(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB (3) nustatomos Sąjungos lygmens taisyklės, susijusios su vartojimo kredito sutartimis ;

(2)

2014 m. Komisija pateikė Direktyvos 2008/48/EB įgyvendinimo ataskaitą. 2020 m. Komisija pateikė antrąją tos direktyvos įgyvendinimo ataskaitą ir Komisijos tarnybų darbinį dokumentą su tos direktyvos reglamentavimo kokybės ir veiksmingumo vertinimo, apėmusio plačias konsultacijas su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, rezultatais;

(3)

tos ataskaitos ir konsultacijos atskleidė, kad Direktyva 2008/48/EB yra iš dalies veiksminga užtikrinant aukštus vartotojų apsaugos standartus ir skatinant vidaus rinkos kredito srityje kūrimą ir kad tokie tikslai tebėra aktualūs. Priežastys, paaiškinančios, kodėl ta direktyva yra veiksminga tik iš dalies, kyla tiek dėl pačios direktyvos, pavyzdžiui, dėl netiksliai suformuluotų tam tikrų straipsnių, tiek dėl išorės veiksnių, pavyzdžiui, dėl pokyčių, susijusių su skaitmenizacija, praktiniu direktyvos taikymu ir vykdymo užtikrinimu valstybėse narėse, ir dėl to, kad tam tikri vartojimo kredito rinkos aspektai nepatenka į tos direktyvos taikymo sritį;

(4)

skaitmenizacija prisidėjo prie rinkos pokyčių, kurie nebuvo numatyti tuo metu, kai Direktyva 2008/48/EB buvo priimta. Nuo tos direktyvos priėmimo fiksuojama sparti technologinė plėtra iš tikrųjų smarkiai pakeitė vartojimo kredito rinką tiek pasiūlos, tiek paklausos atžvilgiu, pvz., atsirado naujų produktų ir pakito vartotojų elgesys bei prioritetai;

(5)

netiksliai suformuluotos konkrečios Direktyvos 2008/48/EB nuostatos, pagal kurias valstybėms narėms leidžiama priimti skirtingas nei numatytosios direktyvoje ir jas viršijančias nuostatas, lėmė tai, kad Sąjungoje reglamentavimo sistema kai kuriais vartojimo kredito sutarčių aspektais yra susiskaidžiusi;

(6)

dėl de facto ir de jure padėties, susidariusios dėl šių nacionalinių skirtumų, Sąjungoje tam tikrais atvejais iškreipiama kreditorių konkurencija ir sudaromos vidaus rinkos kliūtys. Esant tokiai padėčiai, ribojama vartotojų galimybė pasinaudoti vis daugėjančiais pasiūlymais gauti tarpvalstybinį kreditą, kurių dėl skaitmenizacijos turėtų atsirasti dar daugiau. Tie iškraipymai ir apribojimai savo ruožtu gali turėti padarinių, susijusių su sumažėjusia prekių ir paslaugų paklausa. Tokia padėtis taip pat lemia tai, kad vartotojų apsaugos lygis visos Sąjungos mastu yra nepakankamas ir nevienodas;

(7)

pastaraisiais metais vartotojams siūlomo kredito rūšys gerokai pakito ir tapo įvairesnės. Atsirado naujų kredito priemonių, visų pirma internetinėje aplinkoje, ir jų naudojimo mastas toliau auga. Dėl to atsirado teisinis netikrumas dėl Direktyvos 2008/48/EB taikymo tokiems naujiems produktams;

(8)

šia direktyva papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/65/EB (4) nustatytos taisyklės. Siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, reikėtų paaiškinti, kad šios direktyvos ir minėtos direktyvos nuostatų kolizijos atveju turėtų būti taikomos šios direktyvos nuostatos kaip lex specialis;

(9)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 26 straipsnį vidaus rinką sudaro erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų ir paslaugų judėjimas. Sukūrus skaidresnę ir veiksmingesnę vartojimo kreditui taikomą teisinę sistemą turėtų padidėti vartotojų pasitikėjimas bei apsauga ir turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos plėtoti tarpvalstybinę veiklą;

(10)

siekiant pagerinti vidaus rinkos vartojimo kredito srityje veikimą, būtina numatyti suderintą Sąjungos sistemą keliose pagrindinėse srityse. Atsižvelgiant į nuolat besiplečiančią vartojimo kredito rinką, ypač internetinėje aplinkoje, ir didėjantį Sąjungos piliečių judumą, į ateitį nukreipti Sąjungos teisės aktai, kuriuos galima pritaikyti prie būsimų kredito formų ir kurie suteikia valstybėms narėms tinkamo lygio įgyvendinimo lankstumą, padės sukurti vienodas veiklos sąlygas įmonėms;

(11)

SESV 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad Sąjunga turi padėti užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą pagal SESV 114 straipsnį priimtomis priemonėmis. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 38 straipsniu numatyta, kad Sąjungos politika turi užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį;

(12)

svarbu, kad vartotojai galėtų naudotis aukšto lygio apsauga. Taigi turėtų būti įmanoma, kad laisvas kredito pasiūlymų judėjimas vyktų optimaliomis sąlygomis ir tiems, kurie siūlo kreditus, ir tiems, kurie nori juos gauti, deramai atsižvelgiant į konkrečią padėtį atskirose valstybėse narėse;

(13)

būtinas visiškas suderinimas, siekiant užtikrinti, kad visi Sąjungos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tinkamai veikiančią vidaus rinką. Todėl valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama palikti galioti arba priimti kitokias, nei nustatyta šioje direktyvoje, nacionalines nuostatas, jei šioje direktyvoje nenumatyta kitaip. Vis dėlto toks apribojimas turėtų būti taikomas tik pagal šią direktyvą suderintoms nuostatoms. Kai tokių suderintų nuostatų nėra, valstybės narėms turėtų būti leidžiama palikti galioti arba priimti nacionalinės teisės aktus. Todėl valstybės narės turėtų turėti galimybę palikti galioti arba priimti nacionalines nuostatas dėl prekės tiekėjo arba paslaugos teikėjo ir kreditoriaus solidariosios atsakomybės. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę palikti galioti arba priimti nacionalines nuostatas dėl prekių pardavimo arba paslaugų teikimo sutarties nutraukimo, kai vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti kredito sutarties. Tuo atžvilgiu valstybėms narėms turėtų būti leista neterminuotų kredito sutarčių atveju nustatyti minimalų laikotarpį, prasidedantį nuo to momento, kai kreditorius paprašo grąžinti kreditą, ir pasibaigiantį tą dieną, kai kreditas turi būti grąžintas;

(14)

derinimo aprėptį apsprendžia šioje direktyvoje išdėstytos terminų apibrėžtys. Todėl valstybių narių pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų būti apribota jos taikymo sritimi, nustatyta tose terminų apibrėžtyse. Tačiau ši direktyva neturėtų daryti poveikio tam, kad valstybės narės pagal Sąjungos teisę taikytų šios direktyvos nuostatas srityse, kurios nepatenka į jos taikymo sritį. Tokiu būdu valstybė narė galėtų palikti galioti arba priimti šią direktyvą arba tam tikras jos nuostatas atitinkančius nacionalinės teisės aktus dėl kredito sutarčių, nepatenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, pavyzdžiui, dėl kredito sutarčių, kurias sudarius iš vartotojo reikalaujama, kad jis kaip užstatą kreditoriui paliktų kokį nors daiktą, o vartotojo įsipareigojimas yra griežtai apribojamas tuo įkeistu daiktu, arba dėl kredito sutarčių, kai bendra kredito suma yra didesnė kaip 100 000 EUR. Be to, valstybės narės galėtų taikyti šią direktyvą ir susietajam kreditui, nepatenkančiam į šioje direktyvoje išdėstytą susietojo kredito sutarties apibrėžtį. Taigi šios direktyvos nuostatos dėl susietojo kredito sutarčių galėtų būti taikomos kredito sutartims, kurios skirtos tik prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutarčiai iš dalies finansuoti;

(15)

kai kurios valstybės narės Direktyvą 2008/48/EB taiko srityse, kurios nepatenka į jos taikymo sritį, siekdamos padidinti vartotojų apsaugos lygį, o kitos valstybės narės turi kitokias nacionalines taisykles, kuriomis reglamentuojamos tos sritys, atsižvelgiant į rinkos ypatumus, todėl išliko tam tikrų skirtumų tarp atskirų valstybių narių teisės, susijusių su tų rūšių kreditais. Iš tiesų kai kurios iš kredito sutarčių, nepatenkančių į Direktyvos 2008/48/EB taikymo sritį, įskaitant trumpalaikes brangiai kainuojančias kredito sutartis, kurių suma paprastai yra mažesnė nei toje direktyvoje nurodyta mažiausia 200 EUR riba, gali būti nuostolingos vartotojams. Tame kontekste, siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą ir sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybinei vartojimo kredito rinkai, ši direktyva turėtų apimti kai kurias sutartis, kurioms Direktyva 2008/48/EB nebuvo taikoma, pavyzdžiui, vartojimo kredito sutartis, kurių bendra kredito suma mažesnė nei 200 EUR. Ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma kitiems produktams, kurie gali būti nuostolingi dėl su jais susijusių didelių išlaidų ar mokesčių, mokėtinų praleistų mokėjimų atveju, kad būtų užtikrintas didesnis skaidrumas ir geresnė vartotojų apsauga, lemianti didesnį vartotojų pasitikėjimą. Taigi už šios direktyvos taikymo srities ribų neturėtų likti nuomos ar išperkamosios nuomos sutartys su pasirinkimo galimybe pirkti, kredito sutartys su sąskaitos kreditavimo galimybe, pagal kurias kreditas turi būti grąžintas per vieną mėnesį, kredito sutartys, kai už kreditą nemokamos palūkanos ir kiti mokesčiai , ir kredito sutartys, pagal kurių sąlygas reikalaujama, kad kreditas būtų grąžintas per tris mėnesius, ir mokami tik nedideli mokesčiai. Tačiau kalbant apie kai kurias iš tų kredito sutarčių, kurios buvo neįtrauktos į Direktyvos 2008/48/EB taikymo sritį ir kurioms turėtų būti taikoma ši direktyva, t. y. kredito sutartis, kurių bendra kredito suma mažesnė nei 200 EUR, kreditą, teikiamą be palūkanų ir be jokių kitų mokesčių ir tik su nedideliais mokesčiais, kuriuos vartotojas turi mokėti už pavėluotus mokėjimus, ir kreditą, kuris turi būti grąžintas per tris mėnesius taikant tik nereikšmingus mokesčius, valstybės narės turėtų turėti galimybę netaikyti apibrėžto ir riboto skaičiaus šios direktyvos nuostatų, susijusių su reklama, ikisutartine informacija ir informacija apie sutartį, kad būtų išvengta nereikalingos naštos kreditoriams, atsižvelgiant į rinkos ypatumus ir konkrečias tų kredito sutarčių savybes, pavyzdžiui, trumpesnę jų trukmę, kartu užtikrinant aukštesnio lygio vartotojų apsaugą;

(16)

schemos „pirk dabar, mokėk vėliau“, pagal kurias kreditorius suteikia vartotojui kreditą išimtinai tiekėjo tiekiamoms prekėms ar teikėjo teikiamoms paslaugoms pirkti ir kurios yra nauja skaitmeninė finansinė priemonė, leidžianti vartotojams vykdyti pirkimus ir už juos sumokėti per tam tikrą laiką, dažnai yra teikiamos be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, todėl turėtų būti įtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį;

(17)

ši direktyva neturėtų būti taikoma tam tikriems atidėtiesiems mokėjimams, kurių atveju prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas suteikia vartotojui laiko sumokėti už prekę ar paslaugą be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus nedidelius mokesčius už pavėluotus mokėjimus pagal nacionalinę teisę, su sąlyga, kad nėra trečiosios šalies, tokios kaip schemose „pirk dabar, mokėk vėliau“, kuri siūlytų kreditą prekei ar paslaugai, ir kad visas mokėjimas turi būti atliktas per ribotą 50 dienų laikotarpį nuo prekės pristatymo ar paslaugos suteikimo. Iš tiesų tokie atidėtieji mokėjimai yra verslo praktika, įprastai naudojama tam, kad vartotojai galėtų sumokėti tik po to, kai gavo prekes ar paslaugas – vartotojams ji naudinga, pavyzdžiui, atidėto medicininių sąskaitų apmokėjimo atveju, kai ligoninės suteikia vartotojams laiko apmokėti medicinines išlaidas. Tam tikrų stambių internetinių prekių tiekėjų ar paslaugų teikėjų, turinčių prieigą prie didelės klientų bazės, atžvilgiu ta išimtis turėtų būti apribota ir taikoma tik atvejais, kai jokia trečioji šalis nesiūlo ir neperka kredito ir kai mokėjimas turi būti visiškai atliktas per 14 dienų nuo prekių pristatymo ar paslaugų suteikimo, netaikant palūkanų ir jokių kitų mokesčių ir tik su nedideliais mokesčiais, nustatytais pagal nacionalinę teisę, kuriuos vartotojas turi mokėti už pavėluotus mokėjimus. Priešingu atveju tokie stambūs internetiniai tiekėjai (paslaugų teikėjai), atsižvelgiant į jų finansinius pajėgumus ir gebėjimą skatinti vartotojų impulsyvų pirkimą ir galimai perdėtą vartojimą, galėtų labai plačiai siūlyti atidėtą mokėjimą be jokių vartotojų apsaugos priemonių ir susilpninti sąžiningą konkurenciją su kitais prekių tiekėjais ar paslaugų teikėjais. Toks apribojimas visada leistų vartotojams patogiu būdu atlikti mokėjimus per dvi savaites, kartu užtikrinant, kad tuo atveju, jei stambūs internetiniai prekių tiekėjai ar paslaugų teikėjai norėtų suteikti kreditą dideliu mastu per ilgesnį laikotarpį, jiems būtų taikoma ši direktyva;

(18)

kaip aprašyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/751 (5) 17 konstatuojamojoje dalyje, atidėto nurašymo kortelės yra rinkoje paprastai prieinamos kredito kortelės, kurių atveju nuo kortelės turėtojo sąskaitos iš anksto sutartą konkrečią dieną, paprastai kartą per mėnesį, nurašoma visa operacijų suma, netaikant palūkanų. Valstybės narės turėtų turėti galimybę netaikyti šios direktyvos tam tikroms kredito sutartims, pagal kurias teikiamos debeto kortelės su atidėtojo lėšų nurašymo funkcija, nes tokios kredito sutartys gali padėti namų ūkiams geriau pritaikyti savo biudžetą prie mėnesinių pajamų, kai kreditas turi būti grąžintas per 40 dienų, be palūkanų ir netaikant jokių kitų mokesčių ir tik su nedideliais mokesčiais, susijusiais su mokėjimo paslaugos teikimu, ir jį teikia kredito įstaiga arba mokėjimo įstaiga. Ta išimtis turėtų nedaryti poveikio atitinkamų nuostatų dėl sąskaitos kreditavimo ar jos likučio viršijimo taikymui – jos turėtų būti taikomos tuo atveju, jei grąžinama suma viršija teigiamą einamosios sąskaitos likutį;

(19)

nuomos ir išperkamosios nuomos sutartys, kai nei pačioje sutartyje, nei atskiroje sutartyje, pvz., tokiose kaip grynai nuomos sutartys, nenustatyta vartotojo pareiga arba pasirinkimo galimybė pirkti sutarties objektą, neturėtų būti įtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį, atsižvelgiant į tai, kad jos neapima jokio galimo nuosavybės perdavimo sutarties pabaigoje;

(20)

be to, į šios direktyvos taikymo sritį turėtų būti įtrauktos visos iki 100 000 EUR vertės kredito sutartys. Viršutinė kredito sutarčių riba, nustatyta šioje direktyvoje, turėtų būti didesnė nei nustatytoji Direktyvoje 2008/48/EB, kad būtų atsižvelgta į indeksavimą dėl infliacijos nuo 2008 m. ir ateinančiais metais;

(21)

kredito sutarčių, kuriose numatyti kreditoriaus ir vartotojo susitarimai dėl mokėjimo atidėjimo arba grąžinimo būdų, atveju, jei vartotojas jau nevykdo įsipareigojimų arba tikėtina, kad jis neįvykdys įsipareigojimų pagal pradinę kredito sutartį, kai tokie susitarimai gali užkirsti kelią teismo procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo ir jų sąlygos nėra mažiau palankios nei nustatytosios pradinėje kredito sutartyje, valstybės narės turėtų galėti nuspręsti taikyti tik ribotą skaičių šios direktyvos nuostatų, inter alia, atleidžiančių kreditorius nuo pareigos atlikti kreditingumo vertinimą. Tai neturi užkirsti kelio mokėjimo sunkumų patiriantiems vartotojams gauti naują kredito sutartį, kuri jiems padėtų lengviau grąžinti pradinį kreditą. Kad yra tikėtina, jog vartotojai gali neįvykdyti savo įsipareigojimų, būtų laikoma, pavyzdžiai, tais atvejais, kai jie neteko darbo;

(22)

nuo 2008 m. kaip vartotojų finansavimo, paprastai skirto nedidelėms išlaidoms ar investicijoms, forma išsivystė sutelktinis finansavimas. Sutelktinio kreditinio finansavimo paslaugų teikėjas administruoja viešą skaitmeninę platformą, kad potencialiems skolintojams, veikiantiems pagal savo užsiėmimą, verslą ar profesiją arba ne, parinktų arba sudarytų palankesnes sąlygas jiems pasirinkti vartotojus, ieškančius finansavimo. Toks finansavimas galėtų būti teikiamas kaip vartojimo kreditas. Kai sutelktinio kreditinio finansavimo paslaugų teikėjai tiesiogiai teikia kreditą vartotojams, jiems turėtų būti taikomos šios direktyvos nuostatos dėl kreditorių. Kai sutelktinio kreditinio finansavimo paslaugų teikėjai sudaro palankesnes sąlygas tam, kad kreditoriai, veikiantys pagal savo užsiėmimą, verslą ar profesiją, teiktų kreditą vartotojams, tiems kreditoriams turėtų būti taikomos šioje direktyvoje nustatytos kreditorių pareigos. Tokiu atveju sutelktinio kreditinio finansavimo paslaugų teikėjai atlieka kredito tarpininkų funkcijas, todėl jiems turėtų būti taikomos šioje direktyvoje nustatytos kredito tarpininkų pareigos;

(23)

konkrečių kredito sutarčių rūšių, kurioms taikomos tik kai kurios šios direktyvos nuostatos, atveju valstybėms narėms ir toliau turėtų būti leidžiama pačioms savo nacionalinės teisės aktais reglamentuoti tokių rūšių kredito sutartis kitų aspektų, kurie šia direktyva nėra suderinti, atžvilgiu;

(24)

tęstinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo arba prekių tiekimo sutartys, kai vartotojas už jas moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu, atitinkamų susitariančiųjų šalių interesų ir sandorių struktūros bei vykdymo požiūriu gali labai skirtis nuo kredito sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva. Todėl šios direktyvos tikslais tokios sutartys neturėtų būti laikomos kredito sutartimis. Tokios sutartys apima, pavyzdžiui, draudimo sutartis, pagal kurias už draudimą kas mėnesį mokama dalimis;

(25)

kredito sutartys, pagal kurias skiriamas nekilnojamuoju turtu užtikrintas kreditas, ir kredito sutartys, kurių tikslas – finansuoti nuosavybės teisių į žemę arba esamus ar planuojamus statyti pastatus, įskaitant užsiėmimui, verslui ar profesijai naudojamas patalpas, įgijimą ar išlaikymą, neturėtų būti įtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį, nes tokios sutartys reglamentuojamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES (6). Tačiau ši direktyva turėtų būti taikoma kreditams, kurių paskirtis yra gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto renovavimas, kai bendra suma viršija 100 000 EUR, ir kurie nėra užtikrinti hipoteka arba kita panašia valstybėje narėje įprastai naudojama garantija dėl nekilnojamojo turto arba užtikrinti su nekilnojamuoju turtu susijusia teise;

(26)

ši direktyva turėtų būti taikoma neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius yra juridinis, ar fizinis asmuo. Tačiau ši direktyva neturėtų turėti įtakos valstybių narių teisei nustatyti apribojimą, pagal kurį kreditus vartotojams gali teikti tik juridiniai asmenys arba tam tikri juridiniai asmenys;

(27)

kai kurios šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos kredito tarpininkams, kurie yra fiziniai ir juridiniai asmenys ir kurių užsiėmimas, verslas arba profesija yra vartotojams už atlygį pateikti arba siūlyti kredito sutartis, padėti vartotojams atliekant kredito sutarčių parengiamąjį darbą arba kreditoriaus vardu sudaryti kredito sutartis su vartotojais;

(28)

informacija vartotojams, pavyzdžiui, tinkami paaiškinimai, ikisutartinė informacija, bendro pobūdžio informacija ir informacija apie patikrinimą duomenų bazėse, turėtų būti teikiama nemokamai. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas neįgaliųjų poreikiams;

(29)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Chartijoje. Visų pirma šioje direktyvoje visapusiškai gerbiamos teisės į asmens duomenų apsaugą, nuosavybę, nediskriminavimą, šeimos ir profesinio gyvenimo apsaugą ir vartotojų apsaugą pagal Chartiją;

(30)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) 2016/679 (7), kuris taikomas bet kokiam kreditorių ir kredito tarpininkų atliekamam asmens duomenų tvarkymui, patenkančiam į šios direktyvos taikymo sritį, visų pirma poveikis to reglamento 5 straipsnyje nustatytiems asmens duomenų tvarkymo principams, įskaitant duomenų kiekio mažinimo, tikslumo ir tikslo apribojimo principus;

(31)

vartotojai, kurie teisėtai gyvena Sąjungoje, neturėtų būti diskriminuojami dėl jų pilietybės arba gyvenamosios vietos ar dėl bet kurios kitos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje nurodytos priežasties, kai jie teikia paraišką dėl kredito sutarties sudarymo, ją sudaro arba yra sudarę Sąjungoje. Tuo nedaromas poveikis galimybei siūlyti skirtingas kredito suteikimo sąlygas, jei tos skirtingos sąlygos yra tinkamai pagrįstos objektyviais kriterijais. Be to, tai neturėtų būti suprantama kaip kreditorių arba kredito tarpininkų pareigos teikti paslaugas srityse, kuriose jie nevykdo verslo, sukūrimas;

(32)

vartotojai turėtų būti apsaugoti nuo nesąžiningos arba klaidinančios veiklos, ypač informacijos, kurią teikia kreditorius arba kredito tarpininkas, atžvilgiu, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (8). Ta direktyva ir toliau yra taikoma kredito sutartims ir veikia kaip apsaugos priemonė, kuria užtikrinama, kad visuose sektoriuose galėtų būti išlaikyta vienodai aukšto lygio vartotojų apsauga nuo nesąžiningos komercinės veiklos, be kita ko, papildant kitus ES teisės aktus;

(33)

turėtų būti numatytos konkrečios nuostatos dėl kredito sutarčių reklamos ir dėl tam tikrų tipinės informacijos, kuri turėtų būti pateikiama vartotojams visų pirma tam, kad jie galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, punktų. Tokia tipinė informacija turėtų būti nurodyta aiškiai, glaustai ir gerai matomai, pateikiant tipinį pavyzdį. Bendra kredito suma ir grąžinimo trukmė, kurią kreditorius pasirenka tokiam tipiniam pavyzdžiui, turėtų kuo labiau atitikti kreditoriaus reklamuojamos kredito sutarties ypatybes. Tipinė informacija turėtų būti nurodyta priekyje pastebimai ir aiškiai ir pateikta dėmesį patraukiančiu formatu. Ji turėtų būti aiškiai įskaitoma ir pritaikyta taip, kad būtų atsižvelgta į tam tikrų priemonių, pvz., mobiliųjų telefonų ekranų, techninius apribojimus. Skaitmeniniuose kanaluose dalis tipiniame pavyzdyje pateiktos standartinės informacijos galėtų būti pateikiama naudojantis spustelėjimo, slinkimo arba braukimo funkcijomis. Tačiau prieš gaunant kredito pasiūlymus vartotojams turėtų būti pateikta visa tipinė informacija, įtrauktina į kredito sutarčių reklamą, net ir naudojimosi spustelėjimo, slinkimo arba braukimo funkcijomis atveju. Tipinė informacija taip pat turėtų būti aiškiai atskirta nuo bet kokios papildomos informacijos, susijusios su kredito sutartimi. Laikinos skatinamosios sąlygos, pavyzdžiui, „susidomėjimą sukelianti“ procentinė norma, kai numatyta pirmaisiais kredito sutarties galiojimo mėnesiais taikoma žemesnė kredito palūkanų norma, turėtų būti aiškiai nurodytos kaip tokios. Vartotojai turėtų galėti iš karto matyti visą svarbiausią informaciją, net kai ją skaito mobiliojo telefono ekrane. Vartotojui taip pat turėtų būti nurodytas kreditoriaus ir, kai taikytina, kredito tarpininko telefono numeris ir e. pašto adresas, kad vartotojas su kreditoriumi arba kredito tarpininku galėtų greitai ir veiksmingai susisiekti.

Tais atvejais, kai nėra įmanoma nurodyti bendros kredito sumos kaip visos leidžiamos panaudoti sumos, ypač kai kredito sutartyje numatyta vartotojo teisė laisvai naudotis lėšomis su tam tikrais sumos apribojimais, turėtų būti nurodyta didžiausia suma. Didžiausia suma turėtų nurodyti, kokia yra viršutinė kredito, kuris gali būti suteiktas vartotojui, riba. Konkrečiais ir pagrįstais atvejais, siekiant užtikrinti, kad vartotojas geriau suprastų kredito sutarčių reklamoje pateikiamą informaciją, kai naudojama priemonė apskritai nesuteikia galimybės tą informaciją parodyti vizualiai, pvz., reklamos per radiją atveju, pateikiamos informacijos kiekis turėtų būti sumažintas. Be to, valstybėms narėms ir toliau turėtų būti leidžiama savo nacionalinės teisės aktuose reglamentuoti informacijos reikalavimus, taikomus kredito sutarčių reklamai, kurioje nepateikiama informacija apie kredito kainą. Siekiant sumažinti netinkamo kredito pardavimo vartotojams, kurie negali jo įpirkti, atvejų skaičių ir skatinti tvarų skolinimą, kredito sutarčių reklamoje visais atvejais turėtų būti aiškiai ir gerai matomai įspėjama, kad vartotojai žinotų, jog skolintis pinigus kainuoja pinigus. Siekiant užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį, reikėtų uždrausti tam tikrą reklamą, pvz., skatinančią vartotojus stengtis gauti kreditą, kai teigiama, kad kreditas pagerins jų finansinę padėtį, arba nurodoma, kad duomenų bazėse registruotas kreditas turi mažai įtakos paraiškos gauti kreditą vertinimui arba jos visai neturi. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama uždrausti reklamą, kuri, jų nuomone, kelia riziką vartotojams, pavyzdžiui, reklamą, kurioje pabrėžiama, kaip lengvai arba greitai galima gauti kreditą;

(34)

patvarioji laikmena, įskaitant popierines ir sąveikiąsias, nešiojamąsias ir mašininio skaitymo skaitmenines dokumentų versijas, turėtų sudaryti sąlygas asmeniškai pateikti informaciją vartotojui, ji turėtų suteikti vartotojui galimybę saugoti informaciją taip, kad ji būtų prieinama ateityje, ir informacijos tikslais tinkamą laikotarpį, ji turėtų sudaryti sąlygas saugomą informaciją atgaminti nepakitusią ir turėtų užtikrinti informacijos skaitomumą, kad informaciją būtų galima perskaityti ir ja būtų galima remtis. Vartotojams turėtų būti suteikta galimybė pasirinkti, kokios rūšies patvarioje laikmenoje gauti informaciją prieš sutarties sudarymą ir sudarius sutartį ir kurioje pranešti apie sutarties atsisakymą. Tačiau vartotojai neturėtų turėti galimybės pranešti apie sutarties atsisakymą ir reikalauti, kad kreditoriai pateiktų informaciją tokių rūšių patvariosiose laikmenose, kurios įprastai nėra naudojamos;

(35)

reklamoje paprastai daugiausia dėmesio skiriama vienam ar keliems konkretiems produktams, tačiau vartotojai turėtų galėti priimti sprendimus žinodami visą siūlomų kredito produktų asortimentą. Tuo atžvilgiu svarbus vaidmuo tenka bendro pobūdžio informacijai, kurioje vartotojui paaiškinama apie įvairiausius turimus produktus ir paslaugas ir jų pagrindines ypatybes. Todėl vartotojai turėtų bet kada turėti galimybę susipažinti su bendro pobūdžio informacija apie turimus kredito produktus. Tai neturėtų daryti poveikio pareigai teikti vartotojams asmeniškai pritaikytą ikisutartinę informaciją;

(36)

kad vartotojai galėtų priimti sprendimus žinodami visus faktus, vartotojai turėtų pakankamai iš anksto iki kredito sutarties sudarymo, o ne jos sudarymo metu, gauti tinkamą ikisutartinę informaciją, įskaitant informaciją apie kredito sąlygas ir kainą bei savo įsipareigojimus ir tinkamus jų paaiškinimus, kad galėtų neskubėdami ir patogiai ją atidžiai apsvarstyti. Taip siekiama užtikrinti, kad vartotojai turėtų pakankamai laiko perskaityti ir suprasti ikisutartinę informaciją, palyginti pasiūlymus ir priimti informacija pagrįstą sprendimą. Toks reikalavimas neturėtų daryti poveikio Tarybos direktyvai 93/13/EEB (9);

(37)

ikisutartinė informacija turėtų būti pateikta naudojant „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą, nustatytą šios direktyvos I priede. Siekiant padėti vartotojams suprasti ir palyginti įvairius pasiūlymus, tos formos pirmajame puslapyje gerai matomai turėtų būti pateikti pagrindiniai kredito elementai, kad vartotojai iš karto – net mobiliojo telefono ekrane – galėtų matyti visą svarbiausią informaciją. Jei visų pagrindinių elementų neįmanoma gerai matomai pateikti viename puslapyje, jie turėtų būti pateikiami „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formos pirmoje dalyje ne daugiau kaip dviejuose puslapiuose. Toje formoje pateikiama informacija turėtų būti aiški, aiškiai įskaitoma ir pritaikyta prie tam tikrų priemonių, pvz., mobiliųjų telefonų ekranų, techninių apribojimų. Ji turėtų būti tiksliai ir tinkamai rodoma įvairiais kanalais, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas vartotojas galėtų vienodomis sąlygomis su ja susipažinti, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2019/882 (10);

(38)

siekiant užtikrinti kuo didesnį pasiūlymų skaidrumą ir palyginamumą, ikisutartinė informacija turėtų visų pirma apimti kreditui taikomą visoje Sąjungoje tokiu pačiu būdu nustatomą bendros kredito kainos metinę normą. Kadangi bendros kredito kainos metinė norma šiame etape gali būti nurodyta tik kaip pavyzdys, toks pavyzdys turėtų būti tipinis pavyzdys. Todėl jis turėtų atitikti, pavyzdžiui, pagal atitinkamos rūšies kredito sutartis suteikiamų kreditų vidutinę trukmę ir bendrą sumą bei, jei taikytina, įsigyjamas prekes. Parenkant tipinį pavyzdį, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tam tikrų rūšių kredito sutarčių dažnumą konkrečioje rinkoje. Nustatydami kredito palūkanų normą, įmokų mokėjimo periodiškumą ir palūkanų kapitalizavimą, kreditoriai turėtų naudoti savo įprastus apskaičiavimo metodus, taikomus atitinkamam vartojimo kreditui. Tuo atveju, kai ikisutartinė informacija pateikiama likus mažiau nei vienai dienai iki vartotojui taps privaloma bet kokia kredito sutartis ar pasiūlymas, kreditorius ir, kai taikoma, kredito tarpininkas laikotarpiu nuo vienos iki septynių dienų po sutarties sudarymo, arba, kai taikoma, po vartotojo saistančio kredito pasiūlymo pateikimo turėtų priminti vartotojams apie galimybę atsisakyti kredito sutarties;

(39)

bendra kredito kaina vartotojui turėtų apimti visas išlaidas, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius, mokesčius už kredito tarpininkų paslaugas ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos turi sumokėti vartotojas, išskyrus mokesčius notarui. Kreditorių faktinės žinios apie išlaidas turėtų būti įvertinamos objektyviai, atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus profesionalumo reikalavimus;

(40)

kredito sutartys , pagal kurias kredito palūkanų norma periodiškai tikslinama atsižvelgiant į kredito sutartyje nurodytos pagrindinės palūkanų normos pokyčius, neturėtų būti laikomos kredito sutartimis su fiksuotąja kredito palūkanų norma;

(41)

valstybėms narėms turėtų būti leidžiama palikti galioti arba priimti nacionalines nuostatas, kuriomis kreditoriui draudžiama reikalauti iš vartotojo dėl kredito sutarties atidaryti banko sąskaitą arba sudaryti sutartį dėl kitos papildomos paslaugos, arba sumokėti su tokiomis banko sąskaitomis arba kitomis papildomomis paslaugomis susijusias išlaidas ar mokesčius. Tose valstybėse narėse, kuriose leidžiama pateikti tokius jungtinius pasiūlymus, prieš sudarant kredito sutartį vartotojai turėtų būti informuojami apie visas papildomas paslaugas, kurios yra privalomos kreditui apskritai gauti arba jam gauti pagal skelbiamas sąlygas. Dėl tų papildomų paslaugų patirtinos išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, turėtų būti įtrauktos į bendrą kredito kainą. Kitu atveju, jei tokių išlaidų sumos negalima iš anksto nustatyti, vartotojai apie tokių išlaidų buvimą turėtų gauti pakankamą informaciją prieš sudarant sutartį. Turėtų būti laikoma, kad kreditoriai žino, kokios yra papildomų paslaugų, kurias jie patys arba trečiosios šalies vardu siūlo vartotojams, išlaidos, išskyrus atvejus, kai jų kaina priklauso nuo vartotojų konkrečių savybių ar jų padėties;

(42)

tačiau tam tikrų rūšių kredito sutarčių atveju, atsižvelgiant į ypatingą tokių rūšių kredito sutarčių pobūdį, tikslinga apriboti ikisutartinės informacijos reikalavimus, siekiant užtikrinti pakankamą vartotojų apsaugos lygį tuo pat metu nenustatant pernelyg didelės naštos kreditoriams arba, kai taikoma, kredito tarpininkams;

(43)

vartotojams reikėtų suteikti išsamią informaciją prieš jiems sudarant kredito sutartį , neatsižvelgiant į tai, ar parduodant kreditą dalyvauja kredito tarpininkas. Todėl paprastai ikisutartinės informacijos reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi kredito tarpininkams. Tačiau kai prekių tiekėjai ar paslaugų teikėjai kaip papildomą funkciją atlieka ir kredito tarpininkų funkciją, nėra tikslinga juos apsunkinti teisine pareiga suteikti informaciją prieš sudarant sutartį pagal šią direktyvą. Gali būti laikoma, kad, pavyzdžiui, prekių tiekėjai ar paslaugų teikėjai atlieka kredito tarpininko funkciją kaip papildomą funkciją, jei jų atliekamos kredito tarpininko funkcijos nėra pagrindinis jų užsiėmimo, verslo arba profesijos tikslas. Tais atvejais vis tiek užtikrinamas pakankamas vartotojų apsaugos lygis, nes kreditoriui turėtų tekti atsakomybė užtikrinti, kad prieš sudarant sutartį vartotojas gautų visą informaciją – iš tarpininko, jei kreditorius ir kredito tarpininkas taip susitaria, ar kitu tinkamu būdu;

(44)

valstybės narės turėtų turėti galimybę reglamentuoti galimai privalomą informacijos, kurią vartotojui prieš sudarant kredito sutartį turi pateikti kreditorius arba, kai taikoma, kredito tarpininkas, pobūdį, taip pat laikotarpį, kurį kreditorius turi būti įpareigotas tos informacijos;

(45)

nepaisant ikisutartinės informacijos, kuri turi būti suteikta, vartotojui vis tiek gali prireikti papildomos pagalbos, kad jis galėtų nuspręsti, kuri kredito sutartis iš siūlomų produktų asortimento geriausiai atitinka jo poreikius ir finansinę padėtį. Todėl valstybės narės turėtų užtikrinti, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditoriai ir, kai taikytina, kredito tarpininkai teiktų tokią pagalbą, susijusią su kredito produktais, kuriuos jie siūlo vartotojui, vartotojui asmeniškai pritaikytu būdu nemokamai paaiškindami svarbią informaciją, įskaitant visų pirma esmines vartotojui siūlomų produktų savybes, kad jis galėtų suprasti, koks gali būti tų produktų poveikis jo ekonominei padėčiai, įskaitant teisinius ir ekonominius netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo padarinius. Kreditoriai ir, kai taikytina, kredito tarpininkai tokių paaiškinimų teikimo būdą turėtų pritaikyti pagal aplinkybes, kuriomis siūlomas kreditas, ir pagal pagalbos vartotojui poreikį, atsižvelgiant į vartotojo žinias ir patirtį kreditų srityje bei į atskirų kredito produktų pobūdį. Tokie paaiškinimai neturėtų būti asmeninė rekomendacija. Valstybės narės turėtų turėti galimybę reikalauti, kad kreditoriai ir, kai taikytina, kredito tarpininkai dokumentuotų, kokia forma ir kada tokie paaiškinimai buvo pateikti vartotojui;

(46)

kaip pabrėžiama 2021 m. balandžio 21 d. paskelbtame Komisijos pasiūlyme dėl reglamento, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės (Dirbtinio intelekto aktas), dirbtinio intelekto (DI) sistemos gali būti lengvai naudojamos daugybėje ekonomikos sektorių ir visuomenėje, be kita ko, tarpvalstybiniu mastu, ir gali išplisti visoje Sąjungoje. Šiomis aplinkybėmis kreditoriai ir kredito tarpininkai, kai asmeniškai pritaiko savo pasiūlymų, teikiamų konkretiems vartotojams ar konkrečioms vartotojų kategorijoms, kainą taikydami automatizuotą sprendimų priėmimą, turėtų aiškiai informuoti vartotojus, kad jiems pateikiama kaina yra asmeniškai pritaikyta naudojantis automatizuotu asmens duomenų, įskaitant numanomus duomenis, tvarkymu, kad priimdami sprendimus dėl pirkimo vartotojai galėtų atsižvelgti į galimą riziką. Pagal Reglamento (ES) 2016/679 14 straipsnio 2 dalies f punktą kreditoriai ir kredito tarpininkai taip pat privalo informuoti pasiūlymą gaunančius vartotojus apie duomenų, naudotų pasiūlymui asmeniškai pritaikyti, šaltinius;

(47)

svarbu užkirsti kelią veiklai, pavyzdžiui, tam tikrų produktų siejimui, dėl kurios vartotojai gali būti įtikinti sudaryti kredito sutartis, kurios nėra jiems naudingos, tačiau neriboti produktų grupavimo, kuris gali būti naudingas vartotojams. Vis dėlto valstybės narės turėtų tęsti mažmeninių finansinių paslaugų rinkų atidžią stebėseną siekdamos užtikrinti, kad grupavimu nebūtų iškraipomos vartotojų pasirinkimo galimybės arba konkurencija. Paprastai siejimas neturėtų būti leidžiamas, nebent kartu su kredito sutartimi siūlomos finansinės paslaugos arba produkto nebūtų galima pasiūlyti atskirai, nes jie yra visiškai neatsiejama kredito dalis, pavyzdžiui, sąskaitos kreditavimo galimybės atveju. Nors, atsižvelgiant į proporcingumo aspektus, kreditorius turėtų galėti reikalauti, kad vartotojas turėtų atitinkamą draudimo sutartį, kuria būtų užtikrintas kredito grąžinimas arba užtikrinama garantijos vertė, vartotojui turėtų būti suteikta galimybė pačiam pasirinkti draudiką. Tuo neturėtų būti pažeidžiamos kreditoriaus nustatytos kredito sąlygos, jei to draudiko draudimo sutartimi suteikiama tokio paties lygio garantija kaip kreditoriaus pateikta arba pasiūlyta draudimo sutartimi. Be to, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė visiškai arba iš dalies standartizuoti draudimo sutarčių draudimo aprėptį, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos palyginti skirtingus pasiūlymus tiems vartotojams, kurie nori atlikti tokius palyginimus. Kad vartotojas turėtų daugiau laiko palyginti draudimo pasiūlymus prieš įsigydamas draudimo liudijimą, valstybės narės turėtų reikalauti, kad vartotojui būtų suteiktos bent trys dienos draudimo pasiūlymams, susijusiems su kredito sutartimi, palyginti (nekeičiant kredito pasiūlymo), o vartotojas būtų informuojamas apie tai. Vartotojai turėtų galėti sudaryti draudimo sutartį nepasibaigus šiam trijų dienų laikotarpiui, jei to aiškiai paprašo;

(48)

dėl savo ligos istorijos, daugelis vėžį įveikusių asmenų ilgalaikės remisijos metu dažnai susiduria su nesąžiningu elgesiu, norėdami gauti finansines paslaugas. Jie dažnai turi mokėti pernelyg dideles įmokas, nors nebeserga jau daug metų ar net dešimtmečių. Kad vėžį įveikusiems vartotojams būtų suteiktos vienodos galimybės gauti su kredito sutartimis susijusį draudimą, valstybės narės turėtų reikalauti, kad draudimo sutartys nebūtų grindžiamos asmens duomenimis dėl vartotojams diagnozuotų onkologinių ligų praėjus atitinkamam laikotarpiui po tų vartotojų medicininio gydymo pabaigos. Toks valstybių narių nustatytas laikotarpis neturėtų viršyti 15 metų nuo vartotojo medicininio gydymo pabaigos;

(49)

informacija apie kredito sutartis ir papildomas paslaugas turėtų būti pateikta aiškiai ir skaidriai. Neturėtų būti galima numanyti vartotojo sutikimo sudaryti kredito sutartį ar pirkti papildomas paslaugas. Toks vartotojo sutikimas turėtų būti duodamas aiškiu patvirtinimo aktu, kuriuo išreiškiamas laisva valia duotas, konkretus, informacija pagrįstas ir nedviprasmiškas vartotojo pritarimas. Šiuo atžvilgiu tyla, neveikimas ar numatytosios pasirinkimo galimybės, pavyzdžiui, iš anksto pažymėti langeliai, neturėtų būti laikomi reiškiančiais vartotojo sutikimą;

(50)

konsultacijų teikimas asmeniškai pritaikytos rekomendacijos forma, t. y. konsultavimo paslaugų teikimas, yra atskira veiklos rūšis, kuri gali būti derinama su kitais kredito suteikimo arba tarpininkavimo jį suteikiant aspektais. Todėl tam, kad vartotojai galėtų suprasti jiems teikiamų paslaugų pobūdį, jie turėtų būti informuoti apie tai, ką tokios konsultavimo paslaugos apima, ir apie tai, ar konsultavimo paslaugos yra arba gali būti teikiamos. Atsižvelgiant į tai, kokią svarbą vartotojai teikia vartojamiems terminams „konsultacija“ ir „konsultantai“, valstybėms narėms turėtų būtų leista uždrausti vartoti tuos ar panašius terminus, kai vartotojams konsultavimo paslaugas teikia kreditoriai arba kredito tarpininkai . Tikslinga užtikrinti, kad valstybės narės nustatytų apsaugos priemones dėl tų atvejų, kai konsultacijos apibūdinamos kaip nepriklausomos, siekiant užtikrinti, kad aptariamų produktų asortimentas ir užmokesčio sąlygos būtų proporcingi su tokiomis konsultacijomis siejamiems vartotojų lūkesčiams. Teikdami konsultavimo paslaugas, kreditoriai ir kredito tarpininkai turėtų atskleisti vartotojui, ar rekomendacija bus pagrįsta tik jų pačių siūlomų produktų asortimentu, ar plačiu visoje rinkoje siūlomų produktų asortimentu, kad vartotojas galėtų suprasti, kuo grindžiama rekomendacija. Be to, kreditorius ir kredito tarpininkas turėtų nurodyti už konsultavimo paslaugas vartotojo mokėtiną mokestį arba, jei informacijos pateikimo metu sumos nustatyti neįmanoma, taikomą sumos apskaičiavimo metodą. Konsultacijos visada turėtų būti teikiamos taip, kad vartotojo interesai būtų tenkinami geriausiu būdu, konsultantai jas turėtų teikti pasidomėję vartotojo poreikiais ir aplinkybėmis ir jie turėtų rekomenduoti kredito sutartis, atitinkančias vartotojo poreikius, finansinę padėtį ir asmenines aplinkybes, taip pat atsižvelgdami į tikslą kuo labiau sumažinti įsipareigojimų neįvykdymo ir įsiskolinimų atvejų. Be to, teikiama konsultacija turėtų būti grindžiama pakankamai dideliu konsultanto produktų asortimente esančių kredito sutarčių skaičiumi;

(51)

vartotojo nepageidaujamas kredito suteikimas kai kuriais atvejais gali būti siejamas su praktika, kuri yra žalinga vartotojui. Todėl turėtų būti draudžiama suteikti nepageidaujamą kreditą, įskaitant vartotojams siunčiamas neužsakytas iš anksto patvirtintas kredito korteles, vienašališkai pradedamą teikti naują sąskaitos kreditavimo galimybę arba (likučio / limito) viršijimo galimybę arba vienašališkai padidinamą vartotojo sąskaitos kreditavimo, (likučio / limito) viršijimo ar kredito kortelės limitą. Taip pat turėtų būti draudžiama suteikti nepageidaujamą kreditą ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES (11) 2 straipsnio 8 punkte, forma. Draudimas teikti nepageidaujamą kreditą neturėtų trukdyti kreditoriams ir kredito tarpininkams reklamuoti ar siūlyti kreditą komerciniuose santykiuose, laikantis Sąjungos teisės vartotojų apsaugos srityje ir nacionalinių priemonių pagal Sąjungos teisę, įskaitant kredito reklamą ir siūlymą pardavimo vietoje prekės ar paslaugos pirkimui finansuoti;

(52)

valstybės narės gali pasiūlyti vartotojams galimybę pagal nacionalinę teisę imtis proporcingų ir veiksmingų teisių gynimo priemonių kreditorių arba kredito tarpininkų atžvilgiu šios direktyvos nesilaikymo atveju. Šios teisių gynimo priemonės galėtų apimti žalos atlyginimą ir bendros kredito kainos vartotojui sumažinimą arba kredito sutarties nutraukimą;

(53)

valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad skatintų atsakingą praktiką visais kredito santykių etapais, atsižvelgdamos į konkrečias jų kredito rinkos ypatybes. Tokios priemonės turėtų galėti apimti, pavyzdžiui, vartotojų informavimą ir švietimą, įskaitant perspėjimus apie riziką, susijusią su mokėjimo įsipareigojimų neįvykdymu ir pernelyg dideliu įsiskolinimu. Svarbu – ypač besiplečiančioje kredito rinkoje, – kad kreditoriai nesiimtų neatsakingo skolinimo ar neteiktų kredito prieš tai neįvertinę kreditingumo. Valstybės narės turėtų vykdyti reikalingą priežiūrą, kad būtų išvengta tokio kreditorių elgesio, ir nustatyti priemones, reikalingas tam, kad už tokį elgesį būtų baudžiama. Nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES (12) nuostatoms dėl kredito rizikos, už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai . Tuo tikslu kreditoriams turėtų būti leidžiama naudoti vartotojo pateiktą informaciją ne tik rengiant atitinkamą kredito sutartį , bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu. Vartotojai taip pat turėtų veikti apdairiai ir laikytis savo sutartinių įsipareigojimų;

(54)

labai svarbu prieš sudarant kredito sutartį įvertinti ir patikrinti vartotojo gebėjimą ir ketinimą išmokėti kreditą. Tas kreditingumo vertinimas turėtų būti proporcingas ir atliekamas vartotojo interesų labui, kad būtų išvengta neatsakingos skolinimo praktikos ir pernelyg didelio įsiskolinimo, ir jį atliekant turėtų būti atsižvelgiama į visus būtinus ir reikšmingus veiksnius, kurie galėtų daryti poveikį vartotojo gebėjimui išmokėti kreditą. Grąžinimo tvarkaraštis turėtų būti pritaikytas konkretiems vartotojo poreikiams ir grąžinimo pajėgumui. Tais atvejais, kai paraišką gauti kreditą kartu pateikia daugiau nei vienas vartotojas, kreditingumo vertinimas galėtų būti atliekamas remiantis bendru pajėgumu grąžinti paskolą. Teigiamas vertinimas neturėtų daryti poveikio kreditoriaus laisvei sudaryti sutartį dėl kredito suteikimo. Valstybės narės turėtų galėti teikti papildomas gaires dėl papildomų kriterijų ir metodų, pagal kuriuos vertinamas vartotojo kreditingumas, pavyzdžiui, nustatydamos paskolos ir turto vertės santykio arba paskolos ir pajamų santykio ribas;

(55)

kreditingumo vertinimas turėtų būti grindžiamas informacija apie finansinę ir ekonominę padėtį. Tokia informacija turėtų būti būtina ir proporcinga kredito pobūdžiui, trukmei, vertei ir rizikai vartotojui, laikantis Reglamente (ES) 2016/679 nustatyto duomenų kiekio mažinimo principo, ir turėtų būti aktuali, išsami ir tiksli. Ta informacija turėtų apimti bent vartotojo pajamas ir išlaidas, įskaitant tinkamą dabartinių vartotojo įsipareigojimų, inter alia, vartotojo ir jo namų ūkio pragyvenimo išlaidas, taip pat vartotojo finansinius įsipareigojimus, įvertinimą. Ta informacija neturėtų apimti specialių kategorijų asmens duomenų, nurodytų Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 1 dalyje, pavyzdžiui, sveikatos duomenų, įskaitant duomenis apie vėžį, ar informacijos, gautos iš socialinių tinklų. 2020 m. gegužės 29 d. Europos bankininkystės institucijos gairėse dėl paskolų išdavimo ir stebėsenos (EBA/GL/2020/06) nurodoma, kokių kategorijų duomenys gali būti naudojami kreditingumo vertinimo tikslais tvarkant asmens duomenis; tokie duomenys, be kita ko, apima pajamų ar kitų grąžinimo šaltinių įrodymą, informaciją apie finansinį turtą ir įsipareigojimus ar informaciją apie kitus finansinius įsipareigojimus. Vartotojai turėtų pateikti informaciją apie savo finansinę ir ekonominę padėtį, kad būtų lengviau įvertinti jų kreditingumą. Kreditas turėtų būti suteikiamas vartotojui tik tuo atveju, jei kreditingumo vertinimo rezultatai rodo, kad pagal kredito sutartį prisiimti įsipareigojimai, tikėtina, bus įvykdyti taip, kaip reikalaujama pagal tą sutartį. Vertindamas vartotojo gebėjimą įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, kreditorius turėtų atsižvelgti į svarbius veiksnius ir konkrečias aplinkybes – pavyzdžiui, pagal šią direktyvą suteikiamų kreditų studijoms finansuoti arba išskirtinėms sveikatos priežiūros išlaidoms padengti atveju (bet tokiais atvejais neapsiribojant) – ar yra pakankamai įrodymų, kad dėl tokių kreditų vartotojas gaus pajamų ateityje, arba ar yra užstatų ar kitų formų garantijų, kuriuos vartotojas galėtų pateikti kreditui užtikrinti;

(56)

Komisijos pasiūlyme dėl Reglamento, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės (Dirbtinio intelekto aktas), nurodoma, kad DI sistemos, naudojamos nustatant fizinių asmenų kreditų vertinimo balus arba vertinant jų kreditingumą, turėtų būti klasifikuojamos kaip didelės rizikos DI sistemos, nes jos nulemia tų asmenų galimybę gauti finansinių lėšų arba esmines paslaugas, pvz., būstą, elektros energiją ir telekomunikacijų paslaugas. Atsižvelgiant į šią didelę riziką, tais atvejais, kai kreditingumo vertinimas apima automatizuotą duomenų tvarkymą, vartotojas turėtų turėti teisę iš kreditoriaus sulaukti žmogaus įsikišimo. Nedarant poveikio Reglamentui (ES) 2016/679, vartotojas turėtų turėti teisę gauti prasmingą, suprantamą atlikto vertinimo paaiškinimą ir taikyto automatizuoto duomenų tvarkymo veikimo paaiškinimą, įskaitant pagrindinius kintamuosius, taikytą logiką ir susijusią riziką, taip pat teisę pareikšti savo nuomonę ir prašyti atlikti kreditingumo vertinimo peržiūrą ir sprendimo dėl kredito suteikimo peržiūrą. Vartotojas turėtų turėti teisę būti informuotas apie tas teises, tinkamai gavęs informaciją apie procedūrą, kurios reikia laikytis. Galimybė prašyti peržiūrėti pradinį vertinimą ir sprendimą nebūtinai turėtų lemti kredito suteikimą vartotojui;

(57)

vartotojo kreditingumui įvertinti kreditorius taip pat turėtų atlikti patikrinimą kredito duomenų bazėse. Atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, tokie patikrinimai gali būti įvairios apimties. Siekiant išvengti kreditorių konkurencijos iškraipymo, tiems kreditoriams, kurie yra prižiūrimi ir visapusiškai laikosi Reglamento (ES) 2016/679, prieiga prie privačiųjų arba viešųjų kredito duomenų bazių siekiant patikrinti vartotojus, reziduojančius valstybėje narėje, kurioje tie kreditoriai nėra įsisteigę, turėtų būti suteikta taikant nediskriminuojančias sąlygas, palyginti su toje valstybėje narėje įsisteigusiais kreditoriais . Valstybės narės turėtų palengvinti tarpvalstybinę prieigą prie privačiųjų arba viešųjų duomenų bazių, laikydamosi Reglamento (ES) 2016/679. Kad būtų užtikrintas didesnis abipusiškumas, kredito duomenų bazėse turėtų būti saugoma bent informacija apie vartotojų kredito grąžinimo įsiskolinimus, kredito rūšį ir kreditoriaus tapatybę pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę. Kreditoriai ir kredito tarpininkai neturėtų tvarkyti specialių kategorijų duomenų, pavyzdžiui, sveikatos duomenų, nurodytų Reglamento (ES) 2016/679 9 straipsnio 1 dalyje, ar informacijos, gautos iš socialinių tinklų, nes nei tų kategorijų duomenys, nei tokia informacija neturėtų būti naudojami vartotojų kreditingumui įvertinti. Kredito duomenų bazių teikėjai turėtų būti įdiegę procedūras, kuriomis užtikrinama, kad jų duomenų bazėse esanti informacija yra atnaujinta ir tiksli. Jei paraiška gauti kreditą atmetama remiantis patikrinimu duomenų bazėje, kreditoriai turėtų nepagrįstai nedelsdami nemokamai informuoti vartotojus apie tokio patikrinimo rezultatą ir pateikti išsamią informaciją apie tai, kokioje duomenų bazę duomenys buvo tikrinti, bei apie duomenų kategorijas, į kurias atsižvelgta. Be to, siekdamos užtikrinti vartotojų informuotumą, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad apie bet kokių kredito grąžinimo įsiskolinimų įregistravimą duomenų bazėje vartotojai būtų informuojami laiku ir per 30 dienų nuo tokio įregistravimo, pavyzdžiui, e. paštu išsiunčiant jiems pranešimą, kuriame būtų prašoma prisijungti prie duomenų bazės ir peržiūrėti savo informaciją apie kredito grąžinimo įsiskolinimą;

(58)

šioje direktyvoje neturėtų būti reglamentuojami sutarčių teisės klausimai, susiję su kredito sutarčių galiojimu . Todėl toje srityje valstybės narės turėtų galėti toliau taikyti ar priimti Sąjungos teisę atitinkančias nacionalines nuostatas. Valstybės narės turėtų galėti reglamentuoti siūlymo sudaryti kredito sutartį teisinę tvarką, visų pirma tai, kada jis pateikiamas, ir tą laikotarpį, per kurį kreditoriui privaloma laikytis to pasiūlymo. Jeigu toks pasiūlymas yra teikiamas tuo pačiu metu kaip ir šioje direktyvoje numatyta ikisutartinė informacija, toks pasiūlymas, kaip ir bet kuri papildoma informacija, kurią kreditorius gali norėti suteikti vartotojui, turėtų būti pateiktas atskirame dokumente. Tas atskiras dokumentas galėtų būti pridedamas prie „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formos;

(59)

kredito sutartyje turėtų būti aiškiai ir glaustai pateikta visa būtina informacija, kad vartotojas galėtų žinoti savo teises ir pareigas pagal tą sutartį;

(60)

nedarant poveikio Direktyvai 93/13/EEB ir ikisutartinėms prievolėms pagal šią direktyvą ir siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, prieš atliekant kokius nors kredito sutarties nuostatų ir sąlygų pakeitimus, vartotojui turėtų būti laiku pateiktas siūlomų pakeitimų apibūdinimas ir, kai taikytina, informacija apie tai, kad reikia vartotojo sutikimo, arba įstatymu nustatytų pakeitimų apibūdinimas, tų pakeitimų įgyvendinimo terminas, informacija apie vartotojui prieinamą būdą pateikti skundą bei laikotarpį, per kurį jis gali tai padaryti, ir kompetentingos institucijos, kuriai jis gali pateikti skundą, pavadinimas ir adresas. Kredito sutarties pakeitimas neturėtų daryti poveikio jokioms vartotojo teisėms, įskaitant šioje direktyvoje nustatytas teises į informaciją. Tai neturėtų daryti poveikio Sąjungos teisei ar nacionalinėms nuostatoms dėl sutarties pakeitimų priimtinumo, sąlygų ir galiojimo;

(61)

siekiant užtikrinti visišką skaidrumą, informacija apie kredito palūkanų normą vartotojui turėtų būti suteikta prieš kredito sutarties sudarymą bei ją sudarant. Be to, sutartinių santykių metu vartotojas turėtų būti informuojamas apie kintamosios kredito palūkanų normos pokyčius ir dėl tų pokyčių atsirandančius mokėjimų pokyčius. Tai neturėtų daryti poveikio nacionalinės teisės nuostatoms, nesusijusioms su vartotojų informavimu, kuriose nustatomos sąlygos, kuriomis daromi kredito palūkanų normų ir kitų su kreditu susijusių ekonominių sąlygų pakeitimai, nesusiję su mokėjimais, ar jų pasekmės, pavyzdžiui, taisyklės, numatančios, kad kreditorius gali pakeisti kredito palūkanų normą tik tada, kai yra tokiam pakeitimui pagrįsta priežastis, arba kad vartotojas gali nutraukti kredito sutartį, jei būtų pakeista kredito palūkanų norma ar pasikeistų kitos su kreditu susijusios konkrečios ekonominės sąlygos;

(62)

sąskaitos kreditavimas ir lėšų likučio viršijimas yra vis dažnesnės vartojimo kredito formos. Todėl šiuos finansinius produktus reikia reguliuoti siekiant padidinti vartotojų apsaugos lygį ir išvengti pernelyg didelio įsiskolinimo. Kyla pavojus, kad vartotojai negalės sumokėti, jei kreditoriai nuspręs paprašyti nedelsiant grąžinti pinigus. Todėl šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos vartotojų teisės, susijusios su sąskaitos kreditavimu ir lėšų likučio viršijimu;

(63)

didelio lėšų likučio viršijimo, trunkančio ilgiau nei vieną mėnesį, atveju kreditorius turėtų nedelsdamas pateikti vartotojui informaciją apie viršijimą, įskaitant susijusią sumą, kredito palūkanų normą ir visas įsiskolinimams taikytinas sankcijas, mokesčius ar delspinigius. Nuolatinio lėšų likučio viršijimo atveju kreditorius turėtų pasiūlyti vartotojui konsultavimo paslaugas, jei jos yra teikiamos, kad vartotojui būtų padėta nustatyti pigesnes alternatyvas, ir nukreipti vartotoją pas konsultavimo skolų klausimais paslaugų teikėjus;

(64)

vartotojai turėtų turėti teisę atsisakyti sutarties, netaikant baudos ir pareigos pateikti pagrindimą. Tačiau siekiant padidinti teisinį tikrumą, sutarties atsisakymo laikotarpis bet kuriuo atveju turėtų baigtis praėjus 12 mėnesių ir 14 dienų po kredito sutarties sudarymo, jei vartotojas negavo sutarties sąlygų ir informacijos pagal šią direktyvą. Sutarties atsisakymo laikotarpis neturėtų baigtis, jei vartotojas nebuvo informuotas apie teisę atsisakyti sutarties;

(65)

jei vartotojas atsisako kredito sutarties, pagal kurią jis gavo prekes, visų pirma pirkimo mokant dalimis arba nuomos ar išperkamosios nuomos sutarties, kurioje nustatyta pareiga įsigyti daiktą, ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių nuostatoms, kuriomis reglamentuojami prekių grąžinimo ar kiti susiję klausimai;

(66)

kai kuriais atvejais nacionalinėje teisėje jau yra numatyta, kad vartotojai negali gauti lėšų iki tam tikro termino pabaigos. Tokiais atvejais vartotojai gali pageidauti užsitikrinti, kad nusipirktas prekes ar paslaugas gaus iš anksto. Todėl susietojo kredito sutarčių atveju valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė išimties tvarka numatyti, kad, jei vartotojai aiškiai išreiškia norą iš anksto gauti įsigytas prekes arba paslaugas, naudojimosi teise atsisakyti sutarties terminas galėtų būti sutrumpintas iki tokio paties termino, kaip ir terminas, kuriam nesuėjus lėšos negali būti gaunamos;

(67)

susietojo kredito sutarčių atveju egzistuoja prekių arba paslaugų pirkimo ir tuo tikslu sudarytos kredito sutarties tarpusavio priklausomybės ryšys. Todėl, jei pagal Sąjungos teisę vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti pirkimo sutarties, jis nebeturėtų būti toliau saistomas susietojo kredito sutarties. Tai neturėtų turėti poveikio nacionalinei teisei, taikomai susietojo kredito sutartims tais atvejais, kai pirkimo sutartis neteko galios arba kai vartotojas pasinaudojo savo teise jos atsisakyti pagal nacionalinę teisę. Tai taip pat neturėtų turėti poveikio vartotojų teisėms, kurias jiems suteikia nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias negali būti sudarytas joks vartotojo ir prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo tarpusavio įsipareigojimas arba negali būti atliekami jokie šių asmenų tarpusavio mokėjimai, jei vartotojas nėra pasirašęs prekių ar paslaugų pirkimui finansuoti skirtos kredito sutarties;

(68)

susitariančiosios šalys turėtų turėti teisę atlikti standartinį neterminuotą kredito sutarties nutraukimą. Be to, jei taip susitarta kredito sutartyje , kreditorius turėtų turėti teisę dėl objektyviai pagrįstų priežasčių sustabdyti vartotojo naudojimąsi teise į lėšų išmokėjimą pagal neterminuotą kredito sutartį. Tokios priežastys gali būti, pavyzdžiui, įtarimas, kad kreditas naudojamas neleistinai ar nesąžiningai arba labai išaugusi rizika, kad vartotojas negalės įvykdyti savo pareigos grąžinti kreditą. Ši direktyva nedaro poveikio nacionalinės sutarčių teisės nuostatoms, kuriomis reglamentuojamos susitariančiųjų šalių teisės nutraukti kredito sutartį dėl sutarties pažeidimo;

(69)

tam tikromis sąlygomis vartotojui turėtų būti leidžiama pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis prieš kreditorių , jei kyla su pirkimo sutartimi susijusių problemų. Tačiau valstybės narės turėtų nustatyti, kokia apimtimi ir kokiomis sąlygomis reikalaujama, kad vartotojas pasinaudotų tomis teisių gynimo priemonėmis prieš prekių tiekėją ar paslaugų teikėją, ypač prekių tiekėjui ar paslaugų teikėjui pateikdamas ieškinį, prieš galėdamas jomis pasinaudoti prieš kreditorių . Iš vartotojų neturėtų būti atimtos teisės, kurios jiems suteiktos pagal nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias taikoma prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo ir kreditoriaus solidarioji atsakomybė;

(70)

vartotojas turėtų turėti teisę įvykdyti savo pareigas anksčiau nei kredito sutartyje sutarta data. Kaip išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Lexitor bylos sprendime (13), išankstinio kredito grąžinimo atveju vartotojo teisė į bendros kredito kainos vartotojui sumažinimą apima visas vartotojui nustatytas išlaidas. Bendros kredito kainos vartotojui sumažinimas turėtų būti proporcingas likusiam kredito sutarties laikotarpiui ir taip pat turėtų apimti išlaidas, kurios nepriklauso nuo tos kredito sutarties trukmės, įskaitant išlaidas, kurios yra visiškai išnaudotos kredito suteikimo metu. Tačiau apskaičiuojant sumažinimą neturėtų būti atsižvelgiama į trečiosios šalies taikomus ir jai tiesiogiai mokamus mokesčius ir rinkliavas, kurie nepriklauso nuo sutarties galiojimo trukmės, nes tų išlaidų kreditorius nenustato ir todėl negali jų vienašališkai pakeisti. Tačiau apskaičiuojant sumažinimą turėtų būti atsižvelgiama į mokesčius, kuriuos kreditorius taiko trečiosios šalies naudai. Išankstinio grąžinimo atveju kreditorius turėtų turėti teisę į sąžiningą ir objektyviai pagrįstą kompensaciją už išlaidas, tiesiogiai susijusias su išankstiniu grąžinimu, atsižvelgiant ir į bet kurias tuo būdu kreditoriaus sutaupytas sumas. Tačiau tam, kad būtų nustatytas kompensacijos apskaičiavimo metodas, svarbu laikytis kelių principų. Kompensacijos kreditoriui apskaičiavimas turėtų būti skaidrus ir suprantamas vartotojams jau prieš sudarant sutartį ir bet kokiu atveju – kredito sutarties vykdymo metu. Be to, kreditoriams turėtų būti lengva taikyti apskaičiavimo metodą, o kompetentingoms institucijoms turėtų būti sudarytos palankios sąlygos atlikti kompensavimo priežiūrą. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad vartojimo kredito, atsižvelgiant į jo trukmę ir apimtį, nefinansuoja ilgalaikio finansavimo mechanizmai, kompensacijos viršutinė riba turėtų būti vienodo dydžio suma. Šis principas atspindi savitą vartojimo kreditų pobūdį ir neturėtų daryti poveikio principui, taikomam kitiems produktams, finansuojamiems pagal ilgalaikio finansavimo mechanizmus, pavyzdžiui, hipotekos paskoloms su fiksuotąja palūkanų norma;

(71)

valstybės narės turėtų turėti teisę numatyti, kad išankstinio grąžinimo atveju kreditorius gali reikalauti kompensacijos tik tuo atveju, kai per dvylikos mėnesių laikotarpį grąžinta suma viršija valstybių narių nustatytą ribą. Nustatydamos tą ribą, kuri neturėtų viršyti 10 000 EUR, valstybės narės turėtų atsižvelgti į vidutinį vartojimo kreditų sumos dydį savo rinkoje;

(72)

siekiant paskatinti vidaus rinkos kūrimą bei veikimą ir užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį visoje Sąjungoje, būtina užtikrinti informacijos apie bendros kredito kainos metines normas palyginamumą visoje Sąjungoje;

(73)

kai kuriose valstybėse narėse viršutinės ribos taikymas kredito palūkanų normoms, bendros kredito kainos metinėms normoms ar bendrai kredito kainai vartotojui yra įprasta praktika. Tokia ribojimo sistema pasirodė esanti naudinga apsaugant vartotojus nuo pernelyg didelių kredito palūkanų normų, bendros kredito kainos metinių normų arba bendros kredito kainos vartotojui. Atsižvelgiant į tai, valstybės narės turėtų galėti išlaikyti savo dabartinę teisinę tvarką. Siekiant padidinti vartotojų apsaugą, nenustatant nereikalingų apribojimų valstybėms narėms, reikėtų turėti tinkamų priemonių, pavyzdžiui, nustatyti viršutines ribas arba apibrėžti lupikiškas palūkanų normas, kad būtų praktiškai užkirstas kelias piktnaudžiavimui ir užtikrinta, kad vartotojams nebūtų taikomos pernelyg didelės kredito palūkanų normos, bendros kredito kainos metinės normos ar bendra kredito kaina vartotojui;

(74)

siekdama užtikrinti skaidrumą, Komisija turėtų viešai paskelbti tokias valstybių narių nustatytas priemones glaustai ir aiškiai;

(75)

įvairių valstybių narių įstatymų nuostatos, susijusios su verslo etika sudarant kredito sutartis , labai skiriasi. Nors pripažįstama, kad kredito tarpininkavimo veikloje dalyvauja daug įvairių rūšių subjektų, labai svarbu Sąjungos lygmeniu turėti tam tikrus standartus siekiant užtikrinti aukšto lygio profesionalumą ir paslaugas;

(76)

taikant Sąjungos teisinę sistemą, vartotojams turėtų būti suteikta tikrumo, kad kreditoriai ir kredito tarpininkai atsižvelgia į vartotojo interesus, įskaitant galimą jų pažeidžiamumą ir sunkumus suprasti produktą, remdamiesi informacija, su kuria atitinkamu metu gali susipažinti kreditorius arba kredito tarpininkas, ir pagrįstomis prielaidomis apie vartotojui atitinkamoje padėtyje kylančią riziką siūlomos kredito sutarties galiojimo laikotarpiu. Vienas iš pagrindinių tokio vartotojų pasitikėjimo užtikrinimo aspektų – reikalavimas užtikrinti šio sektoriaus subjektų aukšto lygio sąžiningumą, garbingumą ir profesionalumą, taip pat įskaitant atsakingą elgesį siekiant vengti taikyti praktiką, turinčią neigiamą poveikį vartotojams, tinkamą interesų konfliktų, įskaitant tuos, kurie kyla dėl užmokesčio, valdymą, taip pat konsultacijas teikti taip, kad vartotojo interesai būtų tenkinami geriausiu būdu;

(77)

tikslinga užtikrinti, kad atitinkami kreditorių ir kredito tarpininkų darbuotojai turėtų tinkamo lygio žinių ir gebėjimų aukšto lygio profesionalumui pasiekti. Todėl turėtų būti reikalaujama, kad kreditoriai ir kredito tarpininkai įrodytų atitinkamas žinias ir gebėjimus bendrovės lygmeniu, remiantis būtiniausiais žinių ir gebėjimų reikalavimais. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti arba palikti galioti tokius reikalavimus atskiriems fiziniams asmenims ir pritaikyti būtiniausius žinių ir gebėjimų reikalavimus įvairių tipų kreditoriams ir kredito tarpininkams, ypač kai jie šią veiklą atlieka kaip papildomą funkciją. Šios direktyvos tikslais darbuotojams, tiesiogiai vykdantiems veiklą pagal šią direktyvą, turėtų būti priskirti su klientais dirbančių ir netiesioginio aptarnavimo padalinių darbuotojai, įskaitant vadovybę, ir, kai tinkama, kreditorių ir kredito tarpininkų valdybos narius, kuriems tenka svarbus vaidmuo kredito sutarties procese. Pagalbines su kredito sutarties procesu nesusijusias funkcijas atliekantys asmenys, įskaitant žmogiškųjų išteklių ir informacinių ir komunikacijos technologijų skyrių darbuotojus, neturėtų būti laikomi darbuotojais pagal šią direktyvą. Valstybės narės turėtų nustatyti priemones, pvz., informavimo kampanijas, vartotojo vadovus, darbuotojų mokymo programas, kuriomis būtų remiamas informuotumo apie šios direktyvos reikalavimus didinimas mažosiose ir vidutinėse įmonėse, kurios yra kreditoriai ar kredito tarpininkai, ir joms padedama jų laikytis;

(78)

siekdamos išplėsti vartotojų galimybes priimti pagrįstus sprendimus dėl atsakingo skolinimosi ir skolos valdymo, valstybės narės turėtų rengti ir skatinti priemones, kuriomis būtų remiamas vartotojų švietimas atsakingo skolinimosi ir skolos valdymo klausimais, ypač susijusiais su vartotojams skirtomis kredito sutartimis ir bendru biudžeto valdymu. Tokia pareiga galėtų būti vykdoma atsižvelgiant į Sąjungos kartu su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija parengtą finansinės kompetencijos programą. Ypač svarbu pateikti gaires vartotojams, pirmą kartą imantiems vartojimo kreditą, visų pirma skaitmeninėmis priemonėmis. Tuo atžvilgiu Komisija turėtų nustatyti geriausios praktikos pavyzdžius, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos toliau plėtoti vartotojų informuotumo finansiniais klausimais didinimo priemones. Komisija tokius geriausios praktikos pavyzdžius galėtų skelbti kartu su panašiomis ataskaitomis, rengiamomis atsižvelgiant į kitus Sąjungos teisėkūros procedūra priimamus aktus. Rengdamos ir skatindamos tas priemones, valstybės narės turėtų konsultuotis su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant vartotojų organizacijas. Tokia pareiga neturėtų trukdyti valstybėms narėms numatyti papildomo finansinio švietimo;

(79)

atsižvelgiant į reikšmingus vykdymo užtikrinimo procedūros padarinius kreditoriams, vartotojams ir galbūt finansiniam stabilumui, būtina, kad kreditoriai proaktyviai spręstų atsirandančios kredito rizikos problemas ankstyvajame etape ir diegtų būtinas priemones siekdami užtikrinti, kai tikslinga, deramą pakantumą prieš pradedant vykdymo užtikrinimo procedūrą. Spręsdamas, ar tikslinga taikyti pakantumo priemones arba ar pagrįsta jas siūlyti pakartotinai, kreditorius turėtų atsižvelgti, be kita ko, į individualias vartotojo aplinkybes, pavyzdžiui, vartotojo interesus ir teises, jo gebėjimą grąžinti kreditą ir pagrįstus pragyvenimo išlaidų poreikius, ir dėl to kreditorius turėtų apriboti išlaidas vartotojams įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Visų pirma, kai vartotojas per pagrįstą laikotarpį neatsako į kreditoriaus pasiūlymą, neturėtų būti reikalaujama, kad kreditorius siūlytų pakantumo priemones pakartotinai. Valstybės narės neturėtų trukdyti kredito sutarties šalims aiškiai susitarti, kad, norint grąžinti kreditą, pakanka kreditoriui grąžinti susietojo kredito sutartyje numatytas prekes arba pardavus tokias prekes gautas pajamas;

(80)

kai pakantumo priemonės laikomos tinkamomis, jos turėtų apimti pradinės kredito sutarties sąlygų pakeitimą ir gali apimti, be kita ko, visišką arba dalinį kredito sutarties refinansavimą. Tų sąlygų pakeitimas galėtų apimti, be kita ko: kredito sutarties galiojimo laikotarpio pratęsimą, kredito sutarties rūšies pakeitimą, visos grąžinamos sumos įmokos arba jos dalies mokėjimo atidėjimą tam tikram laikotarpiui, kredito palūkanų normos sumažinimą, mokėjimo atostogų suteikimą, dalinį grąžinimą, valiutos keitimą ir atleidimą nuo skolos dalies bei skolos konsolidavimą. Kai pakantumo priemonės laikomos tinkamomis, neturėtų būti reikalaujama, kad kreditoriai, keisdami kredito sutarties sąlygas, atliktų kreditingumo vertinimą, išskyrus atvejus, kai keičiant tas sąlygas gerokai padidėja bendra vartotojo mokama suma. Nors pareiga taikyti pakantumo priemones neturėtų daryti poveikio procedūroms pagal nacionalines vykdymo užtikrinimo proceso taisykles, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų tinkamai taikomos šioje direktyvoje numatytos pakantumo priemonės;

(81)

vartotojai, kurie susiduria su sunkumais vykdydami savo finansinius įsipareigojimus, gali pasinaudoti specializuota pagalba skolų valdymo srityje. Finansiniai sunkumai apima labai įvairias situacijas, pavyzdžiui, be daugelio kitokių situacijų, delsimą sumokėti skolos grąžinimo įmokas daugiau kaip 90 dienų. Konsultavimo skolos klausimais paslaugos teikiamos siekiant padėti finansinius sunkumus patiriantiems vartotojams ir duoti jiems patarimų, kad jie galėtų kuo greičiau sumokėti savo negrąžintas skolas, kartu išlaikydami deramą gyvenimo lygį ir savo orumą. Tokia asmeniškai pritaikyta ir nepriklausoma pagalba gali apimti teisines konsultacijas, pinigų ir skolos valdymą, taip pat socialinę paramą ir psichologinę pagalbą. Pagalbą turėtų teikti profesionalūs veiklos vykdytojai, kurie nėra kreditoriai, kredito tarpininkai, sutelktinio kreditinio finansavimo paslaugų teikėjai, kredito pirkėjai ar kredito administratoriai ir kurie yra nuo jų nepriklausomi. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nepriklausomų profesionalių veiklos vykdytojų teikiamos konsultavimo skolos klausimais paslaugos būtų tiesiogiai arba netiesiogiai teikiamos vartotojams už nedidelius mokesčius. Šie mokesčiai iš esmės turėtų padengti tik veiklos išlaidas ir nesudaryti nereikalingos naštos vartotojams, kurie patiria arba gali patirti sunkumų vykdydami savo finansinius įsipareigojimus. Kai įmanoma, vartotojai, patiriantys sunkumų dėl savo skolų grąžinimo, prieš pradedant vykdymo užtikrinimo procedūrą, nukreipiami pas konsultavimo skolų klausimais paslaugų teikėjus. Konsultavimo skolų klausimais paslaugos turėtų būti lengvai prieinamos vartotojams, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į vartotojų gyvenamąją vietą ir jų kalbą. Valstybės narės gali toliau taikyti arba nustatyti konkrečius konsultavimo skolų klausimais paslaugoms taikomus reikalavimus. Kreditoriai turi atlikti tam tikrą vaidmenį užkertant kelią pernelyg dideliam įsiskolinimui – anksti nustatyti, kad vartotojas patiria finansinių sunkumų, ir jam padėti. Dėl tos priežasties kreditoriai turėtų turėti tokių vartotojų nustatymo procesus ir politiką, kad galėtų veiksmingai juos nukreipti pas lengvai prieinamas konsultavimo skolų klausimais paslaugas teikiančius subjektus;

(82)

siekiant užtikrinti rinkos skaidrumą bei stabilumą ir kol vyks tolesnis derinimas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų nustatytos tinkamos priemonės kreditorių veiklai reguliuoti arba prižiūrėti;

(83)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kreditoriams ir kredito tarpininkams, įskaitant ne kredito įstaigas, kompetentinga institucija taikytų tinkamą įgaliojimo procesą, įskaitant leidimų išdavimo procesą arba ne kredito įstaigos įtraukimą į registrą, ir priežiūros tvarką. Reikalavimas dėl tinkamo įgaliojimo proceso ir registracijos neturėtų būti taikomas kredito įstaigoms, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (14) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurioms jau taikomas leidimų išdavimo procesas pagal Direktyvą 2013/36/ES, ir mokėjimo įstaigoms, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (15) 4 straipsnio 4 punkte, paslaugų, nurodytų Direktyvos (ES) 2015/2366 I priedo 4 punkte, atžvilgiu, arba elektroninių pinigų įstaigoms, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB (16) 2 straipsnio 1 punkte, kredito teikimo, nurodyto Direktyvos 2009/110/EB 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punkte, atžvilgiu. Tai neturėtų daryti poveikio nacionaliniams įgaliojimo procesams ir registracijos ar priežiūros tvarkai, taikomiems mokėjimo įstaigoms ir elektroninių pinigų įstaigoms kredito suteikimo vartotojams tikslu ir taikomiems kredito įstaigoms kredito tarpininkų veiklos vykdymo tikslu pagal Sąjungos teisę;

(84)

valstybės narės turėtų turėti galimybę įgaliojimo ir registracijos reikalavimų netaikyti prekių tiekėjams ir paslaugų teikėjams, kurie laikomi labai mažomis, mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (17), ir kurie kredito tarpininkų funkciją atlieka kaip papildomą funkciją arba kurie kreditą suteikia atidėtojo mokėjimo forma jų siūlomoms prekėms ir paslaugoms pirkti, jokiai trečiajai šaliai nesuteikiant kredito, jei kreditas suteikiamas be palūkanų ir mokesčių, išskyrus nedidelius mokesčius už pavėluotus mokėjimus pagal nacionalinę teisę. Tuo galimu reikalavimų netaikymu neturėtų naudotis didelės įmonės, kad išvengtų šioje direktyvoje nustatytų įgaliojimo ir registracijos reikalavimų;

(85)

šioje direktyvoje reglamentuojamos tik kai kurios kredito tarpininkų pareigos vartotojų atžvilgiu. Todėl valstybėms narėms turėtų būti leidžiama palikti galioti arba priimti papildomas kredito tarpininkų pareigas, įskaitant sąlygas, pagal kurias kredito tarpininkas gali gauti mokesčius iš vartotojo, kuris prašė to kredito tarpininko paslaugų;

(86)

dėl kreditoriaus teisių pagal kredito sutartį perleidimo vartotojas neturėtų atsidurti mažiau palankioje padėtyje. Vartotojas taip pat turėtų būti tinkamai informuojamas, kai kredito sutartis perleidžiama trečiajai šaliai. Tačiau kai pradinis kreditorius pagal sutartį su perėmėju vartotojo atžvilgiu ir toliau tvarko kreditą, vartotojui nėra labai svarbu būti informuotam apie perleidimą. Todėl tokiais atvejais Sąjungos lygmeniu nustatytas reikalavimas informuoti vartotoją apie perleidimą būtų perteklinis;

(87)

valstybės narės turėtų išlaikyti laisvę palikti galioti arba priimti nacionalines taisykles, kuriomis numatomos kolektyvinės pranešimo priemonės, kai tai būtina dėl tikslų, susijusių su sudėtingų sandorių, pavyzdžiui, privalomojo administracinio bankų likvidavimo atveju vykdomo turto pakeitimo vertybiniais popieriais ar likvidavimo, veiksmingumu;

(88)

vartotojams turėtų būti suteikta galimybė pasinaudoti tinkamomis, greitomis ir veiksmingomis alternatyvaus ginčų sprendimo procedūromis ginčams, kylantiems dėl teisių ir pareigų, susijusių su kredito sutartimis, spręsti, atitinkamais atvejais pasitelkiant esamus subjektus. Tokia galimybė jau užtikrinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/11/ES (18), kiek tai susiję su atitinkamais sutartiniais ginčais. Vis dėlto vartotojams turėtų būti suteikta galimybė pasinaudoti alternatyviomis ginčų sprendimo procedūromis ir ikisutartinių ginčų dėl šia direktyva nustatytų teisių ir pareigų atvejais, pavyzdžiui, susijusiais su informavimo prieš sudarant sutartį reikalavimais, konsultavimo paslaugomis ir kreditingumo vertinimu, taip pat su informacija, kurią teikia kredito tarpininkai, ganantys atlygį iš kreditorių ir todėl neturintys tiesioginių sutartinių ryšių su vartotojais. Tokios alternatyvaus ginčų sprendimo procedūros ir tokias procedūras siūlantys subjektai turėtų atitikti Direktyva 2013/11/ES nustatytus kokybės reikalavimus;

(89)

valstybės narės turėtų paskirti kompetentingas institucijas, įgaliotas užtikrinti šios direktyvos vykdymą, ir turėtų užtikrinti, kad toms kompetentingoms institucijoms būtų suteikti tyrimo ir vykdymo užtikrinimo įgaliojimai ir kad jos turėtų tinkamų išteklių, būtinų jų pareigoms atlikti. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę nacionalinėms institucijoms suteikti su produktais susijusius intervencinius įgaliojimus tais atvejais, kai kredito produktai yra žalingi vartotojams ir tuos produktus reikia pašalinti. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į duomenis apie mėnesinius įsipareigojimų neįvykdymo rodiklius, susijusius su įvairių rūšių vartojimo kredito produktais, kuriems taikoma ši direktyva. Įvairių valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų tarpusavyje bendradarbiauti, kai tai būtina jų pareigoms pagal šią direktyvą atlikti;

(90)

valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikytinų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, ir turėtų imtis visų būtinų priemonių užtikrinti jų taikymą. Nors sankcijų pasirinkimas paliekamas valstybių narių nuožiūrai, numatytos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Valstybės narės turėtų pranešti apie tas taisykles ir priemones Komisijai ir nedelsdamos jai pranešti apie visus vėlesnius joms įtakos turinčius pakeitimus;

(91)

dabartinės nacionalinės taisyklės dėl sankcijų Sąjungoje gerokai skiriasi. Visų pirma ne visos valstybės narės užtikrina, kad už plačiai paplitusius pažeidimus ar Sąjungos mastu plačiai paplitusius pažeidimus atsakingiems prekiautojams galėtų būti skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos baudos. Tam tikrais atvejais tie prekiautojai taip pat gali būti bendrovių grupė. Siekiant užtikrinti, kad už plačiai paplitusius pažeidimus ir už Sąjungos mastu plačiai paplitusius pažeidimus, kuriems taikomas koordinuotos tyrimo ir vykdymo užtikrinimo priemonės pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/2394 (19), valstybių narių institucijos galėtų skirti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas, baudos turėtų būti nustatytos kaip sankcijų už tokius pažeidimus elementas;

(92)

siekiant užtikrinti didesnį skaidrumą ir vartotojų pasitikėjimą, kompetentingoms institucijoms turėtų būti leidžiama atskleisti visuomenei informaciją apie bet kokią administracinę sankciją, paskirtą už priemonių, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimą, nebent toks paskelbimas galėtų sukelti didelę grėsmę finansų rinkoms arba pernelyg pakenkti susijusioms šalims;

(93)

veiksmingą šios direktyvos veikimą, taip pat pažangą kuriant kredito sutarčių vidaus rinką, kurioje teikiama aukšto lygio vartotojų apsauga, reikia peržiūrėti. Kas ketverius metus Komisija turėtų atlikti šios direktyvos vertinimą, kad įvertintų šioje direktyvoje nustatytą viršutinę 100 000 EUR ribą ir procentines normas, naudojamas apskaičiuojant mokamos kompensacijos dydį išankstinio grąžinimo atveju, taip pat įvertinti, ar šios direktyvos taikymo sritis tebėra tinkama kredito sutartims, užtikrintoms negyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu. Tas vertinimas taip pat turėtų apimti vartojimo kreditų, kuriais remiama žalioji pertvarka, rinkos raidos analizę ir tolesnių priemonių, kuriomis siekiama pagerinti tokių kreditų naudojimą, poreikio vertinimą, taip pat pagal šią direktyvą skirtų sankcijų įgyvendinimo ir ypač jų veiksmingumo bei atgrasomojo poveikio vertinimą. Vertindama šią direktyvą, Komisija turėtų išanalizuoti ekonomines tendencijas Sąjungoje ir padėtį atitinkamoje rinkoje, pavyzdžiui, naujų finansinių paslaugų formų atsiradimą, skaitmenines tendencijas, tarpvalstybinio kreditų teikimo apimtį ir tendencijas. Ji taip pat turėtų atsižvelgti į šios direktyvos veiksmingumą, įskaitant su ja susijusias sąnaudas ir naudą įmonių ir vartotojų atžvilgiu. Be to, sutelktinis finansavimas yra vis dažniau naudojama vartotojų finansavimo, paprastai skiriamo nedidelėms išlaidoms ar investicijoms finansuoti, forma. Sutelktinis kreditinis finansavimas, įskaitant paslaugas, palengvinančias kredito suteikimą, kurios yra teikiamos vartotojams, nėra įtrauktas į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2020/1503 (20) taikymo sritį. Komisija turėtų įvertinti, ar reikia papildomų priemonių, kuriomis būtų apsaugoti vartotojai, norintys gauti kreditą arba investuoti per sutelktinio kreditinio finansavimo teikėją;

(94)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti bendras taisykles, taikomas tam tikriems valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, aspektams, valstybės narės negali deramai pasiekti dėl skaitmenizacijos sukeltų rinkos pokyčių ir tikslo palengvinti vartojimo kredito teikimą tarpvalstybiniu mastu, to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(95)

siekiant iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl papildomų prielaidų, taikomų skaičiuojant bendros kredito kainos metinę normą. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais (21). Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(96)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (22) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudedamųjų dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(97)

atsižvelgiant į Direktyvos 2008/48/EB pakeitimų, kuriuos reikia padaryti dėl vartojimo kreditų sektoriaus raidos, skaičių ir siekiant Sąjungos teisės aktų aiškumo, ta direktyva turėtų būti panaikinta ir pakeista šia direktyva;

(98)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (23) 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2021 m. rugpjūčio 26 d. (24),