo valstybės narės privalo užtikrinti, kad kvalifikuotas elektroninis parašas, minimas 5 straipsnio 1 dalyje, būtų pripažįstamas kaip atitinkantis rašytiniams parašams keliamus teisinius reikalavimus ir kad jį būtų leidžiama panaudoti teisme kaip įrodymą tokia pačia tvarka, kokia rašytiniai parašai pasitelkiami tradicinių dokumentų atžvilgiu.

Kol kas nėra precedentinės teisės dėl elektroninių parašų teisinės galios, kad būtų galima pradėti vertinti elektroninių parašų teisinį pripažinimą praktikoje.

3. DIREKTYVOS POVEIKIS VIDAUS RINKAI

3.1. Bendrosios pastabos apie direktyvos ryšį su rinkos plėtra

Priimant direktyvą būta lūkesčių, kad šis teisės aktas padės suklestėti elektroninių parašų rinkai. Teisės aktai paprastai nėra priimami tam, kad padėtų sukurti paklausą rinkoje, ir ši direktyva šiuo atžvilgiu taip pat nėra išimtis. Vis dėlto direktyva turėtų suteikti didesnį teisinį saugumą naudojant elektroninius parašus ir su jais susijusias paslaugas. Šiuo atžvilgiu direktyva galėjo suteikti pagrindą pasitikėjimui, dėl kurio būtų galėjusi suklestėti minėta rinka.

Nors pagrindinis dėmesys tyrime buvo skiriamas saugių bei kvalifikuotų elektroninių parašų naudojimui ir buvo padaryta išvada, kad šie parašai įsisavinami labai lėtai, tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad atsirado daug kitokių elektroninių parašų taikomųjų programų, kuriose naudojami paprastesni elektroniniai parašai.

3.2. Elektroninių sertifikatų rinkoje naudojamos taikomosios programos

Abi svarbiausios elektroninių parašų taikomosios programos yra susijusios su e. vyriausybe ir asmeninėmis e. banko paslaugomis. Daugelis valstybių narių ir keletas kitų Europos šalių jau įdiegė e. vyriausybės taikomąsias programas arba ketina tai padaryti. Kai kurios iš šių e. vyriausybės taikomųjų programų yra pagrįstos elektroninių asmens tapatybės kortelių naudojimu. Elektroninė asmens tapatybės kortelė gali būti naudojama kaip asmens tapatybės nustatymo dokumentas ir kartu teikti piliečiams elektroninę prieigą prie viešųjų paslaugų. Daugeliu atvejų šios asmens tapatybės kortelės atlieka tris funkcijas: asmens tapatybės nustatymo, autentiškumo patvirtinimo ir parašo.

Kita didžiausia elektroninių parašų taikomoji programa – asmeninės e. banko paslaugos – šiuo metu startuoja daugelyje ES šalių. Dauguma asmeninėms e. banko paslaugoms naudojamų autentiškumo patvirtinimo sistemų yra pagrįstos vienkartiniais slaptažodžiais (OTP) ir leksemomis, kurie atitinka direktyvoje įvardytą paprasčiausios formos elektroninį parašą. Daugelyje e. banko taikomųjų programų šios technologijos naudojamos tik vartotojo autentiškumui patvirtinti, tačiau elektroninis sandorių pasirašymo būdas vis dažnėja. Korporatyvinėje bankininkystėje („verslas verslui“) ir vykdant tarpbankinį kliringą labiau įprasta naudoti atmeniąsias korteles, kurios, manoma, teikia aukštesnio lygio apsaugą.

Tuo pačiu metu kai kuriose valstybėse narėse yra plečiamas paslaugų, kurioms reikalingas autentiškumo patvirtinimo lygis atitinka paprastos formos elektroninį parašą, spektras.

3.3. Technologijų raida

3.3.1. Standartizacija

Direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Komisija gali nustatyti elektroninio parašo produktų „visuotinai pripažintų standartų“[8] žymenis ir juos paskelbti. Dėl to, kai e. parašo produktas atitinka minėtus standartus, laikoma, kad jis atitinka II priedo f punkte ir III priede išdėstytus reikalavimus.

Komisija Europos standartų organizacijoms suteikė įgaliojimą atlikti reikiamą standartizaciją. Buvo sukurta EESSI (Europos elektroninių parašų standartizacijos iniciatyva, sudaryta iš CEN/ISSS ir ETSI narių), kurianti e. parašo produktų bei paslaugų standartus.[9]

2003 m. liepos mėn. Komisija paskelbė direktyvos 3 straipsnio 5 dalimi pagrįstą sprendimą[10], kuriame pateikė nuorodas į CEN standartus dėl reikalavimų, susijusių su kvalifikuotų elektroninių parašų kūrimu (CWA). CWA galiojimo laikas baigsis praėjus trejiems metams nuo jų paskelbimo, tačiau CEN prireikus gali pratęsti šių standartų galiojimo laiką dar vienam laikotarpiui.

Kaip numatyta 3 straipsnio 5 dalyje, Komisija, siekdama vykdyti direktyvoje iškeltus reikalavimus, taip pat gali kurti ir priimti kitus standartus tiek, kiek šie gali būti laikomi „visuotinai pripažintais standartais“. Prieduose keliamus reikalavimus paprastai galima įvykdyti remiantis ne tik OL nurodytaisiais, bet ir kitais standartais.

Rinkos atžvilgiu yra svarbu atliekant būsimąją standartizaciją atsižvelgti į naujausius technologijų pokyčius, nes ateities vartotojai elektroniniais ryšiais grindžiamame pasaulyje galės perkelti savo e. parašo kodavimo raktą iš vieno prietaiso į kitą.

3.3.2. Technologinės problemos

Į klausimą, kodėl elektroninių parašų rinka iki šiol vystėsi taip lėtai, atsakyti nėra taip paprasta, tačiau ši rinka susiduria su įvairiomis techninėmis problemomis. Dažnai minima problema, galbūt prisidedanti prie lėto saugių ar kvalifikuotų elektroninių parašų įsisavinimo Europoje, yra PKI technologijos sudėtingumas. Dažnai pabrėžiamas PKI pranašumas tuo, kad šioje technologijoje naudojama „patikimos trečiosios šalies“ sistema, suteikianti galimybę niekada tikrovėje nesusitikusioms šalims pasitikėti vienai kita internete. Tačiau panašu, kad daugelio dabartinių taikomųjų programų paslaugų teikėjai mažai domisi galimybe leisti savo klientams pasinaudoti jų suteikta autentiškumo patvirtinimo priemone kitoms paslaugoms gauti (daugiausia dėl paslaugų teikėjui tenkančios atsakomybės). Tikriausiai todėl rinkoje iki šiol vyrauja įvairūs vienkartiniai slaptažodžiai (OTP) ir neatrodo, kad ši tendencija galėtų pasikeisti artimiausioje ateityje.

Tokį lėtą e. parašų įsisavinimą rinkoje galima bandyti paaiškinti kitais veiksniais: nuostatų trūkumu direktyvoje dėl ryšių paslaugų teikėjų galutiniam vartotojui teikiamų elektroninių parašų tikrinimo paslaugų kriterijų ir dėl ryšių paslaugų teikėjų savitarpio pripažinimo. Įvairiose šalyse skirtingai sprendžiamas tokių sertifikatų kaip Root CA , Bridge CA ir Trust Status List pripažinimo klausimas. Tarptautinių e. vyriausybės sandorių sistemoje pagal IDA II programą veiksmų dėl Bridge/Gateway sertifikavimo institucijos (SI)[11] rezultatas buvo Bridge/Gateway SI bandomasis projektas, kuriame įvardytos ne tik technologinės, bet ir teisinės bei organizacinės problemos.

Techninės sąveikos trūkumas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu yra dar viena kliūtis, neleidžianti rinkoje įsitvirtinti e. parašams. Dėl šio trūkumo atsirado daug izoliuotų e. parašų taikomųjų programų „salelių“, kuriose sertifikatai gali būti naudojami tik vienoje taikomojoje programoje. EESSI yra dirbusi bendrųjų sąveikos standartų srityje, tačiau dauguma valstybių narių yra nusistačiusios nacionalinius standartus sąveikai skatinti.[12]

Šiandien dažniausiai PKI terpėje naudojama parašo formavimo įranga yra atmenioji kortelė, suteikianti galimybę patikimai saugoti privatųjį kodavimo raktą. Ši technologija yra brangi, jai reikia investicijų į fizinę infrastruktūrą (kortelių bei kortelių nuskaitymo įtaisų platinimo ir kt.). Šiuo metu jau yra sukurta alternatyvų atmeniajai kortelei, kurias galima naudoti norint patikimai saugoti kriptografinį kodavimo raktą.

Kita praktinė priežastis, dėl kurios delsiama įgyvendinti e. parašų taikomąsias programas, yra ta, kad elektroniniu būdu pasirašytų dokumentų archyvavimas laikomas pernelyg sudėtingu ir neapibrėžtu dalyku. Vykdant teisinius įsipareigojimus saugoti dokumentus ilgiau negu 30 metų, reikia brangios bei įmantrios technologijos bei procedūrų, kad būtų galima užtikrinti šių dokumentų įskaitomumą ir tikrinimą per visą šį ilgą laikotarpį.

4. DIREKTYVOS POVEIKIS KITOKIAM REGLAMENTAVIMUI

Nepaisant to, kad PKI paklausos neįmanoma sukurti teisės aktais, Komisija mano, kad elektroninių parašų diegimas yra svarbi informacinės visuomenės paslaugų plėtros ir saugios elektroninės komercijos skatinimo priemonė.

Į kai kurias neseniai priimtas direktyvas bei sprendimus buvo įtraukti e. parašai ir pateikta nuorodų į Direktyvą 1999/93/EB.

4.1. Direktyva 2001/115/EB

Direktyvoje 2001/115/EB[13] pripažįstama galimybė siųsti sąskaitas faktūras elektroniniu būdu. Šiuo atveju turi būti garantuojami sąskaitos kilmės autentiškumas ir jos turinio vientisumas, pavyzdžiui, naudojant saugius elektroninius parašus.

Šioje direktyvoje minimo saugaus e. parašo funkcija yra užtikrinti sąskaitų faktūrų perdavimo ir saugojimo proceso techninį saugumą. Iš tiesų ne visų šalių nacionalinės teisės aktuose reikalaujama, kad popieriuje surašytas dokumentas būtų pasirašomas rašytiniu parašu, o direktyvoje teigiama, jog valstybės narės negali reikalauti, kad sąskaitos faktūros būtų pasirašytos. Todėl galima teigti, kad elektroninis parašas šiuo atveju yra veikiau techninė, o ne teisinė sąvoka.

4.2. Naujosios viešųjų pirkimų direktyvos

Naujosiomis viešųjų pirkimų direktyvomis, kurios įsigaliojo 2004 m. balandžio 30 d., buvo baigta kurti teisinė elektroninių parašų naudojimo viešiesiems pirkimams sistema[14].

E. parašų naudojimas atlieka pagrindinį vaidmenį diegiant operacinių elektroninių viešųjų pirkimų sistemas visoje ES. Galima tikėtis, kad elektroniniai viešieji pirkimai taps viena iš svarbiausių e. parašų (ypač saugesniųjų parašų formų) taikymo sričių. Elektroninių viešųjų pirkimų srityje atsispindi problemos, kurias reikia išspręsti skatinant e. parašų naudojimą.

Naujosiose viešųjų pirkimų direktyvose nėra nustatyta, kurios rūšies e. parašai turėtų būti naudojami elektroniniuose konkursuose, tačiau valstybėms narėms paliekama teisė juos pasirinkti savo nuožiūra su sąlyga, kad šis pasirinkimas būtų suderintas su nacionaliniais teisės aktais, kuriais įgyvendinama Direktyva 1999/93/EB.[15] Tokia nuostata atitinka dabartinę popieriuje surašytų pasiūlymų teikimo praktiką: ES viešųjų pirkimų direktyvose nėra reguliuojama tokių pasiūlymų pasirašymo bei užtikrinimo tvarka.

Kadangi valstybės narės gali pasirinkti įvairių lygių elektroninius parašus, gali kilti pavojus, jog elektroninių viešųjų pirkimų sprendimai bus kuriami remiantis tik šioje šalyje sukurtais produktais. Dėl to atsiranda viešųjų pirkimų rinkos susiskaldymo rizika ir sudaromos kliūtys elektroninių parašų vidaus rinkai.

Dabartinis uždavinys yra visoje Europoje įdiegti e. parašus elektroninių viešųjų pirkimų srityje nesudarant kliūčių tarptautinei prekybai.

Naująsias direktyvas papildo veiksmų planas[16], kuriame nustatomi tikslai ir įvardijami galimi Komisijos ir valstybių narių veiksmai 2005(2007 m. siekiant užtikrinti, kad iki 2010 m. Europoje įsigalėtų elektroniniai viešieji pirkimai. Jame raginama kuo greičiau surasti e. parašų taikymo sprendimą, pagrįstą abipusiu pripažinimu, kuris neturėtų skirtis nuo sprendimų, taikomų kitose veiklos srityse.

4.3 Komisijos sprendimas dėl elektroninių ir skaitmeninių dokumentų

Komisijos sprendimas 2004/563 dėl elektroninių ir skaitmeninių dokumentų buvo priimtas 2004 m. liepos 7 d.[17]. Šiuo sprendimu iš dalies pakeistos Komisijos vidaus darbo tvarkos taisyklės.

Sprendime apibrėžiamos elektroninių ir skaitmeninių dokumentų galiojimo Komisijoje sąlygos. Jis taikomas Komisijos sukurtiems ar gautiems bei saugomiems elektroniniams dokumentams, o e. parašas prireikus gali būti naudojamas elektroninių dokumentų galiojimui patvirtinti[18].

Komisija parengė šio sprendimo įgyvendinimo taisyklių projektą. Šios taisyklės apima e. parašų techninės infrastruktūros įgyvendinimui būtinus principus.

5. IšVADOS

5.1. T eisinis aspektas

Direktyva suteikė teisinio tikrumo elektroninių parašų bendrajam leistinumui: poreikis teisiškai pripažinti elektroninius parašus buvo patenkintas perkeliant direktyvą į valstybių narių nacionalinės teisės aktus.

Atsižvelgdama į tai, Komisija mano, kad direktyvos tikslai yra didžiąja dalimi įgyvendinti ir kad šiame etape nėra didelio poreikio persvarstyti direktyvą.

Nepaisant to, atsižvelgdama į bendrąsias elektroninių parašų abipusio pripažinimo ir sąveikos problemas, Komisija organizuos keletą susitikimų su valstybėmis narėmis ir susijusiomis suinteresuotosiomis šalimis siekdama aptarti toliau minimus klausimus ir apsvarstyti galimybę prireikus imtis papildomų priemonių. Šie klausimai – tai direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę skirtumai; konkrečių direktyvos straipsnių paaiškinimas; techniniai bei standartizacijos aspektai, taip pat sąveikos problemos. Tokiomis aplinkybėmis bus atsižvelgiama į susijusių Komisijos tarnybų veiklos sričių rezultatus.

5.2. Poveikis rinkai

Kvalifikuotais elektroniniais parašais naudojamasi kur kas mažiau negu tikėtasi, ir šių parašų rinka nėra labai gerai išplėtota. Vartotojai šiuo metu neturi vieno bendro elektroninio sertifikato dokumentams arba sandoriams pasirašyti skaitmeninėje terpėje taip pat kaip popieriuje. Todėl direktyvos vidaus rinkos tikslas – laisva kvalifikuotų elektroninių parašų cirkuliacija – šiame etape negali būti išsamiai įvertintas.

Pagrindinė priežastis, dėl ko ši rinka kuriama taip lėtai, yra ekonominė: paslaugų teikėjai turi maža paskatų sukurti elektroninį parašą, kurį būtų galima naudoti daugelyje taikomųjų programų, ir mieliau siūlo sprendimus, tinkamus tik jų pačių paslaugoms (pvz., sprendimai bankininkystės sektoriuje). Tai lėtina tarpusavyje sąveikaujančių sprendimų kūrimo procesą. Taikomųjų programų, tokių kaip išsamūs elektroninių archyvų sprendimai, trūkumas taip pat gali trukdyti sukurti daugiafunkcinį e. parašą – tam reikia, kad vartotojų skaičius ir vartojimas pasiektų „kritinę masę“.

Vis dėlto keletas taikomųjų programų ateityje gali paskatinti rinkos augimą. E. parašų naudojimas e. vyriausybės paslaugose jau pasiekė tam tikrą mastą ir veikiausiai bus svarbus impulsas ateityje. Strateginis e. vyriausybės taikomųjų programų vaidmuo yra pripažįstamas i2010 iniciatyvoje[19], kuri skatina IRT sklaidą bei efektyvų naudojimą viešajame ir privačiajame sektoriuose. Poreikis užtikrinti saugų elektroninį asmens tapatybės nustatymo būdą, kad būtų galima naudotis viešosiomis paslaugomis, yra itin svarbus piliečiams bei įmonėms ir paskatins naudoti elektroninius parašus[20]. Atsirandant įvairioms elektroninėms asmens tapatybės kortelėms, reikės sukurti tam tikro laipsnio sąveiką. Komisija iniciatyvoms dėl elektroninių asmens tapatybės kortelių suteikė pirmenybę, pavyzdžiui, elektroninių viešųjų pirkimų veiksmų plane arba siekdama kelionės dokumentų saugos savybių suderinimo, taip pat veiksmais pagal IDABC programą dėl elektroninių asmens tapatybės kortelių sąveikos aspektų visą Europą apimančių e. vyriausybės paslaugų srityje, informacinės visuomenės technologijų (IVT) ir eTen programomis. Komisija ketina toliau modernizuoti savo pačios administraciją[21]. Viena iš priemonių yra būsima e. parašų sklaida siekiant mažiau naudoti rašytinius dokumentus.

Komisija ir toliau skatins e. parašų paslaugų bei taikomųjų programų plėtrą ir atliks rinkos stebėseną. Be paramos, teikiamos pagal e. vyriausybės veiklos sritis, bus ypač pabrėžiama e. parašų sąveika ir tarptautinis naudojimas. Komisija skatins tolesnę standartizaciją, siekdama skatinti kvalifikuotų elektroninių parašų sąveiką ir visų rūšių technologijų naudojimą vidaus rinkoje. 2006 m. ji parengs elektroninių parašų standartų ataskaitą.

[1] 1999 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo sistemos, OL L 13, 2000 1 19, p.12.

[2] Elektroninių parašų teisinių ir rinkos aspektų tyrimas, K.U.L., 2003 m.,http://europa.eu.int/information_society/eeurope/2005/all_about/trust/electronic_sig_report.pdf .

[3] 2003 m. Komisija pradėjo neoficialią konsultaciją su visomis suinteresuotosiomis šalimis, siekdama išgirsti jų nuomones apie tai, kaip veikia ši direktyva. Gautos pastabos įtraukiamos į šią ataskaitą.

[4] KOM(97) 503, 1997 m. spalio 8 d.

[5] OL C 325, 1998 10 23, p.5.

[6] Teisinių kliūčių sutarčių sudarymui elektroniniu būdu panaikinimas reglamentuojamas Elektroninės komercijos direktyvos (Direktyva 2000/31/EB, OL L 178, p.1) 9 straipsnyje.

[7] Tai, kad saugius elektroninius parašus naudoti leidžiama tik fiziniams asmenims, rodo, kad dauguma reguliuotojų laiko e. parašus tiesiog elektroniniais tradicinių rašytinių parašų atitikmenimis. Tačiau labiausiai paplitęs elektroninių parašų naudojimas yra išimtinai skirtas pranešimų autentiškumui bei tikrumui padidinti, neturint tikslo pasirašyti tradicine prasme. Tai buvo taip pat nurodyta, pvz., Tarptautinių prekybos rūmų (TPR) neoficialios konsultacijos metu.

[8] Ši sąvoka taikoma technologijų šiuolaikiškumo reikalavimams ir specialistų teikiamam pripažinimui arba grindžiama pakankamu specialistų dalyvavimu kuriant standartą.

[9] Parengtų standartų sąrašą galima rasti EESSI tinklavietėje http://www.ict.etsi.org/EESSI_home.htm .

[10] 2003 m. liepos 14 d. Sprendimas 2003/511/EB dėl elektroninio parašo produktų visuotinai pripažįstamų standartų nuorodų numerių paskelbimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1999/93/EB, OL L 175, 2003 7 15, p.45.

[11] BGCA veiksmai pagal IDA II programą: http://europa.eu.int/idabc/en/document/2318/556 .

[12] Pavyzdžiui, ISIS-MTT specifikacijomis Vokietijoje siekiama sukurti e. parašo produktų techninę sąveiką.

[13] 2001 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 2001/115/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 77/388/EEB siekiant supaprastinti, patobulinti ir suderinti sąskaitos faktūros išrašymo sąlygas atsižvelgiant į pridėtinės vertės mokestį, OL L 15, 2002 1 17, p.24.

[14] 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo, OL L 134, 2004 4 30, p.1, ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, OL L 134, 2004 4 30, p.114.

[15] Plg. Viešųjų pirkimų direktyvos 2004/18 X priedą.

[16] Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui ( Elektroninių viešųjų pirkimų teisinės sistemos įgyvendinimo veiksmų planas, 2004 10 14.

[17] 2004 m. liepos 7 d. Komisijos sprendimas, iš dalies keičiantis jos darbo tvarkos taisykles, OL L 251, 2004 7 27, p. 9.

[18] Taip pat, gavus sutikimą, jis gali būti taikomas įstaigoms arba subjektams, atsakingiems už tam tikrų Bendrijos politikos krypčių įgyvendinimą, ir nacionalinėms administracijoms, kada procedūros apima Komisiją ir šiuos kitus subjektus.

[19] KOM (2005) 229 galutinis.

[20] Taip pat žr. Ministrų deklaraciją, vienbalsiai priimtą Mančesteryje vykusioje ministrų konferencijoje dėl e. vyriausybės „Viešųjų paslaugų transformacija“, 2005 11 24.

[21] „E. Komisija 2006–2010 m.: efektyvumo ir skaidrumo sukūrimas“, strateginis pagrindas, K/2005/44 73.