(1)

2009 m. rugpjūčio 5 d. ir 2009 m. rugsėjo 30 d. raštais Komisija paprašė Vokietijos pateikti informaciją apie Pelno mokesčio įstatymo (Körperschaftsteuergesetz, toliau – KStG) 8c straipsnį. Vokietijos Vyriausybė atsakė į juos 2009 m. rugpjūčio 20 d. ir 2009 m. lapkričio 5 d. raštais. 2010 m. vasario 24 d. sprendimu (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) Komisija dėl KStG 8c straipsnio 1a dalies (sanavimo išlygos, Sanierungsklausel) pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 108 straipsnio 2 dalį.

(2)

Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2). Komisija paprašė Vokietijos ir visų suinteresuotųjų šalių pateikti pastabas.

(3)

Vokietijos Vyriausybė pateikė pastabas 2010 m. balandžio 9 d. raštu.

(4)

2010 m. balandžio 9 d. ir birželio 3 d. Briuselyje įvyko du susitikimai su Vokietijos atstovais. 2010 m. liepos 2 d. Vokietijos Vyriausybė pateikė papildomos informacijos. Pastabų iš suinteresuotųjų šalių Komisija negavo.

(5)

2011 m. sausio 26 d. Komisija priėmė Sprendimą 2011/527/ES (3) (toliau – 2011 m. sprendimas), kuriame nusprendė, kad KStG 8c straipsnio 1a dalis (sanavimo išlyga) yra pagalbos schema, kurią Vokietija taikė neteisėtai, t. y. pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį. Komisija taip pat padarė išvadą, jog pagal KStG 8c straipsnio 1a dalį suteikta valstybės pagalba nesuderinama su vidaus rinka, visų pirma todėl, kad jos negalima laikyti suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, kaip aiškinama Bendrijos laikinojoje sistemoje (4) , (5), ir nurodė šią pagalbą susigrąžinti.

(6)

Vokietija ir trečiosios šalys 2011 m. sprendimą užginčijo (6). 2016 m. vasario 4 d. Bendrasis Teismas atmetė ieškovų argumentą ir paliko galioti 2011 m. sprendimą (7).

(7)

Vokietija ir du galimi pagalbos gavėjai (įmonės „Heitkamp BauHolding GmbH“ ir „GFKL Financial Services AG“) apskundė Bendrojo Teismo sprendimus. 2018 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimus ir 2011 m. sprendimą (8). Teisingumo Teismas konstatavo, kad Komisija, vertindama pagalbos atrankumą, padarė klaidą, referenciniu pagrindu laikydama tik nuostatą, pagal kurią pasikeitus įmonės akcininkų struktūrai netenkama galimybės perkelti nuostolius (KStG 8c straipsnio 1 dalis), ir neatsižvelgdama į bendrąją nuostolių perkėlimo taisyklę.

(8)

Įmonės Vokietijoje dažniausiai apmokestinamos pagal Pajamų mokesčio įstatymą (Einkommensteuergesetz, toliau – EStG) ir KStG. EStG 10d straipsnio 2 dalyje numatyta, kad per mokestinius metus patirtus nuostolius galima perkelti; tai reiškia, kad pagal mokestinio pajėgumo principą būsimų mokestinių metų apmokestinamąsias pajamas galima sumažinti atskaitant iš jų nuostolius, tačiau iš viso ne daugiau kaip 1 mln. EUR per metus. Pagal KStG 8 straipsnio 1 dalį nuostolius gali perkelti ir įmonės, kurioms taikomas pelno mokestis.

(9)

Vokietijos teigimu, numačius tokią nuostolių perkėlimo galimybę atsirado paskata įsigyti vadinamųjų priedangos įmonių, t. y. įmonių, seniai nebevykdančių jokios komercinės veiklos, bet vis dar turinčių neperkeltų nuostolių.

(10)

1997 m. Vokietijos Bundestagas, reaguodamas į tokį priedangos įmonių pirkimą, apribojo nuostolių perkėlimo galimybę, į KStG 8 straipsnio 4 dalį įtraukdamas vadinamąją nuostatą dėl priedangos įmonių pirkimo (vok. Mantelkaufregelung). Šioje nuostatoje buvo nurodyta, kad nuostolius gali perkelti tik įmonės, teisiškai ir ekonomiškai tapačios su nuostolių patyrusiomis įmonėmis. Nors nuostatoje nepateikta sąvokos „ekonomiškai tapatus“ apibrėžtis, tačiau pateikta pavyzdžių – vienas neigiamas ir du teigiami:

(11)

Abu pastarieji pavyzdžiai dažniausiai vadinami sanavimo išlyga.

(12)

Nuo 2008 m. sausio 1 d.KStG 8 straipsnio 4 dalis panaikinta 2008 m. Įmonių mokesčių reformos įstatymu (Unternehmensteuerreformgesetz 2008) (9).

(13)

Šiuo įstatymu įtraukta ir nauja nuostata – KStG 8c straipsnio 1 dalis, kuria, palyginti su ankstesniąja KStG 8 straipsnio 4 dalimi, kur kas labiau apribota nuostolių perkėlimo galimybė tuo atveju, jei pasikeičia įmonės akcininkų struktūra. Naujojoje nuostatoje nurodyta, kad:

(14)

Iš pradžių naujojoje nuostatoje nebuvo numatyta išimčių įmonėms, kuriose vienu metu įvyksta ir esminis akcininkų grupės struktūros pasikeitimas, ir jų sanavimas.

(15)

Kaip nurodyta Vokietijos Bundestago kartu su 2008 m. Įmonių mokesčių reformos įstatymu priimtame įstatymo pagrindimo dokumente, KStG 8 straipsnio 4 dalis nauja nuostata – KStG 8c straipsnio 1 dalimi – pakeista siekiant supaprastinti schemą (iš įstatymo pagrindimo aišku, kad KStG 8 straipsnio 4 dalį taikant praktiškai kilo daug sudėtingų teisinių klausimų) ir tikslingiau kovoti su piktnaudžiavimu (10). Vokietijos Bundestagas suvokė, kad dėl šios reformos nebebus galima perkelti nuostolių tuo atveju, jei sunkumų patirianti įmonė, pasikeitus jos akcininkų grupės struktūrai, kartu bus sanuojama. Vis dėlto buvo nuspręsta, kad tai priimtina, nes mokesčių institucijos tokiais atvejais, net ir nesant aiškaus reglamentavimo KStG, teisingumo sumetimais galėjo atsisakyti mokestinių reikalavimų (11).

(16)

2009 m. birželio mėn. KStG 8c straipsnį papildė nauja nuostata (KStG 8c straipsnio 1a dalis), pagal kurią nuostolius ir toliau leista perkelti, jei sunkumų patirianti įmonė perkama norint ją sanuoti. Šis pakeitimas buvo Sveikatos draudimo įmokų atskaitymo iš apmokestinamųjų pajamų įstatymo (Bürgerentlastungsgesetz Krankenversicherung (12)) dalis. Naujoji nuostata taip pat paprastai vadinama sanavimo išlyga arba (norint ją atskirti nuo ankstesnės schemos, nustatytos KStG 8 straipsnio 4 dalyje) naująja sanavimo išlyga (neue Sanierungsklausel).

(17)

Pagal KStG 8c straipsnio 1a dalį bendrovė gali perkelti nuostolius ir akcijų pirkimo pagal KStG 8c straipsnio 1 dalį atveju, jei tenkinamos šios sąlygos:

(18)

KStG 8c straipsnio 1a dalis įsigaliojo 2009 m. liepos 10 d. ir buvo taikoma atgaline data nuo 2008 m. sausio 1 d.

(19)

Iš pradžių KStG 8c straipsnio 1a dalis buvo priimta kaip laikina priemonė, kurią ketinta taikyti iki 2009 m. gruodžio 31 d. Vis dėlto 2009 m. gruodžio 22 d. Vokietijos Bundestagas, priimdamas Ekonomikos augimo skatinimo įstatymą (Wachstumsbeschleunigungsgesetz 2009), patvirtino nuostatą, pagal kurią atitinkama laikino galiojimo sąlyga iš KStG buvo išbraukta (15).

(20)

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkeltus nuostolius galima atskaityti tik iš sanuotinos įmonės pelno. Pirkėjas šių nuostolių negali atskaityti iš savo paties pelno. Tai taikoma net ir tuo atveju, jei pirkėjas savo mokestinius įsipareigojimus konsoliduoja koncerno lygmeniu, nes pagal KStG 15 straipsnio pirmo sakinio 1 punktą draudžiama perkelti nuostolius, jei kontroliuojamoji bendrovė yra mokestinio subjekto dalis (16). Vis dėlto pagal Vokietijos pelno mokestį reglamentuojančius teisės aktus teisė perkelti tokius nuostolius neprarandama; nuostoliai tik „įšaldomi“ kontroliuojamosios bendrovės lygmeniu ir juos galima perkelti, kai įmonė nebėra konsoliduota. „Įšaldytiems“ nuostoliams netaikomas joks nuostolių perkėlimo terminas.

(21)

Pagal KStG 8c straipsnio 1a dalį pirkėjas netiesiogiai gauna naudos, nes dėl šios nuostatos sėkmingai baigus sanavimą sanuoto subjekto mokestinė našta sumažėja. Be to, pirkėjas gali visą savo komercinę veiklą ar jos dalį įtraukti į įsigytą subjektą ir taip pasinaudoti nuostolių perkėlimo galimybe.

(22)

2010 m. vasario 24 d. raštu Komisija pranešė Vokietijai apie savo sprendimą dėl pirmiau aprašytos priemonės (KStG 8c straipsnio 1a dalies) pradėti procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

(23)

Komisija sprendime pradėti procedūrą teigė, kad pagal KStG 8c straipsnio 1a dalį diferencijuojamos finansiškai stabilios, bet nuostolių patiriančios įmonės ir (galbūt) nemokios ar prasiskolinusios įmonės, nes ši nuostata naudinga tik pastarosioms. Preliminaria Komisijos nuomone, priemonė buvo atrankioji ir laikytina valstybės pagalba, nes, regis, buvo tenkinamos ir visos kitos SESV 107 straipsnio 1 dalies sąlygos. Galiausiai Komisija pareiškė abejonių dėl priemonės suderinamumo su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktu, kaip jis aiškinamas Bendrijos laikinojoje sistemoje, ir su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu, kaip jis aiškinamas (tuo metu galiojusiose) Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse (17) ir (tuo metu galiojusiose) Regioninės pagalbos gairėse (18).

(24)

Pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, Federalinė finansų ministerija už mokesčių rinkimą atsakingoms institucijoms nurodė netaikyti KStG 8c straipsnio 1a dalies, kol Komisija šiuo klausimu priims galutinį sprendimą, ir atitinkamoms įmonėms pranešti, kad valstybės pagalbos sumas reikės grąžinti, jei Komisijos sprendimas bus neigiamas (19).

(25)

Vokietijos manymu, KStG 8c straipsnio 1a dalis nėra valstybės pagalba dėl šių trijų priežasčių:

(26)

Taip pat Vokietija teigia, kad naujoji sanavimo išlyga, nustatyta KStG 8c straipsnio 1a dalyje, iš esmės atitinka senąją, KStG 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą, sanavimo išlygą, dėl kurios Komisija niekada neišsakė abejonių (žr. 4.4 skyrių), ir kad panašių mokestinių nuostatų esama daugelyje kitų valstybių narių (žr. 4.5 skyrių).

(27)

Savo 2010 m. liepos 2 d. rašte Vokietija nurodo, kad privataus kreditoriaus principą galima taikyti ir mokestinių bei panašių į mokestinius reikalavimų atveju (20). Be to, Vokietijos valstybės ir jos mokesčių mokėtojų santykis yra panašus į privataus kreditoriaus ir skolininko tęstinį skolinį santykį, grindžiamą, pavyzdžiui, nuomos ar darbo sutartimi. Vokietijos nuomone, privatus kreditorius esant ilgalaikei skolai atsisakytų dalies savo būsimų reikalavimų, jei dėl to jo skolininką galėtų perimti kita įmonė ir taip atsirastų galimybė pratęsti tą skolinį santykį.

(28)

Vokietijos nuomone, KStG 8c straipsnio 1a dalis yra bendroji priemonė, nes ji nėra taikoma tik konkretaus ekonomikos sektoriaus, tam tikro dydžio ar tam tikrame regione veikiančioms įmonėms. Bet kuri įmonė be savo kaltės gali patirti finansinių sunkumų ir jai gali būti pritaikyta minėta schema.

(29)

Vokietija atkreipia dėmesį į tai, kad pati Komisija savo 1998 m. Pranešime dėl tiesioginio verslo apmokestinimo išsakė nuomonę, jog išimtinai techninio pobūdžio mokesčių priemonės, pvz., mokesčių perkėlimo taisyklės, nėra atrankiosios, jei jos „vienodai taikomos visoms įmonėms ir visų prekių gamybai“, ir jog tai, „kad kai kurioms įmonėms arba kai kuriems sektoriams šios mokesčių priemonės yra naudingesnės, dar nereiškia, kad jiems būtinai bus pritaikytos valstybės pagalbą reglamentuojančios konkurencijos taisyklės“ (21).

(30)

Vokietija mano, kad šie aspektai ypač svarbūs siekiant taikyti palankią apmokestinimo tvarką mokslinių tyrimų ir plėtros, taip pat aplinkos apsaugos, švietimo ir užimtumo srityse. Vokietijos teigimu, mokesčių schemos, palankios šiose srityse ypatingas pastangas dedančioms įmonėms, nėra atrankiosios, nes jomis gali naudotis visos įmonės, net jei jos de facto naudingesnės tam tikrose srityse veikiančioms įmonėms negu kitoms. Vokietijos nuomone, tai turi būti taikoma ir mokesčių schemoms, naudingoms sunkumų patiriančioms įmonėms, kurios įsigyjamos norint jas sanuoti.

(31)

Vokietija pažymi, kad Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas pripažino, jog priemonė, išimtinai naudinga sunkumų patiriančioms įmonėms, iš esmės gali būti bendroji priemonė, kuri nėra atrankioji. Šiuo klausimu Vokietija pirmiausia cituoja sprendimą DM Transport (22), kuriame Teisingumo Teismas dėl Belgijos mokėjimo lengvatos sunkumų patiriančioms įmonėms nustatė:

„Prancūzijos Vyriausybė teigia, kad mokėjimo lengvatos, taikomos socialinio draudimo įmokoms, nėra valstybės pagalba, jei jos teikiamos tokiomis pačiomis sąlygomis kiekvienai įmonei, patiriančiai mokėjimo sunkumų. Prancūzijos nuomone, atrodo, kad ši pagal Belgijos teisę nustatyta schema yra būtent toks atvejis. Komisija, priešingai, teigia, kad ONSS suteikiant mokėjimo lengvatas turi veikimo savo nuožiūra laisvę.

Kaip matyti iš Sutarties 92 straipsnio 1 dalies, bendrojo pobūdžio priemonėms, kuriomis nepalaikomos tik tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba, ši nuostata netaikoma. Vis dėlto jei institucija, kuri suteikia finansinių pranašumų, turi veikimo savo nuožiūra laisvę, kuria jai suteikiama galimybė nustatyti gavėjus arba sąlygas, kuriomis priemonė suteikiama, šios priemonės negalima laikyti bendrojo pobūdžio priemone (šiuo klausimu žr. 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Prancūzija/Europos Komisija, C-241/94, Rink. p. I-4551, 23 ir 24 punktus).

Nacionalinis teismas privalo pagrindinėje byloje nustatyti, ar, suteikiant mokėjimo lengvatas, ONSS suteikiama veikimo savo nuožiūra laisvė ir, jei taip nėra, ar ONSS suteiktos mokėjimo lengvatos yra bendrojo pobūdžio arba ar jomis palaikomos tam tikros įmonės.“

(32)

Be to, Vokietija cituoja Sprendimą HAMSA (23), kuriame nurodoma, jog, Ispanijos valdžios institucijos teigimu, priemonė nėra atrankioji, nes ji galioja visoms sunkumų patiriančioms įmonėms. Bendrasis Teismas šiuo klausimu išsakė tokią nuomonę:

„Šiuo atveju ieškovės ir Ispanijos Karalystės argumentas, kad 1922 m. liepos 26 d. Ispanijos įstatymu dėl mokėjimo nutraukimo sukuriama bendrojo pobūdžio procedūra, taikoma visoms sunkumų patiriančioms įmonėms, atmestinas. Nors tiesa, kad šis įstatymas nėra atrankusis ta prasme, kad jis netaikomas siekiant palaikyti tam tikrų įmonių grupes arba tam tikrų prekių gamybą, tačiau atleidimas nuo skolų įvyksta ne automatiškai dėl įstatymo taikymo, o atitinkamoms valdžios institucijoms priėmus sprendimą savo nuožiūra. Vis dėlto jei institucija, kuri suteikia finansinių pranašumų, turi veikimo savo nuožiūra laisvę, kuria jai suteikiama galimybė nustatyti gavėjus arba sąlygas, kuriomis priemonė taikoma, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šios priemonės negalima laikyti bendrojo pobūdžio priemone (1999 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo DM Transport, C-256/97, Rink. p. I-3913, 27 punktas).“

(33)

Vokietija teigia, kad pagal KStG 8c straipsnio 1a dalį, priešingai nei bylose DM Transport ir HAMSA nagrinėtų priemonių atveju, nenumatyta jokia valdžios institucijos veikimo savo nuožiūra galimybė; priemonė taikoma automatiškai pagal įstatymą. Todėl Vokietija daro atvirkštinę išvadą, kad KStG 8c straipsnio 1a dalyje nustatyta priemonė nėra atrankioji.

(34)

Vokietija taip pat mano, kad KStG 8c straipsnio 1a dalis yra Vokietijos bankroto teisės norma. Įmonių galimybė gauti paramą visų pirma grindžiama sąvokomis „nemokumas“, „gresiantis nemokumas“ ir „prasiskolinimas“, kurios apibrėžtos Įmonių bankroto įstatyme (Insolvenzordnung) ir yra pagrindas pradėti bankroto procedūrą.

(35)

Dėl priemonės atrankumo Vokietija daro išvadą, kad Komisijos nuomonė reikštų, jog bet kuri mokesčių lengvata yra valstybės pagalba, net jei ji taikoma bendrai, ir kad tokia nuomonė prieštarauja SESV.

(36)

Vokietija mano, kad KStG 8c straipsnio 1a dalyje nustatyta išimtinė tvarka pateisinama Vokietijos įmonių apmokestinimo sistemos pobūdžiu ir bendra struktūra. Vokietijos teigimu, tarp sunkumų patiriančių įmonių, kurios turi būti sanuojamos, ir kitų įmonių yra objektyvus skirtumas; šiuo objektyviu skirtumu ir pateisinamas kitoks požiūris į sunkumus patiriančias įmones, kurios perkamos norint jas sanuoti. Vokietija šiuos argumentus grindžia trimis aplinkybėmis.

(37)

Pirma, priešingai negu finansinių sunkumų neturinčios įmonės, kurios turi pasirinkimo galimybę – ieškoti finansavimo kapitalo rinkoje arba pirkėjo, sunkumų patiriančios įmonės turi tik vieną galimybę – ieškoti pirkėjo, nes jos negalėtų nei pasiskolinti kapitalo rinkoje, nei gautų banko kreditą. Taigi sunkumų patiriančios įmonės sistemingai netektų nuostolių perkėlimo galimybės, o sunkumų nepatiriančios įmonės visada galėtų rinktis iš dviejų galimybių – skolintis kapitalo arba ieškoti pirkėjo.

(38)

Antra, Vokietija teigia, kad pagal KStG 8c straipsnio 1 dalies tikslą – užkirsti kelią priedangos įmonių pirkimui – nuostolių perkėlimo galimybės nebūtina atmesti tais atvejais, kai įmonė perkama norint ją sanuoti, o ne vien pasinaudoti palankesnėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis. Neapribojus KStG 8c straipsnio 1a dalies taikymo sunkumų patiriančių įmonių pirkimu norint jas sanuoti, t. y. įtraukus kitus pirkimo atvejus, negalėtų būti užtikrinamas šios nuostatos ratio legis.

(39)

Trečia, Vokietijos teigimu, KStG 8c straipsnio 1 dalimi siekiama užtikrinti, kad įmonės akcijų pirkimo kaina būtų grindžiama tik ekonomine įmonės verte ir kad į pirkimo kainą, siekiant sumažinti mokesčius, nebūtų įtraukiama susikaupusių nuostolių vertė. Perkant sunkumų patiriančią įmonę norint ją sanuoti, priešingai, susikaupusių nuostolių vertė neturi jokios ypatingos reikšmės. Siekdama tai pagrįsti, Vokietija nurodo, kad auditoriai mokesčių tikslais konsoliduotos įmonės apskaitos dokumentuose įrašytiems blogoje ekonominėje padėtyje esančios bendrovės galbūt perkeltiems nuostoliams neteikia jokios reikšmės.

(40)

Dėl šių trijų priežasčių Vokietija laikosi nuomonės, kad KStG 8c straipsnio 1a dalis, net jei ji būtų prima facie atrankioji, bet kokiu atveju yra pateisinama Vokietijos pelno mokesčio sistemos pobūdžiu ir bendra struktūra.

(41)

Vokietija pažymi, kad 2008 m. sausio 1 d.KStG 8c straipsniu pakeista panaši schema – KStG 8 straipsnio 4 dalis. Abiejų schemų tikslas buvo tas pats – užkirsti kelią priedangos įmonių pirkimui.

(42)

Vokietija atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija niekada nėra kėlusi klausimų dėl KStG 8 straipsnio 4 dalies, o tai reikštų, jog ši schema nebuvo valstybės pagalba.

(43)

Dėl šios priežasties Komisijos poziciją šiuo klausimu Vokietija laiko nenuoseklia.

(44)

Vokietijos duomenimis, schemų, panašių į nustatytąją KStG 8c straipsnio 1a dalyje, esama daugelyje kitų valstybių narių, pavyzdžiui, Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Suomijoje. Vokietija pažymi, kad, nepaisant labai didelio šių valstybių narių sistemų panašumo, Komisija dėl jų nesiėmė jokių priemonių, kurių galėjo imtis pagal savo kompetenciją valstybės pagalbos srityje.

(45)

Reaguodama į sprendimo pradėti procedūrą 34 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodytos Komisijos priemonės dėl Prancūzijos mokesčių sistemos, Vokietija pabrėžia, kad Vokietijos ir Prancūzijos sistemos skiriasi, nes pastaroji taikoma tik tam tikriems ekonomikos sektoriams ir pagal ją įmonės visiškai atleidžiamos nuo pelno mokesčio.

(46)

Priėmus 2011 m. sprendimą, Vokietija nusprendė laikinai sustabdyti priemonės taikymą, kol bus priimtas galutinis Bendrojo Teismo arba Teisingumo Teismo sprendimas (24).

(47)

2017 m. kovo 29 d. Federalinis Konstitucinis Teismas paskelbė, kad galimybės proporcingai atskaityti neperkeltus nuostolius netekimas perduodant 25–50 % pasirašytojo kapitalo, dalininko teisių, valdymo teisių ar balsavimo teisių pagal KStG 8c straipsnio 1 dalį prieštarauja Konstitucijai, ir nurodė Vokietijos Bundestagui iki 2018 m. gruodžio 31 d. pakeisti nuostatą (25). Dėl to Vokietijos Bundestagas panaikino (atgaline data nuo 2007 m. gruodžio 21 d.) nuostatą dėl teisės proporcingai atskaityti neperkeltus nuostolius netekimo perduodant 25–50 % pasirašytojo kapitalo, dalininko teisių, valdymo teisių ar balsavimo teisių ir paliko galioti tik nuostatą dėl teisės atskaityti bet kokius neperkeltus nuostolius netekimo tuo atveju, jei kitai įmonei perduodama daugiau kaip 50 % šio kapitalo ar šių teisių (26).

(48)

Teisingumo Teismui panaikinus 2011 m. sprendimą, 2018 m. gruodžio 11 d. Vokietija vėl pradėjo taikyti sanavimo išlygą (KStG 8c straipsnio 1a dalis) (atgaline data nuo 2008 m.) (27).

(49)

Remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalimi, „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(50)

Todėl pagal šią nuostatą pagalba laikytina priemonė turi atitikti visas šias sąlygas: I) priemonė priskiriama valstybės priemonėms ir finansuojama iš valstybės išteklių; ii) ja įmonei suteikiamas pranašumas; iii) šis pranašumas yra atrankusis; iv) priemonė iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(51)

Tam, kad priemonė būtų pripažinta valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti tenkinamos visos šios keturios sąlygos. Pirmiausia Komisija patikrina, ar suteikiamas atrankusis pranašumas.

(52)

Siekiant nustatyti, ar suteiktas toks pranašumas, įmonės finansinę padėtį pritaikius priemonę visuomet reikia palyginti su jos finansine padėtimi tuo atveju, jeigu priemonės nebūtų imtasi (28).

(53)

Mokestinių priemonių atveju siekiant įvertinti galimą mokestinį pranašumą visų pirma reikia patikrinti, ar įmonei taikomos apmokestinimo sąlygos suteikia pranašumą, palyginti su bendrai taikoma ar įprasta apmokestinimo tvarka (29). Taigi pranašumo nagrinėjimas yra glaudžiai susijęs su atrankumo nagrinėjimu (jį atliekant taip pat patikrinama, ar nustatyta speciali apmokestinimo tvarka, palankesnė nei bendrosios mokesčių taisyklės).

(54)

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija (30), mokestinės priemonės esminio atrankumo vertinimą sudaro trys etapai. Pirma, reikia nustatyti ir išnagrinėti bendrą arba įprastą apmokestinimo tvarką (t. y. referencinę sistemą), taikomą atitinkamoje valstybėje narėje. Tuomet, atsižvelgiant į šią bendrą arba įprastą apmokestinimo tvarką, reikia įvertinti ir nustatyti, ar nagrinėjama mokestine priemone suteikiamas pranašumas yra atrankusis. Tam reikia įrodyti, kad šia priemone nukrypstama nuo bendros sistemos tiek, kad ja diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios sistemos tikslą, yra panaši. Trečia, jeigu tokia diferenciacija yra, būtina patikrinti, ar ji atsiranda dėl mokesčių sistemos, kuriai priklauso tokia priemonė, pobūdžio arba bendros struktūros, taigi ar ji gali būti pateisinama sistemos pobūdžiu ir bendra struktūra. Šiuo aspektu būtent valstybė narė turi įrodyti, kad skirtingą apmokestinimo tvarką tiesiogiai lemia pagrindiniai tos sistemos principai.

(55)

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo sprendimų (31) matyti, kad Vokietijoje referencinė sistema yra bendrosios visoms įmonėms taikomos pelno mokesčio taisyklės ir kad jos apima bendrąją nuostatą dėl mokestinių nuostolių perkėlimo (KStG 8 straipsnio 1 dalis). Šių taisyklių tikslas – gauti į biudžetą mokestinių pajamų, apmokestinant įmonių pelną pagal pajėgumo sumokėti mokesčius principą.

(56)

KStG 8 straipsnio 1 dalyje (taikomoje kartu su EStG 10d straipsniu) numatyta, kad įmonės, kurioms taikomas pelno mokestis, per mokestinius metus patirtų nuostolių sumą (ne didesnę kaip 1 mln. EUR) gali perkelti mokesčių tikslais į vėlesnius mokestinius metus.

(57)

Sprendimo Andres (32) 102 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad teisės perkelti nuostolius netekimo taisyklė pati yra nuostolių perkėlimo taisyklės išimtis ir kad remiantis šių nuostatų viso turinio analize buvo galima konstatuoti, jog sanavimo išlyga buvo apibrėžiama situacija, kuriai taikoma bendra nuostolių perkėlimo taisyklė.

(58)

Taigi konkrečiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis nebūtina nustatyti, ar kovos su piktnaudžiavimu taisyklės yra referencinės sistemos dalis, nes remiantis Teisingumo Teismo analize bet kuriuo atveju paneigiama galimybė, kad sanavimo išlyga prieštarautų šių taisyklių tikslui (33) ar nuo jų nukryptų (34).

(59)

Norėdama nustatyti, ar sanavimo išlyga (KStG 8c straipsnio 1a dalis) suteikia atrankųjį pranašumą, Komisija turi išnagrinėti, ar aptariama mokestine priemone nukrypstama nuo tokios bendros sistemos tiek, kad ja diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į bendros mokesčių sistemos tikslą, yra panaši.

(60)

Kadangi pagal KStG 8c straipsnio 1a dalį įmonėms, kurios yra nemokios ar prasiskolinusios (arba kurioms gresia nemokumas ar prasiskolinimas) ir turi būti sanuojamos, leidžiama perkelti nuostolius, ši priemonė nenukrypsta nuo bendrosios nuostolių perkėlimo taisyklės (KStG 8 straipsnio 1 dalis).

(61)

Todėl Komisija daro išvadą, kad KStG 8c straipsnio 1a dalis įmonėms, kurioms ji taikoma, nesuteikia atrankiojo pranašumo.

(62)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nebūtina nagrinėti kitų Vokietijos argumentų dėl atrankiojo pranašumo nebuvimo. Taip pat nebūtina nagrinėti kitų sąlygų, kuriomis priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, nes turi būti tenkinamos visos keturios SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos.

(63)

Remdamasi pirmesniais svarstymais Komisija daro išvadą, kad KStG 8c straipsnio 1a dalis (sanavimo išlyga) nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį,